KOMENTARAS: Nuo septinto skyriaus iki dvylikto skyriaus pabaigos Śrī Kṛṣṇa nuodugniai atskleidžia Absoliučią Tiesą, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. O šiame skyriuje Pats Viešpats toliau šviečia Arjuną. Jei žmogus supras šį skyrių filosofiškai jį apmąstydamas, jis suvoks ir pačią pasiaukojimo tarnystę. Tryliktame skyriuje buvo aiškiai pasakyta, kad nuolankus, žinojimą vystantis žmogus gali išsivaduoti iš materijos pančių. Be to, ten buvo aiškinta, kad dėl ryšio su gamtos guṇomis gyvoji esybė pateko į materialaus pasaulio pinkles. Šiame skyriuje Aukščiausiasis Asmuo aiškina tų guṇų esmę, jų veikimą, nusako, kaip jos susaisto ir išvaduoja žmogų. Aukščiausiasis Viešpats teigia, kad šiame skyriuje pateiktos žinios yra aukštesnės už tas, kurios pateiktos ankstesniuose skyriuose. Daugelis jas suvokusių didžių išminčių pasiekė tobulumą ir pateko į dvasinį pasaulį. Dabar Viešpats tas žinias dar geriau išaiškina. Jos gerokai pranoksta visus kitus anksčiau aprašytus pažinimo kelius ir jas įsisavinę daugelis jau pasiekė tobulumą. Todėl tas, kuris suprato keturioliktą skyrių, turėtų pasiekti tobulumą.

KOMENTARAS: Tobulą transcendentinį žinojimą gavęs žmogus tampa kokybine prasme vienodas su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu ir išsivaduoja iš pasikartojančių gimimo ir mirties. Tačiau jis nepraranda savo individualios sielos identiškumo. Vedų raštai rodo, kad išsivadavusios sielos, kurios pasiekė transcendentines dvasinio dangaus planetas, visad žvelgia į Viešpaties lotosines pėdas, su meile ir transcendentaliai Jam tarnaudamos. Taigi net po išsivadavimo bhaktai nepraranda savo individualybės.

Dažniausiai materialiame pasaulyje įgytą žinojimą teršia trys materialios gamtos guṇos. Jomis nesuteptas žinojimas vadinamas transcendentiniu. Žmogus, gerai įsisąmoninęs transcendentinį žinojimą, pasiekia Aukščiausiojo Asmens lygmenį. O žmonės, nieko nežinantys apie dvasinį dangų, mano, kad išsilaisvinusi iš materialiai būčiai būdingos materialios veiklos dvasinė siela tampa beforme, be jokių individualybės bruožų. Tačiau įvairovė, egzistuojanti materialiame pasaulyje, būdinga ir dvasiniam pasauliui. To nežinantys mano, jog dvasinė būtis yra visiška materialios įvairovės priešingybė. Bet iš tikrųjų dvasiniame danguje gaunamas dvasinis pavidalas, vyksta dvasinė veikla ir tokia dvasinė situacija vadinasi pasiaukojimo tarnystė. Dvasinio pasaulio atmosfera neužteršta, todėl gyvoji esybė tampa kokybiškai tapati Aukščiausiajam Viešpačiui. Žmogus privalo ugdyti visas savo dvasines savybes, kad galėtų įgyti tokį žinojimą. Žmogui, kuris šitaip ugdo dvasines savybes, neturi įtakos nei materialaus pasaulio kūrimas, nei jo naikinimas.

KOMENTARAS: Pasaulis aiškinamas taip: viską gimdo kūno (kṣetra) ir dvasinės sielos (kṣetra-jña) jungtis. Materialios gamtos ir gyvosios esybės jungtis įmanoma tik Paties Aukščiausiojo Dievo dėka. Mahat-tattva – viso kosminio pasaulio visuminė priežastis, ir ta materialios priežasties visuminė substancija, kurioje veikia trys gamtos guṇos, kartais vadinama Brahmanu. Aukščiausiasis Asmuo apvaisina šią visuminę substanciją, ir taip atsiranda nesuskaičiuojama daugybė visatų. Vedų raštuose („Muṇḍaka Upaniṣada“ 1.1.9) visuminė materijos substancija, mahat-tattva, apibūdinta kaip Brahmanas: tasmād etad brahma nāma-rūpam annaṁ ca jāyate. Aukščiausiasis Asmuo apvaisina šį Brahmaną gyvųjų esybių sėkla. Dvidešimt keturi pradmenys: žemė, vanduo, ugnis, oras ir kt. – visa tai yra materiali energija. Šie pradmenys sudaro tai, kas vadinasi mahad brahma, arba didysis Brahmanas, materiali gamta. Septintame skyriuje aiškinama, kad be jos egzistuoja kita, aukštesnioji gamta – gyvoji esybė. Aukščiausiojo Dievo Asmens valia materiali gamta jungiasi su aukštesniąja, ir taip materialioje gamtoje gimsta visos gyvosios esybės.

Skorpionas deda kiaušinėlius į ryžių krūveles, todėl kartais sakoma, kad skorpionai gimsta iš ryžių. Tačiau ne ryžiai yra skorpiono gimimo priežastis: kiaušinius deda skorpiono patelė. Lygiai taip ir materiali gamta nėra gyvųjų esybių gimimo priežastis. Ją apvaisina Aukščiausiasis Dievo Asmuo, ir tik iš pažiūros atrodo, kad gyvąsias esybes gimdo materiali gamta. Taip kiekviena gyvoji esybė pagal savo ankstesnę veiklą turi kūną, kurį sukūrė materiali gamta, idant gyvoji esybė patirtų džiaugsmą ar kančią – ko nusipelnė pagal savo ankstesnius darbus. Viešpats yra tikroji gyvųjų esybių apsireiškimo materialiame pasaulyje priežastis.

