Skip to main content

Penkiolikta mantra

Mantra Quinze

Tekstas

Texte

hiraṇmayena pātreṇa
satyasyāpihitaṁ mukham
tat tvaṁ pūṣann apāvṛṇu
satya-dharmāya dṛṣṭaye
hiraṇmayena pātreṇa
satyasyāpihitaṁ mukham
tat tvaṁ pūṣann apāvṛṇu
satya-dharmāya dṛṣṭaye

Synonyms

Synonyms

hiraṇmayena — auksinio švytėjimo; pātreṇa — akinančios šviesos skraistės; satyasya — Aukščiausiosios Tiesos; apihitam — slepiamas; mukham — veidas; tat — šią skraistę; tvam — Savo; pūṣan — o globėjau; apāvṛṇu — malonėk pašalinti; satya — tyram; dharmāya — bhaktui; dṛṣṭaye — apsireikšdamas.

hiraṇmayena : par une radiance dorée ; pātreṇa : par un voile éblouissant ; satyasya : de la Vérité Suprême ; apihitam : couvert ; mukham : le visage ; tat : ce voile ; tvam : Ta Personne ; pūṣan : ô Toi qui maintiens ; apāvṛṇu : aie la bonté d’ôter ; satya : pur ; dharmāya : au bhakta ; dṛṣṭaye : pour montrer.

Translation

Translation

O Viešpatie, visos gyvybės globėjau, akinamas švytėjimas slepia tikrąjį Tavo veidą. Praskleiski šią šviesos skraistę ir pasirodyk Savo tyram bhaktui.

Ô mon Seigneur, maintien de toute vie, Ton éblouissante radiance me cache Ton vrai visage. Enlève, je T’en prie, ce voile de lumière, et révèle-Toi à Ton pur dévot.

Purport

Purport

„Bhagavad-gītoje“ (14.27) Viešpats akinamą Savo kūno švytėjimą (brahmajyoti) aprašo taip:

Dans la Bhagavad-gītā (14.27), le Seigneur décrit ainsi l’éclatante lumière (brahmajyoti)irradiant de Sa Personne :

brahmaṇo hi pratiṣṭhāham
amṛtasyāvyayasya ca
śāśvatasya ca dharmasya
sukhasyaikāntikasya ca
brahmaṇo hi pratiṣṭhāham
amṛtasyāvyayasya ca
śāśvatasya ca dharmasya
sukhasyaikāntikasya ca

„Aš esu beasmenio Brahmano pagrindas. Brahmanas yra nemirtingas, nesunaikinamas ir amžinas. Brahmanas – tai pirminė aukščiausios laimės būsena.“

Brahmanas, Paramātmā ir Bhagavānas – tai trys vienos ir tos pačios Absoliučiosios Tiesos aspektai. Pradedančiajam lengviausiai suvokiamas Brahmanas. Paramātmą, Supersielą, pažįsta jau dvasiškai patobulėjęs žmogus. Ir visgi tobuliausia Absoliučiosios Tiesos pažinimo pakopa yra Bhagavāno pažinimas. Šią mintį patvirtina ir „Bhagavad-gītā“ (7.7). Viešpats čia sako, kad Jis yra galutinė Absoliučiosios Tiesos išraiška (mattaḥ parataraṁ nānyat). Todėl Kṛṣṇa yra brahmajyoti bei visa aprėpiančios Absoliučiosios Tiesos aspekto, Paramātmos, šaltinis. Toliau „Bhagavad-gītoje“ (10.42) Kṛṣṇa plėtoja šią mintį:

« Je suis la base du Brahman impersonnel, lequel est immortel, impérissable, éternel, et constitue le principe même du bonheur ultime. » Le Brahman, le Paramātmā et Bhagavān sont les trois aspects d’une même Vérité. Le Brahman en constitue l’aspect le plus facilement accessible au spiritualiste néophyte. Lorsqu’il progresse, ce dernier prend conscience du second aspect de la Vérité Absolue, le Paramātmā, puis il en réalise l’aspect ultime, Bhagavān. La Bhagavad-gītā confirme encore cela dans le septième verset du chapitre sept où Kṛṣṇa dit qu’Il est le concept ultime de la Vérité Absolue : mattaḥ parataraṁ nānyat. Kṛṣṇa est donc la source du brahmajyoti ainsi que du Paramātmā omniprésent. Un peu plus loin dans la Bhagavad-gītā (10.42), Il ajoute :

atha vā bahunaitena
kiṁ jñātena tavārjuna
viṣṭabhyāham idaṁ kṛtsnam
ekāṁśena sthito jagat
atha vā bahunaitena
kiṁ jñātena tavārjuna
viṣṭabhyāham idaṁ kṛtsnam
ekāṁśena sthito jagat

„Tačiau ar būtina, Arjuna, taip nuodugniai viską žinoti? Juk viena mažyte Savo dalele Aš aprėpiu ir palaikau visą šią visatą.“ Taip viena visiškoji Viešpaties ekspansija, visa aprėpianti Paramātmā, palaiko ištisą materialią kosmoso kūriniją ir visa tai, kas egzistuoja dvasiniame pasaulyje. Todėl ši „Śrī Īśopaniṣados“ śruti-mantra vadina Viešpatį pūṣan, viršiausiu globėju.

« Mais à quoi bon, ô Arjuna, tout ce détail ? D’une part infime de Ma personne, Je pénètre et soutiens l’univers tout entier. » Ce mantra de l’Īśopaniṣad appelle donc le Seigneur pūṣan, l’ultime soutien, car non seulement Il soutient l’entière manifestation cosmique grâce à Son émanation plénière, le Paramātmā omniprésent, mais Il maintient également le monde spirituel.

Dievo Asmuo Śrī Kṛṣṇa yra kupinas transcendentinės palaimos (ānanda-mayo ’bhyāsāt). Kai prieš 5 000 metų Jis apsireiškė Indijoje, Vṛndāvanoje, nuo pat vaikystės Jis buvo kupinas transcendentinio džiaugsmo. Užmušti demonę Pūtaną, demonus Aghą, Baką ir Pralambą Jam tebuvo maloni pramoga. Vṛndāvanos kaime Jis džiugiai leido laiką su Savo motina, broliu bei draugais, o kai Jis imdavosi išdaigininko sviesto vagiliaus vaidmens, visus aplinkinius pagaudavo nežemiška palaima. Sviesto vagiliaus vardas – jokia gėda, nes, vogdamas sviestą, Viešpats suteikė daug džiaugsmo Savo tyriems bhaktams. Visus Savo žygius Vṛndāvanoje Viešpats atliko, tenorėdamas suteikti malonumo Savo draugams. Viešpats apreiškė šiuos žaidimus, siekdamas patraukti Absoliučiosios Tiesos ieškotojų – spekuliatyviųjų mąstytojų ir akrobatų, praktikuojančių vadinamąją haṭha-yogą, dėmesį.

Śrī Kṛṣṇa, la Personne Suprême, jouit d’une félicité spirituelle absolue (ānanda-mayo ’bhyāsāt). Lorsqu’Il descendit sur terre il y a 5 000 ans à Vṛndāvana, en Inde, tous Ses divertissements, depuis Sa toute petite enfance, débordaient de félicité transcendantale. Même l’anéantissement de monstres comme Agha, Baka, Pūtanā et Pralamba n’était qu’un amusement pour Lui. Il Se divertissait dans Son village avec Sa mère, Son frère et Ses amis, et lorsqu’Il jouait le rôle d’un espiègle petit chapardeur de beurre, Il les remplissait tous d’une joie céleste. Sa réputation de chapardeur de beurre n’a rien de condamnable puisqu’Il n’agissait ainsi que pour la joie de Ses purs dévots. En fait, lorsque le Seigneur Se trouvait à Vṛndāvana, toutes Ses actions avaient pour objectif le plaisir de Ses compagnons. Il a aussi créé ces divertissements pour attirer l’attention des philosophes desséchés et des « contorsionnistes », pseudo-adeptes du haṭha-yoga, vers l’aspect personnel de la Vérité Absolue.

