Penkiolikta mantra

Petnajsta mantra

Tekstas

Besedilo

hiraṇmayena pātreṇa
satyasyāpihitaṁ mukham
tat tvaṁ pūṣann apāvṛṇu
satya-dharmāya dṛṣṭaye

Synonyms

hiraṇmayena — auksinio švytėjimo; pātreṇa — akinančios šviesos skraistės; satyasya — Aukščiausiosios Tiesos; apihitam — slepiamas; mukham — veidas; tat — šią skraistę; tvam — Savo; pūṣan — o globėjau; apāvṛṇu — malonėk pašalinti; satya — tyram; dharmāya — bhaktui; dṛṣṭaye — apsireikšdamas.

hiraṇmayena — z zlatim sijajem; pātreṇa — s slepečim zakrivalom; satyasya — Vrhovne Resnice; apihitam — prekrit; mukham — obraz; tat — to zakrivalo; tvam — Ti; pūṣan — o vzdrževalec; apāvṛṇu — prosim, odstrani; satya — čistemu; dharmāya — bhakti; dṛṣṭaye — v pogled.

Translation

O Viešpatie, visos gyvybės globėjau, akinamas švytėjimas slepia tikrąjį Tavo veidą. Praskleiski šią šviesos skraistę ir pasirodyk Savo tyram bhaktui.

O moj Gospod, vzdrževalec vseh živih bitij, slepeč sijaj zakriva Tvoje pravo obličje. Prosim, odstri to zakrivalo in se pokaži Svojemu čistemu bhakti.

Purport

„Bhagavad-gītoje“ (14.27) Viešpats akinamą Savo kūno švytėjimą (brahmajyoti) aprašo taip:

V Bhagavad-gīti (14.27) Gospod takole pojasnjuje Svoje žarke (brahmajyoti), slepeč sijaj Svoje podobe:

brahmaṇo hi pratiṣṭhāham
amṛtasyāvyayasya ca
śāśvatasya ca dharmasya
sukhasyaikāntikasya ca

„Aš esu beasmenio Brahmano pagrindas. Brahmanas yra nemirtingas, nesunaikinamas ir amžinas. Brahmanas – tai pirminė aukščiausios laimės būsena.“

Brahmanas, Paramātmā ir Bhagavānas – tai trys vienos ir tos pačios Absoliučiosios Tiesos aspektai. Pradedančiajam lengviausiai suvokiamas Brahmanas. Paramātmą, Supersielą, pažįsta jau dvasiškai patobulėjęs žmogus. Ir visgi tobuliausia Absoliučiosios Tiesos pažinimo pakopa yra Bhagavāno pažinimas. Šią mintį patvirtina ir „Bhagavad-gītā“ (7.7). Viešpats čia sako, kad Jis yra galutinė Absoliučiosios Tiesos išraiška (mattaḥ parataraṁ nānyat). Todėl Kṛṣṇa yra brahmajyoti bei visa aprėpiančios Absoliučiosios Tiesos aspekto, Paramātmos, šaltinis. Toliau „Bhagavad-gītoje“ (10.42) Kṛṣṇa plėtoja šią mintį:

»Jaz sem osnova brezosebnega Brahmana, ki je nesmrten, neuničljiv in večen ter je izhodišče najvišje sreče.« Brahman, Paramātmā in Bhagavān so trije vidiki Absolutne Resnice. Začetniki najlažje zaznajo Brahman, Paramātmo (Naddušo) spoznajo naprednejši, spoznanje Bhagavāna pa je najvišje. To potrjuje Bhagavad-gītā (7.7), kjer Gospod Kṛṣṇa o Sebi pravi, da je najvišji vidik Absolutne Resnice: mattaḥ parataraṁ nānyat. Zato je Kṛṣṇa vir tako brahmajyotija kot vseprežemajoče Paramātme. Malo naprej v Bhagavad-gīti (10.42) Kṛṣṇa to še dodatno pojasni:

atha vā bahunaitena
kiṁ jñātena tavārjuna
viṣṭabhyāham idaṁ kṛtsnam
ekāṁśena sthito jagat

„Tačiau ar būtina, Arjuna, taip nuodugniai viską žinoti? Juk viena mažyte Savo dalele Aš aprėpiu ir palaikau visą šią visatą.“ Taip viena visiškoji Viešpaties ekspansija, visa aprėpianti Paramātmā, palaiko ištisą materialią kosmoso kūriniją ir visa tai, kas egzistuoja dvasiniame pasaulyje. Todėl ši „Śrī Īśopaniṣados“ śruti-mantra vadina Viešpatį pūṣan, viršiausiu globėju.

