TEXT 29

Tekstas

Texte

samo ’haṁ sarva-bhūteṣu
na me dveṣyo ’sti na priyaḥ
ye bhajanti tu māṁ bhaktyā
mayi te teṣu cāpy aham

Synonyms

samaḥ — nešališkas; aham — Aš; sarva-bhūteṣu — visoms gyvoms esybėms; na — nė viena; me — Man; dveṣyaḥ — neapkenčiama; asti — yra; na — nei; priyaḥ — miela; ye — tie, kurie; bhajanti — atlieka transcendentinę tarnystę; tu — tačiau; mām — Man; bhaktyā — su pasiaukojimu; mayi — yra Manyje; te — šie žmonės; teṣu — juose; ca — taip pat; api — tikrai; aham — Aš.

samaḥ: égal envers; aham: Je; sarva-bhūteṣu: tous les êtres; na: personne; me: pour Moi; dveṣyaḥ: objet de haine; asti: est; na: non plus; priyaḥ: cher; ye: ceux qui; bhajanti: servent spirituellement; tu: cependant; mām: Moi; bhaktyā: avec dévotion; mayi: sont en Moi; te: ces personnes; teṣu: en elles; ca: aussi; api: certes; aham: Je.

Translation

Aš niekam nepavydžiu ir niekam nesu šališkas. Aš lygus visiems. Tačiau pasiaukojamai Man tarnaujantis yra Manyje. Jis mano draugas, ir Aš esu jo draugas.

Je n’envie et Je ne favorise personne; envers tous Je suis impartial. Toutefois, quiconque Me sert avec dévotion vit en Moi. Il est un ami pour Moi, comme J’en suis un pour lui.

Purport

KOMENTARAS: Čia gali kilti klausimas: jei Kṛṣṇa lygus visiems ir niekas nėra Jo išskirtinis draugas, kodėl Jis ypač rūpinasi bhaktais, kurie nuolatos transcendentiškai Jam tarnauja? Toks elgesys nėra diskriminacija, jis natūralus. Materialaus pasaulio žmogus gali būti labai dosnus, ir vis dėlto savo vaikais jis rūpinsis ypatingai. Viešpats skelbia, kad kiekviena gyvoji esybė (nepaisant jos formos) yra Jo vaikas, ir todėl kiekvieną jis dosniai aprūpina visom gyvenimo reikmėmis. Jis tarsi debesis, pilantis lietų kur pakliūva: ar tai būtų uola, žemė, ar vanduo. Tačiau Savo bhaktams Viešpats skiria ypatingą dėmesį. Apie tokius bhaktus kalba posmas: jie niekuomet neužmiršta Kṛṣṇos, ir todėl visuomet įsisąmoninę Kṛṣṇą transcendentaliai egzistuoja Jame. Pats posakis „Kṛṣṇos sąmonė“ perša mintį, kad įsisąmoninę Kṛṣṇą transcendentalistai egzistuoja Jame. Viešpats aiškiai sako: mayi te – „Jie Manyje“. Todėl natūralu, kad Viešpats irgi yra juose. Toks ryšys – abipusis. Tai paaiškina Viešpaties žodžius: ye yathā māṁ prapadyante tāṁs tathaiva bhajāmy aham – „Kiek žmogus Man atsidavęs, tiek Aš Juo ir rūpinuosi.“ Transcendentinis abipusis ryšys egzistuoja, nes ir Viešpats, ir bhaktas sąmoningi. Aukso žiede esantis deimantas atrodo labai gražus. Iš tokio derinio laimi ir auksas, ir deimantas. Tiek Viešpats, tiek gyvoji esybė visuomet skleidžia švytėjimą, o kai gyvoji esybė palinksta tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui, ji sušvinta kaip auksas. Viešpats – tai deimantas, o deimantas su auksu labai dera. Gyvosios esybės savo gryname būvyje vadinasi bhaktais. Aukščiausiasis Viešpats tampa Savo bhaktų tarnu. Jeigu nėra abipusio ryšio tarp bhaktų ir Viešpaties, negalima kalbėti apie personalinę filosofiją. Impersonali filosofija nepripažįsta abipusio ryšio tarp Aukščiausiojo ir gyvosios esybės, o personalistinė filosofija jį pripažįsta.

