TEXTS 32-35

Tekst

Tekstas

kiṁ no rājyena govinda
kiṁ bhogair jīvitena vā
yeṣām arthe kāṅkṣitaṁ no
rājyaṁ bhogāḥ sukhāni ca

ta ime ’vasthitā yuddhe
prāṇāṁs tyaktvā dhanāni ca
ācāryāḥ pitaraḥ putrās
tathaiva ca pitāmahāḥ

mātulāḥ śvaśurāḥ pautrāḥ
śyālāḥ sambandhinas tathā
etān na hantum icchāmi
ghnato ’pi madhusūdana

api trailokya-rājyasya
hetoḥ kiṁ nu mahī-kṛte
nihatya dhārtarāṣṭrān naḥ
kā prītiḥ syāj janārdana

Synonyms

kim — til hvilken nytte; naḥ — for os; rājyena — er kongeriget; govinda — O Kṛṣṇa; kim — til hvilken nytte; bhogaiḥ — er nydelse; jīvitena — er livet; vā — eller; yeṣām — for hvis; arthe — for hvis skyld; kāṅkṣitam — ønskes; naḥ — af os; rājyam — kongeriget; bhogāḥ — materiel nydelse; sukhāni — al lykke; ca — også; te — dem alle; ime — disse; avasthitāḥ — opstillet; yuddhe — på denne slagmark; prāṇān — (deres) liv; tyaktvā — idet de ofrer; dhanāni — rigdomme; ca — også; ācāryāḥ — lærere; pitaraḥ — fædre; putrāḥ — sønner; tathā — såvel som; eva — sandelig; ca — også; pitāmahāḥ — bedstefædre; mātulāḥ — morbrødre; śvaśurāḥ — svigerfædre; pautrāḥ — børnebørn; śyālāḥ — svogre; sambandhinaḥ — slægtninge; tathā — såvel som; etān — alle disse; na — aldrig; hantum — at dræbe; icchāmi — ønsker jeg; ghnataḥ — jeg vil blive dræbt; api — selv om; madhusūdana — O dræber af dæmonen Madhu (Kṛṣṇa); api — selv hvis; trai-lokya — over disse tre verdener; rājyasya — for kongeriget; hetoḥ — til gengæld; kim nu — for ikke at tale om; mahī-kṛte — for Jordens skyld; nihatya — ved at dræbe; dhārtarāṣṭrān — Dhṛtarāṣṭras sønner; naḥ — vores; kā — hvilken; prītiḥ — glæde; syāt — vil der være; janārdana — O opretholder af alle levende væsener.

kim — ko verta; naḥ — mums; rājyena — karalystė; govinda — o Kṛṣṇa; kim — koks; bhogaiḥ — malonumas; jīvitena — gyvenant; vā — arba; yeṣām — kurių; arthe — labui; kāṅkṣitam — trokštama; naḥ — mūsų; rājyam — karalystė; bhogāḥ — materialūs malonumai; sukhāni — visiška laimė; ca — taip pat; te — visi jie; ime — šie; avasthitāḥ — esantys; yuddhe — šiame mūšio lauke; prāṇān — gyvybes; tyaktvā — atiduodantys; dhanāni — turtus; ca — taip pat; ācāryāḥ — mokytojai; pitaraḥ — tėvai; putrāḥ — sūnūs; tathā — o taip pat; eva — tikrai; ca — taip pat; pitāmahāḥ — seneliai; mātulāḥ — dėdės iš motinos pusės; śvaśurāḥ — uošviai; pautrāḥ — vaikaičiai; śyālāḥ — svainiai; sambandhinaḥ — giminaičiai; tathā — o taip pat; etān — visus juos; na — niekada; hantum — nužudyti; icchāmi — noriu aš; ghnataḥ — nužudytas; api — netgi; madhusūdana — o demono Madhu nugalėtojau (Kṛṣṇa); api — net jeigu; trai-lokya — trijų pasaulių; rājyasya — karalystės; hetoḥ — mainais; kim nu — nekalbant jau; mahī-kṛte — žemės labui; nihatya — nužudžius; dhārtarāṣṭrān — Dhṛtarāṣṭros sūnus; naḥ — mūsų; kā — koks; pritiḥ — džiaugsmas; syāt — bus; janārdana — o visų gyvųjų esybių globėjau.

Translation

O Govinda, til hvilken nytte er et kongerige, lykken eller selve livet, når alle de, for hvem vi ønsker disse ting, nu står over for os på slagmarken? O Madhusūdana, når de lærere, fædre, sønner, bedstefædre, morbrødre, svigerfædre, sønnesønner, svogre og andre slægtninge, der er til stede her, er rede til at ofre deres liv og ejendom, hvorfor skulle jeg da dræbe dem, selv hvis de ellers måtte dræbe mig? O opretholder af alle levende væsener, end ikke i bytte for de tre verdener – for ikke at tale om denne jord – er jeg rede til at kæmpe mod dem. Hvilken glæde kan vi have af at slå Dhṛtarāṣṭras sønner ihjel?

O Govinda, ko verta karalystė, laimė, o ir pats gyvenimas, jei visi, dėl kurių to vertėtų geisti, išsirikiavo šiame kautynių lauke? O Madhusūdana, kodėl turėčiau linkėti mirties priešais stovintiems mokytojams, tėvams, sūnums, seneliams, dėdėms, uošviams, svainiams bei kitiems giminaičiams, pasiryžusiems aukoti savo gyvybes ir turtus, net jeigu ir pats žūčiau nuo jų rankos? O visų gyvųjų esybių globėjau, negaliu su jais kautis, net jei mainais už tai pelnyčiau tris pasaulius, o ką jau kalbėti apie šią žemę. Kokį džiaugsmą gali suteikti mums Dhṛtarāṣṭros sūnų žudynės?

