Tikėjimo atmainos

KOMENTARAS: Ketvirto skyriaus trisdešimt devintame posme sakoma, kad žmogus, ištikimas kokiam nors garbinimo būdui, palengva įgyja žinojimą ir pasiekia visišką ramybę ir gerovę. Šešioliktame skyriuje padaryta išvada, kad nesilaikantis šventraščių nurodomų principų yra asura, demonas, o kas griežtai jų laikosi – deva, arba pusdievis. O kokia padėtis to, kuris su tikėjimu laikosi taisyklių, apie kurias šventraščiai neužsimena? Dabar Kṛṣṇa išsklaidys šią Arjunos abejonę. Kas – dorybė, aistra ar neišmanymas lemia garbinimą tų, kurie patys susikuria Dievą, išsirinkę kokį žmogų ir sutelkę į jį savo tikėjimą? Ar tokie žmonės priartėja prie tobulybės? Ar gali jie ugdyti tikrąjį žinojimą ir pakilti į aukščiausią tobulumo pakopą? Ar sėkmingos pastangos tų, kurie nesilaiko šventraščių taisyklių, tačiau kažkuo tiki ir garbina dievus, pusdievius bei žmones? Apie visa tai Arjuna klausia Kṛṣṇos.

KOMENTARAS: Susipažinusius su šventraščių taisyklėmis, tačiau iš tingumo ar ištižimo jų nevykdančius veikia materialios gamtos guṇos. Jiems būdingas prigimties savybes nulemia ankstesnė veikla, atlikta pagal dorybės, aistros ar neišmanymo guṇą. Gyvoji esybė yra amžinai susijusi su skirtingomis gamtos guṇomis. Kadangi gyvoji esybė kontaktuoja su materialia gamta, priklausomai nuo jos sąsajų su materialiomis guṇomis, susiformuoja tam tikra mąstysena. Tačiau jei žmogus bendrauja su bona fide dvasiniu mokytoju ir gyvena vadovaudamasis jo bei šventraščių nurodymais, jo prigimties savybės gali kisti. Palengva jo būklė pakinta, ir iš neišmanymo arba iš aistros jis pakyla į dorybę. Taigi aklas tikėjimas, kurį sąlygoja tam tikra gamtos guṇa, negali padėti žmogui pasiekti tobulumo būvio. Reikia nuodugniai išnagrinėti dalyko esmę, pasitelkus intelektą ir bendraujant su bona fide dvasiniu mokytoju. Šitaip galime pakeisti savo padėtį ir pakilti į aukštesnę gamtos guṇą.

KOMENTARAS: Kiekvienas žmogus, kad ir kas jis būtų, išpažįsta vienokį ar kitokį tikėjimą. O jo prigimties savybės nulemia tikėjimo priklausymą dorybės, aistros, ar neišmanymo guṇai. Taigi nuo tikėjimo priklauso ratas žmonių, su kuriais jis bendrauja. Iš tiesų, kiekviena gyvoji būtybė, kaip nurodoma penkioliktame skyriuje, pagal kilmę yra fragmentinė neatskiriama Aukščiausiojo Viešpaties dalelė. Todėl pradinėje būklėje ji yra transcendentali visoms materialios gamtos guṇoms. Tačiau kai gyvoji esybė užmiršta apie savo ryšį su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu, ji kontaktuoja su materialia gamta ir pradeda gyventi sąlygotą gyvenimą. Dėl ryšių su įvairiais materialios gamtos aspektais ji pati nulemia savo padėtį. Iš to kilusi būtis ir netikras tikėjimas yra visiškai materialūs. Nors gyvoji būtybė gali būti paveikta tam tikro įspūdžio ar būties sampratos, savo pirminiame būvyje ji – nirguṇa, transcendentali. Taigi, siekdami atkurti savitarpio santykius su Aukščiausiuoju Viešpačiu, turime apsivalyti nuo materijos nešvarybių. Vienintelis kelias atgal pas Dievą, kuriuo galima nieko nebijant eiti – Kṛṣṇos sąmonė. Kṛṣṇos sąmonės kelias garantuoja, jog tobulumo būvis bus pasiektas. Jei žmogus nestoja į dvasinės savivokos kelią, jį, be jokios abejonės, valdys gamtos guṇos.

