Śrī Īśopaniṣada

Tobula visuma, Aukščiausioji Absoliuti Tiesa, – tai absoliutus Dievo Asmuo. Beasmenio Brahmano ar Paramātmos, Supersielos, pažinimas yra nevisiškas Absoliučios Visumos pažinimas. Aukščiausiasis Dievo Asmuo yra sac-cid-ānanda-vigraha, ir beasmenio Brahmano pažinimas – tai Jo sat bruožo, kitaip sakant, Jo amžinatvės aspekto pažinimas. O Paramātmos, Supersielos, pažinimas – tai Jo sat ir cit bruožų, t. y. amžinatvės ir žinojimo aspektų pažinimas. Tačiau pažinti Dievo Asmenį reiškia pažinti iškart visus transcendentinius Jo bruožus: sat, cit ir ānanda, palaimą. Kai žmogus pažįsta Aukščiausiąjį Asmenį, jis pažįsta šiuos tris Absoliučiosios Tiesos aspektus iki galo. Kaip jau minėjome, Aukščiausiasis Dievo Asmuo yra sac-cid-ānanda-vigraha. Vigraha reiškia „pavidalas“. Taigi tobula visuma turi pavidalą. Jei Ji neturėtų pavidalo arba kokia kita prasme būtų menkesnė už Savo kūrinį, Ji nebūtų absoliuti. Absoliuti visuma turi aprėpti viską – ir tai, ką mes galime patirti, ir tai, kas yra už mūsų patyrimo ribų. Antraip Ji nebūtų absoliuti.

Absoliučios visumos, Dievo Asmens, galios neišsemiamos. Jos yra tobulos, kaip ir Pats Dievo Asmuo. Taigi šis reiškinių pasaulis irgi vidujai tobulas. Materiali visata – tai laikinas pasaulis, sudarytas iš dvidešimt keturių pradų, kurie, jungdamiesi vienas su kitu, gali sukurti viską, kas reikalinga visatai palaikyti ir egzistuoti. Jokios pašalinės pagalbos tam nereikia. Visata funkcionuoja pagal savo laiką, kurį nustato absoliučiosios visumos energija. Kai skirtasis laikas baigiasi, pagal tobulą visumos tvarką šis laikinas pasaulis sunaikinamas.

Pilnavertėms dalelėms (t. y. gyvosioms būtybėms) yra sudarytos visos galimybės, kad jos galėtų pažinti absoliučiąją visumą. Visi pasaulio netobulumai, kuriuos mes matome, yra išsamių žinių apie absoliučią visumą neturėjimo rezultatas. Kai gyva būtybė gauna žmogaus gyvybės formą (šią formą ji įgyja, evoliucionuodama per 8 400 000 gyvybės rūšių ir nuolat gimdama bei mirdama), tada iki galo atsiskleidžia jos sąmonė. Ir jei, būdama žmogumi ir apdovanota tobula sąmone, gyva esybė nesuvokia savęs kaip absoliučios visumos pilnavertės dalies, ji praranda galimybę realizuoti savo tobulumą ir materialios gamtos dėsniai vėl įstumia ją į evoliucijos ciklą.

Nesuvokdami, kad gamtoje yra nustatyta tobula tvarka mūsų egzistencijai palaikyti, mes stengiamės kuo plačiau naudoti gamtos išteklius ir sukurti vadinamąjį pilnavertį gyvenimą, kurio esmė – jutiminiai džiaugsmai. Tai yra paklydimas. Manyti, kad nesiedama savęs su absoliučiąja visuma ir tesiekdama patenkinti savo jausmus gyvoji esybė bus laiminga, yra iliuzija. Ranka yra pilnavertė kūno dalis, kol ji susijusi su visu kūnu. Atskyrus ranką nuo kūno, ji tebėra panaši į ranką, tačiau jau nebeturi rankai būdingų ypatybių. Taip lygiai ir gyvosios būtybės yra neatsiejamos absoliučiosios visumos dalelės, ir, atsiejus jas nuo absoliučiosios visumos, iliuzinis savo pilnatvės pajautimas nebegali suteikti joms tikrojo pasitenkinimo.

Visos žmogaus galios tegali būti iki galo realizuotos, tarnaujant absoliučiajai visumai. Kad ir kam betarnautume šiame pasaulyje – visuomeniniams, politiniams, socialiniams, tarptautiniams ar net tarpplanetiniams interesams, ši tarnystė nebus pilnavertė, kol nesusiesime jos su absoliučiąja visuma. Kai viskas siejama su absoliučiąja visuma, jos neatskiriamos dalelės irgi tampa pilnavertės.

Vedų žinios nėra klaidingos, nes jos pasiekia mus tobula dvasinių mokytojų seka, kurią pradėjo Pats Viešpats. Vedų žinių semiamasi iš transcendentinių šaltinių, o pirmąjį jų žodį ištarė Patsai Viešpats. Viešpaties žodžiai vadinasi apauruṣeya. Tai reiškia, kad juos ištarė ne šio materialiojo pasaulio gyventojas. Materialiajame pasaulyje gyvenančioms gyvosioms būtybėms yra būdingi keturi trūkumai: 1) jos pasmerktos klysti, 2) jos pasiduoda iliuzijai, 3) jos linkusios apgaudinėti kitus ir 4) jų jutimai netobuli. Ribojamas šių keturių trūkumų, žmogus nepajėgus išsamiai ir teisingai atsakyti į visus būties klausimus. Vedos nėra tokių netobulų būtybių, kaip žmogus, kūrinys. Pasaulio aušroje Vedų žinios buvo įdėtos į pirmosios sukurtos gyvos būtybės – Brahmos širdį, o Brahmā savo ruožtu perteikė jas savo sūnums ir mokiniams, kurie toliau tęsė jo pradėtą darbą iki pat mūsų dienų.

Viešpats yra pūrṇam, visų tobuliausias, Jis valdo materialiąją gamtą, todėl gamtos dėsniai Jo neveikia. O štai gyvąsias esybes ir negyvus objektus valdo gamtos dėsniai, taigi galų gale juos valdo Viešpaties galia. „Īśopaniṣada“ yra „Yajur Vedos“ dalis, todėl joje yra informacijos apie tai, kam priklauso visi daiktai visatoje.

Septintasis „Bhagavad-gītos“ skyrius (7.4–5), kuriame nagrinėjamos parā ir aparā prakṛti, patvirtina, kad viskas visatoje priklauso Viešpačiui. Gamtos pradai: žemė, vanduo, ugnis, oras, eteris, protas, intelektas ir ego – priklauso žemesniajai, materialiai Viešpaties energijai, o gyvoji būtybė, arba gyvoji energija, yra Viešpaties parā prakṛti (aukštesnioji energija). Abi energijos (prakṛti) kyla iš Viešpaties, todėl Jis yra galutinis būties valdovas. Visatoje nėra nieko, kas nepriklausytų parā arba aparā prakṛti. Todėl viskas yra Aukščiausiosios Būtybės nuosavybė.

Aukščiausioji Būtybė, Absoliutus Dievo Asmuo, – tobula asmenybė. Jam būdinga tobula sąmonė, todėl įvairių Savo galių dėka Jis valdo viską. Aukščiausioji Būtybė dažnai lyginama su ugnimi, o visa, kas gyva ir negyva, – su ugnies skleidžiama šiluma ir šviesa. Viešpats įvairiais pavidalais išspinduliuoja Savo energiją, panašiai kaip ugnis išspinduliuoja šilumą ir šviesą. Jis visada yra viršiausiasis valdovas ir palaikytojas. Jis viską žino ir visiems daro gera. Jis kupinas nesuvokiamų galių: valdžios, turtų, šlovės, grožio, žinių ir atsižadėjimo.

Todėl reikia būti išmintingam ir suprasti, kad viskas priklauso Viešpačiui, ir niekam daugiau. Žmogus turi imti tik tai, kas skirta jam Viešpaties kaip jo dalis. Pavyzdžiui, karvė duoda pieno. Pati ji negeria pieno ir ėda žolę bei grūdus, o jos pienas skirtas žmogui. Taip sutvarkyta Viešpaties, todėl mes turime pasitenkinti tais dalykais, kuriuos Jis mums maloningai skiria, ir privalome visad atminti, kam iš tikrųjų priklauso visa tai, ką turime.

Antai namai būna statomi iš žemės, medžio, akmens, geležies, cemento bei daugelio kitų materialių medžiagų. Jei mąstytume apie tai „Śrī Īśopaniṣados“ dvasia, turėtume pripažinti, kad patys negalime sukurti nė vienos iš šių medžiagų. Mes tegalime jas sudėti į krūvą ir savo pastangomis suteikti joms norimą pavidalą. Darbininkas negali reikšti pretenzijų į daikto nuosavybę vien todėl, kad sunkiai dirbo, kol jį pagamino.

Šiuolaikinėje visuomenėje darbininkai ir kapitalistai niekaip nesuranda bendros kalbos. Nesutarimai tarp jų įgavo tarptautinį mastą ir pasaulis atsidūrė pavojuje. Žmonės žvelgia vieni į kitus kaip į priešus ir tarsi katės bei šunys šiepia dantis. „Śrī Īśopaniṣada“ bejėgė ką nors patarti katėms ir šunims, tačiau žmogui bona fide ācāryų (šventų mokytojų) lūpomis ji skelbia Dievo žodžius. Žmogaus pareiga yra įsiklausyti, ką sako Vedų išmintis, „Īśopaniṣada“, ir baigti kivirčus dėl materialios nuosavybės. Reikia pasitenkinti tomis lengvatomis, kurias maloningai dovanoja Viešpats. Taika neįmanoma, kol darbininkai, kapitalistai ar kuri kita klasė pretenduoja valdyti gamtos išteklius. Visi gamtos ištekliai yra Viešpaties nuosavybė. Kapitalistai nesutramdys komunistų politiniais manevrais, o komunistai nenugalės kapitalistų, kovodami dėl pavogto duonos kąsnio. Jeigu jie nepripažįsta Aukščiausiojo Dievo Asmens nuosavybės teisių, visas turtas, kurį jie laiko savu, yra vogtas. Gamtos dėsniai būtinai juos už tai nubaus. Ir komunistai, ir kapitalistai turi atominius ginklus, ir jeigu nei vieni, nei kiti nepripažins, kad viskas priklauso Aukščiausiajam Viešpačiui, šie ginklai galų gale pražudys juos visus. Todėl jei abi pusės nori išgelbėti savo gyvybę ir išsaugoti pasaulyje taiką, jos turi vykdyti „Śrī Īśopaniṣados“ nurodymus.

Žmonės sukurti ne tam, kad rietųsi tarsi katės ir šunys. Jie turėtų būti pakankamai išmintingi, kad suvoktų žmogaus gyvybės svarbą ir prasmę. Vedų raštai yra skirti žmonėms, o ne katėms ir šunims. Katės ir šunys, ieškodami maisto, gali žudyti kitus gyvūnus neužsitraukdami nuodėmės, tačiau žmogus atsakingas už gamtos dėsnių laužymą, ir jeigu jis nužudo gyvulį savo skonio receptoriams patenkinti, jis turi būti nubaustas.

Reikalavimai, keliami žmonėms, negali būti taikomi gyvūnams. Tigras neėda ryžių, kviečių ir negeria karvės pieno, nes jam yra skirta misti kitų gyvunų mėsa. Yra labai daug įvairių rūšių žvėrių ir paukščių (žolėdžių bei mėsėdžių), bet nė vienas iš jų nepažeidžia Dievo valia nustatytų gamtos dėsnių. Žvėrys, paukščiai, ropliai ir kitų žemesnių gyvybės formų atstovai griežtai paklūsta gamtos dėsniams, todėl jie nenusideda, be to, Vedų nurodymai skirti ne jiems. Tik žmogus atsako už savo veiksmus.

Neteisinga būtų manyti, kad pakanka tapti vegetaru ir gamtos dėsnių nebepažeisi. Augalai irgi gyvi. Toks jau gamtos dėsnis, kad viena gyva būtybė yra kitos maistas, todėl žmogui būtina pripažinti Aukščiausiąjį Viešpatį. Ir neverta labai didžiuotis, kad esi prisiekęs vegetaras. Gyvulių sąmonė nėra tiek atsiskleidusi, kad pažintų Viešpatį, tačiau žmogus yra pakankamai protingas, kad išmoktų Vedų raštų pamokas, suprastų gamtos dėsnių veikimą ir pasinaudotų tomis žiniomis. Ignoruodamas Vedų raštų nurodymus, žmogus labai rizikuoja. Todėl mes turime pripažinti Aukščiausiojo Viešpaties visavaldystę. Žmogus turi atsiduoti Viešpačiui, Jam tarnauti ir valgyti tik Viešpačiui paaukoto maisto likučius. Taip jis deramai atliks savo priedermę. „Bhagavad-gītoje“ (9.26) Viešpats sako, kad priima augalinės kilmės maistą iš tyro bhakto rankų. Todėl nepakanka būti griežtu vegetaru, reikia tapti Viešpaties bhaktu, aukoti Jam visą savo maistą ir valgyti prasādą, t. y. Dievo malonę. Tik šitaip besielgiantis bhaktas tegali tinkamai atlikti žmogaus priedermę. Tie, kurie neaukoja maisto Viešpačiui, minta nuodėme ir pasmerkia save įvairioms kančioms, kurios yra nuodėmių padarinys (BG 3.13).

Nuodėmės priežastis – tai sąmoningas nepaklusimas gamtos dėsniams, atsisakant pripažinti, kad viskas priklauso Viešpačiui. Nepaklusdamas gamtos dėsniams, t. y. Viešpaties valiai, žmogus ruošia sau pražūtį. Tačiau sveikai protaujantis žmogus, kuris žino gamtos dėsnius ir nepasiduoda nereikalingam potraukiui ar neapykantai, būtinai patrauks Viešpaties dėmesį ir pelnys teisę grįžti pas Dievą, atgal į amžinuosius savo namus.

Niekas nenori mirti, kiekvienas trokšta gyventi kiek galima ilgiau. Ši tendencija būdinga ne tik atskiram individui, bet ir bendruomenei, visuomenei, tautai. Visų rūšių gyvos esybės atkakliai kovoja dėl būvio, ir Vedos teigia, kad tai natūralu. Gyva būtybė iš prigimties amžina, bet, patekusi į materialios egzistencijos nelaisvę, ji priversta nuolat keisti savo kūną. Šis procesas yra vadinamas sielos persikūnijimu. Sielos persikūnijimo priežastis yra karma-bandhana – veiklos pančiai. Norėdama pragyventi, gyva būtybė turi dirbti – toks materialios gamtos dėsnis. Vengdama atlikti nurodytąsias pareigas, ji pažeidžia gamtos dėsnį ir yra priversta įsikūnyti kaskart vis kitokia gyvybės forma, t. y. ją dar giliau įtraukia gimimo ir mirčių verpetas.

Ne tiktai žmogaus, bet ir visų kitų gyvybės formų esybės, nuolatos gimsta ir miršta, tačiau kai gyvoji esybė gauna žmogaus kūną, ji turi galimybę sutraukyti karmos dėsnio grandines. Karmos, akarmos ir vikarmos principus labai aiškiai nusako „Bhagavad-gītā“. Veiksmai, kuriuos žmogus atlieka pagal apreikštųjų šventraščių nurodytas pareigas, vadinasi karma. Veiksmai, išvaduojantys iš gimimo ir mirties ciklo, vadinasi akarma. O veiksmai, kuriuos žmogus atlieka, piktnaudžiaudamas savo laisve, ir kurie veda į žemesniąsias gyvybės formas, vadinasi vikarma. Iš minėtųjų trijų veiklos rūšių išmintingi žmonės pasirenka tą, kuri išvaduoja iš karmos nelaisvės. Paprasti žmonės nori atlikti gerus darbus, tikėdamiesi būti pripažinti, iškilti šiame pasaulyje arba patekti į dangų. Tačiau tie, kurie pasiekė didesnės dvasinės pažangos, stengiasi išvengti paties veiksmo bei jo padarinių. Išmintingieji puikiai žino, kad ir geri, ir blogi darbai susaisto ir kad visi veiksmai yra materialių kančių priežastis. Todėl jie stengiasi veikti taip, kad išvengtų tiek blogų, tiek gerų darbų padarinių. Apie tokią veiklą, kuri sudaro galimybę žmogui išsivaduoti, kaip tik ir kalbama „Śrī Īśopaniṣados“ puslapiuose.

„Śrī Īśopaniṣados“ pamokymus plačiau gvildena „Bhagavad- gītā“, kurią kartais dar vadina „Gītopaniṣada“ – visų Upaniṣadų „kvintesencija“. „Bhagavad-gītoje“ (3.9–16) Dievo Asmuo sako, kad, neatliekant Vedų raštų nurodytų pareigų, naiṣkarmyos ar akarmos pasiekti neįmanoma. Vedos nukreipia žmogaus veiklos energiją tokia linkme, kad palengva jis ima suvokti Aukščiausiosios Būtybės visavaldystę. Dievo Asmens, Vāsudevos, arba Kṛṣṇos, visavaldystės suvokimas – tai pozityvaus pažinimo stadija. Pasiekus šią apsivalymo stadiją, gamtos guṇos (dorybė, aistra ir neišmanymas) žmogui nebeturi įtakos, ir tai leidžia jam veikti naiṣkarmyos lygiu. Tokia veikla neįstumia žmogaus į gimimo ir mirties ciklą.

Iš esmės nereikia daryti nieko daugiau, o tik su atsidavimu tarnauti Viešpačiui. Tačiau egzistuojant žemesniais būties lygiais, mums nepavyksta iš karto pradėti atsidavimo tarnystę ir visiškai nutraukti karminę veiklą. Sąlygota siela įpratusi veikti dėl jutiminių malonumų, savanaudiškais interesais – tiek siaurąja, tiek plačiąja šio žodžio prasme. Paprastas žmogus dirba dėl jutiminių malonumų. Jutiminių malonumų siekimo principą perkėlus aplinkiniams žmonėms – visuomenei, tautai ar visai žmonijai, jam duodami skambūs pavadinimai: altruizmas, socializmas, komunizmas, nacionalizmas, humanizmas ir pan. Visi šie „izmai“, be abejo, yra labai patrauklios karma-bandhanos (žmogų surakinančios veiklos) formos. Tačiau norinčiuosius paaukoti savo gyvenimą, įgyvendinant šiuos „izmus“, Vedos, „Śrī Īśopaniṣada“, moko suteikti jiems dievacentrinę orientaciją. Nieko bloga, jei žmogus sukuria šeimą, tampa altruistas, socialistas, komunistas, nacionalistas ar humanistas, tačiau jo veikla turi būti grindžiama īśāvāsya – dievacentrine samprata.

„Bhagavad-gītā“ (2.40) pažymi, kad Dievo vardan atliekama veikla yra neįkainojamos vertės, pakanka vos kelių žingsnių šia linkme, kad žmogus išsigelbėtų nuo didžiausio pavojaus nuslysti į gimimo ir mirties ciklą ir vėl evoliucionuoti per 8 400 000 gyvybės rūšių. Tas, kuris dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepasinaudoja galimybe dvasiškai tobulėti, kurią suteikia žmogaus gyvybės forma, ir vėl nuslysta į evoliucinį ciklą, laikytinas didžiausiu nevykėliu, nors jutimų netobulumas trukdo kvailam žmogui šitai suprasti. Todėl „Śrī Īśopaniṣada“ mums pataria eikvoti energiją īśāvāsyos dvasia. Taip besielgiančio žmogaus noras ilgai gyventi visiškai pateisinamas, antraip ilgas amžius neturi jokios vertės. Medis gyvena šimtus, o gal net tūkstančius metų, tačiau kokia prasmė ilgai gyventi medžio kūne arba alsuoti tarsi dumplėms, gimdyti vaikus kaip kiaulėms bei šunims ir valgyti kaip kupranugariams. Kuklus gyvenimas dėl Dievo daug vertingesnis už didžiąją apgaulę – aukojimąsi įgyvendinant bedieviško altruizmo ir socializmo idealus.

Kai altruistinė veikla atliekama „Śrī Īśopaniṣados“ dvasia, ji tampa viena iš karma-yogos formų, kurią atlikti rekomenduoja „Bhagavad-gītā“ (18.5–9), mat ji apsaugo veikėją nuo pavojaus nuslysti į evoliucinį gimimo ir mirties ciklą. Net ir tuo atveju, kai veikla, turinti dievacentrinę linkmę, atliekama netobulai, ji yra naudinga žmogui, nes laiduoja jam žmogaus gyvybės formą kitą gyvenimą. Taip žmogus gauna dar vieną galimybę žengti kelis žingsnius išsivadavimo link.

Kaip pasinerti į dievacentrinę veiklą, išsamiai yra paaiškinta Śrīlos Rūpos Gosvāmio knygoje „Bhakti-rasāmṛta-sindhu“, kurią mes išvertėme į anglų kalbą ir pavadinome „Nectar of Devotion“ („Atsidavimo nektaras“). Šį vertingą veikalą mes rekomenduojame visiems, kurie nori veikti „Śrī Īśopaniṣados“ dvasia.

Žmogus nuo gyvulio skiriasi tuo, kad jam tenka žymiai didesnė atsakomybė. Tie, kurie suvokia savo atsakomybę ir ja grindžia savo veiklą, vadinami surais (dievotais žmonėmis), o tie, kurie užmiršta apie atsakomybę, tekusią jiems gimus žmonėmis, arba nieko apie ją nežino, vadinami asurais (demonais). Šie du žmonių tipai sutinkami visoje visatoje. „Ṛg Vedoje“ tvirtinama, kad surai visada siekia Aukščiausiojo Viešpaties Viṣṇu lotoso pėdų, ir tai atsispindi jų veikloje. Jų keliai šviesūs kaip saulės takas.

Išmintingi žmonės turi nuolat atminti, kad dabartinė žmogaus kūno forma įgyjama po milijonus metų trukusios evoliucijos, praėjus ilgą sielos transmigracijos kelią. Materialus pasaulis kitąsyk lyginamas su vandenynu, o žmogaus kūnas – su tvirtu laivu, specialiai pastatytu šiam vandenynui perplaukti. Vedų raštai ir ācāryos, šventieji mokytojai, yra tarsi patyrę kapitonai, o žmogaus kūno galimybės – tarsi palankūs brizai, padedantys laivui be kliūčių pasiekti tikslą. Jei turėdamas visas šias palankias sąlygas, žmogus gyvena ne tam, kad pažintų savąjį „aš“, jį reikia laikyti ātma-hā – sielos žudiku. „Śrī Īśopaniṣada“ be užuolankų perspėja, kad sielos žudikui lemta atsidurti tamsiausiose neišmanymo srityse ir amžinai kentėti.

