TEXT 16

Tekstas

Text

karmaṇaḥ sukṛtasyāhuḥ
sāttvikaṁ nirmalaṁ phalam
rajasas tu phalaṁ duḥkham
ajñānaṁ tamasaḥ phalam

Synonyms

karmaṇaḥ — veiklos; su-kṛtasya — doringos; āhuḥ — sakoma; sāttvikam — dorybės guṇos; nirmalam — ir apvalytas; phalam — rezultatas; rajasaḥ — aistros guṇos; tu — tačiau; phalam — rezultatas; duḥkham — kančia; ajñānam — kvailybė; tamasaḥ — neišmanymo guṇos; phalam — rezultatas.

karmaṇaḥ — of work; su-kṛtasya — pious; āhuḥ — is said; sāttvikam — in the mode of goodness; nirmalam — purified; phalam — the result; rajasaḥ — of the mode of passion; tu — but; phalam — the result; duḥkham — misery; ajñānam — nonsense; tamasaḥ — of the mode of ignorance; phalam — the result.

Translation

Doringos veiklos padariniai tyri ir priskiriami dorybės guṇai. Tuo tarpu veiklos, atliktos vyraujant aistros guṇai, pasekmė – kančia, o veikla, atlikta vyraujant neišmanymo guṇai, gimdo kvailystes.

The result of pious action is pure and is said to be in the mode of goodness. But action done in the mode of passion results in misery, and action performed in the mode of ignorance results in foolishness.

Purport

KOMENTARAS: Doringos veiklos, kurią sąlygoja dorybės guṇa, pasekmė tyra, todėl visiškai iliuzijos atsikratę išminčiai yra laimingi. Aistros guṇos sąlygojama veikla tesukelia kančias. Bet koks poelgis ieškant materialios laimės yra pasmerktas nesėkmei. Pavyzdžiui, kas nors panori pastatyti dangoraižį. Kiek žmonių vargo pareikalauja jo statyba! Kiek rūpesčių kainuoja šį projektą finansuojančiam žmogui uždirbti milžinišką pinigų sumą! Nemažiau triūso turi įdėti ir statybininkai. Iš to kyla tik vienos bėdos. Todėl „Bhagavad-gītā“ sako, kad bet kokia veikla, atliekama vyraujant aistros guṇai, be abejonės – didžiulis vargas. Aistros guṇos veikla teikia tik įsivaizduojamą laimę: „Šis namas ar pinigai priklauso man“, – tačiau kokia netikra ta laimė!

The result of pious activities in the mode of goodness is pure. Therefore the sages, who are free from all illusion, are situated in happiness. But activities in the mode of passion are simply miserable. Any activity for material happiness is bound to be defeated. If, for example, one wants to have a skyscraper, so much human misery has to be undergone before a big skyscraper can be built. The financier has to take much trouble to earn a mass of wealth, and those who are slaving to construct the building have to render physical toil. The miseries are there. Thus Bhagavad-gītā says that in any activity performed under the spell of the mode of passion, there is definitely great misery. There may be a little so-called mental happiness – “I have this house or this money” – but this is not actual happiness.

O kalbant apie žmogų, kuris yra neišmanymo guṇos, tai jis neturi žinojimo, todėl visi jo poelgiai baigiasi kančia; jis kenčia jau dabar, o ateity jam teks nusileisti į gyvūno gyvybės formą. Gyvūno gyvenimas visuomet kupinas kančių, nors iliuzinės energijos, māyos, pakerėti gyvūnai to ir nesupranta. Nekaltų gyvūnų žudymas – taip pat neišmanymo guṇos pasekmė. Gyvūno žudikas nežino, kad ateity jo auka gaus tokį kūną, kad galės jį patį nužudyti. Toks gamtos dėsnis. Žmonių visuomenėje, žmogų nužudęs nusikaltėlis pakariamas. Toks valstybės įstatymas. Per savo neišmanymą žmonės nežino, kad egzistuoja visuotinė valstybė, kurią valdo Aukščiausiasis Viešpats. Kiekvienas gyvis – Aukščiausiojo Viešpaties vaikas. Viešpats neleidžia nužudyti net skruzdėlės. Už žudymą visų laukia atpildas. Todėl žudyti gyvūnus pataikaujant liežuviui – tamsybių tamsybė. Žmogui nėra jokio reikalo juos žudyti, nes Dievas davė tiek puikių produktų. Tačiau jei žmogus vis dėlto valgo mėsą – tai reiškia, kad jį yra apėmęs neišmanymas ir kad jis kuria sau niūrią ateitį. Karvių žudymas iš gyvūnų naikinimo būdų yra pats baisiausias, nes karvės aprūpina mus pienu, taip suteikdamos daug džiaugsmo. Skersti karvę – tai paties tamsiausio neišmanymo aktas. Žodžiai iš Vedų raštų („Ṛg Veda“ 9.4.64) – gobhiḥ prīṇita matsaram – nurodo, kad didžiausias neišmanėlis yra tas, kuris skerdžia karves, nors pieno jam visiškai pakanka. Vedų raštuose yra tokia malda:

As far as the mode of ignorance is concerned, the performer is without knowledge, and therefore all his activities result in present misery, and afterwards he will go on toward animal life. Animal life is always miserable, although, under the spell of the illusory energy, māyā, the animals do not understand this. Slaughtering poor animals is also due to the mode of ignorance. The animal killers do not know that in the future the animal will have a body suitable to kill them. That is the law of nature. In human society, if one kills a man he has to be hanged. That is the law of the state. Because of ignorance, people do not perceive that there is a complete state controlled by the Supreme Lord. Every living creature is a son of the Supreme Lord, and He does not tolerate even an ant’s being killed. One has to pay for it. So indulgence in animal killing for the taste of the tongue is the grossest kind of ignorance. A human being has no need to kill animals, because God has supplied so many nice things. If one indulges in meat-eating anyway, it is to be understood that he is acting in ignorance and is making his future very dark. Of all kinds of animal killing, the killing of cows is most vicious because the cow gives us all kinds of pleasure by supplying milk. Cow slaughter is an act of the grossest type of ignorance. In the Vedic literature (Ṛg Veda 9.46.4) the words gobhiḥ prīṇita-matsaram indicate that one who, being fully satisfied by milk, is desirous of killing the cow is in the grossest ignorance. There is also a prayer in the Vedic literature that states:

namo brahmaṇya-devāya
go-brāhmaṇa-hitāya ca
jagad-dhitāya kṛṣṇāya
govindāya namo namaḥ

„Mano Viešpatie, Tu linki gero karvėms ir brahmanams, o taip pat visai žmonijai ir pasauliui.“ („Viṣṇu Purāṇa“ 1.19.65) Ši malda ypač pabrėžia, kad reikia globoti karves bei brahmanus. Brahmanai – tai dvasinio švietimo simbolis, o karvės – paties vertingiausio maisto, pieno, simbolis. Šios dvi gyvųjų būtybių rūšys – brahmanai ir karvės – turi būti ypatingai globojamos. Būtent tai byloja apie tikrąją civilizacijos pažangą. Šiuolaikinė žmonių visuomenė apleido dvasinį pažinimą ir skatina karvių žudymą. Vadinasi žmonių visuomenė eina neteisinga kryptimi – tiesia sau kelią į pražūtį. Civilizacijos, kuri verčia savo narius kitą gyvenimą tapti gyvūnais, negalima pavadinti žmonių civilizacija. Nėra abejonės, kad šiuolaikinę žmonių civilizaciją visiškai suklaidino aistros ir neišmanymo guṇos. Gyvename labai pavojingame amžiuje, ir visos tautos turėtų pasirūpinti tuo, kad būtų diegiama Kṛṣṇos sąmonė – pats lengviausias būdas gelbėti žmoniją nuo didžiausio pavojaus.

“My Lord, You are the well-wisher of the cows and the brāhmaṇas, and You are the well-wisher of the entire human society and world.” (Viṣṇu Purāṇa 1.19.65) The purport is that special mention is given in that prayer for the protection of the cows and the brāhmaṇas. Brāhmaṇas are the symbol of spiritual education, and cows are the symbol of the most valuable food; these two living creatures, the brāhmaṇas and the cows, must be given all protection – that is real advancement of civilization. In modern human society, spiritual knowledge is neglected, and cow killing is encouraged. It is to be understood, then, that human society is advancing in the wrong direction and is clearing the path to its own condemnation. A civilization which guides the citizens to become animals in their next lives is certainly not a human civilization. The present human civilization is, of course, grossly misled by the modes of passion and ignorance. It is a very dangerous age, and all nations should take care to provide the easiest process, Kṛṣṇa consciousness, to save humanity from the greatest danger.