KOMENTARAS: Posmas aiškiai sako, kad Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, yra pirminis visų gyvųjų esybių tėvas. Gyvosios esybės – tai materialios ir dvasinės gamtos jungtis. Jos gyvena ne tik mūsų, bet ir visose kitose planetose, net ir aukščiausioje jų – Brahmos buveinėje. Gyvųjų esybių yra visur – žemėje, vandenyje ir net ugnyje. Visos jos atsiranda iš motinos, materialios gamtos, apvaisintos Kṛṣṇos sėkla. Materiali gamta apvaisinama gyvųjų esybių sėkla, ir pasaulio kūrimo metu jos įgauna įvairias formas pagal ankstesnius savo darbus. Tokia posmo prasmė.

KOMENTARAS: Gyvoji esybė – transcendentali, todėl su materialia gamta ji neturi nieko bendra. Vis dėlto materialus pasaulis susaisto gyvąją esybę, ir ji, trijų materialių gamtos guṇų užburta, ima veikti. Kadangi gyvųjų esybių kūnai būna įvairių tipų, atitinkančių skirtingus gamtos aspektus, jos priverstos veikti taip, kaip jas skatina jų prigimtis. Čia ir glūdi džiaugsmo bei kančios įvairovės priežastis.

KOMENTARAS: Materialios gamtos sąlygojamos gyvosios esybės yra labai įvairios. Vienos jų – laimingos, kitos labai aktyvios, trečios – bejėgės. Tie psichologinių būsenų tipai nulemia sąlygotos esybės statusą gamtoje. Šioje „Bhagavad-gītos“ dalyje aiškinami sąlygoto būvio variantai. Pirmiausiai nagrinėjama dorybės guṇa. Materialiame pasaulyje dorybės guṇą puoselėjantis žmogus tampa išmintingesnis už kitų guṇų įtakojamus žmones. Dorybės guṇos įtakojamą žmogų mažiau veikia materialaus pasaulio nelaimės, jis pasijunta darąs pažangą materialaus žinojimo srityje. Šiam tipui atstovauja brahmanai, kurie turėtų būti įtakojami dorybės guṇos. Laimės jausmas, apie kurį kalbama posme, atsiranda supratus, kad dorybės guṇos veikiamas žmogus yra didesniu ar mažesniu mastu laisvas nuo atoveikio už nuodėmes. Iš teisybės, Vedų raštuose rašoma, kad dorybės guṇa – tai platesnės žinios ir stipresnis laimės jausmas.

Tačiau štai kur problema – dorybės guṇos veikiama gyvoji esybė linkusi manyti, jog ji toli pažengusi žinojimo srityje ir yra geresnė už kitus. Taip ji susaistoma. Akivaizdus pavyzdys – mokslininkai ir filosofai. Ir vieni, ir kiti puikuojasi savo žiniomis, o kadangi jie dažnai pagerina savo gyvenimo sąlygas, tai patiria savotišką materialios laimės jausmą. Sąlygotos būties aplinkybėmis patiriamas stipresnis laimės jausmas susaisto juos su materialios gamtos dorybės guṇa. Dėl to juos traukia dorybės gunos įtakojama veikla, ir kol jiems tokia veikla patinka, tol jie pagal gamtos guṇas gauna tam tikro tipo kūną. Tokioje situacijoje jiems nelieka šansų išsivaduoti ir patekti į dvasinį pasaulį. Nuolat gimdamas filosofu, mokslininku ar poetu, toks žmogus kaskart patenka į tas pačias pinkles – patiria gimimo ir mirties nepatogumus. Tačiau paveiktas materialios energijos iliuzijos, jis mano, kad toks gyvenimas malonus.

KOMENTARAS: Aistros guṇą charakterizuoja potraukis tarp vyro ir moters. Moterį traukia vyras, o vyrą – moteris. Tai aistros guṇa. Kai aistros guṇos poveikis stiprėja, išsivysto materialų malonumų troškimas. Žmogus nori džiaugtis tenkindamas jusles. Aistros guṇos veikiamas žmogus, norėdamas jusliškai pasitenkinti, siekia būti garbinamas visuomenės ar tautos, nori šeimyninės laimės su puikiais vaikais, žmona ir namais. Tokie aistros guṇos padariniai. Kol žmogus to trokšta, tol turi išsijuosęs dirbti. Todėl posmas aiškiai sako, kad toks žmogus prisiriša prie savo veiklos vaisių, o karminė veikla jį supančioja. Norint suteikti malonumą žmonai, vaikams ir visuomenei ir išlaikyti savo prestižą, reikia dirbti. Taigi visas materialus pasaulis yra daugiau ar mažiau paveiktas aistros guṇos. Imant kriterijumi aistros guṇą, šiuolaikinę civilizaciją galėtume laikyti pažangia. Kitados pažangia buvo laikoma dorybės guṇos civilizacija. Jeigu išsivaduoti neįmanoma net žmonėms, kurie yra dorybės guṇos, tai ką kalbėti apie tuos, kuriuos užvaldo aistros guṇa?

