VERŠ 22
TEXT 22
Verš
Tekstas
navāni gṛhṇāti naro ’parāṇi
tathā śarīrāṇi vihāya jīrṇāny
anyāni saṁyāti navāni dehī
navāni gṛhṇāti naro ’parāṇi
tathā śarīrāṇi vihāya jīrṇāny
anyāni saṁyāti navāni dehī
Synonyma
Synonyms
vāsāṁsi — šaty; jīrṇāni — staré a obnosené; yathā — práve tak; vihāya — odkladá; navāni — nové šaty; gṛhṇāti — prijíma; naraḥ — človek; aparāṇi — iné; tathā — tak; śarīrāṇi — telá; vihāya — odkladá; jirṇāni — staré a nepotrebné; anyāni — rôzne; saṁyāti — istotne prijme; navāni — nové; dehī — vtelená (duša).
vāsāṁsi — drabužius; jīrṇāni — senus ir sudėvėtus; yathā — lygiai kaip; vihāya — palikęs; navāni — naujus drabužius; gṛhṇāti — gauna; naraḥ — žmogus; aparāṇi — kitus; tathā — taip pat; śarīrāṇi — kūnus; vihāya — palikęs; jīrṇāni — senus ir niekam tikusius; anyāni — kitus; saṁyāti — tikrai gauna; navāni — naujus; dehī — įkūnytasis.
Překlad
Translation
Ako si človek oblieka nové šaty a odkladá staré, tak aj duša prijíma nové hmotné telá a odkladá staré a neužitočné.
Kaip žmogus užsivelka naujus drabužius, nusimetęs sudėvėtus, taip ir siela gauna naujus materialius kūnus, palikusi senus ir nebenaudingus.
Význam
Purport
To, že nepatrná individuálna duša mení telá, je holá skutočnosť. Aj moderní vedci, ktorí neveria v existenciu duše, a pritom nevedia vysvetliť zdroj energie prichádzajúcej zo srdca, musia rešpektovať skutočnosť, že telo sa neustále mení — z detstva do mladosti, z dospelosti do staroby atď. Keď telo nakoniec dosiahne svoje posledné štádium, premiestni sa duša, ktorá v ňom sídlila, do iného tela. To už bolo vysvetlené v trinástom verši.
KOMENTARAS: Tai, kad atomo dydžio individuali siela keičia kūnus – pripažintas faktas. Net šiuolaikiniai mokslininkai, netikintys sielos buvimu, bet kartu ir negalintys paaiškinti, kodėl iš širdies sklinda energija, turi pripažinti, kad kūnas nuolat kinta: kūdikis tampa vaiku, vaikas – jaunuoliu, o jaunuolis – seneliu. Praėjus senatvei, tokie pokyčiai iš naujo atsikartoja – tiktai jau kitame kūne. Tai paaiškinta viename ankstesniųjų posmų (2.13).
Prechod nepatrnej individuálnej duše do iného tela je umožnený milosťou Nadduše, ktorá tak plní želanie nepatrnej duše, tak ako priateľ plní želania priateľovi. Vo Vedach, v Muṇḍaka Upaniṣade a tiež vo Śvetāśvatara Upaniṣade sú duša a Nadduša prirovnané k dvom vtákom, ktoré sedia na jednom strome. Jeden vták (individuálna duša) pojedá plody stromu a druhý (Kṛṣṇa, Najvyššia Duša) ho pri tom pozoruje. Jedného z týchto vtákov priťahujú plody hmotného stromu, zatiaľ čo druhý je iba svedkom činov svojho priateľa, aj keď obaja majú rovnakú povahu. Kṛṣṇa predstavuje vtáka-svedka a Arjuna pojedajúceho vtáka. Sú priatelia, no jeden z nich je pán a druhý služobník. Keď nepatrná duša (jīva) na tento vzťah k Nadduši zabudne, musí stále prelietať z jedného stromu na druhý, z jedného tela do druhého. Jīva veľmi ťažko bojuje na strome hmotného tela, ale keď sa rozhodne prijať druhého vtáka za svojho najvyššieho duchovného učiteľa — tak ako to urobil Arjuna, keď sa dobrovoľne podriadil Kṛṣṇovým pokynom — zaraz sa oslobodí od všetkého utrpenia. Muṇḍaka Upaniṣad (3.1.2) i Śvetāśvatara Upaniṣad (4.7) to potvrdzujú:
Sąlygas persikelti į kitą kūną atomo dydžio individualiai sielai sudaro Supersiela. Ji išpildo atomo dydžio sielos troškimą taip, kaip draugas išpildo draugo troškimą. Vedos, būtent „Muṇḍaka Upaniṣada“ bei „Śvetāśvatara Upaniṣada“, palygina sielą ir Supersielą su dviem vienas kitam artimais paukščiais, tupinčiais viename medyje. Vienas tų paukščių (individuali atomo dydžio siela) lesa medžio vaisius, o kitas (Kṛṣṇa) tiesiog stebi Savo draugą. Vienas iš paukščių – nors kokybės prasme jie tapatūs – susigundo materialaus medžio vaisiais, o kitas tiesiog stebi Savo draugo veiklą. Kṛṣṇa – stebintis paukštis, o Arjuna – lesantis. Nors jie ir draugai, vienas jų – šeimininkas, o kitas – tarnas. Kadangi atomo dydžio siela pamiršta šį ryšį, jai tenka nuolat persikelti iš vieno medžio į kitą, t.y. keisti kūnus. Jiva, siela, labai vargsta materialaus kūno medyje, bet kai tik ji, pavaldusis paukštis, antrąjį paukštį pasirenka aukščiausiu dvasiniu mokytoju – kaip pasielgė Arjuna, laisva valia atsidavęs Kṛṣṇai ir išklausęs Jo pamokymų, ji tuojau pat atsikrato sielvarto. Tai liudija ir „Muṇḍaka Upaniṣada“ (3.1.2), ir „Śvetāśvatara Upaniṣada“ (4.7):
’nīśayā śocati muhyamānaḥ
juṣṭaṁ yadā paśyaty anyam īśam
asya mahimānam iti vīta-śokaḥ
’nīśayā śocati muhyamānaḥ
juṣṭaṁ yadā paśyaty anyam īśam
asya mahimānam iti vīta-śokaḥ
„Obaja vtáci sedia na jednom strome, lenže zobajúci vták je plný strachu a nepríjemností, keď sa snaží užívať plody stromu. Ak sa však obráti na Boha, na svojho priateľa, a spozná Jeho slávu, ihneď prestane trpieť a zbaví sa všetkej úzkosti.“ Arjuna sa teraz obrátil na Kṛṣṇu, svojho večného priateľa, aby pod Jeho vedením porozumel Bhagavad-gīte. Vďaka načúvaniu Kṛṣṇovým slovám mohol porozumieť Jeho sláve a zbaviť sa utrpenia.
„Nors abu paukščiai tupi viename medyje, lesantis paukštis yra prislėgtas rūpesčių bei liūdesio, nes jis ragauja to medžio vaisius. Bet pakanka kenčiančiam paukščiui atsigręžti į savo draugą, Viešpatį, ir išvysti Jo didybę, kai tą pačią akimirką jis atsikrato visų rūpesčių.“ Arjuna atsigręžia veidu į savo amžiną draugą – Kṛṣṇą, ir iš Jo išgirsta „Bhagavad-gītą“. Klausydamasis Kṛṣṇos, jis suvokia aukščiausiąją Viešpaties didybę ir atsikrato sielvarto.
Śrī Kṛṣṇa tu Arjunovi radí, aby nenariekal nad tým, že jeho praotec a učiteľ vymenia svoje telá. Skôr by ho malo potešiť, že ich telá v spravodlivom boji zabije a očistí ich od všetkých následkov za ich činy. Kto svoj život položí na obetný oltár alebo v spravodlivom boji, ihneď sa očistí od následkov svojich hriešnych činov a povýši sa do vyššieho životného stavu. Arjuna preto nemal ani najmenší dôvod k nariekaniu.
Čia Viešpats pataria Arjunai nesisieloti dėl to, kad ir jo žilas senolis, ir jo mokytojas pakeis kūnus. Veikiau Arjuna turėtų tik pasidžiaugti, kad teisingame mūšyje nužudęs jų kūnus, jis suteiks jiems galimybę iš karto apsivalyti nuo atoveikio už įvairiausią kūnišką veiklą. Gyvybę dedantis ant aukuro ar atiduodantis ją teisingame mūšyje akimirksniu apsivalo nuo atoveikio už kūnišką veiklą ir pasikelia į aukštesnę būties pakopą. Taigi sielvartauti Arjuna neturėjo pagrindo.