KOMENTARAS: Penkiolikto skyriaus pradžioje buvo apibūdintas banjano medis, simbolizuojantis materialųjį pasaulį. Šalutinės jo šaknys lygintos su gyvųjų esybių veikla, palankia ir nepalankia. Devintame skyriuje buvo kalbėta apie dievotas asmenybes (devas) bei apie bedievius, arba demonus (asurus). Pasak Vedų, dorybės guṇos įtakojama veikla padeda gyvajai esybei žengti į priekį išsivadavimo keliu. Tokia veikla vadinasi daivī prakṛti – transcendentinės prigimties. Transcendentinės prigimties žmonės žengia pirmyn išsivadavimo keliu. Kita vertus, tie, kurie veikia valdomi aistros ir neišmanymo guṇų, neturi jokios galimybės išsivaduoti. Jie arba liks materialiame pasaulyje žmonėmis, arba eis į gyvūnų rūšis, ar dar žemesnes gyvybės formas. Šiame šešioliktame skyriuje Viešpats apibūdina transcendentinę ir demonišką prigimtį, nusako jų būdingas savybes, nurodo šių savybių pranašumus ir trūkumus.

Labai svarbus posmo žodis abhijātasya. Jis nurodo tą, kuris gimė turėdamas transcendentinių savybių ar dieviškų polinkių. Norintiems pradėti vaiką dievotoje aplinkoje Vedų raštai nurodo atlikti garbhādhāna- saṁskāros apeigas. Tėvai, norėdami susilaukti dieviškomis savybėmis apdovanoto vaiko, privalo laikytis dešimties žmonių visuomenės gyvenimo principų. Iš „Bhagavad-gītos“ mes jau sužinojome, kad lytinis gyvenimas, skirtas doriems vaikams pradėti, yra Patsai Kṛṣṇa. Lytinis gyvenimas pateisinamas, jei jis grindžiamas Kṛṣṇos sąmonės principais. Bent tie, kurie įsisąmonino Kṛṣṇą, neturėtų pradėti vaikų kaip katės ar šunys. Jiems dera vaikus pradėti taip, kad gimę vaikai galėtų išsiugdyti Kṛṣṇos sąmonę. Gimti panirusių į Kṛṣṇos sąmonę tėvų šeimoje – ypatingas privalumas.

Socialinė institucija, vadinama varṇāśrama-dharma, kuri dalina visuomenę į keturis socialinio gyvenimo skyrius ir keturis skyrius pagal veiklos pobūdį, ar kastas – nesiekia suskirstyti žmonių visuomenę pagal gimimą. Toks suskirstymas turi atspindėti išsilavinimo lygį ir užtikrinti visuomenei taiką bei gerovę. Šiame posme suminėtos savybės pavadintos transcendentinėmis. Jos padeda žmogui žengti į priekį dvasinio pažinimo keliu į išsivadavimą iš materialaus pasaulio.

Varṇāśramos institucijoje sannyāsis – žmogus, atsižadėjęs pasaulio, laikomas visų socialinių luomų ir skyrių vadovu arba dvasiniu mokytoju. Brahmanas laikomas likusių trijų luomų – kṣatriyų, vaiśyų ir śūdrų – dvasiniu mokytoju, bet sannyāsis – viršiausias šios institucijos narys – yra taip pat ir brahmanų dvasinis mokytojas. Svarbiausia sannyāsio savybė – bebaimiškumas. Kadangi jis turi gyventi visiškai vienas, be jokios paramos ar garantijų ją gauti, jis turi pasikliauti tik Aukščiausiojo Dievo Asmens malone. Tas, kuriam kyla mintis: „Kas man padės, jei nutrauksiu visus ryšius su pasauliu“ – geriau tegu neatsižada pasaulio. Nereikia abejoti, kad Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, visada yra mūsų širdyje lokalizuotos Parāmātmos pavidalu, kad Jis viską mato ir žino, kas ir ką rengiasi daryti. Todėl reikia tvirtai tikėti, kad Kṛṣṇa, būdamas Parāmātma, pasirūpins Jam atsidavusia siela, ir galvoti: „Aš niekada nebūsiu vienišas. Net gūdžiausioje miško tankmėje su manimi bus Kṛṣṇa ir Jis visada saugos mane.“ Toks tikėjimas vadinasi abhayam, bebaimiškumas. Ši dvasios būsena būtina žmogui, atsižadėjusiam pasaulio.

Sannyāsiui taip pat reikia apvalyti savo būtį. Žmogus, atsižadėjęs pasaulio, turi laikytis daugybės taisyklių. Svarbiausia jų – griežtas draudimas artimai bendrauti su moterimi. Nuošalioje vietoje su moterimi sannyāsiui net kalbėti draudžiama. Idealus sannyāsis buvo Viešpats Caitanya. Kai Jis gyveno Puryje, bhaktės moterys negalėjo prie Jo net prisiartinti, kad išreikštų savo pagarbą. Jos turėjo lenktis iš tolo. Toks elgesys nėra moterų niekinimas – tai tik griežtas priesakas, įpareigojantis sannyāsį neturėti artimų ryšių su moterimis. Norint apvalyti savo būtį, reikia laikytis taisyklių, atitinkančių tam tikrą gyvenimo statusą. Antai sannyāsiui griežtai draudžiama artimai bendrauti su moterimis ir kaupti turtą juslėms patenkinti. Idealus sannyāsis buvo Pats Viešpats Caitanya. Jo gyvenimas rodo, kad Jis griežtai laikėsi įsipareigojimų dėl bendravimo su moterimis. Nors Jis laikomas kilniaširdiškiausia Dievo inkarnacija, kuri neatstumia net žemiausiai puolusių sąlygotų sielų, sannyāsio įžadų dėl bendravimo su moterimis Jis laikėsi griežtai. Viešpaties Caitanyos asmens palydovas Choṭa Haridāsa buvo vienas artimiausių Jo pasekėjų, tačiau kai jis kartą aistringai pažvelgė į jauną moterį, Viešpats Caitanya tuoj pat parodė Savo griežtumą ir nedelsdamas pašalino jį iš Savo asmens palydovų tarpo. Viešpats Caitanya pasakė: „Sannyāsiui, ar bet kuriam kitam, kuris bando ištrūkti iš materialios gamtos gniaužtų ir stengiasi pasikelti į dvasinę būtį, t.y. grįžti namo, atgal pas Dievą, dairymasis į materialias vertybes ar moteris geidžiant juslinių malonumų – jau vien žvilgtelėjimas jų pusėn turint tokių užmačių yra toks smerktinas, jog geriau nusižudyti, negu leisti įsiliepsnoti savyje nedoram troškimui.“ Toksai apsivalymo kelias.

