Skip to main content

TEXT 47

TEXT 47

Tekstas

Tekst

śreyān sva-dharmo viguṇaḥ
para-dharmāt sv-anuṣṭhitāt
svabhāva-niyataṁ karma
kurvan nāpnoti kilbiṣam
śreyān sva-dharmo viguṇaḥ
para-dharmāt sv-anuṣṭhitāt
svabhāva-niyataṁ karma
kurvan nāpnoti kilbiṣam

Synonyms

Synonyms

śreyān — geriau; sva-dharmaḥ — savo pareiga; viguṇaḥ — netobulai atlikta; para-dharmāt — nei svetima pareiga; su-anuṣṭhitāt — tobulai atlikta; svabhāva-niyatam — savai prigimčiai nurodytą; karma — darbą; kurvan — atliekantis; na — niekada; āpnoti — gauna; kilbiṣam — atoveikį už nuodėmes.

śreyān — bedre; sva-dharmaḥ — ens egen beskæftigelse; viguṇaḥ — ufuldendt udført; para-dharmāt — end en andens beskæftigelse; su- anuṣṭhitāt — fuldkomment udført; svabhāva-niyatam — foreskrevet i overensstemmelse med ens natur; karma — arbejde; kurvan — idet man udfører; na — aldrig; āpnoti — man opnår; kilbiṣam — syndige reaktioner.

Translation

Translation

Geriau netobulai atlikti savo pareigą, negu imtis svetimos, net jeigu ir tobulai ją atliktumei. Pareigos, nurodytos atsižvelgiant į prigimtį, niekada nesukelia atoveikio už nuodėmes.

Det er bedre at holde sig til sin egen beskæftigelse, selv om man ikke gør den perfekt, end at påtage sig en andens beskæftigelse og udføre den perfekt. Pligter, der er foreskrevet i overensstemmelse med ens egen natur, påvirkes aldrig af syndige reaktioner.

Purport

Purport

KOMENTARAS: „Bhagavad-gītoje“ nurodytos pareigos pagal veiklos pobūdį. Kaip jau kalbėta ankstesniuose posmuose, brahmanų, kṣatriyų, vaiśyų ir śūdrų pareigos yra nurodomos pagal tą gamtos guṇą, kuri juos įtakoja. Nereikia imtis svetimų pareigų. Žmogus, iš prigimties linkstąs prie śūdros darbo, neturėtų dėtis brahmanu, net jeigu jis gimė brahmano šeimoje. Reikia dirbti tą darbą, kuris atitinka prigimtį. Nė vienas darbas nėra gėdingas, jeigu jį atliekame, stengdamiesi pasitarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui. Pagal veiklos pobūdį brahmano pareigos, be abejonės, yra dorybės guṇos, tačiau jei žmogaus prigimtis nėra dorybės guṇos, jis neturėtų imituoti brahmano ir atlikti jo pareigą. Kṣatriyui, ar valdytojui, tenka nemaža nemalonių pareigų: kad nukautų priešus, jis turi griebtis smurto, o siekdamas diplomatinių tikslų kartais priverstas meluoti. Prievarta ir dviveidiškumas neišvengiami politikoje, tačiau kṣatriyui nedera atsisakyti savo pareigų ir stengtis atlikti brahmano pareigas.

FORKLARING: Ens beskæftigelsesmæssige pligt angives i Bhagavad- gītā. Som allerede forklaret i de foregående vers bliver en brāhmaṇa, kṣatriya, vaiśya og śūdras pligter foreskrevet i overensstemmelse med deres respektive materielle naturer. Man har ikke lov til at imitere en andens pligt. En mand, der af natur er tiltrukket af śūdraernes arbejde, bør ikke på kunstig vis hævde at være en brāhmaṇa, selv om han er født i en brāhmaṇa-familie. På den måde bør man arbejde ifølge sin egen natur. Intet arbejde er nedværdigende, hvis det gøres i den Højeste Herres tjeneste. En brāhmaṇas beskæftigelsesmæssige pligt er så afgjort i godhedens kvalitet, men hvis en person af natur ikke er i godhedens kvalitet, bør han ikke imitere en brāhmaṇas beskæftigelsesmæssige pligt. En kṣatriya eller administrator har en masse ubehagelige pligter. En kṣatriya er nødt til at være voldelig for at slå sine fjender ihjel, og sommetider bliver en kṣatriya nødt til at lyve af diplomatiske grunde. Den slags vold og dobbeltspil er en del af det politiske miljø, men en kṣatriya må ikke af den grund opgive sin beskæftigelsesmæssige pligt og forsøge at gøre en brāhmaṇas pligter i stedet.