Kiaulėms, šunims, kupranugariams, asilams ir kitiems gyvuliams jų gyvybiniai poreikiai tiek pat svarbūs, kaip ir mums, tačiau jų ekonominės problemos sprendžiamos pasibjaurėtinomis sąlygomis. Gamtos dėsniai žmogui suteikia visas sąlygas gyventi patogiai, nes žmogaus gyvybės forma daug reikšmingesnė ir vertingesnė negu gyvulio. Kodėl žmogus gyvena geriau už kiaulę bei kitus gyvulius? Kodėl aukšto rango tarnautojui suteikiamos geresnės sąlygos negu eiliniam klerkui? Esmė ta, kad aukšto rango pareigūnas eina atsakingesnes pareigas. Analogiškai ir žmogaus pareigos atsakingesnės už gyvulio, kuriam terūpi prikimšti savo alkaną pilvą. Šiuolaikinė sielą žudanti civilizacija tik paaštrino alkano pilvo problemas. Jeigu mes kreiptumės į rafinuotą gyvulį, turintį šiuolaikinio civilizuoto žmogaus išvaizdą, ir pasiūlytume jam daugiau dėmesio skirti savęs pažinimui, jis atsakytų, kad tenorįs pasirūpinti savo pilvu ir kad alkanam savęs pažinimas nerūpi. Tačiau gamtos dėsniai negailestingi, ir, nepaisant to, kad žmogus neigia poreikį pažinti save ir pasiryžęs lieti prakaitą dėl sotaus pilvo, virš jo galvos nuolat pakibus nedarbo grėsmė.

Žmogaus gyvybės forma mums suteikta ne tam, kad sunkiai dirbtume kaip asilai ar kiaulės, bet tam, kad pasiektume aukščiausią gyvenimo tobulumą. Jeigu pro pirštus žiūrėsime į savęs suvokimą, gamtos dėsniai privers mus lieti devynis prakaitus, net jei to ir nenorėsime. Mūsų amžiuje žmonės priversti dirbti išsijuosę tarsi įkinkyti asilai ar jaučiai. Šiame „Śrī Īśopaniṣados“ posme aprašytos kai kurios sritys, į kurias siunčiami dirbti asurai. Tas, kuris neatlieka savo, kaip žmogaus, priedermės, yra priverstas transmigruoti į asuryos planetas, kur viešpatauja tamsa bei neišmanymas, ir gimti tarp žemiausių gyvybės formų, kad dieną naktį išsijuosęs dirbtų.

„Bhagavad-gītoje“ (6.41–43) pasakyta, kad žmogui, kuris stojo į savęs pažinimo kelią, tačiau, nepaisant nuoširdžių pastangų, nepasiekė tikslo, sudaroma galimybė gimti śuci arba śrīmat šeimoje. Žodis śuci nurodo dvasiškai pažengusį brāhmaṇą, o śrīmat – vaiśyą, prekijų luomo narį. Tai ženklas, kad už nuoširdžias pastangas, siekiant suvokti savo santykius su Dievu ankstesniuose gyvenimuose, jam suteikiamos geresnės galimybės tęsti savęs pažinimą. Jeigu net puolusiam kandidatui sudaroma galimybė gimti gerbiamoje ir kilmingoje šeimoje, tai ar galima įsivaizduoti padėtį to, kuris patyrė sėkmę. Vien pastangos pažinti Dievą laiduoja gimimą turtingoje ar kilmingoje šeimoje. Tačiau tas, kuris nededa jokių pastangų ir nori gyventi su iliuzijos aptemdyta sąmone, kitaip tariant, yra perdėm materialistiškas ir negali atsisakyti materialių malonumų, eis į tamsiausias pragaro sritis. Taip tvirtina visi Vedų raštai. Tokie materialistai asurai kitąsyk dedasi religingais, tačiau svarbiausia jiems – materiali gerovė. „Bhagavad-gītā“ (16.17–18) smerkia šiuos žmones, vadindama juos ātma-sambhāvitā, nes gerą vardą jie pelnė apgaulės būdu, o valdžią – neišmanėlių balsais ir savo materialiais turtais. Žmonės, kurie nesidomi savęs pažinimu ir neturi žinių apie īśāvāsyą, Viešpatį, yra asurai ir patenka į tamsiausias visatos sritis.

Taigi žmogaus uždavinys – ne spręsti ekonomikos problemas, atsirėmus į netvirtą pagrindą, o išsivaduoti iš visų materialios būties problemų, kurias mums lemia gamtos dėsniai.

Aukščiausias Viešpats, Absoliutus Dievo Asmuo, nesuvokiamas net paties didžiausio filosofo protui. Pažinti Viešpatį Jo Paties malone tegali Jo bhaktai. „Brahma-saṁhitoje“ (5.34) pasakyta, kad netgi milijonus metų keliaudamas vėjo ar minties greičiu, neatsidavęs Viešpačiui filosofas negalėtų prisiartinti prie Absoliučiosios Tiesos. Ji tebebūtų be galo toli nuo jo. Absoliutusis Dievo Asmuo, – tęsiama „Brahma-saṁhitoje“ (5.36), – turi Savo transcendentinę buveinę, kuri vadinasi Goloka. Čia Jis gyvena paniręs į Savo žaidimus, tačiau Savo nesuvokiamų galių dėka, sykiu Jis yra bet kurioje Savo kuriamosios energijos dalyje. „Viṣṇu Purāṇa“ Jo galias lygina su ugnies šiluma ir šviesa. Degdama vienoje vietoje, ugnis skleidžia šviesą ir šilumą visomis kryptimis. Taip lygiai ir Absoliutusis Dievo Asmuo, niekur neišeidamas iš Savo transcendentinės buveinės, visur paskleidžia skirtingas Savo energijas.

Viešpaties energijų yra nesuskaičiuojama daugybė, tačiau jas galima suskirstyti į tris pagrindines kategorijas: vidinę, paribio ir išorinę. Kiekviena šių kategorijų turi šimtus milijonų subkategorijų. Pusdieviai – viešpačiai, kuriems suteikta galia valdyti gamtos stichijas (orą, šviesą, lietų ir kt.), priskiriami Absoliučiojo Asmens paribio energijai. Menkesnės gyvosios būtybės, tarp jų ir žmonės, taip pat yra Viešpaties paribio energijos kūriniai. Materialųjį pasaulį yra sukūrusi išorinė Viešpaties galia, o dvasinį dangų, Dievo karalystę, – Jo vidinė galia.

Taigi įvairios Viešpaties energijos yra pasklidusios visur. Nors Viešpats ir Jo energijos nesiskiria, nevalia painioti šių energijų su Aukščiausiąja Tiesa. Nereiktų klaidingai manyti, kad Aukščiausiasis Viešpats pasklidęs visur kaip kažkokia beasmenė substancija ar kad Jis neegzistuoja kaip asmenybė. Žmonės įpratę daryti išvadas, pasikliaudami savo proto galiomis, tačiau Aukščiausiasis Viešpats ribotam protui nesuvokiamas. Štai kodėl Upaniṣados mus ir įspėja, kad prie Viešpaties neįmanoma priartėti, pasikliaujant savo menkomis galimybėmis.

„Bhagavad-gītoje“ (10.2) Viešpats sako, kad Jo pažinti negali net didieji ṛṣiai ir surai. Tad ką kalbėti apie asuras, kuriems Viešpaties keliai apskritai nežinomi? Ši, ketvirtoji „Śrī Īśopaniṣados“ mantra aiškiai sako, kad Absoliučioji Tiesa galiausiai yra Absoliutusis Asmuo. Antraip, argi būtų prasmė tiek daug kalbėti apie Jo bruožus, patvirtinančius Jį esant asmenybę.

Nors atskiros neatsiejamosios Viešpaties galių dalelės pasižymi tokiomis pat, kaip ir Pats Viešpats, ypatybėmis, jų veiklos sfera yra ribota, todėl jos pačios irgi ribotos. Dalelės niekada nėra lygios visumai, todėl jos negali iki galo pažinti visų Viešpaties galimybių. Veikiamos materialios gamtos, kvailos ir tamsios gyvosios būtybės, kurios tėra neatsiejamos Viešpaties dalelės, mėgina įsivaizduoti transcendentinę Viešpaties didybę. „Śrī Īśopaniṣada“ įspėja, kad pastangos abstrakčiais samprotavimais pažinti Viešpatį yra bergždžios. Reikėtų stengtis daugiau sužinoti apie Transcendenciją iš Paties Viešpaties, aukščiausiojo Vedų šaltinio, nes tik Viešpats iki galo pažįsta Transcendenciją.

Kiekviena neatsiejama tobulos visumos dalelė turi tam tikrų savitų galių, kad galėtų veikti vykdydama Viešpaties valią. Jei neatsiejama dalelė, gyvoji esybė, užmiršta, ką ji turi daryti vykdydama Viešpaties valią, vadinasi, ją užvaldė māyā, iliuzija. Todėl „Śrī Īśopaniṣada“ iš pat pradžių įspėja mus, kad labai rūpestingai atliktume Viešpaties mums skirtą vaidmenį. Tai nereiškia, kad iš individualios sielos atimta iniciatyva. Ji yra neatsiejama Viešpaties dalelė, todėl, kaip ir Viešpats, turi iniciatyvos laisvę. Kai žmogus teisingai ir su protu panaudoja savo iniciatyvą, arba veikliąją prigimtį, suprasdamas, kad viskas yra Viešpaties energija, atgyja jo pirminė sąmonė, kuri buvo išblėsusi dėl sąlyčio su māya, arba išorine energija.

Visą energiją mes gauname tik iš Viešpaties, todėl ir naudoti ją reikėtų tiktai vykdant Viešpaties valią. Viešpatį pažinti tegali nuolankus, tarnauti Jam pasiryžęs žmogus. Tobulas pažinimas – tai visų Viešpaties bruožų bei galių pažinimas, suvokimas, kaip tos galios veikia, paklusdamos Jo valiai. Tai Viešpats išsamiai paaiškino „Bhagavad-gītoje“, veikale, kuris atskleidžia visų Upaniṣadų esmę.

Čia aprašyti kai kurie Aukščiausiojo Viešpaties transcendentinių darbai, kuriuos Jis atlieka nesuvokiamomis Savo galiomis. Vienas kitam prieštaraujantys posmo teiginiai pateikiami įrodyti Viešpaties galių nesuvokiamumą. „Jis vaikšto ir nevaikšto.“ Teigdami, kad vaikščiojantis negali vaikščioti, nusižengtume įprastai logikai. Tačiau, kalbant apie Dievą, ši priešprieša tėra priemonė pabrėžti Jo nesuvokiamą galybę. Žinių ribotumas neleidžia mums suderinti šių prieštaravimų, todėl mes mėginame suprasti Viešpatį, kiek tai leidžia padaryti mūsų ribotas protas. Antai māyāvādos mokyklos filosofai impersonalistai pripažįsta tik tuos Viešpaties darbus, kuriuose neišryškėja Jo, kaip asmenybės, bruožai. Asmenybinį Viešpaties aspektą jie atmeta. Tuo tarpu bhāgavatos mokyklos atstovai, grįsdami savo mokymą tobula Viešpaties koncepcija, pripažįsta, kad Jis turi nesuvokiamas galias, ir supranta, kad Viešpats yra asmenybė ir sykiu Jis beasmenis. Bhāgavatai žino, jog nepripažįstant nesuvokiamų Dievo galių, žodžiai „Aukščiausiasis Viešpats“ prarastų savo prasmę.

Jei savo akimis nematome Dievo, tai dar nereiškia, kad Viešpats neegzistuoja kaip asmenybė. „Śrī Īśopaniṣada“ paneigia tokį argumentą, teigdama, kad Viešpats yra labai toli ir sykiu labai arti. Viešpaties buveinė yra anapus materialaus dangaus, o mes netgi nemokame jo išmatuoti. Jeigu net materialus dangus yra toks neaprėpiamas, tai ką kalbėti apie dvasinį dangų, kuris yra išsidriekęs anapus materialaus? Dvasinis dangus yra be galo toli nuo materialios visatos, tai patvirtina ir „Bhagavad-gītā“ (15.6). Ir nors Viešpats labai toli, Jis gali tuojau, per sekundės dalį, atsirasti priešais mus, aplenkęs mintį ar vėją. Ir Jis yra toks greitas, kad niekas negali Jo aplenkti. Apie tai jau buvo rašyta ankstesniajame posme.

Ir vis dėlto, kai Dievo Asmuo pasirodo mums, mes Jį ignoruojame. „Bhagavad-gītoje“ (9.11) Viešpats smerkia tokį nemokšišką ignoravimą ir sako, kad, laikydami paprastu mirtinguoju, kvailiai Jį išjuokia. Jis nėra mirtingas. Kūnas, kuriuo Jis mums pasirodo, nėra materialios gamtos kūrinys. Labai dažnas vadinamasis mokslininkas teigia, kad Viešpats nužengia materialiu kūnu, kaip paprasta gyva būtybė. Nieko neišmanydami apie nesuvokiamą Viešpaties galią, tie kvailiai sulygina Jį su paprastais žmonėmis.

Dievas yra kupinas nesuvokiamų galių, todėl mūsų tarnystę Jis gali priimti per bet kurį tarpininką ir Savo Paties valia gali pertvarkyti įvairias Savo galias. Bedieviai įrodinėja, kad Viešpats apskritai negali nužengti į šį pasaulį, o jeigu nužengia, tai Jo kūnas būna sudarytas iš materialios energijos. Tačiau jeigu nesuvokiamas Viešpaties energijas pripažįstame realybe, toks argumentas neturi pagrindo. Net ir tuo atveju, jeigu Viešpats pasirodo mums kūnu, sudarytu iš materialios energijos, Jam nesunku šią energiją paversti dvasine. Kadangi energijų šaltinis vienas, jis gali panaudoti jas kaip pats to nori. Viešpats, pavyzdžiui, gali apsireikšti arcā-vigrahos, Dievybių, kurios, atrodytų, yra padirbtos iš žemės, akmens ar medžio, pavidalu. Ir nors Dievybės padirbtos iš medžio, akmens ar kokios kitos medžiagos, jos nėra stabai, kaip kad tvirtina ikonoklastai (Dievybių kulto priešininkai).

Dabartinėmis, netobulos materialios egzistencijos sąlygomis, mes nematome Aukščiausiojo Viešpaties, nes mūsų regėjimas yra netobulas. Tačiau bhaktams, trokštantiems išvysti Viešpatį materialiomis akimis, Jis suteikia tą malonę, pasirodydamas vadinamąja materialia forma, kad bhaktai galėtų Jam tarnauti. Nereikia manyti, kad bhaktai, esantys žemiausioje atsidavimo tarnystės pakopoje, garbina stabą. Jie garbina Viešpatį, kuris teikėsi pasirodyti jiems lengvai pasiekiamu pavidalu. Arcos pavidalas – tai ne stabas, padirbtas pagal garbintojo užgaidas. Šis pavidalas amžinai egzistuoja kartu su visais savo atributais. Ateistas negali to pajusti, bet nuoširdus bhaktas realiai šitai jaučia.

„Bhagavad-gītoje“ (4.11) Viešpats sako, kad Jis atsidėkoja bhaktui tiek, kiek bhaktas Jam atsiduoda. Viešpats pasilieka Sau teisę atsiskleisti ne bet kam, o tik Jam atsidavusioms sieloms. Todėl atsidavusiai sielai Jis visada lengvai pasiekiamas, o neatsidavusiai – labai tolimas, neprieinamas.

Šia proga atkreiptinas dėmesys į du svarbius žodžius, pasitaikančius apreikštuose raštuose, kai kalbama apie Viešpatį: saguṇa („su ypatybėmis“) ir nirguṇa („be ypatybių“). Žodis saguṇa visai nereiškia, kad kai Viešpats nužengia su tam tikromis ypatybėmis, kurias gali patirti mūsų jutimai, Jis turi įgyti materialų pavidalą ir paklusti materialios gamtos dėsniams. Jam nėra skirtumo tarp materialios ir dvasinės energijų, nes Jis – visų energijų šaltinis. Būdamas visų energijų valdovas, Viešpats, priešingai negu mes, niekada nepatenka jų įtakon. Materiali energija vykdo Jo valią, todėl Viešpats gali naudoti ją Savo tikslams, Pats niekada nepakliūdamas materialios energijos ypatybių įtakon. Šia prasme Jis yra nirguṇa, „be ypatybių“. Viešpats niekada nevirsta kažkokia beforme esybe, nes iš tikrųjų Jis egzistuoja amžinuoju pavidalu, Jis – pirmapradis Viešpats. Beasmenis Jo aspektas – Brahmano spindesys yra Jo Paties skleidžiami spinduliai, lygiai kaip saulės spinduliai yra saulės dievo spindesys.

Kartą šventąjį vaiką Prahlādą Mahārāją jo bedievis tėvas paklausė: „Kurgi tavo Dievas?“ Kai Prahlāda atsakė, kad Dievas yra visur, tėvas piktai sušuko: „Vadinasi, Dievas yra ir šių rūmų kolonoje?“ „Taip“, – atsakė berniukas. Tai išgirdęs bedievis karalius vienu smūgiu sudaužė netoli stovėjusią koloną į šipulius, ir tada iš jos pasirodė Viešpats Nṛsiṁha pusiau žmogaus, pusiau liūto pavidalu ir nužudė bedievį karalių. Taigi Viešpats yra visuose daiktuose, kuriuos sukūrė skirtingos Jo energijos. Norėdamas suteikti nuoširdiems bhaktams malonę, nesuvokiamų Savo galių dėka Jis gali pasirodyti bet kur. Viešpats Nṛsiṁha pasirodė iš kolonos ne todėl, kad to reikalavo ateistiškas karalius, o todėl, kad to troško Jo bhaktas Prahlāda. Ateistai negali įsakyti Viešpačiui, kad Jis pasirodytų, tačiau, norėdamas suteikti malonę Savo bhaktui, Viešpats gali apsireikšti kiekvienoje vietoje. „Bhagavad-gītoje“ (4.8) taip pat pasakyta, kad Viešpats ateina sunaikinti bedievių ir apginti tikinčiųjų. Žinoma, Viešpačiui netrūksta nei atitinkamų energijų, nei pagalbininkų, galinčių susidoroti su ateistais, bet Jam maloniau Pačiam parodyti palankumą bhaktui. Dėl to Jis įsikūnija materialiame pasaulyje. Jis nužengia, tenorėdamas parodyti prielankumą Savo bhaktams.

„Brahma-saṁhitoje“ (5.35) pasakyta, kad Govinda, pirmapradis Viešpats, Savo visiška dalimi įeina į visus daiktus. Jis įeina į visatą ir į kiekvieną jos atomą. Virāṭ pavidalu Jis esti anapus visų daiktų, o kaip antaryāmī Jis yra visuose daiktuose. Kaip antaryāmī Jis stebi viską, kas vyksta, o kaip karma-phala atlygina mums už mūsų darbus. Mes galime ir užmiršti, ką esame padarę ankstesniuose gyvenimuose, tačiau Viešpats yra mūsų veiksmų liudininkas, tad mūsų veiksmų rezultatai niekur nepradingsta ir mums tenka patirti jų padarinius.

Iš tikrųjų be Dievo niekas kitas ir neegzistuoja – Jis esti visa ko viduje ir anapus visko. Viskas yra Jo energijų apraiškos, kaip kad iš ugnies sklindančios šiluma ir šviesa. Taip skirtingos Viešpaties energijos sudaro vienovę. Ir nors egzistuoja vienovė, viskas, kas be galo mažoms, neatsiejamoms Viešpaties dalelėms – gyvosioms esybėms teikia ribotą džiaugsmą, Viešpaties Asmenybei teikia beribį džiaugsmą.

Ši mantra apibūdina mahā-bhāgavatą – didžią asmenybę, kuri mato, kad viskas yra susiję su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu. Aukščiausiojo Viešpaties buvimas patiriamas trimis etapais. Tas, kuris pažino Viešpatį mažiausiai, vadinamas kaniṣṭha- adhikāriu. Jis lanko maldos namus – šventyklą, bažnyčią ar mečetę, pagal tai, kokį tikėjimą išpažįsta, ir meldžiasi, kaip nurodo šventraščiai. Šio lygio bhaktas mano, kad Viešpats būna tiktai ten, kur Jis yra garbinamas. Jis negali tiksliai pasakyti, kas kiek atsidavęs Aukščiausiajam Viešpačiui ir kas Jį pažino. Tokie bhaktai laikosi nusistovėjusių tradicijų ir neretai kivirčijasi tarpusavyje, vieno tipo religinę praktiką laikydami geresne už kitą. Kaniṣṭha-adhikāriai iš esmės yra materialistiški bhaktai, jie dar tik stengiasi išsiveržti už materijos ribų ir pasiekti dvasinį lygį.

Pasiekę antrą dvasinio tobulumo pakopą vadinami madhyama- adhikāriais. Šie bhaktai skiria keturias gyvųjų būtybių kategorijas: 1) Aukščiausiąjį Viešpatį, 2) bhaktus, 3) nekaltuosius, kurie nieko nežino apie Viešpatį, ir 4) Viešpačiu netikinčius ateistus, kurie nekenčia Dievui tarnaujančių bhaktų. Su įvairiais keturių kategorijų atstovais madhyama-adhikāris elgiasi skirtingai. Jis garbina Viešpatį kaip meilės objektą ir draugauja su tais, kurie tarnauja Viešpačiui. Nekaltųjų širdyse jis žadina snaudžiančią meilę Dievui, bet vengia ateistų, kurie išjuokia Dievo vardą.

Dar aukštesnį lygį už madhyama-adhikārį yra pasiekęs uttama- adhikāris, kuris mato, kad viskas susiję su Aukščiausiuoju Viešpačiu. Toks bhaktas neskirsto žmonių į ateistus ir teistus, o kiekvieną suvokia kaip neatsiejamą Dievo dalelę. Jis žino, kad nėra esminio skirtumo tarp labai išsilavinusio brāhmaṇo ir valkataujančio šuns, nes abu jie yra neatsiejamos Viešpaties dalelės, nors ir surakinti skirtinguose kūnuose, kuriuos lėmė kokybiškai skirtingi praeitų gyvenimų veiksmai. Jis suvokia, kad Aukščiausiojo Viešpaties dalelė, glūdinti brāhmaṇo kūne, teisingai naudojosi Viešpaties jai suteikta ribota nepriklausomybe, o panaši dalelė šuns kūne piktnaudžiavo savo nepriklausomybe, ir dėl to gamtos dėsniai ją nubaudė, įkalindami šuns kūne. Neteikdamas didelės reikšmės skirtumui tarp brāhmaṇo ir šuns elgsenos, uttama-adhikāris stengiasi daryti gera abiems. Tokio mokyto bhakto neklaidina materialūs kūnai, jam svarbiau dvasinė kibirkštis, glūdinti abiejose būtybėse.

