KOMENTARAS: Norėdamas išgelbėti Savo artimą draugą Arjuną, skęstantį materialaus sielvarto vandenyne, Aukščiausiasis Dievo Asmuo Śrī Kṛṣṇa ankstesniame skyriuje išsamiai nusakė sielos prigimtį ir rekomendavo savęs pažinimo kelią – buddhi-yogą, t.y. Kṛṣṇos sąmonę. Kartais Kṛṣṇos sąmonė neteisingai suprantama kaip pasyvumas. Neteisingai ją supratęs žmogus dažnai pasitraukia į nuošalią vietą, kad tenai kartodamas šventąjį Viešpaties Kṛṣṇos vardą įgytų visišką Kṛṣṇos sąmonę. Tačiau neperpratus Kṛṣṇos sąmonės filosofijos, kartoti šventąjį Kṛṣṇos vardą atokioje vietoje nepatartina, taip tegalima pelnyti pigų naivios publikos garbinimą. Arjunai irgi atrodė, jog Kṛṣṇos sąmonė, t.y. buddhi-yoga, ar dvasinis žinių gilinimas intelektu – tai lyg ir aktyvaus gyvenimo atsisakymas, asketizmo praktika atokioje vietoje. Kitaip sakant, sumaniai teisindamasis Kṛṣṇos sąmone, jis norėjo išvengti kovos. Vis dėlto, kaip nuoširdus mokinys, jis apsakė dalyko esmę savo mokytojui Kṛṣṇai, prašydamas paaiškinti, kokią veiklos taktiką geriausia pasirinkti. Atsakydamas į klausimą šiame, trečiame skyriuje, Viešpats Kṛṣṇa nuodugniai paaiškino karma-yogą, t.y. veiklą įsisąmoninus Kṛṣṇą.

KOMENTARAS: Ankstesniame skyriuje, tarsi „Bhagavad-gītos“ įžangoje, aprašyti įvairūs keliai: sāṅkhya-yoga, buddhi-yoga, juslių valdymas intelektu, nesavanaudiška veikla bei neofito padėtis. Šios žinios buvo pateiktos nesusistemintos. Kad jas taikytume ir suprastume, būtini nuoseklesni jų apmatai. Todėl Arjuna stengėsi suvokti tuos, iš pažiūros painius klausimus, norėdamas, kad kiekvienas paprastas žmogus suprastų juos teisingai. Nors Kṛṣṇa ir neketino klaidinti Arjunos žodžių žaismu, Arjuna nepajėgė suvokti, kaip derėtų taikyti Kṛṣṇos sąmonės metodą – liekant pasyviu arba aktyviai veikiant. Kitaip sakant, jo klausimai paruošia kelią į Kṛṣṇos sąmonę tiems, kurie rimtai trokšta išsiaiškinti „Bhagavad-gītos“ paslaptį.

KOMENTARAS: 39-tame antro skyriaus posme Viešpats nusakė du pažinimo kelius: sāṅkhya-yogą bei karma-yogą, dar vadinamą buddhi-yoga. Šiuo posmu Viešpats aiškiau nušviečia tą patį klausimą. Sāṅkhya-yoga, ar analitinis dvasios bei materijos tyrinėjimas, yra sritis tų, kurie linkę samprotauti ir pažinti daiktus eksperimentiniu mokslu bei filosofija. O kita žmonių kategorija, kaip nurodo 61-as antro skyriaus posmas, veikia įsisąmoninę Kṛṣṇą. 39-ame posme Viešpats aiškino, kad veikiant pagal buddhi- yogos, arba Kṛṣṇos sąmonės, principus galima sutraukyti veiklos pančius, maža to, minėtas metodas neturi trūkumų. 61-ame posme jis nušviestas dar ryškiau: praktikuoti buddhi-yogą – reiškia visiškai priklausyti nuo Aukščiausiojo (tiksliau – nuo Kṛṣṇos) valios. Šitaip be didelio vargo galima suvaldyti visas jusles. Žodžiu, šios yogos abipusiškai susijusios kaip religija ir filosofija. Religija be filosofijos – tik sentimentai, o kartais net ir fanatizmas, o filosofija be religijos – tik spekuliatyvūs samprotavimai. Galutinis pažinimo tikslas – Kṛṣṇa, nes filosofai, nuoširdžiai ieškantys Absoliučios Tiesos, galų gale prieina Kṛṣṇos sąmonę. Taip teigiama ir „Bhagavad-gītoje“. Metodo esmę sudaro tikrosios savojo „aš“ padėties suvokimas Super „Aš“ atžvilgiu. Filosofinių samprotavimų kelias – aplinkinis, palengva jis irgi gali atvesti prie Kṛṣṇos sąmonės, bet kito kelio esmė – viską tiesiogiai susieti su Kṛṣṇa. Iš jų geresnis Kṛṣṇos sąmonės kelias, nes jis nereikalauja išgryninti juslių filosofijos metodais. Kṛṣṇos sąmonė pati savaime yra apsivalymo procesas, tai – tiesioginis pasiaukojimo tarnystės metodas, todėl šis kelias lengvas ir tuo pat metu iškilnus.

KOMENTARAS: Atsižadėti pasaulio galima tiktai tada, kai apsivaloma vykdant nurodytas pareigas, kurios ir yra skirtos išgryninti materialistiškų žmonių širdis. Neapsivalius skubotas perėjimas į ketvirtąją gyvenimo pakopą (sannyāsą) nebus sėkmingas. Filosofų empirikų nuomone, pakanka vien tik tapti sannyāsiu, t.y. atsisakyti karminės veiklos, ir esą tuojau prilygsi Nārāyaṇai. Tačiau Viešpats Kṛṣṇa nepritaria šiam principui. Neapvalius širdies, sannyāsa yra vien visuomeninės santvarkos pažeidinėjimas. Kita vertus, jeigu žmogus, tegu ir neatlikdamas nurodytų pareigų, įsijungia į transcendentinę tarnystę Viešpačiui (buddhi-yogą), net menkiausią pažangą šiame kelyje Viešpats įvertina. Sv-alpam apy asya dharmasya trāyate mahato bhayāt. Net ir nedidelė pažanga šiame kelyje padeda įveikti didžiausius sunkumus.

KOMENTARAS: Nuolatinį sielos aktyvumą sąlygoja jos pačios prigimtis, o ne ta aplinkybė, kad ji gavo kūną. Be dvasinės sielos materialus kūnas judėti negali. Kūnas – tiktai negyvas mechanizmas, kurį valdo visada aktyvi, nė akimirkai nenurimstanti dvasinė siela. Todėl ji turi atlikti gerus Kṛṣṇos sąmonės darbus, nes antraip jos veiklą lems iliuzinė energija. Sąveikaudama su materialia energija, dvasinė siela susyja su materialiom guṇom, o kad sielą nuo tokios „giminystės“ apvalytume, būtina vykdyti śāstrų nurodytas pareigas. Tačiau jei siela atlieka savo natūralią funkciją – veikia su Kṛṣṇos sąmone, kad ir ką ji bedarytų, viskas bus jai į gerą. „Śrīmad-Bhāgavatam“ (1.5.17) patvirtina tą mintį:

„Jeigu žmogus įsijungia į Kṛṣṇos sąmonę – net jeigu jis nevykdo śāstrų nurodytų pareigų ar deramai neatlieka pasiaukojimo tarnystės, ar net iš viso pasitraukia iš šio kelio – jis nei praranda ką nors, nei nukenčia. Tačiau ką jis laimės, tegul ir vykdydamas visus śāstrų nurodymus apsivalyti, jeigu jis neįsisąmonino Kṛṣṇos?“ Žodžiu, apsivalymo procesas reikalingas tam, kad pasiekti Kṛṣṇos sąmonės lygmenį. Todėl ir sannyāsa, ir kiekvienas kitas apsivalymo procesas turi padėti siekiant galutinio tikslo – Kṛṣṇos sąmonės, be kurios kiekvieną laimėjimą reikia laikyti nesėkme.

KOMENTARAS: Daug yra apsimetėlių, kurie užuot veikę su Kṛṣṇos sąmone dedasi medituojančiais, nors iš tiesų jų mintys sukasi apie juslinius malonumus. Tokie apsimetėliai postringauja filosofinėmis temomis, norėdami apgauti savo rafinuotus pasekėjus, tačiau, pasak šio posmo, jie – didžiausi apgavikai. Siekdamas juslinių malonumų žmogus gali atlikti bet kurio socialinio sluoksnio funkcijas, tačiau paisydamas jo sluoksniui galiojančių regulų palengva apsivalytų. Tas, kuris dedasi yogu, o iš tikro dairosi juslinio pasitenkinimo objektų, vertas vadintis didžiausiu apgaviku, nors retkarčiais ir filosofuoja. Jo žinios neturi vertės, nes visa, ką tokiam nusidėjėliui duoda jo išprusimas, pasiglemžia iliuzinė Viešpaties energija. Tokio apsimetėlio protas visuomet būna užterštas, todėl jo parodomoji yogos meditacija neturi jokios vertės.