„Śrīmad-Bhāgavatam“ (10.12.11) Śukadeva Gosvāmis taip kalba apie Viešpaties ir Jo draugų piemenukų vaikystės žaidimus:

Dans le Śrīmad-Bhāgavatam (10.12.11), Śukadeva Gosvāmī commente ainsi les divertissements d’enfance du Seigneur en compagnie des jeunes pâtres de Vṛndāvana :

itthaṁ satāṁ brahma-sukhānubhūtyā
dāsyaṁ gatānāṁ para-daivatena
māyāśritānāṁ nara-dārakeṇa
sākaṁ vijahruḥ kṛta-puṇya-puñjāḥ
itthaṁ satāṁ brahma-sukhānubhūtyā
dāsyaṁ gatānāṁ para-daivatena
māyāśritānāṁ nara-dārakeṇa
sākaṁ vijahruḥ kṛta-puṇya-puñjāḥ

„Taip piemenėliai žaisdavo su Kṛṣṇa, su Tuo, kurį jñāniai suvokia kaip Brahmano švytėjimo šaltinį ir nori į Jį įsilieti, su Tuo, kurį amžinai tarnauti Viešpačiui pasiryžę bhaktai laiko Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu, ir su Tuo, kurį paprasti žmonės laiko paprasčiausiu vaiku. Ankstesniuose gyvenimuose piemenėliai buvo padarę daug gerų darbų, todėl galėjo šitaip bendrauti su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu.“

« Dieu, la Personne Absolue en qui les bhaktas reconnaissent le Seigneur Suprême qu’ils adorent dans un sentiment de service, que les jñānīs perçoivent sous la forme du Brahman impersonnel et béatifique, et que les matérialistes considèrent comme une personne ordinaire, jouait avec les jeunes pâtres de Vṛndāvana ; si ces jeunes pâtres pouvaient jouir de la présence du Seigneur, c’est grâce aux innombrables actes de piété qu’ils avaient accomplis au cours de leurs vies précédentes. »

Taigi Viešpats drauge su Savo dvasiniais palydovais visada skendi transcendentiniuose, meilės kupinuose žaidimuose. Viešpatį ir Jo palydovus sieja įvairūs ryšiai: śānta (neutralūs), dāsya (tarnystės), sakhya (draugystės), vātsalya (tėviškos meilės) ir mādhurya (sutuoktinių meilės).

Une relation particulière unit au Seigneur, dans un sentiment d’amour transcendantal, chacun de Ses purs dévots ; cette relation peut s’exprimer de cinq manières différentes : śānta (relation neutre ou passive), dāsya (relation unissant serviteur et maître), sakhya (relation d’amitié), vātsalya(relation unissant parents et enfants) et mādhurya (relation d’amour conjugal).

Pasakyta, kad Viešpats niekada nekelia kojos iš Vṛndāvana- dhāmos, todėl gali kilti klausimas, kaip Jis tvarko kūrinijos reikalus. „Bhagavad-gītā“ (13.14–18) atsako: Viešpaties pilnavertė dalis Paramātmā, Supersiela, aprėpia visą visatą. Ir nors nei su materialaus pasaulio kūrimu, nei su jo palaikymu ar naikinimu Pats Viešpats neturi nieko bendra, kaip Paramātmā (Supersiela), Jis yra ir kūrimo, ir palaikymo, ir naikinimo priežastis. Visos gyvosios esybės yra ātmos, sielos, o svarbiausioji, visas jas valdanti ātmā yra Paramātmā, Supersiela.

