Skip to main content

Īśo 12

Tekstas

andhaṁ tamaḥ praviśanti
ye ’sambhūtim upāsate
tato bhūya iva te tamo
ya u sambhūtyāḿ ratāḥ

Synonyms

andham — neišmanymą; tamaḥ — tamsą; praviśanti — patenka į; ye — tie, kurie; asambhūtim — pusdievius; upāsate — garbina; tataḥ — negu tai; bhūyaḥ — dar didesnį; iva — kaip tą; te — tie; tamaḥ — tamsą; ye — kurie; u — taip pat; sambhūtyām — Absoliutu; ratāḥ — užsiėmę.

Translation

Kas garbina pusdievius, tas eina į tamsiausias neišmanymo sritis, juo labiau tai pasakytina apie beasmenio Absoliuto garbintojus.

Purport

Sanskrito žodis asambhūti taikomas tiems, kurie yra nuo ko nors priklausomi. Sambhūti – tai Absoliutusis Dievo Asmuo, kuris yra absoliučiai nuo nieko nepriklausomas. „Bhagavad-gītoje“ (10.2) Absoliutusis Dievo Asmuo, Śrī Kṛṣṇa, teigia:

na me viduḥ sura-gaṇāḥ
prabhavaṁ na maharṣayaḥ
aham ādir hi devānāṁ
maharṣīṇāṁ ca sarvaśaḥ

„Nei pusdievių pulkai, nei didieji išminčiai nežino Mano kilmės, turtų ir galybės, nes visais atžvilgiais Aš esu pusdievių ir išminčių pradžia.“ Taigi Kṛṣṇa yra visų galių, kuriomis Jis apdovanoja pusdievius, didžiuosius išminčius bei mistikus, šaltinis. Ir nors jiems dovanotos galios yra didžiulės, vis dėlto jos nėra absoliučios, todėl jiems nelengva suvokti, kaip Kṛṣṇa Savo vidine galia apsireiškia žmogaus pavidalu.

Daugelis filosofų bei didžiųjų ṛṣių, mistikų, menkomis savo proto galiomis stengiasi atskirti Absoliutą nuo to, kas sąlygiška. Tokie mėginimai neišvengiamai atveda juos prie negatyviosios Absoliuto sampratos, bet suvokti kokių nors pozityvių Absoliuto žymių nepadeda. Vien neigimu Absoliuto išsamiai neapibrėši. Mėginimas apibrėžti objektą neigiant verčia žmogų kurti nuosavą sampratą, ir jis jau įsivaizduoja Absoliutą, neturintį nei pavidalo, nei ypatybių. Neigiamos ypatybės – tai neiginys reliatyvių materialiųjų ypatybių, todėl šios ypatybės taip pat reliatyvios. Šitaip mėginant suvokti Absoliutą, geriausiu atveju tegalima patirti beasmenį Dievo spindėjimą, vadinamą Brahmanu, tačiau iki Bhagavāno, Dievo Asmens, pažinimo lygio pakilti neįmanoma.

Šie spekuliatyvūs mąstytojai nežino, kad Absoliutusis Dievo Asmuo yra Kṛṣṇa ir kad beasmenis Brahmanas – tai akinantis Jo transcendentinio kūno švytėjimas, o Paramātmā (Supersiela) – pilnavertis visa aprėpiantis Jo aspektas. Nežino jie ir to, kad Kṛṣṇa turi amžiną transcendentinį pavidalą, kupiną amžinos palaimos ir žinojimo. Jam pavaldūs pusdieviai ir didieji išminčiai klysta, laikydami Jį galingu pusdieviu ir manydami, kad Brahmano švytėjimas ir yra Absoliučioji Tiesa. Tačiau Kṛṣṇos bhaktai, kurie tarnauja Jam, besąlygiškai Jį mylėdami, suvokia, kad Jis – Absoliutusis Asmuo ir kad viskas kyla iš Jo. Tokie bhaktai be paliovos su meile tarnauja visa ko šaltiniui, Kṛṣṇai.

„Bhagavad-gītoje“ (7.20, 23) dar yra pasakyta, kad pusdievius tegarbina neišmintingi paklydę žmonės, skatinami aistringo noro patirti jausminius malonumus. Taip kuriam laikui jie išsprendžia laikinas problemas. Gyva būtybė yra materijos spąstuose, todėl, norėdama pasiekti amžiną dvasinį pasaulį, kur palaima, gyvenimas ir žinojimas amžini, ji turi ištrūkti iš materijos nelaisvės.