KOMENTARAS: Užuot buvus pseudotranscendentalistu, beprasmiškai gyvenančiu ir besivaikančiu juslinių malonumų, verčiau dirbti savo darbą ir siekti gyvenimo tikslo – išsilaisvinti iš materijos nelaisvės ir eiti į Dievo karalystę. Pirmutinis svārtha-gati, arba mūsų asmeninius interesus išreiškiantis tikslas – pasiekti Viṣṇu. Varṇų bei āśramų institucija tam ir sumanyta, kad padėtų pasiekti šį gyvenimo tikslą. Šeimos žmogus irgi gali jį pasiekti reglamentuotos Kṛṣnos sąmonės tarnystės dėka. Norint save suvokti, reikia gyventi ribojant savo poreikius, kaip rekomenduoja śāstros, be prisirišimo tęsti savo darbą ir šitaip tobulėti. Žmogaus, nuosekliai besivadovaujančio šiuo metodu, padėtis žymiai geresnė negu melagio apsimetėlio, demonstruojančio pigų parodomąjį dvasingumą, kad apgautų naivią publiką. Sąžiningas gatvių šlavėjas žymiai vertesnis už šarlataną, kuris medituoja norėdamas vieno – užsidirbti pragyvenimui.

KOMENTARAS: Yra daug pseudomedituotojų, nepagrįstai vadinančių save kilmingų tėvų vaikais, ir sumanių profesionalių skaitovų, kurie dedasi viską paaukoję dvasinio tobulėjimo vardan. Viešpats Kṛṣṇa nenorėjo, kad Arjuna veidmainiautų. Priešingai, Jis troško, kad Arjuna vykdytų nurodytas kṣatriyams pareigas. Arjuna buvo šeimos žmogus bei karvedys, todėl geriausia buvo nekeisti savo padėties ir toliau vykdyti nurodytas šeimą turinčio kṣatriyo religines pareigas. Tokia veikla palaipsniui išgrynina paprasto žmogaus širdį, apvalo nuo materijos nešvaros. Nei Viešpats, nei jokie religiniai raštai nepritaria tariamam atsižadėjimui, kuriuo siekiama materialiai apsirūpinti. Juk tam, kad palaikytum gyvybę, reikia ką nors dirbti. Nereikia pataikaujant savo užgaidoms atsisakyti darbo, neišgryninus materialistinių polinkių. Kiekvienas materialaus pasaulio gyventojas tikrai turi blogą polinkį viešpatauti materialioje gamtoje, kitaip sakant, polinkį į juslinius malonumus. Tokius nešvarius polinkius reikia apvalyti atliekant nurodytas pareigas. To nepadarius nederėtų atsisakyti darbo ir apsimesti transcendentalistu, gyvenant kitų sąskaita.

KOMENTARAS: Norėdami išlaikyti kūną, visi turime dirbti; nurodytos pareigos, atitinkančios tam tikrą socialinę padėtį ir savybes, sumanytos taip, kad būtų pasiektas šis tikslas. Yajña reiškia „Viešpatį Viṣṇu“ arba „aukojimo apeigas“. Visos aukojimo apeigos yra skirtos patenkinti Viešpatį Viṣṇu. Vedos sako: yajño vai viṣṇuḥ. Kitaip sakant, į tikslą veda ir nurodytų yajñų atlikimas, ir tiesioginė tarnystė Viešpačiui Viṣṇu. Todėl ir Kṛṣṇos sąmonė yra yajña, kurią rekomenduoja šis posmas. Varṇāśramos institucijos tikslas irgi – patenkinti Viešpatį Viṣṇu. Varṇāśramācāravatā puruṣena paraḥ pumān/ viṣṇur ārādhyate („Viṣṇu Purāṇa“ 3.8.8).

Todėl kiekvienas turi dirbti siekdamas patenkinti Viṣnu. Kitokia veikla materialiame pasaulyje bus vergystės priežastis, nes ir geri, ir blogi darbai sukelia atoveikį, o atoveikis – nesvarbu, koks jis būtų – supančioja veikėją. Todėl siekiant patenkinti Kṛṣṇą (arba Viṣṇu), turime veikti įsisąmoninę Kṛṣṇą. Kai šitaip veikiame, esame išsivadavę. Veikti įsisąmoninus Kṛṣṇą – didis menas; kad jo išmoktume, iš pradžių reikia prityrusio vadovo. Turime uoliai darbuotis vadovaujami prityrusio Viešpaties Kṛṣṇos bhakto arba paklusti tiesioginiams Viešpaties Kṛṣṇos nurodymams (tokią galimybę gavo Arjuna). Reikia viską daryti ne dėl juslinio pasitenkinimo, bet siekiant patenkinti Kṛṣṇą. Tai ne tik išgelbės nuo veiklos atoveikio, bet ir tolydžio pakylės iki transcendentinės meilės tarnystės Viešpačiui, o ji – vienintelis kelias į Dievo karalystę.

KOMENTARAS: Visų būtybių Viešpats (Viṣṇu) sukuria materialų pasaulį tam, kad suteiktų sąlygotoms sieloms galimybę grįžti namo – atgal pas Dievą. Materiali gamta sąlygoja visas materialios kūrinijos gyvąsias esybes, nes jos užmiršo savo ryšį su Viṣṇu, arba Kṛṣṇa, Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu. Vedų nurodymai yra skirti padėti mums suprasti tą amžiną ryšį, arba kaip teigia „Bhagavad-gītā“: vedaiś ca savair aham eva vedyaḥ. Viešpats sako, jog Vedų tikslas – pažinti Jį. O vienas Vedų himnų skelbia: patiṁ viśvasyātmeśvaram. Iš to matyti, kad gyvųjų esybių Viešpats yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Viṣṇu. Beje, ir „Śrīmad-Bhāgavatam“ (2.4.20) Śrīla Śukadeva Gosvāmis daug kartų vadina Viešpatį pati:

Prajā-pati – tai Viešpats Viṣnu, kuris yra visų gyvųjų būtybių, visų pasaulių, visų grožybių Viešpats ir visų mūsų gynėjas. Viešpats sukūrė materialų pasaulį, kad sąlygotos sielos išmoktų atlikti yajñas (aukų atnašas), skirtas patenkinti Viṣṇu, ir patogiai, be rūpesčių gyventų materialiame pasaulyje, o susidėvėjus jų materialiems kūnams eitų į Dievo karalystę. Štai visa sąlygotos sielos veiklos programa. Atlikdamos yajñas sąlygotos sielos tolydžio įsisąmonina Kṛṣṇą ir tampa visiškai dievotos. Kali amžiuje Vedų raštai rekomenduoja saṅkīrtana-yajñą (Dievo vardų giedojimą). Šį transcendentinį metodą įdiegė Viešpats Caitanya, norėdamas išgelbėti visus mūsų laikų žmones. Saṅkīrtana-yajña ir Kṛṣṇos sąmonė puikiai dera viena prie kitos. Apie bhaktu apsireiškusį Viešpatį Kṛṣṇą, Viešpatį Caitanyą, užsimenama „Śrīmad-Bhāgavatam“ (11.5.32), ypač siejant Jį su saṅkīrtana-yajña:

„Kali amžiuje visi išmintimi apdovanoti žmonės saṅkīrtana-yajña garbina Viešpatį, lydimą bendražygių.“ Kali amžiuje nelengva atlikti kitas Vedų raštų nurodytas yajñas, o štai saṅkīrtana-yajña nesudėtinga ir išaukštinta, pravarti visiems tikslams. Ji rekomenduojama ir „Bhagavad-gītoje“ (9.14).

KOMENTARAS: Pusdieviai – tai įgalinti valdininkai, tvarkantys materialaus pasaulio reikalus. Oro, šviesos, vandens bei kitų gėrybių, reikalingų kiekvienos gyvosios esybės gyvybei palaikyti, tiekimas patikėtas pusdieviams – dideliam būriui Aukščiausiojo Dievo Asmens pagalbininkų, kurie yra įvairiose Jo kūno dalyse. Jų džiaugsmas ir nepasitenkinimas priklauso nuo to, kaip žmogus atlieka yajñas. Kai kurios yajños skirtos tam tikriems pusdieviams patenkinti, tačiau ir tuo atveju visas yajñas galų gale gauna jų metu garbinamas Viešpats Viṣṇu. „Bhagavad-gītoje“ irgi nurodoma, kad Pats Kṛṣṇa yra visų yajñų objektas: bhoktāraṁ yajña tapasām. Vadinasi, pagrindinis visų yajñų tikslas – patenkinti yajñą-patį. Kai jos deramai atliekamos, atsakingi už įvairius tiekimo barus pusdieviai, suprantama, lieka patenkinti ir aprūpina visais reikalingais gamtos produktais.

Yajñų atlikimas teikia ir daug kitokios naudos, tačiau galų gale jis padeda išsivaduoti iš materijos nelaisvės. Atliekant yajñas apvalomi visi veiksmai, – teigiama Vedose: āhāra-śuddhau sattva-śuddhiḥ sattva-śuddhau dhruvā smṛtiḥ smṛti-lambhe sarva-granthīnāṁ vipramokṣaḥ. Atliekant yajñą pašventinamas maistas, o valgant pašventintą maistą valosi žmogaus būtis. Kai būtis tampa švari, skaidrėja subtilieji atminties audiniai, ir tuomet, nušvitus atminčiai, žmogus susimąsto apie išsivadavimo kelią. Visa tai veda į Kṛṣṇos sąmonę, kurios taip stinga šių dienų visuomenei.

