Bg. 17.4
Tekstas
yakṣa-rakṣāṁsi rājasāḥ
pretān bhūta-gaṇāṁś cānye
yajante tāmasā janāḥ
Synonyms
Translation
Žmonės, kurie yra dorybės guṇos, garbina pusdievius, tie, kurie yra aistros guṇos – demonus, o paveiktieji neišmanymo guṇos garbina vaiduoklius bei dvasias.
Purport
KOMENTARAS: Šiame posme Aukščiausiasis Dievo Asmuo apibūdina įvairius garbintojus pagal jų išorinę veiklą. Šventraščiai nurodo, kad garbinti reikia tik Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, tačiau šventraščius menkai išmanantys ar jų nurodymais netikintys žmonės, pagal tai, kokia materialios gamtos guṇa juos veikia, garbina įvairius objektus. Tie, kuriuos sąlygoja dorybė, paprastai garbina pusdievius. Pusdieviai yra Brahmā, Śiva, o taip pat Indra, Candra, Saulės dievas ir kt. Pusdievių yra įvairių. Dorybingieji tam tikru tikslu garbina tam tikrą pusdievį. Aistros guṇos užvaldytieji garbina demonus. Antrojo pasaulinio karo metais vienas Kalkutos gyventojas garbino Hitlerį, nes per karą operacijomis juodojoje rinkoje jis susikrovė didžiulius turtus. Aistros ir neišmanymo guṇų paveiktieji paprastai Dievu išsirenka kokį nors galingą žmogų. Jie mano, kad bet ką galima garbinti kaip Dievą, ir rezultatas bus tas pats.
Posmas nurodo, kad tokius dievus sukuria ir garbina aistros guṇos paveikti žmonės, o neišmanymo guṇos paveikti tamsuoliai garbina vėles. Kai kurie žmonės meldžiasi prie mirusiojo kapo. Seksualinę pakraipą turinčios garbinimo apeigos taip pat priskirtinos tamsos guṇai. Nuošaliuose Indijos kaimeliuose yra žmonių, kurie garbina šmėklas. Yra tekę matyti kaip Indijoje žemesniųjų klasių žmonės kartais eina į mišką prie medžio, kuriame jų žiniomis gyvena šmėkla, garbina tą medį ir atnašauja aukas. Šie įvairūs garbinimo būdai iš tikrųjų nėra Dievo garbinimas. Dievą garbina tie, kurie pasiekė transcendentinį grynos dorybės būvį. „Śrīmad- Bhāgavatam“ (4.3.23) sakoma: sattvaṁ viśuddhaṁ vasudeva-śabditam – „Gryną dorybę pasiekęs žmogus garbina Vāsudevą.“ Šio teiginio prasmė ta, kad Aukščiausiąjį Dievo Asmenį garbina tik tie, kurie visiškai apsivalė nuo materialios gamtos guṇų įtakos ir pasikėlė į transcendentinę padėtį.
Teoriškai impersonalistus turėtų valdyti dorybės guṇa, o penkių tipų pusdieviai turėtų būti jų garbinimo objektas. Impersonalistai garbina beasmenį Viṣṇu, t.y. Viṣṇu formą materialiame pasaulyje, kuri žinoma kaip teoriškai įsivaizduojamas Viṣṇu. Viṣṇu – Aukščiausiojo Dievo Asmens ekspansija, bet impersonalistai iš esmės netiki Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Jie mano Viṣṇu formą esant vienu iš beasmenio Brahmano aspektų. O štai Viešpatį Brahmą jie laiko beasmene aistros guṇos forma. Todėl kartais impersonalistai kalba apie penkių tipų dievų garbinimą, tačiau tikrąja tiesa laikydami beasmenį Brahmaną, jie galų gale visų garbinimo objektų atsisako. Apibendrinant, galima pasakyti, kad bendravimas su transcendentinės prigimties žmonėmis padeda apsivalyti nuo teršiančio materialios gamtos guṇų poveikio.