Labai reikšmingas posmo žodis śraddhā, arba „tikėjimas“. Śraddhos, tikėjimo, pirminis šaltinis – dorybės guṇa. Galima tikėti pusdievį, kokį nors išsigalvotą Dievą ar savo proto kūrinį. Manoma, kad tvirtas tikėjimas skatina dorybės guṇos veiklą. Tačiau materijos sąlygotame gyvenime joks darbas negali būti visiškai tyras, jis visada turi kitų guṇų priemaišų, nėra gryna dorybė. Grynoji dorybė – transcendentali. Pasiekus grynos dorybės būvį suvokiama tikroji Aukščiausiojo Dievo Asmens prigimtis. Kol tikėjimas nėra grynos dorybės, jį gali suteršti bet kuri materialios gamtos guṇa. Nešvarios materialios gamtos guṇos paliečia ir širdį, todėl kokia širdis, koks jos ryšys su tam tikra gamtos guṇa, toks ir tikėjimas. Doros širdies žmogaus tikėjimą sąlygoja dorybės guṇa, o kai širdį užvaldo aistros guṇa, tikėjimas irgi yra įtakojamas aistros guṇos. Jei širdis apimta tamsos, iliuzijos, tai ir tikėjimą teršia tamsa ir iliuzija. Taigi pasaulyje mes susiduriame su skirtingais tikėjimais, įvairiausiomis religinėmis srovėmis, kurios atitinka tam tikros rūšies tikėjimą. Tikrąjį religinio tikėjimo pagrindą sudaro gryna dorybė, tačiau mūsų širdys netyros, todėl ir sutinkame įvairiausių tipų religinius principus. O tikėjimo įvairovė nulemia įvairius garbinimo būdus.

KOMENTARAS: Šiame posme Aukščiausiasis Dievo Asmuo apibūdina įvairius garbintojus pagal jų išorinę veiklą. Šventraščiai nurodo, kad garbinti reikia tik Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, tačiau šventraščius menkai išmanantys ar jų nurodymais netikintys žmonės, pagal tai, kokia materialios gamtos guṇa juos veikia, garbina įvairius objektus. Tie, kuriuos sąlygoja dorybė, paprastai garbina pusdievius. Pusdieviai yra Brahmā, Śiva, o taip pat Indra, Candra, Saulės dievas ir kt. Pusdievių yra įvairių. Dorybingieji tam tikru tikslu garbina tam tikrą pusdievį. Aistros guṇos užvaldytieji garbina demonus. Antrojo pasaulinio karo metais vienas Kalkutos gyventojas garbino Hitlerį, nes per karą operacijomis juodojoje rinkoje jis susikrovė didžiulius turtus. Aistros ir neišmanymo guṇų paveiktieji paprastai Dievu išsirenka kokį nors galingą žmogų. Jie mano, kad bet ką galima garbinti kaip Dievą, ir rezultatas bus tas pats.

Posmas nurodo, kad tokius dievus sukuria ir garbina aistros guṇos paveikti žmonės, o neišmanymo guṇos paveikti tamsuoliai garbina vėles. Kai kurie žmonės meldžiasi prie mirusiojo kapo. Seksualinę pakraipą turinčios garbinimo apeigos taip pat priskirtinos tamsos guṇai. Nuošaliuose Indijos kaimeliuose yra žmonių, kurie garbina šmėklas. Yra tekę matyti kaip Indijoje žemesniųjų klasių žmonės kartais eina į mišką prie medžio, kuriame jų žiniomis gyvena šmėkla, garbina tą medį ir atnašauja aukas. Šie įvairūs garbinimo būdai iš tikrųjų nėra Dievo garbinimas. Dievą garbina tie, kurie pasiekė transcendentinį grynos dorybės būvį. „Śrīmad- Bhāgavatam“ (4.3.23) sakoma: sattvaṁ viśuddhaṁ vasudeva-śabditam – „Gryną dorybę pasiekęs žmogus garbina Vāsudevą.“ Šio teiginio prasmė ta, kad Aukščiausiąjį Dievo Asmenį garbina tik tie, kurie visiškai apsivalė nuo materialios gamtos guṇų įtakos ir pasikėlė į transcendentinę padėtį.