Kita pozicija – jñāna-yoga-vyavasthiti, žinojimo gilinimas. Sannyāsio gyvenimas skirtas skleisti žinojimą šeimos žmonėms ir visiems tiems, kurie užmiršo savo tikrąjį gyvenimą – dvasinį tobulėjimą. Sannyāsis turėtų gyventi iš išmaldos, belsdamas į kiekvienas duris, tačiau tai nereiškia, kad jis – elgeta. Nuolankumas – taip pat viena transcendentinį lygmenį pasiekusio asmens savybių. Nuolankumas, ir tik nuolankumas, verčia sannyāsį belsti į kiekvienas duris ne tiek dėl išmaldos, kiek dėl to, kad susitiktų su šeimos žmonėmis ir pabudintų jų Kṛṣṇos sąmonę. Tokia sannyāsio pareiga. Jei sannyāsis išties yra padaręs pažangą ir gavęs dvasinio mokytojo paliepimą, vadovaudamasis logika ir išmanymu, jis turi skleisti Kṛṣṇos sąmonės mokslą. O jeigu jis nėra taip pažengęs, duoti sannyāsio įžadų neturėtų. Sannyāsio įžadus davęs, bet dar stokojantis reikiamų žinių žmogus privalo atsidėjęs klausytis, ką sako bona fide dvasinis mokytojas, ir gilinti žinojimą. Sannyāsis, pasaulio atsižadėjęs žmogus, turi būti bebaimis, pasižymėti tyrumu (sattva-saṁśuddhi) ir išmanymu (jñāna-yoga).

Kita savybė – labdaringumas. Labdaringa veikla skirta šeimos žmonėms. Jie privalo dorai užsidirbti pragyvenimui ir pusę pajamų skirti Kṛṣṇos sąmonės propagavimui visame pasaulyje. Kitaip sakant, šeimos žmogus turi šelpti šioje srityje besidarbuojančias organizacijas. Labdarą reikia teikti tiems, kurie jos verti. Toliau bus aiškinama, kad labdara yra kelių rūšių: labdara iš dorybės, labdara iš aistros, ir labdara iš neišmanymo. Šventraščiai rekomenduoja dorybės guṇos labdarą, aistros ir neišmanymo guṇų labdara nerekomenduotina, kadangi tai tėra tuščias lėšų švaistymas. Labdara teiktina tiktai Kṛṣṇos sąmonės propagavimui visame pasaulyje. Tokia labdara priklauso dorybės guṇai.

O dama (savitvarda) būtina visiems pagal religijos principus gyvenančios visuomenės sluoksniams, tačiau ji ypač svarbi šeimos žmonėms. Nors šeimos žmogus ir turi žmoną, tačiau lytinį gyvenimą jis turėtų riboti. Lytinio gyvenimo, kurio paskirtis – pradėti vaikus, apribojimai būtini ir šeimos žmogui. Kas nenori turėti vaikų, kartu su žmona privalo susilaikyti nuo lytinių santykių. Šiuolaikinė visuomenė be saiko mėgaujasi lytiniu gyvenimu, saugodamasi nuo pastojimo kontraceptinėmis priemonėmis ar dar bjauresniais būdais, tuo norėdama išvengti atsakomybės už vaikų auklėjimą. Ši savybė ne transcendentinė, o grynai demoniška. Norint dvasiškai tobulėti, netgi jeigu esi šeimos žmogus, reikėtų riboti lytinį gyvenimą ir nepradėti vaikų, jei tuo nebus pasitarnauta Kṛṣṇai. Jei sugebėsi pradėti vaiką kuris įsisąmonins Kṛṣṇą, gali turėti kad ir šimtus vaikų, bet jei to padaryti nepajėgi, tai lytiškai santykiauti, teieškant juslinių malonumų, nevalia.

Aukojimas – dar vienas principas, kurio privalo laikytis šeimos žmogus, nes aukoms reikia daug lėšų. Kitų socialinių sluoksnių atstovai, t.y. brahmacāriai, vānaprasthos ir sannyāsiai, pinigų neturi. Jie gyvena išmalda. Taigi aukų atnašavimas – šeimos žmogaus priedermė. Šeimos žmogus privalo atnašauti agni-hotros aukas – tai daryti įpareigoja Vedų raštai, tačiau dabar jos atsieina labai brangiai ir vargu ar šeimos žmogui įgyvendinamos. Pati geriausia auka, rekomenduojama šiam amžiui, yra saṅkīrtana-yajña – kartoti Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare. Tai geriausia ir pigiausia auka. Bet kuris gali ją atlikti ir gauti didelę naudą. Taigi tie trys dalykai: labdaringa veikla, juslių suvaldymas ir aukų atnašavimas – skirti šeimos žmonėms.

Studijuoti Vedas, svadhyāya – tai brahmacārių, t.y. mokinių, uždavinys. Brahmacāriams draudžiami bet kokie ryšiai su moterimis. Jie turi laikytis celibato ir mintis nukreipti tik į Vedų raštų studijas, gilinti dvasinį žinojimą. Tai vadinasi svādhyāya.

