„Bhagavad-gītoje“ (14.27) Viešpats akinamą Savo kūno švytėjimą (brahmajyoti) aprašo taip:

„Aš esu beasmenio Brahmano pagrindas. Brahmanas yra nemirtingas, nesunaikinamas ir amžinas. Brahmanas – tai pirminė aukščiausios laimės būsena.“

Brahmanas, Paramātmā ir Bhagavānas – tai trys vienos ir tos pačios Absoliučiosios Tiesos aspektai. Pradedančiajam lengviausiai suvokiamas Brahmanas. Paramātmą, Supersielą, pažįsta jau dvasiškai patobulėjęs žmogus. Ir visgi tobuliausia Absoliučiosios Tiesos pažinimo pakopa yra Bhagavāno pažinimas. Šią mintį patvirtina ir „Bhagavad-gītā“ (7.7). Viešpats čia sako, kad Jis yra galutinė Absoliučiosios Tiesos išraiška (mattaḥ parataraṁ nānyat). Todėl Kṛṣṇa yra brahmajyoti bei visa aprėpiančios Absoliučiosios Tiesos aspekto, Paramātmos, šaltinis. Toliau „Bhagavad-gītoje“ (10.42) Kṛṣṇa plėtoja šią mintį:

„Tačiau ar būtina, Arjuna, taip nuodugniai viską žinoti? Juk viena mažyte Savo dalele Aš aprėpiu ir palaikau visą šią visatą.“ Taip viena visiškoji Viešpaties ekspansija, visa aprėpianti Paramātmā, palaiko ištisą materialią kosmoso kūriniją ir visa tai, kas egzistuoja dvasiniame pasaulyje. Todėl ši „Śrī Īśopaniṣados“ śruti-mantra vadina Viešpatį pūṣan, viršiausiu globėju.

Dievo Asmuo Śrī Kṛṣṇa yra kupinas transcendentinės palaimos (ānanda-mayo ’bhyāsāt). Kai prieš 5 000 metų Jis apsireiškė Indijoje, Vṛndāvanoje, nuo pat vaikystės Jis buvo kupinas transcendentinio džiaugsmo. Užmušti demonę Pūtaną, demonus Aghą, Baką ir Pralambą Jam tebuvo maloni pramoga. Vṛndāvanos kaime Jis džiugiai leido laiką su Savo motina, broliu bei draugais, o kai Jis imdavosi išdaigininko sviesto vagiliaus vaidmens, visus aplinkinius pagaudavo nežemiška palaima. Sviesto vagiliaus vardas – jokia gėda, nes, vogdamas sviestą, Viešpats suteikė daug džiaugsmo Savo tyriems bhaktams. Visus Savo žygius Vṛndāvanoje Viešpats atliko, tenorėdamas suteikti malonumo Savo draugams. Viešpats apreiškė šiuos žaidimus, siekdamas patraukti Absoliučiosios Tiesos ieškotojų – spekuliatyviųjų mąstytojų ir akrobatų, praktikuojančių vadinamąją haṭha-yogą, dėmesį.

„Śrīmad-Bhāgavatam“ (10.12.11) Śukadeva Gosvāmis taip kalba apie Viešpaties ir Jo draugų piemenukų vaikystės žaidimus:

„Taip piemenėliai žaisdavo su Kṛṣṇa, su Tuo, kurį jñāniai suvokia kaip Brahmano švytėjimo šaltinį ir nori į Jį įsilieti, su Tuo, kurį amžinai tarnauti Viešpačiui pasiryžę bhaktai laiko Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu, ir su Tuo, kurį paprasti žmonės laiko paprasčiausiu vaiku. Ankstesniuose gyvenimuose piemenėliai buvo padarę daug gerų darbų, todėl galėjo šitaip bendrauti su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu.“

Taigi Viešpats drauge su Savo dvasiniais palydovais visada skendi transcendentiniuose, meilės kupinuose žaidimuose. Viešpatį ir Jo palydovus sieja įvairūs ryšiai: śānta (neutralūs), dāsya (tarnystės), sakhya (draugystės), vātsalya (tėviškos meilės) ir mādhurya (sutuoktinių meilės).