»Toda čemu ti bo vse to podrobno znanje, Arjuna? Z enim samim delcem Sebe prežemam in vzdržujem celotno vesolje.« Kṛṣṇa tako z eno od Svojih popolnih emanacij – vseprežemajočo Paramātmo – vzdržuje celotno materialno stvarstvo. Vzdržuje pa tudi vse pojavne oblike duhovnega sveta. Zato ta śruti-mantra Śrī Īśopaniṣad Gospoda naslavlja s pūṣan, vrhovni vzdrževalec.

Dievo Asmuo Śrī Kṛṣṇa yra kupinas transcendentinės palaimos (ānanda-mayo ’bhyāsāt). Kai prieš 5 000 metų Jis apsireiškė Indijoje, Vṛndāvanoje, nuo pat vaikystės Jis buvo kupinas transcendentinio džiaugsmo. Užmušti demonę Pūtaną, demonus Aghą, Baką ir Pralambą Jam tebuvo maloni pramoga. Vṛndāvanos kaime Jis džiugiai leido laiką su Savo motina, broliu bei draugais, o kai Jis imdavosi išdaigininko sviesto vagiliaus vaidmens, visus aplinkinius pagaudavo nežemiška palaima. Sviesto vagiliaus vardas – jokia gėda, nes, vogdamas sviestą, Viešpats suteikė daug džiaugsmo Savo tyriems bhaktams. Visus Savo žygius Vṛndāvanoje Viešpats atliko, tenorėdamas suteikti malonumo Savo draugams. Viešpats apreiškė šiuos žaidimus, siekdamas patraukti Absoliučiosios Tiesos ieškotojų – spekuliatyviųjų mąstytojų ir akrobatų, praktikuojančių vadinamąją haṭha-yogą, dėmesį.

Śrī Kṛṣṇa, Božanska Osebnost, je vedno poln duhovne blaženosti (ānanda-mayo 'bhyāsāt) – tak je bil od vsega začetka Svojih otroških zabav, ko je pred pet tisoč leti živel v indijski vasici Vṛndāvani. Številne demone, kot so bili Agha, Baka, Pūtanā in Pralamba, je pobil za zabavo. V Vṛndāvani je užival v družbi matere, brata in prijateljev. Ko Se je vživel v vlogo nagajivega kradljivca masla, so vsi Njegovi družabniki uživali v nebeški blaženosti. Čeprav Gospod slovi kot kradljivec masla, Mu ne moremo ničesar očitati, saj je s tem Svoje čiste bhakte polnil z radostjo. Vsa Gospodova dejanja v Vṛndāvani so bila namenjena radosti Njegovih tamkajšnjih družabnikov. Gospod je ustvaril Svoje zabave, da bi pritegnil suhoparne umovalce in akrobate s tako imenovane poti haṭha-yoge, ki želijo poiskati Absolutno Resnico.

„Śrīmad-Bhāgavatam“ (10.12.11) Śukadeva Gosvāmis taip kalba apie Viešpaties ir Jo draugų piemenukų vaikystės žaidimus:

Śukadeva Gosvāmī v Śrīmad-Bhāgavatamu (10.12.11) pravi o Gospodovi igri s prijatelji naslednje:

itthaṁ satāṁ brahma-sukhānubhūtyā
dāsyaṁ gatānāṁ para-daivatena
māyāśritānāṁ nara-dārakeṇa
sākaṁ vijahruḥ kṛta-puṇya-puñjāḥ

„Taip piemenėliai žaisdavo su Kṛṣṇa, su Tuo, kurį jñāniai suvokia kaip Brahmano švytėjimo šaltinį ir nori į Jį įsilieti, su Tuo, kurį amžinai tarnauti Viešpačiui pasiryžę bhaktai laiko Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu, ir su Tuo, kurį paprasti žmonės laiko paprasčiausiu vaiku. Ankstesniuose gyvenimuose piemenėliai buvo padarę daug gerų darbų, todėl galėjo šitaip bendrauti su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu.“