Tapas, asketiškumas, ypač rekomenduojamas tiems, kurie pasitraukė iš šeimos. Neturėtume visą gyvenimą būti šeimos žmonės, reikia nepamiršti, jog yra keturi socialiniai sluoksniai: brahmacarya, gṛhastha, vānaprastha ir sannyāsa. Pasibaigus gṛhasthos – gyvenimo šeimoje etapui, reikėtų nutraukti šeiminius ryšius. Jei gyvename šimtą metų, tai dvidešimt penkis metus reikia paskirti mokymuisi, dvidešimt penkis – gyvenimui šeimoje, dvidešimt penkis metus gyventi, atsisakius šeiminių ryšių, ir dvidešimt penkis – gyventi, atsižadėjus pasaulio. Tokias regulas numato Vedų religinė disciplina. Šeimos gyvenimo atsisakęs žmogus turi tramdyti kūną, protą ir liežuvį. Tai yra tapasya. Visa varṇāśrama-dharmos institucija skirta atlikti tapasyą. Nė vienas žmogus neišsivaduos, neatlikdamas askezės, ar tapasyos. Teorija, teigianti, kad savitramda nebūtina, kad pakanka vien filosofuoti ir viskas bus puiku, nerekomenduojama nei Vedų raštų, nei „Bhagavad- gītos“. Šias teorijas kuria apsimetėliai pamokslautojai, norintys pavilioti kuo daugiau pasekėjų. Apribojimai ir taisyklės atbaido žmones. Todėl tie, kurie dangstydamiesi religija mėgina prisivilioti pasekėjų, sužavėti aplinkinius, nekelia griežtų reikalavimų nei mokiniams, nei sau. Tačiau Vedos nepritaria tokiems metodams.

O paprastumo principo, kuris laikomas brahmaniška savybe, turi laikytis ne vienas kuris socialinis sluoksnis, bet visi āśramai: brahmacāriai, gṛhasthos, vānaprasthos, sannyāsiai. Reikia būti paprastam ir tiesiam.

Ahiṁsā reiškia, kad nevalia sukliudyti nė vienos gyvosios esybės evoliucijai. Nors dvasinė kibirkštis neužgęsta net sunaikinus kūną, nemanykime, kad nėra nieko bloga užmušti gyvulį juslinių malonumų tikslu. Mūsų laikais žmonės priprato valgyti gyvulių mėsą, nors turi pakankamai grūdų, vaisių ir pieno. Taigi žudyti gyvulius nėra jokios būtinybės. Šis nurodymas skirtas visiems. Tik tada, kai nelieka kitos išeities, žmogus turi teisę užmušti gyvulį, tačiau pirmiausiai gyvulys paaukojamas. Ten, kur žmonija turi pakankamai maisto, siekiantieji padaryti pažangą dvasinio pažinimo srityje neturėtų naudoti smurto gyvulių atžvilgiu. Tikroji ahiṁsā reiškia „nesutrukdyti nė vienai gyvajai būtybei gyvenimo evoliucijos“. Gyvūnai taip pat evoliucionuoja, sielai pereinant iš vienos gyvybės rūšies į kitą. Užmušus gyvūną, jo evoliucija sustabdoma. Prieš laiką nužudytas gyvūnas – gyvoji būtybė, turėjusi tam tikrą skaičių dienų ar metų ištūnoti tame kūne, vėl turės sugrįžti į tą pačią gyvybės formą, kad nugyvenusi visas skirtas jai dienas pereitų į kitą gyvybės rūšį. Todėl nevalia stabdyti šios evoliucijos, siekiant patenkinti savo liežuvį. Tai vadinasi ahiṁsā.

Satyam reiškia, kad negalima iškreipti tiesos dėl asmeninių interesų. Vedų raštuose yra sudėtingų vietų, ir jų prasmę reikia sužinoti iš bona fide dvasinio mokytojo. Taip suprantamos Vedos. Śṛuti reiškia „klausytis, ką sako autoritetas“. Nevalia dėl asmeninių interesų kurti savas interpretacijas. Sukurta labai daug „Bhagavad-gītos“ komentarų, kurie klaidingai aiškina jos autentiškus tekstus. Būtina perteikti tikrąją jos žodžių prasmę, o tą prasmę reikia sužinoti iš bona fide dvasinio mokytojo.

Akrodha – tai pykčio sutramdymas. Mes turime išlikti pakantūs net tada, kai kažkas mus provokuoja, nes kai mus užvaldo pyktis, jis tuoj pat užteršia visą kūną. Pyktį gimdo aistros guṇa ar geismas, todėl transcendentinę būklę pasiekęs žmogus privalo sutramdyti savyje pyktį. Apaiśunam reiškia, kad nedera ieškoti kituose žmonėse ydų ar be jokio reikalo taisyti žmones. Be abejo, jei vagį pavadinsime vagimi, tai nebus trūkumų ieškojimas, tačiau apšaukti vagimi dorą žmogų – didelis nusižengimas tam, kuris siekia dvasinio tobulumo. Hrī reiškia, kad žmogus turi būti labai kuklus ir bjauriai nesielgti. Acāpalam – ryžtas. Tai reiškia, kad siekiant tikslo, negalima prarasti savitvardos ar pulti į neviltį. Jei pastangos nuėjo perniek – nesigailėk, priešingai, kantriai ir ryžtingai siek tikslo.

Žodis tejas šiuose posmuose skirtas kṣatriyams. Kṣatriyas visada turi būti stiprus, kad pajėgtų apginti silpnuosius. Jis neturi dėtis nenaudojąs prievartos. Jei prievarta reikalinga, jis privalo ją panaudoti. Tačiau žmogus, pajėgiantis įveikti priešą, kartais atsižvelgdamas į aplinkybes gali parodyti kilniaširdiškumą ir atleisti nereikšmingus įžeidimus.

Śaucam – tai švara. Švarūs turėtų būti ne tik protas ir kūnas, bet ir poelgiai. Ypač ši savybė būtina verslo žmonėms, kurie neturėtų įsivelti į machinacijas juodojoje rinkoje. Nāti-mānita – nereikalavimas garbės, taikytinas śūdroms, darbininkų klasei, kuri anot Vedų priesakų yra žemiausia iš visų keturių klasių. Jiems nepridera pūstis ar siekti šlovės, jų pareiga – būti savo vietoje, gerbti aukštesniąsias klases vardan tvarkos visuomenėje.