KOMENTARAS: Aukščiausias Dievo Asmuo, Viṣṇu, įgalioja pusdievius suteikti būtiniausius dalykus, todėl juos reikia tenkinti nurodytomis aukomis. Įvairiems pusdieviams patenkinti Vedose prisakoma atnašauti įvairiausias aukas, tačiau visos jos galiausiai tenka Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Tiems, kurie negali suvokti Dievo Asmenybės, rekomenduojama atnašauti aukas pusdieviams. Vedose siūlomos skirtingos yajños pagal konkrečių asmenybių materialias savybes. Tuo pačiu pagrindu, t.y. pagal skirtingas garbintojų savybes, garbinami įvairūs pusdieviai. Pavyzdžiui, mėsėdžiams siūloma garbinti deivę Kālī – šiurpią materialios gamtos formą, kuriai aukojami gyvūnai. O štai žmonėms, sąlygotiems dorybės guṇos, rekomenduojamas transcendentinis Viṣṇu garbinimas. Tačiau, iš esmės, visos yajños yra skirtos tam, kad tolydžio pasistūmėti transcendentinio tikslo kryptimi. Paprasti žmonės turi atnašauti bent penkias yajñas, kurios vadinasi pañca-mahā-yajña.

Tačiau būtina žinoti, kad visus žmonių visuomenės egzistavimui būtinus dalykus teikia Viešpaties tarpininkai – pusdieviai. Patys žmonės ničnieko sukurti negali. Panagrinėkime, pavyzdžiui, tai, ką jie valgo. Tai grūdai, vaisiai, daržovės, pienas, cukrus etc. – skirti žmonėms, kurie yra dorybės guṇos, ir nevegetarų maistas, pavyzdžiui, mėsa, – nė vieno iš šių produktų žmogus negali pasigaminti pats. Arba štai šiluma, šviesa, vanduo, oras ir kiti gyvybiškai svarbūs dalykai – nieko iš to, kas išvardinta, žmonių visuomenė sukurti negali. Jei nebūtų Aukščiausiojo Viešpaties – nei saulė, nei mėnulis dosniai neskleistų spindulių, nelytų lietus, nepūstų vėjas ir gyventi būtų neįmanoma. Akivaizdu, kad mūsų gyvenimas priklauso nuo Viešpaties teikiamų gėrybių. Net ir mūsų pramonės įmonės reikalauja milžiniško kiekio žaliavų: metalo, sieros, gyvsidabrio, mangano bei kitų svarbių medžiagų, o visas jas tiekia Viešpaties tarpininkai – kad teisingai naudodamiesi siunčiamomis gėrybėmis palaikytume sveikatą ir galėtume siekti savęs pažinimo, vedančio į galutinį gyvenimo tikslą – išsivaduoti iš materialios kovos už būvį. Šis gyvenimo tikslas pasiekiamas atliekant yajñas. Jei, pamiršdami vardan ko gyvena žmogus, mes naudojamės Viešpaties tarpininkų tiekiamomis gėrybėmis vien savo jusliniams malonumams ir vis labiau grimztame į materialią būtį (juk pasaulis sukurtas visai ne tam) – mes esame tikrų tikriausi vagys, ir todėl mus baudžia materialios gamtos įstatymai. Vagių visuomenė niekada nebus laiminga, nes vagys neturi gyvenimo tikslo. Primityvūs materialistai, vagys, gyvena be aukštesnių siekių, ieško tiktai juslinių malonumų ir nenutuokia, kaip atlikti yajñas. Tačiau Viešpats Caitanya įvedė lengviausią yajñą – sankīrtaną-yajñą, kurią gali atlikti kiekvienas pasaulio gyventojas, pripažįstantis Kṛṣṇos sąmonės principus.

KOMENTARAS: Aukščiausiojo Viešpaties bhaktai, ar Kṛṣṇą įsisąmoninę žmonės, vadinami santomis. „Brahma-saṁhitoje“ (5.38) rašoma, kad jie visada kupini meilės Viešpačiui: premāñjana-cchurita-bhakti-vilocenana santaḥ sadaiva hṛdayeṣu vilokayanti. Santos nevalgo to, kas nebuvo paaukota Aukščiausiajai Asmenybei, nes su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu – Govinda (teikiančiu visus malonumus), Mukunda (teikiančiu išsivadavimą) ar Kṛṣṇa (visų patraukliausia asmenybe), juos sieja amžini meilės saitai. Todėl bhaktai nuolat atlieka yajñą įvairiais pasiaukojimo tarnystės būdais: pavyzdžiui, śravaṇam, kīrtanam, smaraṇam, arcanam etc. Šių yajñų atlikimas neleidžia jiems susiteršti nuodėmingais materialaus pasaulio ryšiais. O tie, kurie gamina maistą tik sau, t.y. norėdami jusliškai pasitenkinti, ne tik vagia, bet ir minta įvairiausiomis nuodėmėmis. Ar gali būti laimingas vagis ir nusidėjėlis? Ne, negali. Taigi, tam kad žmonės taptų iš tiesų laimingi, juos reikia mokyti nesudėtingo saṅkīrtana-yajños metodo, visiškos Kṛṣṇos sąmonės. Antraip pasaulyje nebus nei taikos, nei laimės.

KOMENTARAS: Puikus „Bhagavad-gītos“ komentatorius Śrīla Baladeva Vidyābhūṣaṇa rašo: ye indrādy-aṅgatayāvasthitaṁ yajñaṁ sarveśvaraṁ viṣṇum abhyarcya tac-cheṣam aśnanti tena tad deha-yātrāṁ sampādayanti, te santaḥ sarveśvarasya yajña-puruṣasya bhaktāḥ sarva-kilbiṣair anādi-kāla- vivṛddhair ātmānubhava-prati-bandhakair nikhilaiḥ pāpair vimucyante. Aukščiausiasis Viešpats, žinomas yajña-puruṣos, t.y. asmeniškai priimančio visas aukas, vardu, valdo visus pusdievius, kurie tarnauja Jam, kaip atskiros kūno dalys tarnauja visam kūnui. Indra, Candra, Varuṇa bei kiti pusdieviai – tai Jo pareigūnai, kurie tvarko materialaus pasaulio reikalus. Vedos nurodo aukoti pusdieviams, kad jie malonėtų teikti pakankamai oro, šviesos bei vandens maistiniams grūdams auginti. Garbinant Viešpatį Kṛṣṇą, savaime pagerbiami ir pusdieviai, nes jie – įvairios Viešpaties kūno dalys. Todėl atskirai garbinti pusdievius nėra jokio reikalo. Dėl šios priežasties Kṛṣṇą įsisąmoninę bhaktai aukoja maistą Kṛṣṇai ir tik po to jį valgo – tai būdas dvasiškai pasotinti kūną. Jį taikant sunaikinamas ne tik atoveikis už ankstesniąsias nuodėmes, bet pats kūnas tampa atsparus ir jo nebeveikia materialios gamtos nešvara. Antiseptinė vakcina per epidemiją apsaugo žmogų nuo užkrėtimo. Taip ir paaukotas Viešpačiui Viṣṇu maistas, kurį suvalgome, teikia atsparumo prieš materialios gamtos įtaką, o tas, kuris visada valgo tik tokį maistą, vadinasi Viešpaties bhaktu. Taigi Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus, valgantis tiktai Kṛṣṇai paaukotą maistą, nugali buvusių „materialių infekcijų“ pasekmes, kurios trukdo tobulėti ir suvokti save. Kita vertus, tas, kuris taip nedaro, kaupia nuodėmes ir tuo pačiu ruošia sau kitą kūną – šuns ar kiaulės – kaip atpildą už visas praeities nuodėmės. Materialiame pasaulyje apstu nešvaros, tačiau tas, kuris valgydamas Viešpaties prasādam (maistą, paaukotą Viṣṇu) įgyja imunitetą, yra saugus. O kas Viešpačiui maisto neaukoja, tas užsiteršia.

Maistiniai grūdai bei daržovės – tikrasis maistas. Žmogui skirta valgyti įvairius grūdus, daržoves, vaisius etc., o gyvūnai ėda maistinių grūdų bei daržovių atliekas, žolę, augalus etc. Žmonės, įpratę valgyti mėsą, taip pat priklauso nuo augalijos, nes be jos neįmanoma auginti gyvulių maistui. Tad, visų pirma mes priklausome nuo laukų produkcijos, bet ne nuo stambių fabrikų. Derlių augina lietus, o jį siunčia Indra, Saulės, Mėnulio bei kiti pusdieviai.Visi jie – Viešpaties tarnai. Viešpatį galima patenkinti aukomis, o jų neatliekantis žmogus patirs nepriteklių – toksai gamtos dėsnis. Todėl yajña, o ypač sānkirtana-yajña, kuri yra skirta mūsų epochai, turi būti atliekama bent jau tam, kad nestigtų maisto.