Teoriškai impersonalistus turėtų valdyti dorybės guṇa, o penkių tipų pusdieviai turėtų būti jų garbinimo objektas. Impersonalistai garbina beasmenį Viṣṇu, t.y. Viṣṇu formą materialiame pasaulyje, kuri žinoma kaip teoriškai įsivaizduojamas Viṣṇu. Viṣṇu – Aukščiausiojo Dievo Asmens ekspansija, bet impersonalistai iš esmės netiki Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Jie mano Viṣṇu formą esant vienu iš beasmenio Brahmano aspektų. O štai Viešpatį Brahmą jie laiko beasmene aistros guṇos forma. Todėl kartais impersonalistai kalba apie penkių tipų dievų garbinimą, tačiau tikrąja tiesa laikydami beasmenį Brahmaną, jie galų gale visų garbinimo objektų atsisako. Apibendrinant, galima pasakyti, kad bendravimas su transcendentinės prigimties žmonėmis padeda apsivalyti nuo teršiančio materialios gamtos guṇų poveikio.

KOMENTARAS: Yra žmonių, kurie susigalvoja įvairias šventraščių nenurodytas askezes. Pavyzdžiui, badavimas kokiu nors slaptu, tarkim vien politiniu, tikslu šventraščiuose neminimas. Šventraščiai pataria badauti dėl dvasinio tobulėjimo, o ne politiniais ar socialiniais tikslais. Tokias askezes atliekantys žmonės, pasak „Bhagavad-gītos“, yra tikri demonai. Jų darbai prieštarauja šventraščių nurodymams ir niekam nenaudingi. Iš tikrųjų veikti juos skatina išdidumas, klaidinga savimonė, geismas ir kūniškų malonumų siekimas. Toks elgesys ne tik sutrikdo kūno, sudaryto iš materijos pradmenų, harmoniją, bet ir priverčia nerimauti Patį Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, kuris glūdi tame kūne. Autoritetų nepalaikomas badavimas ar askezė politiniais tikslais dargi drumsčia aplinkinių ramybę. Vedose neužsiminta apie tokius askezės būdus. Demonai mano, kad šitaip jie galės priversti savo priešus ar priešiškas grupuotes nusileisti jų norams, tačiau kartais taip badaudami miršta. Aukščiausiasis Dievo Asmuo nepritaria tokiam elgesiui. Jis sako, kad toks elgesys būdingas demonams. Taip elgdamiesi jie įžeidžia Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, nes jų elgesys prieštarauja Vedų priesakams. Šiuo atveju reikšmingas žodis acetasaḥ. Sveikai mąstantys žmonės turėtų laikytis šventraščių nurodymų. Tie, kurių mąstysena iškreipta, nepaiso šventraščių ir patys išsigalvoja asketizmo būdus. Nereikėtų pamiršti, kas laukia demonų – tai aprašyta ankstesniame skyriuje. Viešpats priverčia juos gimti demonų įsčiose. Todėl gyvenimas po gyvenimo jie gyvena pagal demoniškus principus, nežinodami apie savo ryšį su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu. Tačiau, jei demonams pasiseks ir jie sutiks dvasinį mokytoją, sugebantį nukreipti juos Vedų išminties keliu, jie išsilaisvins iš demoniško gyvenimo pančių ir galų gale pasieks aukščiausiąjį tikslą.