»Vsevišnji Gospod, ki Ga jñānīji dojemajo kot blaženi brezosebni Brahman ter Mu bhakte služijo in Ga častijo kot Vsevišnjo Božansko Osebnost, posvetni ljudje pa Ga vidijo kot navadnega človeka, Se je igral s pastirčki, ki so svoj položaj dosegli s številnimi pobožnimi dejanji.«

Taigi Viešpats drauge su Savo dvasiniais palydovais visada skendi transcendentiniuose, meilės kupinuose žaidimuose. Viešpatį ir Jo palydovus sieja įvairūs ryšiai: śānta (neutralūs), dāsya (tarnystės), sakhya (draugystės), vātsalya (tėviškos meilės) ir mādhurya (sutuoktinių meilės).

Gospod se tako vedno posveča ljubečim transcendentalnim dejavnostim s Svojimi duhovnimi družabniki v raznih odnosih, kot so śānta (nedejaven), dāsya (služabniški), sakhya (prijateljski), vātsalya (starševski) in mādhurya (ljubezenski).

Pasakyta, kad Viešpats niekada nekelia kojos iš Vṛndāvana- dhāmos, todėl gali kilti klausimas, kaip Jis tvarko kūrinijos reikalus. „Bhagavad-gītā“ (13.14–18) atsako: Viešpaties pilnavertė dalis Paramātmā, Supersiela, aprėpia visą visatą. Ir nors nei su materialaus pasaulio kūrimu, nei su jo palaikymu ar naikinimu Pats Viešpats neturi nieko bendra, kaip Paramātmā (Supersiela), Jis yra ir kūrimo, ir palaikymo, ir naikinimo priežastis. Visos gyvosios esybės yra ātmos, sielos, o svarbiausioji, visas jas valdanti ātmā yra Paramātmā, Supersiela.

Človek bi se lahko vprašal, kako se lahko Gospod Kṛṣṇa posveti stvarjenju, če, kot pravijo, nikoli ne odide iz Vṛndāvana-dhāme. Na to odgovarja Bhagavad-gītā (13.14–18): Gospod s Svojim popolnim delom Paramātmo (Naddušo) prežema celotno materialno stvarstvo. Čeprav osebno ni povezan s stvarjenjem, vzdrževanjem in uničenjem, je kot Paramātmā vzrok vseh teh dejanj. Vsako živo bitje je ātmā (duša), vrhovna ātmā, ki vse druge nadzira, pa je Paramātmā (Nadduša).

Dievo pažinimo sistema, kuri čia dėstoma, iš tikrųjų yra didis mokslas. Materialistai mato ir gali analizuoti tik dvidešimt keturis materialiosios kūrinijos veiksnius, nes jie labai nedaug težino apie puruṣą, Viešpatį. Akinantis brahmajyoti švytėjimas transcendentalistus impersonalistus visiškai išmušė iš vėžių. Kas nori iki galo pažinti Absoliučiąją Tiesą, tas turi prasiskverbti pro dvidešimt keturių materijos pradmenų uždangą ir akinančio švytėjimo skraistę. Vienoje maldų „Śrī Īśopaniṣada“ kalba apie Viešpaties akinamos šviesos, hiraṇmaya-pātros, pašalinimą. Nepašalinus tos šviesos, negalima pamatyti tikrojo Dievo Asmens veido, t. y. iš tikrųjų pažinti Absoliučiąją Tiesą.

Ta sistem spoznavanja Boga je velika znanost. Posvetni sāṅkhya-yogīji lahko samo analizirajo štiriindvajset dejavnikov materialnega stvarjenja in meditirajo o njih, saj puruṣo (Gospoda) komaj kaj poznajo. Tiste, ki se posvečajo brezosebni duhovnosti, pa slepeč sijaj brahmajyotija samo zmede. Če hočemo v polnosti videti Absolutno Resnico, moramo predreti štiriindvajset materialnih elementov in se dvigniti tudi nad slepeči sijaj. Śrī Īśopaniṣad nas z molitvijo, naj Gospod odstrani hiraṇmaya-pātro (slepeče zakrivalo), vodi v to smer. Če Gospod Svojega zakrivala ne odstre, ne moremo nikoli uzreti pravega obličja Božanske Osebnosti in zares spoznati Absolutne Resnice.