KOMENTARAS: Posmas dar aiškiau pabrėžia yajñārtha-karmos darbo, skirto vien tik patenkinti Kṛṣṇą, būtinumą. Jeigu dirbame siekdami patenkinti yajña-puruṣą – Viṣṇu, tai ir darbo kryptį privalome nusistatyti remdamiesi Brahmanu, t.y. transcendentinėmis Vedomis. Vedos – tai veiklos krypčių kodeksas. Darbai, atliekami prasilenkiant su Vedų nurodymais, vadinasi vikarma – autoritetų nepatvirtinta, nuodėminga veikla. Todėl norėdami išsigelbėti nuo veiklos atoveikio, turime remtis Vedų nurodymais. Kaip kasdieninis gyvenimas remiasi valstybės įstatymais, taip reikia laikytis ir Viešpaties aukščiausios valstybės įstatymų. Vedų nurodymus iškvėpė Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Pasakyta: asya mahato bhūtasya niśvasitam etad yad ṛg-vedo yajur-vedaḥ sāma-vedo ‘tharvāṅgirasaḥ. „Keturios Vedos – „Ṛg Veda“, „Yajur Veda“, „Sāma Veda“ bei „Atharva Veda“ sklinda iš didžiojo Dievo Asmens kvėpavimo.“ („Bṛhad-āraṇyaka Upaniṣada“ 4.5.11) Viešpats, būdamas visagalis, gali kalbėti kvėpavimu, nes, kaip tvirtina „Brahma-saṁhitā“, kiekvienas Jo jutimo organas gali atlikti visų kitų organų darbą, kitaip sakant, Viešpats gali kalbėti Savo kvėpavimu ir apvaisinti žvilgsniu. Iš tiesų śāstros teigia, jog Jis pradėjo gyvąsias esybes, žvilgsniu nužvelgęs materialią gamtą. Sukūręs pasaulį, ar apvaisinęs materialios gamtos įsčias sąlygotomis sielomis, Vedų išminties forma Jis nurodė joms, kaip grįžti namo, atgal pas Dievą. Mes turime nuolat atminti, kad visos sąlygotos sielos materialiame pasaulyje aistringai trokšta materialių malonumų. Tačiau Vedų nurodymai parengti taip, kad galėtume patenkinti savo iškreiptus troškimus, o vėliau, atsisakę tariamų malonumų, sugrįžtume namo pas Dievą. Tai galimybė sąlygotoms sieloms išsivaduoti, todėl sąlygotos sielos turėtų įsijungti į yajños procesą įsisąmonindamos Kṛṣṇą. Kṛṣṇos sąmonės principus gali įsisavinti net ir Vedų nurodymų nesilaikę žmonės – šie principai jiems atstos vediškąsias yajñas ar karminę veiklą.

KOMENTARAS: Šiuo posmu Viešpats pasmerkia mamonistų filosofiją: sunkiai dirbk ir tenkink jusles. Tiems, kurie nori mėgautis materialiu pasauliu, absoliučiai būtina atlikti aukščiau minėtąjį yajñų ciklą. Nesilaikantis šių regulų žmogus smarkiai rizikuoja, nes vis labiau apsunkina savo padėtį. Gamtos dėsniai lemia, kad žmogaus gyvybės forma pirmiausia skirta savęs pažinimui – tam tinka vienas iš trijų kelių: karma-yoga, jñāna- yoga arba bhakti-yoga. Transcendentalistai, pakilę virš dorybės bei ydų, neprivalo griežtai atlikti nurodytas yajñas, bet tenkinantiems jusles reikia apsivalyti atliekant aukščiau minėtą yajñų ciklą. Veikla yra įvairių rūšių. Kṛṣṇos nesuvokusio žmogaus mintys neišvengiamai sukasi apie juslinius malonumus – todėl jis turi atlikti dorus darbus. Yajños sistema sumanyta taip, kad tokie žmonės galėtų numaldyti savo troškimus, išvengdami atoveikio už darbą, atliekamą dėl jutiminio pasitenkinimo. Pasaulio gerovė priklauso ne nuo mūsų pastangų, bet nuo pirmapradės tvarkos, kurią nustatė Aukščiausiasis Viešpats ir kurią betarpiškai įgyvendina pusdieviai. Todėl yajños yra tiesiogiai skirtos konkretiems Vedose minimiems pusdieviams. Tai netiesioginė Kṛṣṇos sąmonės praktika, nes žmogus, išmokęs atnašauti yajñas, būtinai įsisąmonins Kṛṣṇą. O jeigu yajñų atlikimas neišugdo Kṛṣṇos sąmonės, tai šie veiksmai laikytini paprastu dorovės kodekso laikymusi. Todėl nedera stabdyti tobulėjimo ir apsiriboti vien dorovės kodeksu – reikia peržengti jo ribas ir pasiekti Kṛṣṇos sąmonę.

KOMENTARAS: Tam, kuris visiškai įsisąmonino Kṛṣṇą ir yra visiškai patenkintas savo Kṛṣṇos sąmonės darbais, nebereikia atlikti kitų pareigų. Dėl to, kad jis įsisąmonino Kṛṣṇą, jo širdis akimirksniu apsivalo nuo nedorybių – pasiekiamas rezultatas, kurį suteikia tūkstančiai tūkstančių yajñų. Taip išgryninęs sąmonę žmogus puikiai suvokia savo amžinąjį ryšį su Aukščiausiuoju. Viešpaties malone jo priedermė savaime išaiškėja, todėl jam atkrinta pareiga vykdyti Vedų paliepimus. Toks Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus nebesidomi materialia veikla, jo netraukia vynas, moterys bei kitos materialios pagundos.

KOMENTARAS: Suvokęs save žmogus neprivalo atlikti jokių nurodytų pareigų, išskyrus veiklą su Kṛṣṇos sąmone. Kṛṣṇos sąmonė jokiu būdu nėra neveiklumas, kaip paaiškins kiti posmai. Žmogus, įsisąmoninęs Kṛṣṇą, į nieką nesikreipia užtarimo – nei į žmogų, nei į pusdievį. Kad ir ką jis veiktų Kṛṣṇos sąmonės srityje, to visiškai pakanka, kad jį laikytume įvykdžiusiu savo pareigas.

KOMENTARAS: Bhaktams Aukščiausiasis – tai Dievo Asmuo, o impersonalistams – išsivadavimas. Todėl žmogus, dirbantis Kṛṣṇai, t.y. įsisąmoninęs Kṛṣṇą, turintis tinkamą vadovą ir neprisirišęs prie darbo rezultatų, iš tiesų artėja prie aukščiausio gyvenimo tikslo. Arjunai buvo liepta kautis Kurukṣetros mūšyje vardan Kṛṣṇos, nes to pageidavo Kṛṣṇa. Būti geru, prievartos nenaudojančiu žmogumi – irgi asmeninis prisirišimas, o veikti Aukščiausiojo vardu – tai veikti neprisirišant prie rezultatų. Toks veiksmas tobuliausias, jį rekomenduoja Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Śrī Kṛṣṇa.

Vedų ritualai, pavyzdžiui, nurodyti aukojimai, atliekami siekiant išgryninti nedorą veiklą, kurios sfera buvo juslinis pasitenkinimas. Tačiau veikla su Kṛṣṇos sąmone transcendentiška ir gerų, ir blogų darbų atoveikiui. Žmogus, įsisąmoninęs Kṛṣṇą, neturi potraukio veiklos rezultatams ir veikia tiktai vardan Kṛṣṇos. Jo veikla labai įvairiapusiška, bet jis visiškai prie jos neprisiriša.

KOMENTARAS: Tokie valdovai, kaip Janaka – tai save suvokusios sielos, vadinasi, jos neįpareigotos atlikti Vedose nurodytas pareigas. Vis dėlto jie atlikdavo nurodytus veiksmus, kad rodytų pavyzdį paprastiems žmonėms. Janaka buvo Sītos tėvas ir Viešpaties Śrī Rāmos uošvis. Jo, kaip didžio Viešpaties bhakto, padėtis – transcendentinė, tačiau būdamas Mithilos (Biharo provincijos Indijoje sritis) valdovas, jis privalėjo mokyti valdinius atlikti nurodytas pareigas. Viešpačiui Kṛṣṇai ir Jo amžinam draugui Arjunai nebuvo jokio reikalo dalyvauti Kurukṣetros mūšyje, bet jie stojo į kovą norėdami parodyti paprastiems žmonėms, kad prievarta neišvengiama, kai įtikinėjimai nepadeda. Prieš Kurukṣetros mūšį buvo dedamos visokeriopos pastangos išvengti karo – to siekė net Aukščiausiasis Dievo Asmuo – tačiau priešinga pusė buvo ryžtingai nusiteikusi kautis. Už teisingą reikalą būtina kovoti. Nors žmogui Krṣṇos sąmonėje ir nerūpi jokie žemiški dalykai, tačiau jis vis dėlto dirba, savo pavyzdžiu rodydamas visuomenei, kaip dera gyventi ir elgtis. Patyrę Kṛṣṇos sąmonės srityje žmonės sugeba elgtis taip, kad jais pasektų aplinkiniai; apie tai kalba kitas posmas.

KOMENTARAS: Paprastiems žmonėms visada reikalingas lyderis, mokantis savo gyvenimo pavyzdžiu. Lyderis neatpratins žmonių rūkyti, jeigu pats rūko. Viešpats Caitanya nurodė, kad prieš pradėdamas mokyti kitus, mokytojas pats pirmiausia turi tinkamai elgtis. Tas, kuris moko savo pavyzdžiu, vadinasi ācārya, t.y. idealiu mokytoju. Norėdamas išauklėti paprastus žmones, mokytojas privalo laikytis śāstrų (šventraščių) principų. Mokytojas negali išgalvoti taisyklių, kurios prasilenktų su apreikštųjų šventraščių principais. „Manu-saṁhitā“ bei kiti apreikštieji šventraščiai yra normų rinkiniai, kuriais turi vadovautis visuomenė. Taigi lyderio pamokymai turi būti grindžiami tokių šventraščių principais. Norintis tobulėti laikosi nustatytų taisyklių, kurių laikėsi ir didieji mokytojai. „Śrīmad-Bhāgavatam“ irgi pritaria tai minčiai, kad reikia sekti didžiųjų bhaktų pėdomis; šitaip žengiama pirmyn dvasinio pažinimo kelyje. Valdovas ar valstybės vadovas, tėvas ar mokytojas laikomi natūraliais paprastų žmonių lyderiais. Visiems jiems tenka didelė atsakomybė už savo pavaldinius. Todėl jie privalo būti gerai susipažinę su šventraščiais, kuriuose dėstomos dorovinės bei dvasinės normos.