KOMENTARAS: Šiame posme specifiškai pavartotam žodžiui tu tenka didelė reikšmė. Jis nurodo, kad neišmanymo guṇa – būdinga įkūnytos sielos savybė. Neišmanymo guṇa yra visiška dorybės guṇos priešingybė. Vystydamas žinojimą, dorybės guṇos veikiamas žmogus gali suvokti kas yra kas, o neišmanymo guṇos atveju viskas yra atvirkščiai. Visi, kurie yra neišmanymo guṇos, pameta protą, o beprotis nesuvokia kas yra kas. Užuot žengęs į priekį, jis degraduoja. Neišmanymo guṇos apibrėžimas pateiktas Vedų raštuose. Vastu-yāthātmya-jñānāvarakaṁ viparyaya- jñāna-janakaṁ tamaḥ: „neišmanymo užburtam neįmanoma suvokti tikrosios dalykų esmės.“ Antai kiekvienam akivaizdu, kad mirė jo seneliai, mirs ir jis. Žmogus mirtingas. Mirs ir jo palikuonys. Mirtis neišvengiama. Nepaisant to žmonės kaip pamišę kaupia pinigus ir dieną naktį išsijuosę dirba, nesirūpindami savo amžina siela. Tai beprotybė. Pametę protą, jie nesiekia pažangos dvasinio pažinimo srityse. Tokie žmonės labai tingūs. Kviečiami bendrauti, plėsti savo dvasinį akiratį, didelio susidomėjimo jie nereiškia. Jiems trūksta netgi aistros guṇos veikiamų žmonių veiklumo. Kitas neišmanymo guṇos veikiamo žmogaus požymis – jis miega daugiau negu reikia. Miegui visiškai pakanka šešių valandų per parą, tačiau neišmanymo guṇos veikiamas žmogus miega mažų mažiausiai dešimt-dvylika valandų. Jis visada atrodo prislėgtas, linkęs vartoti svaigalus ir persimiegoti. Tokie yra neišmanymo guṇos sąlygojamo žmogaus požymiai.

KOMENTARAS: Žmogus, kuris yra dorybės guṇos, pasitenkinimą gauna iš darbo arba intelektualių užsiėmimų. Pavyzdžiui, filosofas, mokslininkas ar pedagogas patiria pasitenkinimą, gilindami savo srities žinias. Aistros guṇos veikiamas žmogus atsideda karminei veiklai – kiek išgali jis kaupia N lėšas ir eikvoja jas kilniems tikslams. Kartais jis steigia ligonines, šelpia labdaringas įstaigas etc. Tokie yra aistros guṇos valdomo žmogaus požymiai. O neišmanymo guṇa užgožia žinojimą. Kad ir ką darytų neišmanymo guṇos veikiamas žmogus, viskas bus blogis – ir jam pačiam, ir kitiems.

KOMENTARAS: Kai ima įsigalėti aistros guṇa, dorybės ir neišmanymo guṇos traukiasi. Kai padidėja dorybės guṇos įtaka, pralaimi aistra ir neišmanymas, o kai ima viešpatauti neišmanymo guṇa, ji nustelbia ir aistros, ir dorybės guṇas. Ši kova nenutrūksta. Todėl tas, kuris tvirtai nutarė puoselėti Kṛṣṇos sąmonę, turėtų iškilti aukščiau šių trijų guṇų. Kurios nors guṇos įsigalėjimas atsispindi žmogaus elgsenoje, veikloje, mityboje etc. Tai bus paaiškinta kituose skyriuose. Norint galima tam tikra praktika išsiugdyti savyje dorybės guṇą ir nugalėti neišmanymą bei aistrą. Lygiai taip norint galima išsiugdyti aistros guṇą, nugalint dorybę bei neišmanymą, arba neišmanymo guṇą, priverčiant pasitraukti dorybę ir aistrą. Nors egzistuoja tos trys materialios gamtos guṇos, ryžtingas žmogus gali įgyti dorybės guṇos palaiminimą ir, išsivadavus iš jos, atsidurti grynos dorybės būvyje, kuris vadinamas vasudevos būviu. Šiame būvyje tampa aiškus Dievo mokslas. Žmogaus poelgiai parodo, kokia gamtos guṇa jį valdo.

KOMENTARAS: Kūnas turi devynis vartus: dvi akis, dvi ausis, dvi šnerves, burną, lytinius organus ir išeinamąją angą. Kai visi kūno vartai šviečia dorybės požymiais, sakoma, kad išsiugdyta dorybės guṇa. Dorybės guṇa leidžia žmogui matyti tikrąją dalykų esmę, teisingai girdėti ir justi tikrąjį skonį. Žmogus apsivalo vidujai ir išoriškai. Visuose vartuose ryškėja laimės požymiai – tai būdinga dorybei.

KOMENTARAS: Aistros guṇos veikiamas žmogus visada yra nepatenkintas savo padėtimi. Jis aistringai trokšta ją pagerinti. Jeigu jis nori pasistatyti namą, tai kiek įmanydamas stengiasi įsirengti rūmus, tarytum gyvens juose amžinai. Jo troškimas tenkinti jusles smarkiai padidėja. Jusliniams malonumams nėra ribų. Jis visuomet nori gyventi savo namuose su šeima ir be atvangos tenkinti jusles. Tam nėra galo. Visi minėti požymiai yra būdingi aistros guṇai.