Visos išvardintos dvidešimt šešios savybės yra transcendentinės. Žmogus privalo puoselėti šias savybes, atsižvelgiant į savo visuomeninę padėtį ir veiklos pobūdį. Jų ugdymas net ir sunkiomis materialios būties sąlygomis padės visų klasių žmonėms pasiekti aukščiausią transcendentinio pažinimo lygmenį. Štai tokia jų puoselėjimo prasmė.

KOMENTARAS: Posmas aprašo tiesų kelią į pragarą. Demonai nori pasirodyti religingi ir pažengę dvasinio mokslo srityje, tačiau jokių principų nesilaiko. Jie visada pasipūtę ir puikuojasi savo išsimokslinimu bei turtais. Jie trokšta būti garbinami aplinkinių ir reikalauja sau pagarbos, kurios visai neverti. Jie niršta dėl menkniekių ir kalba šiurkščiai, nemandagiai. Demonai nežino kas dera daryti ir kas nedera. Jie paiso tik savo norų ir pataikauja savo užgaidoms, nepripažindami jokių autoritetų. Demoniškas savybes jie įgyja vos pradėjus vystytis jų kūnui, dar motinos įsčiose, ir jiems augant, visos šios nepalankios savybės išryškėja.

KOMENTARAS: Viešpats Kṛṣṇa padrąsina Arjuną, pranešdamas, kad jis gimė neturėdamas demoniškų savybių. Arjunos dalyvavimas mūšyje nebuvo demoniškas poelgis, nes jis pasvėrė visus „už“ ir „prieš“. Jis svarstė, ar turįs teisę žudyti tokius pagarbos vertus žmones, kaip Bhīṣma ir Droṇa, todėl jis veikė ne pykčio, netikro prestižo ar grubumo paskatintas. Jis nepasižymėjo demoniškomis savybėmis. Laidydamas į priešą strėles, kṣatriyas (karžygys) atlieka transcendentinį veiksmą, o vengdamas savo pareigos, jis elgtųsi demoniškai. Todėl Arjunai nebuvo dėl ko sielotis. Kas laikosi savo socialiniam sluoksniui nurodytų reguliuojamųjų principų, tas yra transcendentinėje padėtyje.

KOMENTARAS: Užtikrinęs Arjuną, kad jis gimė su dieviškomis savybėmis, Viešpats Kṛṣṇa prabyla apie demonišką būdą. Šio pasaulio sąlygotos gyvosios esybės skiriamos į dvi kategorijas. Gyvosios esybės, gimusios su dieviškomis savybėmis, gyvena reglamentuotą gyvenimą, laikosi šventraščių ir autoritetų priesakų. Pareigas reikia atlikti vadovaujantis autoritetingais šventraščiais. Tokia mąstysena vadinama dieviška. O nesilaikantieji šventraščiuose pateiktų reguliuojamųjų principų ir pataikaujantys savo užgaidoms vadinami demonais, arba asurais. Vienintelis žmogaus prigimtį nusakantis kriterijus – ar jis laikosi reguliuojamų principų, nurodytų šventraščiuose. Vedų raštai sako, kad ir demonai, ir pusdieviai gimė iš Prajāpačio; jie tesiskiria tik tuo, kad vieni laikosi Vedų priesakų, o kiti – ne.

KOMENTARAS: Kiekviena civilizuota žmonių visuomenė turi tam tikrus šventraščių taisyklių sąvadus, kuriais buvo vadovaujamasi nuo amžių. Ypač tai būdinga āryams – žmonėms, kurie laikosi Vedų priesakų ir garsėja kaip pažangiausios civilizacijos atstovai. Tuos, kurie nesilaiko šventraščių nurodymų, āryai laiko demonais. Todėl šis posmas sako, kad demonai nežino šventraščių taisyklių ir neturi nė mažiausio noro jų laikytis. Dauguma demonų nežino śastrų taisyklių, o jei kuris ir žino, tai jų nepaiso. Tokie žmonės neturi tikėjimo ir nenori elgtis taip, kaip nurodo Vedos. Demonai nepasižymi nei išorės, nei vidaus švara. Kūno švara reikia nuolatos rūpintis: maudytis, valyti dantis, skustis, keisti drabužius etc. O kalbant apie vidaus švarą, tai visados reikia atsiminti šventuosius Dievo vardus ir kartoti: Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare. Demonai nemėgsta visų šių išorės bei vidaus švaros taisyklių ir jų nesilaiko.

O kas dėl elgesio, tai yra daug jį reguliuojančių taisyklių. Jos pateikiamos, pavyzdžiui, „Manu-saṁhitoje“ – žmonijos įstatymų kodekse. „Manu- saṁhitos“ indai laikosi iki šiol. Iš šios knygos paimtas paveldėjimo įstatymas ir kitos teisinės normos. „Manu-saṁhitoje“ aiškiai pasakyta, kad moteriai negalima duoti laisvės. Tai nereiškia, kad su ja reikia elgtis kaip su verge – tiesiog moteris yra lyg vaikas. Vaikams nesuteikiama visa laisvė, tačiau tai nereiškia, kad jie vergai. Šiais laikais demonai šių paliepimų nepaiso. Jie mano, kad moterys turi būti tokios pat laisvos, kaip ir vyrai. Tačiau toks požiūris nė kiek nepagerino pasaulio socialinės padėties. Iš tikrųjų, moterį reikia globoti visuose gyvenimo etapuose. Vaikystėje ja turi rūpintis tėvas, jaunystėje – vyras, o senatvėje – suaugę sūnūs. Tokios, pasak „Manu-saṁhitos“, teisingos visuomeninio elgesio normos. Tačiau šiuolaikinis švietimas dirbtinai sukūrė naują „išdidžios“ moters įvaizdį, todėl santuoka žmonių visuomenėje iš esmės teliko fikcija. O ir moterų moralė ne itin aukšta. Taigi demonai nepripažįsta jokių visuomenei naudingų pamokymų. Jie nesiremia didžiųjų išminčių patirtimi bei jų pateiktomis taisyklėmis, todėl demoniškos visuomenės padėtis labai apgailėtina.