Il est dit que le Seigneur ne quitte jamais Vṛndāvana ; comment alors veille-t-Il au maintien de la création ? La Bhagavad-gītā (13.14–18) répond en disant que Kṛṣṇa pénètre partout dans l’univers matériel sous Sa forme de Paramātmā. Le Seigneur ne S’occupe pas personnellement de la création, du maintien et de la destruction de la manifestation cosmique ; Il y veille indirectement par l’entremise du Paramātmā, Son émanation plénière. Tous les êtres sont des ātmās (âmes spirituelles) et l’ātmā qui domine tous les autres est le Paramātmā, l’Âme Suprême.

Dievo pažinimo sistema, kuri čia dėstoma, iš tikrųjų yra didis mokslas. Materialistai mato ir gali analizuoti tik dvidešimt keturis materialiosios kūrinijos veiksnius, nes jie labai nedaug težino apie puruṣą, Viešpatį. Akinantis brahmajyoti švytėjimas transcendentalistus impersonalistus visiškai išmušė iš vėžių. Kas nori iki galo pažinti Absoliučiąją Tiesą, tas turi prasiskverbti pro dvidešimt keturių materijos pradmenų uždangą ir akinančio švytėjimo skraistę. Vienoje maldų „Śrī Īśopaniṣada“ kalba apie Viešpaties akinamos šviesos, hiraṇmaya-pātros, pašalinimą. Nepašalinus tos šviesos, negalima pamatyti tikrojo Dievo Asmens veido, t. y. iš tikrųjų pažinti Absoliučiąją Tiesą.

Ce système menant à la réalisation de Dieu est une grande science. Les sāṅkhya-yogīs matérialistes ne peuvent qu’analyser dans leur méditation les vingt-quatre éléments de la nature matérielle, car ils ne savent presque rien du Seigneur, le Puruṣa ; et les spiritualistes impersonnels, eux, sont détournés de la vision de Dieu par Son éclat éblouissant, le brahmajyoti. Or, la Vérité Absolue n’est réalisée dans tous Ses aspects que par celui qui sait voir, non seulement au-delà des vingt-quatre éléments matériels, mais aussi au-delà de la radiance du brahmajyoti. C’est pourquoi, dans l’Īśopaniṣad, on prie le Seigneur d’enlever le voile éblouissant (hiraṇmaya-pātra) qui cache Sa forme personnelle. À moins d’ôter ce voile, il nous est impossible de percevoir le vrai visage de la Personne Divine et de réaliser dans Sa plénitude la Vérité Absolue.

Aukščiausiojo Dievo Asmens Paramātmos aspektas – tai viena iš trijų visiškų Jo ekspansijų, arba viṣṇu-tattvų, kurios dar žinomos kaip puruṣa-avatāros. Viena iš šių viṣṇu-tattvų, esanti mūsų visatos viduje, vadinasi Kṣīrodakaśāyī Viṣṇu. Tai Viṣṇu, kuris priklauso svarbiausiųjų dievybių triadai (Brahmā, Viṣṇu ir Śiva) ir kuris yra visa aprėpianti Paramātmā, glūdinti visų be išimties individualių gyvų esybių širdyse. Antroji šios visatos viṣṇu-tattva vadinasi Garbhodakaśāyī Viṣṇu. Tai – bendra visų gyvųjų esybių Supersiela. Viršesnis už šiuos du Viṣṇu yra Kāraṇodakaśāyī Viṣṇu, kuris guli Priežasčių Vandenyne. Jis – visų visatų kūrėjas. Yogos sistema moko rimtą pasekėją pakilti virš dvidešimt keturių materialiųjų kosminio pasaulio pradmenų ir savo akimis pamatyti viṣṇu-tattvas. Empirinė filosofija padeda patirti beasmenį brahmajyoti, akinantį transcendentinio Viešpaties Śrī Kṛṣṇos kūno švytėjimą. „Bhagavad-gītā“ (14.27) ir „Brahma-saṁhitā“ (5.40) patvirtina, kad brahmajyoti švytėjimą skleidžia Kṛṣṇa:

Le Paramātmā, l’Âme Suprême sise au cœur de chaque être, est l’une des trois émanations plénières de la Personne Suprême, les viṣṇu-tattvas réunis sous le nom de puruṣa-avatāras. On l’appelle aussi Kṣīrodakaśāyī Viṣṇu, et Il est le Viṣṇu de la triade Brahmā, Viṣṇu, Śiva. Garbhodakaśāyī Viṣṇu, l’Âme cosmique suprême, est la deuxième émanation plénière ; au-delà de ces deux viṣṇu-tattvas Se trouve Kāraṇodakaśāyī Viṣṇu, le créateur de tous les univers. Le yoga apprend à ceux qui étudient sérieusement la science spirituelle à percevoir ces viṣṇu-tattvas après s’être élevés au-delà des vingt-quatre éléments de la nature matérielle, tandis que l’étude de la philosophie empirique les aide à réaliser le brahmajyoti impersonnel. La Bhagavad-gītā (14.27) atteste que le brahmajyoti est la radiance émanant du corps transcendantal de Kṛṣṇa et la Brahma-saṁhitā (5.40) le confirme ainsi :

yasya prabhā prabhavato jagad-aṇḍa-koṭi-
koṭiṣv aśeṣa-vasudhādi vibhūti-bhinnam
tad brahma niṣkalam anantam aśeṣa-bhūtaṁ
govindam ādi-puruṣaṁ tam ahaṁ bhajāmi
yasya prabhā prabhavato jagad-aṇḍa-koṭi-
koṭiṣv aśeṣa-vasudhādi vibhūti-bhinnam
tad brahma niṣkalam anantam aśeṣa-bhūtaṁ
govindam ādi-puruṣaṁ tam ahaṁ bhajāmi

„Milijonų milijonuose visatų yra nesuskaičiuojama daugybė planetų. Kiekviena jų turi savo vietą kosmose ir yra nepakartojama. Visos šios planetos yra susitelkusios atokiame brahmajyoti kamputyje. Brahmajyoti – tai ne kas kita, kaip Aukščiausiojo Dievo Asmens, kurį aš garbinu, spinduliai.“ Šita „Brahma-saṁhitos“ mantra liudija apie tai, kad jos autorius yra iš tiesų paniręs į Absoliučiąją Tiesą, ir jos žodžius patvirtina aptariamoji, penkioliktoji „Śrī Īśopaniṣados“ śruti-mantra. Ši „Īśopaniṣados“ mantra – tai nuoširdi malda Viešpačiui, kurioje prašoma pašalinti brahmajyoti, kad būtų galima pamatyti tikrąjį Viešpaties veidą. Brahmajyoti švytėjimas smulkiai aprašytas ir keliose „Muṇḍaka Upaniṣados“ mantrose (2.2.10–12):

« Il existe, de par les millions d’univers, d’innombrables planètes, et chacune d’elles est différente des autres en raison de sa constitution cosmique ; mais toutes se trouvent seulement dans un coin du brahmajyoti. Ce brahmajyoti n’est que la radiance émanant du corps de la Personne Suprême, Govinda, à qui je voue mon adoration. » Plusieurs mantras de la Muṇḍaka Upaniṣad (2.2.10–12) donnent encore d’autres détails sur le brahmajyoti :

hiraṇmaye pare kośe
virajaṁ brahma niṣkalam
tac chubhraṁ jyotiṣāṁ jyotis
tad yad ātma-vido viduḥ
hiraṇmaye pare kośe
virajaṁ brahma niṣkalam
tac chubhraṁ jyotiṣāṁ jyotis
tad yad ātma-vido viduḥ
na tatra sūryo bhāti na candra-tārakaṁ
nemā vidyuto bhānti kuto ’yam agniḥ
tam eva bhāntam anu bhāti sarvaṁ
tasya bhāsā sarvam idaṁ vibhāti
na tatra sūryo bhāti na candra-tārakaṁ
nemā vidyuto bhānti kuto ’yam agniḥ
tam eva bhāntam anu bhāti sarvaṁ
tasya bhāsā sarvam idaṁ vibhāti
brahmaivedam amṛtaṁ purastād brahma
paścād brahma dakṣiṇataś cottareṇa
adhaś cordhvaṁ ca prasṛtaṁ brahmai-
vedaṁ viśvam idaṁ variṣṭham
brahmaivedam amṛtaṁ purastād brahma
paścād brahma dakṣiṇataś cottareṇa
adhaś cordhvaṁ ca prasṛtaṁ brahmai-
vedaṁ viśvam idaṁ variṣṭham