Aukščiausiojo Dievo Asmens Paramātmos aspektas – tai viena iš trijų visiškų Jo ekspansijų, arba viṣṇu-tattvų, kurios dar žinomos kaip puruṣa-avatāros. Viena iš šių viṣṇu-tattvų, esanti mūsų visatos viduje, vadinasi Kṣīrodakaśāyī Viṣṇu. Tai Viṣṇu, kuris priklauso svarbiausiųjų dievybių triadai (Brahmā, Viṣṇu ir Śiva) ir kuris yra visa aprėpianti Paramātmā, glūdinti visų be išimties individualių gyvų esybių širdyse. Antroji šios visatos viṣṇu-tattva vadinasi Garbhodakaśāyī Viṣṇu. Tai – bendra visų gyvųjų esybių Supersiela. Viršesnis už šiuos du Viṣṇu yra Kāraṇodakaśāyī Viṣṇu, kuris guli Priežasčių Vandenyne. Jis – visų visatų kūrėjas. Yogos sistema moko rimtą pasekėją pakilti virš dvidešimt keturių materialiųjų kosminio pasaulio pradmenų ir savo akimis pamatyti viṣṇu-tattvas. Empirinė filosofija padeda patirti beasmenį brahmajyoti, akinantį transcendentinio Viešpaties Śrī Kṛṣṇos kūno švytėjimą. „Bhagavad-gītā“ (14.27) ir „Brahma-saṁhitā“ (5.40) patvirtina, kad brahmajyoti švytėjimą skleidžia Kṛṣṇa:

Paramātmā, eden od vidikov Vsevišnjega Gospoda, je ena od treh popolnih emanacij oziroma viṣṇu-tattev, ki jih poznamo pod skupnim imenom puruṣa-avatāre. Viṣṇu-tattva znotraj vesolja se imenuje Kṣīrodakaśāyī Viṣṇu. Med tremi glavnimi božanstvi – Brahmo, Viṣṇujem in Śivo – je On Viṣṇu in vseprežemajoča Paramātmā v vsakem posameznem živem bitju. Druga viṣṇu-tattva v vesolju je Garbhodakaśāyī Viṣṇu, skupna Nadduša vseh živih bitij. Nad tema dvema je Kāraṇodakaśāyī Viṣṇu, ki leži na Vzročnem oceanu. Ta je stvarnik vseh vesolj. Sistem joge resne učence uči, kako se po dvigu nad štiriindvajset materialnih elementov vesoljnega stvarjenja srečati z viṣṇu-tattvami. Negovanje empirične filozofije nam pomaga spoznati brezosebni brahmajyoti oziroma slepeč sijaj transcendentalnega telesa Gospoda Śrī Kṛṣṇe. Da je brahmajyoti Kṛṣṇov sijaj, potrjuje Bhagavad-gītā (14.27) pa tudi Brahma-saṁhitā (5.40):

yasya prabhā prabhavato jagad-aṇḍa-koṭi-
koṭiṣv aśeṣa-vasudhādi vibhūti-bhinnam
tad brahma niṣkalam anantam aśeṣa-bhūtaṁ
govindam ādi-puruṣaṁ tam ahaṁ bhajāmi

„Milijonų milijonuose visatų yra nesuskaičiuojama daugybė planetų. Kiekviena jų turi savo vietą kosmose ir yra nepakartojama. Visos šios planetos yra susitelkusios atokiame brahmajyoti kamputyje. Brahmajyoti – tai ne kas kita, kaip Aukščiausiojo Dievo Asmens, kurį aš garbinu, spinduliai.“ Šita „Brahma-saṁhitos“ mantra liudija apie tai, kad jos autorius yra iš tiesų paniręs į Absoliučiąją Tiesą, ir jos žodžius patvirtina aptariamoji, penkioliktoji „Śrī Īśopaniṣados“ śruti-mantra. Ši „Īśopaniṣados“ mantra – tai nuoširdi malda Viešpačiui, kurioje prašoma pašalinti brahmajyoti, kad būtų galima pamatyti tikrąjį Viešpaties veidą. Brahmajyoti švytėjimas smulkiai aprašytas ir keliose „Muṇḍaka Upaniṣados“ mantrose (2.2.10–12):