KOMENTARAS: Demonai mano, kad pasaulis yra fantasmagorija. Nėra jokios priežasties, jokios pasekmės, jokio valdovo, jokio tikslo – viskas nerealu. Jie tvirtina, kad šis kosminis pasaulis apsireiškia atsitiktinai, kaip materijos pradmenų sąveikos rezultatas, ir netiki, kad pasaulį sukūrė Dievas tam tikram tikslui. Demonai turi savo teoriją: pasaulis atsirado pats savaime, ir nėra jokio pagrindo manyti, kad už jo slypi Dievas. Jie nemato skirtumo tarp dvasios ir materijos ir nepripažįsta Aukščiausiosios Dvasios. Viskas tėra materija, o kosmosas – tai tamsybės sankaupa. Anot jų, viskas – tuštuma, ir bet koks daiktas – tai mūsų netobulo patyrimo padarinys. Jie laiko savaime suprantama, jog bet kokia įvairovė yra neišmanymo požymis. Viskas yra tarsi sapnas. Miegodami susapnuojame visokiausių neegzistuojančių dalykų, o kai nubundame, matome, kad visa tai tik sapnas. Nors demonai sako, kad gyvenimas – sapnas, tačiau, kaip tyčia, iš to sapno moka puikiausiai išgauti kuo daugiau malonumų. Todėl užuot bandę įgyti žinių, jie tampa vis didesniais savo sapnų karalystės vergais. Jie daro tokią išvadą: kaip vaikas yra vyro ir moters lytinių santykių pasekmė, taip ir pasaulis atsirado nedalyvaujant jokiai dvasiai. Pasaulis jiems – tik materijos pradmenų junginys, davęs pradžią gyvosioms esybėms, todėl apie jokį sielos buvimą negali būti ir kalbos. Kaip daugelis gyvųjų būtybių be jokios priežasties atsiranda su prakaitu ar iš lavono, taip ir jungiantis materialiems kosminio pasaulio pradams atsirado visas gyvasis pasaulis. Todėl materiali gamta yra vienintelė šio pasaulio priežastis ir esą jokios kitos priežasties nėra. Demonai netiki Kṛṣṇos žodžiais, pasakytais „Bhagavad-gītoje“: mayādhyakṣeṇa prakṛtiḥ sūyate sa-carācaram. „Visas materialus pasaulis juda Mano nurodymu.“ Kitaip sakant, tobulų žinių apie pasaulio sukūrimą demonai neturi. Kiekvienas jų vadovaujasi savo teorija. Pasak demonų, visos šventraščių interpretacijos vienodai geros, mat jie netiki, kad yra vieninga ir autoritetinga šventraščių samprata.

KOMENTARAS: Demonai atlieka veiklą, kuri pražudys pasaulį. Šiame posme Viešpats pareiškia, kad jie yra menkos nuovokos. Materialistai, nieko nenutuokiantys apie Dievą, mano, kad jie tobulėja. Tačiau anot „Bhagavad-gītos“, jie yra sveiką protą praradę kvailiai. Demonai pasišovę iki pamišimo mėgautis materialaus pasaulio malonumais ir vis stengiasi išgalvoti ką nors nauja juslėms patenkinti. Tokios materialistinės naujovės laikomos žmonių civilizacijos pažangos rodikliu, tačiau jos padaro žmogų vis agresyvesnį bei žiauresnį. Žmonės tampa žiauresni gyvūnams, žiauresni žmonėms, jie neišmano, kaip elgtis tarpusavyje. Demoniškų žmonių tarpe ypač paplitęs gyvulių žudymas. Tokius žmones reikia laikyti pasaulio priešais, nes jie neišvengiamai išras ką nors tokio, kas sunaikins viską. Šiame posme netiesiogiai pranašaujamas branduolinių ginklų, kuriais šiandien labai didžiuojasi pasaulis, išradimas. Bet kurią akimirką gali kilti karas, ir šie branduoliniai ginklai sunaikins viską. Tokie dalykai išrandami vienu tikslu – sunaikinti pasaulį. Posmas apie tai ir kalba. Tokių ginklų sukūrimas žmonių visuomenėje – bedievystės išdava, jie nėra skirti pasaulio taikai ir gerovei.

KOMENTARAS: Posmas kalba apie demonų mąstyseną. Demonų aistra nepasotinama. Nepasotinamas jų troškimas patirti materialius malonumus nuolatos didėja. Nors besivaikant laikinų dalykų juos visad persekioja rūpesčiai, iliuzijos užvaldyti jie vėl daro savo. Jie neturi žinių ir nepajėgia suprasti, kad eina klaidingu keliu. Vaikydamiesi to, kas laikina, demoniški žmonės susikuria savo Dievą, savo himnus ir savaip juos gieda. Tas vaikymasis pasibaigia tuo, kad juos vis labiau ima traukti du dalykai: lytiniai džiaugsmai ir materialių turtų kaupimas. Šiuo atveju labai reikšmingi posmo žodžiai aśuci-vratāḥ – „nešvarūs įžadai“. Demonus traukia tik vynas, moterys, azartiniai lošimai ir mėsa – tokie jų nešvarūs įpročiai, aśuci. Skatinami išdidumo ir netikro prestižo, jie sukuria savus religijos principus, kurie prasilenkia su Vedų priesakais. Nors demonai yra patys žemiausi žmonės visame pasaulyje, pasaulis dirbtinai sukuria jiems visai nepelnytą šlovę. Demonai tiesiausiu keliu eina į pragarą, tačiau jie įsitikinę, jog yra labai pažangūs.

KOMENTARAS: Demonai mano, kad juslių tenkinimas yra aukščiausias gyvenimo tikslas, ir šį įsitikinimą jie išsaugo iki pat mirties. Demonai netiki nei pomirtiniu gyvenimu, nei tuo, kad žmogus pagal karmą, t.y. veiklą šiame pasaulyje, įgauna įvairius kūnus. Jie nenuilsdami kuria vis naujus gyvenimo planus, kurių niekada taip ir neįgyvendina. Mes asmeniškai pažinojome demoniškos mąstysenos žmogų, kuris net mirties patale meldė gydytoją jo gyvenimą pratęsti dar ketveriems metams, kad baigtų įgyvendinti tai, ką buvo sumanęs. Kvailiai nesupranta, kad gydytojas negali net akimirksniui pratęsti gyvenimo. Kai ateina laikas, žmogaus norų nepaisoma. Gamtos dėsniai neleidžia gyventi nė sekundės ilgiau, negu skirta.