Pasakyta, kad Viešpats niekada nekelia kojos iš Vṛndāvana- dhāmos, todėl gali kilti klausimas, kaip Jis tvarko kūrinijos reikalus. „Bhagavad-gītā“ (13.14–18) atsako: Viešpaties pilnavertė dalis Paramātmā, Supersiela, aprėpia visą visatą. Ir nors nei su materialaus pasaulio kūrimu, nei su jo palaikymu ar naikinimu Pats Viešpats neturi nieko bendra, kaip Paramātmā (Supersiela), Jis yra ir kūrimo, ir palaikymo, ir naikinimo priežastis. Visos gyvosios esybės yra ātmos, sielos, o svarbiausioji, visas jas valdanti ātmā yra Paramātmā, Supersiela.

Dievo pažinimo sistema, kuri čia dėstoma, iš tikrųjų yra didis mokslas. Materialistai mato ir gali analizuoti tik dvidešimt keturis materialiosios kūrinijos veiksnius, nes jie labai nedaug težino apie puruṣą, Viešpatį. Akinantis brahmajyoti švytėjimas transcendentalistus impersonalistus visiškai išmušė iš vėžių. Kas nori iki galo pažinti Absoliučiąją Tiesą, tas turi prasiskverbti pro dvidešimt keturių materijos pradmenų uždangą ir akinančio švytėjimo skraistę. Vienoje maldų „Śrī Īśopaniṣada“ kalba apie Viešpaties akinamos šviesos, hiraṇmaya-pātros, pašalinimą. Nepašalinus tos šviesos, negalima pamatyti tikrojo Dievo Asmens veido, t. y. iš tikrųjų pažinti Absoliučiąją Tiesą.

Aukščiausiojo Dievo Asmens Paramātmos aspektas – tai viena iš trijų visiškų Jo ekspansijų, arba viṣṇu-tattvų, kurios dar žinomos kaip puruṣa-avatāros. Viena iš šių viṣṇu-tattvų, esanti mūsų visatos viduje, vadinasi Kṣīrodakaśāyī Viṣṇu. Tai Viṣṇu, kuris priklauso svarbiausiųjų dievybių triadai (Brahmā, Viṣṇu ir Śiva) ir kuris yra visa aprėpianti Paramātmā, glūdinti visų be išimties individualių gyvų esybių širdyse. Antroji šios visatos viṣṇu-tattva vadinasi Garbhodakaśāyī Viṣṇu. Tai – bendra visų gyvųjų esybių Supersiela. Viršesnis už šiuos du Viṣṇu yra Kāraṇodakaśāyī Viṣṇu, kuris guli Priežasčių Vandenyne. Jis – visų visatų kūrėjas. Yogos sistema moko rimtą pasekėją pakilti virš dvidešimt keturių materialiųjų kosminio pasaulio pradmenų ir savo akimis pamatyti viṣṇu-tattvas. Empirinė filosofija padeda patirti beasmenį brahmajyoti, akinantį transcendentinio Viešpaties Śrī Kṛṣṇos kūno švytėjimą. „Bhagavad-gītā“ (14.27) ir „Brahma-saṁhitā“ (5.40) patvirtina, kad brahmajyoti švytėjimą skleidžia Kṛṣṇa:

„Milijonų milijonuose visatų yra nesuskaičiuojama daugybė planetų. Kiekviena jų turi savo vietą kosmose ir yra nepakartojama. Visos šios planetos yra susitelkusios atokiame brahmajyoti kamputyje. Brahmajyoti – tai ne kas kita, kaip Aukščiausiojo Dievo Asmens, kurį aš garbinu, spinduliai.“ Šita „Brahma-saṁhitos“ mantra liudija apie tai, kad jos autorius yra iš tiesų paniręs į Absoliučiąją Tiesą, ir jos žodžius patvirtina aptariamoji, penkioliktoji „Śrī Īśopaniṣados“ śruti-mantra. Ši „Īśopaniṣados“ mantra – tai nuoširdi malda Viešpačiui, kurioje prašoma pašalinti brahmajyoti, kad būtų galima pamatyti tikrąjį Viešpaties veidą. Brahmajyoti švytėjimas smulkiai aprašytas ir keliose „Muṇḍaka Upaniṣados“ mantrose (2.2.10–12):