Tie, kurie mėgdžiodami uttama-adhikārį puikuojasi visuotinės vienybės ir draugiškumo idėjomis, tačiau iš jų elgesio matyti, kad jie temato kūniškąjį pradą, yra netikri filantropai. Teisingo visuotinės brolybės supratimo reikia mokytis iš uttama-adhikārio, o ne iš kvailio, kuris dorai nepažįsta individualios sielos ir visur esančios Aukščiausiojo Viešpaties ekspansijos, Supersielos.

Šioje šeštoje mantroje aiškiai pasakyta, kad reikia stebėti arba matyti, laikantis tam tikros sistemos. Tai reiškia, kad reikia sekti ankstesniojo ācāryos, tobulo mokytojo, pavyzdžiu. Šiuo atveju vartojamas sanskrito žodis anupaśyati. Anu – reiškia „sekti“, o paśyati – „stebėti“. Taigi žodis anupaśyati reiškia, kad turime tikėti ne tuo, ką matome plika akimi, o sekti pirmtakais ācāryomis. Dėl materialių trūkumų plika akis neparodys tikro vaizdo. Neįmanoma teisingai matyti dalykus, neišgirdus paaiškinimų iš aukštesnio šaltinio, o aukščiausiasis šaltinis – tai Paties Viešpaties lūpomis pasakyta Vedų išmintis. Vedų tiesos perduodamos mokinių seka: Viešpats perteikia jas Brahmai, Brahmā – Nāradai, Nārada – Vyāsai, o Vyāsa – kitiems mokiniams. Kitados žmonės buvo protingesni ir turėjo aiškesnę atmintį, todėl užrašinėti Vedų žinias nebuvo reikalo. Jiems pakakdavo kartą išklausyti bona fide dvasinio mokytojo pamokymų, ir jie jų laikydavosi.

Mūsų dienomis apreikštiesiems raštams parašyta daug komentarų, tačiau daugelio jų autoriai nepriklauso Śrīlos Vyāsadevos mokinių sekai. Śrīla Vyāsadeva pirmasis užrašė Vedų išmintį. Savo paskutiniame, tobuliausiame ir reikšmingiausiame veikale „Śrīmad-Bhāgavatam“ jis komentuoja „Vedānta-sūtrą“. Be to, dar yra „Bhagavad-gītā“, kurią papasakojo Patsai Viešpats, o užrašė Śrīla Vyāsadeva. Tokie patys svarbiausi apreikštieji raštai, ir bet kuris komentaras, prieštaraujantis „Bhagavad-gītos“ ar „Śrīmad- Bhāgavatam“ principams, negali būti autoritetingas. Upaniṣadų, „Vedānta-sūtros“, Vedų, „Bhagavad-gītos“, „Śrīmad-Bhāgavatam“ mokymas vieningas, todėl niekam nevalia daryti kokių nors išvadų dėl Vedų, neišklausius Vyāsadevos mokinių sekos atstovų ar bent tų, kurie tiki Dievo Asmeniu ir įvairiomis Jo energijomis, apie kurias kalbama „Śrī Īśopaniṣadoje“.

Pasak „Bhagavad-gītos“ (18.54), tapti uttama-adhikārī bhaktu ir į kiekvieną gyvą būtybę žvelgti kaip į savo brolį tegali tas, kuris jau pasiekė išsivadavimo lygį (brahma-bhūtą). Politikai negali turėti tokio matymo, nes jie visada siekia kokios nors materialios naudos. Mėgdžioti uttama-adhikārį – reiškia dėl šlovės ar kitokios materialios naudos tarnauti savo išoriniam apvalkalui, kūnui, o ne dvasinei sielai. Toks mėgdžiotojas nieko nenutuokia apie dvasinį pasaulį. Uttama-adhikāris mato gyvą esybę kaip dvasinę sielą ir pats jai kaip sielai tarnauja. Taip savaime patenkinama ir materialioji pusė.

Išskyrus madhyama-adhikārį ir uttama-adhikārį, apie kuriuos buvo kalbėta anksčiau, niekas teisingai nesupranta gyvos būtybės dvasinės esmės. Gyvosios esybės yra kokybiškai tapačios Aukščiausiajam Viešpačiui, kaip kad laužo kibirkštys tapačios liepsnai. Tačiau kiekybės prasme kibirkštys toli gražu neprilygsta laužui, nes jų skleidžiamas šilumos ir šviesos kiekis daug mažesnis. Kai sakoma, kad mahā-bhāgavata, didis bhaktas, regi visų daiktų vienovę, tai reiškia, kad viską jis suvokia kaip Aukščiausiojo Viešpaties energiją. Energija nesiskiria nuo energijos šaltinio, tuo ir pasireiškia ši vienovė. Nors šiluma ir šviesa analitiniu požiūriu skiriasi nuo ugnies, be šilumos ir šviesos žodis „ugnis“ neturėtų prasmės. Todėl, apskritai kalbant, šiluma, šviesa ir ugnis yra viena ir tas pat.

Sanskrito žodžiai ekatvam anupaśyataḥ pažymi, kad visų gyvų esybių vienovė turėtų būti suprantama apreikštųjų raštų požiūriu. Individualios aukščiausiosios visumos (Viešpaties) kibirkštys turi beveik aštuoniasdešimt procentų žinomų visumos ypatybių, tačiau kiekybės prasme Aukščiausiajam Viešpačiui jos netolygios. Šios ypatybės menkai teišreikštos, nes gyvos esybės tėra mikroskopinės aukščiausiosios visumos dalelės. Galima pasitelkti kitą palyginimą: druskos kiekis vandens laše toli gražu nelygus druskos kiekiui, esančiam visame vandenyne, nors kokybiškai, savo chemine sudėtimi druska, esanti vandens laše, nesiskiria nuo druskos, esančios vandenyne. Jei individuali gyva būtybė prilygtų Aukščiausiajam Viešpačiui ne tik kokybiškai, bet ir kiekybiškai, materiali energija neturėtų jai galios. Ankstesnėse mantrose jau buvo kalbėta, kad jokia gyva būtybė (net galingieji pusdieviai) niekuo negali pranokti Aukščiausiosios Būtybės. Todėl žodis ekatvam nereiškia, kad gyva būtybė visais atžvilgiais prilygsta Aukščiausiajam Viešpačiui. Iš tikrųjų šis žodis pažymi, kad juos vienija interesų bendrumas, lygiai kaip šeimos narius ar valstybės piliečius vienija bendri šeimos ar nacionaliniai interesai, nors visi šalies piliečiai yra individualios asmenybės. Kadangi visos gyvosios esybės yra tos pačios aukščiausios šeimos nariai, jų interesai nesiskiria nuo Aukščiausiosios Būtybės interesų. Visos gyvos būtybės yra Aukščiausiosios Būtybės vaikai. „Bhagavad-gītā“ (7.5) teigia, kad visos gyvos būtybės visatoje – tarp jų paukščiai, ropliai, vabzdžiai, vandens gyviai, medžiai ir pan. – yra Aukščiausiojo Viešpaties paribio energijos kūriniai. Todėl visi jie priklauso Aukščiausiosios Būtybės šeimai, ir jų interesai nesikerta.

Dvasinės esybės yra sukurtos džiaugtis. Taip tvirtina „Vedānta- sūtra“ (1.1.12): ānanda-mayo ’bhyāsāt. Visoms gyvoms būtybėms – ir Aukščiausiajam Viešpačiui, ir kiekvienai neatsiejamai Jo daliai – skirta patirti amžinąją laimę, nes tokia jų prigimties esmė. Gyvos būtybės, surakintos materialiame kiaute, nuolat ieško malonumų, tačiau ieško jų ne ten, kur reikia. Be šio materialaus pasaulio, egzistuoja dar ir dvasinė karalystė, kur nesuskaitomų palydovų draugijoje linksmai leidžia laiką Aukščiausioji Būtybė. Pasiekus tokį lygį, materialių ypatybių nelieka nė žymės, todėl šis lygis vadinasi nirguṇa. Egzistuojant nirguṇos lygiu, nekyla konfliktų dėl džiaugsmo objekto, tuo tarpu čia, materialiame pasaulyje, vyksta nuolatiniai atskirų individų susidūrimai, nes išleidžiamas iš akių tikrasis džiaugsmo šaltinis. Tikrasis džiaugsmo šaltinis – Aukščiausiasis Viešpats, kuris yra kilnaus dvasinio rāsos šokio centrinė figūra. Visi mes sukurti, kad būtume drauge su Juo ir gyventume be jokių kivirčų, turėdami bendrą transcendentinį tikslą. Toks yra aukščiausiasis dvasinių tikslų bendrumo lygis, ir kai mes suvokiame šią tobulą vienovės formą, iliuzija (moha) bei sielvartas (śoka) išnyksta be pėdsakų.

Bedievišką civilizaciją pagimdo iliuzija, o tokios civilizacijos pasekmė – sielvartas. Bedieviška civilizacija, kurią remia šiuolaikiniai politikai, visada yra apimta rūpesčių, kadangi ji kiekvieną akimirką gali būti sunaikinta. Toks gamtos dėsnis. „Bhagavad- gītoje“ (7.14) teigiama, kad aukščiau griežtų gamtos dėsnių iškyla tik tie, kurie atsiduoda Aukščiausiojo Viešpaties lotoso pėdoms. Taigi, jei norime atsikratyti visų rūpesčių bei iliuzijų ir suvienyti skirtingiausius interesus, visus savo veiksmus turėtume susieti su Dievu.

Mūsų veiklos vaisiai turi tarnauti tik Viešpaties interesams, ir niekam kitam, nes tik tarnaudami Jo interesams galėsime suvokti minėtus ātma-bhūtos tikslus. Šioje mantroje minimas ātma-bhūtos ir „Bhagavad-gītoje“ (18.54) minimas brahma-bhūtos tikslai yra viena ir tas pat. Aukščiausioji ātmā (siela) yra Patsai Viešpats, o mažoji ātmā – tai gyvoji esybė. Aukščiausioji ātmā, Paramātmā, viena palaiko visas mikroskopines individualiąsias gyvąsias būtybes, nes Aukščiausiasis Viešpats nori patirti džiaugsmą, kurį sukelia gyvų būtybių meilė Jam. Tėvas pratęsia save per vaikus ir augina juos, norėdamas patirti malonumą. Jei vaikai paklusnūs tėvams, šeimos reikalai klostosi gerai, visų interesai sutampa ir namuose vyrauja maloni atmosfera. Tas pats transcendentiniu būdu vyksta ir absoliučioje Parabrahmano, aukščiausiosios dvasios, šeimynoje.

Parabrahmanas, kaip ir kitos individualios esybės, yra asmuo. Nei Viešpats, nei gyvos esybės nėra beasmeniai. Šios transcendentinės asmenybės yra kupinos transcendentinės palaimos, žinojimo ir gyvena amžinai. Tokia yra tikroji dvasinės būties padėtis, ir kai žmogus iki galo ją įsisąmonina, jis išsyk atsiduoda Aukščiausiosios Būtybės, Śrī Kṛṣṇos, lotoso pėdoms. Tačiau visiškai atsidavusių Viešpačiui mahātmų, didžių sielų, labai reta, nes šitoks transcendentinis supratimas pasiekiamas tik daugelį kartų gimus. Kita vertus, pasiekus tokį suvokimą, žmogui daugiau nebeegzistuoja iliuzija, širdgėla, materialios egzistencijos kančios ir gimimai bei mirtys – niekas, ką mes patiriame dabartiniame savo gyvenime. Štai apie ką kalba ši „Śrī Īśopaniṣados“ mantra.

Šis posmas aprašo transcendentinį ir amžiną Absoliučiojo Dievo Asmens pavidalą. Aukščiausiasis Viešpats nėra impersonalus, Jis turi transcendentinį pavidalą, kuris nė kiek nepanašus į materialaus pasaulio pavidalus. Šiame pasaulyje gyvų esybių pavidalus, t. y. kūnus, sukuria materialioji gamta, ir jie funkcionuoja kaip bet kuris kitas materialus mechanizmas. Anatomijos požiūriu, materialus kūnas yra mechaninė struktūra su venomis ir kitkuo, tuo tarpu transcendentinis Aukščiausiojo Viešpaties kūnas neturi nieko panašaus į venas. Šioje mantroje aiškiai pasakyta, kad Jis – neįkūnytas, o tai reiškia, kad Jo kūnas nesiskiria nuo sielos. Priešingai negu mes, Jis nepriverstas gauti kūną, nes gamtos dėsniai Jam negalioja. Materijos nelaisvėje esanti siela skiriasi nuo kūno ir proto – grubaus ir subtilaus savo apvalkalų. Tačiau Aukščiausiajam Viešpačiui skirtumai tarp Jo Paties, Jo kūno ir proto neegzistuoja. Jis – tobula visuma. Jo protas, kūnas ir Jis Pats sudaro vienovę.

Lygiai taip pat Aukščiausiasis Viešpats aprašomas ir „Brahma- saṁhitoje“ (5.1). Čia Jis apibūdinamas kaip sac-cid-ānanda-vigraha. Tai reiškia, kad Jis yra amžinas ir Savo Asmenyje visiškai įkūnija transcendentinę būtį, žinias ir palaimą. Todėl Jam nereikia turėti atskirus kūną ir protą, kaip kad mums materialiame pasaulyje. Vedų raštai aiškiai nurodo, kad transcendentinis Viešpaties kūnas ir mūsų kūnai yra visiškai nepanašūs vienas į kitą, todėl kartais Jis apibūdinamas kaip neturintis pavidalo. Čia turima galvoje, kad Jo pavidalas ne toks, kaip mūsų, ir kad Jo pavidalo mes negalime suvokti. Toliau „Brahma-saṁhitoje“ (5.32) sakoma, kad visi Jo organai gali pakeisti vienas kitą. Tai reiškia, kad Viešpats gali vaikščioti rankomis, imti daiktus kojomis, matyti delnais ir pėdomis, valgyti akimis ir pan. Śruti-mantrose taip pat pasakyta, kad nors Viešpaties rankos ir kojos ne tokios, kaip mūsų, Jis vis dėlto turi rankas ir kojas, kuriomis priima mūsų aukas ir bėga greičiau už visus. Šie teiginiai patvirtinami šioje, aštuntoje mantroje žodžiu śukram (visagalis).

Garbinti skirtas Viešpaties pavidalas (arcā-vigraha), kurį šventyklose instaliuoja autoritetingi Viešpatį patyrę ācāryai, taip pat nesiskiria nuo pirminio Viešpaties pavidalo. Apie tai kalba septintoji mantra. Pirminis Viešpaties pavidalas yra Śrī Kṛṣṇa. Śrī Kṛṣṇa išsiplečia į begalinę daugybę pavidalų – tokių, kaip Baladeva, Rāma, Nṛsiṁha, Varāha ir kt. Visi šie pavidalai – vienas ir tas pats Dievo Asmuo. Šventyklose garbinama arcā-vigraha irgi yra Viešpaties ekspansija. Garbinant arcā-vigrahą, Viešpats akimoju tampa pasiekiamas ir Savo visagalės energijos dėka priima bhakto tarnystę. Viešpaties arcā-vigraha apsireiškia prašant ācāryams, šventiems mokytojams, ir, padedant visagalei Viešpaties energijai, ji visu kuo atstoja Patį Viešpatį. Kvaili žmonės, nesusipažinę su „Śrī Īśopaniṣada“ arba kitų śruti-mantrų mokymu, mano, kad tyrų bhaktų garbinama arcā-vigraha yra sudaryta iš materijos elementų. Kvailiems žmonėms ar kaniṣṭha-adhikāriams, neturintiems tobulo matymo, šis pavidalas atrodo materialus, tačiau jie nežino, kad visagaliui ir visa žinančiam Viešpačiui nieko nereiškia panorėjus materiją paversti dvasia, o dvasią – materija.

„Bhagavad-gītoje“ (9.11–12) Viešpats apgailestauja, kad žmonės yra taip degradavę ir jų žinios tokios menkos, jog laiko Viešpaties kūną materialiu vien dėl to, kad Viešpats nužengia į šį pasaulį žmogaus pavidalu. Tokie menkai išprusę žmonės nieko nežino apie Viešpaties visagalybę. Todėl spekuliatyviesiems mąstytojams Viešpats iki galo neatsiskleidžia. Pažinti Viešpatį žmogus gali tik tiek, kiek Jam atsiduoda. O nupuola gyvosios esybės todėl, kad užmiršo savo ryšį su Dievu.

Šioje bei kitose Vedų mantrose aiškiai pasakyta, kad Viešpats nuo neatmenamų laikų teikia gyvajai esybei visas gėrybes. Kai gyva būtybė ko nors nori, Viešpats, atsižvelgdamas į tai, kiek ji to verta, suteikia jai trokštamą dalyką. Jeigu žmogus nori būti teisėjas aukščiausiajame teisme, jam reikalinga ne tik kvalifikacija, bet ir tam tikrų instancijų, suteikiančių aukščiausiojo teismo teisėjo titulą, sutikimas. Norint užimti postą, vien kvalifikacijos nepakanka – į jį būtinai turi paskirti tam tikros aukštesnės instancijos. Panašiai ir Viešpats dovanoja gyvosioms esybėms laimės tiek, kiek jos vertos, tačiau kad būtum apdovanotas, vien dorybių nepakanka – reikalinga dar Viešpaties malonė.

Gyvoji būtybė paprastai nežino, ko prašyti Viešpaties ir kokios padėties siekti. Tačiau kai gyva būtybė suvokia savo prigimtinę padėtį, ji ima prašyti, kad jai būtų suteikta galimybė transcendentiškai bendrauti su Viešpačiu ir tarnauti Jam su transcendentine meile. Deja, veikiamos materialios gamtos, gyvosios būtybės prašo daugelio kitų dalykų. „Bhagavad-gītā“ (2.41) jų galvoseną vadina išsišakojusiu ar išsklaidytu intelektu. Dvasinis intelektas yra vientisas, o pasaulietiškas – daugialypis. „Śrīmad-Bhāgavatam“ pasakyta, kad tie, kurie susižavėjo laikinomis išorinės energijos grožybėmis, užmiršta apie tikrąjį gyvenimo tikslą – grįžimą atgal pas Dievą. Užmiršęs apie tai, žmogus kuria įvairius planus bei projektus ir taip mėgina išspręsti savo problemas, bet tai yra tas pat, kaip kramtyti tai, kas jau buvo sukramtyta. Tačiau Viešpats gailestingas: Jis nekliudo užsimiršusiai gyvai esybei ir leidžia jai eiti savo keliu. Šioje „Śrī Īśopaniṣados“ mantroje vartojamas labai taiklus žodis yāthātathyataḥ, nurodantis, kad Viešpats atlygina gyvai esybei pagal jos norus. Jeigu gyva būtybė nori patekti į pragarą, Viešpats jai netrukdo, o jeigu ji nori sugrįžti atgal pas Dievą, Jis jai padeda.

Dievas šioje mantroje aprašomas kaip paribhūḥ, visų didžiausias. Niekas Jam neprilygsta ir Jo nepranoksta. Kitos gyvos būtybės čia vadinamos elgetomis, prašinėjančiais Viešpaties įvairių gėrybių. Viešpats duoda gyvosioms esybėms to, ko jos trokšta. Jei gyvos esybės prilygtų Viešpačiui savo galybe, t. y. būtų visa žinančios arba visagalės, jos neprašytų iš Viešpaties nieko, netgi vadinamojo išsivadavimo. Tikrasis išsivadavimas – tai sugrįžimas atgal pas Dievą. Impersonalistų įsivaizduojamas išsivadavimas yra mitas, ir kol elgeta neatgaus dvasinio proto ir nesuvoks savo prigimtinės padėties, tol jis per amžius prašys išmaldos savo jausmams patenkinti.

Tik Aukščiausias Viešpats yra Pats Sau pakankamas. Kai prieš 5 000 metų Viešpats Kṛṣṇa nužengė į žemę, visi Jo darbai bylojo, kad Jis yra Dievo Asmuo. Vaikystėje Jis nukovė daugybę galingų demonų, tokių, kaip Aghāsura, Bakāsura ir Śakaṭāsura, ir negalėtume teigti, kad šią galią Jis įgijo didžiulėmis pastangomis. Viešpats pakėlė Govardhano kalną, nors niekad nesitreniravo kilnoti sunkumus. Jis šoko su gopėmis, nekreipdamas dėmesio į socialinius susitarimus, ir nesulaukė jokių priekaištų. Nors gopės mylėjo Kṛṣṇą kaip aistringos meilužės, jų ir Kṛṣṇos savitarpio santykius šlovino net Viešpats Caitanya, kuris buvo reiklus sannyāsis ir griežtai laikėsi disciplinos reikalavimų. „Śrī Īśopaniṣada“ dar vadina Viešpatį śuddham (antiseptiniu) ir apāpa-viddham (profilaktiniu), arba tyru ir nesutepamu. Jis antiseptinis ta prasme, kad Jam prisilietus prie užteršto daikto, daiktas tampa švarus. Žodis „profilaktinis“ nurodo bendravimo su Juo galią. „Bhagavad- gītoje“ (9.30–31) pasakyta, kad iš pradžių bhaktas gali atrodyti sudurācāra – nederamai besielgiančiu žmogumi, tačiau jį reikia laikyti tyru, nes jis eina teisingu keliu. Toks yra bendravimo su Viešpačiu „profilaktinis“ poveikis. Viešpats taip pat yra apāpa- viddham. Tai reiškia, kad Jo negali sutepti nuodėmė. Kitąsyk gali atrodyti, kad Jis nusideda, tačiau visi Jo veiksmai yra grynas gėris, nes Jis negali užsitraukti nuodėmės. Bet kokiomis aplinkybėmis Jis lieka tyriausiasis, śuddham, todėl dažnai yra lyginamas su saule. Saulė išgarina drėgmę daugelyje vietų, kur žemė užteršta, bet pati lieka švari. Iš tikrųjų ji turi sterilizuojančių ypatybių ir išvalo didžiausius nešvarumus. Jeigu net saulė, kuri yra materialus objektas, tokia galinga, tai galime įsivaizduoti, kokia stipri visagalio Viešpaties apvalomoji jėga.