Demoniškas žmogus, netikintis nei Dievą, nei širdyje glūdinčią Supersielą, atlieka įvairiausius nuodėmingus darbus vien dėl juslinių malonumų. Jis nežino, kad jo širdyje yra liudininkas. Individualios sielos veiklą stebi Supersiela. Upaniṣadose teigiama, kad viename medyje tupi du paukščiai: vienas jų veikia – ragauja tai saldžius, tai karčius šio medžio vaisius, o kitas stebi. Tačiau demoniškos prigimties žmogus yra nesusipažinęs su Vedų raštais ir neturi jokio tikėjimo, todėl mano, jog juslėms patenkinti galįs daryti ką tik užsigeidžia, nepaisydamas jokių pasekmių.

KOMENTARAS: Demoniško žmogaus noras kaupti pinigus neturi ribų. Kaupimui nėra galo. Demonas temąsto apie sukauptus turtus ir kuria planus, kaip dar labiau juos padidinti. Dėl turtų jis nedvejodamas nusideda ir norėdamas paragauti uždrausto vaisiaus įsivelia į juodosios rinkos machinacijas. Jis dievina jam priklausantį turtą: žemę, šeimą, namus, banko sąskaitą, ir visą laiką kuria planus, kaip dar daugiau jo susikrauti. Demonas pasitiki savo jėgomis. Jis nežino, kad sukauptieji turtai – tai dorų jo praeities darbų išdava. Dabar jam suteikta galimybė juos kaupti, tačiau jis nesuvokia, kad taip lemia praeitis. Jis mano, kad visi jo turtai – tik jo paties pastangų rezultatas. Demoniški žmonės tiki savo darbų galia, o ne karmos dėsniu. Pagal karmos dėsnį, žmogaus gimimą kilmingoje šeimoje, turtus, puikų išsilavinimą ar grožį nulemia doringi ankstesnio gyvenimo darbai. Tačiau demonas mano, kad visi tie dalykai yra atsitiktiniai, kad jie – tik jo asmeninių sugebėjimų rezultatas. Jis nejunta tvarkdario rankos, kuri lemia žmonių padermės įvairovę, grožį ir išprusimą. Bet kuris, išdrįsęs varžytis su demonu, tampa jo priešu. Demoniškų žmonių yra daug, ir visi jie – vienas kitam priešiški. Priešiškumo praraja nuolat gilėja. Iš pradžių priešiškumas atsiranda tarp pavienių asmenų, po to persimeta į šeimas, į visuomenę ir galų gale užvaldo tautas. Todėl pasaulyje nesibaigia rietenos, karai ir nesantaika.

Visi demonai mano, kad galima gyventi kitų sąskaita. Dažniausia tokios demoniškos asmenybės laiko save Aukščiausiuoju Dievu. Demonai moko savo pasekėjus: „Kam ieškoti kito Dievo? Jūs patys esate Dievas. Darykite kas patinka. Netikėkite Dievu. Velniop Dievą. Dievas miręs.“ Tokios demonų skelbiamos tiesos.

Nors demonas mato, kad kiti yra tiek pat įtakingi ar turtingi, arba net šiuo požiūriu jį pranokstą, vis dėlto jis įsitikinęs, kad nėra už jį įtakingesnio ir turtingesnio. Jis netiki, kad atliekant yajñas, t.y. atnašaujant aukas, galima patekti į aukštesnę planetų sistemą. Demonai tikisi sukurti savąjį yajños procesą ir sukonstruoti mechanizmą, kuris leis pasiekti bet kurią aukštesnę planetą. Geriausias tokio demono pavyzdys – Rāvaṇa. Jis pasiūlė žmonėms planą: pastatyti laiptus, kuriais kiekvienas galėtų patekti į dangaus planetas, neatlikdamas jokių Vedose nurodomų aukų. Lygiai taip ir mūsų laikais demonai visaip stengiasi pasiekti aukštesnes planetų sistemas, pasinaudodami mechaniniais įtaisais. Tokie yra paklydimų pavyzdžiai. O viskas baigiasi tuo, kad patys to nesuprasdami, jie garma į pragarą. Šiame posme labai didelė reikšmė tenka sanskrito žodžiui moha-jāla. Jāla – tai tinklas. Tarsi į tinklą įkliuvusios žuvys, demonai negali ištrūkti iš savo iliuzijų.

KOMENTARAS: Laikydami save pasaulio centru ir nepaisydami jokių autoritetų bei šventraščių, demoniški žmonės kartais atlieka vadinamąsias religines arba aukojimo apeigas. Nepripažindami jokių autoritetų, jie elgiasi labai iššaukiančiai. Dėl to kalta iliuzija, kurią gimdo turtų kaupimas ir netikras prestižas. Kartais tokie demonai imasi pamokslautojų vaidmens, klaidina žmones ir pagarsėja kaip religijos reformatoriai arba kaip Dievo inkarnacijos. Jie dėl akių atnašauja aukas arba garbina pusdievius, ar net išgalvoja savo pačių Dievą. Minia paskelbia tokį apsišaukėlį Dievu ir ima jį garbinti. Kvailiai jį laiko labai religingu ir dideliu dvasinio mokslo žinovu. O jis, apsirengęs rūbais, kuriais rengiasi davusieji atsižadėjimo įžadus, krečia visokiausias kvailystes. Tikrasis atsižadėjimas reikalauja laikytis daugybės apribojimų, tačiau demonai nė nemano jų laikytis. Jie galvoja, kad žmogus gali eiti bet kokiu savo paties išgalvotu keliu, ir kad bendro, visiems nustatyto kelio nėra. Šiame posme ypač pabrėžiamas žodis avidhi-pūrvakam, reiškiantis taisyklių ignoravimą. Tokios yra neišvengiamos neišmanymo ir iliuzijos pasekmės.