„Bekraštėje dvasinėje karalystėje, anapus materijos kiauto, švyti materijos nepaliestas Brahmanas. Jo akinamai baltą šviesą transcendentalistai laiko visų šviesų šviesa. Dvasinėje karalystėje nereikalinga nei saulės šviesa, nei mėnesiena, nei ugnis ar elektra. Materialaus pasaulio šviesa tėra šios pirminės šviesos blausus atšvaitas. Brahmanas plyti priešakyje mūsų ir už mūsų nugaros, Jis šiaurėje, pietuose, rytuose ir vakaruose, viršum mūsų galvos ir po mūsų kojomis. Kitaip sakant, viršiausioji Brahmano šviesa pasklidusi visur, ir materialiame, ir dvasiniame danguje.“

« Au-delà de l’enveloppe matérielle, dans le royaume spirituel, se trouve la radiance infinie du Brahman, qui n’est aucunement souillée par la matière. Cette lumière blanche et éclatante est pour les spiritualistes la lumière d’entre les lumières. En ce royaume, il n’est nul besoin de la clarté du soleil ou de la lune, du feu ou de l’électricité. En vérité, tous les moyens de s’éclairer dans l’univers matériel ne sont que le reflet de cette lumière suprême. Ce Brahman est partout, devant, derrière, au nord, au sud, à l’est et à l’ouest, au-dessus et en dessous. En d’autres termes, sa radiance illimitée s’étend aussi bien dans les cieux matériels que dans les cieux spirituels. »

Iki galo pažinti tiesą – tai suvokti Kṛṣṇą, kaip Brahmano švytėjimo pirminį šaltinį. Išsamių mokslinių žinių apie Kṛṣṇą galime gauti iš „Śrīmad-Bhāgavatam“ bei kitų šventraščių. „Śrīmad- Bhāgavatam“ autorius Śrīla Vyāsadeva teigia, kad apie Aukščiausiąją Tiesą vienas kalba kaip apie Brahmaną, kitas – kaip apie Paramātmą, o trečias – kaip apie Bhagavāną, nelygu, kiek kas yra Ją pažinęs. Śrīla Vyāsadeva niekur neteigė, kad Aukščiausioji Tiesa yra jīva, paprasta gyvoji esybė. Gyvosios esybės negalima laikyti visagale Aukščiausiąja Tiesa. Jeigu ji būtų Aukščiausiasis, tai jai nereiktų prašyti Viešpaties, kad Jis praskleistų akinamą skraistę ir parodytų Savo tikrąjį pavidalą.

Ce mantra de la Śrī Īśopaniṣad est donc une humble prière adressée au Seigneur pour qu’Il écarte le voile du brahmajyoti et nous permette de voir Son vrai visage.

La connaissance parfaite consiste à connaître la source du Brahman, Śrī Kṛṣṇa. Elle est contenue dans des Écritures comme le Śrīmad-Bhāgavatam, qui élabore en détail la science de la réalisation de Dieu. Śrīla Vyāsadeva, son auteur, y établit que la Vérité Absolue peut être perçue sous la forme du Brahman, du Paramātmā ou de Bhagavān selon le degré de réalisation de chacun ; mais jamais il ne décrit la Vérité Suprême comme étant le jīva, le simple être vivant. Celui-ci ne doit jamais être considéré comme la Vérité Suprême et toute-puissante ; s’il l’était, quel besoin aurait-il de prier le Seigneur pour qu’Il ôte Son voile éblouissant et montre Son vrai visage.

