ANTRAS SKYRIUS
Gītos turinio apžvalga
Tekstas
taṁ tathā kṛpayāviṣṭam
aśru-pūrṇākulekṣaṇam
viṣīdantam idaṁ vākyam
uvāca madhusūdanaḥ
Synonyms
Translation
Sañjaya tarė: Matydamas gailesčio apimtą, labai prislėgtą Arjuną, jo pilnas ašarų akis, Madhusūdana, Kṛṣṇa, ištarė tokius žodžius.
Purport
KOMENTARAS: Materiali užuojauta, sielvartas ir ašaros – visa tai rodo savo tikrojo „aš“ nesuvokimą. Savęs pažinimas – tai užuojauta amžinai sielai. Šiame posme reikšmingas žodis „Madhusūdana“. Viešpats Kṛṣṇa kadaise nukovė demoną Madhu, ir dabar Arjuna nori, kad Kṛṣṇa nudobtų klydimo demoną, apsėdusį jį atliekant savo pareigą. Niekas nežino ko derėtų gailėtis. Gailėti skęstančiojo drabužių – neprotinga. Negalėsime išgelbėti žmogaus, įpuolusio į neišmanymo vandenyną, vien tik ištraukę jo viršutinius drabužius – grubųjį materialų kūną. Tas, kuris šito nežino ir sielvartauja dėl drabužių, vadinasi śūdra, ar sielvartaujantis be jokio pagrindo. Arjuna buvo kṣatriyas, ir todėl toks jo elgesys – labai netikėtas. Tačiau Viešpačiui Kṛṣṇai nesunku išsklaidyti neišmanėlio sielvartą, dėl to Jis ir perteikė „Bhagavad-gītą“. Šiame skyriuje aukščiausias autoritetas – Viešpats Śrī Kṛṣṇa moko mus suvokti save analitiškai studijuojant materialų kūną ir dvasinę sielą. Toks suvokimas įmanomas, kai žmogus veikia neprisirišdamas prie savo veiklos rezultatų ir aiškiai suvokia savo tikrąjį „aš“.
Tekstas
kutas tvā kaśmalam idaṁ
viṣame samupasthitam
anārya-juṣṭam asvargyam
akīrti-karam arjuna
Synonyms
śri bhagavān uvāca — Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė; kutaḥ — iš kur; tvā — tavyje; kaśmalam — nešvara; idam — tas sielvartas; viṣame — šią sunkią valandą; samupasthitam — atsirado; anārya — žmonėms, nežinantiems gyvenimo vertės; juṣṭam — priimtinas; asvargyam — kas neveda į aukštesnes planetas; akīrti — nešlovės; karam — priežastis; arjuna — o Arjuna.
Translation
Purport
KOMENTARAS: Kṛṣṇa ir Aukščiausiasis Dievo Asmuo yra viena ir tas pat. Todėl visame Gītos tekste į Viešpatį Kṛṣṇą kreipiamasi žodžiu „Bhagavān“. Bhagavānas – tai galutinė Absoliuti Tiesa. Absoliuti Tiesa suvokiama trimis aspektais: kaip Brahmanas, ar beasmenė visa persmelkianti dvasia; Paramātmā – Aukščiausiasis lokalizuotu aspektu, glūdintis visų gyvųjų esybių širdyse, ir Bhagavānas – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Viešpats Kṛṣṇa. „Śrimad-Bhāgavatam“ (1.2.11) ta Absoliučios Tiesos koncepcija aiškinama šitaip:
tattvaṁ yaj jñānam advayam
brahmeti paramātmeti
bhagavān iti śabdyate
„Absoliučios Tiesos žinovas suvokia Ją trimis pažinimo aspektais, kurie yra lygiaverčiai. Trys Absoliučios Tiesos aspektai – tai Brahmanas, Paramātmā ir Bhagavānas.“
Minėtus tris dieviškuosius aspektus iliustruoja saulės pavyzdys. Saulė irgi turi tris skirtingus aspektus: šviesą, saulės paviršių bei pačią planetą. Studijuojantis tik saulės šviesą yra pradedantis tyrinėtojas. Toliau pažengė tas, kuris pažįsta saulės paviršių. Tačiau pažinimo viršūnę pasiekia tas, kuris prasiskverbia į patį saulės rutulį. Paprasti tyrinėtojai, kuriems užtenka pažinti tik saulės šviesą, jos sugebėjimą visur prasismelkti ir akinantį beasmenį spindėjimą – panašūs į tuos, kurie įstengia suvokti tiktai Absoliučios Tiesos Brahmano aspektą. Tyrinėtojas, pasiekęs aukštesnę pažinimo pakopą, pažįsta jau saulės diską. Toks pažinimas tolygus Absoliučios Tiesos Paramātmos aspekto pažinimui. O tyrinėtojas, pajėgiantis prasiskverbti į pačias saulės planetos gelmes, lyginamas su tuo, kuris patyrė Aukščiausios Absoliučios Tiesos asmenybės bruožus. Todėl bhaktai, ar transcendentalistai, patyrę Absoliučios Tiesos Bhagavāno bruožus – tai aukščiausio lygio transcendentalistai, nors visų Absoliučios Tiesos tyrinėtojų objektas yra vienas. Saulės šviesa, saulės diskas ir procesai, vykstantys saulės rutulio viduje – neatskiriami. Bet vis dėlto šių trijų skirtingų aspektų tyrinėtojų negalima priskirti vienai kategorijai.
Sanskrito žodį bhagavān paaiškino didis autoritetas, Vyāsadevos tėvas Parāśara Munis. Aukščiausioji Asmenybė, valdanti visus turtus, galybę, šlovę, grožį, žinojimą ir atsižadėjimą, vadinasi Bhagavānas. Daug yra labai turtingų, galingų, gražių, garsių, išprususių ir atsižadėjusių žmonių, tačiau nė vienas jų negali tvirtinti, jog jam priklauso absoliučiai visi turtai, visa galybė etc. Šitaip teigti turi teisę tiktai Kṛṣṇa, nes Jis – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Jokia gyvoji esybė, net ir Brahmā, Viešpats Śiva arba Nārāyaṇa negali valdyti visų turtų ir galybės taip, kaip valdo Krsna. Tuo remdamasis pats Viešpats Brahmā „Brahma-saṁhitoje“ daro išvadą, kad Viešpats Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Jam lygių ar aukštesnių už Jį nėra. Jis – pirmapradis Viešpats, arba Bhagavānas, taip pat vadinamas Govinda. Jis – aukščiausioji visų priežasčių priežastis.
sac-cid-ānanda-vigrahaḥ
anādir ādir govindaḥ
sarva-kāraṇa-kāraṇam
„Daug asmenybių turi Bhagavāno savybių, tačiau Kṛṣṇa visų aukščiausias, nes Jo pranokti negali niekas. Jis – Aukščiausiasis Asmuo, o Jo amžinas kūnas kupinas žinojimo bei palaimos. Jis – pirmapradis Viešpats Govinda, visų priežasčių priežastis.“ („Brahma-saṁhitā“ 5.1)
Bhāgavatam pateikiamas ilgas Aukščiausiojo Dievo Asmens inkarnacijų sąrašas, bet Kṛṣṇa šventraštyje vadinamas pirminiu Dievo Asmeniu, kuris skleidžia daugybę inkarnacijų ir Dievo Asmenų:
kṛṣṇas tu bhagavān svayam
indrāri-vyākulaṁ lokaṁ
mṛḍayanti yuge yuge
„Visos suminėtos Aukščiausiojo Dievo Asmens inkarnacijos yra arba Jo pilnutinės ekspansijos, arba pilnutinių Jo ekspansijų dalys, tačiau Kṛṣṇa yra Pats Aukščiausiasis Dievo Asmuo.“ (SB 1.3.28)
Taigi Kṛṣṇa – pirminis Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Absoliuti Tiesa, Supersielos ir beasmenio Brahmano šaltinis.
Aukščiausiojo Dievo Asmens akivaizdoje Arjunai tikrai nederėjo sielvartauti dėl savo gentainių, todėl Kṛṣṇa išreiškia Savo nuostabą žodžiu kutaḥ – „iš kur?“ Tokių nešvarių minčių niekaip negalima buvo tikėtis iš žmogaus, priklausančio civilizuotų žmonių klasei – āryams. Žodžiu āryas tinka pavadinti žmones, kurie žino gyvenimo vertę ir savo civilizaciją grindžia dvasiniu pažinimu. O tie, kurie vadovaujasi materialia būties samprata, nežino, jog gyvenimo tikslas – suvokti Absoliučią Tiesą, Viṣṇu, ar Bhagavāną. Juos pakeri išorinės materialaus pasaulio savybės, ir todėl jie nežino, kas yra išsivadavimas. Žmonės, kurie nežino, kaip išsivaduoti iš materijos nelaisvės, nėra āryai. Arjuna – kṣatriyas, tad, atsisakydamas kautis, jis vengia jam nurodytų pareigų. Šitoks menkadvasiškas poelgis āryams nebūdingas. Vengimas atlikti pareiga stabdo dvasinę pažangą ir net nepadeda pagarsėti materialiame pasaulyje. Viešpats Kṛṣṇa nepritaria tariamai Arjunos užuojautai savo gentainiams.
Tekstas
naitat tvayy upapadyate
kṣudraṁ hṛdaya-daurbalyaṁ
tyaktvottiṣṭha paran-tapa
Synonyms
Translation
O Pṛthos sūnau, nepasiduoki žeminančiai negaliai. Ji tau nepritinka. Nugalėk šį širdies silpnumą ir pakilk, o priešų baudėjau.
Purport
KOMENTARAS: Kṛṣṇa šiame posme į Arjuną kreipiasi „Pṛthos sūnau“. Pṛthā – Kṛṣṇos tėvo Vasudevos sesuo. Taigi Arjuną su Kṛṣṇa sieja kraujo giminystė. Jei kṣatriyo sūnus vengia kautynių, jis kṣatriyas tik vadinasi, o jeigu brahmano sūnus elgiasi nedorai, jis brahmanas taip pat tik pagal vardą. Tokie kṣatriyai ir brahmanai – neverti savo tėvų sūnūs. Taigi Kṛṣṇa nenori, kad ir Arjuna taptų nevertu kṣatriyo sūnumi. Arjuna buvo pats artimiausias Kṛṣṇos draugas, ir Kṛṣṇa jam tiesiogiai vadovavo sėdėdamas kovos vežime; jei Arjuna, nepaisydamas jam suteiktos garbės, pasitrauktų iš kovos lauko, jis pasielgtų negarbingai. Todėl Kṛṣṇa sako, kad toks Arjunos nusiteikimas daro jam gėdą. Arjuna galėtų prieštarauti, kad kovos su garbingiausiuoju Bhīṣma bei savo giminaičiais jis atsisakąs iš kilniadvasiškumo, tačiau Kṛṣṇos nuomone, tai paprasčiausias bailumas. Tokio netikro kilniadvasiškumo nepateisina jokie autoritetai. Todėl minėto kilniadvasiškumo arba vadinamo „smurto nenaudojimo“ turėtų atsisakyti tie, kuriems, kaip ir Arjunai, tiesiogiai vadovauja Kṛṣṇa.
Tekstas
kathaṁ bhīṣmam ahaṁ saṅkhye
droṇaṁ ca madhusūdana
iṣubhiḥ pratiyotsyāmi
pūjārhāv ari-sūdana
Synonyms
Translation
Arjuna tarė: O priešų naikintojau, o Madhu žudike, kaip aš galiu mūšyje strėlėmis atsakyti Bhīṣmai ir Droṇai – tiems, kuriuos turėčiau garbinti?
Purport
KOMENTARAS: Garbingi vyresnieji, tokie, kaip senolis Bhīṣma ir mokytojas Droṇācārya, visada verti pagarbos. Net jeigu jie pirmieji pradeda puolimą, nedera suduoti atsakomąjį smūgį. Pagal visuotinai pripažįstamą etiketą, su vyresniaisiais nevalia susikirsti net žodžiu. O jeigu jie kartais ir šiurkščiai elgiasi, mums nederėtų atsakyti tuo pačiu. Tad ar galėjo Arjuna į jų smūgį atsakyti smūgiu? Ar išdrįstų Kṛṣṇa užpulti Savo senelį Ugraseną ar Savo mokytoją Sāndīpanį Munį? Tai yra keletas argumentų, kuriuos Kṛṣṇai pateikė Arjuna.
Tekstas
śreyo bhoktuṁ bhaikṣyam apīha loke
hatvārtha-kāmāṁs tu gurūn ihaiva
bhuñjīya bhogān rudhira-pradigdhān
Synonyms
gurūn — vyresniųjų; ahatvā — nežudant; hi — tikrai; mahā-anubhāvān — didžiųjų sielų; śreyaḥ — geriau jau; bhoktum — mėgautis gyvenimu; bhaikṣyam — elgetaujant; api — net; iha — šiame gyvenime; loke — šiame pasaulyje; hatvā — žudant; artha — naudos; kāmān — trokštant; tu — bet; gurūn — vyresniuosius; iha — šiame pasaulyje; eva — tikrai; bhuñjīya — turi mėgautis; bhogān — maloniais dalykais; rudhira — krauju; pradigdhān — suteptais.
Translation
Geriau elgetaujant stumti dienas šiame pasaulyje, negu gyventi didžiųjų sielų – savo mokytojų gyvybės kaina. Nors juos užvaldęs žemiškas godulys, bet jie vyresnieji. Jeigu jie žus, viskas, kuo mėgausimės, bus sutepta krauju.
Purport
KOMENTARAS: Dvasinio gyvenimo kodeksas liepia atsisakyti mokytojo, kuris bjauriai pasielgė ir neskiria gera nuo bloga. Bhīṣma ir Droṇa buvo priversti stoti Duryodhanos pusėn, nes jis rėmė juos pinigais, tačiau jiems nederėjo taip elgtis vien dėl finansinio išskaičiavimo. Taip jie prarado teisę būti gerbiami kaip mokytojai. Tačiau Arjuna juos tebelaiko pagarbos vertais vyresniaisiais ir mano, kad juos nužudžius įgytas laimikis bus suteptas krauju.
Tekstas
yad vā jayema yadi vā no jayeyuḥ
yān eva hatvā na jijīviṣāmas
te ’vasthitāḥ pramukhe dhārtarāṣṭrāḥ
Synonyms
na — ne; ca — taip pat; etat — tatai; vidmaḥ — žinome; katarat — kas; naḥ — mums; garīyaḥ — geriau; yat vā — ar; jayema — mes nugalėsime; yadi — jeigu; vā — ar; naḥ — mus; jayeyuḥ — jie nugalės; yān — tuos, kuriuos; eva — tikrai; hatvā — nužudę; na — niekada; jijīviṣāmaḥ — mes norėsime gyventi; te — visus juos; avasthitāḥ — esančius; pramukhe — priešais; dhārtarāṣṭrāḥ — Dhṛtarāṣṭros sūnus.
Translation
Dar nežinia, kas geriau: ar nugalėti juos, ar patiems pralaimėti. Jeigu išžudytume Dhṛtarāṣṭros sūnus, mūsų gyvenimas nebetektų prasmės. O juk tai jie dabar stovi prieš mus kautynių lauke.
Purport
KOMENTARAS: Arjuna dvejoja: ar jam kautis, rizikuojant panaudoti nereikalingą prievartą, nes kariauti – kṣatriyų pareiga, ar atsisakyti kovos ir gyventi iš išmaldos. Jeigu jis neįveiks priešo, išmalda bus vienintelis jo pragyvenimo šaltinis. Dėl pergalės jis nebuvo tikras: juk pasiekti ją gali abi pusės. Net jeigu jiems ir lemta laimėti (juk kovojama už teisų reikalą), vis tiek, Dhṛtarāṣṭros sūnums kritus kautynėse, gyvenimas be jų taptų nepakeliamas. Taip pergalė taptų pralaimėjimu. Tokios Arjunos dvejonės aiškiai rodo, kad jis – ne tik didis Viešpaties bhaktas, bet ir labai apsišvietęs, visiškai suvaldęs protą bei jusles žmogus. Tai, jog būdamas karališkos kilmės, jis ketina gyventi iš išmaldos, dar vienas atsižadėjimo požymis. Visos šios savybės, taip pat tikėjimas pamokančiais Śrī Kṛṣṇos, jo dvasinio mokytojo, žodžiais, rodo jo dorumą. Todėl galime daryti išvadą, jog Arjuna jau vertas išsivaduoti. Nesuvaldžius juslių, neįmanoma pasiekti žinojimo lygmens, o be žinių ir pasiaukojimo neįmanoma išsivaduoti. Be daugybės materialių jo savybių, Arjuna dar buvo apdovanotas ir visomis minėtomis dorybėmis.
Tekstas
pṛcchāmi tvāṁ dharma-sammūḍha-cetāḥ
yac chreyaḥ syān niścitaṁ brūhi tan me
śiṣyas te ’haṁ śādhi māṁ tvāṁ prapannam
Synonyms
kārpaṇya — apgailėtino; doṣa — silpnumo; upahata — apimtas; sva-bhāvaḥ — prigimties; pṛcchāmi — aš teiraujuosi; tvām — Tavęs; dharma — dėl religijos; sammūḍha — suglumusia; cetāḥ — širdimi; yat — kas; śreyaḥ — visų geriausia; syāt — galėtų būti; niścitam — aiškiai; brūhi — sakyk; tat — tatai; me — man; śiṣyaḥ — mokinys; te — Tavo; aham — aš esu; śādhi — pamokyk; mām — mane; tvām — Tau; prapannam — atsidavusį.
Translation
Dėl apgailėtino silpnumo visai praradęs savitvardą, aš nebesuprantu savo pareigos. Todėl aiškiai sakyk, kas man visų geriausia? Nuo šiol, aš – Tavo mokinys, Tau patikėjęs savo sielą. Malonėk pamokyti mane.
Purport
KOMENTARAS: Taip jau sutvarkyta gamta, kad pati materiali veikla yra mūsų problemų priežastis. Jos kyla kiekviename žingsnyje, ir todėl būtų protingiausia kreiptis į bona fide dvasinį mokytoją, kuris gali teisingai nurodyti, kaip pasiekti gyvenimo tikslą. Visi Vedų raštai pataria mums kreiptis į bona fide dvasinį mokytoją, kuris padės išspręsti gyvenimo problemas, kylančias prieš mūsų valią, kaip savaime užsiplieskiantis miško gaisras. Pasaulis tarytum tas miško gaisras: gyvenimo bėdos užgriūva nepriklausomai nuo mūsų norų. Niekas nenori gaisro, bet jis kyla ir pridaro mums bėdos. Todėl norint išspręsti gyvenimo problemas ir sužinoti to sprendimo paslaptis, Vedų išmintis pataria kreiptis į mokinių sekai priklausantį dvasinį mokytoją. Manoma, kad žmogus, klausantis bona fide dvasinio mokytojo, žino viską. Todėl, užuot tūpčiojus prie neišsprendžiamų materialių problemų, geriau kreiptis į dvasinį mokytoją. Tokia šio posmo prasmė.
O kas patiria materialius sunkumus? Juos patiria tas, kuris nesuvokia tikrųjų gyvenimo problemų. „Bṛhad-āraṇyaka Upaniṣadoje“ (3.8.10) rūpesčių prislėgtas žmogus apibūdinamas šitaip: yo vā etad akṣaraṁ gārgy aviditvāsmāḷ lokāt praiti sa kṛpaṇaḥ. „Šykštuolis tas, kuris neišsprendžia gyvenimo problemų kaip dera žmogui, ir pasitraukia iš šio pasaulio tartum koks šuo ar katė – nesupratęs savęs pažinimo mokslo.“ Žmogaus gyvybės forma – vertingiausia dovana gyvajai esybei, kuria ji gali naudotis spręsdama gyvenimo problemas; todėl tas, kuris ja nesinaudoja, yra tikrų tikriausias šykštuolis. Brahmanas, priešingai, yra toks žmogus, kuris išmintingai pasinaudoja esamu kūnu visoms gyvenimo problemoms spręsti. Ya etad akṣaraṁ gārgi viditvāsmāḷ lokāt praiti sa brāhmaṇaḥ.
Kṛpaṇos, ar šykštuoliai, švaisto savo laiką, nes pernelyg prisirišę prie šeimos, visuomenės, krašto etc. ir vadovaujasi materialia būties samprata. Prie šeimyninio gyvenimo – prie žmonos, vaikų bei kitų šeimos narių paprastai prisirišama dėl „kailio ligos“. Kṛpaṇa tariasi apsaugosiąs nuo mirties savo artimuosius arba yra įsitikinęs, kad jį patį nuo atsėlinančios mirties apgins šeima ar visuomenė. Prie šeimos prisirišę ir žemesnio, gyvūnijos pasaulio atstovai, kurie irgi rūpinasi savo palikuoniais. Arjuna buvo išmintingas ir suprato, kad jo vargų priežastis – meilė giminaičiams ir noras apsaugoti juos nuo mirties. Nors jis ir žinojo, kad privalo kovoti, tačiau apgailėtinas silpnumas trukdė įvykdyti pareigas. Todėl jis laukia iš Viešpaties Kṛṣṇos – aukščiausiojo dvasinio mokytojo – galutinio sprendimo. Save jis patiki Kṛṣṇai, tampa Jo mokiniu ir nori užbaigti draugiškas šnekas. Mokytojas su mokiniu kalba apie rimtus dalykus, ir dabar Arjuna trokšta tikrai rimto pokalbio su pripažintu dvasiniu mokytoju. Taigi Kṛṣṇa – pirmasis dvasinis mokytojas, mokantis „Bhagavad-gītos“, o Arjuna – pirmasis mokinys, kuris stengiasi Gītą suvokti. Apie tai, kaip Arjuna supranta „Bhagavad-gītą“, pasakojama pačioje Gītoje, ir vis dėlto kvaili pasaulietiški mokslinčiai aiškina, jog reikia lenktis ne Kṛṣṇos asmenybei, o „negimusiam, kuris yra Kṛṣnoje“. Tačiau juk nėra jokio skirtumo tarp Kṛṣṇos vidaus ir išorės. Nesupratus šios minties, labai kvaila stengtis suvokti „Bhagavad-gītą“.
Tekstas
yac chokam ucchoṣaṇam indriyāṇām
avāpya bhūmāv asapatnam ṛddhaṁ
rājyaṁ surāṇām api cādhipatyam
Synonyms
na — ne; hi — tikrai; prapaśyāmi — aš regiu; mama — mano; apanudyāt — gali pašalinti; yat — tai kas; śokam — širdgėlą; ucchoṣaṇam — džiovinančią; indriyāṇām — jusles; avāpya — pasiekus; bhūmau — žemėje; asapatnam — neturinčią sau lygių; ṛddham — klestinčią; rājyam — karalystę; surāṇām — pusdievių; api — net; ca — taip pat; ādhipatyam — aukščiausią valdžią.
Translation
Neišmanau, kaip numaldyti jusles džiovinančią širdgėlą. Ji nenuslops, net jeigu laimėčiau klestinčią, žemėje neturinčią sau lygių karalystę su pačia aukščiausia valdžia, kokią pusdieviai turi danguje.