KOMENTARAS: Materialios gamtos guṇos lemia žmogaus maitinimosi, aukų atnašavimo, askezių ir labdaros skirtumus. Visa tai gali vykti skirtingais lygiais. Kas analitiškai suvokia, kokia materialios gamtos guṇa nulemia vieną ar kitą veiklą, tas iš tiesų išmintingas. O tie, kurie mano, kad visų rūšių aukos, valgis bei labdara – lygiaverčiai, yra neįžvalgūs ir kvaili. Kai kurie misionieriai moko: daryk ką nori ir pasieksi tobulumą. Tokių kvailų vadovų elgesys prieštarauja šventraščių nurodymams. Jie patys išsigalvoja tobulėjimo kelius ir klaidina paprastus žmones.

KOMENTARAS: Maistas turi ilginti gyvenimą, valyti protą ir teikti fizinių jėgų. Tai vienintelė jo paskirtis. Kitados didieji autoritetai išrinko maisto produktus, kurie pagerina sveikatą ir prailgina gyvenimą – pieno produktus, cukrų, ryžius, kviečius, vaisius ir daržoves. Tokį maistą labai mėgsta tie, kuriuos veikia dorybės guṇa. Kai kurios kitos maisto rūšys, tarkim kepti kukurūzai ar melasa, patys nėra itin skanūs, tačiau juos galima pagardinti pienu ar kitais produktais. Tada jie įgyja dorybės guṇai būdingų savybių. Pienas, cukrus, ryžiai ir pan. – tai iš esmės švarus maistas, jis labai skiriasi nuo tokių nešvarių dalykų, kaip mėsa ir alkoholis. Aštuntame posme paminėtas riebus maistas neturi nieko bendra su riebalais, gautais paskerdus gyvulį. Gyvulinių riebalų yra piene – nuostabiausiame maiste. Pienas, sviestas, sūris ir kiti panašūs produktai suteikia tiek gyvulinių riebalų, kad nėra jokio reikalo žudyti nekaltas būtybes. Gyvuliai žudomi todėl, kad sugyvulėjusi yra žmonių sąmonė. Civilizuotas būdas, reikalingiems riebalams gauti – pieno vartojimas. Skersti gyvulius – tai nužmogėjimas. Baltymų gausu žirniuose, lęšiuose, pupelėse, grūduose etc.

Aistros guṇai prisikiriamas kartus, persūdytas, pernelyg karštas, persotintas raudonaisiais pipirais maistas, jis mažina gleivių kiekį skrandyje, todėl sukelia kančias ir tampa įvairių ligų priežastimi. Neišmanymo, arba tamsybės, guṇai priskiriamo maisto esminis bruožas tas, kad jis nešviežias. Bet koks ilgiau kaip prieš tris valandas iki valgant paruoštas maistas, išskyrus prasādam – Viešpačiui paaukotą maistą, yra tamsos guṇos. Gesdamas jis skleidžia nemalonų kvapą, kuris patinka tamsos guṇos įtakojamiems žmonėms, bet atstumia tuos, kurie yra dorybės guṇos.

Valgyti maisto likučius tegalima tik tada, kai jie yra dalis aukos Aukščiausiajam Viešpačiui, arba jei jie – šventų žmonių, ypač dvasinio mokytojo, valgio likučiai. Kitaip jie priskirtini tamsos guṇai ir sudaro sąlygas infekcijai bei ligoms plisti. Nors tokį maistą ir labai mėgsta tamsos guṇos sąlygojami žmonės, doringieji juo bjaurisi ir net neliečia. Geriausias maistas – paaukoto Aukščiausiajam Dievo Asmeniui valgio likučiai. „Bhagavad-gītoje“ Aukščiausias Viešpats sako, kad priima valgius, paruoštus iš daržovių, miltų bei pieno ir su atsidavimu Jam paaukotus. Patraṁ puṣpaṁ phalaṁ toyam. Žinoma, Aukščiausiasis Dievo Asmuo visų pirma priima meilę ir pasiaukojimą. Tačiau pasakyta: prasādam reikia gaminti ypatingu būdu. Bet kokį maistą, paruoštą pagal šventraščių reikalavimus ir paaukotą Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, galima valgyti net ir tuo atveju, kai jis pagamintas labai seniai, nes jis yra transcendentinis. Jei norime, kad maistas būtų antiseptinis ir tinkamas valgyti, kad jis visiems patiktų, reikia jį paaukoti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui.