Ši mantra lygina ir analizuoja dvi sąvokas: vidyą ir avidyą. Avidyā, nežinojimas, be jokių abejonių, yra pavojingas, tačiau vidyā, ar žinios, dar pavojingesnės, kai jos klaidina arba yra neteisingai suprantamos. Šiandien ši „Śrī Īśopaniṣados“ mantra aktuali kaip niekada. Šiuolaikinė civilizacija daug pasiekė visuotinio švietimo srityje, tačiau nūdienos žmonės nelaimingesni negu bet kada anksčiau, nes didžiausia reikšmė mūsų laikais teikiama materialiai pažangai, ir daroma tai svarbiausio, dvasinio gyvenimo aspekto sąskaita.

O dėl vidyos, tai pirmoje mantroje labai aiškiai pasakyta, kad Aukščiausiasis Viešpats yra visa ko savininkas, ir žmogus, užmiršęs šią tiesą, yra tamsuolis. Kuo labiau žmogus tai užmiršta, tuo giliau jis nugrimzta į tamsą. Šia prasme bedieviška civilizacija, nusiteikusi plėtoti vadinamąjį švietimą, yra daug pavojingesnė už kitokią civilizaciją, kur žmonės yra pasiekę mažesnės materialios pažangos.

Egzistuoja skirtingos žmonių kategorijos – karmiai, jñāniai ir yogai. Karmiai – tai žmonės, gyvenantys jausminiais malonumais. Devyniasdešimt devyni procentai šiuolaikinės civilizacijos žmonių užsiėmę jausmų tenkinimu, ir tai daroma prisidengiant industrializavimo, ekonomikos plėtros, altruizmo, politinės veiklos ir kitokiomis iškabomis. Tačiau visa ši veikla daugiau ar mažiau grindžiama jausmų tenkinimu, išstumiant Dievo sąmonę, apie kurią kalba pirmoji mantra.

Žmonės, kurie primityviausiais būdais tenkina jausmus, pasak „Bhagavad-gītos“ (7.15), yra mūḍhos, asilai. Asilas – tai kvailybės simbolis. Pasak „Śrī Īśopaniṣados“, tie, kurie užsiima beprasmišku jausmų tenkinimu, keliaklupsčiauja avidyai. O žmonės, kurie padeda šitokiai civilizacijai plėtoti vadinamąjį švietimą, pridaro žymiai daugiau žalos negu tie, kurie gyvena, tenkindamiesi primityviausiais jausminiais malonumais. Ateistinė mokslo pažanga tokia pat pavojinga, kaip vertingas brangakmenis ant kobros galvos. Brangakmeniu papuošta kobra daug pavojingesnė negu ta, kuri neturi tokio akmens. „Hari-bhakti-sudhodayoje“ (3.11.12) mokslų pažanga ateistinėje visuomenėje lyginama su papuošalais ant numirėlio kūno. Indijoje, kaip ir daugelyje kitų kraštų, kai kas laikosi papročio eiti procesijoje paskui numirėlio kūną ir tokiu būdu paguosti sielvartaujančius giminaičius. Tas pats pasakytina apie nūdienę civilizaciją, kuri užsiima „skylių lopymu“ ir tokiu būdu stengiasi pridengti amžinas kančias, kurios būdingos materialiam pasauliui. Šios taktikos tikslas – jausmų tenkinimas. Tačiau virš jausmų yra protas, virš proto – intelektas, o virš intelekto – siela. Todėl švietimo tikslas turėtų būti savęs pažinimas, dvasinių sielos vertybių įsisąmoninimas. Švietimą, nenukreiptą savęs pažinimo linkme, reikėtų laikyti avidya, nežinia. Tie, kurie ją ugdo, eina į tamsiausias neišmanymo sritis.

Anot „Bhagavad-gītos“ (2.42, 7.15), paklydę švietėjai materialistai yra veda-vāda-ratos ir māyayāpahṛta-jñānos. Veda-vāda-ratos dedasi didžiais Vedų raštų žinovais, bet, deja, yra nuklydę nuo Vedų keliamo tikslo. „Bhagavad-gītoje“ (15.15) yra pasakyta, kad Vedų tikslas – pažinti Dievo Asmenį, tačiau veda-vāda-ratos Dievo Asmeniu visiškai nesidomi. Priešingai, juos žavi karminės veiklos rezultatai: pasikėlimas į rojų ir panašiai.

Pasak pirmosios mantros, mes turėtumėme žinoti, jog Dievo Asmuo yra visa ko savininkas, ir privalėtume pasitenkinti mums skirta gyvenimo gėrybių dalimi. Vedų raštų tikslas – pažadinti užmaršių gyvų būtybių Dievo sąmonę. Tas pats tikslas, tik kiek kitaip pateiktas, atsispindi visuose pasaulio šventraščiuose, kad skendinti kvailybėje žmonija galėtų jį suprasti. Taigi galutinis visų religijų tikslas – grąžinti mus atgal pas Dievą.

Deja, veda-vāda-rata kategorijos žmonės nesuvokia, kad vienintelis Vedų tikslas – iš naujo užmegzti nutrūkusį užmaršios sielos ryšį su Dievo Asmeniu. Jiems atrodo savaime suprantama, kad galutinis Vedų tikslas – jausminiai rojaus džiaugsmai ir kiti antraeiliai dalykai (geidimas to, kas visų pirma sąlygoja materialią vergiją). Neteisingai aiškindami Vedų raštus, tokie žmonės klaidina kitus. Dažnai jie nepripažįsta net Purāṇų – autentiškų aiškinamųjų Vedų raštų, skirtų menkai teišmanantiems Vedas žmonėms. Ignoruodami didžiųjų mokytojų (ācāryų) autoritetą, veda-vāda-ratos aiškina Vedas savaip. Be to, dažnai jie iškelia iš savo tarpo kokį nesąžiningą žmogų ir paskelbia jį svarbiausiu Vedų mokslo žinovu. Ši mantra griežtai smerkia tokius žmones, taikliai pavadindama juos vidyāyāṁ ratāḥ. Žodis vidyāyām nurodo į Vedų studijas, nes Vedos yra visų mokslų (vidyā) pradžia, o ratāḥ reiškia „studijuojantys“. Taigi vidyāyāṁ ratāḥ reiškia „studijuojantys Vedas“. Ši mantra smerkia vadinamuosius Vedų tyrinėtojus, nes jie nenori paklusti ācāryoms ir todėl nežino tikrojo Vedų tikslo. Kiekvienam Vedų žodžiui jie randa patogią sau prasmę. Veda-vāda-ratos nežino, kad Vedų raštai – tai ne įprastų knygų rinkinys, ir suprasti juos galima tiktai per mokinių seką.

Norėdami pažinti transcendentines Vedų žinias, turėtumėme kreiptis į bona fide dvasinį mokytoją. Taip nurodo ir „Muṇḍaka Upaniṣada“ (1.2.12). Tačiau veda-vāda-ratos turi savo ācāryas, kurie nepriklauso jokiai transcendentinei sekai. Klaidingai interpretuodami Vedų raštus, jie pamažu ritasi į tamsiausias neišmanymo sritis – dar žemiau negu tie, kurie apskritai nieko nežino apie Vedas.

Māyayāpahṛta-jñāna kategorijos žmonės – tai „dievai“ apsišaukėliai. Jie laiko save Dievu ir nemato reikalo garbinti jokį kitą Dievą. Jie verčiau garbins paprastą žmogų, tegu tik jis būna turtingas, tačiau niekada nesilenks Dievo Asmeniui. Šie nematantys savo kvailybės žmonės niekada nesusimąsto, kad Dievas negali pakliūti į Savo iliuzinės energijos (māyos) spąstus. Jei māyā galėtų pagauti Jį į nelaisvę, tai reikštų, kad māyā stipresnė už Patį Dievą. Tokie žmonės sako, kad Dievas visagalis, bet nesusimąsto, kad jeigu Jis yra visagalis, māyā niekaip negali Jo įveikti. Tokie savos gamybos „dievai“ neišgali aiškiai atsakyti į šiuos klausimus. Jiems pakanka to, kad patys tampa „Dievu“.

Tryliktame „Bhagavad-gītos“ skyriuje (13.8–12) taip patariama plėtoti žinias:

Šie aštuoniolika punktų – tai nuoseklaus proceso, kuris atveda į tikrąjį pažinimą, pakopos. Visi kiti pažinimo metodai priskirtini neišmanymo kategorijai. Didis ācārya Śrīla Bhaktivinoda Ṭhākura teigė, kad visos materialaus mokslo formos tėra išoriniai iliuzinės energijos aspektai, ir tas, kuris juos puoselėja, yra ne geresnis už asilą. „Śrī Īśopaniṣada“ kelia tą pačią mintį. Materialaus mokslo laimėjimai dabarties žmogų pavertė tikrų tikriausiu asilu. Kai kurie politikai materialistai, prisidengę dvasingumo skraiste, atvirai smerkia dabarties civilizaciją, vadina ją šėtoniška, tačiau patys, deja, nesistengia puoselėti tikrojo pažinimo, apie kurį kalba „Bhagavad-gītā“. Todėl šios šėtoniškos padėties jie pakeisti negali.

Mūsų dienų visuomenėje net nepatyręs jaunuolis manosi esąs nuo nieko nepriklausomas ir negerbia vyresniųjų. Visame pasaulyje jaunimas privertė susirūpinti vyresniąją kartą, nes šiuolaikiniuose universitetuose suteikiamas netinkamas išsimokslinimas. Todėl „Śrī Īśopaniṣada“ griežtai įspėja, kad žinių plėtojimas skiriasi nuo nemokšiškumo puoselėjimo. Universitetų kitaip nepavadinsi, kaip nemokšiškumo skleidimo židiniais. Juose dirbantys mokslininkai kuria mirtinus ginklus, kurie skirti nušluoti nuo žemės paviršiaus kitų šalių gyventojus. Šiandien studentai universitetuose nemokomi laikytis reguliatyviųjų brahmacaryos principų (skaistos įžadų, kuriuos duoda mokinys), netiki jie ir jokiais šventų raštų nurodymais. Religijos tiesų mokoma tik dėl šlovės ir pripažinimo, o ne tam, kad jomis būtų vadovaujamasi gyvenime. Todėl priešiškumas reiškiasi ne tik socialinėje ir politinėje, bet ir religijos srityje.

Žmonijai puoselėjant neišmanymą, įvairiose pasaulio dalyse paplito nacionalizmas ir šovinizmas. Niekas nebesusimąsto, kad mūsų mažytė planeta tėra materijos grumstelis, kartu su daugybe kitų plūduriuojąs neaprėpiamoje kosmoso erdvėje. Erdvės platybėse šie materijos grumsteliai tėra tarsi dulkelės ore. Iš Savo maloningumo Dievas sukūrė juos tobulus, todėl jie tobulai aprūpinti viskuo, kad galėtų plūduriuoti erdvėje. Kosminių laivų pilotai didžiuojasi savo laimėjimais, bet, deja, jie nepastebi aukščiausiojo vairininko, kuris valdo gigantiškus erdvėlaivius, vadinamus planetomis.

Egzistuoja nesuskaičiuojama daugybė saulių ir nesuskaičiuojama daugybė planetų sistemų. Mes, be galo mažos, neatsiejamosios Aukščiausiojo Viešpaties dalelės, mažyčiai Dievo kūriniai, norime viešpatauti šiose nesuskaičiuojamose planetose. Todėl nuolatos vis gimstame ir mirštame, ir mus kankina senatvė bei ligos. Žmogaus gyvenimas trunka apie šimtą metų, bet jis nuolatos trumpėja ir jo trukmė ilgainiui tesieks dvidešimt–trisdešimt metų. Puoselėjant neišmanymą, apmulkinti žmonės šiose planetose sukūrė atskiras valstybes, kad per tuos kelis savo trumpo gyvenimo metus galėtų patirti kuo daugiau jutiminių malonumų. Kvaili žmonės kuria įvairiausius planus, kaip kuo saugiau atsitverti vieniems nuo kitų, tačiau tai neįgyvendinamas uždavinys, ir, norėdamos jį išspręsti, tautos viena kitai kelia didžiausią nerimą. Daugiau kaip penkiasdešimt procentų valstybės energijos iššvaistoma gynybai. Niekas iš tikrųjų nesirūpina žinių plėtojimu, ir, nepaisant to, žmonės didžiuojasi savo laimėjimais tiek materialinio, tiek dvasinio mokslo srityse.

„Śrī Īśopaniṣada“ įspėja mus apie tokį neteisingo švietimo pavojų, o „Bhagavad-gītā“ moko, kaip plėtoti tikrąjį pažinimą. Ši mantra primena, kad vidyos (žinių) reikia semtis iš dhīros. Dhīra yra tas, kurio netrikdo materiali iliuzija. Išlikti iliuzijos netrikdomam tegalima pasiekus brandų dvasinį suvokimą, kai jau nieko nebegeidžiama ir dėl nieko nebesigailima. Dhīra supranta, kad materialus kūnas bei protas yra jam svetimi ir kad juos jis gavo atsitiktinai, suėjęs į sąlytį su materija. Tai suvokdamas, iš šio prasto sandėrio jis stengiasi išpešti kuo daugiau naudos.

Materialus kūnas ir protas dvasinei gyvai esybei yra blogo sandėrio vaisius. Ji pašaukta gyventi ir veikti gyvame dvasiniame pasaulyje, o šis materialus pasaulis – negyvas. Jis tik atrodo gyvas, nes gyvos dvasinės kibirkštys manipuliuoja negyvos materijos elementais. Varomoji šio pasaulio jėga yra gyvosios sielos, neatsiejamos Aukščiausiosios Gyvos Būtybės dalys. Tie, kurie sužinojo apie tai iš aukštesnių autoritetų lūpų ir pritaikė šias žinias gyvenime, laikydamiesi reguliatyviųjų principų, vadinasi dhīros.

Norint laikytis reguliatyviųjų principų, reikia kreiptis prieglobsčio į bona fide dvasinį mokytoją. Transcendentines žinias mokinys gauna iš dvasinio mokytojo, laikydamasis reguliatyviųjų principų, o ne eidamas pavojingu nemokšiško švietimo keliu. Dhīra tegalima tapti, nuolankiai klausantis bona fide dvasinio mokytojo žodžių. Štai Arjuna tapo dhīra, nuolankiai klausydamasis Viešpaties Kṛṣṇos, Pačios Dievo Asmenybės. Idealus mokinys turi būti panašus į Arjuną, o dvasinis mokytojas – vertas Paties Viešpaties. Tokiu būdu gaunama vidyā (žinios) iš dhīros, nesutrikdomojo.

Adhīra (tas, kuris nesimokė pas dhīrą) negali vadovauti mokymo procesui. Šiuolaikiniai politikai, kurie dedasi dhīromis, iš tikrųjų yra adhīros, todėl iš jų nėra ko tikėtis gauti tobulų žinių. Jiems terūpi, kaip pralobti, kaupiant dolerius ir centus. Argi jie gali išvesti žmones į teisingą savęs pažinimo kelią? Todėl, norint įgyti tikrą išsilavinimą, reikia nuolankiai klausytis dhīros.

Nuo pat materialaus pasaulio sukūrimo akimirkos kiekvienas iš mūsų siekia gyventi amžinai, tačiau gamtos dėsniai tokie negailestingi, kad dar niekam nepavyko pabėgti iš mirties nagų. Niekas nenori mirti. Niekas nenori pasenti ar susirgti. Tačiau gamtos dėsniai nė vienam nesuteikia imuniteto mirčiai, senatvei ar ligoms. Materialaus mokslo pažanga šių problemų neišsprendė. Materialus mokslas pajėgus sukurti atominę bombą ir tuo pačiu priartinti mirtį, tačiau jis negali sukurti nieko, kas apgintų žmogų nuo negailestingų senatvės, ligų ir mirties nagų.

Purāṇose pasakojama istorija apie karalių Hiraṇyakaśipu, kuris buvo labai daug pasiekęs materialia prasme. Norėdamas nugalėti negailestingą mirtį savo fiziniais sugebėjimais ir tamsiomis jėgomis, jis praktikavo tokią griežtą meditacijos formą, kad jo mistinė galybė išgąsdino visų planetų sistemų gyventojus. Jis privertė nusileisti iš savo buveinės visatos kūrėją pusdievį Brahmą ir paprašė jo palaiminimo tapti nemirtingu (amara). Brahmā atsakė negalįs jam dovanoti tokio palaiminimo, nes netgi jis pats – materialaus pasaulio kūrėjas ir visų planetų valdovas – nėra amara. „Bhagavad-gītos“ (8.17) tvirtinimu, Brahmā gyvena ilgai, tačiau tai nereiškia, kad jis nemirtingas.

Žodis hiraṇya reiškia „auksas“, o kaśipu – „minkštas guolis“. Šiam gudriam karaliui rūpėjo tik du dalykai – moterys ir pinigai. Nemirtingumo jis siekė, kad amžinai galėtų jais tenkintis. Jis paprašė Brahmos įvairių palaiminimų, vildamasis netiesiogiai įgyvendinti savo troškimą – tapti nemirtingu. Kadangi Brahmā atsakė negalįs suteikti jam nemirtingumo dovanos, Hiraṇyakaśipu paprašė Brahmos palaiminimo, kad jo negalėtų nužudyti nei žmogus, nei žvėris, nei Dievas – jokia gyva būtybė iš 8 400 000 gyvybės rūšių. Ir dar – kad jis negalėtų mirti nei ant žemės, nei ore, nei vandenyje ir jo nesužeistų joks ginklas. Hiraṇyakaśipu puoselėjo kvailas viltis, kad šios garantijos išgelbės jį nuo mirties. Ir nors Brahmā dovanojo jam šiuos palaiminimus, karalių Hiraṇyakaśipu galų gale nužudė Pats Dievo Asmuo, nužengęs Viešpaties Nṛsiṁhos – pusiau liūto, pusiau žmogaus inkarnacija. Demonas buvo nužudytas ne ginklu: Viešpats jį sudraskė Savo nagais. Ir žuvo Hiraṇyakaśipu ne žemėje, ne ore ir ne vandenyje, o ant nepaprastos gyvos būtybės, kuri peržengė visas jo suvokimo ribas, kelių.

Ši istorija iš esmės kalba apie tai, kad net Hiraṇyakaśipu, galingiausiam iš materialistų, jokie planai nepadėjo tapti nemirtingu. Tad ko verti niekingi mūsų laikų „hiraṇyakaśipu“, kurių planai žlunga kas minutę?

„Śrī Īśopaniṣada“ moko mus, kad mūsų pačių pastangos laimėti kovą dėl būvio beprasmiškos. Kovodami dėl būvio, žmonės atiduoda visas jėgas, tačiau materialios gamtos įstatymai tokie griežti, kad niekas negali jų apeiti. Norint amžino gyvenimo, reikia būti pasirengusiam grįžti pas Dievą.

Sugrįžimas pas Dievą – tai ištisas mokslas. O mokytis reikia iš apreikštųjų Vedų raštų: Upaniṣadų, „Vedānta-sūtros“, „Bhagavad-gītos“, „Śrīmad-Bhāgavatam“ ir t. t. Norėdamas būti laimingas šį gyvenimą, o atsiskyręs nuo kūno pasiekti amžiną palaimingą gyvenimą, žmogus turi studijuoti šiuos šventus raštus ir pasisemti iš jų transcendentinių žinių. Sąlygota gyva būtybė užmiršo savo amžiną ryšį su Dievu ir klaidingai mano, kad laikina jos gimimo vieta yra jos vieninteliai namai. Norėdamas priminti užmaršiam žmogui, kad tikrieji jo namai ne čia, materialiame pasaulyje, Viešpats maloningai dovanojo Indijai čia minėtus šventraščius, o kitus šventraščius dovanojo kitų šalių žmonėms. Gyvoji būtybė yra dvasinė asmenybė, ir laiminga ji tegali būti sugrįžusi į savo dvasinius namus.

Iš Savo karalystės Dievo Asmuo siunčia ištikimus tarnus skelbti žinią, kuri padeda žmogui sugrįžti pas Dievą, ir kartais šį darbą atlikti Viešpats ateina Pats. Kadangi visos gyvosios būtybės yra mylimi Jo vaikai, neatsiejamos Jo dalelės, tai Dievui dar skaudžiau matyti mus kenčiant šiame materialiame pasaulyje negu mums patiems. Materialaus pasaulio kančios netiesiogiai primena mums, kad tarp mūsų ir negyvos materijos negali būti darnos. Protingos gyvosios būtybės atkreipia dėmesį į šias užuominas ir ima plėtoti vidyą, transcendentinį pažinimą. Žmogaus gyvenimas – tai palankiausia galimybė plėtoti dvasinį pažinimą, todėl tas, kuris nepasinaudoja šia galimybe, vadinamas narādhama, žemiausiu iš žmonių.

Avidyos, arba materialaus mokslo pažangos, orientuotos į jausminį pasitenkinimą, kelias – tai besikartojančių gimimų ir mirčių kelias. Gyvosios esybės prigimtis dvasinė, todėl ji negimsta ir nemiršta. Gimsta ir miršta išorinis dvasinės sielos apvalkalas – kūnas. Mirties ir gimimo procesas lyginamas su drabužių persivilkimu. Kvaili žmonės, visa galva pasinėrę į avidyos (nežinojimo) puoselėjimą, nekreipia dėmesio į šį negailestingą vyksmą. Iliuzinės energijos grožybių užburti, jie be paliovos patiria tokias pačias kančias, ir nors gamtos dėsniai juos nuolat baudžia, jie nepasimoko.

