TEXT 35

Tekst

Tekstas

yaj jñātvā na punar moham
evaṁ yāsyasi pāṇḍava
yena bhūtāny aśeṣāṇi
drakṣyasy ātmany atho mayi

Synonyms

yat — hvilket; jñātvā — efter at have forstået; na — aldrig; punaḥ — igen; moham — til illusion; evam — således; yāsyasi — du vil gå; pāṇḍava — O Pāṇḍus søn; yena — hvorigennem; bhūtāni — levende væsener; aśeṣāṇi — alle; drakṣyasi — du vil se; ātmani — i den Højeste Sjæl; atha u — eller med andre ord; mayi — i Mig.

yat — kurias; jñātvā — žinodamas; na — niekada; punaḥ — vėl; moham — į iliuziją; evam — kaip ši; yāsyasi — pateksi; pāṇḍava — o Pāṇḍu sūnau; yena — kurių dėka; bhūtāni — gyvąsias esybes; aśeṣāṇi — visas; drakṣyasi — tu išvysi; ātmani — Aukščiausioje Sieloje; atha u — arba kitaip sakant; mayi — Manyje.

Translation

Efter at have fået virkelig viden fra en selvrealiseret sjæl vil du aldrig mere falde under for en sådan illusion, for gennem denne viden vil du forstå, at alle levende væsener ikke er andet end dele af den Højeste, eller at de med andre ord er Mine.

Gavęs tikrųjų žinių iš save pažinusios sielos, tu jau niekad nepulsi į iliuziją, nes šis žinojimas leis tau pamatyti, kad visos gyvosios būtybės – ne kas kita, kaip Aukščiausiojo dalis, kitaip sakant, jos priklauso Man.

Purport

FORKLARING: Resultatet af at få viden fra en selvrealiseret sjæl eller den, der kender til tingene, som de er, er at lære, at alle levende væsener er uadskillelige dele af Guddommens Højeste Personlighed, Herren Śrī Kṛṣṇa. Fornemmelsen af en eksistens adskilt fra Kṛṣṇa kaldes māyā (mā – ikke, yā – dette). Nogle tror, at vi intet har at gøre med Kṛṣṇa, at Kṛṣṇa kun er en stor historisk personlighed, og at det Absolutte er den Upersonlige Brahman. I virkeligheden er den upersonlige Brahman Kṛṣṇas personlige stråleglans, som det fastslås i Bhagavad-gītā. Kṛṣṇa er som Guddommens Højeste Personlighed altings årsag. Der står klart i Brahma-saṁhitā, at Kṛṣṇa er Guddommens Højeste Personlighed, alle årsagers årsag. Selv de mange millioner af inkarnationer er intet andet end Hans forskellige ekspansioner. De levende væsener er ligeledes Kṛṣṇas ekspansioner. Māyāvādī-filosofferne tror fejlagtigt, at Kṛṣṇa mister Sin egen separate eksistens i Sine mange ekspansioner. Den opfattelse er materiel af natur. I den materielle verden har vi erfaring af, at en ting mister sin oprindelige identitet, når den bliver delt op i mindre stykker. Hvad māyāvādī-filosofferne dog ikke forstår, er, at absolut betyder, at én plus én er lig med én, og at én minus én også er lig med én. Sådan er det i den absolutte verden.

KOMENTARAS: Gauti žinių iš save pažinusios sielos arba iš to, kuris žino tikrąją dalykų padėtį, reiškia, sužinoti, kad visos gyvosios būtybės – Aukščiausiojo Dievo Asmens, Viešpaties Śrī Kṛṣṇos, neatskiriamos dalelės. Egzistavimo atsietai nuo Kṛṣṇos pojūtis vadinamas māyā (mā –„ne“, yā – „tai“). Kai kas mano, kad mes su Kṛṣṇa neturime nieko bendra, kad Kṛṣṇa – tai didi istorinė asmenybė, o Absoliutas – beasmenis Brahmanas. „Bhagavad-gītoje“ nurodyta, kad iš tikrųjų beasmenis Brahmanas yra Paties Kṛṣṇos spindesys. Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo – visa ko priežastis. „Brahma-saṁhitoje“ aiškiai sakoma, kad Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo, visų priežasčių priežastis. Milijonai Jo inkarnacijų tėra tik įvairios Jo ekspansijos. Gyvosios esybės – irgi Kṛṣṇos ekspansijos. Māyāvādos filosofijos šalininkai klaidingai mano, kad išsiskleidęs daugybe ekspansijų Kṛṣṇa liaujasi egzistavęs, bet tai visiškai materialistiška mintis. Materialaus pasaulio patirtis mus moko, kad į mažas dalis padalytas daiktas praranda pradinį identiškumą. Tačiau māyāvādžiai negali suvokti, jog absoliutas reiškia: vienas plius vienas lygu vienas, o vienas minus vienas irgi lygu vienas. Toks absoliutaus pasaulio dėsnis.