KOMENTARAS: Jei nėra švietimo, nėra ir žinių. Neišmanymo valdomas žmogus elgiasi nepaklusdamas reguliuojamiems principams. Jis nori pataikauti savo įgeidžiams ir nesiekia jokio tikslo. Nors ir galėtų dirbti, jis nesistengia to daryti. Tai vadinasi iliuzija. Nors jo sąmonė aktyvi, gyvenimas apmiręs. Tokie yra neišmanymo guṇos veikiamo žmogaus požymiai.

KOMENTARAS: Doringasis pasiekia aukštesniąsias planetų sistemas – Brahmaloką ar Janaloką, ir ten patiria dieviškus džiaugsmus. Svarbus posmo žodis amalān; jis reiškia „laisvas nuo aistros ir neišmanymo guṇų“. Materialus pasaulis kupinas visokiausių nešvarybių, o pati tyriausia materialiame pasaulyje būties forma – dorybės guṇa. Įvairių rūšių gyvosioms esybėms yra skirtos įvairios planetos. Tie, kurie miršta dorybėje, pasikelia į planetas, kuriose gyvena didieji išminčiai ir bhaktai.

KOMENTARAS: Kai kas mano, kad jeigu siela pasiekia žmogaus gyvybės formą, tai jau niekada nepuls žemiau. Tai neteisinga mintis. Pasak šio posmo, žmogus su išryškėjusiais neišmanymo guṇos požymiais po mirties degraduoja iki gyvūno gyvybės formos. Nuo šio lygmens jam vėl reikia evoliucionuoti, kad pasiektų žmogaus gyvybės formą. Todėl suvokusiems žmogaus gyvenimo svarbą reikėtų išsiugdyti dorybės guṇą, o po to tikro bendravimo dėka iškilti aukščiau visų guṇų ir pasiekti Kṛṣṇos sąmonę. Toks žmogaus gyvenimo tikslas. Antraip nėra jokių garantijų, kad žmogus vėl gims žmogumi.

KOMENTARAS: Doringos veiklos, kurią sąlygoja dorybės guṇa, pasekmė tyra, todėl visiškai iliuzijos atsikratę išminčiai yra laimingi. Aistros guṇos sąlygojama veikla tesukelia kančias. Bet koks poelgis ieškant materialios laimės yra pasmerktas nesėkmei. Pavyzdžiui, kas nors panori pastatyti dangoraižį. Kiek žmonių vargo pareikalauja jo statyba! Kiek rūpesčių kainuoja šį projektą finansuojančiam žmogui uždirbti milžinišką pinigų sumą! Nemažiau triūso turi įdėti ir statybininkai. Iš to kyla tik vienos bėdos. Todėl „Bhagavad-gītā“ sako, kad bet kokia veikla, atliekama vyraujant aistros guṇai, be abejonės – didžiulis vargas. Aistros guṇos veikla teikia tik įsivaizduojamą laimę: „Šis namas ar pinigai priklauso man“, – tačiau kokia netikra ta laimė!

O kalbant apie žmogų, kuris yra neišmanymo guṇos, tai jis neturi žinojimo, todėl visi jo poelgiai baigiasi kančia; jis kenčia jau dabar, o ateity jam teks nusileisti į gyvūno gyvybės formą. Gyvūno gyvenimas visuomet kupinas kančių, nors iliuzinės energijos, māyos, pakerėti gyvūnai to ir nesupranta. Nekaltų gyvūnų žudymas – taip pat neišmanymo guṇos pasekmė. Gyvūno žudikas nežino, kad ateity jo auka gaus tokį kūną, kad galės jį patį nužudyti. Toks gamtos dėsnis. Žmonių visuomenėje, žmogų nužudęs nusikaltėlis pakariamas. Toks valstybės įstatymas. Per savo neišmanymą žmonės nežino, kad egzistuoja visuotinė valstybė, kurią valdo Aukščiausiasis Viešpats. Kiekvienas gyvis – Aukščiausiojo Viešpaties vaikas. Viešpats neleidžia nužudyti net skruzdėlės. Už žudymą visų laukia atpildas. Todėl žudyti gyvūnus pataikaujant liežuviui – tamsybių tamsybė. Žmogui nėra jokio reikalo juos žudyti, nes Dievas davė tiek puikių produktų. Tačiau jei žmogus vis dėlto valgo mėsą – tai reiškia, kad jį yra apėmęs neišmanymas ir kad jis kuria sau niūrią ateitį. Karvių žudymas iš gyvūnų naikinimo būdų yra pats baisiausias, nes karvės aprūpina mus pienu, taip suteikdamos daug džiaugsmo. Skersti karvę – tai paties tamsiausio neišmanymo aktas. Žodžiai iš Vedų raštų („Ṛg Veda“ 9.4.64) – gobhiḥ prīṇita matsaram – nurodo, kad didžiausias neišmanėlis yra tas, kuris skerdžia karves, nors pieno jam visiškai pakanka. Vedų raštuose yra tokia malda:

„Mano Viešpatie, Tu linki gero karvėms ir brahmanams, o taip pat visai žmonijai ir pasauliui.“ („Viṣṇu Purāṇa“ 1.19.65) Ši malda ypač pabrėžia, kad reikia globoti karves bei brahmanus. Brahmanai – tai dvasinio švietimo simbolis, o karvės – paties vertingiausio maisto, pieno, simbolis. Šios dvi gyvųjų būtybių rūšys – brahmanai ir karvės – turi būti ypatingai globojamos. Būtent tai byloja apie tikrąją civilizacijos pažangą. Šiuolaikinė žmonių visuomenė apleido dvasinį pažinimą ir skatina karvių žudymą. Vadinasi žmonių visuomenė eina neteisinga kryptimi – tiesia sau kelią į pražūtį. Civilizacijos, kuri verčia savo narius kitą gyvenimą tapti gyvūnais, negalima pavadinti žmonių civilizacija. Nėra abejonės, kad šiuolaikinę žmonių civilizaciją visiškai suklaidino aistros ir neišmanymo guṇos. Gyvename labai pavojingame amžiuje, ir visos tautos turėtų pasirūpinti tuo, kad būtų diegiama Kṛṣṇos sąmonė – pats lengviausias būdas gelbėti žmoniją nuo didžiausio pavojaus.

KOMENTARAS: Šiuolaikinė civilizacija nėra palanki gyvosioms esybėms, todėl joms rekomenduojama Kṛṣṇos sąmonė. Per Kṛṣṇos sąmonę visuomenėje ima reikštis dorybės guṇa. Kai žmonės išsiugdo dorybės guną, jie regi dalykus tokius, kokie jie yra. Neišmanymo guṇos apakinti žmonės yra tarsi gyvūnai. Jie nesuvokia kas vyksta aplink. Būdami neišmanymo guṇos valdžioje, jie, pavyzdžiui, nesupranta, jog žudydami gyvūną rizikuoja kitą gyvenimą būti nužudyti to paties gyvūno. Žmonės negauna tikro išsilavinimo, todėl praranda atsakomybės jausmą. Jei norime užkirsti kelią neatsakingumui, turime visiems žmonėms skiepyti dorybės guṇos bruožus. Gavę tinkamą dorybės guṇos išsilavinimą, žmonės taps blaiviai mąstantys ir suvoks dalykus tokius, kokie jie yra. Tuomet jie bus laimingi ir klestės. Net jeigu didžioji žmonių dauguma nežinos kas yra laimė ir klestėjimas, tačiau nors keletas iš jų išsiugdys Kṛṣṇos sąmonę ir pasieks dorybės guṇą, pasaulis gaus taikos ir gerovės galimybę. Priešingu atveju, jei pasaulis yra valdomas aistros ir neišmanymo guṇų, taika ir gerovė neįmanomos. Aistros guṇos veikiami žmonės tampa godūs, o jų juslinių malonumų troškimai neturi ribų. Galima pastebėti, jog net ir turint pakankamai pinigų bei galimybių tenkinti jusles, laimė ir dvasios ramybė – nepasiekiamos. Žmogus negali pasiekti laimės bei dvasios ramybės, nes jį valdo aistros guṇa. Jei jis nori laimės, pinigai jam nepadės. Reikia Kṛṣṇos sąmonės praktika pakilti į dorybės guṇą. Kai žmogų veikia aistros guṇa, jis nepatenkintas ne tik dvasiškai – vien rūpesčius jam kelia ir jo profesinė veikla. Jis kuria begalinius planus ir ieško būdų, kaip įsigyti pakankamai pinigų, kad išlaikytų savąjį status quo. Visas jo gyvenimas – vienas vargas. Neišmanymo guṇos paveikti žmonės praranda protą. Slegiami aplinkybių jie griebiasi įvairiausių svaiginančių priemonių ir tik dar labiau panyra į neišmanymą. Jų ateitis labai niūri.

KOMENTARAS: Posmas aiškiai nusako veiklos pagal tris gamtos guṇas rezultatus. Egzistuoja aukštesnė planetų sistema, kurią sudaro dangaus planetos. Jose gyvena iškilnios būtybės. Atsižvelgiant į dorybės guṇos išsivystymo laipsnį, gyvoji esybė gali persikelti į atitinkamas tos sistemos planetas. Aukščiausia planeta yra Satyaloka, arba Brahmaloka, kur gyvena svarbiausioji šios visatos asmenybė, Viešpats Brahmā. Kaip jau įsitikinome, mums labai sunku įsivaizduoti nuostabias gyvenimo Brahmalokoje sąlygas, tačiau pats aukščiausias būties būvis – dorybės guṇa – gali atverti mums kelią į ją.

Aistros guṇa nevienalytė. Ji užima tarpinę padėtį tarp dorybės ir neišmanymo guṇų. Žmogus niekada nėra įtakojamas kokios nors vienos guṇos; net jei jį valdytų vien tik aistros guṇa, šioje žemėje jis tegalėtų būti karalius ar turtuolis. O kadangi mus veikia įvairios guṇos, galime ir degraduoti. Žemės gyventojai, kuriuos veikia aistros ir neišmanymo guṇos, negali jėga, technikos priemonėmis, nukeliauti į aukštesnes planetas. Be to aistros guṇos veikiamas žmogus turi visas galimybes kitą gyvenimą gimti bepročiu.

Žemiausią ypatybę, neišmanymo guṇą, posmas vadina atstumiančia. Neišmanymo didėjimo pasekmės yra nepaprastai pavojingos. Neišmanymo guṇos lygmuo pats žemiausias materialioje gamtoje. Žemiau žmogaus lygio yra dar aštuoni milijonai gyvybės rūšių. Tai paukščiai, žvėrys, ropliai, medžiai etc. Kuo labiau žmonėse dominuoja neišmanymo guṇa, tuo į siaubingesnes sąlygas jie pakliūva. Labai reikšmingas posmo žodis tāmasāḥ. Tāmasāḥ nurodo tuos, kurie neištrūksta iš neišmanymo ir kurie nepakyla iki aukštesnės guṇos. Jų ateitis labai niūri.