KOMENTARAS: Daugeliu atvejų aukojama turint tam tikrą tikslą, tačiau posmas sako, kad aukoti reikia neturint slaptų norų. Aukoti reikia tik iš pareigos. Pažvelkime, pavyzdžiui, į šventyklose ir bažnyčiose atliekamas apeigas. Paprastai jos atliekamos, ieškant materialios naudos, tačiau tokio pobūdžio apeigos nepriskirtinos dorybės guṇai. Į šventyklą ar bažnyčią reikėtų eiti jaučiant pareigą išreikšti pagarbą Aukščiausiajam Dievo Asmeniui ir paaukoti Jam gėlių bei maisto. Dauguma mano, kad beprasmiška lankyti šventyklą vien tam, kad garbintum Dievą. Tačiau šventraščiai nerekomenduoja garbinti Viešpatį dėl materialios naudos. Šventyklą reikia lankyti, kad išreikštume pagarbą Dievybei. Pagarbos reiškimas Dievybei pakylės žmogų iki dorybės guṇos. Kiekvieno civilizuoto žmogaus pareiga – paklusti šventraščių priesakams ir reikšti pagarbą Aukščiausiajam Dievo Asmeniui.

KOMENTARAS: Kai kada šiame pasaulyje aukos ir apeigos atliekamos, siekiant patekti į dangaus karalystę arba dėl materialios naudos. Tokios aukos bei apeigos yra aistros guṇos.

KOMENTARAS: Neišmanymo guṇos įtakojamas tikėjimas iš tikro nėra joks tikėjimas. Kartais žmonės garbina kurį nors pusdievį tik dėl to, kad užsidirbtų pinigų ir išleistų juos pramogoms, ignoruojant šventraščių priesakus. Toks parodomasis religingumas nėra tikras – jis priskiriamas tamsybės guṇai, be to, jis skatina demonišką mąstyseną ir nesuteikia žmonių visuomenei jokios naudos.

KOMENTARAS: Šiuo posmu Aukščiausiasis Dievas pradeda aiškinti įvairius askezės būdus. Iš pradžių Jis kalba apie kūno askezę. Reikia reikšti pagarbą ar mokytis ją reikšti Dievui, pusdieviams, tobulumo pasiekusiems ir kompetentingiems brahmanams, dvasiniam mokytojui bei vyresniesiems – tėvui, motinai ar žmogui, kuris gerai išmano Vedų žinojimą. Jiems turi būti rodoma derama pagarba. Reikia laikytis išorinės bei vidinės švaros ir mokytis elgesio paprastumo. Nedera daryti to, kas neleidžiama šventraščiuose. Šventraščiai pritaria tik vedybiniams lytiniams santykiams, nevedybiniai yra draudžiami. Tai ir vadinasi celibatu. Tokios yra kūno askezės rūšys.

KOMENTARAS: Mūsų kalba neturi trikdyti kitų žmonių. Žinoma, mokinių labui mokytojas sako tiesą, tačiau ne savo mokiniams jis neturėtų jaudinti proto, sakydamas visą tiesą. Tai jau kalbos askezė. Be to, nederėtų šnekėti niekų. Dvasininkų sluoksniuose įprasta kalbėti remiantis šventraščiais. Savo žodžius kalbantysis privalėtų paremti autoritetingo šventraščio citata. Be to, tie pokalbiai turėtų būti malonūs ausiai. Kalbančiajam jie teikia daug naudos ir iškelia žmonių visuomenę į aukštesnį lygį. Vedų raštai yra nepaprastai plačios apimties ir juos reikia studijuoti. Tokia yra kalbos askezė.