Purport
KOMENTARAS: Nors Arjuna ir pateikia daugybę argumentų, kurie pagrįsti religijos principų bei moralės normų išmanymu, paaiškėja, kad jis nepajėgia išspręsti realiai iškilusios problemos be dvasinio mokytojo Viešpaties Śrī Kṛṣṇos pagalbos. Jis suprato, kad vadinamasis jo „išmanymas“ nepadės atsikratyti problemų, kurios drasko jo širdį, jis nesugebės jų išspręsti be dvasinio mokytojo, Viešpaties Kṛṣṇos, pagalbos. Akademinės žinios, erudicija, aukšta padėtis etc. neturi vertės, kai sprendžiamos būties problemos: padėti tegali tik toks dvasinis mokytojas, koks yra Kṛṣṇa. Todėl galima daryti išvadą, jog dvasinis mokytojas, iki galo įsisąmoninęs Kṛṣṇą, yra bona fide, nes jis gali išspręsti gyvenimo problemas. Viešpats Caitanya sakė, kad tik Kṛṣṇos sąmonės mokslo žinovas, kad ir kokia jo socialinė padėtis, yra tikrasis mokytojas.
yei kṛṣṇa-tattva-vettā, sei ‘guru’ haya
„Visiškai nesvarbu, ar žmogus – vipra (didelis Vedų išminties žinovas), ar žemos kilmės, ar atsižadėjęs pasaulio – jeigu tik jis įsisavino mokslą apie Kṛṣṇą, yra tobulas bone fide dvasinis mokytojas.“ („Caitanya- caritāmṛta“, Madhya 8.128) Taigi, neperpratus Kṛṣṇos sąmonės mokslo, negalima būti bone fide dvasiniu mokytoju. Vedų raštai taip pat sako:
mantra-tantra-viśāradaḥ
avaiṣṇavo gurur na syād
vaiṣṇavaḥ śva-paco guruḥ
„Išprusęs brahmanas, gerai išmanantis visas Vedų žinojimo sritis, nevertas tapti dvasiniu mokytoju, jeigu jis nėra vaiṣṇava, t.y. jeigu neperprato Kṛṣṇos sąmonės mokslo. Vaiṣṇava, tas, kuris įsisąmonino Kṛṣṇą, gali būti dvasiniu mokytoju, net jeigu jis kilęs iš žemesnei kastai priklausančios šeimos.“ („Padma Purāṇa“)
Materialios būties problemų – gimimo, senatvės, ligų bei mirties – nepavyks išvengti kaupiant turtus ar vystant ekonomiką. Pasaulyje nemažai valstybių, kuriose gyvenimo sąlygos yra kuo palankiausios: jos ir turtingos, ir ekonomiškai išsivysčiusios, ir vis dėlto materialios būties problemos jose tokios pat opios. Šios valstybės įvairiais būdais siekia taikos, tačiau tikra laimė bus įmanoma tik tuomet, kai patarimo jos kreipsis į Kṛṣṇą arba „Bhagavad-gītą“ bei „Śrīmad-Bhāgavatam“ (mokslo apie Kṛṣṇą šaltinius) per Kṛṣṇos bona fide atstovą – Kṛṣṇą įsisąmoninusį žmogų.
Jeigu ekonomikos vystymas bei materialūs patogumai galėtų pašalinti sielvartą, kuris kyla dėl suirutės šeimoje, visuomenėje, tautoje ar tarptautinėje arenoje, tai Arjuna nebūtų sakęs, kad net karalystė, neturinti žemėje sau lygių, ar aukščiausioji pusdievių valdžia dangaus planetose negalės išblaškyti jo sielvarto. Todėl jis siekė Kṛṣṇos sąmonės, nes Kṛṣṇos sąmonė – vienintelis teisingas kelias į taiką ir harmoniją. Materialios gamtos kataklizmai kiekvieną akimirką gali sugriauti ekonomikos vystymą ir netrukdomą žmogaus viešpatavimą žemėje. Kiekvieną akimirką gali nutrūkti pastangos pasikelti į aukštesnes planetas, pavyzdžiui, Mėnulį, į kurį pastaruoju metu taip veržiamasi. „Bhagavad-gītā“ patvirtina šį teiginį: kṣīṇe puṇye martya-lokaṁ viśanti – „Kai išsenka dorų poelgių rezultatai, nuo laimės viršūnės vėl puolama į patį būties dugną.“ Daugybė mūsų pasaulio politikų tokį nuopuolį patyrė savo kailiu. Jis atneša vien naujas kančias.
Taigi, jeigu norime visiems laikams atsikratyti sielvarto, turime kreiptis prieglobsčio į Kṛṣṇą – kaip tai daro Arjuna. Arjuna paprašė Kṛṣṇos padėti išspręsti savo problemą kartą ir visiems laikams. Toks yra Kṛṣṇos sąmonės kelias.
Tekstas
evam uktvā hṛṣīkeśaṁ
guḍākeśaḥ paran-tapaḥ
na yotsya iti govindam
uktvā tūṣṇīṁ babhūva ha
Synonyms
sañjayaḥ uvāca — Sañjaya tarė; evam — šitaip; uktvā — kalbėdamas; hṛṣīkeśam — Kṛṣṇai, juslių valdovui; guḍākeśaḥ — Arjuna, pažabojęs neišmanymą; parantapaḥ — priešų baudėjas; na yotsye — aš nesikausiu; iti — taip; govindam — Kṛṣṇai, teikiančiam džiaugsmą juslėms; uktvā — sakydamas; tūṣṇīm — tylus; babhūva — tapo; ha — tikrai.
Translation
Sañjaya tarė: Pasakęs šiuos žodžius, Arjuna, priešų baudėjas, tarė Kṛṣṇai – „Govinda, aš nesikausiu“, ir nutilo.
Purport
KOMENTARAS: Dhṛtarāṣṭra, matyt, labai nudžiugo sužinojęs, kad Arjuna nė nesirengia kautis, kad nori pasitraukti iš mūšio lauko ir ketina elgetauti. Tačiau Sañjaya tuojau jį nuliūdina, nes prabyla apie Arjuną, kaip apie pajėgų susidoroti su priešu (parantapaḥ). Nors Arjuną trumpam apima netikra širdgėla, kurią sukelia meilės jausmas giminaičiams, jis atsiduoda aukščiausiajam dvasiniam mokytojui, Kṛṣṇai, kaip mokinys mokytojui. Toks buvo pranašingas ženklas, kad netrukus jis atsikratys netikro sielvarto, kurį sukėlė prisirišimas prie šeimos, gaus tobulų žinių apie savęs pažinimą, arba Kṛṣṇos sąmonę, ir tada būtinai kausis. Taigi Dhṛtarāṣṭrai lemta džiūgauti neilgai, nes Kṛṣṇa apšvies Arjunos protą, ir šis kovos iki galo.
Tekstas
prahasann iva bhārata
senayor ubhayor madhye
viṣīdantam idaṁ vacaḥ
Synonyms
Translation
O Bharatos aini, tuomet Kṛṣṇa, stovėdamas abiejų kariuomenių viduryje, šypsodamasis taip tarė sielvarto palaužtam Arjunai.
Purport
KOMENTARAS: Kalbasi artimi draugai – Hṛṣīkeśa ir Guḍākeśa. Jie draugai, todėl abu lygūs, bet vienas jų savo noru tampa kito mokiniu. Kṛṣṇa šypsosi, nes draugas nusprendžia būti Jo mokiniu. Viešpats, kaip visa ko valdovas, visada užima aukščiausią padėtį. Bet vis dėlto Jis sutinka tapti bhakto draugu, sūnumi ar mylimuoju, jei tik šis pageidauja Jį tokį matyti. Kai tik Arjuna pripažino, kad Viešpats – mokytojas, Kṛṣṇa nedelsdamas ėmėsi šio vaidmens ir rimtai, kaip ir dera tokiais atvejais, pradėjo kalbėtis su Savo mokiniu. Iš konteksto galima suprasti, jog mokytojo ir mokinio pokalbis vyko atvirai, girdint abiejoms kariuomenėms – kad naudos iš jo galėtų turėti visi susirinkusieji. Taigi „Bhagavad-gītos“ dialogai skirti ne kokiam nors vienam asmeniui, visuomenei ar grupei, bet visiems – ir draugai, ir priešai turi lygią teisę juos girdėti.
Tekstas
aśocyān anvaśocas tvaṁ
prajñā-vādāṁś ca bhāṣase
gatāsūn agatāsūṁś ca
nānuśocanti paṇḍitāḥ
Synonyms
śrī-bhagavān uvāca — Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė; aśocyān — dėl ko neverta sielvartauti; anvaśocaḥ — sielvartauji; tvam — tu; prajñā-vādān — išmintingą kalbą; ca — taip pat; bhāṣase — kalbi; gata — prarasto; asūn — gyvenimo; agata — nepraėjusio; asūn — gyvenimo; ca — taip pat; na — niekada; anuśocanti — liūdi; paṇḍitāḥ — mokytieji.
Translation
Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Protingi tavo žodžiai, tiktai kremtiesi tu dėl to, dėl ko sielvartauti neverta. Išmintingieji neaprauda nei gyvųjų, nei mirusiųjų.
Purport
KOMENTARAS: Viešpats iš karto užima mokytojo poziciją ir subara mokinį, netiesiogiai pavadindamas jį kvailiu. Viešpats pasakė: „Kalbi tu kaip mokytas žmogus, bet nežinai, kad išmintingasis supranta, kas yra kūnas, o kas – siela; jis nesielvartauja dėl kūno – gyvo ar mirusio.“ Kiti skyriai aiškiai parodys, kad žinojimas – tai materijos, sielos ir jų valdovo pažinimas. Arjuna teigė, jog religijos principams turi būti teikiama daugiau svarbos, negu politikai ar sociologijai, bet jis nežinojo, kad materijos, sielos ir Aukščiausiojo pažinimas daug svarbesnis ir už mechanišką religijos normų laikymąsi. Jei jis šito nesuvokė, tai jam ir nederėjo dėtis dideliu išminčiumi. Toks jis ir nebuvo, todėl krimtosi dėl to, dėl ko neverta sielvartauti. Kūnas gimsta, ir jam lemta išnykti – jei ne šiandien, tai rytoj, vadinasi, siela už kūną svarbesnė. Žinantis šią tiesą – tikrai mokytas žmogus, ir jis nesielvartauja, kad ir kokia būtų materialaus kūno būklė.
Tekstas
na tvaṁ neme janādhipāḥ
na caiva na bhaviṣyāmaḥ
sarve vayam ataḥ param
Synonyms
Translation
Niekada nebuvo taip, kad neegzistuočiau Aš, tu ir visi šie karaliai, ir niekad nebus taip, kad mes nustosime buvę.
Purport
KOMENTARAS: Vedose, „Kaṭha Upaniṣadoje“, bei „Śvetāśvatara Upaniṣadoje“ pasakyta, kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo palaiko nesuskaičiuojamą daugybę gyvųjų esybių, atsižvelgdamas į skirtingą jų padėtį, individualią veiklą bei tos veiklos pasekmes. Be to, Aukščiausiasis Dievo Asmuo Savo pilnutiniais skleidiniais egzistuoja visų gyvųjų esybių širdyse. Tiktai šventieji, regintys vieną nedalomą Aukščiausiąjį Viešpatį visur ir anapus visko, išties pasiekia tobulą ir amžiną rimtį.
eko bahūnāṁ yo vidadhāti kāmān
tam ātma-sthaṁ ye ’nupaśyanti dhīrās
teṣāṁ śāntiḥ śāśvatī netareṣām
(„Kaṭha Upaniṣada“)
Ši Vedų tiesa perteikiama visiems pasaulio žmonėms – ne tiktai Arjunai, bet ir tiems, kurie dedasi labai mokytais, nors iš tikrųjų jų žinių kraitis labai menkas. Viešpats aiškiai sako, kad Jis Pats, Arjuna ir visi valdovai, susirinkę mūšio lauke – amžinos individualios būtybės, ir kad Viešpats visada palaiko individualias gyvąsias esybes, ar jos yra sąlygoto, ar išlaisvinto būvio. Aukščiausiasis Dievo Asmuo – aukščiausia individuali asmenybė, Arjuna – amžinasis Viešpaties palydovas, o visi susirinkę valdovai – individualios amžinos asmenybės. Neteisinga būtų manyti, kad jie neegzistavo praeityje kaip individai, ir kad jie – tik laikini. Jie buvo individualybės praeityje ir bus tokie ateityje – visada ir per amžius. Todėl nėra priežasties liūdėti.
Aukščiausias autoritetas Viešpats Kṛṣṇa čia neparemia māyāvādos teorijos, kuri teigia, kad māyos, iliuzijos, skraisčių atskirta individuali siela po išsivadavimo įsilies į beasmenį Brahmaną ir praras savo individualią egzistenciją. Teorija, teigianti, kad tik dėl savo sąlygotumo kalbame apie individualią būtį, čia irgi nesusilaukia pritarimo. Kṛṣṇa aiškiai sako, ir tai patvirtina Upaniṣados, kad tiek Viešpaties, tiek visų likusiųjų individualybės egzistuos amžinai. Šis Kṛṣṇos tvirtinimas – autoritetingas, nes Kṛṣṇos negali paveikti iliuzija. Jeigu individualybė objektyviai neegzistuotų, tai ir Kṛṣṇa taip pabrėžtinai nebūtų sakęs: „per amžius“. Māyāvādos teorijos šalininkai gali pateikti kitą argumentą: esą individualybė, apie kurią kalba Kṛṣṇa – ne dvasinė, o materiali. Net jei ir sutiktume su šiuo materialios individualybės argumentu, tai kaipgi išskirti Kṛṣṇos individualybę? Kṛṣṇa teigia, kad Jis buvo individualybė praeityje ir bus individualybė ateityje. Jis visaip, kaip tik gali patvirtina Savo individualybę ir skelbia, kad beasmenis Brahmanas yra Jam pavaldus. Kṛṣṇa visada yra dvasinė individualybė. Jeigu Jį laikyti paprasta sąlygota siela, turinčia individualią sąmonę, tuomet Jo „Bhagavad-gītā“ prarastų autoritetingo šventraščio vertę. Paprastas žmogus su keturiomis ydomis, būdingomis žmogiškai prigimčiai, negali išmokyti ko nors, kas būtų verta dėmesio. Gītā yra aukščiau už tokius „mokymus“. Nė viena pasaulietiška knyga negali prilygti „Bhagavad-gītai“. Jeigu Kṛṣṇą laikytume paprastu žmogumi, išblėstų Gītos svarba. Māyāvādžiai tvirtina, kad daugiskaita šiame posme vartojama sąlygiškai ir yra susijusi tik su kūnu. Tačiau ankstesnieji posmai jau smerkė kūnišką sampratą. Ar galėjo Krsna, sykį pasmerkęs kūniškąją gyvųjų esybių gyvenimo sampratą, tuojau pat vėl kelti tą plačiai įsigalėjusią klaidingą prielaidą dėl kūno? Taigi individualybė turi dvasinį pagrindą – tai patvirtina Śrī Rāmānuja bei kiti didieji ācāryos. Daugelis Gītos vietų aiškiai nurodo, kad dvasinį individualumą tegali suvokti Viešpaties bhaktai. Tiems, kurie pavydi Kṛṣṇai, kad Jis – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, šio didžio kūrinio tikroji prasmė nesuvokiama. Nebhaktas, mėginantis suvokti Gītą, panašus į bitę, bandančią paragauti medaus iš uždaryto stiklainio. Neatidaręs stiklainio, medaus neparagausi. Taip ir slėpiningoji „Bhagavad-gītos“ prasmė tampa aiški tiktai bhaktams ir niekam kitam, – tvirtinama šios knygos ketvirtajame skyriuje. Kas pavydi Viešpačiui, kitaip sakant, nepripažįsta Jo egzistavimo, tas neturėtų Gītos net į rankas imti. Todėl, māyāvādžių pateikiami Gītos aiškinimai – didžiausias joje pateiktos tiesos iškraipymas. Viešpats Caitanya uždraudė mums skaityti māyāvādžių komentarus ir perspėjo, kad tas, kuris sutinka su māyāvādos filosofija, nebegali suvokti Gītos paslapties. Jeigu individualybė priklausytų tik materialiam pasauliui, tuomet Viešpaties mokymas taptų nereikalingas. Individuali siela visada skirtinga nuo Viešpaties, tai amžinas faktas, kurį, kaip anksčiau buvo minėta, patvirtina Vedos.
Tekstas
kaumāraṁ yauvanaṁ jarā
tathā dehāntara-prāptir
dhīras tatra na muhyati
Synonyms
Translation
Kaip įkūnytoji siela, būdama dar šiame kūne, visą laiką keliauja iš vaikystės į jaunystę ir senatvę, taip ir po mirties ji pereina į naują kūną. Tokie pokyčiai blaiviai mąstančio žmogaus neklaidina.
Purport
KOMENTARAS: Kiekviena gyvoji esybė – individuali siela, todėl kas akimirką ji vis keičia savo kūną: įgyja tai vaiko, tai jaunuolio, tai senio išorę. Bet pati dvasinė siela nesikeičia. Ši individuali siela mirties akimirką galutinai nusimeta turimą kūną ir pereina į kitą. Kadangi dar kartą gimusi ji gaus kitą kūną – materialų arba dvasinį – Arjunai nebuvo pagrindo sielvartauti nei dėl Bhīṣmos, nei dėl Droṇos mirties. O dėl jų Arjuna labai krimtosi. Veikiausiai jis galėjo tik pasidžiaugti, kad jie, pakeitę senus kūnus naujais, gaus naujų jėgų. Įgydami naują kūną, mes iš naujo gauname kuo plačiausias galimybes džiaugtis arba kentėti, priklausomai nuo to, kaip elgėmės ankstesniame gyvenime. Todėl tokios taurios sielos, kaip Bhīṣma ir Droṇa, kitą gyvenimą greičiausiai gaus dvasinius kūnus, o blogiausiu atveju – galimybę gyventi dangiškais kūnais ir patirti pačius aukščiausius materialios būties malonumus. Taigi, šiaip ar taip, nebuvo jokių priežasčių sielvartauti.
Kiekvienas žmogus, tobulai išmanantis individualios sielos, Supersielos ir gamtos (tiek materialios, tiek dvasinės) prigimtį, vadinamas dhīra – protingiausiu žmogumi. Tokio žmogaus nesuklaidina nesiliaujanti kūnų kaita.
Māyāvādžių mokymas apie dvasinės sielos vienovę yra nepriimtinas, nes dvasinė siela nedaloma į fragmentines daleles. Aukščiausiojo skaidymas į skirtingas individualias sielas padarytų Jį dalomą ir kintamą, kas prieštarauja Aukščiausiosios Sielos nekintamumo principui. Gītos tvirtinimu, fragmentinės Aukščiausiojo dalelės egzistuoja amžinai (sanātana) ir vadinasi kṣara, kitaip sakant, jos linkusios nupulti į materialią gamtą. Fragmentinės dalelės yra amžinos, ir netgi išsivadavusi siela nekinta – ji lieka fragmentinė dalelė. Bet sykį išsivadavusi, ji amžinai gyvena kupiną palaimos bei išminties gyvenimą kartu su Dievo Asmeniu. Pasitelkę atspindžio teoriją galime paaiškinti Supersielą, Paramātmą, kuri glūdi kiekviename individualiame kūne ir skiriasi nuo individualios gyvosios esybės. Vandenyje, kuris atspindi dangų, matomi saulė, mėnuo bei žvaigždės. Žvaigždes galima palyginti su gyvosiomis esybėmis, o saulę arba mėnulį – su Aukščiausiuoju Viešpačiu. Individuali fragmentinė dvasinė siela – tai Arjuna, o Aukščiausia Siela – Dievo Asmuo Śrī Kṛṣṇa. Ketvirtojo skyriaus pradžia rodo, kad jie skirtingo lygio. Jeigu Arjuna būtų to paties lygio kaip ir Kṛṣṇa, o Kṛṣṇa nebūtų pranašesnis už Arjuną, tai mokytojo ir mokinio santykiai, kurie juos sieja, prarastų prasmę. Jeigu jie abu būtų suklaidinti iliuzinės energijos (māyos), tada nebūtų jokios prasmės vienam mokyti, o kitam – mokytis. Toksai mokymas būtų bevertis, nes autoritetingu mokytoju negali būti tas, kuris yra māyos gniaužtuose. Todėl reikia pripažinti, kad Viešpats Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Viešpats, pagal Savo padėtį aukštesnis už gyvąją esybę, Arjuną, užmaršią māyos suklaidintą sielą.
Tekstas
śītoṣṇa-sukha-duḥkha-dāḥ
āgamāpāyino ’nityās
tāṁs titikṣasva bhārata
Synonyms
Translation
O Kuntī sūnau, laimė ir kančia, kaip žiema ir vasara, trumpam ateina ir vėl praeina. Šiuos pojūčius sukelia juslinis patyrimas, o Bharatos aini, ir reikia mokytis netrikdomam juos pakęsti.
Purport
KOMENTARAS: Norintieji tinkamai įvykdyti pareigą, turi mokytis pakęsti trumpalaikių laimės ir kančios pojūčių kaitą.Vedos nurodo, kad maudytis ankstų rytą reikia net Māghos (sausio-vasario) mėnesį. Tuo metu būna labai šalta, bet žmogus, gyvenantis pagal religijos principus, nepaiso šalčio ir nedvejodamas maudosi. Taip ir moteris karščiausiu vasaros metu – gegužės ir birželio mėnesiais be jokių dvejonių šeimininkauja virtuvėje. Savo pareigas reikia vykdyti, kad ir kokios nepalankios būtų klimatinės sąlygos. Pavyzdžiui, kṣatriyo religinė priedermė – kovoti. Net jeigu tektų susiremti su draugu ar giminaičiu, jis neturi vengti jam nurodytos pareigos. Žmogus privalo laikytis nurodytų religinių taisyklių, kad pakiltų iki žinojimo lygmens, nes tiktai žinojimas ir pasišventimas padės išsivaduoti iš māyos (iliuzijos) gniaužtų.
Svarbią reikšmę turi du vardai, kuriais Kṛṣṇa pavadina Arjuną. Kreipinys „Kaunteya“ pabrėžia aukštą Arjunos kilmę motinos linija, o „Bhārata“ rodo tėvo giminės didybę. Iš abiejų tėvų jis turėjo paveldėti daug dorybių. Aukšta kilmė įpareigoja jį tinkamai vykdyti savo pareigas, todėl jis negali išvengti kovos.
Tekstas
puruṣaṁ puruṣarṣabha
sama-duḥkha-sukhaṁ dhīraṁ
so ’mṛtatvāya kalpate
Synonyms
Translation
O geriausias tarp žmonių [Arjuna], tas, kurio netrikdo laimė ir kančia, kuris išlieka tvirtas jas patyręs – iš tikro vertas išsivaduoti.