Žmonės, kuriuos veikia aistros ir neišmanymo guṇos, turi galimybę pakilti į dorybės guṇą. Ta galimybė – Kṛṣṇos sąmonė. Bet ja nepasinaudojęs žmogus, be abejonės, liks žemesniųjų guṇų valdžioje.

KOMENTARAS: Galima iškilti aukščiau materialios gamtos guṇų veiklos, jei teisingai jas suvokiame, mokydamiesi iš save suvokusių sielų. Tikras dvasinis mokytojas yra Kṛṣṇa, ir Jis perteikia Arjunai tą dvasinį žinojimą. Taip ir mes turime studijuoti mokslą apie gamtos guṇų sąlygojamą veiklą, padedant asmenybėms, kurios iki galo išsiugdė Kṛṣṇos sąmonę. Kitaip gyvenimas pakryps neteisinga vaga. Bona fide dvasinio mokytojo pamokymai atskleidžia gyvajai esybei jos dvasinę padėtį, papasakoja apie jos materialų kūną, jusles, apie tai, kaip ji pakliuvo į spąstus ir kaip ją užburia materialios gamtos guṇos. Guṇų pinklėse ji bejėgė, tačiau suvokusi savo tikrąją padėtį ji gali pasiekti transcendentinį lygį, kur jai atsivers dvasinio gyvenimo galimybė. Iš tikrųjų pati gyvoji esybė nėra veiklos atlikėja. Ji priversta veikti, nes turi tam tikro tipo kūną, kurį valdo tam tikra materialios gamtos guṇa. Kol žmogui nepadės dvasinis autoritetas, jis nesuvoks savo tikrosios padėties. Bendraudamas su bone fide dvasiniu mokytoju, žmogus pamato tikrąją savo padėtį ir gali pasiekti tvarią Kṛṣṇos sąmonę. Kṛṣṇą įsisąmoninusio žmogaus neveikia materialios gamtos guṇų kerai. Septintame skyriuje jau buvo pasakyta, kad Kṛṣṇai atsidavęs žmogus jau nebeatlieka veiksmų, kuriuos diktuoja materiali gamta. Todėl tas, kuris mato tikrąją dalykų esmę, palengva išsivaduoja iš materialios gamtos įtakos.

KOMENTARAS: Posmas aiškina, kaip gyvoji esybė, galutinai išsiugdžiusi Kṛṣṇos sąmonę, dar šiame kūne gali pasiekti transcendentinę padėtį. Sanskrito žodis dehī reiškia „įkūnytas“. Nors gyvoji esybė glūdi materialiame kūne, gilindama dvasinį žinojimą ji gali išsivaduoti iš gamtos guṇų įtakos. Ji gali patirti dvasinio gyvenimo džiaugsmą dar šiame kūne, kadangi atsiskyrusi nuo kūno ji tikrai eis į dvasinį dangų. Dar būdamas šiame kūne žmogus gali patirti dvasinį džiaugsmą. Kitaip sakant, Kṛṣṇai skirta pasiaukojimo tarnystė pranašauja išsivadavimą iš materijos pančių. Tai bus paaiškinta aštuonioliktame skyriuje. Kai žmogus išsivaduoja iš materialios gamtos guṇų įtakos, jis pradeda pasiaukojimo tarnystę.

KOMENTARAS: Šiame posme Arjuna pateikia labai tinkamus klausimus. Jis nori žinoti išskirtinius bruožus asmenybės, jau iškilusios aukščiau materijos guṇų. Pirmiausiai jis klausia, kokie transcendentalisto požymiai. Iš ko galima spręsti, kad jis ištrūko iš materialios gamtos guṇų įtakos? Antras klausimas – kaip jis gyvena ir kaip elgiasi. Ar savo poelgiuose jis vadovaujasi reguliuojamais principais, ar ne? Po to Arjuna teiraujasi, kaip jam pasiekti transcendentinę gamtą. Tai labai svarbus momentas. Kol žmogus nežino tiesioginio būdo, kaip visada būti transcendentiškam, transcendentiniai požymiai neišryškėja. Todėl visi Arjunos klausimai yra labai svarbūs, ir Viešpats į juos atsako.

KOMENTARAS: Arjuna pateikė tris klausimus, ir Viešpats iš eilės į juos atsako. Šiuose posmuose Kṛṣṇa visų pirma nurodo, kad transcendentinį lygmenį pasiekęs žmogus niekam nepavydi ir nieko netrokšta. Materialų kūną materialiame pasaulyje įgijusią gyvąją esybę valdo viena iš trijų materialios gamtos guṇų. Kai gyvoji esybė atsiskiria nuo kūno, ji ištrūksta iš materialios gamtos guṇų gniaužtų. Tačiau kol ji dar čia, materialiame kūne, ji turi būti neutrali. Gyvoji esybė turi atsidėti pasiaukojimo tarnystei Viešpačiui, kad galiausiai liautųsi tapatinusi save su materialiu kūnu. Kol ji suvokia save kaip materialų kūną, ji siekia tik juslinių malonumų, o kai tik nukreipia sąmonę į Kṛṣṇą, juslių tenkinimas savaime nutrūksta. Materialus kūnas nereikalingas, ir nėra jokio reikalo paklusti jo diktatui. Materialios guṇos kūne veiks kaip veikusios, tačiau savasis „aš“, kaip dvasinė siela, liks nuošaly. Kaip gyvoji esybė atsiriboja nuo guṇų veiklos? Nenorėdama iš kūno semtis džiaugsmo ir nenorėdama kūno atsikratyti. Todėl bhaktas, pasiekęs tokią transcendentinę būseną, savaime išsivaduoja. Jam nereikia dėti papildomų pastangų kad išsivaduotų iš materialios gamtos guṇų įtakos.