KOMENTARAS: Aukščiausiasis Dievo Asmuo Vedų raštuose yra apibūdintas taip:

„Aukščiausiasis Viešpats – valdovų valdovas, Jis – vyriausias visų planetų vadovas. Kiekvienas Jam pavaldus. Visoms esybėms Aukščiausiasis Viešpats suteikia tam tikrus įgaliojimus valdyti. Jos pačios neturi aukščiausios valdžios. Jį garbina visi pusdieviai, Jis – aukščiausias visų valdytojų valdytojas. Todėl Jis yra transcendentalus įvairiausių materialiųjų lyderių bei valdovų atžvilgiu, ir Jį garbina visi. Niekas nėra aukštesnis už Jį, Jis yra aukščiausioji visų priežasčių priežastis.“

„Jo kūnas kitoks, negu paprastos gyvosios esybės ir niekuo nesiskiria nuo Jo sielos. Jis – absoliutus. Visos Jo juslės – transcendentinės, ir kiekviena jų gali atlikti kitos darbą. Vadinasi, niekas nėra aukštesnis už Jį ir Jam neprilygsta. Jo galios visapusiškos, todėl Jo darbai – savaiminė natūrali Jo norų pasekmė.“ („Śvetāśvatara Upaniṣada“ 6.7–8)

Kadangi Dievo Asmenyje viskas egzistuoja kaip pilnatvė ir išbaigta tiesa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo neturi jokių pareigų. Tas, kuriam svarbūs jo darbų rezultatai, turi ir apibrėžtas pareigas, bet kas ničnieko nesiekia visose trijose planetų sistemose, tas, be abejo, niekuo neįpareigotas. Vis dėlto Viešpats Kṛṣṇa dalyvauja Kurukṣetros mūšyje ir vadovauja kṣatriyams, nes kṣatriyai susieti pareigos – ginti kenčiančius. Nors Jis yra virš apreikštųjų šventraščių regulų, bet niekuo joms nenusižengia.

KOMENTARAS: Siekiant palaikyti visuomenės ramybę, reikalingą dvasinei pažangai, yra sukurti šeimos papročiai, kurių turėtų laikytis kiekvienas civilizuotas žmogus. Nors minėtos taisyklės yra skirtos sąlygotoms sieloms, o ne Viešpačiui Kṛṣṇai, Jis vis dėlto laikėsi nurodytų taisyklių, nes nužengė į žemę tam, kad įtvirtinti religijos principus. Kitaip paprasti žmonės sektų Jo pėdomis, nes Jis – aukščiausias autoritetas. Iš „Śrīmad-Bhāgavatam“ sužinome, kad Viešpats Kṛṣṇa, kaip ir dera šeimos žmogui, atlikdavo visas religines pareigas ir namuose, ir kitur.

KOMENTARAS: Varṇa-saṅkara – tai nepageidaujami gyventojai, drumsčiantys visuomenės ramybę. Kad būtų užkirstas kelias viešosios ramybės pažeidinėjimams, yra nustatytos tam tikros taisyklės, kurių laikydamiesi gyventojai norom nenorom tampa taikūs ir pasirengę dvasiškai tobulėti. Viešpats Kṛṣṇa, nužengęs į žemę, žinoma, laikosi šių taisyklių, parodydamas jų svarbą ir būtinumą. Viešpats – visų gyvųjų esybių tėvas, ir jeigu gyvosios esybės išklysta iš kelio – netiesiogiai už tai atsako ir Jis. Todėl, kai plačiai pradedama nepaisyti reguliuojamųjų principų, Viešpats kiekvieną kartą nužengia Pats ir pataiso visuomenę. Tačiau reikia gerai įsidėmėti, kad nors mes ir turime sekti Viešpaties pėdomis, Jo mėgdžioti nevalia. Sekimas ir mėgdžiojimas – ne viena ir tas pat. Mums neišeis mėgdžioti Viešpaties, kuris pakėlė Govardhanos kalvą dar būdamas vaikas. Toks poelgis – ne žmogaus jėgoms. Turime laikytis Jo nurodymų, bet niekada Jo neimituoti. „Śrīmad-Bhāgavatam“ (10.33.30–31) tvirtina:

„Reikia paprasčiausiai laikytis Viešpaties bei Jo įgalintų tarnų nurodymų. Jų pamokymai suteikia mums vien gėrį, ir kiekvienas išmintingas žmogus elgsis kaip liepiamas. Tačiau nereikia mėgdžioti jų darbų. Neverta mėginti išgerti nuodų vandenyną, mėgdžiojant Viešpatį Śivą.“

Īśvaras ar būtybes, sugebančias kontroliuoti Saulės ir Mėnulio judėjimą, visada turime laikyti aukštesnėmis už mus. Neturintis tokios jėgos negalės imituoti īśvarų, turinčių antgamtinę galią. Viešpats Śiva išgėrė nuodus – visą jų okeaną – bet jeigu paprastas žmogus nurytų jų bent lašelį, jis žūtų. Didelis būrys netikrų Viešpaties Śivos pasekėjų rūko gañją (marihuaną) bei kitas narkotines medžiagas, bet užmiršta, kad šitaip mėgdžiodami Viešpaties Śīvos veiksmus jie tesišaukia greitos mirties. Analogiškai grupė Viešpaties Kṛṣṇos pseudobhaktų imituoja Jo rāsą-līlą, ar meilės šokį, užmiršę, kad nesugeba pakelti Govardhanos kalvos. Todėl verčiau ne mėgdžioti galinguosius, o paprasčiausiai laikytis jų pamokymų; stokojant tinkamos kvalifikacijos nederėtų ir stengtis užimti jų vietą. Daugybė apsišaukėlių skelbiasi esą Dievo „inkarnacijos“, tačiau Aukščiausiojo Dievo galybės jie neturi.

KOMENTARAS: Įsisąmoninęs Kṛṣṇą žmogus skiriasi nuo nepasiekusio Kṛṣṇos sąmonės žmogaus savo norais. Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus nedaro nieko, kas trukdytų Kṛṣṇos sąmonės vystymuisi. Jo veikla gali būti panaši į neišmanėlio, pernelyg prisirišusio prie materialios veiklos, tačiau vienas tuo užsiima norėdamas patenkinti savo jusles, o kitas siekia patenkinti Kṛṣṇą. Taigi Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus privalo parodyti žmonėms, kaip reikia veikti ir kaip panaudoti tos veiklos rezultatus Kṛṣṇos sąmonės tikslams.

KOMENTARAS: Vedaiś ca sarvair aham eva vedyaḥ. Toks visų vediškųjų ritualų tikslas. Ritualai, aukų atnašavimai, visa tai, kas yra Vedose, kartu su nurodymais materialiai veiklai – skirta pažinti Kṛṣṇą, galutinį gyvenimo tikslą. Kadangi sąlygotoms sieloms be juslinio pasitenkinimo niekas daugiau nerūpi, tai ir Vedas jos studijuoja vien tuo tikslu. Tačiau jei karminę veiklą ir juslinį pasitenkinimą reguliuoja Vedų ritualai, tai įgalina palengva pakilti iki Kṛṣṇos sąmonės. Todėl dvasiškai susivokusi, Kṛṣṇą įsisąmoninusi siela neturėtų kliudyti veikti kitoms sieloms ar drumsti jų ramybę, bet privalo savo pavyzdžiu rodyti, kaip galima savo veiklos vaisius panaudoti tarnaujant Kṛṣṇai. Mokytas, Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus veikia taip, kad dirbantys dėl juslinio pasitenkinimo tamsuoliai galėtų išmokti tinkamai elgtis ir gyventi. Taigi, nereikėtų trikdyti neišmanėlių veiklos, tačiau net ir nedaug Kṛṣṇą įsisąmoninusį žmogų galima iš karto užimti tarnyste Viešpačiui, neieškant kitų Vedose rekomenduojamų metodų. Tokiam laimingajam nereikia atlikti Vedose nurodytų ritualų, nes tiesioginiu Kṛṣṇos sąmonės metodu jis gauna viską, ką pelnytų vykdydamas nurodytas pareigas.

KOMENTARAS: Gali pasirodyti, kad du, panašią veiklą atliekantys žmonės, kurių vienas – Kṛṣṇos, o kitas – materialios sąmonės, veikia vienodai, tačiau iš tikrųjų jų padėtis labai skiriasi. Klaidingas ego įtikina žmogų su materialia sąmone, kad visus veiksmus atlieka jis pats. Jis nesupranta, jog kūno mechanizmą sukūrė materiali gamta, kurios judėjimą valdo Aukščiausiasis Viešpats. Materialistas net nenumano, kad iš esmės jį kontroliuoja Kṛṣṇa. Klaidingos savimonės veikiamas žmogus įsivaizduoja, kad jo veikla nepriklausoma, ir visus nuopelnus jis skiria sau, o tai kalba apie jo neišmanymą. Jis nesuvokia, kad jo grubųjį bei subtilųjį kūnus sukuria materiali gamta pagal Aukščiausiojo Dievo Asmens įsakymą, todėl jo kūnas bei protas turi tarnauti Kṛṣṇai, išsiugdžius Kṛṣṇos sąmonę. Neišmanėlis pamiršta, kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo – Hṛṣīkeśa, materialaus kūno juslių valdovas. Jis ilgą laiką neteisingai naudojosi juslėmis, siekdamas juslinio pasitenkinimo, todėl jį lengvai apgauna klaidinga savimonė ir priverčia užmiršti jo amžiną ryšį su Kṛṣṇa.