Purport
KOMENTARAS: Kas tvirtai pasiryžo pasiekti aukštą dvasinio pažinimo pakopą ir kas vienodai pakenčia laimės ir kančios antplūdžius, tas tikrai yra vertas išsivaduoti. Sunkiausias išbandymas varṇāśramos institucijoje – ketvirtasis gyvenimo etapas, gyvenimas atsižadėjus pasaulio (sannyāsa). Tačiau tas, kuris rimtai nusprendė pasiekti gyvenimo tobulumą, nepaisydamas visų sunkumų būtinai duos sannyāsos įžadus. Sunkumai paprastai iškyla, kai reikia nutraukti šeimyninius ryšius, atsisakyti žmonos ir vaikų. Bet tas, kuris pajėgia atlaikyti šiuos išbandymus, nėra abejonės, dvasinio pažinimo kelią nueis iki galo. Taip ir Arjunai patariama atkakliai vykdyti kṣatriyo pareigas, net jeigu jam ir sunku kovoti su savo giminaičiais, kitais mylimais žmonėmis. Viešpats Caitanya davė sannyāsos įžadus sulaukęs dvidešimt keturių metų, nors Jo jaunutė žmona bei senyva motina liko be paramos – neteko vienintelio globėjo. Vis dėlto aukščiausio tikslo vardan jis tapo sannyāsiu ir atkakliai vykdė Savo aukščiausiąją pareigą. Toks yra išsivadavimo iš materialios nelaisvės kelias.
Tekstas
nābhāvo vidyate sataḥ
ubhayor api dṛṣṭo ’ntas
tv anayos tattva-darśibhiḥ
Synonyms
Translation
Regintieji tiesą priėjo išvadą, kad tai, kas neegzistuoja [materialus kūnas] – nepastovu, o tai, kas amžina [siela] – nekinta. Šią išvadą jie padarė ištyrinėję abiejų reiškinių esmę.
Purport
KOMENTARAS: Nuolatos besikeičiantis kūnas – laikinas. Šių laikų medicina pripažįsta, kad dėl įvairiausių ląstelių veiklos kūnas kinta kas akimirką – jis auga ir sensta. Tačiau dvasinė siela egzistuoja nuolatos, visada yra tokia pati; jai nedaro įtakos jokie kūno bei proto pokyčiai. Tuo materija ir skiriasi nuo dvasios. Pagal prigimtį kūnas nepastovus, o siela – amžina. Šią išvadą prieina visi regintys tiesą: ir impersonalistai, ir personalistai. „Viṣṇu Purāṇoje“ (2.12.38) teigiama, kad Viṣṇu ir Jo buveinės pačios savaime skleidžia dvasinės būties šviesą (jyotīṁṣi viṣṇur bhuvanāni viṣṇuḥ). Žodžiai tai, kas egzistuoja ir tai, kas neegzistuoja gali nurodyti tiktai dvasią ir materiją. Tokios nuomonės laikosi visi regintieji tiesą.
Taip Viešpats pradeda mokyti gyvąsias esybes, kurioms klaidinantį poveikį daro neišmanymas. Neišmanymas pašalinamas atkuriant amžiną ryšį tarp garbintojo ir garbinamo objekto ir suvokiant skirtumą tarp Aukščiausiojo Dievo Asmens ir Jo sudėtinių dalelių – gyvųjų esybių. Aukščiausiojo prigimtį galime suvokti nuodugniai tyrinėdami save, savo santykį su Juo suvokdami kaip dalies santykį su visuma. „Vedānta-sūtroje“ bei „Śrīmad-Bhāgavatam“ Aukščiausiasis vadinamas visų emanacijų šaltiniu. Šias emanacijas galima pažinti per aukštesniosios bei žemesniosios gamtos reiškinius. Gyvosios esybės priklauso aukštesniajai gamtai, – tai bus atskleista septintame skyriuje. Nors energija ir energijos šaltinis nesiskiria, tačiau šaltinis laikomas Aukščiausiuoju, o energija ar gamta – pavaldžia Jam. Taigi gyvosios esybės visada pavaldžios Aukščiausiam Viešpačiui kaip tarnas – šeimininkui, o mokinys – mokytojui. Kai užvaldo neišmanymas, šių akivaizdžių tiesų suvokti tampa neįmanoma, todėl siekdamas išsklaidyti neišmanymą bei apšviesti protą visų laikų visoms gyvosioms esybėms, Viešpats dėsto „Bhagavad-gītą“.
Tekstas
yena sarvam idaṁ tatam
vināśam avyayasyāsya
na kaścit kartum arhati
Synonyms
Translation
Žinok, jog tai, kas persmelkia visą kūną – nesunaikinama. Niekas negali sunaikinti amžinosios sielos.
Purport
KOMENTARAS: Posmas dar plačiau paaiškina visą kūną persmelkiančios sielos tikrąją esmę. Kiekvienam aišku, kas būtent pasklidę po visą kūną. Tai – sąmonė. Visi jaučiame skausmą ar malonumą, tai atskiroje kūno dalyje, tai visame kūne. Sąmonės išplitimas ribojasi vienu konkrečiu kūnu. Vieno kūno skausmai ar malonumai nežinomi kitam. Vadinasi, kiekvienas atskiras kūnas – individualios sielos buveinė, o sielos buvimo požymis – individuali sąmonė. Teigiama, kad sielos dydis – viena dešimt tūkstantoji plauko galiuko dalis. „Śvetāśvatara Upaniṣada“ (5.9) patvirtina šį teiginį:
śatadhā kalpitasya ca
bhāgo jīvaḥ sa vijñeyaḥ
sa cānantyāya kalpate
„Jei plauko galiuką padalintum į šimtą dalių, o tą dalį dar kartą dalintum į šimtą – kiekviena gauta dalelė būtų dvasinės sielos dydžio.“ Kitame analogiškame posme sakoma:
śatāṁśaḥ sādṛśātmakaḥ
jīvaḥ sūkṣma-svarūpo ’yaṁ
saṅkhyātīto hi cit-kaṇaḥ
„Yra nesuskaičiuojama daugybė dvasinių atomų, kurių dydis lygus vienai dešimt tūkstantajai plauko galiuko daliai.“
Vadinasi, individualioji dalelė, dvasinė siela – tai dvasinis atomas, mažesnis net už materialius atomus, ir tokių dvasinių atomų – nesuskaičiuojama daugybė. Be galo maža dvasinė kibirkštis – materialaus kūno fundamentalus pradas, o dvasinės kibirkšties poveikis jaučiamas visame kūne, kaip kokio nors vaisto aktyviosios dalies veikimas jaučiamas visame organizme. Sielos poveikis visam kūnui pasireiškia sąmone, o sąmonė – tai sielos buvimo įrodymas. Net nenusimanantis žmogus supranta, kad materialus kūnas be sąmonės – negyvas, ir kad lavonui sąmonės negrąžins jokios materialios priemonės. Vadinasi, sąmonės šaltinis nėra kažkoks, kad ir be galo ilgas, materijos elementų jungimosi procesas, o dvasinė siela. „Muṇḍaka Upaniṣadoje“ (3.1.9) be galo mažos dvasinės sielos dydis dar patikslinamas:
yasmin prāṇaḥ pañcadhā saṁviveśa
prāṇaiś cittaṁ sarvam otaṁ prajānāṁ
yasmin viśuddhe vibhavaty eṣa ātmā
„Siela yra maža kaip atomas. Ją gali suvokti tobulas intelektas. Atomo dydžio siela sklando penkių rūšių ore (prāṇa, apāna, vyāna, samāna ir udāna), glūdi širdyje ir daro poveikį visam įkūnytosios gyvosios esybės kūnui. Kai siela apsivalo nuo penkių rūšių materialaus oro sutepties, tada išryškėja jos dvasinis poveikis.“
Haṭha-yogos sistemos tikslas – įvairių sėdėjimo pozų pagalba suvaldyti penkių rūšių orą, kuris supa tyrą sielą. Tai daroma ne dėl kokios materialios naudos, bet siekiant išvaduoti mikroskopinę sielą iš materialios aplinkos spąstų.
Taigi visuose Vedų raštuose kalbama apie atomo dydžio sielos prigimtį, ir kiekvienas blaiviai mąstantis žmogus tai žino iš praktinio patyrimo. Tiktai beprotis atomo dydžio sielą gali laikyti visa persmelkiančia viṣṇu-tattva.
Atomo dydžio siela daro poveikį vienam konkrečiam kūnui. „Muṇḍaka Upaniṣadoje“ nurodoma, kad atomo dydžio siela yra kiekvienos gyvosios būtybės širdyje, bet dėl jos mažumo mokslininkai materialistai negali jos aptikti, ir kai kurie jų absurdiškai teigia, esą sielos nėra. Tačiau aišku, kad individuali atomo dydžio siela drauge su Supersiela glūdi širdyje, todėl iš šios kūno dalies ir sklinda visos energijos, reikalingos kūno veiklai. Kraujo kūneliai, išnešiojantys deguonį iš plaučių, semiasi energijos iš sielos. Kai siela palieka savo buveinę, kraujo apytakos resursai išsenka. Medicina pripažįsta raudonųjų kraujo kūnelių svarbą, bet nepatvirtina, kad energijos šaltinis – siela. Tačiau medicina pripažįsta, kad visų kūno energijų centras – širdis.
Šios atomo dydžio dvasinės visumos dalelės lyginamos su saulės šviesos dalelėmis. Saulė išspinduliuoja nesuskaičiuojamą daugybę šviesos dalelių. Analogiškai ir Aukščiausio Viešpaties fragmentinės dalys – tai Aukščiausiojo Viešpaties spindulių atomo dydžio kibirkštys, kurios vadinasi prabhā, ar aukštesnioji energija. Taigi, nei Vedų, nei šiuolaikinio mokslo pasekėjai negali paneigti, kad kūne egzistuoja dvasinė siela, o mokslą apie sielą „Bhagavad-gītoje“ išsamiai pateikia Pats Dievo Asmuo.
Tekstas
nityasyoktāḥ śarīriṇaḥ
anāśino ’prameyasya
tasmād yudhyasva bhārata
Synonyms
Translation
Nesunaikinamos, neišmatuojamos ir amžinos gyvosios esybės materialus kūnas pasmerktas žūti, todėl kovok, o Bharatos aini.
Purport
KOMENTARAS: Pagal prigimtį materialus kūnas – netvarus. Ar jis sunyks tuojau, ar po šimto metų – tai tik laiko klausimas. Išsaugoti kūną neapibrėžtam laikui neįmanoma. Tuo tarpu dvasinė siela tokia maža, kad joks priešas negali jos net pamatyti, o ką jau kalbėti apie sunaikinimą. Kaip minėta ankstesniame posme, ji tokia maža, kad niekas nežino, kaip išmatuoti jos dydį. Gyvąją esybę, tokią, kokia ji yra, sunaikinti neįmanoma, o materialaus kūno neįmanoma išsaugoti amžinai ir net išlaikyti ilgesnį laiką – todėl ir šiuo, ir kitu požiūriu nėra dėl ko sielotis. Mikroskopinė dvasinės visumos dalelė užsitarnauja materialų kūną savo darbais, todėl reikia laikytis religijos principų. „Vedānta-sūtroje“ gyvoji esybė apibrėžiama kaip šviesa, nes ji - sudėtinė aukščiausios šviesos dalelė. Kaip saulės šviesa palaiko visos visatos egzistavimą, taip sielos šviesa palaiko materialų kūną. Kai tik dvasinė siela išeina iš materialaus kūno, pastarasis ima irti. Vadinasi, ne kas kita, o būtent dvasinė siela palaiko materialaus kūno egzistavimą. Pats kūnas nieko vertas. Arjunai patariama kautis ir neišduoti religijos materialiais, kūniškais sumetimais.
Tekstas
yaś cainaṁ manyate hatam
ubhau tau na vijānīto
nāyaṁ hanti na hanyate
Synonyms
Translation
Žinojimo neturi nei tas, kuris mano, jog gyvoji esybė gali ką nors nužudyti, nei tas, kuris mano, kad ji pati gali būti nužudyta – nes „aš“ nei žudo, nei pats žūva.
Purport
KOMENTARAS: Privalome žinoti, kad įkūnyta gyvoji esybė nežūva, kai jos kūnas sužeidžiamas mirtinais ginklais. Dvasinė siela tokia maža, kad jos neįmanoma sunaikinti jokiu materialiu ginklu, ką akivaizdžiai parodys tolesni posmai. Jau dėl savo dvasinės prigimties gyvoji esybė negali būti nužudyta. Sunaikinti arba manyti esant sunaikinamą galima tik kūną. Suprantama, tai jokiu būdu nėra skatinimas žudyti. Vedose nurodyta: mā hiṁsyāt sarvā bhūtāni – niekada ir prieš nieką nenaudok smurto. Gyvosios esybės nemirtingumo irgi neturime suvokti taip, lyg būtų skatinama skersti gyvūnus. Savavališkas bet kokio kūno nužudymas vertas pasibjaurėjimo, ir už jį baudžia valstybės bei Viešpaties įstatymai. Tačiau Arjuna žudo ne tenkindamas savo įgeidžius, bet gindamas religijos principus.
Tekstas
nāyaṁ bhūtvā bhavitā vā na bhūyaḥ
ajo nityaḥ śāśvato ’yaṁ purāṇo
na hanyate hanyamāne śarīre
Synonyms
na — niekada; jāyate — gimsta; mriyate — miršta; vā — arba; kadācit — bet kuriuo laiku (praeityje, dabartyje ir ateityje); na — niekada; ayam — šitas; bhūtvā — atsirado; bhavitā — atsiras; vā — ar; na — ne; bhūyaḥ — ar vėl atsiras; ajaḥ — negimęs; nityaḥ — amžinas; śāśvataḥ — visad esantis; ayam — šitas; purāṇaḥ — seniausias; na — niekada ne; hanyate — žūva; hanyamāne — nužudžius; śarīre — kūną.
Translation
Siela niekada negimsta ir nemiršta. Ji neatsirado praeityje, neatsiranda dabar ir neatsiras ateityje. Ji – negimusi, amžina, visad esanti, seniausia. Ji nežūva nužudžius kūną.
Purport
KOMENTARAS: Be galo maža Aukščiausios Dvasios fragmentinė dalelė kokybiškai tapati Aukščiausiajam. Ji nekinta taip, kaip kinta kūnas. Sielą kartais vadina pastovia, kūṭa-stha. Kūnas patiria šešis pokyčius. Jis gimsta iš motinos įsčių, kurį laiką egzistuoja, auga, palieka tam tikrus padarinius, palengva vysta ir pagaliau nugrimzta į užmarštį. O štai siela tokių pokyčių nepatiria. Materialus kūnas gimsta todėl, kad jame įsikuria siela, bet pati siela negimsta. Siela neužgimsta su kūnu, taip pat ji ir nemiršta. Miršta tas, kuris gimsta. Kadangi siela negimsta, praeitis, dabartis ir ateitis jai neegzistuoja. Ji amžina, visados egzistuojanti ir seniausia. Kitaip sakant, nėra istorinių jos atsiradimo pėdsakų, nors mes ir norime juos rasti, turėdami galvoje kūną. Siela niekada nesensta, kaip sensta kūnas. Todėl vadinamasis senis išlaiko tą pačią vaikystės ir jaunystės dvasią. Kūno pokyčiai sielai neturi jokios įtakos. Ji nesunyksta kaip medis, kaip visa, kas materialu. Siela nesukuria ir šalutinių produktų. Vaikai, kūno sukurti šalutiniai padariniai, irgi yra skirtingos individualios sielos; tik dėl kūno mums atrodo, kad jie yra kažkokio žmogaus palikuonys. Kūnas vystosi, nes jame glūdi siela, tačiau pati siela neturi atžalų ir nesikeičia. Todėl siela ir nepatiria kūnui būdingų šešių pokyčių.
„Kaṭha Upaniṣados“ (1.2.18) analogiškoje citatoje skaitome:
nāyaṁ kutaścin na babhūva kaścit
ajo nityaḥ śāśvato ’yaṁ purāṇo
na hanyate hanyamāne śarīre
Šio posmo esmė ta pati, kaip ir „Bhagavad-gītos“, tačiau jame pavartotas vienas ypatingas žodis – vipaścit, reiškiantis „mokytas“ arba „turintis žinių“.
Siela – kupina žinojimo, kitaip sakant, ji visada ir visiškai sąmoninga. Taigi sąmonė – sielos požymis. Net jeigu negalime aptikti sielos širdyje, kur ji glūdi, vien jau sąmonės buvimas padeda suvokti egzistuojant sielą. Kartais saulės nematyti dėl debesų ar dėl kitos priežasties, bet jos šviesą matome ir dėl to žinome, kad dabar – diena. Vos tik ankstyvą rytą nušvinta padangė, mums jau aišku, kad pateka saulė. Analogiškai, matydami sąmonę kūne – ar žmogaus, ar gyvūno, suvokiame jame slypint sielą. Tačiau ta sielos sąmonė skiriasi nuo Aukščiausiojo sąmonės, nes aukščiausioji sąmonė yra žinojimas, apimantis viską: praeitį, dabartį ir ateitį. Individualiai sielai yra būdinga užmarštis. Siela, pamiršusi savo tikrąją prigimtį, gali pasisemti mokslo ir šviesos iš aukščiausiųjų Kṛṣṇos pamokymų. Tačiau Kṛṣṇa nepanašus į užmaršią sielą, kitaip Jo mokymas „Bhagavad-gītoje“ neturėtų jokios vertės.
Yra dviejų rūšių sielos: siela – mikroskopinė dalelytė (aṇu-ātmā) ir Supersiela (vibhu-ātmā). Šis teiginys „Kaṭha Upaniṣadoje“ (1.2.20) patvirtinamas taip:
ātmāsya jantor nihito guhāyām
tam akratuḥ paśyati vīta-śoko
dhātuḥ prasādān mahimānam ātmanaḥ
„Ir Supersiela (Paramātmā), ir atomo dydžio siela (jīvātmā) yra tame pačiame kūno medyje, toje pačioje gyvosios būtybės širdyje, ir tik tas, kuris atsikratė visų materialių troškimų ir niekuo nesiskundžia, Aukščiausiojo malone gali patirti sielos didybę.“ Tolimesni skyriai parodys, kad Kṛṣṇa yra taip pat ir Supersielos šaltinis, o Arjuna – tai atomo dydžio siela, užmiršusi savo tikrąją prigimtį, todėl jai reikalinga Kṛṣṇos arba Jo bona fide atstovo (dvasinio mokytojo) pamokymų šviesa.
Tekstas
ya enam ajam avyayam
kathaṁ sa puruṣaḥ pārtha
kaṁ ghātayati hanti kam
Synonyms
Translation
O Pārtha, kaip gali žmogus, suprantantis, kad siela nesunaikinama, amžina, negimusi ir nekintama, ką nors nužudyti arba priversti žudyti?
Purport
KOMENTARAS: Viskas turi savo paskirtį ir žmogus, turintis tobulą žinojimą, išmano, kaip ir kur panaudoti daiktus pagal jų tikrąją paskirtį. Prievarta irgi turi savo paskirtį, tiktai reikia žinoti, kada ją panaudoti. Negalima smerkti teisėjo, taikos metu paskyrusio mirties bausmę kaltinamajam žmogžudyste, nes teisėjas sankcionuoja prievartą prieš kitą asmenį, remdamasis baudžiamuoju kodeksu. „Manu-saṁhitoje“, įstatymų sąvade žmonijai, pritariama nuomonei, kad žmogžudys turi būti pasmerktas myriop, tuomet kitą gyvenimą jam neteks kentėti už didelę nuodėmę, kurią jis padarė. Todėl valdovas, pakardamas žmogžudį, iš tiesų daro jam gera. Analogiškai, kai Kṛṣṇa liepia kovoti, aišku, jog prievarta bus naudojama aukščiausiojo teisingumo vardan, todėl Arjuna ir privalo kautis, kaip jam nurodoma, gerai suvokdamas, kad prievarta kovojant dėl Kṛṣṇos – išvis jokia prievarta, nes, šiaip ar taip, žmogaus, o teisingiau – sielos, neįmanoma nužudyti. Taigi įgyvendinant teisingumą vadinamoji prievarta leistina. Chirurginės operacijos tikslas – ne žudyti pacientą, o jį išgydyti. Todėl Arjuna, paklusęs Kṛṣṇos įsakymui stoti į kovą, pasielgtų kaip žmogus, turintis tobulą žinojimą, ir nesusilauktų nuodėmingų veiklos pasekmių.
Tekstas
navāni gṛhṇāti naro ’parāṇi
tathā śarīrāṇi vihāya jīrṇāny
anyāni saṁyāti navāni dehī
Synonyms
vāsāṁsi — drabužius; jīrṇāni — senus ir sudėvėtus; yathā — lygiai kaip; vihāya — palikęs; navāni — naujus drabužius; gṛhṇāti — gauna; naraḥ — žmogus; aparāṇi — kitus; tathā — taip pat; śarīrāṇi — kūnus; vihāya — palikęs; jīrṇāni — senus ir niekam tikusius; anyāni — kitus; saṁyāti — tikrai gauna; navāni — naujus; dehī — įkūnytasis.
Translation
Kaip žmogus užsivelka naujus drabužius, nusimetęs sudėvėtus, taip ir siela gauna naujus materialius kūnus, palikusi senus ir nebenaudingus.
Purport
KOMENTARAS: Tai, kad atomo dydžio individuali siela keičia kūnus – pripažintas faktas. Net šiuolaikiniai mokslininkai, netikintys sielos buvimu, bet kartu ir negalintys paaiškinti, kodėl iš širdies sklinda energija, turi pripažinti, kad kūnas nuolat kinta: kūdikis tampa vaiku, vaikas – jaunuoliu, o jaunuolis – seneliu. Praėjus senatvei, tokie pokyčiai iš naujo atsikartoja – tiktai jau kitame kūne. Tai paaiškinta viename ankstesniųjų posmų (2.13).
Sąlygas persikelti į kitą kūną atomo dydžio individualiai sielai sudaro Supersiela. Ji išpildo atomo dydžio sielos troškimą taip, kaip draugas išpildo draugo troškimą. Vedos, būtent „Muṇḍaka Upaniṣada“ bei „Śvetāśvatara Upaniṣada“, palygina sielą ir Supersielą su dviem vienas kitam artimais paukščiais, tupinčiais viename medyje. Vienas tų paukščių (individuali atomo dydžio siela) lesa medžio vaisius, o kitas (Kṛṣṇa) tiesiog stebi Savo draugą. Vienas iš paukščių – nors kokybės prasme jie tapatūs – susigundo materialaus medžio vaisiais, o kitas tiesiog stebi Savo draugo veiklą. Kṛṣṇa – stebintis paukštis, o Arjuna – lesantis. Nors jie ir draugai, vienas jų – šeimininkas, o kitas – tarnas. Kadangi atomo dydžio siela pamiršta šį ryšį, jai tenka nuolat persikelti iš vieno medžio į kitą, t.y. keisti kūnus. Jiva, siela, labai vargsta materialaus kūno medyje, bet kai tik ji, pavaldusis paukštis, antrąjį paukštį pasirenka aukščiausiu dvasiniu mokytoju – kaip pasielgė Arjuna, laisva valia atsidavęs Kṛṣṇai ir išklausęs Jo pamokymų, ji tuojau pat atsikrato sielvarto. Tai liudija ir „Muṇḍaka Upaniṣada“ (3.1.2), ir „Śvetāśvatara Upaniṣada“ (4.7):
’nīśayā śocati muhyamānaḥ
juṣṭaṁ yadā paśyaty anyam īśam
asya mahimānam iti vīta-śokaḥ
„Nors abu paukščiai tupi viename medyje, lesantis paukštis yra prislėgtas rūpesčių bei liūdesio, nes jis ragauja to medžio vaisius. Bet pakanka kenčiančiam paukščiui atsigręžti į savo draugą, Viešpatį, ir išvysti Jo didybę, kai tą pačią akimirką jis atsikrato visų rūpesčių.“ Arjuna atsigręžia veidu į savo amžiną draugą – Kṛṣṇą, ir iš Jo išgirsta „Bhagavad-gītą“. Klausydamasis Kṛṣṇos, jis suvokia aukščiausiąją Viešpaties didybę ir atsikrato sielvarto.