Kitas klausimas susijęs su transcendentinį lygmenį pasiekusiojo elgsena. Materialistas neabejingas vadinamai šlovei ir nešlovei, kuri rodoma jo kūnui, tuo tarpu transcendentinį lygį pasiekusio žmogaus tokia netikra šlovė ir nešlovė nejaudina. Savo pareigą Kṛṣṇos sąmonės srityje jis atlieka nekreipdamas dėmesio į žmonių pagyras ar patyčias. Jis pasinaudoja tuo, kas padeda atlikti pareigą su Kṛṣṇos sąmonės dvasia, o šiaip jam nereikia jokių materialių dalykų – nesvarbu, ar tai akmuo, ar auksas. Kiekvieną, kuris padeda jam veikti Kṛṣṇos sąmonės srityje, jis laiko brangiu savo draugu, o vadinamiesiems priešams jis nejaučia jokios neapykantos. Jis lygiai vertina viską, kas jį supa, nes puikiai žino, kad jis ir materiali būtis neturi nieko bendra. Transcendentalisto nejaudina socialiniai ir politiniai ginčai, nes jis suvokia laikinų perversmų ir suiručių esmę. Sau jis nieko netrokšta. Jis viską daro dėl Kṛṣṇos, bet asmeniškai sau nesiekia nieko. Taip elgdamasis žmogus pasiekia tikrą transcendentinę padėtį.

KOMENTARAS: Posmas atsako į trečiąjį Arjunos klausimą, kaip galima pasiekti transcendentinę padėtį. Jau buvo aiškinta, kad materialus pasaulis juda apkerėtas materialios gamtos guṇų. Žmogaus neturėtų trikdyti gamtos guṇų veikla. Užuot kreipęs savo sąmonę į materialią veiklą, jis gali kreipti ją į veiklą, susijusią su Kṛṣṇa. Veikla, susijusi su Kṛṣṇa, vadinama bhakti-yoga – nuolatine veikla Kṛṣṇos labui. Ji gali būti skirta ne tik Kṛṣṇai, bet ir įvairioms pilnutinėms Jo ekspansijoms: Rāmai, Nārāyaṇai ir t.t. Jo ekspansijų yra nesuskaičiuojama daugybė. Žmogus, tarnaujantis bet kuriam Kṛṣṇos pavidalui ar pilnutinei Jo ekspansijai, laikomas pasiekusiu transcendentinę padėtį. Be to, būtina pažymėti, kad visi Kṛṣṇos pavidalai – absoliučiai transcendentalūs, sklidini palaimos bei žinojimo ir amžini. Dievo Asmens ekspansijos visagalės, visa žinančios ir turi visas transcendentines savybes. Taigi, jei žmogus su neišsenkamu ryžtu tarnauja Kṛṣṇai ar pilnutinėms Jo ekspansijoms, jis lengvai iškyla aukščiau materialios gamtos guṇų, nors šiaip jau pakilti virš jų labai sunku. Tai jau buvo aiškinta septintame skyriuje. Kas atsiduoda Kṛṣṇai, tas išsyk iškyla aukščiau materialios gamtos guṇų poveikio. Įsisąmoninti Kṛṣṇą, arba pasiaukojamai tarnauti – tai prilygti Kṛṣṇai. Viešpats sako, kad Jo prigimtis – amžina, palaiminga ir kupina žinojimo, o gyvoji esybė yra neatskiriama Aukščiausiojo dalelė, lygiai kaip gabalėlis aukso – aukso rūdyno dalis. Todėl gyvoji esybė pagal savo dvasinę padėtį yra gryna kaip auksas ir kokybiškai tapati Kṛṣṇai. Aukščiausiasis Dievo Asmuo ir gyvoji esybė visada yra skirtingos individualybės, kitaip negalėtų būti nė kalbos apie bhakti-yogą. Bhakti- yoga reiškia, kad egzistuoja Viešpats, egzistuoja Jo bhaktas ir kad tarp jų vyksta abipusiai meilės mainai. Taigi išlieka ir Aukščiausiojo Asmens, ir bhakto individualumas, antraip bhakti-yoga neturėtų prasmės. Jei žmogaus transcendentinė padėtis ne tokia pati, kaip Viešpaties, tarnauti Aukščiausiajam jis negalėtų. Norint tapti karaliaus asmeniniu tarnu, reikia įgyti tam tikrą kvalifikaciją. Šiuo atveju, įgyti kvalifikaciją – tai tapti Brahmanu, nusiplauti visas materijos nešvarybes. Vedų raštuose sakoma: brahmaiva san brahmāpy eti. Aukščiausiasis Brahmanas pasiekiamas tapus Brahmanu. Tai reiškia, kad kokybės prasme reikia susivienyti su Brahmanu. Pasiekę Brahmano lygį mes neprarandame savo amžino dvasinio identiškumo, visada liekame individualios sielos.