Taigi galima daryti išvadą, kad žmogus, kuris neturi žinių apie Aukščiausiosios Tiesos galias, tegali būti pažinęs Brahmaną. Analogiškai, žmogus, suvokiantis materialias Viešpaties galias, bet neturintis žinių apie dvasines, arba turintis jų per mažai, yra pažinęs Paramātmą. Pažinus tiek Brahmaną, tiek Paramātmą, Aukščiausioji Tiesa teatsiskleidžia dalinai. Tačiau kai nukrinta hiraṇmaya-pātros skraistė ir žmogus pažįsta Aukščiausiąjį Dievo Asmenį Śrī Kṛṣṇą visoje Jo didybėje, jis suvokia, kad Viešpats Śrī Kṛṣṇa, žinomas Vāsudevos vardu, yra viskas: Brahmanas, Paramātmā ir Bhagavānas (vāsudevaḥ sarvam iti). Jis, Bhagavānas, – tai medžio šaknys, o Brahmanas ir Paramātmā – jo šakos.

En conclusion, on réalise le Brahman impersonnel lorsqu’on ignore les diverses énergies de la Vérité Absolue, et on réalise le Paramātmā lorsque l’on prend conscience de Ses énergies matérielles tout en ne connaissant pas ou très peu Ses énergies spirituelles. Ces formes de réalisation de la Vérité Absolue sont donc toutes deux incomplètes. Mais lorsqu’on est pleinement réalisé, après que le Seigneur a enlevé l’hiraṇmaya-pātra, le voile éblouissant, on comprend que Kṛṣṇa, Vāsudeva, est tout (vāsudevaḥ sarvam iti). Il est à la fois le Brahman, le Paramātmā et Bhagavān. Kṛṣṇa, ou Bhagavān, est la racine, et le Brahman et le Paramātmā sont Ses branches.

„Bhagavad-gītoje“ (6.46–47) palyginami ir apibūdinami trys transcendentalistų tipai: beasmenio Brahmano garbintojai (jñāniai), Paramātmos garbintojai (yogai) ir atsidavę Viešpaties Śrī Kṛṣṇos pasekėjai (bhaktai). „Bhagavad-gītoje“ teigiama, kad studijuojantys Vedas jñāniai tobulesni už paprastus žmones, kurie dirba dėl naudos. Už jñānius tobulesni yogai, o iš visų yogų tobuliausias yra tas, kuris visas savo jėgas atiduoda tarnauti Viešpačiui. Apibendrinant galima teigti, kad filosofas yra tobulesnis už tą, kuris dirba dėl naudos, o mistikas tobulesnis už filosofą. O iš visų yogų mistikų tobuliausi yra tie, kurie praktikuoja bhakti-yogą ir nuolat tarnauja Viešpačiui. „Śrī Īśopaniṣada“ nukreipia mus siekti šio tobulumo.

À ces trois degrés de réalisation correspondent trois catégories de spiritualistes : les jñānīs (ceux qui révèrent le Brahman impersonnel), les yogīs (ceux qui révèrent le Paramātmā) et les bhaktas (les dévots du Seigneur, Śrī Kṛṣṇa). La Bhagavad-gītā (6.46–47) fait une analyse comparative de ces trois catégories et précise que celui qui cultive la connaissance védique, le jñānī, est supérieur à l’homme ordinaire qui n’agit qu’en vue de jouir du fruit de ses actes ; mais le yogī surpasse le jñānī et, de tous les yogīs, celui qui sert constamment le Seigneur de tout son être (le bhakta) est le plus grand. En résumé, le philosophe est plus évolué que celui qui peine pour quelque bienfait matériel, le yogī est supérieur au philosophe et le bhakti-yogī, celui qui sert constamment le Seigneur, est le plus élevé de tous. Et c’est vers cette perfection que nous guide la Śrī Īśopaniṣad.