KOMENTARAS: Demoniškas žmogus visada nusiteikęs prieš Dievo viršenybę, nenori tikėti šventraščiais. Ir šventraščiai, ir pats Aukščiausiojo Dievo Asmens buvimas kelia jam pavydą, o to pavydo priežastis – „prestižas“, turtai ir jėga. Demonas nežino, kad šis gyvenimas – tai pasirengimas kitam, todėl kenkia ir kitiems, ir net pats sau. Jis prievartauja ir kitus, ir savo kūną. Jam nė motais aukščiausia Dievo Asmens valdžia, nes jis neturi žinių. Iš pavydo šventraščiams ir Aukščiausiajam Dievo Asmeniui jis pateikia melagingus argumentus, neigiančius Dievo buvimą, ir atmeta šventraščių autoritetą. Jis laiko save nepriklausomu ir lemiančiu kiekvieną savo poelgį. Demonas įsitikinęs, kad niekas negali lygintis su juo jėga, valdžia ir turtais, todėl mano, kad gali elgtis kaip užsigeidžia, ir niekas jo nesustabdys. O jei atsiranda priešas, galintis sukliudyti jam siekti vis didesnių juslinių malonumų, jis kuria planus, kaip jį pražudyti panaudojant savo jėgą.

KOMENTARAS: Posmas aiškiai sako, kad siųsti individualią sielą į vienokį ar kitokį kūną – Aukščiausiojo valioje. Demonas gali ir nenorėti pripažinti Viešpaties viršenybės ir veikti pataikaudamas savo užgaidoms, tačiau kitas jo gimimas priklauso nuo Aukščiausiojo Dievo Asmens sprendimo, o ne nuo jo paties norų. Trečioje „Śrīmad-Bhāgavatam“ giesmėje pasakyta, kad po mirties aukščiausių jėgų potvarkiu individuali siela pakliūva į motinos įsčias ir gauna tam tikro tipo kūną. Todėl materialiame pasaulyje ir yra tiek daug gyvybės rūšių: gyvūnai, vabzdžiai, žmonės ir t.t. Taip yra neatsitiktinai – toks aukščiausių jėgų potvarkis. O apie demonus šiame posme aiškiai pasakyta: jie nuolat patenka į demonų įsčias, todėl visada yra pavydūs ir žemiausi žmonės. Demoniški žmonės visuomet apimti geismo ir neapykantos, yra agresyvūs ir nešvarūs. Džiunglėse galima sutikti įvairių medžiotojų, ir jie priklauso demoniškoms gyvybės rūšims.

KOMENTARAS: Visiems žinoma, kad Dievas yra visų gailestingiausias, tačiau posmas nurodo, kad demonai niekada nepatiria Jo malonės. Posme aiškiai sakoma, kad demoniški žmonės gyvenimas po gyvenimo patenka į tokių pačių demonų, kaip ir jie patys, įsčias ir nepatyrę Aukščiausiojo Viešpaties malonės, ritasi vis žemiau, kol galų gale patenka į šunų, kačių ar kiaulių kūnus. Čia aiškiai pasakyta, kad tokie demonai neturės galimybių pelnyti Dievo malonę jokiame tolesnės būties etape. Vedose taip pat teigiama, kad tokie žmonės palengva nusirita iki to, kad tampa šunimis ir kiaulėmis. Galima būtų paprieštarauti: ar teisinga skelbti begalinį Dievo gailestingumą, jei jis apeina demonus. „Vedānta-sūtra“ taip atsako į šį klausimą: Aukščiausiasis Viešpats niekam nejaučia neapykantos. O tai, kad asurus, demonus, Jis siunčia į žemiausius gyvybės lygius, parodo Jo gailestingumą kitu požiūriu. Kartais Aukščiausiasis Viešpats Pats nužudo kokį nors asurą, tačiau asurui tai išeina tik į naudą, nes, kaip tvirtina Vedų raštai, tasai, kurį užmuša Aukščiausiasis Viešpats, gauna išsivadavimą. Istorija žino nemaža atvejų, kai asurams – Rāvaṇai, Kaṁsai, Hiraṇyakaśipu – Viešpats apsireiškė įvairiomis inkarnacijomis vien tik tam, kad juos užmuštų. Taigi gailestingumą Viešpats parodo ir asurams, jei jiems nusišypso laimė žūti nuo Jo rankos.

KOMENTARAS: Šis posmas apibūdina demoniško gyvenimo užuomazgas. Žmogus stengiasi patenkinti geismą, o kai tai nepavyksta, jam sukyla pyktis ir godumas. Blaiviai mąstantis žmogus, nenorintis nusiristi į demoniškas gyvybės rūšis, turėtų stengtis atsikratyti šių trijų priešų, nes jie gali suluošinti jo „aš“ taip, kad išsilaisvinti iš materijos pinklių bus neįmanoma.

KOMENTARAS: Reikia labai saugotis šių trijų žmogaus gyvenimo priešų – geismo, pykčio ir godumo. Juo mažiau žmogų valdo geismas, pyktis ir godumas, juo tyresnė tampa jo būtis. Apsivalęs jis jau gali laikytis Vedų raštuose nurodytų taisyklių. Laikydamasis žmogaus gyvenimą reguliuojančių principų, jis palengva pasiekia dvasinio pažinimo lygį. Kam nusišypsos laimė taikant tą praktiką pakilti iki Kṛṣṇos sąmonės, tam sėkmė garantuota. Vedų raštai aprašo veiklos būdus ir metodus, padedančius pasiekti apsivalymo būvį. O apsivalymo metodo esmė – atsikratyti pykčio, geismo ir godumo. Gilinantis į šį metodą, pakylama į aukščiausią dvasinės savivokos pakopą. O dvasinę savivoką apvainikuoja pasiaukojimo tarnystė Viešpačiui. Ji garantuoja sąlygotai sielai išsivadavimą. Pagal Vedų sistemą, visuomenė dalijama į keturis luomus ir keturias dvasinio gyvenimo pakopas. Skirtingoms kastoms, ar visuomenės skyriams, nurodomos skirtingos taisyklės, ir jei žmogus jų laikosi, pakyla į aukščiausią dvasinio pažinimo pakopą. Tada, be abejonės, jis gauna išvadavimą.