On pourrait se demander ici pourquoi Kṛṣṇa, s’Il est l’ami de tous, impartial envers tous, accorde une attention plus particulière à Ses dévots qui sont toujours absorbés dans Son service. Il ne s’agit pas là de favoritisme. Son attitude est parfaitement naturelle. Dans l’univers matériel également, un homme, fût-il très charitable, accordera toujours une attention particulière à ses propres enfants. Ainsi, le Seigneur, qui reconnaît tous les êtres comme Ses fils, quelle que soit leur forme, subvient généreusement aux besoins de tous, comme le nuage qui déverse la pluie aussi bien sur le roc stérile ou l’eau que sur la terre. Mais Il prend néanmoins un soin tout particulier de Ses dévots.

Les dévots, dit ce verset, sont ceux qui, toujours absorbés dans la conscience de Kṛṣṇa, vivent éternellement en le Seigneur. L’expression même « conscience de Kṛṣṇa » indique que ceux qui ont une telle conscience sont de purs spiritualistes vivant dans le Seigneur. Mayi te, dit-Il sans ambiguïté, « en Moi ». Ils sont en Lui, et le Seigneur, réciproquement, est en eux. Cela éclaire également le sens des mots: ye yathā māṁ prapadyante tāṁs tathaiva bhajāmy aham – « Je prends soin d’eux en fonction de leur abandon à Moi. » Cette réciprocité transcendantale s’explique par le fait que le Seigneur et Son dévot sont tous deux conscients.

Serti dans un anneau d’or, un diamant est admirable. L’éclat de l’or et celui du diamant s’exaltent l’un l’autre. Ainsi du Seigneur et de l’être distinct qui possèdent, chacun, un éclat éternel: le Seigneur est un diamant; l’être enclin à Le servir, une monture d’or. Leur combinaison donne un résultat magnifique. On appelle « dévots » les êtres distincts qui ont retrouvé leur état pur. Le Seigneur Se fait Lui-même le dévot de Ses dévots. D’ailleurs, s’il n’existait cette réciprocité entre le Seigneur et Son dévot, on ne pourrait parler de personnalisme. Cette relation, cet échange entre le Seigneur et l’être distinct, est absente dans la philosophie impersonnaliste, alors qu’elle existe dans la philosophie personnaliste.

Dažnai pateikiamas toks pavyzdys: Viešpats yra lyg troškimų medis, išpildantis visus norus. Bet šis posmas pateikia dar aiškesnį vaizdą. Jame teigiama, kad Viešpats yra šališkas bhaktams. Tai ypatingos Viešpaties malonės pasireiškimas. Nereikia manyti, kad Viešpaties atsakomojo jausmo atsiradimą lemia karmos dėsnis. Viešpaties ir bhaktų jausmų abipusiškumas būdingas transcendentinei aplinkai, kurioje jie veikia. Pasiaukojimo tarnystė Viešpačiui – ne materialaus pasaulio veikla, ji yra dalis dvasinio pasaulio, kur viešpatauja amžinybė, palaima ir žinojimas.

On compare souvent le Seigneur à un arbre-à-souhaits, qui comble tous les désirs. Ce verset élabore ce point: Kṛṣṇa S’occupe tout particulièrement de Ses dévots, et cette attention est l’expression de la miséricorde spéciale qu’Il leur donne. Il ne faut pas penser, toutefois, que le Seigneur répond ainsi aux sentiments de Ses dévots sous l’effet de la loi du karma. Non. Leurs échanges relèvent de la transcendance. Le service de dévotion offert au Seigneur n’a rien d’une activité matérielle. Il appartient au monde spirituel où règnent éternité, connaissance et félicité.