»V milijonih in milijonih vesolj obstaja nešteto planetov in prav vsi so si po svoji sestavi in naravi različni. Zbrani so v kotu brahmajyotija, ki je le osebni sijaj mojega čaščenega Govinde, Vsevišnje Božanske Osebnosti.« Ta mantra Brahma-saṁhite izraža raven resničnega spoznanja Absolutne Resnice in petnajsta śruti-mantra Śrī Īśopaniṣad jo uveljavi kot pot spoznavanja. Ta mantra Īśopaniṣad je preprosta molitev h Gospodu, naj odstrani brahmajyoti, da bi lahko videli Njegovo pravo obličje. Sijaj brahmajyotija podrobno opisuje več manter Muṇḍake Upaniṣad (2.2.10–12):

hiraṇmaye pare kośe
virajaṁ brahma niṣkalam
tac chubhraṁ jyotiṣāṁ jyotis
tad yad ātma-vido viduḥ

na tatra sūryo bhāti na candra-tārakaṁ
nemā vidyuto bhānti kuto ’yam agniḥ
tam eva bhāntam anu bhāti sarvaṁ
tasya bhāsā sarvam idaṁ vibhāti

brahmaivedam amṛtaṁ purastād brahma
paścād brahma dakṣiṇataś cottareṇa
adhaś cordhvaṁ ca prasṛtaṁ brahmai-
vedaṁ viśvam idaṁ variṣṭham

„Bekraštėje dvasinėje karalystėje, anapus materijos kiauto, švyti materijos nepaliestas Brahmanas. Jo akinamai baltą šviesą transcendentalistai laiko visų šviesų šviesa. Dvasinėje karalystėje nereikalinga nei saulės šviesa, nei mėnesiena, nei ugnis ar elektra. Materialaus pasaulio šviesa tėra šios pirminės šviesos blausus atšvaitas. Brahmanas plyti priešakyje mūsų ir už mūsų nugaros, Jis šiaurėje, pietuose, rytuose ir vakaruose, viršum mūsų galvos ir po mūsų kojomis. Kitaip sakant, viršiausioji Brahmano šviesa pasklidusi visur, ir materialiame, ir dvasiniame danguje.“

»V duhovnem kraljestvu, onkraj materialnega prekrivala, je brezmejni sijaj brezmadežnega Brahmana. Samospoznane duše razumejo, da je ta sijoča bela svetloba luč vseh luči. V tem kraljestvu ni potrebe po svetlobi sonca, meseca, ognja ali električni razsvetljavi. Resnično, vsaka svetloba v materialnem svetu je samo odsev te vrhovne luči. Brahman je spredaj in zadaj, na severu, jugu, vzhodu in zahodu, pa tudi zgoraj in spodaj. Sijaj vrhovnega Brahmana se torej širi tako po materialnem kot duhovnem nebu.«

Iki galo pažinti tiesą – tai suvokti Kṛṣṇą, kaip Brahmano švytėjimo pirminį šaltinį. Išsamių mokslinių žinių apie Kṛṣṇą galime gauti iš „Śrīmad-Bhāgavatam“ bei kitų šventraščių. „Śrīmad- Bhāgavatam“ autorius Śrīla Vyāsadeva teigia, kad apie Aukščiausiąją Tiesą vienas kalba kaip apie Brahmaną, kitas – kaip apie Paramātmą, o trečias – kaip apie Bhagavāną, nelygu, kiek kas yra Ją pažinęs. Śrīla Vyāsadeva niekur neteigė, kad Aukščiausioji Tiesa yra jīva, paprasta gyvoji esybė. Gyvosios esybės negalima laikyti visagale Aukščiausiąja Tiesa. Jeigu ji būtų Aukščiausiasis, tai jai nereiktų prašyti Viešpaties, kad Jis praskleistų akinamą skraistę ir parodytų Savo tikrąjį pavidalą.