Taigi „Śrī Īśopaniṣada“ moko mus neieškoti laikino problemų sprendimo būdo, garbinant Viešpačiui pavaldžius pusdievius, kurie tegali suteikti laikinas malones. Garbinti reikia Absoliutųjį Dievo Asmenį Kṛṣṇą, visų patraukliausiąjį, kuris gali pasiimti mus namo, atgal pas Dievą, ir visiems laikams išlaisvinti iš materialios vergijos.

„Bhagavad-gītoje“ (7.23) pasakyta, kad pusdievių garbintojai eina į pusdievių planetas, Mėnulio garbintojai patenka į Mėnulį, Saulės garbintojai – į Saulę ir panašiai. Šiuolaikiniai mokslininkai ryžtasi keliauti į Mėnulį raketomis, tačiau tokios kelionės nėra jokia naujovė. Turėdami tobulesnę sąmonę, žmonės yra linkę keliauti kosmine erdve į kitas planetas – tiek kosminiais laivais, tiek mistinių jėgų pagalba, tiek garbindami pusdievius. Vedų raštuose pasakyta, kad kitas planetas galima pasiekti bet kuriuo iš šių trijų būdų, tačiau paprasčiausias kelias – garbinti tą planetą valdantį pusdievį. Šitaip galima pasiekti Mėnulio, Saulės planetas ar net Brahmaloką, aukščiausią visatos planetą. Tačiau visos materialios visatos planetos yra laikini namai. Mūsų amžinieji namai – tai Vaikuṇṭhalokos planetos, kurios yra dvasiniame danguje. Jose viešpatauja Pats Dievo Asmuo. „Bhagavad-gītoje“ (8.16) Viešpats Kṛṣṇa sako:

ā-brahma-bhuvanāl lokāḥ
punar āvartino ’rjuna
mām upetya tu kaunteya
punar janma na vidyate

„Kiekviena materialaus pasaulio planeta – nuo aukščiausiosios iki žemiausiosios – yra kančių kraštas, kur nuolat kartojasi gimimas ir mirtis. Tačiau tas, kuris pasiekia Mano buveinę, o Kuntī sūnau, niekada daugiau nebegimsta.“

„Śrī Īśopaniṣada“ pabrėžia, kad nors garbindamas pusdievius žmogus ir pasiekia jų valdomas materialias planetas, jis vis tiek neištrūksta iš tamsiausios visatos srities. Visata glūdi didžiųjų materijos pradmenų kevale, tarsi kokoso riešutas. Šis apvalkalas hermetiškas, o jo viduje tvyro tiršta tamsa, todėl ten reikalinga saulės ir mėnulio šviesa. Anapus visatos driekiasi bekraštė brahmajyoti erdvė, kurioje plauko nesuskaičiuojama daugybė Vaikuṇṭhalokų. Aukščiausia planeta brahmajyoti švytėjime – Kṛṣṇaloka, arba Goloka Vṛndāvana. Tai Aukščiausiojo Dievo Asmens, Paties Kṛṣṇos, buveinė. Viešpats Śrī Kṛṣṇa niekada nekelia kojos iš Kṛṣṇalokos. Ir nors Jis gyvena Kṛṣṇalokoje su amžinaisiais Savo palydovais, sykiu Jis yra visur – tiek materialiame, tiek dvasiniame kosminiuose pasauliuose. Apie tai jau buvo pasakota ketvirtojoje mantroje. Viešpats, kaip ir Saulė, yra visur, bet kartu Jis nesitraukia iš Savo buveinės, kaip kad Saulė neišeina iš savo orbitos.