Todėl plėtoti vidyą, ar transcendentinį pažinimą, žmogui yra būtina. Jausminiai malonumai, esant liguistos materialios būsenos, turi būti kiek įmanoma daugiau apribojami. Nežaboti kūniškieji malonumai reiškia nežinojimą ir mirtį. Gyvosios būtybės turi dvasinius jausmus. Visų gyvųjų būtybių pirminiam dvasiniam pavidalui yra būdingi tie patys jausmai, tačiau dabar per materialaus kūno ir sąmonės apvalkalus jie reiškiasi materialiai. Materialių jausmų veikimas yra iškreiptas pirminių, dvasinių jausmų veikimo atspindys. Įvilkta į materiją, dvasinė siela veikia materialiai, tačiau tokia jos būsena – liguista. Tikri jausminiai džiaugsmai įmanomi tiktai išsigydžius nuo materializmo ligos. Grynas pasitenkinimas tegalimas turint tikrą, materijos nesuterštą dvasinį pavidalą. Todėl žmogaus gyvenimo tikslas turėtų būti ne siekti iškreiptų jausminių džiaugsmų, o stengtis išsigydyti materializmo ligą. Materializmo ligos paūmėjimas – ne žinojimo, bet avidyos, nežinojimo, požymis. Sveiko žmogaus temperatūra neturi svyruoti tarp 40 ir 41 laipsnio, karštį reikia numušti iki normalios – 36,6 laipsnių temperatūros. Toksai turėtų būti žmogaus gyvenimo tikslas. Šiuolaikinėje materialistinėje visuomenėje jaučiamas polinkis kelti materialios karštligės temperatūrą, ir ji jau pasiekė 41 laipsnį (atominės energijos forma). Tuo tarpu kvaili politikai šaukia, kad kiekvieną akimirką pasaulis gali išlėkti į orą. Tai materialaus mokslo plėtojimo ir dvasinio pažinimo – svarbiausios gyvenimo sferos – ignoravimo išdava. Ši „Śrī Īśopaniṣados“ mantra įspėja mus, kad nesuktume pavojingu keliu, kuris veda į mirtį. Priešingai, mes privalome nuolat puoselėti dvasinio pažinimo kultūrą, kad galėtume ištrūkti iš žiaurios mirties glėbio.

Tačiau tai nereiškia, kad reikia nustoti rūpintis kūnu. Negalima nieko neveikti, lygiai kaip karščiuojant negalima numušti temperatūros iki nulio. Čia tiktų posakis: „Iš blogo sandėrio reikia išpešti kuo daugiau naudos.“ Plėtoti dvasinį pažinimą reikia pasitelkus kūną ir protą, todėl, siekdami tikslo, mes privalome jais pasirūpinti. Optimali kūno temperatūra – 36,6 laipsnio, ir didieji Indijos išminčiai bei šventieji stengiasi palaikyti ją, vadovaudamiesi nuoseklia dvasinio ir materialaus mokymosi programa. Jie visada draudė piktnaudžiauti žmogaus intelektu, stengiantis patenkinti liguistą norą siekti jausminių malonumų.

Žmogaus veiklą, kuri turi nesveiką jausminio pasitenkinimo tendenciją, reguliuoja Vedų išsivadavimo principai. Šita sistema apima religiją, ekonomikos plėtrą, jausminį pasitenkinimą ir išsivadavimą, tačiau mūsų laikais žmonės nesidomi nei religija, nei išsivadavimu. Vienintelis jų gyvenimo tikslas – tenkinti jausmus, ir, norėdami įgyvendinti šį tikslą, jie kuria ekonomikos plėtojimo planus. Paklydę žmonės mano, kad religija teturi išlikti todėl, kad ji skatina ekonomikos raidą, o pastaroji būtina jausminiams malonumams tenkinti. Tam tikra religinių apeigų sistema todėl ir reikalinga, kad būtų laiduojami pomirtiniai jausminiai džiaugsmai danguje. Tačiau ne toks yra išsivadavimo tikslas. Iš tikrųjų religijos kelias turėtų vesti į savęs pažinimą, o ekonomikos plėtra reikalinga, kad palaikytų sveiką ir stiprų kūną. Tam, kad suvoktų vidyą, tikrąsias žinias, (toks yra žmogaus gyvenimo tikslas) žmogus turi sveikai gyventi ir būti blaivaus proto. Gyvenimas duotas ne tam, kad dirbtume kaip asilai arba dėl jausminių malonumų ugdytume avidyą.

Vidyos kelią geriausiai nupasakoja „Śrīmad-Bhāgavatam“, kuri skatina žmogų skirti gyvenimą Absoliučiajai Tiesai patirti. Absoliučioji Tiesa pažįstama palaipsniui, iš pradžių kaip Brahmanas, vėliau – kaip Paramātmā ir galiausiai – kaip Bhagavānas, Dievo Asmuo. Ją tegali pažinti plataus akiračio žmogus, kuris, laikydamasis aštuoniolikos „Bhagavad-gītos“ principų, išvardintų dešimtosios mantros komentare, turi žinių ir yra atsižadėjęs. Pagrindinis šių aštuoniolikos principų tikslas – pasiekti transcendentinę atsidavimo Dievo Asmeniui tarnystę. Todėl visų visuomenės sluoksnių žmones Vedos skatina mokytis meno su atsidavimu tarnauti Viešpačiui.

Patį tiesiausią kelią į vidyos tikslus yra aprašęs Śrīla Rūpa Gosvāmis veikale „Bhakti-rasāmṛta-sindhu“, kurį mes išleidome anglų kalba pavadinimu „The Nectar of Devotion“ („Atsidavimo nektaras“). Vidyos puoselėjimą „Śrīmad-Bhāgavatam“ apibendrina taip:

„Todėl reikia nuolat, labai susikaupus klausytis pasakojimų apie Dievo Asmenį, bhaktų gynėją, Jį šlovinti, atminti ir garbinti.“ (SB 1.2.14)

Religija, ekonomikos plėtra bei jausminis pasitenkinimas, jeigu nekeliamas tikslas su atsidavimu tarnauti Viešpačiui, tėra įvairiomis formomis besireiškiantis neišmanymas, – tai pabrėžiama kitose „Śrī Īśopaniṣados“ mantrose.

Sanskrito žodis asambhūti taikomas tiems, kurie yra nuo ko nors priklausomi. Sambhūti – tai Absoliutusis Dievo Asmuo, kuris yra absoliučiai nuo nieko nepriklausomas. „Bhagavad-gītoje“ (10.2) Absoliutusis Dievo Asmuo, Śrī Kṛṣṇa, teigia:

„Nei pusdievių pulkai, nei didieji išminčiai nežino Mano kilmės, turtų ir galybės, nes visais atžvilgiais Aš esu pusdievių ir išminčių pradžia.“ Taigi Kṛṣṇa yra visų galių, kuriomis Jis apdovanoja pusdievius, didžiuosius išminčius bei mistikus, šaltinis. Ir nors jiems dovanotos galios yra didžiulės, vis dėlto jos nėra absoliučios, todėl jiems nelengva suvokti, kaip Kṛṣṇa Savo vidine galia apsireiškia žmogaus pavidalu.

Daugelis filosofų bei didžiųjų ṛṣių, mistikų, menkomis savo proto galiomis stengiasi atskirti Absoliutą nuo to, kas sąlygiška. Tokie mėginimai neišvengiamai atveda juos prie negatyviosios Absoliuto sampratos, bet suvokti kokių nors pozityvių Absoliuto žymių nepadeda. Vien neigimu Absoliuto išsamiai neapibrėši. Mėginimas apibrėžti objektą neigiant verčia žmogų kurti nuosavą sampratą, ir jis jau įsivaizduoja Absoliutą, neturintį nei pavidalo, nei ypatybių. Neigiamos ypatybės – tai neiginys reliatyvių materialiųjų ypatybių, todėl šios ypatybės taip pat reliatyvios. Šitaip mėginant suvokti Absoliutą, geriausiu atveju tegalima patirti beasmenį Dievo spindėjimą, vadinamą Brahmanu, tačiau iki Bhagavāno, Dievo Asmens, pažinimo lygio pakilti neįmanoma.

Šie spekuliatyvūs mąstytojai nežino, kad Absoliutusis Dievo Asmuo yra Kṛṣṇa ir kad beasmenis Brahmanas – tai akinantis Jo transcendentinio kūno švytėjimas, o Paramātmā (Supersiela) – pilnavertis visa aprėpiantis Jo aspektas. Nežino jie ir to, kad Kṛṣṇa turi amžiną transcendentinį pavidalą, kupiną amžinos palaimos ir žinojimo. Jam pavaldūs pusdieviai ir didieji išminčiai klysta, laikydami Jį galingu pusdieviu ir manydami, kad Brahmano švytėjimas ir yra Absoliučioji Tiesa. Tačiau Kṛṣṇos bhaktai, kurie tarnauja Jam, besąlygiškai Jį mylėdami, suvokia, kad Jis – Absoliutusis Asmuo ir kad viskas kyla iš Jo. Tokie bhaktai be paliovos su meile tarnauja visa ko šaltiniui, Kṛṣṇai.

„Bhagavad-gītoje“ (7.20, 23) dar yra pasakyta, kad pusdievius tegarbina neišmintingi paklydę žmonės, skatinami aistringo noro patirti jausminius malonumus. Taip kuriam laikui jie išsprendžia laikinas problemas. Gyva būtybė yra materijos spąstuose, todėl, norėdama pasiekti amžiną dvasinį pasaulį, kur palaima, gyvenimas ir žinojimas amžini, ji turi ištrūkti iš materijos nelaisvės.

Taigi „Śrī Īśopaniṣada“ moko mus neieškoti laikino problemų sprendimo būdo, garbinant Viešpačiui pavaldžius pusdievius, kurie tegali suteikti laikinas malones. Garbinti reikia Absoliutųjį Dievo Asmenį Kṛṣṇą, visų patraukliausiąjį, kuris gali pasiimti mus namo, atgal pas Dievą, ir visiems laikams išlaisvinti iš materialios vergijos.

„Bhagavad-gītoje“ (7.23) pasakyta, kad pusdievių garbintojai eina į pusdievių planetas, Mėnulio garbintojai patenka į Mėnulį, Saulės garbintojai – į Saulę ir panašiai. Šiuolaikiniai mokslininkai ryžtasi keliauti į Mėnulį raketomis, tačiau tokios kelionės nėra jokia naujovė. Turėdami tobulesnę sąmonę, žmonės yra linkę keliauti kosmine erdve į kitas planetas – tiek kosminiais laivais, tiek mistinių jėgų pagalba, tiek garbindami pusdievius. Vedų raštuose pasakyta, kad kitas planetas galima pasiekti bet kuriuo iš šių trijų būdų, tačiau paprasčiausias kelias – garbinti tą planetą valdantį pusdievį. Šitaip galima pasiekti Mėnulio, Saulės planetas ar net Brahmaloką, aukščiausią visatos planetą. Tačiau visos materialios visatos planetos yra laikini namai. Mūsų amžinieji namai – tai Vaikuṇṭhalokos planetos, kurios yra dvasiniame danguje. Jose viešpatauja Pats Dievo Asmuo. „Bhagavad-gītoje“ (8.16) Viešpats Kṛṣṇa sako:

„Kiekviena materialaus pasaulio planeta – nuo aukščiausiosios iki žemiausiosios – yra kančių kraštas, kur nuolat kartojasi gimimas ir mirtis. Tačiau tas, kuris pasiekia Mano buveinę, o Kuntī sūnau, niekada daugiau nebegimsta.“

„Śrī Īśopaniṣada“ pabrėžia, kad nors garbindamas pusdievius žmogus ir pasiekia jų valdomas materialias planetas, jis vis tiek neištrūksta iš tamsiausios visatos srities. Visata glūdi didžiųjų materijos pradmenų kevale, tarsi kokoso riešutas. Šis apvalkalas hermetiškas, o jo viduje tvyro tiršta tamsa, todėl ten reikalinga saulės ir mėnulio šviesa. Anapus visatos driekiasi bekraštė brahmajyoti erdvė, kurioje plauko nesuskaičiuojama daugybė Vaikuṇṭhalokų. Aukščiausia planeta brahmajyoti švytėjime – Kṛṣṇaloka, arba Goloka Vṛndāvana. Tai Aukščiausiojo Dievo Asmens, Paties Kṛṣṇos, buveinė. Viešpats Śrī Kṛṣṇa niekada nekelia kojos iš Kṛṣṇalokos. Ir nors Jis gyvena Kṛṣṇalokoje su amžinaisiais Savo palydovais, sykiu Jis yra visur – tiek materialiame, tiek dvasiniame kosminiuose pasauliuose. Apie tai jau buvo pasakota ketvirtojoje mantroje. Viešpats, kaip ir Saulė, yra visur, bet kartu Jis nesitraukia iš Savo buveinės, kaip kad Saulė neišeina iš savo orbitos.

Gyvenimo problemų negalima išspręsti kelionėmis į Mėnulį ar į kokią kitą – tiek žemesnę, tiek aukštesnę planetą. Todėl „Śrī Īśopaniṣada“ pataria mums nesivarginti ir nesiblaškyti po materialios visatos tamsybes, o pasistengti ištrūkti iš jos ir nuskrieti į šviesos kupiną Dievo karalystę. Yra nemažai nesąžiningų žmonių, kurie tampa religijos veikėjais tik dėl pripažinimo ir šlovės. Tokie netikri tikintieji neturi nė mažiausio noro ištrūkti iš šios visatos ir pakilti į dvasinį dangų. Prisidengę Viešpaties garbinimu, jie tesiekia išlaikyti savo status quo materialiame pasaulyje. Ateistai ir impersonalistai, skleisdami ateizmo kultą, veda kvailus pseudotikinčiuosius į tamsiausias sritis. Ateistai atvirai neigia Aukščiausiojo Dievo Asmens egzistavimą, o impersonalistai, akcentuodami beasmenį Aukščiausiojo Viešpaties aspektą, juos palaiko. Kol kas „Śrī Īśopaniṣadoje“ mes neaptikome nė vienos mantros, kuri neigtų Aukščiausiojo Dievo Asmens egzistavimą. Ten pasakyta, kad Jis yra visų greičiausias. Tie, kurie skuba pirmi patekti į kitas planetas, be abejonių, yra asmenybės. Ar gali būti beasmenis Viešpats, kuris yra visų greičiausias? Beasmenė Aukščiausiojo Viešpaties samprata yra viena iš neišmanymo formų, kuri gimsta netobulai suvokiant Absoliučiąją Tiesą.

Neišmanėliai „religijos veikėjai“, taip vadinamųjų inkarnacijų „kūrėjai“, kurie atvirai pažeidžia Vedų nurodymus, klaidina savo pasekėjus ir už tai privalo eiti į tamsiausias visatos sritis. Paprastai Dievo inkarnacijomis šie impersonalistai dedasi prieš kvailius, nesusipažinusius su Vedų išmintimi. Ir jei tokie kvailiai turi bent kiek žinių, tai jų rankose jos tampa pavojingesnės už nežinojimą. Tokie impersonalistai negarbina net pusdievių, kaip kad nurodo šventraščiai. Tam tikromis aplinkybėmis šventraščiai rekomenduoja garbinti pusdievius, tačiau tuo pačiu primena, kad šiaip jau to daryti nėra jokio reikalo. „Bhagavad-gītoje“ (7.23) aiškiai pasakyta, kad pusdievių garbinimo vaisiai laikini. Materiali visata nėra amžina, todėl visa, kas gaunama materialaus pasaulio tamsybėse, irgi yra laikina. Kyla klausimas, kaip pasiekti realų ir amžiną gyvenimą?

Viešpats teigia, kad tas, kuris pasiekia Jį su atsidavimu Jam tarnaudamas (o tai vienintelis būdas prisiartinti prie Dievo Asmens), galutinai sutrauko gimimo ir mirties pančius. Kitaip sakant, išsivadavimas iš materijos gniaužtų yra visiškai pagrįstas žiniomis ir atsižadėjimu, kuris įgyjamas tarnaujant Viešpačiui. Įvairaus plauko „religijos veikėjai“ neturi nei žinių, nei yra atsižadėję materialaus gyvenimo. Daugelis jų, dangstydamiesi altruistine bei filantropine veikla ir religijos principų laikymusi, nori gyventi surakinti auksinėmis materijos grandinėmis. Jie demonstruoja netikrus religinius jausmus, t. y. užsiima parodomąja atsidavimo tarnyste ir tuo pačiu metu atlieka įvairius amoralius poelgius. Ir, nepaisant to, jie laikomi dvasiniais mokytojais ir Dievo tarnais. Tokie religinių principų laužytojai negerbia autoritetingų ācāryų, šventųjų mokytojų, kurie priklauso mokinių sekai, besivadovaujančiai labai griežtais reikalavimais. Jiems nė motais Vedų nurodymas ācāryopāsana: „Garbink ācāryą.“ Jie nepaiso ir Kṛṣṇos žodžių „Bhagavad-gītoje“ (4.2): evaṁ paramparā-prāptam – „Šis aukščiausias mokslas pasiekė mus mokinių seka.“ Klaidindami plačiąją visuomenę, jie apsimeta ācāryomis, tačiau nesilaiko ācāryoms keliamų reikalavimų.

Šie sukčiai yra patys pavojingiausi žmonių visuomenės elementai. Kadangi valdžia yra bedievių rankose, valstybės įstatymai tokių apgavikų nebaudžia. Tačiau jiems nepavyks apeiti Aukščiausiojo įstatymų. „Bhagavad-gītoje“ Jis skelbia, kad pavydūs demonai, besidangstantys religijos pamokslininkų rūbais, bus nublokšti į tamsiausias pragaro sritis (BG 16.19–20). „Śrī Īśopaniṣada“ patvirtina, kad užbaigę dvasinių mokytojų „karjerą“, pasirinktą dėl jausminių malonumų, šie netikri tikintieji patenka į pačias bjauriausias visatos vietas.

Šioje mantroje rekomenduojama klausytis netrikdomos dvasios autoritetų. Jei žmogus nesiklauso pamokymų iš bona fide ācāryos, kurio ramybės netrikdo permainos, vykstančios materialiame pasaulyje, transcendentinis pažinimas jam neprieinamas. Bona fide dvasinis mokytojas, kuris śruti-mantras (Vedų išmintį) taip pat išgirdo iš netrikdomo ācāryos, pats nieko neprasimano ir neteigia to, kas nėra pasakyta Vedų raštuose. „Bhagavad-gītā“ (9.25) aiškiai sako, kad tie, kurie garbina pitṛus (protėvius), eina į protėvių planetas, primityvūs materialistai, norintys likti šiame pasaulyje, gimsta jame, o Viešpaties bhaktai, garbinantys vien Viešpatį Kṛṣṇą, aukščiausiąją visų priežasčių priežastį, pasiekia Jį dvasiniame danguje. Ši „Śrī Īśopaniṣados“ mantra patvirtina ir tą mintį, kad skirtingi garbinimo būdai teikia skirtingus rezultatus. Garbindami Aukščiausiąjį Viešpatį, mes pasieksime Jį amžinoje Jo buveinėje, o jei garbinsime pusdievius – Saulės ar Mėnulio dievus, be abejonių, pasieksime jų valdomas planetas. Tačiau jei trokštame pasilikti mūsų apgailėtinoje planetoje su visais mūsų plano komitetais ir plyšių kaišymo politika, suprantama, galime padaryti ir tai.

Autentiškuose šventraščiuose nesurasime tvirtinimo, kad visi galų gale ateis į vieną tikslą, nesvarbu, kas ką veikia ir kam lenkiasi. Tas kvailas teorijas skleidžia tik apsišaukėliai „dvasiniai mokytojai“, neturintys nieko bendra su parampara, autentiška mokinių sekos sistema. Bona fide dvasinis mokytojas niekada nepasakys, kad visi keliai veda į tą patį tikslą ir kad nesvarbu, kaip ir kam lenktis – pusdieviui, Aukščiausiajam ar dar kam nors. Visiems juk aišku, kad pasiekti kelionės tikslą tegalima įsigijus bilietą iki norimos stotelės. Žmogus, nusipirkęs bilietą į Kalkutą, nuvyks į Kalkutą, bet ne į Bombėjų. Tuo tarpu vadinamieji „dvasiniai mokytojai“ sako, kad bet kuris kelias atves į galutinį tikslą. Tokios pasaulietinės, kompromisinės idėjos patraukia daug tamsuolių, kurie didžiuojasi prasimanytais dvasinio tobulėjimo metodais. Tačiau Vedos tam nepritaria. Jeigu žmogus gavo žinias iš netikro dvasinio mokytojo, kuris nepriklauso autoritetingai mokinių sekai, jis negali pasiekti apčiuopiamų rezultatų. „Bhagavad-gītoje“ (4.2) Kṛṣṇa sako Arjunai:

„Šis aukščiausiasis mokslas pasiekė mus mokinių seka ir šitaip jį patyrė visi šventieji karaliai. Tačiau ilgainiui seka nutrūko, ir dabar, atrodo, šis mokymas bus prarastas.“

Tuo metu, kai Viešpats Śrī Kṛṣṇa apsireiškė žemėje, „Bhagavad-gītoje“ išdėstyti bhakti-yogos principai buvo iškraipyti. Todėl Viešpats turėjo atkurti mokinių seką ir jos pradininku pasirinko Arjuną, artimiausią Savo draugą ir bhaktą. Viešpats aiškiai pasakė Arjunai (BG 4.3), kad „Bhagavad-gītos“ tiesos yra suprantamos jam todėl, kad Arjuna yra Viešpaties draugas ir bhaktas. Kitaip sakant, tas, kuris nėra Viešpaties draugas ir bhaktas, „Gītos“ nesupras. Tai taip pat reiškia, kad suprasti „Bhagavad-gītą“ tegalima einant Arjunos pėdomis.

Mūsų laikais nemažai yra ir tokių, kurie, neturėdami nieko bendra su Viešpačiu Kṛṣṇa ir Arjuna, verčia šį didingą dialogą ir kuria įvairias interpretacijas. Tokie interpretuotojai savaip aiškina „Bhagavad-gītos“ tekstus ir šventraščių vardu skelbia visokiausias nesąmones. Jie netiki nei Śrī Kṛṣṇa, nei amžinos Jo buveinės egzistavimu. Tad ar gali jie aiškinti „Bhagavad-gītą“?

Kṛṣṇa aiškiai sako, kad tik praradusieji sveiką nuovoką garbina pusdievius, tikėdamiesi iš jų menkų malonių (BG 7.20, 23). Knygos pabaigoje Kṛṣṇa pataria atsisakyti visų kitų kelių bei garbinimo būdų ir visiškai atsiduoti Jam (BG 18.66). Tačiau tvirtai tikėti Aukščiausiąjį Viešpatį gali tik žmonės, visiškai nusiplovę nuodėmes. O kiti toliau blaškysis po materialųjį pasaulį, įsikibę nevykusių garbinimo formų, ir išklys iš teisingo kelio, klaidingai manydami, kad visi keliai veda į vieną tikslą.