Purport

FORKLARING: Arjuna tiltaler Herren Kṛṣṇa som Govinda, for Kṛṣṇa er genstand for køernes og sansernes nydelse. Med dette vigtige ord angiver Arjuna, at Kṛṣṇa burde vide, hvad der vil tilfredsstille hans [Arjunas] sanser. Men det er ikke Govindas opgave at tilfredsstille vore sanser. Hvis vi derimod prøver at tilfredsstille Govindas sanser, bliver vore egne sanser automatisk tilfredsstillet. Materielt set er alle ude efter at tilfredsstille deres egne sanser, og de ser Gud som den, der skal give dem den tilfredsstillelse. Men Herren tilfredsstiller kun de levende væseners sanser i den grad, de fortjener det, og ikke i det omfang, de begærer det. Hvis det levende væsen derimod gør det omvendte, nemlig forsøger at tilfredsstille Govindas sanser uden ønske om at tilfredsstille sine egne sanser, bliver alle hans ønsker ved Govindas nåde tilgodeset. Arjunas stærke kærlighed til samfund og familie skyldes her delvist hans naturlige medfølelse med dem. Han er derfor ikke parat til at kæmpe. Vi vil alle gerne vise vores velstand til venner og slægtninge, men Arjuna er bange for, at alle hans venner og slægtninge skal falde på slagmarken, så han ingen vil have til at dele sin rigdom med efter sejren. Det er et typisk ræsonnement i materielt liv. Transcendentalt liv er dog helt anderledes. Eftersom en hengiven ønsker at tilfredsstille Herrens ønsker, kan han, hvis Herren vil det, tage imod al mulig velstand i Herrens tjeneste, og hvis Herren ikke ønsker det, vil han ikke tage imod så meget som en krone. Arjuna nærede ingen ønsker om at slå sine slægtninge ihjel, men hvis de skulle dø, ville han have Kṛṣṇa til personligt at gøre det af med dem. På det tidspunkt var han ikke klar over, at de allerede var blevet slået ihjel af Kṛṣṇa, endnu før de var troppet op på slagmarken, og at det eneste, han havde at gøre, var at fungere som Kṛṣṇas redskab. Det bliver afsløret i de følgende kapitler. Som en naturlig hengiven af Herren brød Arjuna sig ikke om at gøre gengæld mod sine slyngelagtige fætre og brødre, men det var Herrens plan, at de alle skulle dø i slaget. Herrens hengivne hævner sig ikke, når der bliver begået uret mod dem, men Herren tåler ikke, at slyngler behandler de hengivne dårligt. Herren kan undskylde en person på Sine egne vegne, men Han undskylder ingen, der har forvoldt Hans hengivne skade. Så selv om Arjuna havde i sinde at tilgive slynglerne, var Herren fast besluttet på at slå dem ihjel.

KOMENTARAS: Arjuna kreipėsi į Viešpatį Kṛṣṇą – „Govinda“, nes karvėms ir jausmams Kṛṣṇa – džiaugsmo objektas. Kreipdamasis tokiu giliaprasmiu žodžiu, Arjuna tarsi parodo, kad Krsna supranta, kas numaldys jo jausmus. Govinda neprivalo tenkinti mūsų jausmų, bet jeigu mes stengsimės tenkinti Jo jausmus, tuo pačiu pasitenkinsime ir patys. Materialiame gyvenime kiekvienas geidžia juslinių malonumų ir nori, kad Dievas pildytų jo įgeidžius. Viešpats pildo gyvųjų esybių troškimus pagal jų nuopelnus, o ne pagal pageidavimus. Jeigu pasirenkamas priešingas kelias, stengiamasi tenkinti Govindos jausmus, nesiekiant tenkinti savųjų – tada Govindos malone išsipildo visi gyvosios esybės troškimai. Stiprią Arjunos meilę bendruomenei ir šeimos nariams, kas ryšku posme, iš dalies lemia suprantama užuojauta artimiesiems. Todėl jis dar nepasiruošęs kovai. Kiekvienas nori pasipuikuoti savo turtais prieš draugus ir gimines, tad Arjuna ir nuogąstauja, kad giminaičiams bei draugams kritus kautynių lauke, po pergalės nebus su kuo pasidalyti kovos laimikiu. Tai būdinga materialiai gyvensenai mintis. Tačiau transcendentinis gyvenimas pagrįstas kitais principais. Kadangi bhaktas siekia patenkinti Viešpaties norus, jis, Viešpačiui panorėjus, sutiks valdyti didžiausius turtus, kad Jam pasitarnautų, o jeigu Viešpats nenorės, jis nepriims nė skatiko. Arjuna netroško savo artimųjų mirties, ir vis dėlto, jeigu jie turėjo žūti, jis pageidavo, kad Kṛṣṇa nužudytų juos Savo rankomis. Tuomet Arjuna dar nežinojo, kad Kṛṣṇa jau pasmerkė juos myriop dar prieš įžengiant į kautynių lauką, kad iš jo tereikalaujama tapti įrankiu Kṛṣṇos rankose. Tai atskleidžia tolimesni skyriai. Arjuna, Viešpaties bhaktas iš prigimties, nenori keršyti savo niekšingiems pusbroliams ir broliams, bet pagal Viešpaties numatymą jie turėjo žūti. Viešpaties bhaktas nekeršija skriaudėjui, bet Viešpats neatleidžia niekšams net ir mažiausios bhaktui padarytos skriaudos. Viešpats atleis žmogui, nusikaltusiam Jam asmeniškai, tačiau niekuomet neatleis tam, kuris kenkia Jo bhaktams. Taigi nors Arjuna ir buvo linkęs atleisti nenaudėliams, Viešpats nusprendė juos nužudyti.