TEXT 18

STIH 18

Tekstas

Tekst

antavanta ime dehā
nityasyoktāḥ śarīriṇaḥ
anāśino ’prameyasya
tasmād yudhyasva bhārata

Synonyms

anta-vantaḥ — netvarūs; ime — visi šie; dehāḥ — materialūs kūnai; nityasya — amžinai egzistuojančios; uktāḥ — sakoma; śarīriṇaḥ — įkūnytos sielos; anāśinaḥ — niekada nesunaikinamos; aprameyasya — neišmatuojamos; tasmāt — todėl; yudhyasva — kovok; bhārata — o Bharatos aini.

anta-vantaḥ – uništiva; ime – sva ta; dehāḥ – materijalna tijela; nityasya – vječno postojeća; uktāḥ – kaže se; śarīriṇaḥ – utjelovljena duša; anāśinaḥ – nikada ne biva uništena; aprameyasya – neizmjeriva; tasmāt – stoga; yudhyasva – bori se; bhārata – o potomče Bharate.

Translation

Nesunaikinamos, neišmatuojamos ir amžinos gyvosios esybės materialus kūnas pasmerktas žūti, todėl kovok, o Bharatos aini.

Materijalno tijelo neuništivog, neizmjerivog i vječnog živog bića sigurno će biti uništeno. Stoga se bori, o potomče Bharate.

Purport

KOMENTARAS: Pagal prigimtį materialus kūnas – netvarus. Ar jis sunyks tuojau, ar po šimto metų – tai tik laiko klausimas. Išsaugoti kūną neapibrėžtam laikui neįmanoma. Tuo tarpu dvasinė siela tokia maža, kad joks priešas negali jos net pamatyti, o ką jau kalbėti apie sunaikinimą. Kaip minėta ankstesniame posme, ji tokia maža, kad niekas nežino, kaip išmatuoti jos dydį. Gyvąją esybę, tokią, kokia ji yra, sunaikinti neįmanoma, o materialaus kūno neįmanoma išsaugoti amžinai ir net išlaikyti ilgesnį laiką – todėl ir šiuo, ir kitu požiūriu nėra dėl ko sielotis. Mikroskopinė dvasinės visumos dalelė užsitarnauja materialų kūną savo darbais, todėl reikia laikytis religijos principų. „Vedānta-sūtroje“ gyvoji esybė apibrėžiama kaip šviesa, nes ji - sudėtinė aukščiausios šviesos dalelė. Kaip saulės šviesa palaiko visos visatos egzistavimą, taip sielos šviesa palaiko materialų kūną. Kai tik dvasinė siela išeina iš materialaus kūno, pastarasis ima irti. Vadinasi, ne kas kita, o būtent dvasinė siela palaiko materialaus kūno egzistavimą. Pats kūnas nieko vertas. Arjunai patariama kautis ir neišduoti religijos materialiais, kūniškais sumetimais.

SMISAO: Materijalno je tijelo po prirodi uništivo. Može biti uništeno odmah ili nakon sto godina. To je samo pitanje vremena. Ne može se u nedogled održavati na životu. No duhovna je duša toliko sićušna da je neprijatelj ne može čak ni vidjeti, a kamoli ubiti. Kao što je rečeno u prethodnom stihu, toliko je mala da nitko ne zna kako je može izmjeriti. Stoga, s obaju gledišta, nema razloga za žaljenje, jer živo biće, takvo kakvo jest, ne može biti ubijeno, niti materijalno tijelo može biti trajno zaštićeno ili spašeno, a njegovo trajanje produženo za bilo koje vremensko razdoblje. Sićušni djelić duhovne cjeline dobiva materijalno tijelo prema svojim djelima i zato treba iskoristiti religijska načela slijedeći ih. U Vedānta-sūtri živo je biće opisano kao svjetlost, jer je sastavni djelić vrhovne svjetlosti. Kao što sunčeva svjetlost održava cijeli svemir, svjetlost duše održava materijalno tijelo. Čim duhovna duša napusti materijalno tijelo, ono se počinje raspadati; tijelo stoga održava duhovna duša. Samo tijelo je nevažno. Kṛṣṇa je savjetovao Arjuni da se bori i ne žrtvuje cilj religije radi materijalnih, tjelesnih obzira.