TEXT 16

Tekstas

Tekst

karmaṇaḥ sukṛtasyāhuḥ
sāttvikaṁ nirmalaṁ phalam
rajasas tu phalaṁ duḥkham
ajñānaṁ tamasaḥ phalam

Synonyms

karmaṇaḥ — veiklos; su-kṛtasya — doringos; āhuḥ — sakoma; sāttvikam — dorybės guṇos; nirmalam — ir apvalytas; phalam — rezultatas; rajasaḥ — aistros guṇos; tu — tačiau; phalam — rezultatas; duḥkham — kančia; ajñānam — kvailybė; tamasaḥ — neišmanymo guṇos; phalam — rezultatas.

karmaṇaḥ — töö; su-kṛtasya — vaga; āhuḥ — öeldakse; sāttvikam — vooruse guṇas; nirmalam — puhastatud; phalam — tulemus; rajasaḥ — kire guṇa; tu — aga; phalam — tulemus; duḥkham — kannatus; ajñānam — rumalus; tamasaḥ — teadmatuse guṇa; phalam — tulemus.

Translation

Doringos veiklos padariniai tyri ir priskiriami dorybės guṇai. Tuo tarpu veiklos, atliktos vyraujant aistros guṇai, pasekmė – kančia, o veikla, atlikta vyraujant neišmanymo guṇai, gimdo kvailystes.

Jumalakartlike tegude resultaat on puhas ning vooruse guṇasse kuuluv. Kire guṇas sooritatud teod toovad tagajärjena aga kannatusi ning teadmatuse guṇas toime pandu toob kaasa rumaluse.

Purport

KOMENTARAS: Doringos veiklos, kurią sąlygoja dorybės guṇa, pasekmė tyra, todėl visiškai iliuzijos atsikratę išminčiai yra laimingi. Aistros guṇos sąlygojama veikla tesukelia kančias. Bet koks poelgis ieškant materialios laimės yra pasmerktas nesėkmei. Pavyzdžiui, kas nors panori pastatyti dangoraižį. Kiek žmonių vargo pareikalauja jo statyba! Kiek rūpesčių kainuoja šį projektą finansuojančiam žmogui uždirbti milžinišką pinigų sumą! Nemažiau triūso turi įdėti ir statybininkai. Iš to kyla tik vienos bėdos. Todėl „Bhagavad-gītā“ sako, kad bet kokia veikla, atliekama vyraujant aistros guṇai, be abejonės – didžiulis vargas. Aistros guṇos veikla teikia tik įsivaizduojamą laimę: „Šis namas ar pinigai priklauso man“, – tačiau kokia netikra ta laimė!

Vooruse guṇas sooritatud jumalakartlike tegude resultaat on puhas ning seepärast on igasugusest illusioonist vabanenud targad alati õnnelikud. Kire guṇas sooritatud teod seevastu toovad endaga kaasa ainult kannatusi. Kõik materiaalse õnne saavutamiseks sooritatud teod on edutud. Kui keegi tahab näiteks ehitada pilvelõhkujat, peavad selle valmimiseks paljud inimesed kannatusi kogema. Ehituse finantseerimise eest vastutav isik peab nägema suurt vaeva vajaliku rahasumma kogumiseks ning ehitustöölised peavad orjade kombel tööd rügama. Paljud inimesed peavad seetõttu kannatusi kogema. Seepärast öeldaksegi „Bhagavad-gītās", et iga kire guṇa mõju all sooritatud tegu toob alati kaasa palju kannatusi. Selline tegevus võib küll pakkuda ka mõningast niinimetatud „mentaalset õnne" – „See maja või see raha kuulub minule" – kuid see pole tegelik õnn.

O kalbant apie žmogų, kuris yra neišmanymo guṇos, tai jis neturi žinojimo, todėl visi jo poelgiai baigiasi kančia; jis kenčia jau dabar, o ateity jam teks nusileisti į gyvūno gyvybės formą. Gyvūno gyvenimas visuomet kupinas kančių, nors iliuzinės energijos, māyos, pakerėti gyvūnai to ir nesupranta. Nekaltų gyvūnų žudymas – taip pat neišmanymo guṇos pasekmė. Gyvūno žudikas nežino, kad ateity jo auka gaus tokį kūną, kad galės jį patį nužudyti. Toks gamtos dėsnis. Žmonių visuomenėje, žmogų nužudęs nusikaltėlis pakariamas. Toks valstybės įstatymas. Per savo neišmanymą žmonės nežino, kad egzistuoja visuotinė valstybė, kurią valdo Aukščiausiasis Viešpats. Kiekvienas gyvis – Aukščiausiojo Viešpaties vaikas. Viešpats neleidžia nužudyti net skruzdėlės. Už žudymą visų laukia atpildas. Todėl žudyti gyvūnus pataikaujant liežuviui – tamsybių tamsybė. Žmogui nėra jokio reikalo juos žudyti, nes Dievas davė tiek puikių produktų. Tačiau jei žmogus vis dėlto valgo mėsą – tai reiškia, kad jį yra apėmęs neišmanymas ir kad jis kuria sau niūrią ateitį. Karvių žudymas iš gyvūnų naikinimo būdų yra pats baisiausias, nes karvės aprūpina mus pienu, taip suteikdamos daug džiaugsmo. Skersti karvę – tai paties tamsiausio neišmanymo aktas. Žodžiai iš Vedų raštų („Ṛg Veda“ 9.4.64) – gobhiḥ prīṇita matsaram – nurodo, kad didžiausias neišmanėlis yra tas, kuris skerdžia karves, nors pieno jam visiškai pakanka. Vedų raštuose yra tokia malda:

Mis puutub teadmatuse guṇas sooritatud tegudesse, siis ei oma sellise tegevuse sooritaja mitte mingeid teadmisi ning seetõttu toovad tema teod talle juba selles elus kannatusi ning pärast surma omandab ta looma keha. Looma elu on alati täis kannatusi, ehkki māyā ehk illusoorse energia mõjuvallas olevad loomad seda ise ei mõista. Vaeste loomade tapmine on samuti teadmatuse guṇa valitsemise tagajärg. Loomatapjad ei tea, et tulevikus omandab tapetud loom keha, mis võimaldab tal tappa oma tapja. Selline on looduse seadus. Kui inimühiskonnas keegi tapab teise inimese, puuakse ta üles, sest selline on riigi seadus. Oma teadmatuse tõttu ei mõista aga inimesed, et eksisteerib kõikehõlmav, Kõigekõrgema Jumala poolt valitsetav riik. Iga elusolend on Kõigekõrgema Jumala poeg ning Jumalale ei meeldi isegi mitte sipelga tapmine. Sellise teo eest tuleb maksta. Seega on loomade tapmine, keelele naudingu pakkumiseks, märk sügavaimast teadmatusest. Inimesel pole vaja loomi tappa, sest Jumal on võimaldanud talle palju muud suurepärast toitu. Kui keegi lubab endale toiduks liha, tuleb seda inimest pidada teadmatuses tegutsejaks, kelle tulevik on väga tume. Kõikide loomade tapmisest on kõige pahelisem lehmade tapmine, sest lehmad annavad meile piima, võimaldades sellega paljusid naudinguid. Lehma tapmine on sügavaimas teadmatuses sooritatud tegu. Vedakirjanduses öeldakse, et see, kes on saanud küllaldaselt piima, kuid soovib tappa ka lehma, viibib sügavaimas teadmatuses. Seda ütleb värss gobhiḥ prīṇita-matsaram. („Ṛg Veda" 9.4.64) Vedakirjandusest võime leida ka palve, milles öeldakse:

namo brahmaṇya-devāya
go-brāhmaṇa-hitāya ca
jagad-dhitāya kṛṣṇāya
govindāya namo namaḥ

„Mano Viešpatie, Tu linki gero karvėms ir brahmanams, o taip pat visai žmonijai ir pasauliui.“ („Viṣṇu Purāṇa“ 1.19.65) Ši malda ypač pabrėžia, kad reikia globoti karves bei brahmanus. Brahmanai – tai dvasinio švietimo simbolis, o karvės – paties vertingiausio maisto, pieno, simbolis. Šios dvi gyvųjų būtybių rūšys – brahmanai ir karvės – turi būti ypatingai globojamos. Būtent tai byloja apie tikrąją civilizacijos pažangą. Šiuolaikinė žmonių visuomenė apleido dvasinį pažinimą ir skatina karvių žudymą. Vadinasi žmonių visuomenė eina neteisinga kryptimi – tiesia sau kelią į pražūtį. Civilizacijos, kuri verčia savo narius kitą gyvenimą tapti gyvūnais, negalima pavadinti žmonių civilizacija. Nėra abejonės, kad šiuolaikinę žmonių civilizaciją visiškai suklaidino aistros ir neišmanymo guṇos. Gyvename labai pavojingame amžiuje, ir visos tautos turėtų pasirūpinti tuo, kad būtų diegiama Kṛṣṇos sąmonė – pats lengviausias būdas gelbėti žmoniją nuo didžiausio pavojaus.

„Mu Jumal, Sa oled lehmade, brāhmaṇate, kogu inimühiskonna ja maailma heasoovija." („Viṣṇu Purāṇa" 1.19.65) Selles palves palutakse eriti kaitset lehmadele ja brāhmaṇatele. Brāhmaṇad on vaimse hariduse sümbol, ning lehm sümboliseerib kõige väärtuslikumat toitu. Neid kahte elusolendite kategooriat – brāhmaṇaid ja lehmi – tuleb igati kaitsta. See oleks märk tõesti arenenud tsivilisatsioonist. Kaasaegses inimühiskonnas on aga vaimsed teadmised hüljatud ning lehmade tapmist toetatakse igati. Sellest tuleb teha järeldus, et tänapäeva inimühiskond areneb vales suunas, kiirendades ise enda hävingut. Ühiskond, mis õpetab oma kodanikke tegutsema nii, et nad järgmises elus omandaksid looma keha, pole kindlasti mitte inimühiskond. Tänapäeva inimühiskond on tugevalt eksitatud kire ja teadmatuse guṇadest. Käesolev aeg on väga ohtuderohke, mistõttu kõik riigid peaksid võimaldama inimestele Kṛṣṇa teadvuse praktiseerimist, lihtsaimat protsessi, mis suudaks päästa inimkonna suurimast ohust.