KOMENTARAS: Absoliučios Tiesos žinovas jau įsitikino, kokia kebli yra jo padėtis materialioje aplinkoje. Jis supranta esąs sudėtinė Aukščiausiojo Dievo Asmens, Kṛṣṇos, dalelė, kuriai ne vieta materialioje kūrinijoje. Jis suvokia tikrąją savo – neatskiriamos Aukščiausiojo, įkūnijančio amžiną palaimą bei žinojimą, dalelės – prigimtį ir aiškiai regi, kad, šiaip ar taip, jį užvaldė materiali būties samprata. Grynosios jo būties paskirtis – per pasiaukojimo tarnystę savo veiklą susieti su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu, Kṛṣṇa. Todėl, įsitraukęs į Kṛṣṇos sąmonės veiklą, jis savaime netenka potraukio materialiai juslių veiklai, kuri yra laikina ir atsitiktinė. Jis žino, kad materialias jo gyvenimo sąlygas visapusiškai kontroliuoja Viešpats, todėl jo netrikdo jokios rūšies materialus atoveikis, kurį jis laiko Viešpaties malone. Pasak „Śrīmad-Bhāgavatam“, pažinusieji Absoliučią Tiesą trimis skirtingais aspektais – kaip Brahmaną, Paramātmą ir Aukščiausiąjį Dievo Asmenį – vadinami tattva-vit, nes jie suvokia savo tikrąją padėtį Aukščiausiojo atžvilgiu.

KOMENTARAS: Neišmanantys žmonės klaidingai tapatina save su „grubiąja“ materialia sąmone, ir jų mąstymas kupinas materialių įvardijimų. Kūnas – tai materialios gamtos dovana. Tas, kuris prisirišęs prie kūniškos sąmonės, vadinamas manda, t.y. tinginiu, nieko nenutuokiančiu apie dvasinę sielą. Neišmanėlis savo kūną laiko savuoju „aš“, o kūniškus ryšius su kitais žmonėmis vadina giminystės saitais; jis garbina žemę, kurioje gavo kūną, o formalūs religiniai ritualai jam atrodo savitiksliai. Visuomeninė veikla, nacionalizmas, altruizmas – štai kelios žmonių su materialia sąmone veiklos sritys. Užburti skambių įvardijimų jie nuolat darbuojasi materialios veiklos srityje, o dvasinis pažinimas jiems atrodo mitas, kuriuo neverta domėtis. Tačiau išmanantis dvasinį gyvenimą žmogus neturėtų drumsti tokių užkietėjusių materialistų ramybės. Geriau ramiai atlikti savo dvasines pareigas. O tie paklydėliai verčiau tesilaiko pagrindinių dorovės principų – tegu nenaudoja prievartos ir užsiima materialia labdara.

Tamsuoliai nesugeba deramai įvertinti Kṛṣṇos sąmonės veiklos, todėl Viešpats Kṛṣṇa pataria negaišti brangaus laiko ir nedrumsti jų ramybės. Tačiau Viešpaties bhaktai yra maloningesni ir už Jį Patį, nes supranta, ko Viešpats siekia. Todėl jie nebijo rizikuoti ir netgi bendrauja su neišmanėliais, stengdamiesi įtraukti juos į Kṛṣṇos sąmonės veiklą, kuri yra absoliučiai būtina žmogui.

KOMENTARAS: Šis posmas aiškiai nusako „Bhagavad-gītos“ tikslą. Viešpats moko, jog reikia visiškai įsisąmoninti Kṛṣṇą, kad vykdytum pareigas taip kruopščiai, kaip tai daroma kariuomenėje. Vykdant šį paliepimą, gali iškilti sunkumų, bet vis dėlto reikia atlikti savo pareigas ir pasikliauti Kṛṣṇa: toks gyvosios esybės prigimtinis būvis. Gyvoji esybė negali būti laiminga, nepriklausydama nuo Aukščiausiojo Viešpaties, nes jos amžina tikroji paskirtis – paklusti Viešpaties norams. Todėl Śrī Kṛṣṇa ir įsakė Arjunai kautis, tarytum būtų jo karo vadas. Reikia viską paaukoti Aukščiausiojo Viešpaties labui ir tuo pat metu vykdyti nurodytas pareigas, nereiškiant į nieką nuosavybės teisių. Arjuna neturėjo svarstyti Viešpaties įsakymo, jam tereikėjo jį vykdyti. Aukščiausiasis Viešpats – visų sielų siela, todėl tą, kuris visa savo esybe be asmeninių išskaičiavimų pasikliauja Aukščiausiąja Siela, kitaip sakant, tą, kuris visiškai įsisąmonino Kṛṣṇą, vadina adhyātma-cetas. Nirāśīḥ reiškia, kad reikia veikti pagal savo valdovo įsakymą, nesitikint mėgautis savo veiklos vaisiais. Kasininkas perskaičiuoja milijonus savo darbdavio dolerių, bet iš jų nepasisavina nė cento. Taip ir mes turime suprasti, kad niekas pasaulyje nepriklauso pavieniui asmeniui, bet viskas yra Aukščiausiojo Viešpaties nuosavybė. Tokia tikroji žodžio mayi, „Man“, prasmė. Jeigu žmogus veikia su Krsnos sąmone, tai tikrai į nieką nereikš nuosavybės teisių. Tokia sąmonė vadinasi nirmama, t.y. „niekas man nepriklauso“. Jeigu kyla noras nevykdyti tokio griežto paliepimo, kuris nepaiso vadinamųjų kūniškų „giminystės ryšių“, šį norą reikia užgniaužti. Šitaip galima tapti vigata-jvara, t.y. atsikratyti nerimasties ir tingulio. Kiekvienam yra skiriamas tam tikras darbas, atitinkantis jo savybes bei padėtį. Kaip aukščiau buvo kalbėta, visas savo pareigas galima vykdyti įsisąmoninus Kṛṣṇą, ir tada atsivers kelias į išsivadavimą.

KOMENTARAS: Aukščiausiojo Dievo Asmens Kṛṣṇos nurodymai – visos Vedų išminties esmė, todėl jie visuomet be jokių išlygų teisingi. Kṛṣṇos sąmonės tiesa amžina, kaip ir pačios Vedos. Reikia tvirtai tikėti šiais Viešpaties paliepimais Jam nepavydint. Daug filosofų rašo komentarus „Bhagavad-gītai“, netikėdami Kṛṣṇa. Todėl jie niekada nesutraukys karminės veiklos pančių. Tačiau paprastas žmogus, giliai tikintis amžinais Viešpaties nurodymais, net ir nesugebantis vykdyti visų Jo įsakymų, vis tiek išsivaduoja iš karmos dėsnio nelaisvės. Tas, kuris žengia pirmuosius Kṛṣṇos sąmonės žingsnius, gal ir nepajėgia laikytis visų Viešpaties paliepimų, tačiau jeigu jis nemaištauja prieš juos ir veikia nuoširdžiai, nekreipdamas dėmesio į nesėkmes ir nepuldamas į neviltį, tikrai pasieks tyrą Kṛṣnos sąmonės lygį.

KOMENTARAS: Čia aiškiai nurodoma, kad Kṛṣṇos sąmonės stygius – yda. Kaip yra numatyta bausmė nepaklūstantiems aukščiausios vykdomosios valdžios atstovui, taip, be abejo, egzistuoja ir bausmė nepaisantiems Aukščiausiojo Dievo Asmens valios. Kad ir kokia didi būtų nepaklusni asmenybė, tačiau ji nieko neišmano apie savąjį „aš“, Aukščiausiąjį Brahmaną, Paramātmą bei Dievo Asmenį, nes tokio žmogaus širdis tuščia. Todėl pasiekti gyvenimo tobulumą jam nėra vilties.

KOMENTARAS: Septintame skyriuje (7.14) Viešpats teigia, kad neįmanoma išvengti materialios gamtos guṇų įtakos, kol nepasieksi transcendentinio Kṛṣṇos sąmonės lygmens. Todėl net puikiausiai pasaulietiškai išsilavinęs žmogus nepajėgs ištrūkti iš māyos žabangų, jei remsis vien teorinėmis žiniomis, t.y. sugebėjimu skirti sielą ir kūną. Egzistuoja daugybė vadinamųjų dvasiškų žmonių, besidedančių labai mokytais, kurių vidinį gyvenimą visiškai valdo gamtos guṇos, ir jų įtakos nugalėti jie nesugeba. Žmogus gali turėti labai gerą akademinį išsilavinimą, tačiau ilgalaikis kontaktas su materialia gamta jį supančioja. Kṛṣṇos sąmonė padeda ištrūkti iš materijos pančių net ir tada, kai dar atliekame nurodytas pareigas, atitinkančias mūsų padėtį materialiame pasaulyje. Tad neišsiugdžius visiškos Kṛṣṇos sąmonės, nevalia mesti savo pareigų pagal veiklos pobūdį. Niekam nevalia ūmai mesti nurodytų pareigų ir dirbtinai tapti yogu ar transcendentalistu. Kur kas geriau nekeičiant savo padėties ir labiau pažengusiųjų vadovaujamam stengtis pasiekti Kṛṣṇos sąmonę. Šitaip galima ištrūkti iš Kṛṣṇos māyos gniaužtų.