Šioje mantroje labai svarbi reikšmė tenka žodžiui sambhavāt – „garbinant aukščiausiąją priežastį.“ Viešpats Kṛṣṇa yra pirmapradis Dievo Asmuo, ir visa būtis yra kilusi iš Jo. „Bhagavad-gītoje“ (10.8) Viešpats sako:

„Aš – dvasinių ir materialiųjų pasaulių pradžia. Viskas kyla iš Manęs. Išmintingieji, gerai suvokiantys tai, su atsidavimu tarnauja Man ir garbina Mane iš visos širdies.“

Šiame posme Aukščiausiasis Viešpats labai tiksliai aprašo Save. Žodžiai sarvasya prabhavaḥ nurodo, kad Kṛṣṇa sukūrė visus mus, įskaitant Brahmą, Viṣṇu ir Śivą. Kadangi šias tris svarbiausias materialaus pasaulio dievybes sukūrė Viešpats, Jis yra visko, kas egzistuoja materialiame ir dvasiniame pasauliuose, kūrėjas. „Atharva Vedoje“ („Gopāla-tāpanī Upaniṣada“ 1.24) rasime tokius pat žodžius: „Tai Viešpats Kṛṣṇa egzistavo prieš Brahmos sukūrimą ir tai Jis perteikė Brahmai Vedų išmintį.“ „Nārāyaṇa Upaniṣada“ (1) taip pat sako: „Tada Aukščiausiasis Asmuo Nārāyaṇa panoro sukurti gyvąsias būtybes. Taip iš Nārāyaṇos gimė Brahmā. Nārāyaṇa sukūrė visus prajāpačius. Nārāyaṇa sukūrė Indrą. Nārāyaṇa sukūrė aštuonetą Vasu. Nārāyaṇa sukūrė vienuolika Rudrų. Nārāyaṇa sukūrė dvylika Ādityų.“ Nārāyaṇa yra pilnutinis Viešpaties Kṛṣṇos įsikūnijimas, todėl Nārāyaṇa ir Kṛṣṇa yra viena ir tas pat. Panašius žodžius rasime ir „Nārāyaṇa Upaniṣadoje“ (4): „Devakī sūnus [Kṛṣṇa] yra Aukščiausiasis Viešpats.“ Nārāyaṇos ir aukščiausiosios priežasties tapatumą pripažino ir patvirtino Śrīpāda Śaṅkarācārya, nors Śaṅkara nepriklauso vaiṣṇavų, t. y. personalistų, kultui. „Atharva Vedoje“ („Mahā Upaniṣada“ 1) taip pasakyta: „Pradžioje tebuvo Nārāyaṇa. Nebuvo nei Brahmos, nei Śivos, nei ugnies, nei vandens, nei žvaigždžių, nei saulės, nei mėnulio. Viešpats nebūna vienišas, Jis kuria, kaip Pats to nori.“ Kṛṣṇa sako „Mokṣa-dharmoje“: „Aš sukūriau prajāpačius ir Rudras. Jie nepažįsta Manęs iki galo, nes Mano iliuzinė energija temdo jų protus.“ „Varāha Purāṇoje“ pasakyta: „Nārāyaṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Iš Jo radosi keturgalvis Brahmā, taip pat Rudra, kuris vėliau tapo visa žinančiu.“

Taigi Vedų raštai patvirtina, kad Nārāyaṇa, arba Kṛṣṇa, yra visų priežasčių priežastis. „Brahma-saṁhitoje“ (5.1) taip pat pasakyta, kad Śrī Kṛṣṇa, Govinda, visų gyvųjų būtybių džiaugsmas ir pirminė visų priežasčių priežastis, yra Aukščiausiasis Viešpats. Iš tikrųjų mokytas žmogus žino apie tai iš liudijimų, kuriuos pateikia didieji išminčiai ir Vedos, todėl pasirenka Viešpatį Kṛṣṇą kaip vienintelį savo garbinimo objektą. Budha, arba tikrai mokytu, vadinamas žmogus, prisiekęs garbinti tik Kṛṣṇą.

Šis įsitikinimas susiformuoja, kai su tikėjimu ir meile klausomasi transcendentinės žinios iš netrikdomo ācāryos lūpų. Kas netiki Viešpačiu Kṛṣṇa ar nemyli Jo, tas neįtiki šia paprasta tiesa. Netikinčiuosius „Bhagavad-gītā“ (9.11) apibūdina žodžiu mūḍha – kvailys ar asilas. Pasakyta, kad mūḍhos išjuokia Dievo Asmenį, nes neturi išsamių žinių, kurias suteikia netrikdomi ācāryos. Ācārya negali būti tas, kurio dvasios pusiausvyrą gali sutrikdyti materialios energijos sūkurys.

Prieš išgirstant „Bhagavad-gītą“, šis materialus sūkurys išmušė iš pusiausvyros ir Arjuną, nes jis buvo prisirišęs prie savo šeimos, visuomenės ir giminės. Kitaip sakant, Arjuna norėjo būti filantropas, pasaulietis, besilaikantis prievartos nenaudojimo įžadų. Tačiau, gavęs iš Aukščiausiojo Asmens Vedų žinias, kurios išdėstytos „Bhagavad-gītoje“, Arjuna tapo budha. Jis pakeitė savo nuomonę ir ėmė garbinti Viešpatį Śrī Kṛṣṇą – tą, kuris ir sumanė Kurukṣetros mūšį. Kovodamas su savo vadinamaisiais giminaičiais, Arjuna garbino Viešpatį ir tokiu būdu tapo tyras Viešpaties bhaktas. Tai įmanoma tiktai garbinant tikrąjį, o ne tariamą „Kṛṣṇą“, kurį prasimano kvailiai, nežinantys visų mokslo apie Kṛṣṇą vingrybių, dėstomų „Bhagavad-gītoje“ ir „Śrīmad- Bhāgavatam“.

Pasak „Vedānta-sūtros“, sambhūta – tai gimimo ir egzistencijos šaltinis bei talpykla, į kurią po sunaikinimo viskas sugrįžta (janmādy asya yataḥ). „Śrīmad-Bhāgavatam“, to paties autoriaus „Vedānta-sūtros“ komentaruose, teigiama, kad visų emanacijų šaltinis negali būti negyvas akmuo ir kad Jis yra abhijña – sąmoningas. Pirmapradis Viešpats Śrī Kṛṣṇa sako „Bhagavad-gītoje“ (7.26), kad Jis puikiai pažįsta praeitį, dabartį ir ateitį, ir kad niekas, net pusdieviai Śiva bei Brahmā, nepažįsta Jo iki galo. Be abejo, tie, kurių dvasios ramybę trikdo materialios egzistencijos bangos, negali pažinti Jo iki galo. Nemokšos „dvasiniai mokytojai“, ieškodami kompromisų, garbinimo objektu paverčia pačią žmoniją. Tačiau jie nesupranta, kad toks garbinimas apskritai neįmanomas, nes žmonija nėra tobula. Tai daryti tolygu laistyti medžio lapus, o ne jo šaknis. Laistyti reikia šaknis, tačiau ramybę praradusiems šių dienų lyderiams labiau rūpi lapai. Ir nors ant lapų be atodairos pilamas vanduo, medis džiūsta dėl drėgmės stokos.

„Śrī Īśopaniṣada“ pataria mums laistyti šaknis, visos gyvasties šaltinį. Žmonijos garbinimas, kai tarnaujama žmonių kūnams (o tai niekada nebus tobula tarnystė), yra ne toks svarbus, kaip tarnavimas sielai. Siela – tai šaknys, kurios pagal karmos dėsnį generuoja įvairių tipų kūnus. Tarnavimas žmonėms, teikiant jiems medicininę bei socialinę pagalbą ir sudarant galimybę mokytis, negali būti laikomas pasitarnavimu sielai, gyvai būtybei, nes tuo pat metu vargšams gyvuliams skerdyklose pjaunamos gerklės.

Turėdama skirtingų tipų kūnus, gyva būtybė nuolat patiria materialias kančias, kurias sukelia gimimas, senatvė, ligos ir mirtis. Žmogaus gyvybės forma – tai galimybė ištrūkti iš šių spąstų. Norint tai padaryti, tereikia atkurti prarastą gyvosios būtybės ryšį su Aukščiausiuoju Viešpačiu. Viešpats Pats ateina mokyti pasiaukojimo Aukščiausiajam, sambhūtai, filosofijos. Realiai pasitarnauti žmonėms tegalima mokant juos iš visos širdies atsiduoti Aukščiausiajam Viešpačiui ir garbinti Jį kiek leidžia jėgos. Taip nurodo ši „Śrī Īśopaniṣados“ mantra.

Pats paprasčiausias būdas garbinti Aukščiausiąjį Viešpatį mūsų neramiame amžiuje – tai klausytis pasakojimų apie Jo nepaprastus žygius ir juos šlovinti. Tačiau spekuliatyvūs mąstytojai Viešpaties žygius laiko žmogaus fantazijos vaisiumi, todėl vengia klausytis pasakojimų apie juos ir beprasmiu žodžių žaismu nori atitraukti nuo Jo naivuolių minios dėmesį. Užuot klausęsi pasakojimų apie Viešpaties Kṛṣṇos darbus, jie reklamuoja save ir skatina pasekėjus aukštinti netikrus dvasinius mokytojus. Mūsų laikais tokių apsimetėlių žymiai padaugėjo, ir tyriems Viešpaties bhaktams tapo rimta problema apsaugoti žmoniją nuo ateistinės propagandos, kurią skleidžia tokie apsimetėliai ir pseudoinkarnacijos.

Upaniṣados netiesiogiai kreipia mūsų dėmesį į pirminį Viešpatį Śrī Kṛṣṇą, tačiau „Bhagavad-gītā“, apibendrinanti visas Upaniṣadų idėjas, tiesiogiai nurodo į Śrī Kṛṣṇą. Todėl žmogus turėtų klausytis, ką apie Kṛṣṇą kalba „Bhagavad-gītā“ ir „Śrīmad-Bhāgavatam“, nes taip iš jo sąmonės tolydžio išnyks visokios nešvarybės. „Śrīmad- Bhāgavatam“ (1.2.17) yra sakoma: „Klausydamasis apie Viešpaties darbus, bhaktas atkreipia į save Viešpaties dėmesį. Ir Viešpats, glūdintis kiekvienos gyvos būtybės širdyje, padeda bhaktui, atitinkamai jį pamokydamas.“ Tą mintį patvirtina ir „Bhagavad-gītā“ (10.10): dadāmi buddhi-yogaṁ taṁ yena mām upayānti te.

Viešpats, pamokydamas mus iš vidaus, išvalo bhakto širdį, suterštą materialia aistra ir neišmanymu. Abhaktai yra aistros ir neišmanymo guṇų valdžioje. Aistra trukdo žmogui atsikratyti materialių troškimų, o tamsuolis žmogus negali pažinti nei savęs, nei Viešpaties. Taigi, kol žmogų veikia aistra ir neišmanymas, jis negali pažinti savęs, nors ir kaip stengtųsi atrodyti religingas. Iš Savo malonės Viešpats apsaugo bhaktą nuo aistros ir neišmanymo guṇų poveikio. Tokiu būdu bhaktas pasiekia dorybę, o tai yra tobulo brāhmaṇo požymis. Brāhmaṇu gali būti laikomas kiekvienas, kuris, vadovaujamas bona fide dvasinio mokytojo, eina atsidavimo tarnystės keliu. „Śrīmad-Bhāgavatam“ (2.4.18) irgi sako:

„Bet kuri žemos kilmės gyva esybė iš pačių nuodėmingiausių pasaulio kraštų gali tapti tyra, jeigu jai vadovauja visiškai pasikliaujantis Viešpačiu bhaktas, nes Viešpats nepaprastai galingas. Aš lenkiuosi šiam Viešpačiui.“

Kai žmogus išsiugdo brāhmaṇo ypatybes, jis tampa laimingas ir su įkvėpimu tarnauja Viešpačiui. Dievo mokslas jam tampa lengvai suprantamas. Mokydamasis apie Dievą, žmogus palengva atsikrato materialių prisirišimų, ir Viešpaties malone jo nerimstantis protas tampa skaidrus it krištolas. Pasiekęs šią pakopą, žmogus tampa išsivadavusia siela ir visur regi Viešpatį. Taip ši mantra aprašo vieną iš tobulų žmogaus būsenų, kuri vadinasi sambhavāt.

Vadinamoji mokslo pažanga padėjo žmonių civilizacijai pasiekti didelių laimėjimų materialioje plotmėje: buvo sukurti kosminiai laivai, įvaldyta atominė energija ir t. t. Tačiau nepavyko išvaduoti žmogaus iš gimimo, senatvės, ligų ir mirties. Kaskart, kai išmintingas žmogus klausia vadinamųjų mokslininkų apie kančią, kurią gimdo gimimas, senatvė, ligos ir mirtis, jie išsisukinėja, sakydami, kad materialusis mokslas tobulėja ir ilgainiui sugebės padaryti žmogų nemirtingą, nesenstantį ir nesergantį. Tokie atsakymai rodo, kad mokslininkai visiškai nepažįsta materialios gamtos. Materialioje gamtoje veikia labai griežti dėsniai. Visa, kas materialu, pergyvena šešis kitimo etapus: gimsta, auga, kurį laiką išsilaiko, kinta, vysta ir galiausiai miršta. Šių šešių pokyčių neišvengia niekas, kas turi ryšio su materialiąja gamta, todėl niekas materialiame pasaulyje – nei pusdievis, nei žmogus, nei gyvūnas, nei augalas – negali gyventi amžinai.

Kiekviena gyvybės rūšis turi savo gyvenimo trukmę. Viešpats Brahmā, viršiausia materialios visatos gyva būtybė, gyvena milijonų milijonus metų, o mažyčio mikrobo gyvenimas trunka vos kelias valandas. Tačiau niekas nėra amžina materialiame pasaulyje. Tam tikromis sąlygomis daiktai atsiranda arba yra sukuriami ir kurį laiką egzistuoja, o jeigu jų gyvenimas trunka kiek ilgėliau, jie auga, dauginasi ir tolydžio vysta, kol visiškai išnyksta. Pagal šiuos dėsnius, anksčiau ar vėliau turi mirti ir patys Brahmos, kurių skirtingose visatose yra milijonai. Todėl visa materiali visata vadinama Mṛtyuloka, mirties kraštu.

Mokslininkai materialistai ir politikai mūsų planetą mėgina padaryti nemirtingųjų pasauliu, nes neturi jokių žinių apie dvasinę gamtą, kur nėra mirties. Taip yra dėl to, kad jie visiškai nesusipažino su Vedų raštais, kurių puslapiuose sukauptas brandus transcendentinis patyrimas. Deja, šiuolaikinis žmogus nelinkęs semtis žinių iš Vedų, Purāṇų bei kitų šventraščių.

„Viṣṇu Purāṇa“ (6.7.61) pasakoja:

Dievo Asmuo, Viešpats Viṣṇu, valdo įvairiausias energijas – parā (aukštesniąją) ir aparā (žemesniąją energiją). Gyvosios esybės priskitinos aukštesniajai energijai. Materialioji energija, kurios nelaisvėje mes esame, yra žemesnioji energija. Materialioji kūrinija egzistuoja žemesniosios energijos dėka, ji aptemdo gyvosios esybės sąmonę neišmanymo skraiste (avidyā) ir priverčia ją veikti karmiškai. Tačiau egzistuoja ir kita, aukštesniosios energijos dalis, kuri skiriasi tiek nuo materialiosios, arba žemesniosios energijos, tiek ir nuo gyvųjų esybių. Ši energija sudaro amžiną, nemirtingą Viešpaties buveinę. Apie tai liudijama „Bhagavad-gītoje“ (8.20):

Visos materialios planetos – aukštesniosios, žemesniosios ir viduriniosios, įskaitant Saulę, Mėnulį ir Venerą, – išsibarsčiusios po visą visatą. Šios planetos egzistuoja tol, kol gyvena Brahmā. Tačiau kai kurios žemesniosios planetos yra sunaikinamos, pasibaigus vienai Brahmos dienai, o kitą Brahmos dieną jos vėl kuriamos. Aukštesniosiose planetose laikas skaičiuojamas kitaip negu Žemėje. Vieneri mūsų metai daugelyje aukštesniųjų planetų prilygsta dvidešimt keturioms valandoms, t. y. vienai parai. Pagal šių planetų laiką keturi Žemės amžiai (Satya, Tretā, Dvāpara ir Kali) tetrunka dvylika tūkstančių metų. Šis laiko tarpsnis, padaugintas iš tūkstančio, sudaro vieną Brahmos dieną, tiek trunka ir Brahmos naktis. Tokios trukmės dienos ir naktys sudaro mėnesius ir metus, o Brahmā gyvena šimtą metų. Brahmos gyvenimo pabaigoje visas kosminis pasaulis sunaikinamas.

Atėjus Brahmos nakčiai, gyvosios būtybės, gyvenančios aukštesniosiose planetose – Saulėje ir Mėnulyje, taip pat Martyalokos, Žemės planetos, bei žemesniųjų planetų gyventojai nugrimzta į naikinimo vandenis. Brahmos naktį nė viena gyva būtybė, jokia gyvybės rūšis, neturi išreikšto pavidalo, nors kaip dvasinės esybės jos tebeegzistuoja. Toks neišreikštas būvis vadinasi avyakta. Pasibaigus Brahmos gyvenimui, kai pradedama naikinti visa visata, prasideda kitas avyaktos periodas. Tačiau be pasaulio, kuris pergyvena du neišreikštosios būties periodus, yra dar ir dvasinė atmosfera, arba gamta. Šioje atmosferoje plauko daugybė dvasinių planetų, kurios egzistuoja amžinai – net tada, kai pasibaigus Brahmos gyvenimui sunaikinamos visos materialios visatos planetos. Materialių visatų yra labai daug ir visas jas valdo Brahmos, tačiau visas Brahmų valdomas kosminis pasaulis sudaro vos vieną ketvirtadalį visos Viešpaties energijos (ekapāda-vibhūti). Tai žemesnioji energija. Anapus Brahmos valdų driekiasi dvasinė gamta, kuri vadinasi tripād-vibhūti ir sudaro tris ketvirtadalius Viešpaties energijos. Tai aukštesnioji energija, arba parā-prakṛti.

Aukščiausiasis Asmuo, viešpataujantis dvasiniame pasaulyje, yra Viešpats Śrī Kṛṣṇa. „Bhagavad-gītos“ tvirtinimu (8.22), prie Jo galima priartėti tiktai su besąlygišku atsidavimu tarnaujant Jam. Kiti metodai: jñāna (filosofija), yoga (misticizmas) ar karma (veikla dėl naudos) – tam netinka. Karmiai – žmonės, triūsiantys dėl naudos, gali pasikelti į Svargalokos planetas, prie kurių priskiriama Saulė bei Mėnulis. Jñāniai ir yogai gali pasiekti dar aukštesnes planetas, pavyzdžiui, Maharloką, Tapoloką ir Brahmaloką. O tie, kurie dar toliau pažengė, vykdydami atsidavimo tarnystę, patenka į dvasinę gamtą – arba į švytinčią kosminę atmosferą dvasiniame danguje (Brahmaną), arba į Vaikuṇṭhos planetas, nelygu, kokios jų ypatybės. Tačiau viena yra tikrai aišku – niekas nepateks į dvasines Vaikuṇṭhos planetas be atsidavimo tarnystės patirties.

Materialiose planetose kiekvienas – nuo Brahmos iki skruzdėlės, stengiasi valdyti materialią gamtą, ir tai vadinasi materializmo liga. Kol gyva būtybė serga šia liga, ji priversta nuolat keisti kūnus. Kad ir kokį pavidalą ji gautų – žmogaus, pusdievio ar gyvulio, ji dukart neišvengiamai pateks į neišreikštą būvį – per naikinimą, kuris vyksta Brahmos naktį, ir naikinimą pasibaigus Brahmos gyvenimui. Jei mes nenorime nuolatos gimti ir mirti, jei norime atsikratyti gimimo ir mirties palydovų – senatvės ir ligų, turime stengtis patekti į dvasines planetas, kur galėsime amžinai gyventi drauge su Viešpačiu Kṛṣṇa arba Jo visiškomis ekspansijomis, Nārāyaṇomis. Viešpats Kṛṣṇa ir Jo visiškos ekspansijos viešpatauja visose dvasinėse planetose, kurių yra nesuskaitoma daugybė. Tai patvirtina śruti-mantros: eko vaśī sarva-gāḥ kṛṣṇa īdyaḥ, eko ’pi san bahudhā yo ’vabhāti („Gopāla-tāpanī Upaniṣada“ 1.3.21).

Niekas negali primesti savo valios Kṛṣṇai. Tai sąlygota siela trokšta viešpatauti materialioje gamtoje, tačiau ji būna priversta paklusti materialios gamtos dėsniams ir kenčia, vis iš naujo gimdama ir mirdama. Viešpats nužengia į žemę atkurti religijos principų, ir pats svarbiausias iš šių principų yra išsiugdyti norą atsiduoti Viešpačiui. Toks yra esminis Viešpaties nurodymas „Bhagavad-gītoje“ (18.66): sarva-dharmān parityajya mām ekam śaraṇaṁ vraja – „Atmesk visus kitus siekius ir tiesiog atsiduok Man.“ Tačiau kvailiai tuoj apipynė šį nurodymą savo interpretacijomis ir toliau mėgina įvairiausiais būdais klaidinti žmones. Žmonės skatinami steigti ligonines, o ne mokytis atsidavimo tarnystės, kuri padėtų jiems patekti į dvasinę karalystę. Jie mokomi domėtis tokia veikla, kuri teikia laikiną palengvėjimą, tačiau niekada nesuteikia tikros laimės. Norėdami sutramdyti siautėjančias gamtos jėgas, jie steigia įvairiausias visuomenines ir pusiau valstybines organizacijas, tačiau iš tikrųjų nežino, kaip tą visagalę stichiją apraminti. Daugybė žmonių garsėja kaip didžiausi „Bhagavad-gītos“ žinovai, tačiau šie žinovai pro pirštus praleidžia svarbiausias „Gītos“ tiesas, kuriose mokoma, kaip numaldyti materialiąją gamtą. Tuo tarpu „Bhagavad-gītoje“ (7.14) aiškiai pasakyta, kad vienintelis būdas numaldyti visagalę gamtą – pažadinti savyje Dievo sąmonę.

Ši „Śrī Īśopaniṣados“ mantra moko, kad lygia greta reikia gerai pažinti tiek sambhūti (Dievo Asmenį), tiek vināśą (laikiną materialųjį pasaulį). Pažinus vien tik laikiną materialųjį pasaulį, nieko negalima išgelbėti, nes gamtoje nuolat vyksta naikinimo procesas (ahany ahany bhūtāni gacchantīha yamālayam). Naujų ligoninių steigimas neišgelbės nieko nuo naikinančių gamtos jėgų. Išsigelbėti žmogus tegali gavęs išsamių žinių apie amžiną, palaimos ir išmanymo kupiną gyvenimą. Vedų tikslas – išmokyti žmones meno, kaip pasiekti amžinąjį gyvenimą. Žmonės dažnai žavisi tuo, kas laikina ir grindžiama jutiminiais malonumais, tačiau vergavimas jutimų objektams klaidina žmogų ir skatina jo degradavimą.

