TEXT 26

Tekstas

Texte

atha cainaṁ nitya-jātaṁ
nityaṁ vā manyase mṛtam
tathāpi tvaṁ mahā-bāho
nainaṁ śocitum arhasi

Synonyms

atha — tačiau jeigu; ca — taip pat; enam — ši siela; nitya-jātam — nuolat gimsta; nityam — visą laiką; vā — arba; manyase — tu taip manai; mṛtam — miršta; tathā api — vis tiek; tvam — tu; mahā-bāho — o tvirtaranki; na — niekada; enam — dėl sielos; śocitum — sielvartauti; arhasi — verta.

atha: si, toutefois; ca: aussi; enam: cette âme; nitya-jātam: sans cesse née; nityam: à jamais; vā: ou; manyase: tu penses ainsi; mṛtam: morte; tathā api: quand même; tvam: toi; mahā-bāho: ô toi dont les bras sont puissants; na: jamais; enam: à propos de l’âme; śocitum: de te lamenter; arhasi: tu ne mérites.

Translation

Tačiau jeigu tu, o tvirtaranki, vis dėlto manai, kad siela [ar gyvybės požymiai] vis gims ir mirs amžiams, vis tiek nėra dėl ko sielvartauti.

Et même si tu penses que l’âme meurt et renaît sans fin, tu n’as pas plus de raison de te lamenter, ô Arjuna aux bras puissants.

Purport

KOMENTARAS: Visais laikais būna filosofų, kurie, lygiai kaip ir budistai, netiki, kad siela gali egzistuoti atskirai be kūno. Yra žinoma, kad tokių filosofų būta ir tais laikais, kai Viešpats Kṛṣṇa perteikė „Bhagavad- gītą“. Jie vadinosi lokāyatikos ir vaibhāṣikos. Šios pakraipos filosofai tvirtina, kad gyvybės simptomai pasireiškia tam tikrame brandžiame materijos elementų jungimosi etape. Panašiai mąsto ir šių laikų mokslininkai bei filosofai materialistai. Pasak jų, kūnas yra fizinių elementų junginys, o gyvybės požymiai jame atsiranda tam tikros fizinių bei cheminių elementų tarpusavio sąveikos metu. Šia idėja pagrįstas antropologijos mokslas. Šiuo metu šios filosofijos laikosi daugelis pseudoreligijų, sparčiai populiarėjančių Amerikoje, bei nihilistinės budizmo sektos, kurioms yra svetima pasiaukojimo Viešpačiui dvasia.

Il existe depuis toujours une catégorie de philosophes, proches des bouddhistes, qui n’admettent pas l’existence d’une âme séparée du corps. À l’époque où Kṛṣṇa énonça la Bhagavad-gītā, on leur donnait les noms de lokāyatikas et vaibhāṣikas. Pour eux, les symptômes de la vie apparaissent lorsque la combinaison des éléments matériels est parachevée. La science et les philosophies athées d’aujourd’hui sont de cet avis. Le corps serait d’après elles un amalgame d’éléments physiques et chimiques qui, à un certain stade d’interaction, produirait la vie. Toute l’anthropologie repose sur cette thèse. De nombreuses pseudo-religions – très à la mode de nos jours – adhèrent à cette philosophie, ou à celle des écoles bouddhistes nihilistes et non dévotionnelles.

Jeigu Arjuna ir netikėtų egzistuojant sielą (o toks požiūris atitinka vaibhāṣikos filosofiją), vis tiek jis neturėtų jokio pagrindo sielvartauti. Ar verta krimstis, jei bus prarasta kažkiek tai cheminių medžiagų? Argi galima dėl to nebevykdyti savo pareigos? O juk šiuolaikinio mokslo ir karo reikalams – kad tik pavyktų nugalėti priešą – sunaudojamos tonos chemikalų. Vaibhāṣikos filosofija teigia, kad vadinamoji siela, ātmā, pražūva kartu su kūnu. Taigi, ar Arjuna pritartų Vedų išvadoms dėl atomo dydžio sielos egzistavimo, ar netikėtų jos buvimu, sielvartauti nėra pagrindo. Vaibhāṣikos filosofija teigia, kad kiekvieną akimirką materija generuoja didelį kiekį gyvųjų esybių ir kiekvieną akimirką gausybė jų žūva, taigi neverta nė pergyventi dėl tokių niekų. O jeigu jau sielai negresia joks atgimimas, tai Arjunai ir nereikia bijoti jokio atpildo už savo nuodėmę – senelio ir mokytojo nužudymą. Tuo pat metu Kṛṣṇa sarkastiškai pavadina Arjuną mahā-bāhu, tvirtarankiu, nes jis bent jau nepripažįsta vaibhāṣikų teorijos, kuri prieštarauja Vedų išminčiai. Kaip kṣatriyas, Arjuna priklauso vediškajai kultūrai, todėl jam ir derėtų laikytis šios kultūros principų.

Même si, à l’instar de la philosophie vaibhāṣika, Arjuna avait nié l’existence d’une âme éternelle, il n’aurait tout de même aucune raison de se lamenter. Qui verserait des larmes pour un amas d’éléments chimiques et, pour cela, négligerait de remplir son devoir ? La recherche scientifique moderne et l’armée ne gaspillent-elles pas des tonnes de produits chimiques pour vaincre l’ennemi. La philosophie vaibhāṣika soutient que l’ātmā, l’âme, périt avec le corps. Aussi, qu’il adhère aux conclusions des Védas – à savoir qu’il existe une âme infinitésimale – ou qu’il nie l’existence de l’âme éternelle, Arjuna n’a aucune raison de se lamenter. Puisque, selon la théorie vaibhāṣika, des multitudes d’êtres vivants naissent de la matière et périssent à chaque instant, il n’y a pas lieu de s’en attrister. Et puisque, toujours selon cette thèse, la renaissance n’existe pas, Arjuna n’a pas à craindre les conséquences du péché que représenterait la mort de son grand-père et de son précepteur. Kṛṣṇa, donc, n’acceptant pas la théorie des vaibhāṣikas qui néglige la sagesse védique, ironiquement appelle Arjuna mahā-bāhu, « aux bras puissants ». En tant que kṣatriya, Arjuna appartient à la culture védique et doit se conformer à ses principes.