KOMENTARAS: Disciplinuoti protą – tai atitraukti jį nuo juslinių malonumų. Protą reikia išlavinti taip, kad jis nuolat galvotų apie tai, ką gera padaryti kitiems. Geriausias tokio lavinimo būdas – minčių rimtis. Reikia nenukrypti nuo Kṛṣṇos sąmonės ir visada vengti juslinių malonumų. Apvalyti savąją prigimtį – tai išsiugdyti Kṛṣṇos sąmonę. Protas pajunta pasitenkinimą tik tada, kai vengiama minčių apie juslinius malonumus. Kuo daugiau galvosime apie juslinius malonumus, tuo labiau būsime nepatenkinti. Šiais laikais mes be jokio reikalo leidžiame protui nevaržomai ieškoti įvairiausių malonumų, todėl jis negali pajusti pasitenkinimo. Geriausia išeitis šiuo atveju – užimti protą Vedų raštų studijomis, nes juose, pavyzdžiui, Purānose bei „Mahābhāratoje“, pasakojama daug teikiančių džiaugsmą istorijų. Pasinaudojus jų žiniomis, galima apsivalyti. Mintyse neturi likti vietos dviveidiškumui, reikia galvoti apie kitų gerovę. Tylėti – tai nuolat mąstyti apie dvasinę savivoką. Šia prasme, Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus yra visiškai tylus. Suvaldyti protą – tai atitraukti mintis nuo juslinių malonumų. Turime būti tiesūs savo poelgiais ir tuo būdu apvalyti savo būtį. Visos tos savybės kartu paėmus ir sudaro proto veiklos askezę.

KOMENTARAS: Kai kada askezė atliekama norint atkreipti į save žmonių dėmesį, susilaukti pagarbos, šlovės ir garbinimo. Aistros guṇos pavergti žmonės sudaro tokias situacijas, kad jų pavaldiniai juos garbintų, leidžia jiems plauti savo pėdas ir dovanoti vertingas dovanas. Tokios situacijos, dirbtinai sukurtos atliekant askezes, skiriamos prie aistros guṇos. Tokio tipo askezės turi laikiną efektą ir gali būti atliekamos kažkiek laiko, bet ne nuolatos.

KOMENTARAS: Kartais demonai atlieka kvailas askezes. Pavyzdžiui, Hiraṇyakaśipu atliko rūsčią askezę, kad taptų nemirtingas ir sunaikintų pusdievius. Šios malonės jis meldė Brahmą, bet galų gale Aukščiausiasis Dievo Asmuo jį patį nudobė. Jeigu askezė atliekama siekiant to, kas neįmanoma, ji yra neišmanymo guṇos.

KOMENTARAS: Vedų raštuose rekomenduojama šelpti dvasine praktika užsiimantį žmogų, bet neskatinama teikti labdarą visiems iš eilės. Reikia visada pagalvoti, ar labdara padės dvasiškai tobulėti. Todėl labdarą rekomenduojama teikti šventoje vietoje arba šventyklose, mėnulio bei saulės užtemimų metu, mėnesio pabaigoje arba kompetentingam brahmanui ar vaiṣṇavui (bhaktui). Iš tokios labdaros nereikia tikėtis jokio atpildo. Kartais iš užuojautos išmalda duodama vargšams, tačiau jei žmogus jos nevertas, toks poelgis nepaskatins dvasinio tobulėjimo. Kitaip sakant, Vedų raštuose neapgalvota labdara nerekomenduojama.

KOMENTARAS: Kartais labdara teikiama siekiant pasikelti į dangaus karalystę ar nenoromis, ir vėliau dėl to apgailestaujama: „Kam aš tiek išleidau tam reikalui?“ Kai kada labdara teikiama įsipareigojus ar vyresniems reikalaujant. Tokia labdara yra aistros guṇos.