Gyvenimo problemų negalima išspręsti kelionėmis į Mėnulį ar į kokią kitą – tiek žemesnę, tiek aukštesnę planetą. Todėl „Śrī Īśopaniṣada“ pataria mums nesivarginti ir nesiblaškyti po materialios visatos tamsybes, o pasistengti ištrūkti iš jos ir nuskrieti į šviesos kupiną Dievo karalystę. Yra nemažai nesąžiningų žmonių, kurie tampa religijos veikėjais tik dėl pripažinimo ir šlovės. Tokie netikri tikintieji neturi nė mažiausio noro ištrūkti iš šios visatos ir pakilti į dvasinį dangų. Prisidengę Viešpaties garbinimu, jie tesiekia išlaikyti savo status quo materialiame pasaulyje. Ateistai ir impersonalistai, skleisdami ateizmo kultą, veda kvailus pseudotikinčiuosius į tamsiausias sritis. Ateistai atvirai neigia Aukščiausiojo Dievo Asmens egzistavimą, o impersonalistai, akcentuodami beasmenį Aukščiausiojo Viešpaties aspektą, juos palaiko. Kol kas „Śrī Īśopaniṣadoje“ mes neaptikome nė vienos mantros, kuri neigtų Aukščiausiojo Dievo Asmens egzistavimą. Ten pasakyta, kad Jis yra visų greičiausias. Tie, kurie skuba pirmi patekti į kitas planetas, be abejonių, yra asmenybės. Ar gali būti beasmenis Viešpats, kuris yra visų greičiausias? Beasmenė Aukščiausiojo Viešpaties samprata yra viena iš neišmanymo formų, kuri gimsta netobulai suvokiant Absoliučiąją Tiesą.

Neišmanėliai „religijos veikėjai“, taip vadinamųjų inkarnacijų „kūrėjai“, kurie atvirai pažeidžia Vedų nurodymus, klaidina savo pasekėjus ir už tai privalo eiti į tamsiausias visatos sritis. Paprastai Dievo inkarnacijomis šie impersonalistai dedasi prieš kvailius, nesusipažinusius su Vedų išmintimi. Ir jei tokie kvailiai turi bent kiek žinių, tai jų rankose jos tampa pavojingesnės už nežinojimą. Tokie impersonalistai negarbina net pusdievių, kaip kad nurodo šventraščiai. Tam tikromis aplinkybėmis šventraščiai rekomenduoja garbinti pusdievius, tačiau tuo pačiu primena, kad šiaip jau to daryti nėra jokio reikalo. „Bhagavad-gītoje“ (7.23) aiškiai pasakyta, kad pusdievių garbinimo vaisiai laikini. Materiali visata nėra amžina, todėl visa, kas gaunama materialaus pasaulio tamsybėse, irgi yra laikina. Kyla klausimas, kaip pasiekti realų ir amžiną gyvenimą?

Viešpats teigia, kad tas, kuris pasiekia Jį su atsidavimu Jam tarnaudamas (o tai vienintelis būdas prisiartinti prie Dievo Asmens), galutinai sutrauko gimimo ir mirties pančius. Kitaip sakant, išsivadavimas iš materijos gniaužtų yra visiškai pagrįstas žiniomis ir atsižadėjimu, kuris įgyjamas tarnaujant Viešpačiui. Įvairaus plauko „religijos veikėjai“ neturi nei žinių, nei yra atsižadėję materialaus gyvenimo. Daugelis jų, dangstydamiesi altruistine bei filantropine veikla ir religijos principų laikymusi, nori gyventi surakinti auksinėmis materijos grandinėmis. Jie demonstruoja netikrus religinius jausmus, t. y. užsiima parodomąja atsidavimo tarnyste ir tuo pačiu metu atlieka įvairius amoralius poelgius. Ir, nepaisant to, jie laikomi dvasiniais mokytojais ir Dievo tarnais. Tokie religinių principų laužytojai negerbia autoritetingų ācāryų, šventųjų mokytojų, kurie priklauso mokinių sekai, besivadovaujančiai labai griežtais reikalavimais. Jiems nė motais Vedų nurodymas ācāryopāsana: „Garbink ācāryą.“ Jie nepaiso ir Kṛṣṇos žodžių „Bhagavad-gītoje“ (4.2): evaṁ paramparā-prāptam – „Šis aukščiausias mokslas pasiekė mus mokinių seka.“ Klaidindami plačiąją visuomenę, jie apsimeta ācāryomis, tačiau nesilaiko ācāryoms keliamų reikalavimų.

Šie sukčiai yra patys pavojingiausi žmonių visuomenės elementai. Kadangi valdžia yra bedievių rankose, valstybės įstatymai tokių apgavikų nebaudžia. Tačiau jiems nepavyks apeiti Aukščiausiojo įstatymų. „Bhagavad-gītoje“ Jis skelbia, kad pavydūs demonai, besidangstantys religijos pamokslininkų rūbais, bus nublokšti į tamsiausias pragaro sritis (BG 16.19–20). „Śrī Īśopaniṣada“ patvirtina, kad užbaigę dvasinių mokytojų „karjerą“, pasirinktą dėl jausminių malonumų, šie netikri tikintieji patenka į pačias bjauriausias visatos vietas.