KOMENTARAS: Brahmano prigimtis – nemirtingumas, nenykstamumas, amžinumas ir laimė. Brahmanas – tai transcendentinio pažinimo pradžia. Paramātmā, Supersiela – tarpinis, antrasis pažinimo etapas, o Aukščiausiasis Dievo Asmuo – galutinis Absoliučios Tiesos pažinimas. Todėl Aukščiausiasis Asmuo – tai ir Paramātma, ir beasmenis Brahmanas. Septintame skyriuje buvo aiškinta, kad materiali gamta – žemesnės Aukščiausiojo Viešpaties energijos apraiška. Viešpats apvaisina žemesnę materialią gamtą aukštesnės gamtos dalelėmis – taip dvasia susiliečia su materialia gamta. Kai materialios gamtos sąlygota gyvoji esybė pradeda gilinti dvasinį žinojimą, ji iškyla aukščiau materialios būties lygmens ir palengva priartėja prie Aukščiausiojo, kaip Brahmano, sampratos. Brahmano suvokimas – pirmasis dvasinės savivokos etapas. Šiame etape Brahmaną suvokusi asmenybė yra transcendentali materialios padėties atžvilgiu, tačiau iš tiesų ji dar netobulai suvokia Brahmaną. Panorėjusi ji gali likti Brahmano lygyje ir palaipsniui pakilti iki Paramātmos bei galiausiai iki Aukščiausiojo Dievo Asmens pažinimo. Vedų raštai pateikia daug tai patvirtinančių pavyzdžių. Iš pradžių keturi Kumārai tiesą suvokė kaip beasmenį Brahmaną, o ilgainiui pakilo iki pasiaukojimo tarnystės lygmens. Kas negali žengti toliau beasmenio Brahmano sampratos, tas rizikuoja patirti nuopuolį. „Śrīmad-Bhāgavatam“ teigiama: jei beasmenio Brahmano lygį pasiekęs žmogus netobulėja toliau ir nepažįsta Aukščiausiojo Asmens, tai jo intelektas dar nėra visiškai grynas. Todėl net ir pasiekus Brahmano lygmenį dar galima pulti, jei neatliekama pasiaukojimo tarnystė Viešpačiui. Vedos nurodo: raso vai saḥ, rasaṁ hy evāyaṁ labdhvānandī bhavati – „Suvokus Dievo Asmenį – visų malonumų šaltinį, Kṛṣṇą – pajuntama tikra transcendentinė palaima.“ („Taittirīya Upaniṣada“ 2.7.1) Aukščiausiasis Viešpats valdo visas šešias vertenybes, ir kai bhaktas kreipiasi į Jį, Viešpats keičiasi jomis su bhaktu. Karaliaus tarnas patiria beveik tiek pat malonumų, kiek ir jo valdovas. Todėl pasiaukojimo tarnystę lydi amžina laimė, nesibaigiantis džiaugsmas ir amžinasis gyvenimas. Taigi pasiaukojimo tarnystė turi savyje ir Brahmano, arba amžinybės, nenykstamumo suvokimą. Visa tai jau turi žmogus, atliekantis pasiaukojimo tarnystę.

Nors gyvoji esybė iš prigimties – Brahmanas, ji trokšta valdyti materialų pasaulį ir todėl patiria nuopuolį. Savo prigimtinėje padėtyje gyvoji esybė yra virš trijų materialios gamtos guṇų, tačiau kontaktai su materialia gamta susaisto ją dorybės, aistros ir neišmanymo guṇomis, būdingomis materialiai gamtai. Dėl šių trijų guṇų įtakos atsiranda noras valdyti materialų pasaulį. Sutelkusi mintis į Kṛṣṇą ir tarnaudama Jam su meile bei atsidavimu, gyvoji esybė tuojau pat pasiekia transcendentinę būklę, ir neteisėtas jos noras valdyti materialią gamtą išnyksta. Todėl pasiaukojimo tarnystę, kuri prasideda nuo klausymosi, kartojimo, prisiminimo (devyni nurodyti būdai pasiaukojimo tarnystės praktikai įgyvendinti), reikia atlikti bhaktų bendrijoje. Bendravimas su bhaktais ir dvasinio mokytojo įtaka tolydžio naikina materialų troškimą valdyti ir žmogus pradeda su transcendentine meile ryžtingai tarnauti Viešpačiui. Šis metodas siūlomas keturioliktame skyriuje nuo dvidešimt antro iki paskutinio skyriaus posmo. Pasiaukojimo tarnystė Viešpačiui labai paprasta: reikia visą laiką Jam tarnauti, valgyti Dievybei pasiūlyto maisto likučius, uostyti Viešpaties lotosinėms pėdoms paaukotas gėles, lankyti transcendentinių Viešpaties pramogų vietas, skaityti knygas apie įvairiausius Viešpaties žygius, apie Jo ir bhaktų abipusę meilę, visada kartoti transcendentinius garsus: Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare; pasninkauti dienomis, žyminčiomis Viešpaties ir Jo bhaktų apsireiškimą bei išėjimą. Praktikuojant šį metodą, visiškai atsižadama bet kokios materialios veiklos. Kas taip pasiekia brahmajyoti, arba pažįsta Brahmaną įvairiais Jo aspektais, tas kokybiškai prilygsta Aukščiausiajam Dievo Asmeniui.