TEXT 9

Tekstas

Text

mac-cittā mad-gata-prāṇā
bodhayantaḥ parasparam
kathayantaś ca māṁ nityaṁ
tuṣyanti ca ramanti ca

Synonyms

mat-cittāḥ — visos jų mintys Manyje; mat-gata-prāṇāḥ — jų gyvenimai skirti Man; bodhayantaḥ — pamokslaudami; parasparam — tarpusavyje; kathayantaḥ — kalbėdami; ca — taip pat; mām — apie Mane; nityam — nuolatos; tuṣyanti — patiria pasitenkinimą; ca — taip pat; ramanti — mėgaujasi transcendentine palaima; ca — taip pat.

mat-cittāḥ — their minds fully engaged in Me; mat-gata-prāṇāḥ — their lives devoted to Me; bodhayantaḥ — preaching; parasparam — among themselves; kathayantaḥ — talking; ca — also; mām — about Me; nityam — perpetually; tuṣyanti — become pleased; ca — also; ramanti — enjoy transcendental bliss; ca — also.

Translation

Mano tyri bhaktai mintimis pasinėrę į Mane, visas jų gyvenimas paskirtas tarnauti Man, jie patiria didžiulį pasitenkinimą ir palaimą, nuolat šviesdami vienas kitą ir kalbėdami apie Mane.

The thoughts of My pure devotees dwell in Me, their lives are fully devoted to My service, and they derive great satisfaction and bliss from always enlightening one another and conversing about Me.

Purport

KOMENTARAS: Tyri bhaktai, kurių būdingus bruožus apibūdina posmas, visiškai atsideda transcendentinei meilės tarnystei Viešpačiui. Niekas negali atitraukti jų minčių nuo Kṛṣṇos lotosinių pėdų. Jie kalba tik apie transcendentinius dalykus. Posme būtent ir nusakyti tyrų bhaktų požymiai. Aukščiausiojo Viešpaties bhaktai dvidešimt keturias valandas per parą šlovina Aukščiausiojo savybes bei pramogas. Visa savo esybe jie pasineria į Kṛṣṇą ir su malonumu kalba apie Jį su kitais bhaktais.

Pure devotees, whose characteristics are mentioned here, engage themselves fully in the transcendental loving service of the Lord. Their minds cannot be diverted from the lotus feet of Kṛṣṇa. Their talks are solely on the transcendental subjects. The symptoms of the pure devotees are described in this verse specifically. Devotees of the Supreme Lord are twenty-four hours daily engaged in glorifying the qualities and pastimes of the Supreme Lord. Their hearts and souls are constantly submerged in Kṛṣṇa, and they take pleasure in discussing Him with other devotees.

Pradinėje pasiaukojimo tarnystės stadijoje transcendentinį pasitenkinimą bhaktams teikia pati tarnystė, o pasiekę brandumo pakopą jie iš tikrųjų pamilsta Dievą. Pasiekę transcendentinę būseną, jie džiaugiasi aukščiausia būties tobulybe, kurią Viešpats apreiškia Savo buveinėje. Viešpats Caitanya transcendentinę pasiaukojimo tarnystę lygina su sėklos pasėjimu gyvosios esybės širdyje. Po įvairias visatos planetas klajoja milijardai gyvųjų esybių, tačiau tik keletui nusišypso laimė sutikti tyrą bhaktą ir suvokti pasiaukojimo tarnystės esmę. Pasiaukojimo tarnystė – tarsi sėkla. Jeigu ji pasėjama gyvosios esybės širdyje, ir jeigu žmogus nuolat klausosi bei kartoja Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare – toji sėkla sudygsta, kaip ir medžio sėkla, ją reguliariai laistant. Dvasinis pasiaukojimo tarnystės augalas iš lėto auga ir auga, kol prasiskverbia pro materialios visatos kiautą ir pasiekia brahmajyoti spindėjimą dvasiniame danguje. Jis stiebiasi vis aukštyn į dvasinį dangų, kol pasiekia aukščiausią planetą, vadinamą Goloka Vṛndāvana – aukščiausiąją Kṛṣṇos planetą. Galiausiai augalas priglunda prie Kṛṣṇos lotosinių pėdų ir gauna atilsį. Pasiaukojimo tarnystės augalas, lygiai kaip ir kiti augalai, atėjus laikui žydi ir sunokina vaisius, o jo laistymas – kartojimas ir klausymasis – nenutrūksta. Pasiaukojimo tarnystės augalas smulkiai aprašytas „Caitanya-caritāmṛtos“ Madhya-līlos devynioliktame skyriuje. Šiame skyriuje aiškinama, jog tada, kai subrendęs augalas priglunda prie Aukščiausiojo Viešpaties lotosinių pėdų, gyvąją esybę visiškai užvaldo meilė Dievui. Tuomet ji nė akimirkos negali išbūti nebendravusi su Aukščiausiuoju Viešpačiu, be kurio ji – kaip žuvis be vandens. Šioje būsenoje bhaktas, bendraudamas su Aukščiausiuoju Viešpačiu, įgauna transcendentinių savybių.