Visada turime veikti taip, kad patenkintume Aukščiausiąjį Viešpatį. Pavyzdžiui, Arjuna buvo kṣatriyas. Jis svyravo – kautis su priešu, ar ne. Tačiau jei kovojame dėl Kṛṣṇos, Aukščiausiojo Dievo Asmens, bijoti, kad patirsime nuopuolį, nėra pagrindo. Komercinės veiklos srityje pirkliui irgi kartais tenka apgaudinėti, kad gautų pelno, nes neapgavęs pelno negausi. Kartais pirklys sako: „Mano mielas pirkėjau, aš neketinu pasipelnyti jūsų sąskaita“, tačiau visi žinome, kad pirklys, nieko nepelnydamas iš prekybos, nepragyventų. Taigi pirklio žodžius, kad jis neketina pasipelnyti mūsų sąskaita, tereikia suprasti kaip paprasčiausią gudrybę. Tačiau pirklys neturėtų manyti, kad privalo imtis brahmano pareigų, atsisakydamas savo profesijos, esą jis dėl savo veiklos pobūdžio priverstas meluoti. Tai nerekomenduojama. Jei savo darbu tarnauji Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, neturi reikšmės, kas tu – kṣatriyas, vaiśyas ar śūdra. Netgi brahmanams, atliekantiems įvairiausius aukų atnašavimus, kartais tenka žudyti gyvulius, nes kartais juos reikia atnašauti kaip auką. Taip ir savo pareigą atliekantis kṣatriyas nužudydamas priešą neužsitraukia nuodėmės. Trečiame skyriuje visa tai buvo ryškiai ir išsamiai nušviesta. Reikia dirbti vardan Yajños, ar Viṣṇu, Aukščiausiojo Dievo Asmens. Bet koks darbas dėl asmeninio malonumo yra vergijos priežastis. Taigi kiekvienas žmogus turi imtis veiklos, kurią nulemia jį užvaldžiusi gamtos guṇa, ir dirbti teturėdamas vienintelį tikslą – tarnauti aukščiausiajam Aukščiausiojo Viešpaties reikalui.

Man bør handle for at tilfredsstille den Højeste Herre. Arjuna var til eksempel kṣatriya. Han tøvede med at gå i krig mod den anden side. Men hvis en sådan krig kæmpes for Kṛṣṇa, Guddommens Højeste Personligheds, skyld, behøver man ikke at være bange for at falde ned. Også i forretningsverden er en købmand sommetider nødt til at fortælle mange løgne for at have fortjeneste. Hvis han ikke gør det, tjener han ingenting. Af og til siger en købmand: “Min kære kunde, for din skyld tager jeg ingen fortjeneste på denne handel,” men man må være klar over, at uden fortjeneste kan købmanden ikke leve. Derfor må man tage det som en simpel løgn, hvis en købmand siger, at han ingen fortjeneste har. Men købmanden må ikke tro, at fordi han beskæftiger sig med et erhverv, hvor han er tvunget til at lyve, skal han opgive sin profession og tilstræbe at være en brāhmaṇa. Det anbefales ikke. Det er ligegyldigt, om man er kṣatriya, vaiśya eller śūdra, så længe man gennem sit arbejde tjener Guddommens Højeste Personlighed. Selv brāhmaṇaer, der udfører forskellige former for ofringer, må sommetider slå dyr ihjel, for engang imellem bliver dyr ofret under sådanne ceremonier. På samme måde er det ingen synd, hvis en kṣatriya, der engagerer sig i sin egen beskæftigelse, dræber en fjende. Alt dette er beskrevet klart og udførligt i kapitel 3. Alle mennesker bør arbejde for Yajña eller for Viṣṇu, Guddommens Højeste Personligheds, skyld. Uanset hvad der bliver gjort for ens personlige sansetilfredsstillelses skyld, forårsager det trældom. Konklusionen er, at alle bør være engageret ifølge den bestemte naturkvalitet, som de har erhvervet sig, og beslutte sig for kun at arbejde for den Højeste Herres højeste sag.