Čia Viešpats pataria Arjunai nesisieloti dėl to, kad ir jo žilas senolis, ir jo mokytojas pakeis kūnus. Veikiau Arjuna turėtų tik pasidžiaugti, kad teisingame mūšyje nužudęs jų kūnus, jis suteiks jiems galimybę iš karto apsivalyti nuo atoveikio už įvairiausią kūnišką veiklą. Gyvybę dedantis ant aukuro ar atiduodantis ją teisingame mūšyje akimirksniu apsivalo nuo atoveikio už kūnišką veiklą ir pasikelia į aukštesnę būties pakopą. Taigi sielvartauti Arjuna neturėjo pagrindo.
Tekstas
nainaṁ dahati pāvakaḥ
na cainaṁ kledayanty āpo
na śoṣayati mārutaḥ
Synonyms
Translation
Sielos negali sukapoti į dalis joks ginklas, negali sudeginti ugnis, permerkti vanduo, išdžiovinti vėjas.
Purport
KOMENTARAS: Jokiais ginklais – nei kardu, nei liepsna, nei liūtimi, nei viesulu etc. – negalima sunaikinti dvasinės sielos. Pasirodo, jog be šiuolaikinių ugnies ginklų būta įvairiausių rūšių ginklų, sukurtų iš žemės, vandens, oro, eterio etc. Šių dienų branduolinis ginklas priskirtinas prie ugnies ginklų, o seniau jų būta ir kitokių, sukurtų iš visų kitų materijos elementų. Ugnies ginklus neutralizuodavo vandens ginklai, kurių nūdienis mokslas nė nežino. Mūsų dienų mokslininkai nieko nenumano ir apie viesulo galią panaudojančius ginklus. Vis dėlto sielos neįmanoma suskaldyti arba sunaikinti jokiais, net tobuliausios konstrukcijos ginklais.
Māyāvādžiai negali paaiškinti, kokiu būdu (neva dėl neišmanymo) individuali siela atsirado ir buvo užvaldyta iliuzinės energijos. Individuali siela yra atskira Aukščiausiosios Sielos dalis per amžius, ir niekada nebuvo taip, kad ji tapo atskirta nuo pirminės Aukščiausiosios Sielos. Kadangi amžinai (sanātana) egzistuojančios individualios sielos yra be galo mažos, jos yra linkusios pasiduoti iliuzinės energijos įtakai. Taip jos praranda galimybę artimai bendrauti su Aukščiausiuoju Viešpačiu; jos tarsi kibirkštys, kurios kokybiškai nesiskiria nuo ugnies, bet užgęsta, vos tik iš jos išlekia. „Varāha Purāṇoje“ gyvosios esybės apibūdintos kaip atsietos sudėtinės Aukščiausiojo dalelės. Tokios jos yra amžinai, – ta mintis patvirtinama ir „Bhagavad-gītoje“. Taigi, net išsivadavusi iš iliuzijos, gyvoji esybė išsaugo savo identiškumą – ką rodo Viešpaties pamokymai Arjunai. Perėmęs žinias iš Kṛṣṇos, Arjuna išsivadavo, tačiau jokiu būdu nesusivienijo su Kṛṣṇa.
Tekstas
akledyo ’śoṣya eva ca
nityaḥ sarva-gataḥ sthāṇur
acalo ’yaṁ sanātanaḥ
Synonyms
Translation
Ši individuali siela yra nedaloma ir netirpi, neįmanoma jos nei sudeginti, nei išdžiovinti. Ji amžina, visur esanti, pastovi, nepajudinama, amžinai ta pati.
Purport
KOMENTARAS: Šios atomo dydžio sielos savybės akivaizdžiai rodo, kad individuali siela – amžinas, be galo mažas dvasinės visumos atomas, ir kad ji nekinta – amžinai yra tas pats atomas. Šiuo atveju monizmo teoriją pritaikyti labai sunku, nes individualios sielos iš principo niekada negali susilieti į vientisą visumą. Išsivadavusi iš materijos nešvaros, atomo dydžio siela kaip dvasinė kibirkštis gali likti (jeigu jai tai svarbiau) Aukščiausiojo Dievo Asmens švytėjime, tačiau išmintingos sielos keliauja į dvasines planetas, kur bendrauja su Dievo Asmeniu.
Žodis sarva-gata („visa persmelkianti“) – reikšmingas, nes nėra abejonių, kad gyvosios esybės išsibarsčiusios po visą Dievo kūriniją. Jos gyvena ant žemės paviršiaus, taip pat vandenyje, ore, žemėje, net ugnyje. Negalima pripažinti, kad ugnyje jos žūsta, nes šie posmai aiškiai nurodo, jog siela nedega. Todėl neabejotina, kad gyvųjų būtybių taip pat esama ir Saulės planetoje, o jų kūnai pritaikyti gyventi tos planetos sąlygomis. Jeigu Saulė būtų neapgyvendinta, žodis sarva-gata – „visur gyvenanti“ – netektų prasmės.
Tekstas
avikāryo ’yam ucyate
tasmād evaṁ viditvainaṁ
nānuśocitum arhasi
Synonyms
Translation
Pasakyta, kad siela nematoma, nesuvokiama ir nekintama. Tai žinant, nederėtų sielotis dėl kūno.
Purport
KOMENTARAS: Kaip anksčiau buvo aiškinta, siela mūsų materialiais skaičiavimais tokia maža, kad jos nepamatysi net pačiu galingiausiu mikroskopu, todėl galima teigti, kad ji nematoma. O įrodyti sielos egzistavimą eksperimentiškai – neįmanoma. Vienintelis įrodymas – śruti, t.y. Vedų išmintis. Mes turime patikėti ta tiesa, nes nėra kito šaltinio, kuris padėtų paaiškinti egzistuojant sielą, nors mes ir juntame ją esant. Daug yra dalykų, kuriuos mums tenka pripažinti remiantis vien tik aukštesnio autoriteto liudijimu. Pavyzdžiui, be motinos niekas kitas nepasakys, kas tavo tėvas. Nėra kito patikimo šaltinio – tik motinos autoritetas. Taip ir Vedos – vienintelis šaltinis, kurį studijuodami mes galime suvokti sielą. Kitaip sakant, ji nepatiriama žmonių eksperimentinio mokslo pagalba. Siela – tai sąmonė, ji yra sąmoninga – toks kitas Vedų teiginys, ir mums belieka tik su juo sutikti. Skirtingai, negu kūnas, siela nesikeičia. Būdama amžinai nekintama, ji, palyginus su begaline Aukščiausiąja Siela, yra maža tarsi atomas. Aukščiausioji Siela – be galo didelė, o atomo dydžio siela – be galo maža. Taigi be galo maža siela, būdama nekintama, negali prilygti begalinei sielai – Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Kartojant šią mintį įvairiausiais variantais Vedose siekiama vieno – pabrėžti sielos sampratos pastovumą. Ta pati mintis vis kartojama, kad aptariamą klausimą suvoktume teisingai ir iki galo.
Tekstas
nityaṁ vā manyase mṛtam
tathāpi tvaṁ mahā-bāho
nainaṁ śocitum arhasi
Synonyms
Translation
Tačiau jeigu tu, o tvirtaranki, vis dėlto manai, kad siela [ar gyvybės požymiai] vis gims ir mirs amžiams, vis tiek nėra dėl ko sielvartauti.
Purport
KOMENTARAS: Visais laikais būna filosofų, kurie, lygiai kaip ir budistai, netiki, kad siela gali egzistuoti atskirai be kūno. Yra žinoma, kad tokių filosofų būta ir tais laikais, kai Viešpats Kṛṣṇa perteikė „Bhagavad- gītą“. Jie vadinosi lokāyatikos ir vaibhāṣikos. Šios pakraipos filosofai tvirtina, kad gyvybės simptomai pasireiškia tam tikrame brandžiame materijos elementų jungimosi etape. Panašiai mąsto ir šių laikų mokslininkai bei filosofai materialistai. Pasak jų, kūnas yra fizinių elementų junginys, o gyvybės požymiai jame atsiranda tam tikros fizinių bei cheminių elementų tarpusavio sąveikos metu. Šia idėja pagrįstas antropologijos mokslas. Šiuo metu šios filosofijos laikosi daugelis pseudoreligijų, sparčiai populiarėjančių Amerikoje, bei nihilistinės budizmo sektos, kurioms yra svetima pasiaukojimo Viešpačiui dvasia.
Jeigu Arjuna ir netikėtų egzistuojant sielą (o toks požiūris atitinka vaibhāṣikos filosofiją), vis tiek jis neturėtų jokio pagrindo sielvartauti. Ar verta krimstis, jei bus prarasta kažkiek tai cheminių medžiagų? Argi galima dėl to nebevykdyti savo pareigos? O juk šiuolaikinio mokslo ir karo reikalams – kad tik pavyktų nugalėti priešą – sunaudojamos tonos chemikalų. Vaibhāṣikos filosofija teigia, kad vadinamoji siela, ātmā, pražūva kartu su kūnu. Taigi, ar Arjuna pritartų Vedų išvadoms dėl atomo dydžio sielos egzistavimo, ar netikėtų jos buvimu, sielvartauti nėra pagrindo. Vaibhāṣikos filosofija teigia, kad kiekvieną akimirką materija generuoja didelį kiekį gyvųjų esybių ir kiekvieną akimirką gausybė jų žūva, taigi neverta nė pergyventi dėl tokių niekų. O jeigu jau sielai negresia joks atgimimas, tai Arjunai ir nereikia bijoti jokio atpildo už savo nuodėmę – senelio ir mokytojo nužudymą. Tuo pat metu Kṛṣṇa sarkastiškai pavadina Arjuną mahā-bāhu, tvirtarankiu, nes jis bent jau nepripažįsta vaibhāṣikų teorijos, kuri prieštarauja Vedų išminčiai. Kaip kṣatriyas, Arjuna priklauso vediškajai kultūrai, todėl jam ir derėtų laikytis šios kultūros principų.
Tekstas
dhruvaṁ janma mṛtasya ca
tasmād aparihārye ’rthe
na tvaṁ śocitum arhasi
Synonyms
Translation
Kas gimė, tas tikrai numirs, o po mirties jis būtinai vėl atgims. Todėl nesielvartauk ir vykdyk savo pareigą – jos neišvengsi.
Purport
KOMENTARAS: Gyvenimo poelgiai nulemia gimimo sąlygas. Pasibaigus vienam aktyvumo periodui mirštame, kad gimę vėl atnaujintume savo veiklą. Taip sukamės gimimo ir mirties rate ir negalime išsivaduoti. Tačiau sukimasis gimimo ir mirties rate nėra pagrindas beprasmiškai žudyti, laikyti skerdyklas ir kelti karus. Nors, kita vertus, prievarta ir karai – tai neišvengiami faktoriai, lemiantys teisėtumą ir tvarką žmonių visuomenėje.
Kurukṣetros mūšis, kaip Aukščiausiojo valios išraiška, buvo neišvengiamas, o kovoti už teisų reikalą – kṣatriyo pareiga. Tad ar turėtų Arjuną gąsdinti bei skaudinti giminaičių mirtis – juk jis vykdo teisėtą pareigą? Jis nenusižengia įstatymui, tad nesulauks ir nuodėmingos veiklos atoveikio, kuris jį taip gąsdina. Vengdamas teisėtos pareigos, jis vis tiek neatitolins savo giminaičių mirties, o tiktai gali pats degraduoti, nes pasirinko neteisingą veiklos kryptį.
Tekstas
vyakta-madhyāni bhārata
avyakta-nidhanāny eva
tatra kā paridevanā
Synonyms
Translation
Pradžioje visos sukurtos būtybės esti neišreikštos, tarpiniame būvyje jos įgyja išreikštą pavidalą, o po naikinimo vėl tampa neišreikštos. Tad ar yra dėl ko sielotis?
Purport
KOMENTARAS: Jeigu teigsime, kad egzistuoja dviejų rūšių filosofai – tikintys esant sielą ir netikintys, tai ir vieni, ir kiti sielvartauti neturi jokio pagrindo. Tuos, kurie netiki sielos egzistavimu, Vedų išminties pasekėjai vadina ateistais. Tarkime, jog mes pripažįstame ateistinę teoriją – net ir šiuo atveju pergyventi nėra dėl ko. Net ir nepaisant to, kad siela egzistuoja atskirai, turime suvokti, kad prieš visatos sukūrimą materijos pradmenys esti dar neišreikšti. Kaip iš eterio atsiranda oras, iš oro – ugnis, iš ugnies – vanduo, o iš vandens – žemė, taip iš subtilaus neišreikšto būvio randasi išreikšti daiktai. Iš žemės sudaromi patys įvairiausi daiktai. Imkime, pavyzdžiui, daugiaaukštį dangoraižį, pastatytą iš žemės. Kai dangoraižis sugriaunamas, jis vėl praranda išreikštą būvį ir egzistuoja atomų pavidalu kaip buvo iš pradžių. Energijos tvermės dėsnis galioja kaip galiojęs, tiktai skirtumas toks, kad bėgant laikui daiktai įgauna išreikštą arba neišreikštą pavidalą. Tad ar verta sielvartauti dėl kokio daikto – ar jis būtų išreikšto pavidalo, ar būtų neišreikštas? Šiaip ar taip, net ir tai, kas neišreikšta, niekur neišnyksta. Pradmenys būna neišreikšti ir pradžioje, ir pabaigoje; jie įgyja išreikštą pavidalą tiktai tarpiniame būvyje ir materialia prasme tai nesudaro esminio skirtumo.
O jeigu mes pripažįstame „Bhagavad-gītoje“ pateiktą Vedų teiginį, kuris skelbia, kad materialūs kūnai ilgainiui suyra (antavanta ime dehāḥ) ir tik siela išlieka amžinai (nityasyoktāḥ śarīriṇaḥ), mes turime visada atminti, jog kūnas – tai drabužis, tad ar verta sielotis keičiant rūbą? Amžinos sielos požiūriu materialus kūnas faktiškai neegzistuoja, jo būtis – tarytum sapnas. Sapne mes galime skraidyti padebesiais ar sėdėti karietoje kaip karaliai, bet nubudę matome, kad mes nei danguje, nei karietoje. Vedų išmintis skatina pažinti save remiantis tuo principu, kad materialus kūnas neegzistuoja. Taigi ar tikime sielos buvimu, ar ne – abiem atvejais nėra priežasties sielvartauti dėl prarasto kūno.
Tekstas
āścarya-vad vadati tathaiva cānyaḥ
āścarya-vac cainam anyaḥ śṛṇoti
śrutvāpy enaṁ veda na caiva kaścit
Synonyms
āścarya-vat — kaip stebuklą; paśyati — mato; kaścit — kai kurie; enam — šią sielą; āścarya-vat — kaip apie stebuklą; vadati — kalba; tathā — tuo būdu; eva — tikrai; ca — taip pat; anyaḥ — kiti; āścarya-vat — irgi kaip apie stebuklą; ca — taip pat; enam — šią sielą; anyaḥ — kiti; śṛṇoti — klauso; śrutvā — išgirdę apie; api — net; enam — šią sielą; veda — žino; na — niekada; ca — ir; eva — tikrai; kaścit — kas nors.
Translation
Vieni į sielą žvelgia kaip į stebuklą, kiti kalba apie ją kaip apie stebuklą, treti girdi apie ją pasakojant kaip apie stebuklą, bet yra ir tokių, kurie net išgirdę niekaip nepajėgia jos suprasti.
Purport
KOMENTARAS: Kadangi „Gītopaniṣada“ daugiausiai yra grindžiama Upaniṣadų principais, visai nekeista, kad „Kaṭha Upaniṣadoje“ (1.2.7) randame tokį ketureilį:
śṛṇvanto ’pi bahavo yaṁ na vidyuḥ
āścaryo vaktā kuśalo ’sya labdhā
āścaryo ’sya jñātā kuśalānuśiṣṭaḥ
Nuostabiausia, kad atomo dydžio siela yra ir milžiniško gyvūno kūne, ir milžiniškame banjano medyje, o taip pat ir mikroskopinėse bakterijose, kurių milijonai milijardų telpa mažiausioje erdvėje. Turintys menką žinių kraitį ir neasketiški žmonės negali suvokti individualios atomo dydžio dvasinės kibirkšties stebuklo, nors jį paaiškina didžiausias autoritetas pažinimo klausimais, mokęs net Brahmą – pirmą gyvąją būtybę visatoje. Primityvus, materialistiškas dalykų esmės supratimas trukdo daugumai mūsų amžiaus žmonių įsivaizduoti, kad toji maža dalelė gali būti ir tokia didi, ir tokia maža. Žmonės sielą laiko tikrų tikriausiu stebuklu – tiek dėl jos sandaros, tiek ir dėl išorinių savybių. Materialios energijos suklaidinti žmonės taip įsitraukia į materialius reikalus, susijusius su jusliniu pasitenkinimu, kad jiems lieka labai mažai laiko aiškintis savęs pažinimo klausimus, nors akivaizdu, kad savęs nepažinus visos jų pastangos kovoje už būvį galų gale baigiasi pralaimėjimu. Ko gero jie net nenumano, kad mąstant apie sielą galima išspręsti materialių kančių problemą.
Kai kuriems žmonėms patinka klausytis apie sielą, jie gal ateina ir į paskaitas tokia tema, bendrauja su gera draugija, bet kartais dėl neišmanymo klysta – sutapatina Supersielą su atomo dydžio siela, nesuvokdami jų dydžio skirtumo. Iš tiesų sunku sutikti žmogų, kuris tobulai suvokia Supersielos ir atomo dydžio sielos padėtį, jų atitinkamas funkcijas, tarpusavio ryšį bei kitas svarbesnes ir mažiau svarbias detales. Dar sunkiau surasti tą, kuris tikrai įsisąmonino žinių apie sielą naudą ir gali sielos padėtį nusakyti skirtingais aspektais. Bet jeigu žmogus, šiaip ar taip, sugeba suprasti mokslą apie sielą, jo gyvenimas tampa sėkmingas.
Tačiau lengviausias būdas suprasti savąjį „aš“ – patikėti teiginiais, kuriuos „Bhagavad-gītoje“ išdėstė didžiausias autoritetas, Viešpats Kṛṣṇa, ir nenukrypti į kitas teorijas. Visgi, pripažinti Kṛṣṇą Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu įstengs tik tas, kuris šiame ar ankstesniuose savo gyvenimuose atliko dideles askezes ir aukas. Pažinti Kṛṣṇą tokį, koks Jis yra, galima tiktai tyro bhakto nepriežastine malone ir niekaip kitaip.
Tekstas
dehe sarvasya bhārata
tasmāt sarvāṇi bhūtāni
na tvaṁ śocitum arhasi
Synonyms
Translation
O Bharatos aini, kūne esantysis – nenužudomas. Tad neverta sielotis dėl gyvųjų būtybių.
Purport
KOMENTARAS: Viešpats užbaigia Savo pamokymų apie nekintančią dvasinę sielą skyrių. Įvairiausiais aspektais apibūdindamas nemirtingą sielą, Viešpats Kṛṣṇa argumentuotai įrodo, kad ji – amžina, o kūnas – laikinas. Todėl Arjuna, kṣatriyas, privalo nevengti savo pareigos ir nesibaiminti, kad jo senelis Bhīṣma bei mokytojas Droṇa kautynėse žus. Pasikliaujant Śrī Kṛṣṇos autoritetu reikia tikėti, kad egzistuoja skirtinga nuo materialaus kūno siela, o ne tuo, kad jos nėra, ar kad gyvybės požymiai pasireiškia tam tikrame materijos raidos etape kaip cheminių medžiagų tarpusavio sąveikos pasekmė. Nors siela ir nemirtinga, jokiu būdu negalima skatinti prievartos. Kai prievarta iš tiesų būtina (sakykime, karo atveju), ją galima naudoti tiktai Viešpačiui leidus, teisėtai, o ne pačiam įsigeidus.
Tekstas
na vikampitum arhasi
dharmyād dhi yuddhāc chreyo ’nyat
kṣatriyasya na vidyate
Synonyms
sva-dharmam — savus religijos principus; api — taip pat; ca — tikrai; avekṣya — turint omenyje; na — niekada; vikampitum — dvejoti; arhasi — tau verta; dharmyāt — dėl religijos principų; hi — tikrai; yuddhāt — už kovą; śreyaḥ — geresnio užsiėmimo; anyat — jokio kito; kṣatriyasya — kṣatriyui; na — ne; vidyate — egzistuoja.
Translation
O dėl savo kṣatriyo pareigos, žinoki, nėra tau geresnio darbo už kovą ginant religijos principus. Todėl nedvejok.
Purport
KOMENTARAS: Kṣatriyais vadinami antrosios iš keturių socialinių grupių atstovai, kurių užduotis – tinkamai organizuoti valdymą. Kṣat reiškia „žeisti“. Ginantysis nuo skriaudėjų yra kṣatriya (trāyate – ginti). Kṣatriyai žudyti mokomi miške. Apsiginklavę vien kardu jie eina į mišką ir vienas prieš vieną susiremia su tigru. Nudobtas tigras sudeginamas su karališkomis iškilmėmis. Džaipuro valstijos karaliai kṣatriyai laikosi šio papročio dar ir dabar. Kṣatriyus neatsitiktinai mokė kaip iškviesti priešininką į kovą ir jį nugalėti, nes kai kuriais atvejais prievarta būtina religijos principams ginti. Todėl kṣatriyai neturi duoti sannyāsio įžadų, t.y. atsižadėti pasaulio. Prievartos nenaudojimas politikoje gali būti diplomatinis manevras, bet jos nereikia paversti principu. Religijos įstatymų rinkinyje teigiama:
jighāṁsanto mahī-kṣitaḥ
yuddhamānāḥ paraṁ śaktyā
svargaṁ yānty aparāṅ-mukhāḥ
hanyante satataṁ dvijaiḥ
saṁskṛtāḥ kila mantraiś ca
te ’pi svargam avāpnuvan
„Karalius arba kṣatriyas, kuris žūva kautynių lauke kovodamas su priešišku jam karaliumi, po mirties vertas gyventi dangaus planetose. To paties nusipelno ir brahmanas, atnašaujantis gyvūnus aukuro ugnyje.“ Taigi žudymas kautynėse ginant religijos principus ir gyvūnų atnašavimas aukuro ugnyje jokiu būdu nelaikomi prievartos aktu, nes visi gauna naudos iš to, kas susiję su religijos principais. Paaukotas gyvūnas iškart gauna gyvenimą žmogaus kūne, ir jam nebereikia laipsniškai evoliucionuoti iš vienos gyvybės formos į kitą. O kṣatriyai, žuvę kautynių lauke, ir brahmanai, atnašaujantys aukas, patenka į dangaus planetas.