Daug labdaros organizacijų teikia paramą įstaigoms, kurių tikslas – jusliniai malonumai. Tokio pobūdžio labdara nerekomenduojama Vedų raštuose. Rekomenduojama tiktai dorybės guṇos labdara.

KOMENTARAS: Posmas smerkia veiklą, kai aukojamos lėšos skatina alkoholizmą, narkomaniją bei azartinius lošimus. Tokia parama yra neišmanymo guṇos. Ji nežada nieko gera – veikiau pataikauja blogiui. Panašiai, jei labdara suteikiama vertam žmogui, bet be reikiamos pagarbos ir dėmesio, tokia labdara irgi yra tamsybės guṇos.

KOMENTARAS: Jau buvo aiškinta, kad askezės, aukos, labdara ir maistas skirstomi į tris kategorijas pagal tai, kokiai guṇai – dorybės, aistros, ar neišmanymo – jie priklauso. Tačiau kiekvieną šių kategorijų: pirmą, antrą, trečią – sąlygoja ir teršiamą įtaką daro materialios gamtos guṇos. Kai askezė, aukos, labdara ir maistas skiriami Aukščiausiajam – oṁ tat sat, Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, amžinajam – jie yra dvasinio tobulėjimo priemonė. Šį tikslą ir nurodo šventraščiai. Trys žodžiai oṁ tat sat pažymi Absoliučią Tiesą, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Žodį oṁ visada rasite Vedų himnuose.

Kas nesilaiko šventraščių nurodymų, Absoliučios Tiesos nepasieks. Jis tegali pasiekti laikiną rezultatą, bet ne galutinį gyvenimo tikslą. Išvada: labdara, aukos ir askezė turi būti atliekamos dorybės guṇos lygiu. Aistros ar neišmanymo guṇų įtaka, be abejonės, pablogina labdaros, aukų ir askezės kokybę. Trys žodžiai oṁ tat sat tariami siejant juos su šventuoju Aukščiausiojo Viešpaties vardu, pvz.: oṁ tad viṣṇoḥ. Kai giedamas Vedų himnas, ar ištariamas šventasis Aukščiausiojo Viešpaties vardas, visada pridedamas skiemuo oṁ. Taip nurodo Vedų raštai, o tie trys žodžiai – iš Vedų himnų. Oṁ ity etad brahmaṇo nediṣṭhaṁ nāma („Ṛg Veda“) nusako pirmąjį tikslą. Tat tvam asi („Chāndogya Upaniṣada“ 6.8.7) nurodo antrąjį tikslą. O sad eva saumya („Chāndogya Upaniṣada“ 6.2.1) nurodo trečiąjį tikslą. Drauge jie sudaro oṁ tat sat. Kitados, kai Brahmā, pirmoji sukurta gyvoji esybė, atnašavo aukas, jis šiais trimis žodžiais įvardindavo Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Todėl tuo pačiu principu visada vadovavosi Brahmos mokinių sekos nariai. Žodžiu, šis himnas yra labai svarbus. Todėl „Bhagavad-gītā“ pataria bet kurią veiklą skirti oṁ tat sat, Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Kas atlieka askezę, atnašauja auką ir teikia labdarą su šiais trimis žodžiais lūpose, veikia įsisąmoninęs Kṛṣṇą. Kṛṣṇos sąmonė – moksliškai pagrįsta transcendentinė veikla, kuri įgalina grįžti namo, atgal pas Dievą. Atliekant tokią transcendentinę veiklą, jėgos veltui neeikvojamos.

KOMENTARAS: Oṁ tad viṣṇoḥ paramaṁ padam („Ṛg Veda“ 1.22.20). Tarnystė Viṣṇu lotosinėms pėdoms – aukščiausias pasiaukojimo tikslas. Kai viskas daroma vardan Aukščiausiojo Dievo Asmens, veikla tampa tobula.

KOMENTARAS: Jei norime pasiekti dvasinį lygį, turime veikti nesitikėdami jokios materialios naudos. Savo veiksmais būtina siekti galutinio tikslo – patekti į dvasinę karalystę, t.y. sugrįžti namo, atgal pas Dievą.