Todėl mes, pasirinkę teisingą kelią, turime gelbėti tiek save, tiek savo artimą. Tiesa negali patikti ar nepatikti. Tiesa yra tiesa. Jei mes norime, kad mums netektų nuolat gimti ir mirti, turime su atsidavimu tarnauti Viešpačiui. Čia negali būti kompromisų, nes tai – būtinybė.

„Bhagavad-gītoje“ (14.27) Viešpats akinamą Savo kūno švytėjimą (brahmajyoti) aprašo taip:

„Aš esu beasmenio Brahmano pagrindas. Brahmanas yra nemirtingas, nesunaikinamas ir amžinas. Brahmanas – tai pirminė aukščiausios laimės būsena.“

Brahmanas, Paramātmā ir Bhagavānas – tai trys vienos ir tos pačios Absoliučiosios Tiesos aspektai. Pradedančiajam lengviausiai suvokiamas Brahmanas. Paramātmą, Supersielą, pažįsta jau dvasiškai patobulėjęs žmogus. Ir visgi tobuliausia Absoliučiosios Tiesos pažinimo pakopa yra Bhagavāno pažinimas. Šią mintį patvirtina ir „Bhagavad-gītā“ (7.7). Viešpats čia sako, kad Jis yra galutinė Absoliučiosios Tiesos išraiška (mattaḥ parataraṁ nānyat). Todėl Kṛṣṇa yra brahmajyoti bei visa aprėpiančios Absoliučiosios Tiesos aspekto, Paramātmos, šaltinis. Toliau „Bhagavad-gītoje“ (10.42) Kṛṣṇa plėtoja šią mintį:

„Tačiau ar būtina, Arjuna, taip nuodugniai viską žinoti? Juk viena mažyte Savo dalele Aš aprėpiu ir palaikau visą šią visatą.“ Taip viena visiškoji Viešpaties ekspansija, visa aprėpianti Paramātmā, palaiko ištisą materialią kosmoso kūriniją ir visa tai, kas egzistuoja dvasiniame pasaulyje. Todėl ši „Śrī Īśopaniṣados“ śruti-mantra vadina Viešpatį pūṣan, viršiausiu globėju.

Dievo Asmuo Śrī Kṛṣṇa yra kupinas transcendentinės palaimos (ānanda-mayo ’bhyāsāt). Kai prieš 5 000 metų Jis apsireiškė Indijoje, Vṛndāvanoje, nuo pat vaikystės Jis buvo kupinas transcendentinio džiaugsmo. Užmušti demonę Pūtaną, demonus Aghą, Baką ir Pralambą Jam tebuvo maloni pramoga. Vṛndāvanos kaime Jis džiugiai leido laiką su Savo motina, broliu bei draugais, o kai Jis imdavosi išdaigininko sviesto vagiliaus vaidmens, visus aplinkinius pagaudavo nežemiška palaima. Sviesto vagiliaus vardas – jokia gėda, nes, vogdamas sviestą, Viešpats suteikė daug džiaugsmo Savo tyriems bhaktams. Visus Savo žygius Vṛndāvanoje Viešpats atliko, tenorėdamas suteikti malonumo Savo draugams. Viešpats apreiškė šiuos žaidimus, siekdamas patraukti Absoliučiosios Tiesos ieškotojų – spekuliatyviųjų mąstytojų ir akrobatų, praktikuojančių vadinamąją haṭha-yogą, dėmesį.

„Śrīmad-Bhāgavatam“ (10.12.11) Śukadeva Gosvāmis taip kalba apie Viešpaties ir Jo draugų piemenukų vaikystės žaidimus:

„Taip piemenėliai žaisdavo su Kṛṣṇa, su Tuo, kurį jñāniai suvokia kaip Brahmano švytėjimo šaltinį ir nori į Jį įsilieti, su Tuo, kurį amžinai tarnauti Viešpačiui pasiryžę bhaktai laiko Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu, ir su Tuo, kurį paprasti žmonės laiko paprasčiausiu vaiku. Ankstesniuose gyvenimuose piemenėliai buvo padarę daug gerų darbų, todėl galėjo šitaip bendrauti su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu.“

Taigi Viešpats drauge su Savo dvasiniais palydovais visada skendi transcendentiniuose, meilės kupinuose žaidimuose. Viešpatį ir Jo palydovus sieja įvairūs ryšiai: śānta (neutralūs), dāsya (tarnystės), sakhya (draugystės), vātsalya (tėviškos meilės) ir mādhurya (sutuoktinių meilės).

Pasakyta, kad Viešpats niekada nekelia kojos iš Vṛndāvana- dhāmos, todėl gali kilti klausimas, kaip Jis tvarko kūrinijos reikalus. „Bhagavad-gītā“ (13.14–18) atsako: Viešpaties pilnavertė dalis Paramātmā, Supersiela, aprėpia visą visatą. Ir nors nei su materialaus pasaulio kūrimu, nei su jo palaikymu ar naikinimu Pats Viešpats neturi nieko bendra, kaip Paramātmā (Supersiela), Jis yra ir kūrimo, ir palaikymo, ir naikinimo priežastis. Visos gyvosios esybės yra ātmos, sielos, o svarbiausioji, visas jas valdanti ātmā yra Paramātmā, Supersiela.

Dievo pažinimo sistema, kuri čia dėstoma, iš tikrųjų yra didis mokslas. Materialistai mato ir gali analizuoti tik dvidešimt keturis materialiosios kūrinijos veiksnius, nes jie labai nedaug težino apie puruṣą, Viešpatį. Akinantis brahmajyoti švytėjimas transcendentalistus impersonalistus visiškai išmušė iš vėžių. Kas nori iki galo pažinti Absoliučiąją Tiesą, tas turi prasiskverbti pro dvidešimt keturių materijos pradmenų uždangą ir akinančio švytėjimo skraistę. Vienoje maldų „Śrī Īśopaniṣada“ kalba apie Viešpaties akinamos šviesos, hiraṇmaya-pātros, pašalinimą. Nepašalinus tos šviesos, negalima pamatyti tikrojo Dievo Asmens veido, t. y. iš tikrųjų pažinti Absoliučiąją Tiesą.

Aukščiausiojo Dievo Asmens Paramātmos aspektas – tai viena iš trijų visiškų Jo ekspansijų, arba viṣṇu-tattvų, kurios dar žinomos kaip puruṣa-avatāros. Viena iš šių viṣṇu-tattvų, esanti mūsų visatos viduje, vadinasi Kṣīrodakaśāyī Viṣṇu. Tai Viṣṇu, kuris priklauso svarbiausiųjų dievybių triadai (Brahmā, Viṣṇu ir Śiva) ir kuris yra visa aprėpianti Paramātmā, glūdinti visų be išimties individualių gyvų esybių širdyse. Antroji šios visatos viṣṇu-tattva vadinasi Garbhodakaśāyī Viṣṇu. Tai – bendra visų gyvųjų esybių Supersiela. Viršesnis už šiuos du Viṣṇu yra Kāraṇodakaśāyī Viṣṇu, kuris guli Priežasčių Vandenyne. Jis – visų visatų kūrėjas. Yogos sistema moko rimtą pasekėją pakilti virš dvidešimt keturių materialiųjų kosminio pasaulio pradmenų ir savo akimis pamatyti viṣṇu-tattvas. Empirinė filosofija padeda patirti beasmenį brahmajyoti, akinantį transcendentinio Viešpaties Śrī Kṛṣṇos kūno švytėjimą. „Bhagavad-gītā“ (14.27) ir „Brahma-saṁhitā“ (5.40) patvirtina, kad brahmajyoti švytėjimą skleidžia Kṛṣṇa:

„Milijonų milijonuose visatų yra nesuskaičiuojama daugybė planetų. Kiekviena jų turi savo vietą kosmose ir yra nepakartojama. Visos šios planetos yra susitelkusios atokiame brahmajyoti kamputyje. Brahmajyoti – tai ne kas kita, kaip Aukščiausiojo Dievo Asmens, kurį aš garbinu, spinduliai.“ Šita „Brahma-saṁhitos“ mantra liudija apie tai, kad jos autorius yra iš tiesų paniręs į Absoliučiąją Tiesą, ir jos žodžius patvirtina aptariamoji, penkioliktoji „Śrī Īśopaniṣados“ śruti-mantra. Ši „Īśopaniṣados“ mantra – tai nuoširdi malda Viešpačiui, kurioje prašoma pašalinti brahmajyoti, kad būtų galima pamatyti tikrąjį Viešpaties veidą. Brahmajyoti švytėjimas smulkiai aprašytas ir keliose „Muṇḍaka Upaniṣados“ mantrose (2.2.10–12):

„Bekraštėje dvasinėje karalystėje, anapus materijos kiauto, švyti materijos nepaliestas Brahmanas. Jo akinamai baltą šviesą transcendentalistai laiko visų šviesų šviesa. Dvasinėje karalystėje nereikalinga nei saulės šviesa, nei mėnesiena, nei ugnis ar elektra. Materialaus pasaulio šviesa tėra šios pirminės šviesos blausus atšvaitas. Brahmanas plyti priešakyje mūsų ir už mūsų nugaros, Jis šiaurėje, pietuose, rytuose ir vakaruose, viršum mūsų galvos ir po mūsų kojomis. Kitaip sakant, viršiausioji Brahmano šviesa pasklidusi visur, ir materialiame, ir dvasiniame danguje.“

Iki galo pažinti tiesą – tai suvokti Kṛṣṇą, kaip Brahmano švytėjimo pirminį šaltinį. Išsamių mokslinių žinių apie Kṛṣṇą galime gauti iš „Śrīmad-Bhāgavatam“ bei kitų šventraščių. „Śrīmad- Bhāgavatam“ autorius Śrīla Vyāsadeva teigia, kad apie Aukščiausiąją Tiesą vienas kalba kaip apie Brahmaną, kitas – kaip apie Paramātmą, o trečias – kaip apie Bhagavāną, nelygu, kiek kas yra Ją pažinęs. Śrīla Vyāsadeva niekur neteigė, kad Aukščiausioji Tiesa yra jīva, paprasta gyvoji esybė. Gyvosios esybės negalima laikyti visagale Aukščiausiąja Tiesa. Jeigu ji būtų Aukščiausiasis, tai jai nereiktų prašyti Viešpaties, kad Jis praskleistų akinamą skraistę ir parodytų Savo tikrąjį pavidalą.

Taigi galima daryti išvadą, kad žmogus, kuris neturi žinių apie Aukščiausiosios Tiesos galias, tegali būti pažinęs Brahmaną. Analogiškai, žmogus, suvokiantis materialias Viešpaties galias, bet neturintis žinių apie dvasines, arba turintis jų per mažai, yra pažinęs Paramātmą. Pažinus tiek Brahmaną, tiek Paramātmą, Aukščiausioji Tiesa teatsiskleidžia dalinai. Tačiau kai nukrinta hiraṇmaya-pātros skraistė ir žmogus pažįsta Aukščiausiąjį Dievo Asmenį Śrī Kṛṣṇą visoje Jo didybėje, jis suvokia, kad Viešpats Śrī Kṛṣṇa, žinomas Vāsudevos vardu, yra viskas: Brahmanas, Paramātmā ir Bhagavānas (vāsudevaḥ sarvam iti). Jis, Bhagavānas, – tai medžio šaknys, o Brahmanas ir Paramātmā – jo šakos.

„Bhagavad-gītoje“ (6.46–47) palyginami ir apibūdinami trys transcendentalistų tipai: beasmenio Brahmano garbintojai (jñāniai), Paramātmos garbintojai (yogai) ir atsidavę Viešpaties Śrī Kṛṣṇos pasekėjai (bhaktai). „Bhagavad-gītoje“ teigiama, kad studijuojantys Vedas jñāniai tobulesni už paprastus žmones, kurie dirba dėl naudos. Už jñānius tobulesni yogai, o iš visų yogų tobuliausias yra tas, kuris visas savo jėgas atiduoda tarnauti Viešpačiui. Apibendrinant galima teigti, kad filosofas yra tobulesnis už tą, kuris dirba dėl naudos, o mistikas tobulesnis už filosofą. O iš visų yogų mistikų tobuliausi yra tie, kurie praktikuoja bhakti-yogą ir nuolat tarnauja Viešpačiui. „Śrī Īśopaniṣada“ nukreipia mus siekti šio tobulumo.

Saulė ir jos spinduliai kokybiškai tapatūs. Kokybės prasme gyvos esybės ir Viešpats irgi yra tapatūs. Saulė viena, o fotonų jos spinduliuose yra nesuskaičiuojama daugybė. Saulės spinduliai yra jos dalis, o visa Saulė – tai Saulės rutulys ir jo skleidžiami spinduliai. Saulėje gyvena Saulės dievas, analogiškai aukščiausioje dvasinėje planetoje Goloka Vṛndāvanoje, kuri skleidžia brahmajyoti šviesą, gyvena Viešpats ir ten vyksta amžini Jo žaidimai. Tai patvirtina „Brahma-saṁhitā“ (5.29):

„Lenkiuosi Govindai, pirmapradžiam Viešpačiui, pirminiam gimdytojui. Buveinėse, kupinose dvasinių brangakmenių, tarp milijonų troškimų medžių Jis gano karves, kurios patenkina visus norus. Jam su didžiausia pagarba ir meile nuolat tarnauja šimtai ir tūkstančiai Lakṣmī, sėkmės deivių.“

„Brahma-saṁhitoje“ rašoma, kad brahmajyoti – tai spinduliai, kuriuos skleidžia aukščiausioji dvasinė planeta Goloka Vṛndāvana, kaip kad spindulius skleidžia Saulės rutulys. Neprasiskverbus pro akinantį brahmajyoti spindesį, neįmanoma pamatyti Viešpaties karalystės. Apakintas brahmajyoti šviesos, filosofas impersonalistas nemato nei Viešpaties buveinės, nei transcendentinio Jo pavidalo. Turėdamas labai menkas ir ribotas žinias, mąstytojas impersonalistas nesuvokia visų palaimingiausiojo Viešpaties Kṛṣṇos pavidalo. Todėl šioje maldoje „Śrī Īśopaniṣada“ prašo Viešpaties praskleisti akinančių brahmajyoti spindulių skraistę, kad tyras bhaktas galėtų išvysti palaimingą transcendentinį Jo pavidalą.

Pažinus beasmenį brahmajyoti, patiriamas Aukščiausiojo gėrio aspektas, o pažinus Paramātmą – visa aprėpiantį Aukščiausiojo aspektą, patiriamas dar ryškesnis prašviesėjimas. Savo akimis išvydęs Patį Dievo Asmenį, bhaktas pažįsta didžiausią gėrį spinduliuojantį Aukščiausiojo aspektą. Aukščiausioji Tiesa negali būti beasmenė, nes šioje mantroje į Ją kreipiamasi kaip į pirmapradį filosofą, visatos globėją ir geradarį. Tokia „Śrī Īśopaniṣados“ išvada. Žodis pūṣan („globėjas“) ypač reikšmingas, nes Viešpats globoja visas būtybes, o Savo bhaktams Jis ypač dėmesingas. Prasiskverbęs pro beasmenį brahmajyoti ir regėdamas Viešpaties asmenybę bei amžiną, didžiausiąjį gėrį spinduliuojantį Jo pavidalą, bhaktas visiškai suvokia Absoliučiąją Tiesą.

„Bhagavat-sandarbhoje“ Śrīla Jīva Gosvāmis rašo: „Absoliučioji Tiesa galutinai pažįstama kaip Dievo Asmuo, nes Jis yra visagalis ir valdo visas transcendentines galias. Pažinus brahmajyoti, visa Absoliučios Tiesos galybė iki galo dar neatsiskleidžia. Taigi Brahmano pažinimas tėra dalinis Dievo Asmens pažinimas. O išminčiai, pirmasis žodžio bhagavān skiemuo (bha) turi dvi reikšmes: „tas, kuris parūpina viską“ ir „tas, kuris saugo“. Antrasis skiemuo (ga) reiškia „vadovas“, „vadas“ arba „kūrėjas“. Skiemuo vān pažymi, kad kiekviena būtybė gyvena Jame ir kad Jis gyvena kiekvienoje būtybėje. Kitaip sakant, transcendentinis garsas bhagavān reiškia neribotą išmintį, galybę, energiją, turtus, jėgą bei įtaką, ir visa tai neturi nė menkiausios materialios iliuzijos žymės.“

Viešpats labai rūpinasi Savo tyrais bhaktais ir padeda jiems palengva artėti prie tobulumo – meilės Dievui. Jis vadovauja Savo bhaktams ir galų gale įgyvendina tai, ko jie siekia per atsidavimo tarnystę, – dovanoja jiems Save. Nepriežastine Viešpaties malone bhaktai išvysta Jį savo akimis. Taigi Viešpats padeda Savo bhaktams patekti į aukščiausiąją dvasinę planetą Goloka Vṛndāvaną. Būdamas kūrėjas, Jis apdovanoja Savo bhaktą visomis reikalingomis ypatybėmis, kad šis galiausiai pasiektų Jį. Viešpats yra visų priežasčių priežastis, o kadangi Jis Pats Sau neturi priežasties, Jis yra pirminė priežastis. Vadinasi, apreikšdamas Savo vidinę galią, Jis semiasi džiaugsmo iš Savojo „Aš“. Išorinė galia nėra tiesioginė Jo išraiška, nes Jis išsiplečia puruṣų pavidalais ir būtent per šiuos pavidalus Jis palaiko materialųjį kosminį pasaulį. Šių ekspansijų pagalba Viešpats jį kuria, palaiko ir naikina.

Gyvosios esybės irgi yra atskiros Viešpaties „Aš“ ekspansijos. Kai kurios iš jų, pačios norėdamos tapti viešpačiais, ima mėgdžioti Aukščiausiąjį Viešpatį, ir tada Jis leidžia joms persikelti į kosmoso kūriniją ir suteikia galimybę iki galo patenkinti savo norą valdyti gamtą. Viešpaties neatsiejamų dalelių, gyvų esybių, buvimas išjudina reiškinių pasaulį, kuriame galioja veiksmo ir atoveiksmio dėsnis. Taip gyvoms esybėms suteikiamos puikiausios galimybės valdyti materialią gamtą, tačiau pirminis valdovas vis tiek yra Pats Viešpats, apsireiškęs pilnaverčiu Savo aspektu kaip Paramātmā, Supersiela. Supersiela – tai viena iš puruṣų.

Taigi tarp gyvosios esybės (ātmos) ir viską valdančio Viešpaties (Paramātmos), arba tarp sielos ir Supersielos, egzistuoja milžiniškas skirtumas. Paramātmā yra valdovas, o ātmā – pavaldinys, todėl jos nėra lygiavertės. Paramātmā ir ātmā veikia išvien, todėl Paramātmą vadina nuolatine gyvos būtybės palydove.

Visa aprėpiantis Viešpaties aspektas – tas, kuris egzistuoja visais būviais (būdravimo, miego ir potenciniu) ir iš kurio kyla jīva- śakti (gyvybės jėga) sąlygotų ir išsivadavusių sielų pavidalu, – yra žinomas Brahmano vardu. Viešpats yra ir Paramātmos, ir Brahmano šaltinis, taigi Jis – ir visų gyvų esybių, ir pačios būties pradžia. Kas tai žino, išsyk atsideda Viešpaties tarnystei. Toks tyras ir visiškai sąmoningas Viešpaties bhaktas pamilsta Jį iš visos širdies, o suėjęs draugėn su panašiais į save bhaktais, šlovina transcendentinius Viešpaties žygius, nes tam bhaktai ir tesusirenka. Tie, kurie dar nėra tokie tobuli, kaip tyri bhaktai, ir nepatyrė Viešpaties Brahmano arba Paramātmos aspektų, nesugeba deramai įvertinti tobulų bhaktų poelgių. Viešpats visada padeda tyriems bhaktams, į jų širdis įdėdamas reikiamas žinias. Taigi ypatinga Savo malone Jis išsklaido jų širdyse tvyrančius nežinojimo patamsius. Spekuliatyvieji filosofai ir yogai negali to suprasti, nes, šiaip ar taip, jie pasikliauna vien tik savo jėgomis. Kaip nurodo „Kaṭha Upaniṣada“ (1.2.23), Jį pažinti tegali tie, kuriems Viešpats jaučia prielankumą. O ypatingą prielankumą Jis dovanoja tik Savo tyriems bhaktams. Taigi „Śrī Īśopaniṣada“ kalba apie Viešpaties prielankumą, kuris peržengia brahmajyoti ribas.

Šis laikinas materialaus kūno drabužis mums yra neabejotinai svetimas. „Bhagavad-gītoje“ (2.20) aiškiai pasakyta, kad, materialiam kūnui suirus, gyva esybė niekur neišnyksta ir nepraranda savojo „aš“. Individuali gyvoji esybė nėra beasmenė ar neturinti pavidalo. Atvirkščiai, beformis yra materialus drabužis, nes jis įgauna išvaizdą pagal nesunaikinamos asmenybės formą. Nė viena gyva esybė pirmapradiškai nėra beformė, kaip neteisingai mano menkai apsišvietę žmonės. Ši mantra patvirtina, kad gyva esybė egzistuoja ir išnykus materialiam kūnui.

Materialiajame pasaulyje, kurdama gyvoms būtybėms įvairių tipų kūnus pagal jų polinkį tenkinti jausmus, gamta demonstruoja įstabų meistriškumą. Gyva esybė, kuriai patinka išmatų skonis, gauna išmatoms ėsti geriausiai pritaikytą kūną – kiaulės kūną. Analogiškai tie, kurie nori valgyti kitų gyvūnų mėsą ir mėgautis jų krauju, gauna tigro kūną, kuris turi tam skirtus dantis bei nagus. Tačiau žmogui neskirta valgyti mėsą, ir net pats primityviausias laukinis žmogus neturi polinkio valgyti išmatas. Žmogaus dantys pritaikyti kąsti ir kramtyti vaisius bei daržoves. Kita vertus, yra ir du iltiniai dantys, kad primityvūs žmonės, to panorėję, galėtų valgyti mėsą.