„Bekraštėje dvasinėje karalystėje, anapus materijos kiauto, švyti materijos nepaliestas Brahmanas. Jo akinamai baltą šviesą transcendentalistai laiko visų šviesų šviesa. Dvasinėje karalystėje nereikalinga nei saulės šviesa, nei mėnesiena, nei ugnis ar elektra. Materialaus pasaulio šviesa tėra šios pirminės šviesos blausus atšvaitas. Brahmanas plyti priešakyje mūsų ir už mūsų nugaros, Jis šiaurėje, pietuose, rytuose ir vakaruose, viršum mūsų galvos ir po mūsų kojomis. Kitaip sakant, viršiausioji Brahmano šviesa pasklidusi visur, ir materialiame, ir dvasiniame danguje.“

Iki galo pažinti tiesą – tai suvokti Kṛṣṇą, kaip Brahmano švytėjimo pirminį šaltinį. Išsamių mokslinių žinių apie Kṛṣṇą galime gauti iš „Śrīmad-Bhāgavatam“ bei kitų šventraščių. „Śrīmad- Bhāgavatam“ autorius Śrīla Vyāsadeva teigia, kad apie Aukščiausiąją Tiesą vienas kalba kaip apie Brahmaną, kitas – kaip apie Paramātmą, o trečias – kaip apie Bhagavāną, nelygu, kiek kas yra Ją pažinęs. Śrīla Vyāsadeva niekur neteigė, kad Aukščiausioji Tiesa yra jīva, paprasta gyvoji esybė. Gyvosios esybės negalima laikyti visagale Aukščiausiąja Tiesa. Jeigu ji būtų Aukščiausiasis, tai jai nereiktų prašyti Viešpaties, kad Jis praskleistų akinamą skraistę ir parodytų Savo tikrąjį pavidalą.

Taigi galima daryti išvadą, kad žmogus, kuris neturi žinių apie Aukščiausiosios Tiesos galias, tegali būti pažinęs Brahmaną. Analogiškai, žmogus, suvokiantis materialias Viešpaties galias, bet neturintis žinių apie dvasines, arba turintis jų per mažai, yra pažinęs Paramātmą. Pažinus tiek Brahmaną, tiek Paramātmą, Aukščiausioji Tiesa teatsiskleidžia dalinai. Tačiau kai nukrinta hiraṇmaya-pātros skraistė ir žmogus pažįsta Aukščiausiąjį Dievo Asmenį Śrī Kṛṣṇą visoje Jo didybėje, jis suvokia, kad Viešpats Śrī Kṛṣṇa, žinomas Vāsudevos vardu, yra viskas: Brahmanas, Paramātmā ir Bhagavānas (vāsudevaḥ sarvam iti). Jis, Bhagavānas, – tai medžio šaknys, o Brahmanas ir Paramātmā – jo šakos.

„Bhagavad-gītoje“ (6.46–47) palyginami ir apibūdinami trys transcendentalistų tipai: beasmenio Brahmano garbintojai (jñāniai), Paramātmos garbintojai (yogai) ir atsidavę Viešpaties Śrī Kṛṣṇos pasekėjai (bhaktai). „Bhagavad-gītoje“ teigiama, kad studijuojantys Vedas jñāniai tobulesni už paprastus žmones, kurie dirba dėl naudos. Už jñānius tobulesni yogai, o iš visų yogų tobuliausias yra tas, kuris visas savo jėgas atiduoda tarnauti Viešpačiui. Apibendrinant galima teigti, kad filosofas yra tobulesnis už tą, kuris dirba dėl naudos, o mistikas tobulesnis už filosofą. O iš visų yogų mistikų tobuliausi yra tie, kurie praktikuoja bhakti-yogą ir nuolat tarnauja Viešpačiui. „Śrī Īśopaniṣada“ nukreipia mus siekti šio tobulumo.