KOMENTARAS: Žodžiai praśaste karmaṇi, arba „nurodytosios pareigos“, kalba apie Vedų raštų rekomenduojamą labai plačią veiklą, kurią sudaro apsivalymo procesai ir kurią privalu atlikti nuo apvaisinimo momento iki pat mirties. Tų apsivalymo procesų tikslas – galutinis gyvosios esybės išsivadavimas. Visus juos atliekant, siūloma tarti oṁ tat sat. Žodžiai sad-bhāve bei sādhu-bhāve nurodo transcendentinę situaciją. Kṛṣṇos sąmonės veikla vadinama sattva, o visiškai Kṛṣṇos sąmonės veiklą įsisąmoninęs žmogus vadinamas sādhu. „Śrīmad-Bhāgavatam“ (3.25.25) sakoma, kad transcendentiniai dalykai tampa aiškūs bendraujant su bhaktais. Tai pažymi žodžiai satāṁ prasaṅgāt. Be bendravimo su bhaktais neįmanoma įgyti transcendentinį žinojimą. Žodžiai oṁ tat sat tariami inicijuojant mokinį ar suteikiant šventą brahmano virvelę. Lygiai taip, atliekant bet kurią yajñą, objektu visada yra Aukščiausiasis, oṁ tat sat. Posmo žodis tad-arthīyam reiškia daryti viską, kas susiję su Aukščiausiuoju, pavyzdžiui, gaminti maistą, padėti ruoštis Viešpaties šventykloje ar atlikti kitokį darbą, susijusį su Viešpaties šlovės skleidimu. Aukščiausieji žodžiai oṁ tat sat tariami pačiais įvairiausiais atvejais, kai norima, kad veiksmai būtų iki galo sėkmingi.

KOMENTARAS: Bet kokia veikla – auka, labdara ar askezė – nesuteiks jokios naudos, jei jos tikslas nėra transcendentinis. Todėl posmas skelbia, kad ji nieko verta. Viską reikia atlikti sutelkus mintis į Kṛṣṇą ir skirti Aukščiausiajam. Jei tokio tikėjimo ir deramo vadovo nėra, neverta laukti jokių rezultatų. Visi Vedų raštai skatina tikėti Aukščiausiąjį. Visi Vedų mokymai kreipia į Aukščiausiąjį tikslą – Kṛṣṇos pažinimą. Nesivadovaujant šiuo principu sėkmės sulaukti neįmanoma. Todėl geriausias kelias – iš pat pradžių veikti Kṛṣṇos sąmonės dvasia, bona fide dvasiniam mokytojui vadovaujant. Toks kelias veda į visokeriopą sėkmę.

Sąlygotos sielos linkusios garbinti pusdievius, dvasias ar Yakṣas, pvz. Kuverą. Dorybės guṇa geresnė už aistros ir neišmanymo guṇas, tačiau tas, kuris tiesiogiai kreipiasi į Kṛṣṇos sąmonę, yra transcendentalus trims materialios gamtos guṇoms. Galimas ir tobulėjimo etapais kelias, tačiau geriausias yra toks metodas, kai su tyrais bhaktais bendraujantis žmogus kreipiasi tiesiog į Kṛṣṇos sąmonę. Toks metodas rekomenduojamas šiame skyriuje. Norėdami, kad šiame kelyje mus lydėtų sėkmė, visų pirma turime surasti tinkamą dvasinį mokytoją ir jam vadovaujant baigti tam tikrą mokymosi kursą. Tada išsiugdysime tikėjimą Aukščiausiuoju. Ilgainiui tikėjimas subręs ir tuomet jis vadinsis meile Dievui. Meilė Dievui – galutinis gyvųjų esybių tikslas. Taigi reikia tiesiogiai įsijungti į Kṛṣṇos sąmonę. Tokią žinią skelbia septynioliktas skyrius.