Yra dviejų rūšių sva-dharmos, nurodytos pareigos. Kol nesi išsivadavęs, reikia vykdyti pareigas, numatytas kūnui, kuriame įsikūnijai. Norint išsivaduoti, tos pareigos neturi prasilenkti su religijos principais. Išsivadavus sva- dharma (nurodyta pareiga) tampa dvasinė ir išeina už materialios kūniškos sampratos ribų. Materiali būties samprata numato specifines pareigas tiek brahmanams, tiek kṣatriyams, ir tos pareigos neišvengiamos. Sva-dharmą nustato Viešpats – tai išsamiai nušvies ketvirtasis skyrius. Kūno lygiu atliekama sva-dharma vadinasi varṇāśrama-dharma, arba žmogaus dvasinio pažinimo pamatinis akmuo. Žmonių civilizacija prasideda varṇāśrama- dharmos stadija. Varṇāśrama-dharma – tai specifinės pareigos, kurias nulemia tai, kokios gamtos guṇos valdo įgytą kūną. Vykdydamas savo nurodytas pareigas bet kokioje veiklos srityje ir sekdamas aukštesniųjų autoritetų nurodymais žmogus pasikelia į aukštesnę būties pakopą.
Tekstas
svarga-dvāram apāvṛtam
sukhinaḥ kṣatriyāḥ pārtha
labhante yuddham īdṛśam
Synonyms
Translation
O Pārtha, laimingi tie kṣatriyai, kuriems netikėtai pasitaiko tokios kautynės, atveriančios jiems dangaus planetų vartus.
Purport
KOMENTARAS: Vyriausias pasaulio mokytojas Viešpats Kṛṣṇa pasmerkia Arjunos nusiteikimą, kurį atspindi jo žodžiai: „Nieko gero nežada šitos kautynės. Dėl jų aš niekada neištrūksiu iš pragaro.“ Tik nieko neišmanydamas jis ir tegalėjo šitaip tvirtinti. Jis norėjo nenaudodamas prievartos vykdyti savo specifinę pareigą, tačiau tą kṣatriyą, kuris kautynėse ketina išvengti prievartos, galima pavadinti kvailiu. „Parāśara-smṛti“ – religijos įstatymų kodekse, kurį sudarė didysis išminčius Vyāsadevos tėvas Parāśara, pasakyta:
śastra-pāṇiḥ pradaṇḍayan
nirjitya para-sainyādi
kṣitiṁ dharmeṇa pālayet
„Kṣatriyo pareiga – ginti piliečius nuo visų negandų, ir jis turi naudoti prievartą, kai ji būtina palaikant įstatymus ir tvarką. Todėl jis privalo triuškinti priešiškų valdovų karius ir valdyti pasaulį pagal religijos principus.“
Gerai viską pasvėrus, Arjuna neturėjo jokio pagrindo trauktis iš kovos. Jeigu jis nugalės priešus – valdys karalystę, o jei mūšyje žus – pasikels į dangaus planetas, kurių vartai jam bus plačiai atverti. Šiaip ar taip, kautynės jam atneš tiktai naudą.
Tekstas
saṅgrāmaṁ na kariṣyasi
tataḥ sva-dharmaṁ kīrtiṁ ca
hitvā pāpam avāpsyasi
Synonyms
Translation
O jeigu tu nevykdysi savo religinės pareigos – nesikausi, tuomet dėl pareigos nepaisymo tikrai užsitrauksi nuodėmę ir sutepsi kario garbę.
Purport
KOMENTARAS: Arjuna buvo garsus karys, o šlovę jis pelnė nugalėjęs daugelį didžiųjų pusdievių, net ir patį Viešpatį Śivą. Susikovęs su Viešpačiu Śiva, kuris persirengė medžiotoju, ir jį įveikęs, Arjuna suteikė malonumą Viešpačiui. Todėl gavo dovanų ginklą, kuris vadinasi pāśupata-astra. Visi žinojo, jog Arjuna – didis karys. Pats Droṇācārya palaimino jį ir apdovanojo ypatingu ginklu, kuriuo karys galėjo nukauti net ir savo mokytoją. Taigi daugelis didvyrių ir jo įtėvis dangaus karalius Indra įvertino jo sugebėjimą kautis. Tačiau jeigu Arjuna pasitrauktų iš kautynių lauko, jis ne tik neįvykdytų jam skirtos pareigos, bet prarastų šlovę bei gerą vardą ir tiesiu keliu keliautų į pragarą. Kitaip sakant, jis eitų į pragarą ne dėl to, kad dalyvavo kautynėse, bet todėl, kad jų vengė.
Tekstas
kathayiṣyanti te ’vyayām
sambhāvitasya cākīrtir
maraṇād atiricyate
Synonyms
akīrtim — gėdą; ca — taip pat; api — be to; bhūtāni — visi žmonės; kathayiṣyanti — kalbės; te — apie tave; avyayām — amžinai; sambhāvitasya — garbingam žmogui; ca — taip pat; akīrtiḥ — nešlovė; maraṇāt — mirtį; atiricyate — pranoksta.
Translation
Žmonės nuolat minės tavo gėdą, o garbingam žmogui negarbė net už mirtį baisesnė.
Purport
KOMENTARAS: Viešpats Kṛṣṇa, kaip Arjunos draugas ir kaip filosofas, pastarajam atsisakant kovoti pareiškia Savo galutinę nuomonę. Viešpats sako: „Arjuna, jei pasitrauksi iš kautynių lauko kautynėms dar neprasidėjus, žmonės pavadins tave bailiu. O jei manai, kad pabėgęs iš kautynių lauko išgelbėsi savo gyvybę, ir tegu žmonės tave vadina kaip tik nori, tai paklausyk Mano patarimo: geriau jau žūk kautynėse. Tokiam gerbiamam žmogui, kaip tu, nešlovė baisesnė už mirtį. Todėl nepritinka tau bėgti drebant dėl savo gyvybės – verčiau žūti kovoje. Taip išsaugosi savo gerą vardą visuomenėje ir išvengsi piktų kalbų, kad piktnaudžiavai Mano draugyste.“
Žodžiu, galutinė Viešpaties nuomonė tokia: Arjuna verčiau turi mirti, bet nepasitraukti iš mūšio lauko.
Tekstas
maṁsyante tvāṁ mahā-rathāḥ
yeṣāṁ ca tvaṁ bahu-mato
bhūtvā yāsyasi lāghavam
Synonyms
Translation
Didieji karvedžiai, labai vertinę tavo vardą ir šlovę, nutars, kad vien baimė paskatino tave pasitraukti iš mūšio lauko, ir laikys tave menkysta.
Purport
KOMENTARAS: Viešpats Krsna Arjunai toliau dėsto Savo samprotavimus: „Negalvok, kad didieji karvedžiai – Duryodhana, Karṇa bei kiti tavo amžininkai nutars, jog iš mūšio lauko tu pasitraukei gailėdamas brolių ir senolio. Jie manys, kad pabėgai drebėdamas dėl savo gyvybės, ir visa tavo šlovė nueis vėjais.“
Tekstas
vadiṣyanti tavāhitāḥ
nindantas tava sāmarthyaṁ
tato duḥkha-taraṁ nu kim
Synonyms
Translation
Daug užgaulių žodžių svies tavo priešai, su panieka menkindami tavo sugebėjimus. Kas gali būti tau skaudžiau?
Purport
KOMENTARAS: Iš pradžių Viešpats Kṛṣṇa nustebo, išgirdęs Arjuną ne vietoje raginantį būti gailestingiems. Viešpats pasakė, kad toks gailestingumas āryams netinka, ir dabar išsamiai pagrindžia Savo tvirtinimą, nukreiptą prieš Arjunos tariamą gailestingumą.
Tekstas
jitvā vā bhokṣyase mahīm
tasmād uttiṣṭha kaunteya
yuddhāya kṛta-niścayaḥ
Synonyms
Translation
O Kunti sūnau, arba tu žūsi mūšio lauke ir laimėsi dangaus planetas, arba nugalėsi ir džiaugsiesi žemės karalyste. Tad kelkis ir ryžtingai stok į kovą.
Purport
KOMENTARAS: Nors Arjuna ir nebuvo tikras dėl pergalės, jis vis tiek privalėjo kovoti; net jei ir žūtų kovoje, jis pasikeltų į dangaus planetas.
Tekstas
lābhālābhau jayājayau
tato yuddhāya yujyasva
naivaṁ pāpam avāpsyasi
Synonyms
sukha — laimėje; duḥkhe — ir kančioje; same — pusiausvyroje; kṛtvā — taip elgdamasis; lābha-alābhau — ir gavęs, ir netekęs; jaya-ajayau — pasiekęs pergalę ir pralaimėjęs; tataḥ — nuo šios akimirkos; yuddhāya — vardan kovos; yujyasva — užsiimk (kovok); na — niekada; evam — taip; pāpam — atoveikį už nuodėmes; avāpsyasi — tu gausi.
Translation
Kovoki dėl pačios kovos ir nesirūpink nei laime, nei kančia, nei praradimu, nei įgijimu, nei pergale, nei pralaimėjimu. Šitaip niekada neužsitrauksi nuodėmės.
Purport
KOMENTARAS: Dabar Viešpats Kṛṣṇa tiesiai sako, kad Arjuna turi kautis dėl kovos, kurios trokšta Pats Kṛṣṇa. Krṣṇos sąmonės veikloje nepaisoma nei džiaugsmo ar skausmo, nei įgijimo ar naudos, nei pergalės ar pralaimėjimo. Daryti viską Kṛṣṇos vardan – tai transcendentinė sąmonė, veikiant su tokia sąmone materiali veikla nesukelia jokio atoveikio. Tas, kuris veikia siekdamas asmeninio juslinio pasitenkinimo – ar skatinamas dorybės, ar iš aistros – susilauks geresnio ar blogesnio atoveikio už savo veiksmus. Bet visiškai atsidavęs Viešpačiui žmogus, kuris veikia įsisąmoninęs Kṛṣṇą, daugiau niekam nebeskolingas ir nieko neprivalo – priešingai, negu įprastai veikiantis. Pasakyta:
na kiṅkaro nāyam ṛṇī ca rājan
sarvātmanā yaḥ śaraṇaṁ śaraṇyaṁ
gato mukundaṁ parihṛtya kartam
„Kiekvienas, kuris atmetė kitas pareigas ir visiškai atsidavė Kṛṣṇai, Mukundai, daugiau niekam nebeskolingas ir niekuo neįpareigotas nei pusdieviams, nei išminčiams, nei paprastiems žmonėms, nei žmonijai, nei giminaičiams, nei protėviams.“ (SB 11.5.41) Šiuo posmu Kṛsṇa bendrais bruožais nusako Arjunai tai, apie ką išsamiau kalbės tolesniuose posmuose.
Tekstas
buddhir yoge tv imāṁ śṛṇu
buddhyā yukto yayā pārtha
karma-bandhaṁ prahāsyasi
Synonyms
eṣā — visa tai; te — tau; abhihitā — aiškinau; sāṅkhye — analitiniu tyrinėjimu; buddhiḥ — intelektas; yoge — veikloje be karminio rezultato; tu — tačiau; imām — tai; śṛṇu — išklausyk; buddhyā — intelektu; yuktaḥ — susietą; yayā — kurio dėka; pārtha — o Pṛthos sūnau; karma-bandham — iš atoveikių pančių; prahāsyasi — tu ištrūksi.
Translation
Iki šiol aiškinau tau šį žinojimą pasitelkęs analitinio tyrinėjimo būdą. Dabar paklausyk, kaip jį paaiškinsiu veiklos be karminių rezultatų požiūriu. O Pṛthos sūnau, kai veiksi šitai išmanydamas, tu sutraukysi veiklos pančius.
Purport
KOMENTARAS: Anot Vedų žodyno Nirukti, saṇkhyā yra „tai, kas smulkiai nusako reiškinius“, be to, žodis sāṅkhya nurodo filosofiją, kurios objektas – tikroji sielos prigimtis. Yogos sąvoka apima juslių suvaldymą. Arjunos ketinimas nesikauti buvo pagrįstas siekimu jusliškai pasitenkinti. Užmiršęs savo pirmutinę pareigą, jis norėjo išsisukti nuo kautynių, nes manė, jog išgelbėjęs savo giminaičių bei gentainių gyvybes, bus laimingesnis, negu valdydamas karalystę, kurią gautų nugalėjęs savo pusbrolius ir brolius – Dhṛtarāṣṭros sūnus. Ir vienu, ir kitu atveju pagrindinis jo poelgių motyvas – juslinis pasitenkinimas. Ir to laimės jausmo, kurį teikia pergalė prieš gentainius, ir tos laimės, kai matytų juos gyvus, pagrindas yra asmeninis juslinis pasitenkinimas. Jo vardan aukojama net išmintis ir pareiga. Todėl Kṛṣṇa ir norėjo pasakyti Arjunai, kad jisai, nužudęs savo senolio kūną, nenužudys pačios sielos, taip pat Jis paaiškino, jog visos individualios asmenybės, neaplenkiant nė Paties Viešpaties – amžinos individualybės. Jos buvo individualybės praeityje, yra individualybės dabar ir bus individualybės ateityje, nes visi mes – individualios sielos per amžius. Mes tiesiog keičiame įvairiausius kūnus tarsi drabužius, tačiau išsaugome savo individualumą net ir išsivadavę iš materialių drabužių nelaisvės. Viešpats Kṛṣṇa vaizdžiai paaiškino analitinį sielos ir kūno tyrinėjimo būdą. Pažinimas, visapusiškai nagrinėjantis sielą ir kūną, čia vadinamas sāṅkhya – pagal tai, kaip ši sąvoka traktuojama Nirukti žodyne. Minėtoji sāṅkhya neturi nieko bendro su ateisto Kapilos sāṅkhyos filosofija. Gerokai anksčiau prieš apsišaukėlį Kapilą, sāṅkhyos filosofiją „Śrīmad-Bhāgavatam“ Savo motinai Devahūti išdėstė tikrasis Viešpats Kapila, Viešpaties Kṛṣṇos inkarnacija. Jis aiškiai nurodė, kad puruṣa, t.y. Aukščiausiasis Viešpats, yra aktyvusis pradas, ir Jis kuria nužvelgdamas prakṛti. Šiam teiginiui pritaria Vedos ir Gītā. Vedose rašoma, kad Viešpats, nužvelgė prakṛti, gamtą, ir apvaisino ją atomo dydžio individualiomis sielomis. Visos jos veikia materialiame pasaulyje, siekdamos juslinio pasitenkinimo, ir, materialios energijos užburtos, galvoja esą besimėgaujantys subjektai. Tokia mąstysena išlaikoma iki paskutinės išsivadavimo akimirkos, kai gyvoji esybė nori susivienyti su Viešpačiu. Tai paskutiniai māyos, t.y. iliuzijos, skatinančios juslinį pasitenkinimą, spąstai, ir tiktai po daugelio gyvenimų, atiduotų jusliniams džiaugsmams, didi siela atsiduoda Vāsudevai, Viešpačiui Kṛṣṇai, ir taip užbaigia galutinės tiesos ieškojimus.
Atsidavęs Kṛṣṇai Arjuna jau pripažino Jį dvasiniu mokytoju: śiṣyas te ‘haṁ śādhi māṁ tvāṁ prapannam. Vadinasi, dabar Krsna jam kalbės apie veiklą pagal buddhi-yogos, arba karma-yogos, principus, kitaip sakant, apie pasiaukojimo tarnystės praktiką, kuria tesiekiama patenkinti Viešpaties jausmus. Dešimto skyriaus dešimtame posme paaiškinta, kad buddhi- yoga – tai tiesioginis bendravimas su Viešpačiu, esančiu visų širdyse Paramātmos pavidalu. Tačiau toks ryšys neužsimezga be pasiaukojimo tarnystės. Tas, kuris su pasiaukojimu ar transcendentine meile tarnauja Viešpačiui, kitais žodžiais tariant, yra Kṛṣṇos sąmonės, ypatinga Viešpaties malone pasiekia buddhi-yogos pakopą. Todėl Viešpats sako, jog tiktai tiems, kurie iš transcendentinės meilės nuolat pasiaukojamai Jam tarnauja, Jis dovanoja gryną žinojimą apie pasiaukojimą su meile. Šitokiu būdu bhaktas be vargo pasiekia Dievą amžinos palaimos kupinoje Jo karalystėje.
Taigi buddhi-yoga, apie kurią užsimenama šiame posme, tai pasiaukojimo tarnystė Viešpačiui, o jame pavartotas žodis sāṅkhya neturi nieko bendra su ateistine sāṅkhya-yoga, kurią skelbė apsišaukėlis Kapila. Taigi klaidinga būtų manyti, jog čia minėta sāṅkhya-yoga turi kokį ryšį su ateistine sāṅkhya. Ta filosofija kalbamuoju laikotarpiu nebuvo bent kiek plačiau paplitusi, o Viešpats Kṛṣṇa nebūtų matęs reikalo minėti šiuos bedieviškus filosofinius prasimanymus. Tikrąją sāṅkhyos filosofiją Viešpats Kapila išdėstė „Śrīmad-Bhāgavatam“, tačiau net ir ji nesusijusi su dabar aptariamais dalykais. Čia sāṅkhya reiškia analitinį sielos ir kūno apibūdinimą. Viešpats Kṛṣṇa analitiškai apibūdino sielą, norėdamas padėti Arjunai pasiekti buddhi-yogos, ar bhakti-yogos, lygį. Todėl Viešpaties Kṛṣṇos sāṅkhya ir Bhāgavatam išdėstyta Viešpaties Kapilos sāṅkhya yra viena ir tas pat – bhakti-yoga. Viešpats todėl ir sakė, jog tik menkos nuovokos žmonės mato skirtumą tarp sāṅkhya-yogos ir bhakti-yogos (sāṅkhya- yogau pṛthag bālāḥ pravadanti na paṇḍitāḥ).
Žinoma, ateistinė sāṇkhya-yoga nieko bendra neturi su bhakti-yoga, ir vis tik neišmanėliai teigia, kad „Bhagavad-gītoje“ kalbama apie ją.
Vadinasi, reikia suprasti, jog buddhi-yoga – tai veikla su Kṛṣṇos sąmone, arba palaimos ir žinojimo kupina pasiaukojimo tarnystė. Tas, kuris dirba tenorėdamas patenkinti Viešpatį, kad ir koks sunkus būtų darbas, laikosi buddhi-yogos principų ir visada jaučia transcendentinę palaimą. Atlikdamas tokią transcendentinę veiklą, Viešpaties malone žmogus savaime įgyja visapusišką transcendentinį supratimą ir tokiu būdu, netgi nesistengdamas kaupti žinių, jis visiškai išsivaduoja. Veikla įsisąmoninus Kṛṣṇą labai skiriasi nuo karminės veiklos, ypač tai matyti juslinių malonumų, susijusių su šeimynine ar materialia laime, srityje. Taigi buddhi-yogo atliekama veikla yra transcendentinė.
Tekstas
pratyavāyo na vidyate
sv-alpam apy asya dharmasya
trāyate mahato bhayāt
Synonyms
Translation
Tos pastangos nieko neatima ir nesumažina, ir net mažas žingsnelis šiame kelyje apsaugos nuo pačios didžiausios baimės.
Purport
KOMENTARAS: Kṛṣṇos sąmonės veikla, ar veiksmai Kṛṣṇos labui, nelaukiant juslinio pasitenkinimo – aukščiausia transcendentinė veikla. Net darant pačius pirmuosius tokios veiklos žingsnius nesusiduriama su kliūtimis, ir net pačios menkiausios pastangos niekada nepražūva. Bet kokį materialiu lygiu pradėtą darbą reikia užbaigti, antraip visos pastangos nueis perniek. O kiekvienas darbas, kuriuo siekiama patenkinti Kṛṣṇą, turi amžinus rezultatus, net jeigu jis neužbaigtas. Tokį darbą atliekantysis ničnieko nepraranda, net jeigu savo darbo ir neužbaigia. Jeigu veikla su Kṛṣṇos sąmone tesudaro vieną procentą, jos rezultatai neprapuls, ir kitą kartą darbas vėl bus pradėtas nuo to, kas pasiekta; tuo tarpu materiali veikla be šimtaprocentinio pasisekimo neatneša jokios naudos. Pavyzdžiui, Ajāmila savo pareigas Kṛṣṇos sąmonės srityje vykdė gana menkai, tačiau Viešpaties malone jis galų gale pasiekė šimtaprocentinį rezultatą. „Śrīmad- Bhāgavatam“ (1.5.17) šiuo atveju pateikiamas puikus posmas:
bhajann apakvo ’tha patet tato yadi
yatra kva vābhadram abhūd amuṣya kiṁ
ko vārtha āpto ’bhajatāṁ sva-dharmataḥ
„Jeigu kas nors atsisako jam nustatytų pareigų ir veikia su Kṛṣṇos sąmone, tačiau suklumpa nebaigęs tos veiklos – ką gi jis praranda? Ir ką jis laimi, net tobuliausiai atlikdamas savo materialią veiklą?“ Arba anot krikščionių: kokia nauda žmogui, jeigu jis laimės visą pasaulį, bet praras savo amžinąją sielą?
Materiali veikla ir jos rezultatai išnyksta drauge su kūnu. Tačiau Kṛṣṇos sąmonės veikla suteiks galimybę sugrįžti į Kṛṣṇos sąmonę net ir po to, kai jis paliks kūną. Jis būtinai gaus galimybę kitą gyvenimą vėl gimti žmogumi aukštos kultūros brahmano arba turtingų aristokratų šeimoje, ir toks gimimas jam suteiks galimybę toliau tobulėti. Tuo unikali Kṛṣṇos sąmonės veikla.
Tekstas
ekeha kuru-nandana
bahu-śākhā hy anantāś ca
buddhayo ’vyavasāyinām
Synonyms
Translation
Žengiančiųjų šiuo keliu ketinimai tvirti, jų tikslas vienas. O mylimasis Kuru aini, tuo tarpu neryžtingųjų intelektas plačiai išsišakojęs.
Purport
KOMENTARAS: Tvirtas tikėjimas, kad Kṛṣṇos sąmonės dėka bus pasiekta aukščiausia būties tobulumo pakopa, vadinasi vyavasāyātmikā intelektu. „Caitanya-caritāmṛta“ (Madhya 22.62) teigia:
kṛṣṇe bhakti kaile sarva-karma kṛta haya
Tikėjimas – tai tvirtas pasikliovimas tuo, kas iškilnu. Kai žmogus vykdo Kṛṣṇos sąmonės pareigas, jis neprivalo derintis prie materialaus pasaulio su jo įsipareigojimais šeimos tradicijoms, žmoniškumui ar tautiškumui. Veikti dėl pasitenkinimo esame sąlygojami ankstesnių gerų ar blogų darbų. Tačiau tas, kuriame nubudo Kṛṣṇos sąmonė, nebeprivalo savo veikla siekti teigiamų rezultatų. Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus veikia absoliučiu lygiu, nes gėrio ir blogio priešybės jo veiksmams jau nebeturi įtakos. Aukščiausia Kṛṣṇos sąmonės tobulumo pakopa – materialios būties sampratos atsižadėjimas. Tokia būsena pasiekiama savaime laipsniškai vystantis Kṛṣṇos sąmonei.