KOMENTARAS: Kaip jau buvo minėta, skirtingų kastų ir gyvenimo skyrių žmonėms śāstrų nurodymai – śāstra-vidhi – nevienodi. Šventraščių taisyklių turi laikytis kiekvienas žmogus, o jų nesilaikantis ir pataikaujantis savo užgaidoms, paklūstantis geismui, godumui ir troškimams, niekada nepasieks gyvenimo tobulumo. Kitaip sakant, žmogus, kuris teoriškai susipažinęs su šventraščių teiginiais, tačiau gyvenime jais nesivadovauja, laikomas žemiausiu iš žmonių. Žmogaus gyvybės formoje gyvoji esybė turi sveikai protauti ir laikytis regulų, padedančių pasikelti į aukščiausią būties lygmenį, nes kitaip ji pasmerkia save nuopuoliui. Tačiau jei žmogus, laikydamasis regulų bei moralės principų, Aukščiausiojo Viešpaties pažinimo pakopos taip ir nepasiekia, visos jo žinios praranda bet kokią vertę. Jei jis pripažįsta egzistuojant Dievą, tačiau Jam netarnauja, jo pastangos taip pat nieko vertos. Taigi būtina palaipsniui siekti Kṛṣṇos sąmonės ir pasiaukojimo tarnystės lygio, nes kitaip pasiekti aukščiausią tobulumą yra neįmanoma.

Labai svarbus yra posmo žodis kāma-kārataḥ. Žmogų, kuris sąmoningai pažeidinėja taisykles, valdo geismas. Jis žino, kad poelgis neleistinas, tačiau jį atlieka. Tai reiškia veikti tenkinant savo užgaidas. Jis žino, ką reikėtų daryti, bet to nedaro. Tai savivaliavimas. Tokio žmogaus laukia Aukščiausiojo Viešpaties bausmė. Jis negali pasiekti tobulumo – žmogaus gyvenimo tikslo. Žmogaus gyvenimas visų pirma skirtas apvalyti būtį, tačiau kas nesilaiko śāstrų taisyklių, tas neapsivalys ir nepasieks tikros laimės būvio.

KOMENTARAS: Penkioliktame skyriuje tvirtinama, kad visos Vedų taisyklės – tai priemonė pažinti Kṛṣṇą. Jei žmogus iš „Bhagavad-gītos“ suvokia Kṛṣṇą ir su pasiaukojimu tarnaudamas pasiekia Kṛṣṇos sąmonę, tai reiškia, kad jis pasiekė aukščiausią žinojimą, kurį perteikia Vedų raštai. Viešpats Caitanya Mahāprabhu gerokai palengvino tą procesą. Jis teprašė žmonių giedoti: Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare, pasiaukojamai tarnauti Viešpačiui ir valgyti Dievybei paaukoto maisto likučius. Tą, kuris tiesiogiai atlieka visus šiuos pasiaukojimo tarnystės veiksmus, reikia laikyti išstudijavusiu visus Vedų raštus. Jis jau padarė teisingas išvadas. Žinoma, paprasti žmonės, neįsisąmoninę Kṛṣṇos ir neatsidėję pasiaukojimo tarnystei, ką daryti ir ko nedaryti turėtų spręsti vadovaudamiesi Vedų priesakais. Reikia vykdyti šiuos nurodymus nepriešgyniaujant – tai vadinama śāstrų, t.y. šventraščių, principų laikymusi. Śāstros neturi keturių svarbiausių sąlygotai sielai būdingų trūkumų: netobulų juslių, polinkių apgaudinėti, neišvengiamai klysti, ir neišvengiamai pasiduoti iliuzijai. Šie keturi svarbiausi sąlygoto gyvenimo trūkumai atima iš žmogaus teisę nustatinėti taisykles. Todėl visi didieji išminčiai, acāryos ir didžiosios sielos be jokių pataisymų pripažįsta śāstrų nurodytas taisykles, nes śāstros yra aukščiau minėtų trūkumų.

Indijoje daug grupių siekia dvasinio pažinimo, jos dažniausiai skiriamos į dvi kryptis: impersonalistinę ir personalistinę. Tačiau ir vienos, ir kitos krypties atstovai gyvena vadovaudamiesi Vedų principais. Nesilaikant šventraščių nustatytų principų, tobulumo pakopa nepasiekiama. Todėl laimingas yra tas, kuris iš tikrųjų suvokia śāstrų prasmę.

Visų žmonių visuomenės patiriamų nuopuolių priežastis – atitolimas nuo principų, kurie padeda pažinti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Tai ir yra didžiausia žmogaus nuodėmė. Todėl materiali Aukščiausiojo Dievo Asmens energija, māyā, visą laiką verčia mus kentėti trijų rūšių kančias. Materialią energiją sudaro trys materialios gamtos guṇos. Kad atsivertų kelias į Aukščiausiojo Viešpaties pažinimą, reikia pasiekti bent dorybės guṇą. Šios guṇos nepasiekę, liekame aistros ir neišmanymo valdžioje, o aistra ir neišmanymas – demoniško gyvenimo priežastis. Tie, kuriuos valdo aistros ir neišmanymo guṇos, išjuokia šventraščius, šventuosius ir teisingą Aukščiausiojo Dievo Asmens pažinimą. Jie nepaklūsta dvasinio mokytojo nurodymams ir nepaiso šventraščių regulų. Net ir išgirdę apie pasiaukojimo tarnystės didingumą, jie išlieka abejingi jai. Tokie žmonės susikuria savus tobulėjimo būdus. Štai keletas žmonių visuomenės trūkumų, kurie veda ją į demoniško gyvenimo būklę. Tačiau jei žmogus paklūsta tikram bona fide dvasiniam mokytojui, sugebančiam vesti tobulėjimo keliu aukščiausio tikslo link, jo gyvenimas bus sėkmingas.