Materialus kūnas – tiek gyvulio, tiek ir žmogaus – svetimas gyvai esybei. Gyva esybė gauna vienokį ar kitokį kūną priklausomai nuo to, kokių ji nori jausminių malonumų. Evoliucionuodama gyva esybė keičia kūnus vieną po kito. Kai pasaulį buvo apsėmęs vanduo, gyva esybė buvo įgavus vandens gyvio pavidalą. Po to ji transmigravo ir iš augalo gyvybės formos virto kirmėle, iš kirmėlės – paukščiu, iš paukščio – gyvuliu, iš gyvulio – žmogumi. Tobuliausioji gyvybės forma – tai žmogus, kuris turi dvasinių žinių ir iki galo pažino tiesą. Iš šios mantros ryškėja tobulos dvasinės sąmonės požymiai: žmogus nusimeta materialųjį kūną, kuris virsta pelenais, ir jo gyvybės oras įsilieja į amžiną oro visumą. Gyvos būtybės organizmas funkcionuoja, cirkuliuojant jame įvairių rūšių oro srovėms, kurios vadinamos bendru prāṇa-vāyu vardu. Yogai mokosi valdyti kūne judančias oro sroves. Šios praktikos dėka siela turėtų pakilti iš vieno oro ciklo į kitą, kol pasiektų brahma-randhrą, aukščiausiąjį ciklą. Pasiekęs jį, tobulas yogas gali persikelti į bet kurią norimą planetą. Šio proceso metu paliekamas vienas materialus kūnas ir pereinama į kitą. Tačiau didžiausias laimėjimas – kalbama šioje mantroje – yra gyvos esybės sugebėjimas visiškai atsikratyti materialaus kūno. Tada gyva esybė įeina į dvasinę atmosferą, kur susiformuoja visiškai kitokio tipo kūnas – dvasinis, nemarus, nekintamas.

Materialiame pasaulyje materiali gamta verčia gyvąsias esybes keisti kūnus, nes jos nori įvairiausiais būdais tenkinti jausmus. Tie norai būdingi visoms gyvybės rūšims – nuo mikrobų iki pačius tobuliausius materialius kūnus turinčių gyvų esybių – Brahmos ir pusdievių. Visos gyvos esybės turi iš materijos sudarytus skirtingos išvaizdos kūnus. Išmintingam žmogui vienovė – tai ne kūnų įvairovė, o dvasios tapatumas. Dvasinė kibirkštis – Aukščiausiojo Viešpaties neatsiejama dalelė – vienoda ir kiaulės, ir pusdievio kūne. Gyvosios esybės gauna skirtingus kūnus pagal gerus ar blogus savo darbus. Žmogaus kūnas yra palyginti tobulas ir turi aukščiausio lygio sąmonę. Pasak „Bhagavad-gītos“ (7.19), tobuliausias yra tas žmogus, kuris daugelį gyvenimų paaukojo filosofiniam pasaulio pažinimui ir galų gale atsidavė Viešpačiui. Pažinimas pasiekia kulminaciją, kai tas, kuris siekia pažinimo, prieina prie išvados, kad reikia atsiduoti Aukščiausiajam Viešpačiui, Vāsudevai. Ir jei žmogus sužino apie savo dvasinę esmę, bet nesupranta, kad gyvosios esybės tėra amžinos neatsiejamos visumos dalelės ir negali pačios tapti visuma, jis vėl nupuola į materialią atmosferą. Jis puola net ir tuo atveju, jeigu buvo susiliejęs su brahmajyoti.

Kaip sako mūsų perskaitytos mantros, transcendentinio Viešpaties kūno skleidžiamas brahmajyoti yra kupinas dvasinių kibirkščių – savo egzistenciją visiškai suvokusių individualiųjų esybių. Kartais šios gyvosios esybės užsimano jausminių malonumų ir vėl patenka į materialų pasaulį, kad taptų netikrais, nuo juslių diktato priklausančiais „viešpačiais“. Troškimas viešpatauti yra gyvosios būtybės liga, sukelta materijos, nes, pasidavusi juslinių malonumų kerams, ji transmigruoja per įvairius materialius kūnus. Noras susilieti su brahmajyoti liudija, kad žmogus dar nėra pasiekęs brandaus pažinimo. Aukščiausiąjį tobulumą pasiekti tegalima visiškai atsidavus Viešpačiui ir išsiugdžius norą dvasiškai Jam tarnauti.

Šioje mantroje gyva esybė meldžiasi, prašydama Viešpaties, kad palikus materialų kūną ir materialią erdvę jai būtų leista įžengti į dvasinę Dievo karalystę. Bhaktas prašo Viešpatį atsiminti jo darbus bei aukas, kurias jis atliko prieš jo materialiam kūnui pavirstant pelenais. Ši malda ištariama mirties valandą, gerai atsimenant praeities darbus ir suvokiant galutinį tikslą. Žmogus, kurį visiškai valdo materiali gamta, prisimena savo blogus darbus, padarytus, kol egzistavo jo materialus kūnas, ir todėl po mirties gauna kitą materialų kūną. „Bhagavad-gītā“ (8.6) patvirtina šią tiesą:

„Kokį būvį žmogus atmena, palikdamas savo kūną, o Kuntī sūnau, tokį, be abejonės, jis ir pasiekia.“ Taigi mirštančios gyvos būtybės polinkiai kartu su sąmone pereina į kitą gyvenimą.

Skirtingai nuo gyvūnų, kurių sąmonė yra primityvi, mirštantis žmogus atsimena, ką padarė praeityje, ir jo atmintyje tarsi sapnai iškyla įvairūs vaizdiniai. Todėl žmogaus sąmonėje kunkuliuoja materialūs troškimai, ir jis negali įgyti dvasinio kūno bei patekti į dvasinę karalystę. O bhaktai, su atsidavimu tarnaudami Viešpačiui, išsiugdo meilės Dievui jausmą. Jeigu mirties valandą bhaktas ir neatsimena tarnavimo Dievui, Viešpats jo neužmiršta. Šia malda norima priminti Viešpačiui bhakto aukas, tačiau ir be priminimo Viešpats neužmiršta Savo tyro bhakto atsidavimo tarnystės.

Apie Savo artimus ryšius su bhaktais Viešpats pasakoja ir „Bhagavad-gītoje“ (9.30–34): „Net jei žmogus yra padaręs pačių bjauriausių darbų, tačiau atsidavęs Man tarnauja, jį reikėtų laikyti šventuoju, kadangi jo siekiai teisingi. Jis greit taps teisuoliu ir atras amžiną ramybę. O Kuntī sūnau, drąsiai skelbk, kad Mano bhaktas niekada nepražus. O Pṛthos sūnau, tie, kurie rado prieglobstį Manyje, tegu tai ir žemos kilmės žmonės – moterys, vaiśyai [prekijai] ar śūdros [darbininkai], tikrai pasieks aukščiausiąjį tikslą. O ką jau kalbėti apie teisiuosius brāhmaṇus, bhaktus ir šventuosius karalius. Todėl, patekęs į šį laikiną, kančių perpildytą pasaulį, su meile tarnauk Man. Visada mąstyk apie Mane, tapk Mano bhaktu, lenkis Man ir garbink Mane. Visiškai pasinėręs į Mane, tu tikrai ateisi pas Mane.“

Śrīla Bhaktivinoda Ṭhākura taip aiškina šiuos posmus: „Bhaktas, einantis teisingu šventųjų keliu, yra vertas palankaus mūsų nusiteikimo jo atžvilgiu net ir tuo atveju, jeigu mums atrodys, kad jis yra su-durācāraḥ, lengvabūdis. Pasistenkime suprasti, ką iš tikrųjų reiškia žodis su-durācāraḥ. Sąlygotai sielai tenka atlikti dvejopas funkcijas, būtent: rūpintis kūnu ir pažinti save. Socialinė padėtis, intelektualinis lygis, švara, asketiškumas, maitinimasis ir kova dėl būvio – visa tai yra rūpinimasis kūnu. O dėl savęs pažinimo pareigos, tai žmogus atlieka ją, su atsidavimu tarnaudamas Viešpačiui. Šias dvi skirtingas funkcijas reikėtų vykdyti lygia greta, nes sąlygota siela negali nesirūpinti savo kūnu. Tačiau kuo daugiau su atsidavimu tarnaujama Viešpačiui, tuo mažiau tenka rūpintis kūnu. Kol žmogus nepasiekia tam tikro atsidavimo tarnystės lygio, visada egzistuoja galimybė, kad atsitiktinai gali pasireikšti jo žemiški bruožai, tačiau pažymėtina, kad tai laikinas reiškinys, nes Viešpaties malone tokie trūkumai netrukus bus įveikti. Todėl atsidavimo tarnystė – vienintelis teisingas kelias. Kai žmogus stoja į teisingą kelią, net ir netikėtai išryškėjęs koks nors žemiškas bruožas nesustabdys savęs pažinimo pažangos.“

Impersonalistai neigia šiuos atsidavimo tarnystės privalumus, nes jie yra prisirišę prie Viešpaties brahmajyoti aspekto. Kaip teigiama ankstesnėse mantrose, jie negali prasiskverbti pro brahmajyoti, kadangi netiki Dievo Asmens egzistavimu. Juos labiausiai domina žaidimas žodžiais bei loginių konstrukcijų kūrimas. Taigi dvyliktasis „Bhagavad-gītos“ skyrius (12.5) teigia, kad impersonalistai dirba beprasmį darbą.

Visos šioje mantroje paminėtos galimybės yra lengvai pasiekiamos, nuolat palaikant ryšį su Absoliučiosios Tiesos asmenišku aspektu. Atsidavimo tarnystę Viešpačiui iš esmės sudaro devynios transcendentinės veiklos formos: 1) pasakojimų apie Viešpatį klausymasis, 2) Viešpaties šlovinimas, 3) Viešpaties atsiminimas, 4) tarnavimas Viešpaties lotoso pėdoms, 5) Viešpaties garbinimas, 6) maldos Viešpačiui, 7) tarnystė Viešpačiui, 8) draugystė su Viešpačiu ir 9) visa ko aukojimas Viešpačiui. Šie devyni atsidavimo tarnystės metodai – tiek visi kartu, tiek kiekvienas atskirai – padeda bhaktui palaikyti nuolatinį kontaktą su Dievu, todėl ir mirties valandą bhaktas lengvai atsimena Viešpatį. Daug didžių bhaktų pasiekė tobulumą, taikydami netgi vieną iš šių metodų: 1) „Śrīmad-Bhāgavatam“ herojus Mahārāja Parīkṣitas patyrė sėkmę, klausydamasis pasakojimų apie Viešpatį, 2) „Śrīmad-Bhāgavatam“ pasakotojas Śukadeva Gosvāmis pasiekė tobulumą, šlovindamas Viešpatį, 3) Akrūra norimą tikslą pasiekė, melsdamasis Viešpačiui, 4) Prahlāda Mahārāja – atsimindamas Jį, 5) Pṛthu Mahārāja – garbindamas Viešpatį, 6) sėkmės deivė Lakṣmī – tarnaudama Viešpaties lotoso pėdoms, 7) Hanumānas – asmeniškai tarnaudamas Viešpačiui, 8) Arjuna – draugaudamas su Viešpačiu ir 9) Mahārāja Bali – paaukojęs Viešpačiui viską, kas jam priklausė.

Iš tikrųjų ši ir beveik visos kitos Vedų himnų mantros glausta forma pateikiamos „Vedānta-sūtroje“, o „Śrīmad-Bhāgavatam“ jos aiškinamos žymiai plačiau. „Śrīmad-Bhāgavatam“ – tai brandus Vedų išminties medžio vaisius. Ši mantra paimta iš „Śrīmad- Bhāgavatam“. Tai yra vienas iš Śukadevos Gosvāmio atsakymų į Mahārājos Parīkṣito klausimą jų pokalbio pradžioje. Mokslo tiesų apie Dievą klausymasis ir jų atkartojimas yra svarbiausieji atsidavimo tarnystės principai. Mahārāja Parīkṣitas išklausė visą „Śrīmad-Bhāgavatam“, kurią persakė Śukadeva Gosvāmis. Mahārāja Parīkṣitas klausinėjo Śukadevos, nes Śukadeva Gosvāmis buvo didžiausias dvasinis mokytojas iš visų to meto yogų ir transcendentalistų.

„Kokia kiekvieno žmogaus priedermė, ir ypač mirties valandą?“ – toks buvo svarbiausias Mahārājos Parīkṣito klausimas, ir Śukadeva Gosvāmis atsakė:

„Kiekvienas, kuris nori atsikratyti nerimo, turi nuolat klausytis pasakojimų apie Dievo Asmenį, atsiminti ir šlovinti tą, kuris pašalina visus sunkumus, yra aukščiausias visa ko valdovas ir visų gyvų esybių Supersiela.“ (SB 2.1.5)

Vadinamosios žmonių visuomenės atstovai paprastai naktį miega arba lytiškai santykiauja, o dieną dirba dėl pinigų arba vaikšto po parduotuves ir perka, kas reikalinga šeimai. Žmonėms nelieka laiko nei kalbėti, nei klausti apie Dievo Asmenį. Jie visaip neigia Dievo egzistavimą – visų pirma, apskelbę Jį beasmeniu, t. y. bejausmiu. Tačiau Vedų raštai – Upaniṣados, „Vedānta-sūtra“, „Bhagavad-gītā“ ir „Śrīmad-Bhāgavatam“ – sako, kad Viešpats yra jaučianti būtybė, viršesnė už visas kitas gyvas esybes. Šlovingi Jo žygiai tapatūs Jam Pačiam. Todėl nėra prasmės švaistyti laiką ir dalyvauti pokalbiuose apie politikų materialistų ar vadinamųjų visuomenės didžiūnų veiklą, kuri neverta nė nudilusio skatiko. Reikėtų taip sutvarkyti savo gyvenimą, kad kiekviena sekundė būtų paaukota dievotiems darbams. „Śrī Īśopaniṣada“ kaip tik ir skatina mus tokiai veiklai.

Jeigu žmogus su atsidavimu netarnauja Viešpačiui, ką jis atsimins mirties valandą, kai jam teks atsisveikinti su savo kūnu? Kaip jis melsis visagaliui Viešpačiui, prašydamas neužmiršti jo aukų? Aukotis reiškia nepaisyti savo jutimų reikalavimų. Užimdamas jutimus tarnyste Viešpačiui, žmogus turi mokytis šio meno visą gyvenimą. Tada, mirties valandą, jis galės pasinaudoti savo pastangų vaisiais.

Atsiduodamas Viešpačiui ir melsdamas Jo nepriežastinės malonės, bhaktas gali eiti į priekį savęs pažinimo keliu. Šioje mantroje į Viešpatį kreipiamasi kaip į ugnį, nes Jis gali pelenais paversti viską, taip pat ir Jam atsidavusios sielos nuodėmes. Ankstesnėse mantrose jau buvo kalbėta, kad Dievo Asmuo yra tikrasis ir aukščiausias Absoliuto aspektas. O Jo beasmenio brahmajyoti aspektas – tai akinančios šviesos skraistė, gaubianti Jo veidą. Karminė veikla, arba karma-kāṇḍa, – tai žemiausia savęs pažinimo forma. Kai karminė veikla nors truputį nukrypsta nuo Vedų nustatytų reguliatyviųjų principų, ji virsta vikarma – veikla, priešinga paties veikiančiojo interesams. Iliuzijos suklaidinta gyvoji esybė atlieka tokią veiklą dėl jausminių malonumų, ir jos veiksmai tampa kliūtimi savęs pažinimo kelyje.

Pažinti save tegalima turint žmogaus, o ne kitokią gyvybės formą. Yra net 8 400 000 rūšių arba gyvybės formų, iš kurių tik žmogus, išauklėtas pagal brahmaniškosios kultūros normas, turi galimybę pažinti Transcendenciją. Brahmaniškoji kultūra – tai visų pirma teisingumas, jausmų valdymas, savitramda, paprastumas, geras išmanymas ir visiškas tikėjimas Dievu. Tai neturi nieko bendra su didžiavimusi savo aukšta kilme. Kaip vaikas, gimęs gydytojo šeimoje, turi geresnes galimybes tapti gydytoju, taip ir vaikas, gimęs brāhmaṇo šeimoje, turi geresnes galimybes tapti brāhmaṇu. Tačiau toks aukštos kilmės pranašumas dar ne viskas – būtina pačiam išsiugdyti brāhmaṇo ypatybes. Kai tik brāhmaṇo sūnus ima didžiuotis savo kilme ir neigti būtinumą ugdyti brāhmaṇo ypatybes, jis bemat degraduoja ir išklysta iš savęs pažinimo kelio, o misija, kuri gulė ant jo pečių, jam gimus žmogumi, lieka neįgyvendinta.

„Bhagavad-gītoje“ (6.41–42) Viešpats patikina, kad yoga-bhraṣṭos ar išklydusios iš savęs pažinimo kelio sielos turi galimybę pasitaisyti, kai gimsta dorų brāhmaṇų ar turtingų prekijų šeimose. Tokia kilmė sudaro daugiau galimybių pažinti save. Tačiau jei iliuzijos paveiktas žmogus ima tuo piktnaudžiauti, jis praleidžia puikią progą, kurią jam suteikė visagalis Viešpats.

Reguliatyviųjų principų laikymasis padeda žmogui pakilti nuo karminės veiklos lygio iki transcendentinio žinojimo. Po daugybės gimimų pasiekęs transcendentinio žinojimo lygmenį, žmogus visiškai atsiduoda Viešpačiui ir tampa tobulas. Toks yra įprastas tobulėjimo kelias. Tačiau tas, kuris iš pat pradžių atsiduoda Viešpačiui ir tarnauja Jam, kaip rekomenduoja ši mantra, iš karto įveikia visas palaipsnio tobulėjimo stadijas. Kaip nurodoma „Bhagavad-gītoje“ (18.66), Viešpats išsyk ima globoti atsidavusią sielą ir išlaisvina ją nuo nuodėmių pasekmių. Karma-kāṇḍos praktikoje yra labai daug nuodėmingų veiksmų. Jñāna-kāṇḍos, filosofinio tobulėjimo, kelyje nusidedama mažiau. Tuo tarpu atsidavimo tarnystės Viešpačiui, arba bhakti, praktikoje galimybių nusidėti beveik nėra. Viešpaties bhaktas išsiugdo ne tik brāhmaṇo, bet ir pačias tauriausias Paties Viešpaties ypatybes. Bhaktas nebūtinai turi būti gimęs brāhmaṇų šeimoje – jis savaime įgyja patyrusio, turinčio teisę atlikti aukas brāhmaṇo ypatybes. Tokia yra Viešpaties visagalybė. Gimusį brāhmaṇo šeimoje žmogų Jis gali padaryti tokiu pat puolusiu, koks yra šunėdis iš žemiausių kastų, o žemos kilmės šunėdį gali iškelti iki patyrusio brāhmaṇo lygio – tereikia, kad šis su atsidavimu tarnautų Viešpačiui.

Visagalis Viešpats glūdi visų širdyse, todėl Savo nuoširdiems bhaktams nurodo, kaip išeiti į teisingą kelią. Tokius nurodymus Jis duoda net tada, kai mes trokštame visai ko kito. Ypač Dievas globoja bhaktus. O visiems kitiems Jis leidžia veikti savo pačių atsakomybe. Tačiau bhaktui Viešpats vadovauja ir padeda niekada nesuklysti. „Śrīmad-Bhāgavatam“ (11.5.42) pasakyta:

„Viešpats labai maloningas Savo bhaktui, kuris visiškai atsidavė Jo lotoso pėdoms, ir net tada, kai jis susipainioja vikarmos pinklėse (veikia priešingai, negu nurodo Vedos), Viešpats, būdamas bhakto širdyje, tučtuojau ištaiso jo padarytas klaidas, nes Viešpačiui Jo bhaktai labai brangūs.“

Šioje „Śrī Īśopaniṣados“ mantroje bhaktas meldžiasi Viešpačiui, kuris yra Jo širdyje, ir prašo Jo ištaisyti klaidas. Klysti žmogiška. Sąlygota siela labai dažnai suklysta, ir vienintelė patikima priemonė išvengti tokių netikėtų nuodėmių – nusilenkti Viešpaties lotoso pėdoms ir atsiduoti Jam, kad Jis nurodytų, kaip nepakliūti į tokius spąstus. Viešpats globoja Jam visiškai atsidavusias sielas, todėl, atsidavus Viešpačiui ir paklūstant Jo nurodymams, išsisprendžia visos problemos. Šie nurodymai pasiekia nuoširdų bhaktą dviem keliais: per šventus žmones, šventraščius bei dvasinį mokytoją ir per Patį Viešpatį, glūdintį kiekvieno širdyje. Taip bhaktas įgyja tobulą Vedų žinojimą ir tampa visapusiškai apsaugotas.

Vedų žinios transcendentinės, ir jų negalima gauti tais metodais, kokiais paprastai naudojamasi, siekiant mokslo. Perprasti Vedų mantras padeda Viešpaties ir dvasinio mokytojo malonė (yasya deve parā bhaktir yathā deve tathā gurau). Jei žmogus suranda tikro dvasinio mokytojo prieglobstį, vadinasi, jis patyrė Viešpaties malonę. Viešpats apsireiškia bhaktui dvasinio mokytojo pavidalu. Taigi dvasinis mokytojas, Vedų nurodymai ir Pats Viešpats, glūdintis bhakto širdyje, teikia bhaktui nurodymus ir būtiniausią paramą. Todėl bhaktui negresia pavojus vėl nupulti į materialios iliuzijos liūną. Jis gerai apsaugotas ir tikrai pasieks aukščiausią tobulumą. Šioje mantroje apie bhakto tobulėjimo kelią tėra trumpai užsiminta, o „Śrīmad-Bhāgavatam“ (1.2.17–20) kalba apie tai plačiau:

„Viešpaties šlovinimas giesmėmis ir tų giesmių klausymasis savaime yra pamaldus darbas. Viešpats visoms gyvoms būtybėms linki gero, todėl Jis nori, kad visi klausytųsi ir giedotų apie Jo šlovę. Šlovindamas Viešpatį ir klausydamasis pasakojimų apie Jo šlovę, žmogus apsivalo nuo nepageidaujamų dalykų, ir jo atsidavimas Viešpačiui nepaprastai sutvirtėja. Sutvirtėjus atsidavimui, bhaktas įgyja brahmaniškų ypatybių, ir žemesniosios guṇos (aistra bei neišmanymas) jo nebeveikia. Atsidavimo tarnystės dėka bhaktas patiria prašviesėjimą. Jis išvysta kelią pas Viešpatį ir suvokia, kaip juo eiti. Visos abejonės išsisklaido, ir jis tampa tyras bhaktas.“