TEXT 26

Tekstas

Tekst

atha cainaṁ nitya-jātaṁ
nityaṁ vā manyase mṛtam
tathāpi tvaṁ mahā-bāho
nainaṁ śocitum arhasi

Synonyms

atha — tačiau jeigu; ca — taip pat; enam — ši siela; nitya-jātam — nuolat gimsta; nityam — visą laiką; vā — arba; manyase — tu taip manai; mṛtam — miršta; tathā api — vis tiek; tvam — tu; mahā-bāho — o tvirtaranki; na — niekada; enam — dėl sielos; śocitum — sielvartauti; arhasi — verta.

atha — hvis, imidlertid; ca — også; enam — denne sjæl; nitya-jātam — altid født; nityam — for evigt; vā — eller; manyase — du tænker sådan; mṛtam — død; tathā api — alligevel; tvam — du; mahā-bāho — O du stærkarmede; na — aldrig; enam — over sjælen; śocitum — at sørge; arhasi — fortjener.

Translation

Tačiau jeigu tu, o tvirtaranki, vis dėlto manai, kad siela [ar gyvybės požymiai] vis gims ir mirs amžiams, vis tiek nėra dėl ko sielvartauti.

Hvis du imidlertid tror, at sjælen [eller livssymptomerne] altid fødes og dør for altid, har du alligevel ingen grund til at sørge, O du stærkarmede.

Purport

KOMENTARAS: Visais laikais būna filosofų, kurie, lygiai kaip ir budistai, netiki, kad siela gali egzistuoti atskirai be kūno. Yra žinoma, kad tokių filosofų būta ir tais laikais, kai Viešpats Kṛṣṇa perteikė „Bhagavad- gītą“. Jie vadinosi lokāyatikos ir vaibhāṣikos. Šios pakraipos filosofai tvirtina, kad gyvybės simptomai pasireiškia tam tikrame brandžiame materijos elementų jungimosi etape. Panašiai mąsto ir šių laikų mokslininkai bei filosofai materialistai. Pasak jų, kūnas yra fizinių elementų junginys, o gyvybės požymiai jame atsiranda tam tikros fizinių bei cheminių elementų tarpusavio sąveikos metu. Šia idėja pagrįstas antropologijos mokslas. Šiuo metu šios filosofijos laikosi daugelis pseudoreligijų, sparčiai populiarėjančių Amerikoje, bei nihilistinės budizmo sektos, kurioms yra svetima pasiaukojimo Viešpačiui dvasia.

Hvis du imidlertid tror, at sjælen [eller livssymptomerne] altid fødes og dør for altid, har du alligevel ingen grund til at sørge, O du stærkarmede.
FORKLARING: Der findes altid en klasse af filosoffer, der nærmest er i familie med buddhister, der ikke tror på sjælens separate eksistens uden for kroppen. Tilsyneladende fandtes der sådanne filosoffer, da Herren Kṛṣṇa talte Bhagavad-gītā, og de var kendte som lokāyatikaer og vaibhāṣikaer. Sådanne filosoffer hævder, at livssymptomerne opstår, når de materielle forbindelser når et bestemt udviklingsstadie. Moderne materielle videnskabsmænd og materialistiske filosoffer er af samme opfattelse. Ifølge dem er kroppen en kombination af fysiske elementer, og på et vist stadie udvikler livssymptomerne sig på grund af reaktioner imellem fysiske og kemiske elementer. Den antropologiske videnskab er baseret på denne filosofi. I vore dage tilslutter mange pseudoreligioner, der nu er ved at blive moderne i Amerika, sig også denne filosofi, ligesom de nihilistiske, ikke-hengivne buddhistsekter gør det.

Jeigu Arjuna ir netikėtų egzistuojant sielą (o toks požiūris atitinka vaibhāṣikos filosofiją), vis tiek jis neturėtų jokio pagrindo sielvartauti. Ar verta krimstis, jei bus prarasta kažkiek tai cheminių medžiagų? Argi galima dėl to nebevykdyti savo pareigos? O juk šiuolaikinio mokslo ir karo reikalams – kad tik pavyktų nugalėti priešą – sunaudojamos tonos chemikalų. Vaibhāṣikos filosofija teigia, kad vadinamoji siela, ātmā, pražūva kartu su kūnu. Taigi, ar Arjuna pritartų Vedų išvadoms dėl atomo dydžio sielos egzistavimo, ar netikėtų jos buvimu, sielvartauti nėra pagrindo. Vaibhāṣikos filosofija teigia, kad kiekvieną akimirką materija generuoja didelį kiekį gyvųjų esybių ir kiekvieną akimirką gausybė jų žūva, taigi neverta nė pergyventi dėl tokių niekų. O jeigu jau sielai negresia joks atgimimas, tai Arjunai ir nereikia bijoti jokio atpildo už savo nuodėmę – senelio ir mokytojo nužudymą. Tuo pat metu Kṛṣṇa sarkastiškai pavadina Arjuną mahā-bāhu, tvirtarankiu, nes jis bent jau nepripažįsta vaibhāṣikų teorijos, kuri prieštarauja Vedų išminčiai. Kaip kṣatriyas, Arjuna priklauso vediškajai kultūrai, todėl jam ir derėtų laikytis šios kultūros principų.

Selv hvis Arjuna ikke troede på sjælens eksistens som i vaibhāṣika- filosofien, var der alligevel ingen grund til at sørge. Ingen sørger over tabet af en samling kemikalier og holder op med at gøre sin pligt af den grund. På den anden side spildes der i moderne videnskab og videnskabelig krigsførelse så mange tons kemikalier på at besejre fjenden. Ifølge vaibhāṣika-filosofien forsvinder den såkaldte sjæl eller ātmā, når kroppen går til grunde. Så uanset om Arjuna accepterede den vediske konklusion, at der findes en atomisk sjæl, eller han ikke troede på, at sjælen findes, havde han ingen grund at sørge. Ifølge den teori er der ingen grund til at sørge over disse ting, siden så mange levende væsener konstant opstår fra materie, og så mange går til grunde hvert øjeblik. Hvis sjælen ikke blev genfødt, havde Arjuna ingen grund til at være bange for at blive påvirket af syndige reaktioner for at dræbe sin bedstefader og sin lærer. Men samtidig tiltalte Kṛṣṇa sarkastisk Arjuna som mahā- bāho eller stærkarmet, for i det mindste accepterede Han (Kṛṣṇa) ikke vaibhāṣika-teorien, der tilsidesætter den vediske visdom. Som kṣatriya tilhørte Arjuna den vediske kultur, og det påhvilede ham at fortsætte med at følge dens principper.