Kṛṣṇą įsisąmoninusio žmogaus ketinimų tvirtumas pagrįstas žinojimu. Vāsudevaḥ sarvam iti sa mahātmā su-durlabhah: Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus yra reta, kilni siela, kuri tobulai žino, jog Vāsudeva ar Kṛṣṇa – visų matomų priežasčių pagrindas. Kaip laistant medžio šaknis vandens gauna lapai ir šakos, taip ir veikiant su Kṛṣṇos sąmone didžiausia paslauga padaroma visiems – pačiam sau, šeimai, visuomenei, kraštui, žmonijai etc. Jeigu žmogaus veiksmais patenkintas Kṛṣṇa – tai ir visi kiti bus patenkinti.
Tačiau geriausiai tarnystė Kṛṣṇos sąmonės srityje atliekama vadovaujant dvasiniam mokytojui – bona fide Kṛṣṇos atstovui, suprantančiam įgimtas mokinio savybes ir galinčiam jo veiksmus nukreipti reikiama Kṛṣṇos sąmonės kryptimi. Norint gerai perprasti Kṛṣṇos sąmonę, reikia veikti ryžtingai ir paklusti Krsnos atstovui. Bona fide dvasinio mokytojo nurodymus būtina suprasti kaip savo gyvenimo misiją. Śrīla Viśvanātha Cakravartis Ṭhākura savo garsiose maldose, skirtose dvasiniam mokytojui, moko mus:
yasyāprasādān na gatiḥ kuto ’pi
dhyāyan stuvaṁs tasya yaśas tri-sandhyaṁ
vande guroḥ śrī-caraṇāravindam
„Patenkindami dvasinį mokytoją, kartu patenkiname ir Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, o jeigu to nedarysime – neturėsime galimybių pakilti iki Kṛṣṇos sąmonės lygio. Todėl triskart per dieną medituodamas turiu melsti savo dvasinio mokytojo malonės ir su pagarba jam lenktis.“
Tačiau visą šį procesą lemia nesusijęs su kūniškąja samprata tobulas žinojimas apie sielą – ne teorinis, bet praktinis, pašalinantis visas galimybes tenkinti jusles karmine veikla. Nestabilaus proto žmogų vilioja įvairių rūšių karminė veikla.
Tekstas
pravadanty avipaścitaḥ
veda-vāda-ratāḥ pārtha
nānyad astīti vādinaḥ
janma-karma-phala-pradām
kriyā-viśeṣa-bahulāṁ
bhogaiśvarya-gatiṁ prati
Synonyms
yām imām — visus šiuos; puṣpitāṁ — puošnius; vācam — žodžius; pravadanti — sako; avipaścitaḥ — menko išmanymo žmonės; veda-vāda- ratāḥ — tariamieji Vedų pasekėjai; pārtha — o Pṛthos sūnau; na — niekada; anyat — kas nors kita; asti — yra; iti — taip; vādinaḥ — šalininkai; kāma-ātmānaḥ — trokštantys juslinių malonumų; svarga-parāḥ — norintys pasiekti dangaus planetas; janma-karma-phala-pradām — duodančios gerą gimimą ir kitas karmines pasekmes; kriyā-viśeṣa — prašmatnios ceremonijos; bahulām — įvairios; bhoga — jusliniai malonumai; aiśvarya — ir turtai; gatim — ėjimas; prati — link.
Translation
Menko išmanymo žmonės žavisi puošniais Vedų žodžiais, siūlančiais atlikti įvairią karminę veiklą, kad būtų galima pasikelti į dangaus planetas, užsitarnauti gerą gimimą, valdžią ar gauti kitokios materialios naudos. Geisdami juslinių malonumų bei prabangaus gyvenimo, jie teigia, kad už tai nėra nieko aukštesnio.
Purport
KOMENTARAS: Didžioji dauguma žmonių – ne itin protingi, dėl neišmanymo labai prisirišę prie karminės veiklos, kurią rekomenduoja Vedų karma-kāṇḍos skyriai. Tokie žmonės nesidomi niekuo, išskyrus tai, kas žada juslinius malonumus: gyvenimo džiaugsmus danguje, kur lengvai prieinamas vynas bei moterys ir kur materialūs turtai – įprastas dalykas. Norintiems pasikelti į dangaus planetas Vedos siūlo įvairius aukų atnašavimus, ypač – jyotiṣṭomos aukojimą. Ten pasakyta, kad norintis patekti į dangaus planetas privalo atnašauti tokias aukas, todėl žmonės su menku žinių kraičiu mano, kad toks visos Vedų išminties tikslas. Tokiems neprityrusiems žmonėms labai sunku ryžtingai veikti su Kṛṣṇos sąmone. Kaip kvailiai susižavi nuodingų augalų žiedais, nenumanydami tokio susižavėjimo pasekmių, taip ir neišmanėlius patraukia dangaus turtai ir jų teikiami jusliniai malonumai.
Vedų karma-kāṇḍos dalyje pasakyta: apāma somam amṛtā abhūma ir akṣayyaṁ ha vai cāturmasya-yājinaḥ sukṛtaṁ bhavati. Kitais žodžiais tariant, tie, kurie atlieka keturis mėnesius trunkančias askezes, gauna teisę gerti soma-rasos gėrimus, kad taptų nemirtingi ir amžinai laimingi. Kai kas dar šioje žemėje trokšta paragauti soma-rasos, kad gautų stiprybės ir galėtų patirti didžiulius juslinius malonumus. Tokie žmonės netiki, kad galima išsivaduoti iš materijos nelaisvės, ir labai žavisi puošniomis Vedose aprašytomis aukojimo ceremonijomis. Tai daugiausiai jausminiai žmonės, tegeidžiantys dangiškų gyvenimo malonumų. Yra žinoma, kad dangaus planetose veša „Nandana-kānanos“ sodai, kuriuose yra puikiausios galimybės bendrauti su angeliško grožio moterimis; ten upėmis liejasi soma-rasos vynas. Tokie kūniški džiaugsmai, be abejonės, jusliški. Jų vaikosi žmonės, jaučiantys potraukį tiktai materialiai, laikinai laimei, nes jie tariasi esą materialaus pasaulio viešpačiai.
Tekstas
tayāpahṛta-cetasām
vyavasāyātmikā buddhiḥ
samādhau na vidhīyate
Synonyms
Translation
Kas pernelyg prisirišęs prie juslinių malonumų bei materialių gėrybių ir dėl to pameta galvą, tam negimsta tvirtas pasiryžimas pasiaukojus tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui.
Purport
KOMENTARAS: Samādhi reiškia „sutelktos mintys“. Vedų žodynas Nirukti teigia: samyag ādhīyate ‘sminn ātma-tattva-yāthātmyam – „Būsena, kai mintys sutelktos savajam „aš“ pažinti, vadinasi samādhi.“ Samādhi niekada nepasieks tie, kurie domisi tik jusliniais malonumais; nepasieks jos ir tie, kuriuos sutrikdo tokie laikini dalykai. Tokius žmones vienaip ar kitaip nubaudžia pati materiali energija.
Tekstas
nistrai-guṇyo bhavārjuna
nirdvandvo nitya-sattva-stho
niryoga-kṣema ātmavān
Synonyms
trai-guṇya — susijusi su trijų materialios gamtos guṇų; viṣayāḥ — dalykais; vedāḥ — Vedų raštija; nistrai-guṇyaḥ — transcendentalus trims materialios gamtos guṇoms; bhava — būk; arjuna — o Arjuna; nirdvandvaḥ — be dualizmo; nitya-sattva-sthaḥ — tyroje dvasinės egzistencijos būsenoje; niryoga-kṣemaḥ — nesiekdamas įgyti ar išsaugoti; ātma-vān — susitelkęs savajame „aš“.
Translation
Vedos daugiausiai kalba apie tris materialios gamtos guṇas. O Arjuna, tapk transcendentalus guṇų atžvilgiu, laisvas nuo visų priešybių, atsisakyk siekių kažką laimėti ar išsaugoti šiame pasaulyje ir susitelk savajame „aš“.
Purport
KOMENTARAS: Materiali veikla – tai trijų materialios gamtos guṇų veiksmai ir jų atoveikiai. Ja siekiama kokių nors rezultatų, o tai ir yra mūsų vergijos materialiame pasaulyje priežastis. Vedos labai daug kalba apie karminę veiklą, kad padėtų plačiajai visuomenei tolydžio pakilti iš juslinio pasitenkinimo srities į transcendentinę plotmę. Viešpats Kṛṣṇa pataria Savo mokiniui ir draugui Arjunai pakilti iki transcendentinės Vedāntos filosofijos lygio, kurio pirmoji pakopa – brahma–jijñāsā, klausimai apie aukščiausiąją transcendenciją. Visos materialaus pasaulio gyvosios esybės nuožmiai kovoja už būvį. Viešpats, sukūręs materialų pasaulį, dovanojo joms Vedų išmintį ir nurodė, kaip gyventi ir ištrūkti iš materijos pančių. Kai baigiame juslinio pasitenkinimo veiklą – užverčiame karma-kāṇḍos skyrių, tuomet Upaniṣadų forma mums yra suteikiama dvasinio pažinimo galimybė. Upaniṣados – tai įvairių Vedų dalys, o „Bhagavad-gītā“ yra penktosios Vedos, „Mahābhāratos“ dalis. Upaniṣados žymi transcendentinio gyvenimo pradžią.
Kol egzistuoja materialus kūnas, tol egzistuoja materialių guṇų sąlygojami veiksmai ir atoveikiai. Priešybių – laimės ir kančios, šalčio ir karščio – akivaizdoje reikia mokytis pakantumo, o išmokę tas priešybes pakęsti, atsikratome rūpesčių, susijusių su praradimu ir įgijimu. Toks transcendentinis lygmuo pasiekiamas visiškai išsiugdžius Kṛṣṇos sąmonę, kai visiškai pasikliaujama gera Kṛṣṇos valia.
Tekstas
sarvataḥ samplutodake
tāvān sarveṣu vedeṣu
brāhmaṇasya vijānataḥ
Synonyms
yāvān — visa kas; arthaḥ — naudingo; uda-pāne — vandens šulinyje; sarvataḥ — visais atžvilgiais; sampluta-udake — dideliame vandens telkinyje; tāvān — lygiai taip ir; sarveṣu — visuose; vedeṣu — Vedų raštuose; brāhmaṇasya — žmogui, kuris yra patyręs Aukščiausiąjį Brahmaną; vijānataḥ — tam, kuris turi visišką žinojimą.
Translation
Visas reikmes, kurias patenkina mažas šulinys, gali patenkinti ir didelis vandens telkinys. Taip ir žinantis galutinį Vedų tikslą pasiekia visus kitus jų tikslus.
Purport
KOMENTARAS: Ritualai bei aukojimai, minimi Vedų raštų karma-kāṇḍos skyriuje, skatina laipsniškai siekti savęs pažinimo. O savęs pažinimo tikslas yra aiškiai apibrėžtas penkioliktame „Bhagavad-gītos“ skyriuje (15.15): Vedų studijavimo tikslas – pažinti Viešpatį Kṛṣṇą, pirmapradę visa ko priežastį. Taigi pažinti save – tai pažinti Kṛṣṇą ir amžinus savitarpio ryšius su Juo. Apie gyvųjų esybių ir Kṛṣṇos ryšį užsimenama ir penkioliktame „Bhagavad-gītos“ skyriuje (15.7). Gyvosios esybės – sudėtinės Kṛṣṇos dalelės, todėl Vedų pažinimo viršūnė – atgaivinti individualių gyvųjų esybių Kṛṣnos sąmonę. Tai patvirtinta „Śrīmad-Bhāgavatam“ (3.33.7):
yaj-jihvāgre vartate nāma tubhyam
tepus tapas te juhuvuḥ sasnur āryā
brahmānūcur nāma gṛṇanti ye te
„O mano Viešpatie, tas, kuris kartoja Tavo šventąjį vardą, net jei jis žemos kilmės, gimęs caṇḍālos (šunėdžio) šeimoje – yra pasiekęs aukščiausiąjį dvasinės savivokos lygį. Toks žmogus bus atlikęs visų rūšių askezes bei aukas pagal Vedose nurodytus ritualus, daug kartų išstudijavęs Vedų raštus, o prieš tai nusimaudęs visose šventose vietose. Jis laikomas geriausiu tarp āryų.“
Taigi reikia būti pakankamai išmintingiems ir suprasti Vedų paskirtį, o nesižavėti tiktai ritualais ir trokšti pasikelti į dangaus karalystes, kuriose aukštesnis juslinio pasitenkinimo lygis. Mūsų laikų paprastas žmogus tiesiog neįstengtų laikytis visų Vedų ritualams nustatytų taisyklių, nuodugniai išstudijuoti visą Vedāntą ir Upaniṣadas. Norėdami pasiekti visus Vedų tikslus, turėtume tam skirti daug laiko, jėgų, išmanymo bei išteklių. Vargu ar mūsų laikais tai įmanoma. Tuo tarpu pagrindinį vediškosios kultūros tikslą galima pasiekti kartojant šventąjį Viešpaties vardą – kaip tai rekomenduoja daryti visų puolusių sielų gelbėtojas Viešpats Caitanya. Kai didysis Vedų žinovas Prakāśānanda Sarasvatis paklausė Viešpaties Caitanyos, kodėl Jis tarsi koks sentimentalus žmogus kartoja šventąjį Viešpaties vardą, užuot studijavęs Vedāntos filosofiją, Viešpats atsakė, kad Jo dvasinis mokytojas laikęs Jį didžiausiu kvailiu ir liepęs kartoti šventąjį Kṛṣṇos vardą. Jis darė kaip palieptas, ir Jį užvaldė beprotiška ekstazė. Dabartiniame Kali amžiuje dauguma žmonių kvaili ir nepakankamai išsilavinę, kad suvoktų Vedāntos filosofiją. Aukščiausias Vedāntos filosofijos tikslas pasiekiamas be įžeidimų kartojant šventąjį Viešpaties vardą. Vedānta – Vedų išminties aukščiausia viršūnė, o Vedāntos filosofijos autorius bei žinovas – Viešpats Kṛṣṇa. Didžiausias vedāntistas – tai tokia didi siela, kuri jaučia malonumą kartodama šventąjį Viešpaties vardą. Toks yra aukščiausias Vedų misticizmo tikslas.
Tekstas
mā phaleṣu kadācana
mā karma-phala-hetur bhūr
mā te saṅgo ’stv akarmaṇi
Synonyms
karmaṇi — nurodytoms pareigoms; eva — tikrai; adhikāraḥ — teisė; te — tavo; mā — niekada; phaleṣu — vaisiams; kadācana — bet kada; mā — niekada; karma-phala — veiklos rezultatų; hetuḥ — priežastis; bhūḥ — būk; ma — niekada; te — tavo; saṅgaḥ — prisirišimas; astu — turi būti; akarmaṇi — nurodytų pareigų neatlikimui.
Translation
Tu gali vykdyti nurodytą pareigą, bet nesisavink tos veiklos vaisių. Niekada nelaikyk savęs veiklos rezultatų priežastimi ir neįprask neatlikti savo pareigos.
Purport
KOMENTARAS: Čia aptariami trys dalykai: nurodytos pareigos, veikla pagal įgeidžius ir neveiklumas. Nurodytos pareigos – tai veikla, kurią diktuoja materialios gamtos guṇos, veikiančios žmogų. Veikla pagal savo įgeidžius – tai autoriteto nesankcionuoti veiksmai, o neveiklumas – nurodytų savo pareigų nevykdymas. Viešpats nesiūlo Arjunai atsisakyti veiklos, bet pataria vykdyti nurodytą pareigą ir neprisirišti prie rezultatų. Tas, kuris junta potraukį savo veiklos rezultatams, pats tampa veiksmo priežastimi. Todėl jis dėl savo veiklos rezultatų patiria džiaugsmą ar kančią.
Nurodytas pareigas galima suskirstyti į tris grupes: kasdieninis darbas, veikla ypatingomis aplinkybėmis ir troškimus atitinkanti veikla. Kasdieninė veikla yra atliekama iš pareigos pagal šventraščių nurodymus, negeidžiant rezultatų, ir priklauso dorybės guṇai. Veikla, sukurianti rezultatus, pančioja, todėl ji nepalanki. Kiekvienas žmogus turi neatimamą teisę vykdyti nurodytas pareigas, tačiau veikti jis privalo netrokšdamas rezultatų. Šitaip nesavanaudiškai atliekamos nurodytos pareigos, be abejonės, atveria kelią į išsivadavimą.
Todėl Viešpats pataria Arjunai kovoti suvokiant pareigą, bet negalvojant apie rezultatus. Nedalyvauti kautynėse – vėlgi savotiškas prisirišimas. Toks prisirišimas neleidžia pasukti į išsivadavimo kelią. Prisirišimas, tiek pozityvus, tiek negatyvus, yra nelaisvės priežastis. Neveiklumas – nuodėmė. Todėl vienintelis išsigelbėjimo kelias Arjunai – kovoti suvokiant pareigą.
Tekstas
saṅgaṁ tyaktvā dhanañ-jaya
siddhy-asiddhyoḥ samo bhūtvā
samatvaṁ yoga ucyate
Synonyms
Translation
Vykdyk savo pareigą, o Arjuna, išlaikydamas pusiausvyrą, neprisirišęs prie sėkmės ar nesėkmės. Tokia pusiausvyros būsena vadinasi yoga.
Purport
KOMENTARAS: Kṛṣṇa nurodo Arjunai veikti pagal yogą. Kas yra toji yoga? Yoga – tai proto sutelkimas į Aukščiausiąjį, suvaldant visad nerimstančias jusles. O kas yra Aukščiausiasis? Aukščiausiasis – tai Viešpats, ir jeigu Jis Pats įsako Arjunai kautis, tai Arjuna neatsako už tos kovos pasekmes. Laimėjimas ar pergalė – tai Kṛṣṇos rūpestis, o Arjunai tiesiog patariama veikti paklūstant Kṛṣṇos valiai. Vykdyti Kṛṣṇos nurodymus – štai kas yra tikroji yoga. Procesas, kai vykdomi Kṛṣṇos nurodymai, vadinasi Kṛṣṇos sąmonė. Tiktai Kṛṣṇos sąmonės dėka įmanoma atsikratyti nuosavybės jausmo. Reikia tapti Kṛṣṇos tarnu, arba Kṛṣṇos tarno tarnu. Toks yra teisingas būdas vykdyti Kṛṣṇos sąmonės pareigas, tai savaime padeda atlikti veiksmus laikantis yogos principų.
Būdamas kṣatriya, Arjuna yra varṇāśrama-dharmos institucijos dalis. „Viṣṇu Purāṇoje“ yra teigiama, jog pagrindinis ir vienintelis varṇāśrama- dharmos tikslas – patenkinti Viṣṇu. Reikia stengtis ne patiems pasitenkinti, kaip paprastai daroma materialiame pasaulyje, bet tenkinti Kṛṣṇą. Taigi, netenkinant Kṛṣṇos, nebus tiksliai laikomasi varṇāśrama-dharmos principų. Kṛṣṇa netiesiogiai pataria Arjunai daryti taip, kaip Jis liepia.
Tekstas
buddhi-yogād dhanañ-jaya
buddhau śaranam anviccha
kṛpaṇāḥ phala-hetavaḥ
Synonyms
dūreṇa — laikykis toli; hi — tikrai; avaram — nuo pasibjaurėtinos; karma — veiklos; buddhi-yogāt — veikdamas vardan Kṛṣṇos; dhanañjaya — o turtų užkariautojau; buddhau — su tokia sąmone; śaraṇam — visiško atsidavimo; anviccha — siek; kṛpaṇāḥ — šykštuoliai; phala-hetavaḥ — siekiantys savo darbo vaisių.
Translation
O Dhanañjaya, vykdydamas pasiaukojimo tarnystę apsisaugok nuo pasibjaurėtinos veiklos ir su tokia sąmone atsiduok Viešpačiui. Šykštuoliai tie, kurie nori mėgautis savo darbo vaisiais.
Purport
KOMENTARAS: Kas iš tikrųjų suvokė savo prigimtinį būvį, kas suvokė esąs amžinas Viešpaties tarnas, tas atsisako visų užsiėmimų išskyrus veiklą su Kṛṣṇos sąmone. Jau aiškinta, kad buddhi-yoga – tai transcendentinė meilės tarnystė Viešpačiui. Tokia pasiaukojimo tarnystė – teisingai pasirinkta gyvosios esybės veiklos kryptis. Tik šykštuoliai trokšta naudotis savo darbo vaisiais, kad dar labiau įsipainiotų į materijos nelaisvę. Bet kokia veikla, išskyrus veiklą su Kṛṣṇos sąmone, yra smerktina, nes ji kaskart nubloškia jos atlikėją į gimimo ir mirties ratą. Todėl nereikia norėti būti veiklos priežastimi, viską reikia daryti įsisąmoninus Kṛṣṇą – Kṛṣṇai patenkinti. Šykštuoliai nežino, kaip teisingai naudotis galimybėmis, kurias suteikia likimo valia ar alinančiu darbu įgyti turtai. Visą savo energiją reikia atiduoti veiklai su Kṛṣṇos sąmone, ir tada gyvenimas bus nugyventas sėkmingai. Nes tiktai nelaimingi žmonės, tartum šykštuoliai, nepanaudoja savo žmogiškosios energijos tarnystėje Viešpačiui.
Tekstas
ubhe sukṛta-duṣkṛte
tasmād yogāya yujyasva
yogaḥ karmasu kauśalam
Synonyms
buddhi-yuktaḥ — tas, kuris atlieka pasiaukojimo tarnystę; jahāti — gali atsikratyti; iha — šiame gyvenime; ubhe — abiejų; sukṛta-duṣkṛte — ir gerų, ir blogų pasekmių; tasmāt — todėl; yogāya — pasiaukojimo tarnystės vardan; yujyasva — būk tam atsidėjęs; yogaḥ — Kṛṣṇos sąmonė; karmasu — visos veiklos; kauśalam — menas.
Translation
Žmogus, atsidėjęs pasiaukojimo tarnystei, dar šiame gyvenime atsikrato tiek gerų, tiek blogų pasekmių. Todėl siek yogos – meno tobulai veikti.
Purport
KOMENTARAS: Veikdama nuo neatmenamų laikų, kiekviena gyvoji esybė sukaupia daugybę gerų ir blogų darbų reakcijų. Dėl to ji niekaip negali suvokti savo prigimtinio būvio. Jos neišmanymą gali išsklaidyti „Bhagavad-gītos“ nurodymai, raginantys visiškai atsiduoti Viešpačiui Śrī Kṛṣṇai ir taip išvengti gyvenimas po gyvenimo mus pančiojančios veiksmų bei jų atoveikių virtinės. Todėl Arjunai patariama veikti su Kṛṣṇos sąmone, t.y. praktikuoti apsivalymo procesą, kuris padeda išvengti veiklos pasekmių.
Tekstas
phalaṁ tyaktvā manīṣiṇaḥ
janma-bandha-vinirmuktāḥ
padaṁ gacchanty anāmayam
Synonyms
karma-jam — gimusių iš karminės veiklos; buddhi-yuktāḥ — atliekantys pasiaukojimo tarnystę; hi — tikrai; phalam — rezultatų; tyaktvā — atsisakydami; manīṣiṇaḥ — didieji išminčiai arba bhaktai; janma-bandha — iš gimimo ir mirties nelaisvės; vinirmuktāḥ — išsivadavę; padam — padėtį; gacchanti — jie pasiekia; anāmayam — be kančių.