Popolno znanje imamo, če poznamo Kṛṣṇo kot vir sijaja Brahmana. Pridobimo si ga lahko iz svetih spisov, kot je Śrīmad-Bhāgavatam, ki popolno opredeljujejo znanost o Kṛṣṇi. V Śrīmad-Bhāgavatamu je njegov avtor Śrīla Vyāsadeva pojasnil, da lahko Vrhovno Resnico opisujemo skladno s svojim spoznanjem kot Brahman, Paramātmo ali Bhagavāna. Śrīla Vyāsadeva nikoli ne trdi, da je jīva (navadno živo bitje) vsemogočna Vrhovna Resnica. Živega bitja nikoli ne bi smeli imeti za Boga. Če bi bilo vsemogočno, ne bi molilo h Gospodu, naj odstrani slepeče zakrivalo in pokaže Svoje pravo obličje.

Taigi galima daryti išvadą, kad žmogus, kuris neturi žinių apie Aukščiausiosios Tiesos galias, tegali būti pažinęs Brahmaną. Analogiškai, žmogus, suvokiantis materialias Viešpaties galias, bet neturintis žinių apie dvasines, arba turintis jų per mažai, yra pažinęs Paramātmą. Pažinus tiek Brahmaną, tiek Paramātmą, Aukščiausioji Tiesa teatsiskleidžia dalinai. Tačiau kai nukrinta hiraṇmaya-pātros skraistė ir žmogus pažįsta Aukščiausiąjį Dievo Asmenį Śrī Kṛṣṇą visoje Jo didybėje, jis suvokia, kad Viešpats Śrī Kṛṣṇa, žinomas Vāsudevos vardu, yra viskas: Brahmanas, Paramātmā ir Bhagavānas (vāsudevaḥ sarvam iti). Jis, Bhagavānas, – tai medžio šaknys, o Brahmanas ir Paramātmā – jo šakos.

Sklenemo lahko, da brezosebni Brahman spoznajo tisti, ki nimajo znanja o energijah Vrhovne Resnice. S spoznanjem Gospodovih materialnih energij ter pičlim ali nikakršnim znanjem o Njegovih duhovnih energijah pa spoznamo Paramātmo. Zato sta tako spoznanje Brahmana kot Paramātme le delni spoznanji Absolutne Resnice. Ko pa po odstranitvi hiraṇmaya-pātre v polnem veličastju spoznamo Vsevišnjo Božansko Osebnost, Śrī Kṛṣṇo, se zavemo vāsudevaḥ sarvam iti: Gospod Śrī Kṛṣṇa, znan kot Vāsudeva, je vse – Brahman, Paramātmā in Bhagavān. Kot Bhagavān je korenina, Brahman in Paramātmā pa sta Njegovi veji.

„Bhagavad-gītoje“ (6.46–47) palyginami ir apibūdinami trys transcendentalistų tipai: beasmenio Brahmano garbintojai (jñāniai), Paramātmos garbintojai (yogai) ir atsidavę Viešpaties Śrī Kṛṣṇos pasekėjai (bhaktai). „Bhagavad-gītoje“ teigiama, kad studijuojantys Vedas jñāniai tobulesni už paprastus žmones, kurie dirba dėl naudos. Už jñānius tobulesni yogai, o iš visų yogų tobuliausias yra tas, kuris visas savo jėgas atiduoda tarnauti Viešpačiui. Apibendrinant galima teigti, kad filosofas yra tobulesnis už tą, kuris dirba dėl naudos, o mistikas tobulesnis už filosofą. O iš visų yogų mistikų tobuliausi yra tie, kurie praktikuoja bhakti-yogą ir nuolat tarnauja Viešpačiui. „Śrī Īśopaniṣada“ nukreipia mus siekti šio tobulumo.

Bhagavad-gītā (6.46–47) primerjalno razčlenjuje tri vrste ljudi, ki si prizadevajo za popolnost – častilce brezosebnega Brahmana (jñānīje), Paramātme (jogije) in Gospoda Śrī Kṛṣṇe (bhakte). Pojasnjuje, da so jñānīji, ki negujejo vedsko znanje, boljši od navadnih ljudi, ki si želijo sadov svojega dela; jogiji so celo nad jñānīji; med vsemi jogiji pa je najvišji tisti, ki po svojih močeh z vsem srcem nenehno služi Gospodu. Če povzamemo, filozof je boljši od delavca, mistik je nad filozofom, med vsemi mističnimi jogiji pa je najvišji tisti, ki se posveča bhakti-yogi in ves čas služi Gospodu. Śrī Īśopaniṣad nas usmerja k takšni popolnosti.