Vi er nu dækket af illusion på grund af utilstrækkelig viden om den absolutte videnskab, og derfor tror vi, at vi er forskellige fra Kṛṣṇa. Selv om vi er adskilte dele af Kṛṣṇa, er vi ikke desto mindre ikke forskellige fra Ham. De levende væseners legemlige forskelligheder er māyā eller ikke et virkeligt faktum. Vi er alle til for at tilfredsstille Kṛṣṇa. Udelukkende på grund af māyā troede Arjuna, at hans midlertidige kropslige forhold til hans slægtninge var vigtigere end hans evige åndelige forhold til Kṛṣṇa. Hele Bhagavad-gītās lære sigter mod dette: Et levende væsen kan som Kṛṣṇas evige tjener ikke skilles fra Kṛṣṇa, og hans følelse af at være en identitet, der er forskellig fra Kṛṣṇa, kaldes māyā. De levende væsener har som uadskillelige dele af den Højeste et formål at tjene. Eftersom de fra tidernes morgen har glemt dette formål, befinder de sig i forskellige kroppe som mennesker, dyr, halvguder osv. Sådanne kropslige forskelle opstår, når man glemmer Herrens transcendentale tjeneste. Men når man er engageret i transcendental tjeneste gennem Kṛṣṇa- bevidsthed, bliver man omgående befriet fra denne illusion. En sådan ren kundskab kan man kun få fra den ægte åndelige mester, og derved kan man undgå den vildfarelse, at det levende væsen kan måle sig med Kṛṣṇa. Fuldendt viden er, at den Højeste Sjæl, Kṛṣṇa, er det endelige tilflugtssted for alle levende væsener, og når de levende væsener afskriver dette tilflugtssted, bliver de vildledte af den materielle energi og tror om sig selv, at de har en separat identitet. Under forskellige materielle identiteter glemmer de således Kṛṣṇa. Når sådanne vildledte levende væsener imidlertid bliver situeret i Kṛṣṇa-bevidsthed, må det forstås, at de befinder sig på befrielsens vej, hvilket bliver bekræftet i Śrīmad-Bhāgavatam (2.10.6) med ordene muktir hitvānyathā-rūpaṁ, svarūpeṇa vyavasthitiḥ. Befrielse vil sige at befinde sig i sin naturlige position som Kṛṣṇas evige tjener (Kṛṣṇa-bevidsthed).

Stokojant absoliutaus mokslo žinių, mus aptraukia iliuzija, ir mes manome, kad esame atskiri nuo Kṛṣṇos. Nors mes – atsietos Kṛṣṇos dalelės, tačiau nuo Jo nesiskiriame. Gyvųjų esybių kūnų skirtumai yra māyā, nerealūs. Mes pašaukti tenkinti Kṛṣṇą. Māyā, ir tiktai ji, privertė Arjuną manyti, jog laikini kūniški ryšiai su savo giminaičiais svarbesni už jo amžiną dvasinį ryšį su Kṛṣṇa. Visas Gītos mokymas kreipia į šią išvadą: gyvoji būtybė, kaip amžinas Kṛṣṇos tarnas, neatskiriama nuo Kṛṣṇos, o savęs, kaip atsietos nuo Kṛṣṇos esybės, suvokimas vadinasi māyā. Gyvosios esybės, būdamos atsietos neatskiriamos Aukščiausiojo dalys, turi savo paskirtį; nuo neatmenamų laikų, užmiršusios tą paskirtį, jos glūdi žmonių, gyvūnų, pusdievių ir kitokiuose kūnuose. Tokius kūnų skirtumus lemia tai, kad užmirštama transcendentinė tarnystė Viešpačiui. Tačiau kai žmogus atlieka transcendentinę tarnystę su Kṛṣṇos sąmone, iliuzija iš karto išsisklaido. Grynasis supratimas apie gyvosios esybės padėtį gaunamas iš bona fide dvasinio mokytojo – taip išvengiama klaidingos minties, kad gyvoji esybė prilygsta Kṛṣṇai. Tobulas žinojimas – tai supratimas, kad Aukščiausioji Siela, Kṛṣṇa, yra aukščiausiasis visų gyvųjų esybių prieglobstis ir kad nuo Jos nusigręžusias gyvąsias esybes apgauna materiali energija ir tuomet jos mano turinčios atskirą egzistenciją. Šitaip sutapatinusios save su įvairiais materialiais kūnais, jos pamiršta Kṛṣṇą. Tačiau kai šios suklaidintos gyvosios esybės pakyla į Kṛṣṇos sąmonę, tai reiškia, kad jos išsivadavimo kelyje; tai patvirtinama Bhāgavatam (2.10.6): muktir hitvānyathā-rūpaṁ svarūpeṇa vyavasthitiḥ. Išsivaduoti – tai reiškia būti prigimtinėje padėtyje, amžinai tarnauti Kṛṣṇai (įgyti Kṛṣṇos sąmonę).