KOMENTARAS: Kṛṣṇą įsisąmoninę žmonės savaime nusigręžia nuo materialių juslinių malonumų. Tačiau tie, kurie nėra tokios sąmonės, privalo laikytis apreikštųjų šventraščių taisyklių. Nevaržomi jusliniai malonumai įkalina mus materialiame pasaulyje, o tie, kurie laikosi minėtų taisyklių, nepatenka į juslių objektų žabangas. Pavyzdžiui, lytiniai malonumai – sąlygotos sielos poreikis, jį įteisina vedybiniai saitai. Šventraščiai draudžia lytiškai santykiauti su moterimis, išskyrus savo žmoną. Į visas kitas moteris reikia žiūrėti kaip į savo motiną. Bet nors ir egzistuoja tokios nuostatos, vyras vis tiek linkęs svetimoteriauti. Tokius polinkius reikia tramdyti, kitaip jie taps rimta kliūtimi savęs pažinimo kelyje. Kol egzistuoja materialus kūnas, tol leidžiama tenkinti jo poreikius, suprantama, neperžengiant taisyklių ribų. Vis dėlto neturėtume pernelyg pasikliauti tokiais leidimais. Taisyklių reikia laikytis neprisirišant prie jų, nes ir nustatyta tvarka tenkinant jusles galima suklupti – nelaimė gali įvykti ir geriausiame kelyje. Net ir kruopščiausiai prižiūrimas kelias nebūna visiškai saugus. Dėl ilgo materialaus bendravimo mumyse labai gaji juslių tenkinimo dvasia. Todėl netgi tada, kai juslinį pasitenkinimą reguliuojame, lieka nuolatinis pavojus pulti. Taigi reikia visomis jėgomis priešintis, kad neprisirištume net ir prie reguliuojamo juslinio pasitenkinimo. O potraukis Kṛṣṇos sąmonei, meilės kupinai pastoviai tarnystei Kṛṣṇai, atitraukia nuo juslinės veiklos. Todėl bet kokioje gyvenimo stadijoje reikia neatitrūkti nuo Kṛṣṇos sąmonės.Tikrasis visų juslinių prisirišimų atsižadėjimo tikslas – pasiekti Kṛṣṇos sąmonės lygmenį.

KOMENTARAS: Taigi geriau atlikti savo nurodytas pareigas visiškai įsisąmoninus Kṛṣną, negu daryti tai, kas nurodyta kitiems. Materialia prasme nurodytos pareigos – tai pareigos, kurios skiriamos atsižvelgiant į psichinę ir fizinę asmens būklę pagal materialios gamtos guṇas. Dvasinės pareigos – tai dvasinio mokytojo nurodymai transcendentinės tarnystės Kṛṣṇai klausimais. Nesvarbu, ar pareiga materiali, ar dvasinė – geriau neapleisti iki mirties savo nurodytų pareigų, negu pamėgdžioti kitus. Pareigos materialiu ir dvasiniu lygiu gali būti skirtingos, tačiau pats sekimo autoritetingu nurodymu principas visada bus naudingas jas vykdančiajam. Jeigu žmogų dar įtakoja materialios gamtos guṇos, jis turi laikytis taisyklių, skirtų jo luomui, ir nemėgdžioti kitų. Pavyzdžiui, dorybės guṇos sąlygotas brahmanas negali naudoti prievartos, tuo tarpu kṣatriyui – jis yra aistros guṇos – prievarta leidžiama. Todėl kṣatriyui geriau žūti kovoje, negu mėgdžioti brahmaną, kuris laikosi prievartos nenaudojimo principo. Širdies išgryninimas – laipsniškas, o ne staigus procesas. Tačiau kai žmogus pakyla virš materialios gamtos guṇų ir įgyja visišką Kṛṣṇos sąmonę, bona fide dvasinio mokytojo vadovaujamas jis gali atlikti pačius įvairiausius veiksmus. Šioje galutinėje Kṛṣṇos sąmonės stadijoje kṣatriyas gali veikti taip, kaip brahmanas, o brahmanas – kaip kṣatriyas. Transcendentinėje stadijoje materialaus pasaulio skirtybės negalioja. Viśvāmitra, pavyzdžiui, iš pradžių buvo kṣatriyas, bet paskui jis elgėsi kaip brahmanas, o Paraśurāma, kuris buvo brahmanas, vėliau veikė kaip kṣatriyas. Jie jau galėjo taip elgtis, nes buvo pasiekę transcendentinį lygį. Tačiau jei žmogus dar materialiame lygmenyje, jis privalo vykdyti pareigas paklusdamas materialios gamtos guṇoms. Tuo pat metu jis turi aiškiai suvokti, kas yra Kṛṣṇos sąmonė.

KOMENTARAS: Gyvoji esybė, būdama neatskiriama Aukščiausiojo dalelė, iš prigimties yra dvasiška, tyra, neužteršta materijos nešvaros. Todėl pagal prigimtį materialaus pasaulio nuodėmės jos negali sutepti. Bet kontaktuodama su materialia gamta ji nesusimąstydama atlieka daugybę nuodėmingų poelgių, kartais net ir prieš savo valią. Arjuna klausia Kṛṣṇą apie nenatūralų gyvajai esybei polinkį nusidėti, ir tas klausimas – ypač aktualus. Nors kartais gyvoji esybė ir nenorėtų nusidėti, tačiau ji priversta tai padaryti. Į nuodėmę ją stumia ne širdyje glūdinti Supersiela, bet visiškai kita jėga, apie kurią Viešpats pasakoja kitame posme.

KOMENTARAS: Kai gyvoji esybė susiliečia su materialia kūrinija, amžina gyvosios esybės meilė Kṛṣṇai, susidūrusi su aistros guṇa, virsta geismu. Kitaip sakant, meilės Dievui jausmas virsta geismu, kaip pienas, įmaišius į jį rūgštaus tamarindo – jogurtu. Nepatenkintas geismas perauga į įniršį, įniršis – į iliuziją, o iliuzija pratęsia materialųjį egzistavimą. Taigi geismas – mirtinas gyvosios esybės priešas, tiktai jis verčia tyrą gyvąją esybę kalėti materialiame pasaulyje. Pykčiu ir jo pasekmėm reiškiasi neišmanymo guṇa. Jeigu laikydamasis nurodytų gyvenimo ir elgesio normų žmogus neleidžia aistros guṇai degraduoti iki neišmanymo, bet pakyla iki dorybės, jis pajunta dvasinio gyvenimo skonį ir gali išsigelbėti nuo pykčio ir jį lydinčio nuosmukio.

Aukščiausiasis Dievo Asmuo išsklinda daugybe ekspansijų, siekdamas plėtoti nuolat augančią Savo dvasinę palaimą, ir gyvosios esybės yra neatskiriamos tos dvasinės palaimos dalelytės. Jos irgi iš dalies nepriklausomos, bet neteisingai pasinaudojus nepriklausomybe, kai polinkis tarnauti virsta noru tenkinti jusles, jas užvaldo geismas. Šį materialųjį pasaulį Viešpats sukūrė duodamas sąlygotoms sieloms galimybę tenkinti savo geidulingus polinkius; kai ilgalaikė, geismų sąlygota veikla atves gyvąsias esybes į aklavietę, jos ims teirautis, kokia tikroji jų padėtis.

Tokiu teiginiu ir prasideda „Vedanta-sūtra“, kurioje yra sakoma: athāto brahma-jijñāsā – reikia teirautis apie Aukščiausiąjį. O Aukščiausiasis „Śrīmad-Bhāgavatam“ nusakomas kaip janmādy asya yato ‘ nvayād itarataś ca – „Visa ko pradžia yra Aukščiausiasis Brahmanas.“ Taigi Aukščiausiajame slypi ir geismo pradas. Bet jeigu geismas paverčiamas meile Aukščiausiajam, Kṛṣṇos sąmone, kitaip sakant, troškimu patenkinti Kṛṣṇą – tai ir geismą, ir pyktį galima sudvasinti. Hanumānas, Viešpaties Rāmos didis tarnas, išliejo savo pyktį sudegindamas Rāvaṇos aukso miestą, bet to dėka tapo didžiausiu Viešpaties bhaktu. Čia, „Bhagavad-gītoje“, Viešpats Kṛṣṇa irgi skatina Arjuną nukreipti pyktį į priešus ir tuo patenkinti Viešpatį. Taigi net geismas ir pyktis, panaudoti Kṛṣṇos labui, iš priešų virsta mūsų draugais.

KOMENTARAS: Gyvųjų esybių tyrą sąmonę gali aptraukti trijų skirtingų lygių apvalkalai. Tas apvalkalas yra niekas kitas, kaip įvairiopai pasireiškiantis geismas: čia panašus į dūmus, gaubiančius ugnį, čia į nusėdusias ant veidrodžio dulkes, čia į įsčias, slepiančias gemalą. Geismą lyginant su dūmais turima galvoje, kad gyvosios kibirkštys vos rusena. Kitaip sakant, gyvąją esybę su nežymiai išreikšta Kṛṣṇos sąmone galima palyginti su rūkstančia ugnimi. Nors nėra dūmų be ugnies, tačiau pradžioje atvira liepsna dar nepasirodo. Tai panašu į Kṛṣṇos sąmonės pradžią. Dulkėto veidrodžio pavyzdys nurodo į proto „veidrodžio“ valymą, atliekamą daugybe dvasinių metodų. Geriausias iš procesų – kartoti šventuosius Viešpaties vardus. Gemalas įsčiose – tai analogija, iliustruojanti bejėgišką padėtį, nes vaisius įsčiose toks bejėgis, kad negali net pajudėti. Šitoks gyvenimas panašus į medžių egzistenciją. Medžiai – irgi gyvosios esybės. Jų gyvenimo sąlygas sukūrė geismas, pasireiškęs taip audringai, kad medžiai beveik neturi sąmonės. Dulkėtas veidrodis lyginamas su paukščiais ir žvėrimis, o dūmų gaubiama ugnis – su žmogumi. Žmogaus pavidalą įgijusi gyvoji esybė gali atgaivinti Kṛṣṇos sąmonę, ir jeigu ji tobulės, dvasinio gyvenimo ugnis įsiliepsnos dar šiame gyvenime. Jeigu atsargiai pūsime rūkstančią kibirkštį, galų gale ji įsiliepsnos. Taigi žmogaus gyvybės forma gyvajai esybei – tai galimybė ištrūkti iš materialios būties žabangų. Pasinaudojusi žmogaus gyvybės forma ji gali įveikti priešą – geismą, jei sumaniai vadovaujama ugdys Kṛṣṇos sąmonę.