In the preliminary stage of devotional service they relish the transcendental pleasure from the service itself, and in the mature stage they are actually situated in love of God. Once situated in that transcendental position, they can relish the highest perfection which is exhibited by the Lord in His abode. Lord Caitanya likens transcendental devotional service to the sowing of a seed in the heart of the living entity. There are innumerable living entities traveling throughout the different planets of the universe, and out of them there are a few who are fortunate enough to meet a pure devotee and get the chance to understand devotional service. This devotional service is just like a seed, and if it is sown in the heart of a living entity, and if he goes on hearing and chanting Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare, that seed fructifies, just as the seed of a tree fructifies with regular watering. The spiritual plant of devotional service gradually grows and grows until it penetrates the covering of the material universe and enters into the brahma-jyotir effulgence in the spiritual sky. In the spiritual sky also that plant grows more and more until it reaches the highest planet, which is called Goloka Vṛndāvana, the supreme planet of Kṛṣṇa. Ultimately, the plant takes shelter under the lotus feet of Kṛṣṇa and rests there. Gradually, as a plant grows fruits and flowers, that plant of devotional service also produces fruits, and the watering process in the form of chanting and hearing goes on. This plant of devotional service is fully described in the Caitanya-caritāmṛta (Madhya-līlā, Chapter Nineteen). It is explained there that when the complete plant takes shelter under the lotus feet of the Supreme Lord, one becomes fully absorbed in love of God; then he cannot live even for a moment without being in contact with the Supreme Lord, just as a fish cannot live without water. In such a state, the devotee actually attains the transcendental qualities in contact with the Supreme Lord.

„Śrīmad-Bhāgavatam“ taip pat daug vietos skiria pasakojimams apie Aukščiausiojo Viešpaties ir Jo bhaktų santykius, tad bhaktai labai brangina „Śrīmad-Bhāgavatam“, – tai pažymėta ir pačioje Bhāgavatam (12.13.18). Śrīmad-bhāgavataṁ purāṇaṁ amalaṁ yad vaiṣṇavānāṁ priyam. Šiame veikale kalbama ne apie materialią veiklą, ekonomikos vystymą, juslinį pasitenkinimą ar išsivadavimą. „Śrīmad-Bhāgavatam“– vienintelė knyga, kuri kuo nuodugniausiai aptaria transcendentinę Aukščiausiojo Viešpaties ir Jo bhaktų esmę. Todėl save pažinusios sielos, įsisąmoninusios Kṛṣṇą, negali atsidžiaugti klausydamosis šio transcendentinio kūrinio pasakojimų, kaip kad jaunuolis ir mergina džiaugiasi, būdami kartu.

The Śrīmad-Bhāgavatam is also full of such narrations about the relationship between the Supreme Lord and His devotees; therefore the Śrīmad-Bhāgavatam is very dear to the devotees, as stated in the Bhāgavatam itself (12.13.18). Śrīmad-bhāgavataṁ purāṇam amalaṁ yad vaiṣṇavānāṁ priyam. In this narration there is nothing about material activities, economic development, sense gratification or liberation. Śrīmad-Bhāgavatam is the only narration in which the transcendental nature of the Supreme Lord and His devotees is fully described. Thus the realized souls in Kṛṣṇa consciousness take continual pleasure in hearing such transcendental literatures, just as a young boy and girl take pleasure in association.