Translation
Didieji išminčiai, ar bhaktai, su pasiaukojimu tarnaudami Viešpačiui išsilaisvina iš veiklos materialiame pasaulyje pasekmių. Taip jie ištrūksta iš gimimo ir mirties rato ir pasiekia būvį be kančių [sugrįždami atgal pas Dievą].
Purport
KOMENTARAS: Išsivadavusių gyvųjų esybių namai ten, kur nėra materialių kančių. Bhāgavatam (10.14.58) sako:
mahat-padaṁ puṇya-yaśo murāreḥ
bhavāmbudhir vatsa-padaṁ paraṁ padaṁ
padaṁ padaṁ yad vipadāṁ na teṣām
„Viešpats – materialaus kosmoso prieglobstis, Jis žinomas Mukundos, suteikiančiojo mukti, vardu. Todėl tam, kuris sėdo į Jo lotosinių pėdų laivą, materialaus pasaulio vandenynas sumažėja iki balutės, kuri telkšo veršelio pėdsake. Tokio žmogaus tikslas – pasiekti paraṁ padam, Vaikuṇṭhą – šalį, kur nėra materialių kančių, jis nesiveržia ten, kur kiekviename žingsnyje tyko pavojai.“
Tiktai neišmanymas trukdo suprasti, kad materialus pasaulis – kančių šalis, kad jame kas žingsnis tyko pavojai. Tik dėl neišmanymo menkos nuovokos žmonės atlieka karminę veiklą ir bando prisitaikyti prie aplinkybių, manydami, kad karminės veiklos vaisiai padarys juos laimingus. Jie nė nenumano, kad niekur visatoje nėra tokio materialaus kūno, kuris galėtų užtikrinti gyvenimą be kančių. Gyvenimo bėdos – gimimas, mirtis, senatvė ir ligos – būdingos visam materialiam pasauliui. Tačiau suvokiantis savo tikrąją, prigimtinę amžino Viešpaties tarno padėtį, suvokia ir Dievo Asmens padėtį, todėl atsideda transcendentinei meilės tarnystei Viešpačiui. Dėl to jis gauna teisę įžengti į Vaikuṇṭhos planetas, kuriose gyvenimas nematerialus, nėra kančių, mirtis ir laikas neturi įtakos. Įsisąmoninti savo prigimtinį būvį – tai suvokti Dievo didybę. Klysta tas, kuris galvoja, kad gyvoji esybė ir Viešpats – vienodo lygio. Toks žmogus gyvena tamsoje ir negali su pasiaukojimu tarnauti Viešpačiui. Jis pats sau tampa dievu ir pasmerkia save nuolatos gimti ir mirti. Bet tas, kuris suvokia, kad jo pašaukimas – tarnauti, ir ima tarnauti Viešpačiui, iškart tampa vertas Vaikuṇṭhalokos. Tarnavimas Viešpaties labui vadinasi karma-yoga, arba buddhi-yoga, arba, paprasčiau tariant – pasiaukojimo tarnystė.
Tekstas
buddhir vyatitariṣyati
tadā gantāsi nirvedaṁ
śrotavyasya śrutasya ca
Synonyms
Translation
Kai tavo intelektas išsigaus iš iliuzijos tankynės, tapsi abejingu ir tam, ką jau girdėjai, ir tam, ką dar išgirsi.
Purport
KOMENTARAS: Didžiųjų Viešpaties bhaktų gyvenimo pavyzdys rodo, kad per pasiaukojimo Viešpačiui tarnystę jie tampa abejingi Vedų ritualams. Kai žmogus iš tikrųjų suvokia Kṛṣṇą, savo ryšį su Kṛṣṇa, jis natūraliai visiškai nustoja domėtis apeigomis, kurios siejasi su karmine veikla, net jeigu jis yra patyręs brahmanas. Śrī Mādhavedra Puris, didis bhaktas ir ācārya, bhaktų sekos atstovas, sako:
bho devāḥ pitaraś ca tarpaṇa-vidhau nāhaṁ kṣamaḥ kṣamyatām
yatra kvāpi niṣadya yādava-kulottaṁsasya kaṁsa-dviṣaḥ
smāraṁ smāram aghaṁ harāmi tad alaṁ manye kim anyena me
„Būkit pagarbintos mano maldos, kurias kalbu triskart per dieną. Būki pagarbintas, o apsiplovime. O pusdieviai! O protėviai! Atleiskite man už tai, kad nesugebu išreikšti jums pagarbos. Kur dabar būčiau, visur atsimenu didįjį Yadu dinastijos ainį [Kṛṣṇą], Kaṁsos priešą, ir taip atsikratau nuodėmių naštos. Manau, kad man to pakanka.“
Vedų ritualai ir apeigos privalomi neofitams. Tai įvairios maldos, kalbamos triskart per dieną, apsiplovimas ankstų rytą, nusilenkimas protėviams etc. Tačiau žmogus, visiškai pasinėręs į Kṛṣṇos sąmonę ir su transcendentine meile tarnaujantis Viešpačiui, tampa abejingas minėtiems reguliatyviesiems principams, nes jis jau pasiekė tobulumą. Jeigu tarnaujantis Aukščiausiajam Viešpačiui Kṛṣṇai žmogus pasiekia pažinimo lygmenį, jis nebeprivalo atlikti įvairių askezių ir atnašauti aukų, kurias rekomenduoja apreikštieji raštai. Jeigu žmogus nesuvokia, kad Vedų tikslas – pasiekti Kṛṣṇą, ir tiktai atlieka apeigas etc., jis tuščiai švaisto laiką tokiai veiklai. Kṛṣṇą įsisąmoninę žmonės pakyla virš śabda-brahmos, t.y Vedų ir Upaniṣadų nurodymų.
Tekstas
yadā sthāsyati niścalā
samādhāv acalā buddhis
tadā yogam avāpsyasi
Synonyms
śruti — Vedų apreiškime; vipratipannā — siūlomos materialios naudos nepaveiktas; te — tavo; yadā — kai; sthāsyati — išlieka; niścalā — nepajudinamas; samādhau — transcendentinės sąmonės, arba Kṛṣṇos sąmonės; acalā — nepalaužiamas; buddhiḥ — intelektas; tadā — tada; yogam — savęs pažinimą; avāpsyasi — tu pasieksi.
Translation
Kai tavo proto daugiau nebetrikdys puošni Vedų kalba, kai jis nuolatos bus paniręs į savęs pažinimo transą, tada tu pasieksi dievišką sąmonę.
Purport
KOMENTARAS: Sakyti, kad žmogus pasiekė samādhi – tai teigti, kad jis jau pasiekė visišką Kṛṣṇos sąmonę; tai yra, pasiekti visišką samādhi – tai pažinti Brahmaną, Paramātmą ir Bhagavāną. Aukščiausias savęs pažinimo tobulumas – suprasti, kad esi amžinas Kṛṣṇos tarnas, kad tavo vienintelis užsiėmimas – vykdyti Kṛṣṇos sąmonės pareigas. Įsisąmoninusio Kṛṣṇą žmogaus, ar Viešpaties ištikimo bhakto, neturėtų išmušti iš vėžių puošni Vedų kalba, ir jis neturėtų įsipainioti į karminę veiklą, norėdamas pasikelti į dangaus karalystę. Įsisąmoninus Kṛṣṇą užsimezga tiesioginis ryšys su Krsna, ir pasiekus tokią transcendentinę būklę suvokiami visi Kṛṣṇos nurodymai. Kṛṣṇos sąmonės veikla neabejotinai duos rezultatus ir suteiks išbaigtas žinias. Tereikia vykdyti Kṛṣṇos arba Jo atstovo – dvasinio mokytojo paliepimus.
Tekstas
sthita-prajñasya kā bhāṣā
samādhi-sthasya keśava
sthita-dhīḥ kiṁ prabhāṣeta
kim āsīta vrajeta kim
Synonyms
Translation
Arjuna tarė: O Kṛṣṇa, kaip atpažinti tą, kurio sąmonė panirusi į transcendenciją? Kaip jis šneka ir kokia jo kalba? Kaip jis sėdi ir kaip vaikšto?
Purport
KOMENTARAS: Kaip kiekvienam žmogui konkrečioje situacijoje būdingi tam tikri bruožai, taip Kṛṣṇą įsisąmoninusiam žmogui būdinga tam tikra kalbėsena, eisena, mąstysena, jausena etc. Kaip turtingame žmoguje pagal jam būdingus požymius atpažinsi turtuolį, ligotame – ligonį, kaip mokytam žmogui būdingi saviti požymiai, taip žmogus su transcendentine Kṛṣṇos sąmone atpažįstamas iš požymių, būdingų jo elgesiui. Tie ypatingi požymiai nurodomi „Bhagavad-gītoje“. Svarbiausia, kas rodo, kad žmogus įsisąmonino Kṛṣṇą – kalba, nes ji – pati pagrindinė bet kurio žmogaus savybė. Sakoma, kvailio nepažinsi, kol jis nekalba. Iš tiesų, sunku atpažinti kvailį, kol jis dailiai apsitaisęs, bet pakanka kvailiui atverti burną ir jis tuoj išsiduoda. Geriausiai Kṛṣṇos sąmonės žmogų charakterizuoja tai, kad jis kalba tiktai apie Kṛṣṇą ir su Juo susijusius dalykus. Po to savaime išryškėja ir kitos savybės, apie kurias pasakoja kiti posmai.
Tekstas
prajahāti yadā kāmān
sarvān pārtha mano-gatān
ātmany evātmanā tuṣṭaḥ
sthita-prajñas tadocyate
Synonyms
śrī-bhagavān uvāca — Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė; prajahāti — atsisako; yadā — kai; kāmān — troškimų jusliškai tenkintis; sarvān — visokiausių; pārtha — o Pṛthos sūnau; manaḥ-gatān — proto išgalvotų; ātmani — tyroje sielos būsenoje; eva — tikrai; ātmanā — apvalytu protu; tuṣṭaḥ — patenkintas; sthita-prajñāḥ — paniręs į transcendenciją; tadā — tada; ucyate — sakoma.
Translation
Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: O Pārtha, kai žmogus atsisako visų troškimų jusliškai tenkintis, kuriuos prasimano protas, ir kai šitaip apsivalęs jo protas pasitenkina vien savuoju „aš“, sakoma, kad jo sąmonė tapo grynai transcendentinė.
Purport
KOMENTARAS: Bhāgavatam teigiama, kad kiekvienas žmogus, iki galo išsiugdęs Kṛṣṇos sąmonę, t.y. įsitraukęs į pasiaukojimo tarnystę Viešpačiui, pasižymi geriausiomis didžių išminčių savybėmis, o tas, kuris nepasiekė tokios transcendentinės būklės, gerų savybių neturi, nes be atvangos ieško atsparos tik savo prasimanymuose. Vadinasi, teisingai šiame posme teigiama, jog reikia atsisakyti visų troškimų jusliškai tenkintis, kuriuos gimdo į prasimanymus linkęs protas. Juslių troškimų dirbtinai sutramdyti neįmanoma, bet, kai tarnaujama Kṛṣṇos labui, juslių troškimai be ypatingų pastangų atslūgsta patys. Todėl be svyravimų reikia įsitraukti į Kṛṣṇos sąmonės veiklą, nes pasiaukojimo tarnystė iš karto padeda pakilti iki transcendentinio sąmoningumo lygio. Dvasiškai pažengusi siela visada atranda pasitenkinimą savyje, nes suvokia esanti amžinas Aukščiausiojo Viešpaties tarnas. Tokią transcendentinę būklę pasiekęs žmogus neturi juslinių troškimų, kuriuos kursto siauros materialistinės pažiūros. Priešingai, jis yra visad laimingas savo natūralioje padėtyje – amžinoje tarnystėje Aukščiausiajam Viešpačiui.
Tekstas
sukheṣu vigata-spṛhaḥ
vīta-rāga-bhaya-krodhaḥ
sthita-dhīr munir ucyate
Synonyms
Translation
Kieno proto nesudrumsčia net trejopos kančios, kas nedžiūgauja laimėje, kas atsikratė prisirišimo, baimės bei pykčio, tas vadinamas tvirto proto išminčiumi.
Purport
KOMENTARAS: Munis yra tas, kuris sugeba sužadinti savo protą įvairiais spekuliatyviais samprotavimais, bet neprieina tikrų išvadų. Sakoma, kad kiekvienas munis turi savitą požiūrį, ir jei vieno munio pozicija nesiskiria nuo visų kitų, jis nėra munis tikrąja to žodžio prasme. Na cāsāv ṛṣir yasya mataṁ na bhinnam („Mahābhārata“, Vana-parva 313.117). Tačiau sthita-dhīr munis, apie kurį čia kalba Viešpats, skiriasi nuo įprasto munio. Sthita-dhīr munis niekada neužmiršta Kṛṣṇos, nes jis išsėmė visas savo proto spekuliacijų galias. Jis vadinasi praśānta-niḥśeṣa-mano-rathāntara („Stotra-ratna“ 43) – tai reiškia, kad jis pranoko spekuliatyvių samprotavimų lygį ir priėjo išvadą, kad Viešpats Śrī Kṛṣṇa, arba Vāsudeva, yra viskas (vāsudevaḥ sarvam iti sa mahātmā su-durlabhaḥ). Toks žmogus vadinamas muniu su pastoviu protu. Jis yra visiškos Kṛṣṇos sąmonės, ir jo nesudrumsčia trejopų kančių antplūdžiai, nes visas savo negandas jis suvokia kaip Viešpaties malonę ir mano, kad dėl savo ankstesnių piktybių jis vertas dar didesnių vargų. Jis mato, kad Viešpaties malone jo vargai sumažėjo iki minimumo. Analogiškai ir savo laimės priežastis jis kildina iš Viešpaties malonės, nes jaučiasi tos laimės nevertas. Jis suvokia, kad tiktai Viešpaties malonės dėka jam sudarytos palankios sąlygos geriau tarnauti Viešpačiui. Tarnaudamas Viešpačiui, jis visada drąsus ir aktyvus, jo neveikia prisirišimas bei pasibjaurėjimas. Prisirišimas – tai daiktų naudojimas jusliškai pasitenkinti, o atsižadėjimas – tokio prisirišimo priešingybė. Tačiau tas, kuris tvirtai laikosi Kṛṣṇos sąmonės, nei prisiriša prie ko, nei vengia, nes jo gyvenimas paskirtas tarnauti Viešpačiui. Todėl jis nepyksta, jeigu jo pastangos neatneša sėkmės. Visada – ir sėkmėje, ir nesėkmėje – Kṛṣṇą įsisąmoninusio žmogaus ryžtas tvirtas.
Tekstas
tat tat prāpya śubhāśubham
nābhinandati na dveṣṭi
tasya prajñā pratiṣṭhitā
Synonyms
yaḥ — tas, kuris; sarvatra — visur; anabhisnehaḥ — be prieraišumo; tat — tą; tat — tą; prāpya — gaudamas; śubha — gėrį; aśubham — blogį; na — niekada; abhinandati — giria; na — niekada; dveṣṭi — peikia; tasya — jo; prajñā — tobulas žinojimas; pratiṣṭhitā — tvirtas.
Translation
Kas materialiame pasaulyje neprisiriša prie gėrio ar blogio, kas susidūręs su jais nei giria juos, nei peikia, to žinojimas yra tvirtas ir tobulas.
Purport
KOMENTARAS: Materialiame pasaulyje nuolat vyksta kokie nors audringi pasikeitimai – geri ar blogi. Tas, kurio nedrumsčia audringi materialūs pasikeitimai ir kurio nepaveikia nei gėris, nei blogis, pasiekė tvarią Kṛṣṇos sąmonę. Gyvenant materialiame pasaulyje visada susiduri su gėriu ar blogiu, nes šis pasaulis sudarytas iš priešybių. Bet žmogaus su tvaria Kṛṣṇos sąmone neveikia nei gėris, nei blogis, nes jam rūpi Kṛṣṇa, absoliutus visa apimantis gėris. Įsisąmoninęs Kṛṣṇą žmogus atsiduria tobuloje transcendentinėje padėtyje, kuri vadinama specialiu terminu – samādhi.
Tekstas
kūrmo ’ṅgānīva sarvaśaḥ
indriyāṇīndriyārthebhyas
tasya prajñā pratiṣṭhitā
Synonyms
Translation
Kas sugeba savo jusles atitraukti nuo juslių objektų taip, kaip vėžlys įtraukia šarvan savo galūnes, tas yra tvirtos ir tobulos sąmonės.
Purport
KOMENTARAS: Yogą, bhaktą ar save suvokusią sielą galima atpažinti pagal sugebėjimą valdyti jusles taip, kaip jis nori. Tačiau dauguma žmonių – juslių vergai, paklūstantys juslių diktatui. Toks atsakymas į klausimą, kokia yra yogo padėtis. Juslės lyginamos su nuodingomis gyvatėmis, jos trokšta neribotos veikimo laisvės. Yogas, ar bhaktas, turi būti labai stiprus, kad tarytum gyvačių kerėtojas įstengtų suvaldyti jusles ir niekada neduotų joms laisvės veikti. Apreikštuose šventraščiuose sutinkame daugybę nurodymų: vieni iš jų draudžia, kiti – rekomenduoja kokią nors veiklą. Tas, kuris nesilaiko šių draudžiančių ir leidžiančių nurodymų ir neatsisako juslinių malonumų, negali pasiekti tvarios Kṛṣṇos sąmonės. Geriausias juslių sulaikymo pavyzdys pateikiamas šiame posme – tai vėžlys. Vėžlys gali bet kada įtraukti savo galūnes ir, esant reikalui, bet kada jas vėl iškišti. Taip ir Kṛsṇą įsisąmoninęs žmogus panaudoja savo jusles tik tam tikram tikslui – tarnauti Viešpačiui, kitam jų nenaudoja. Arjunai patariama naudoti savo jusles tarnystėje Viešpačiui, o ne savo malonumams. Juslės, visą laiką tarnaujančios Viešpačiui, primena vėžlio galūnes, kurias šis laiko įtraukęs į šarvą.
Tekstas
nirāhārasya dehinaḥ
rasa-varjaṁ raso ’py asya
paraṁ dṛṣṭvā nivartate
Synonyms
Translation
Įkūnyta siela gali susilaikyti nuo juslinių malonumų, bet skonis juslių objektams išlieka. Tačiau patyrusi tobulesnį skonį ji pažaboja potraukį juslių objektams ir įgyja tvirtą sąmonę.
Purport
KOMENTARAS: Nepasiekus transcendentinio būvio, juslinių malonumų atsisakyti neįmanoma. Riboti juslinius malonumus taisyklėmis yra tas pats, kas drausti ligoniui tam tikrus valgius. Pacientui nepatinka tie draudimai, be to, valgių skonis jį ir toliau traukia. Juslės irgi ribojamos taikant tam tikrą dvasinį metodą, pavyzdžiui, aṣṭāṅga-yogą, sudarytą iš yamos, niyamos, āsanos, prāṇāyāmos, pratyāhāros, dhārāṇos, dhyānos etc. Tai rekomenduojama menkos nuovokos žmonėms, nežinantiems nieko geresnio. Tačiau tam, kuris puoselėdamas Kṛṣṇos sąmonę patyrė Aukščiausiojo Viešpaties Kṛṣṇos grožį, apkarsta tai, kas negyva, materialu. Todėl apribojimai yra skirti dvasinį tobulėjimą menkai teišmanantiems neofitams, be to, jie tinka tik iki žmogus nepajaučia skonio Kṛṣṇos sąmonės praktikai. Tikrai įsisąmoninus Kṛṣṇą, savaime išnyksta polinkis blankybėms.
Tekstas
puruṣasya vipaścitaḥ
indriyāṇi pramāthīni
haranti prasabhaṁ manaḥ
Synonyms
Translation
Juslės tokios stiprios ir veržlios, o Arjuna, kad per prievartą užvaldo net įžvalgaus, besistengiančio jas valdyti žmogaus protą.
Purport
KOMENTARAS: Daug išminčių, filosofų bei transcendentalistų bando nugalėti savo jusles, tačiau nepaisant jų pastangų, kartais ir didžiausi jų dėl neramaus proto tampa materialių juslinių malonumų aukomis. Net Viśvāmitrą, didį išminčių ir tobulą yogą, suvedžiojo moteris – Menakā, nors jis ir stengėsi pažaboti jusles rūsčiomis askezėmis bei yogos praktika. Pasaulio istorija žino daugybę analogiškų atvejų. Taigi, visiškai neįsisąmoninus Kṛṣṇos, labai sunku suvaldyti protą ir jusles. Nesutelkus proto į Kṛṣṇą, neįmanoma atsisakyti materialios veiklos. Didis šventasis ir bhaktas Śrī Yāmunācārya patvirtina tai praktiniu pavyzdžiu. Jis sako:
nava-nava-rasa-dhāmany udyataṁ rantum āsīt
tad-avadhi bata nārī-saṅgame smaryamāne
bhavati mukha-vikāraḥ suṣṭhu niṣṭhīvanaṁ ca
„Nuo tos akimirkos, kai mano protas ėmė tarnauti Viešpaties Kṛṣṇos lotosinėms pėdoms, ir kai tarnaudamas patiriu vis stiprėjančią transcendentinę palaimą, užtenka pagalvoti apie lytinį gyvenimą su moterimi – nusipurtau tos minties ir nusispjaunu.“
Kṛṣṇos sąmonė – tokia transcendentiškai puiki, kad materialūs malonumai savaime praranda patrauklumą. Tai tas pat, kaip alkstančiam numalšinti alkį iki valios privalgant sočių valgių. Mahārāja Ambarīṣa įveikė didį yogą Durvāsą Munį irgi vien todėl, kad savo protą buvo sutelkęs į Kṛṣṇos sąmonę (sa vai manaḥ kṛṣna-padāravindayor vacāṁsi vaikuṇṭḥa- guṇānuvarṇane).
Tekstas
yukta āsīta mat-paraḥ
vaśe hi yasyendriyāṇi
tasya prajñā pratiṣṭhitā
Synonyms
Translation
Tvirto intelekto žmogumi laikomas tas, kuris suturi savo jusles visiškai jas valdydamas, o sąmonę sutelkia į Mane.