KOMENTARAS: „Manu-smṛti“ pasakyta, kad jokiais jusliniais malonumais nenumaldysi geismo, kaip neužgesinsi ugnies, nuolat ją kurstydamas. Materialaus pasaulio veiklos centras yra seksas, todėl materialus pasaulis ir vadinamas maithunya-āgāra – „lytinio gyvenimo grandinės“. Įprastame kalėjime nusikaltėliai tūno už grotų, o Dievo įstatymus pažeidusius nusikaltėlius surakina lytinio gyvenimo grandinės. Materiali civilizacija, kuri vystosi juslinio pasitenkinimo pagrindu, prailgina gyvosios esybės materialią egzistenciją. Todėl geismas yra neišmanymo, laikančio gyvąją esybę materialiame pasaulyje, simbolis. Jusliniai malonumai gali sukelti šiokį tokį laimės jausmą, tačiau tariamasis laimės jausmas – mirtinas tokių malonumų besivaikančiojo priešas.

KOMENTARAS: Priešas užgrobė visas strategines pozicijas sąlygotos sielos kūne, ir Viešpats Kṛṣṇa jas nurodo, kad norintysis nugalėti priešą žinotų, kur jo ieškoti. Protas – juslinės veiklos centras, todėl klausantis apie juslių objektus būtent prote kyla visos juslinių malonumų idėjos, taip protas ir juslės tampa savotiška geismo saugykla. Vėliau tų geidulingų polinkių sankaupa tampa intelekto sritis. Intelektas yra artimiausias dvasinės sielos kaimynas. Geismo apimtas intelektas primeta dvasinei sielai klaidingą savimonę ir priverčia tapatinti save su materija, taigi ir su protu bei juslėmis. Dvasinė siela vis labiau atsiduoda materialiems jusliniams malonumams ir klaidingai laiko juos tikrąja laime. Toks neteisingas dvasinės sielos susitapatinimas su materija puikiai aprašytas „Śrīmad-Bhāgavatam“ (10.84.13):

„Žmogus, kuris kūną, sudarytą iš trijų pradmenų, tapatina su savuoju „aš“ ir kuris šalutinius kūno produktus laiko savo giminaičiais, kuris garbina gimtąją žemę ir lanko šventas vietas tik norėdamas apsiplauti, o ne tam, kad susitiktų su žmonėmis, turinčiais transcendentinių žinių, – prilygsta asilui ar karvei.“

KOMENTARAS: Viešpats pataria Arjunai visų pirma išmokti valdyti jusles, kad sutramdytų didžiausią priešą, didžiausią nusidėjėlį – geismą, kuris naikina poreikį suvokti save ir žinias apie savąjį „aš“. Jñāna – tai savojo „aš“, kuris skiriasi nuo „ne-aš“, pažinimas, kitaip sakant, tai – žinojimas, kad dvasinė siela nėra kūnas. Vijñāna nurodo ypatingą išmanymą apie prigimtinį dvasinės sielos būvį ir apie jos ryšį su Aukščiausiąja Siela. „Śrīmad-Bhāgavatam“ (2.9.31) tai paaiškinama tokiais žodžiais:

„Savojo „aš“ ir Aukščiausiojo „Aš“ pažinimas – slaptas ir mįslingas, tačiau galima įgyti žinių ir ypatingos rūšies patyrimą, jei Pats Viešpats paaiškins skirtingus šio pažinimo aspektus.“ „Bhagavad-gītā“ pateikia mums ir bendras, ir smulkias žinias apie savąjį „aš“. Gyvosios esybės – sudėtinės Viešpaties dalelės, ir todėl vienintelis jų uždavinys – tarnauti Viešpačiui. Tokia sąmonė vadinasi Kṛṣṇos sąmonė. Todėl nuo pat gyvenimo pradžios reikia mokytis Kṛṣṇos sąmonės, kad visiškai išsiugdytum ją ir pagal ją veiktum.

Geismas tėra iškreiptas meilės Dievui, kuri prigimta kiekvienai gyvajai esybei, atspindys. Jeigu nuo vaikystės žmogus auklėjamas Krsnos sąmonės dvasia, ta prigimta meilė Dievui negali pavirsti į geismą. Kai meilė Dievui išsigimsta į geismą, ją labai sunku grąžinti į normalią būklę. Vis dėlto Krsnos sąmonė tokia galinga, kad net pavėluotai stojęs į šį kelią, laikydamasis reguliuojamųjų pasiaukojimo tarnystės principų gali pamilti Dievą. Žodžiu, bet kuriame gyvenimo etape arba nuo tos akimirkos, kai suvokei neatidėliotiną to būtinumą, gali pradėti kontroliuoti savo jusles įsisąmoninęs Kṛṣṇą, su pasiaukojimu tarnaudamas Viešpačiui, ir šitokiu būdu geismą paversti meile Dievui, aukščiausiu žmogaus gyvenimo tikslu.

KOMENTARAS: Juslės – tai savotiški geismo išėjimo kanalai. Geismas glūdi kūne, o išsilieja per jusles. Todėl juslės yra aukščiau už kūną kaip visumą. Tais „kanalais“ nesinaudojama esant aukštesnei sąmonei, arba Kṛṣṇos sąmonei. Įsisąmoninus Kṛṣṇą, siela užmezga tiesioginį ryšį su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu, todėl kūno funkcijų hierarchijos, kaip apibūdina šis posmas, viršuje – Aukščiausioji Siela. Kūno veikla – tai įvairių juslių veikla, tad sustabdžius juslių veiklą visas kūnas tampa neveiklus. Bet protas visada lieka aktyvus, jis veikia net ir tada, kai kūnas nejuda ir ilsisi – taip būna sapnuojant. Tačiau virš proto su savo kryptingumu iškyla intelektas, o virš intelekto – pati siela. Todėl jeigu siela tiesiogiai susieta su Aukščiausiuoju, visos jos subordinacijos – intelektas, protas bei juslės – irgi bus Jam pavaldžios. „Kaṭha Upaniṣadoje“ yra analogiškas fragmentas, kuriame teigiama, kad juslinio pasitenkinimo objektai yra aukščiau juslių, o protas aukščiau juslių objektų. Todėl jei protas nuolatos tiesiogiai tarnauja Viešpačiui, tai ir juslės negalės veikti kita kryptimi. Apie tokią proto nuostatą jau buvo kalbėta. Paraṁ dṛṣṭvā nivartate. Jeigu protas transcendentiškai tarnauja Viešpačiui, jis negali pasiduoti žemesniems polinkiams. „Kaṭha Upaniṣadoje“ siela vadinama mahān – didžiąja. Vadinasi, siela aukščiau visko – juslių objektų, pačių juslių, proto bei intelekto. Todėl visos problemos sprendimas – suvokti pačios sielos prigimtinį būvį.

Intelektas turi ieškoti atsakymo į klausimą, koks sielos prigimtinis būvis, o suradęs atsakymą, visą laiką kreipti protą Kṛṣṇos sąmonėn. Tai išsprendžia problemą. Pradedančiajam dvasinį gyvenimą paprastai patariama šalintis juslių objektų. Be to, naujokas turi įgauti proto pastovumo per intelektą. Jei intelektu protas nukreiptas į Kṛṣṇos sąmonę, visiškai atsiduodant Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, jis savaime įgauna pastovumo; nors juslės tebėra gajos it gyvatės, pakenkti jos gali ne labiau už gyvatę be nuodingų dantų. Nepaisant to, kad siela valdo intelektą, protą bei jusles, pavojus prarasti proto pusiausvyrą ir patirti nuopuolį visad egzistuos tol, kol ji neįgaus pastovumo bendraudama su Kṛṣṇa per Kṛṣṇos sąmonę.

KOMENTARAS: Trečias „Bhagavad-gītos“ skyrius ryžtingai nukreipia į Kṛṣṇos sąmonę per savęs, kaip Aukščiausiojo Dievo Asmens amžino tarno, suvokimą, o apie beasmenę tuštumą, kaip galutinį gyvenimo tikslą, jame net neužsimenama. Be abejonės žmogui materialiame gyvenime turi įtakos geismas ir noras glemžtis materialios gamtos resursus. Troškimas viešpatauti ir atsiduoti jusliniams malonumams – didžiausias sąlygotos sielos priešas, tačiau Kṛṣṇos sąmonės galybė padeda suvaldyti materialias jusles, protą bei intelektą. Visai nebūtina staiga mesti darbą, neatlikti nurodytų pareigų – verčiau pamažu ugdyti Kṛṣṇos sąmonę ir pasiekti transcendentinę padėtį, kai sutvirtėjęs intelektas nukreipiamas į savo grynąjį „aš“, ir materialiosios juslės bei protas nebedaro jokios įtakos. Tokia šio skyriaus esmė. Kol žmogus gyvena materialiai ir yra dvasiškai nesubrendęs, tol jokie filosofiniai samprotavimai bei dirbtinės pastangos yogos pozų „praktika“ suvaldyti jusles jo nenukreips dvasinio gyvenimo link. Jį reikia mokyti gyventi įsisąmoninus Kṛṣṇą, pasitelkus aukščiausiąjį intelektą.