Purport
KOMENTARAS: Aukščiausias yogos tobulumas – Kṛṣṇos sąmonė. Tai aiškiai sako posmas. Neįsisąmoninus Kṛṣṇos, juslių suvaldyti neįmanoma. Aukščiau buvo pasakota, kad didis išminčius Durvāsā Munis, be jokio pagrindo didžiuodamasis, susipyko su Mahārāja Ambarīṣa ir negalėjo suvaldyti savo jausmų. Kita vertus, nors karalius nebuvo toks galingas yogas, kaip išminčius, tačiau būdamas Viešpaties bhaktas, jis kentė neteisingus kaltinimus nepratardamas nė žodžio, todėl ir laimėjo. Karalius sugebėjo susivaldyti, nes pasižymėjo savybėmis, kurios yra aprašytos „Śrīmad-Bhāgavatam“ (9.4.18–20):
vacāṁsi vaikuṇṭha-guṇānuvarṇane
karau harer mandira-mārjanādiṣu
śrutiṁ cakārācyuta-sat-kathodaye
tad-bhṛtya-gātra-sparśe ’ṅga-saṅgamam
ghrāṇaṁ ca tat-pāda-saroja-saurabhe
śrīmat-tulasyā rasanāṁ tad-arpite
śiro hṛṣīkeśa-padābhivandane
kāmaṁ ca dāsye na tu kāma-kāmyayā
yathottama-śloka-janāśrayā ratiḥ
„Karalius Ambarīṣa sutelkė visas savo mintis į Viešpaties Krsnos lotosines pėdas, kalbą skyrė Viešpaties buveinei apibūdinti, rankomis tvarkė Viešpaties šventyklą, ausimis jis klausėsi pasakojimų apie Viešpaties pramogas, akimis žvelgė į Viešpaties pavidalą, kūnu liesdavo bhakto kūną, nosimi uodė Viešpaties lotosinėms pėdoms paaukotų gėlių aromatą, liežuviu ragavo Viešpačiui pasiūlytų tulasī lapelių skonį, kojomis keliaudavo į šventą vietą, kurioje buvo Viešpaties šventykla, galvą lenkdavo prieš Viešpatį, o visus savo norus susiejo su Viešpaties norais . . . Visos šios savybės leido jam tapti Viešpaties mat-para bhaktu.“
Šiuo atveju labai svarbus žodis mat-para. Kaip galima tapti mat-para, rodo Mahārājos Ambarīṣos gyvenimas. Didis eruditas ir ācārya, priklausęs mat-para linijai, Śrīla Baladeva Vidyābhūṣaṇa pastebi: mad-bhakti- prabhāvena sarvendriya-vijaya-pūrvikā svātma dṛṣṭiḥ sulabheti bhāvaḥ. „Visiškai suvaldyti jusles įmanoma tiktai pasiaukojimo tarnystės Kṛṣṇai jėga.“ Todėl tai iliustruojant kartais pateikiamas toks pavyzdys: kaip ugnis viską sudegina kambaryje, taip ir Viešpats Viṣṇu, glūdintis yogo širdyje, sudegina visas ten esančias nešvarybes. Beje, ir „Yoga-sūtroje“ nurodoma medituoti Viṣnu, o ne tuštumą. Tariamieji yogai, kurie nemedituoja Viṣṇu lygio objektų, tik tuščiai švaisto savo laiką, bergždžiai siekdami išvysti kokią nors fantasmagoriją. Mes privalome įsisąmoninti Kṛṣną – būti atsidavę Dievo Asmeniui. Toksai tikrosios yogos tikslas.
Tekstas
saṅgas teṣūpajāyate
saṅgāt sañjāyate kāmaḥ
kāmāt krodho ’bhijāyate
Synonyms
Translation
Žmogui kontempliuojant į juslių objektus, išsivysto prisirišimas prie jų. Prisirišimas pagimdo geismą, o geismas sukelia pyktį.
Purport
KOMENTARAS: Kai žmogus, kuris neįsisąmonino Kṛsṇos, mąsto apie juslių objektus, jį užvaldo materialūs troškimai. Juslėms visuomet reikia ką nors veikti ir jeigu jos neįtrauktos į transcendentinę meilės tarnystę Viešpačiui, tai, be abejonės, ieškos užsiėmimo materialioje srityje. Materialiame pasaulyje kiekvienas, net ir Viešpats Śiva bei Viešpats Brahmā – o ką jau kalbėti apie kitus dangaus planetų pusdievius – pasiduoda juslių objektų poveikiui. Vienintelis būdas išsigauti iš materialios būties labirinto – įsisąmoninti Kṛṣṇą. Viešpats Śiva buvo giliai pasinėręs į meditaciją, tačiau, kai Pārvatī sužadino jame juslinio malonumo troškimą, Śiva sutiko su jos pasiūlymu, ir šitaip gimė Kārtikeya. Kai Haridāsa Ṭhākura dar buvo jaunas Viešpaties bhaktas, jį panašiai mėgino sugundyti Māya-devī inkarnacija, tačiau besąlygiškai pasiaukojęs Viešpačiui Kṛṣṇai jis lengvai atlaikė išbandymą. Anksčiau cituotas Śrī Yāmunācāryos posmas byloja, kad nuoširdus Viešpaties bhaktas sugeba išvengti visų materialių juslinių malonumų, nes bendraudamas su Viešpačiu patyrė aukštesnį dvasinio malonumo skonį. Tokia yra sėkmės paslaptis. Todėl tas, kuris neįsisąmonino Kṛṣṇos, kad ir kaip dirbtinai užgniaužtų jausmus, stengdamasis juos suvaldyti, galų gale neišvengiamai pralaimės, nes net menkiausia mintis apie juslinius malonumus sužadins norą patenkinti savo troškimus.
Tekstas
sammohāt smṛti-vibhramaḥ
smṛti-bhraṁśād buddhi-nāśo
buddhi-nāśāt praṇaśyati
Synonyms
Translation
Pyktis visiškai paklaidina, o paklydimas aptemdo atmintį. Kai atmintis aptemsta, dingsta intelektas, o dingus intelektui vėl puolama į materijos liūną.
Purport
KOMENTARAS: Śrīla Rūpa Gosvāmis mums nurodo:
hari-sambandhi-vastunaḥ
mumukṣubhiḥ parityāgo
vairāgyaṁ phalgu kathyate
(„Bhakti-rasāmṛta-sindhu“ 1.2.258)
Ugdant Kṛṣṇos sąmonę aiškėja, kad viską galima panaudoti Viešpaties tarnystei. Neišmanantys Kṛṣṇos sąmonės dirbtinai mėgina išvengti materialių objektų. Nors jie ir trokšta išsivaduoti iš materijos nelaisvės, tobulo atsižadėjimo pakopos nepasiekia. Tariamas jų atsižadėjimas vadinasi phalgu, nepilnavertis. O tas, kuris jau pasiekė Kṛṣṇos sąmonę, žino, kaip viską panaudoti tarnaujant Viešpačiui, todėl jis netampa materialios sąmonės auka. Pavyzdžiui, impersonalistas mano, kad Viešpats, arba Absoliutas, būdamas beasmenis negali valgyti. Impersonalistas stengiasi atsisakyti gardžių patiekalų, o bhaktas supranta, jog Kṛṣṇa – aukščiausiasis besimėgaujantis subjektas, kad Jis valgo viską, kas su pasiaukojimu Jam pasiūloma. Todėl, paaukojęs gardų maistą Viešpačiui, bhaktas vaišinasi jo likučiais, kurie vadinasi prasādam. Taip viskas sudvasinama ir nelieka pavojaus nupulti. Kṛṣṇą įsisąmoninęs bhaktas valgo prasādam, tuo tarpu nebhaktas atsisako maisto, laikydamas jį materialiu. Dirbtinis atsižadėjimas trukdo impersonalistui džiaugtis gyvenimu. Dėl šios priežasties pakanka protui šiek tiek susijaudinti, ir toks žmogus vėl smunka į materialios būties liūną. Sakoma, kad netgi tada, kai tokia siela išsivaduoja, ji vėl patiria nuopuolį, nes neturi pasiaukojimo tarnystės paramos.
Tekstas
viṣayān indriyaiś caran
ātma-vaśyair vidheyātmā
prasādam adhigacchati
Synonyms
rāga — iš potraukio; dveṣa — iš pasibjaurėjimo; vimuktaiḥ — išsivadavusio; tu — tačiau; viṣayān — juslių objektų; indriyaiḥ — juslėmis; caran — veikdamas; ātma-vaśyaiḥ — tas, kuris kontroliuoja; vidheya-ātmā — besilaikantis laisvę reguliuojančių principų; prasādam — Viešpaties malonę; adhigacchati — pasiekia.
Translation
O kas, nesaistomas potraukio ar pasibjaurėjimo, gali valdyti jusles, laikydamasis principų, reguliuojančių laisvę, tas gali pelnyti visišką Viešpaties malonę.
Purport
KOMENTARAS: Jau buvo aiškinta, kad jusles galima išoriškai valdyti kokiu nors dirbtiniu metodu, tačiau jeigu juslės transcendentiškai netarnauja Viešpačiui, visada lieka galimybė vėl nupulti. Nors tvarią Kṛṣṇos sąmonę pasiekęs žmogus ir gali atrodyti esąs juslinio lygio, tačiau jis neturi potraukio juslinei veiklai, nes įsisąmonino Kṛṣṇą. Vienintelis tokio žmogaus rūpestis – patenkinti Kṛṣṇą, daugiau jis nieko nesiekia. Todėl jis yra transcendentinis potraukio ar pasibjaurėjimo atžvilgiu. Jei tik Kṛṣṇa pageidauja, bhaktas gali atlikti viską, kas įprastiniu požiūriu nepageidautina, o jeigu Kṛṣṇa nenori, jis nedarys ir to, kas paprastai teikia jam pasitenkinimą. Todėl jis pats sprendžia veikti ar neveikti, nes jis vykdo tik Kṛṣṇos nurodymus. Tokia sąmonė – nepriežastinės Viešpaties malonės išraiška. Bhaktas gali ją pasiekti, net jei vis dar trokštų veikti juslių lygmenyje.
Tekstas
hānir asyopajāyate
prasanna-cetaso hy āśu
buddhiḥ paryavatiṣṭhate
Synonyms
Translation
Kas patenkintas savo būviu [Kṛṣṇos sąmone], tam jau neegzistuoja trejopos materialios būties kančios. Intelektas to, kuris yra tokios džiugios sąmonės, netrukus įgyja pastovumą.
Tekstas
na cāyuktasya bhāvanā
na cābhāvayataḥ śāntir
aśāntasya kutaḥ sukham
Synonyms
na asti — negali būti; buddhiḥ — transcendentinis intelektas; ayuktasya — to, kuris nesusijęs (su Kṛṣṇoṣ sąmone); na — ne; ca — ir; ayuktasya — neturinčio Kṛṣṇos sąmonės; bhāvanā — sutelktas protas (laimėje); na — ne; ca — ir; abhāvayataḥ — neįsitvirtinusio; śāntiḥ — ramybė; aśāntasya — neramiam; kutaḥ — kur; sukham — laimė.
Translation
Kas [per Kṛṣṇos sąmonę] nesusijęs su Aukščiausiuoju, tas neturi nei transcendentinio intelekto, nei sutelkto proto – o be jų neįmanoma ramybė. O be ramybės ar galima laimė?
Purport
KOMENTARAS: Neišsiugdžiusiam Kṛṣṇos sąmonės ramybė nepasiekiama. Tai patvirtinama penktame skyriuje (5.29) – tikrąją ramybę tegalima patirti suvokus, kad visais teigiamais aukų atnašavimo ir askezės rezultatais mėgaujasi tiktai Kṛṣṇa, kad Jis – visų visatos apraiškų savininkas ir tikrasis visų gyvųjų esybių draugas. Todėl to, kuris neišsiugdė Kṛṣṇos sąmonės, protas neranda galutinio tikslo. Nerimastis kankina, kai nežinomas galutinis tikslas, o kai tampa aišku, kad Kṛṣṇa yra besimėgaujantis subjektas, visa ko savininkas ir visų mūsų draugas – tada, protui nurimus, galima patirti ramybę. Todėl nesiejantis savo veiklos su Kṛṣṇa iš tikrųjų visada būna nelaimingas ir neturi ramybės, net jeigu jam ir pavyksta sukurti ramybės bei dvasinio tobulėjimo regimybę. Jau pati Kṛṣṇos sąmonė – ramybės buveinė, kurią galima pasiekti tiktai per ryšį su Kṛṣṇa.
Tekstas
yan mano ’nuvidhīyate
tad asya harati prajñāṁ
vāyur nāvam ivāmbhasi
Synonyms
Translation
Kaip stiprus vėjas nuneša vandenyje plūduriuojantį laivelį, taip ir viena nerimstanti juslė, užvaldžiusi protą, pasiglemžia intelektą.
Purport
KOMENTARAS: Jeigu visos juslės netarnauja Viešpačiui, tai net viena jų, nukrypusi į juslinį pasitenkinimą, gali sutrukdyti bhaktui žengti transcendentinio tobulėjimo keliu. Mahārājos Ambarīṣos gyvenimo istorija rodo, kad į Kṛṣṇos sąmonę turi būti įtrauktos visos juslės, nes tik tokia yra teisinga proto kontrolės metodika.
Tekstas
nigṛhītāni sarvaśaḥ
indriyāṇīndriyārthebhyas
tasya prajñā pratiṣṭhitā
Synonyms
tasmāt — todėl; yasya — kieno; mahā-bāho — o tvirtaranki; nigṛhītāni — šitaip sutramdytos; sarvaśaḥ — visokeriopai; indriyāṇi — juslės; indriya- arthebhyaḥ — nuo juslinių objektų; tasya — jo; prajñā — intelektas; prtatiṣṭhitā — tvirtas.
Translation
Todėl, o tvirtaranki, tas, kuris atitraukė jusles nuo jų objektų, turi tikrai tvirtą intelektą.
Purport
KOMENTARAS: Potraukį tenkinti jusles galima sutramdyti tik Kṛṣṇos sąmonės priemonėmis, visas jusles įtraukiant į transcendentinę meilės tarnystę Viešpačiui. Kaip priešus galima nugalėti galingesne jėga, taip ir jusles galima suvaldyti ne žmogaus pastangomis, bet įtraukiant jas į nuolatinę tarnystę Viešpačiui. Tas, kuris suprato, kad tik per Kṛṣṇos sąmonę galima įgyti intelekto pastovumą ir kad įsisavinti šį meną derėtų vadovaujant bona fide dvasiniam mokytojui, vadinamas sādhaka, arba vertu išsivaduoti.
Tekstas
tasyāṁ jāgarti saṁyamī
yasyāṁ jāgrati bhūtāni
sā niśā paśyato muneḥ
Synonyms
Translation
Tai, kas visoms būtybėms yra naktis, susitvardžiusiajam – būdravimo metas. O visų būtybių būdravimas yra naktis įsigilinusiam į save išminčiui.
Purport
KOMENTARAS: Yra dviejų kategorijų sumanūs žmonės. Vieni sumaniai siekia juslinio pasitenkinimo materialioje veikloje, o kiti gilinasi į save ir prabunda savęs pažinimui. Materijos užvaldytiems žmonėms save stebinčio išminčiaus ar giliai mąstančio žmogaus veikla – tarsi naktis. Tokią naktį materialistiški žmonės miega, nes nieko neišmano apie savęs pažinimą. Kai materialistui ateina „naktis“, į save įsigilinęs išminčius lieka budrus. Išminčius jaučia transcendentinį malonumą tolydžio keldamas dvasios kultūrą, o žmogus, pasinėręs į materialistinę veiklą, negali prabusti savęs pažinimui ir sapnuoja įvairiausius juslinius malonumus. Tokio miego būsenoje jis kartais jaučiasi laimingas, o kartais kenčia. Į save įsigilinęs žmogus visad abejingai žvelgia į materialistišką laimę ir nelaimę. Jis toliau tęsia savęs pažinimo praktiką ir materijos įtaka jo netrikdo.
Tekstas
samudram āpaḥ praviśanti yadvat
tadvat kāmā yaṁ praviśanti sarve
sa śāntim āpnoti na kāma-kāmī
Synonyms
āpūryamāṇam — į visada kupiną; acala-pratiṣṭham — ramų; samudram — vandenyną; āpaḥ — vandenys; praviśanti — patenka; yadvat — kaip; tadvat — taip; kāmāḥ — troškimai; yam — kurį; praviṣanti — užplūsta; sarve — visi; saḥ — tas žmogus; śāntim — ramybę; āpnoti — pasiekia; na — ne; kāmā- kāmī — norintysis patenkinti savo troškimus.
Translation
Purport
KOMENTARAS: Nors į vandenyną nuolatos įteka daug vandens ir ypač jo padaugėja liūčių sezono metu, jis išlieka ramus kaip buvęs – neįsišėlsta ir neišsilieja iš krantų. Tą patį galima pasakyti ir apie žmogų, kuris pasiekė tvarią Kṛṣṇos sąmonę. Kol turime materialų kūną, tol neišnyks kūno poreikis tenkinti jusles. Tačiau bhakto nejaudina tokie troškimai, nes jis yra visiškai patenkintas. Kṛṣṇą įsisąmoninusiam žmogui nieko netrūksta, nes Viešpats patenkina visus jo materialius poreikius. Toks žmogus tarsi vandenynas, kuris visada pilnas savęs. Troškimai gali užplūsti jį kaip upės, srūvančios į vandenyną, tačiau jis išlaiko pastovumą savo veikloje. Jo nė kiek netrikdo troškimai, susiję su jusliniu pasitenkinimu. Kad žmogus yra įsisąmoninęs Krsną, įrodo tai, kad jo jau netraukia materialus juslinis pasitenkinimas, nors troškimai ir neišnykę. Jis atranda pasitenkinimą su transcendentine meile tarnaudamas Viešpačiui, todėl gali išlikti stabilus tarsi vandenynas ir džiaugiasi visiška ramybe. Tačiau tie, kurie norėdami tenkinti troškimus siekia materialios sėkmės ar net nori išsivaduoti, niekada neranda ramybės. Karmiai, siekiantys savo veiklos vaisių, jñāniai, siekiantys išsivadavimo, o taip pat yogai, siekiantys mistinių jėgų – visi yra nelaimingi, nes jų troškimai neišsipildo. O Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus laimingas tarnaudamas Viešpačiui, sau jis nieko netrokšta. Tiesą sakant, jis net nenori išsivaduoti iš vadinamosios materijos nelaisvės. Kṛṣṇos bhaktai pasiekia tobulą ramybę, nes neturi jokių materialių troškimų.
Tekstas
pumāṁś carati niḥspṛhaḥ
nirmamo nirahaṅkāraḥ
sa śāntim adhigacchati
Synonyms
Translation
Kas atsisakė noro tenkinti jusles, gyvena neturėdamas troškimų, visiškai atsikratė nuosavybės jausmo ir neturi klaidingos savimonės – tik tas pasieks tikrą ramybę.
Purport
KOMENTARAS: Neturėti troškimų – tai nesiekti to, kas teikia juslinį pasitenkinimą. Kitaip sakant, tikrasis troškimų nebuvimas – tai troškimas įsisąmoninti Kṛṣṇą. Tobulą Kṛṣṇos sąmonės pakopą pasiekė tas, kuris suvokė savo tikrąją padėtį – suprato, kad yra amžinas Kṛṣṇos tarnas, klaidingai nelaiko savęs materialiu kūnu ir neklysta manydamas, kad kažkas šiame pasaulyje jam priklauso. Pasiekusieji šią tobulumo pakopą žino, kad viskas reikalinga Kṛṣṇai patenkinti, nes Jis – visa ko savininkas. Pataikaudamas savo jutimams Arjuna nenorėjo kautis, tačiau kai visiškai įsisąmonino Kṛṣṇą, jis stojo į mūšį, nes Kṛṣṇa pageidavo kautynių. Kautis dėl savęs karys nenorėjo, bet vardan Kṛṣṇos Arjuna kovėsi kaip tiktai sugebėjo. Tikrasis troškimų nebuvimas – tai siekimas patenkinti Kṛṣṇą, o ne dirbtinės pastangos užgniaužti troškimus. Gyvoji esybė negali neturėti norų ir būti bejausmė – ji turi kokybiškai transformuoti troškimus. Žmogus, neturintis materialių troškimų, iš tikrųjų žino, kad viskas priklauso Kṛṣṇai (iśāvāsyam idaṁ sarvam), todėl jis į nieką nereiškia nuosavybės teisių. Toks transcendentinis žinojimas grindžiamas savęs pažinimu, t.y. tobulu žinojimu, kad kiekviena gyvoji esybė dvasinio identiškumo prasme yra amžina neatskiriama Kṛṣṇos dalelė, todėl pagal savo padėtį niekada neprilygs Kṛṣṇai ir Jo nepranoks. Toks Kṛṣṇos sąmonės supratimas yra fundamentalus tikrosios ramybės principas.
Tekstas
naināṁ prāpya vimuhyati
sthitvāsyām anta-kāle ’pi
brahma-nirvāṇam ṛcchati
Synonyms
Translation
Šitoks yra dvasinio ir dieviško gyvenimo kelias. Stojęs į tą kelią žmogus nepaklysta. Jeigu žmogus yra tame kelyje net mirties valandą, jis gali pasiekti Dievo karalystę.
Purport
KOMENTARAS: Pasiekti Kṛṣṇos sąmonę, dievišką gyvenimą, galima išsyk, akimirksniu, bet galima prie tokio būties būvio nepriartėti ir po milijonų gimimų. Svarbiausia, ar mes tai suprantame ir pripažįstame. Atsiduodamas Kṛṣṇai Khaṭvāṅga Mahārāja pasiekė tą būties būvį likus vos kelioms minutėms iki mirties. Nirvāṇa – tai materialistinio gyvenimo proceso nutraukimas. Budistų filosofija teigia, kad pasibaigus materialiam gyvenimui laukia tuštuma, tačiau „Bhagavad-gītā“ moko kitaip. Pasibaigus materialiam gyvenimui prasideda tikrasis gyvenimas. Primityvus materialistas apsiriboja mintimi, kad derėtų sustabdyti tokią materialistinę gyvenseną, tačiau dvasiškai pažengusieji supranta, kad materialiam gyvenimui pasibaigus prasideda kitas gyvenimas. Jeigu pavyksta įsisąmoninti Kṛṣṇą dar prieš gyvenimo pabaigą, iš karto pasiekiama brahma-nirvāṇos stadija. Dievo karalystė ir pasiaukojimo tarnystė Viešpačiui niekuo nesiskiria. Kadangi ir Dievo karalystė, ir pasiaukojimo tarnystė yra absoliučios, tai tarnauti Viešpačiui su transcendentine meile tolygu laimėti dvasinę karalystę. Materialaus pasaulio veiklos tikslas – siekti juslinio pasitenkinimo, o dvasinio pasaulio veikla vyksta su Kṛṣṇos sąmone. Įgyti Kṛṣṇos sąmonę dar šiame gyvenime – tai tuojau pat pasiekti Brahmaną. Neabejotina, kad Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus jau įžengė į Dievo karalystę.
Brahmanas yra tiesioginė materijos priešingybė. Todėl brāhmī sthiti reiškia „anapus materialios veiklos“. Pasiaukojimo tarnystė Viešpačiui „Bhagavad-gītoje“ yra traktuojama kaip išsivadavimo stadija (sa gūṇān samatītyaitān brahma-bhūyāya kalpate). Taigi brāhmī-sthiti – tai išsivadavimas iš materijos nelaisvės.
Śrīla Bhaktivinoda Thākura reziumavo, kad antrasis „Bhagavad-gītos“ skyrius glaustai perteikia visos knygos turinį. „Bhagavad-gītoje“ aptariama karma-yoga, jñāna-yoga ir bhakti-yoga. Antrame skyriuje nuodugniai apibūdinta karma-yoga ir jñāna-yoga, taip pat trumpai paliesta bhakti-yoga – taigi apžvelgtas visos knygos turinys.
Taip Bhaktivedanta baigia komentuoti antrąjį „Śrīmad Bhagavad-gītos“ skyrių, pavadintą „Gītos turinio apžvalga“.