TEXT 36
TEXT 36
Tekstas
Texte
hatvaitān ātatāyinaḥ
tasmān nārhā vayaṁ hantuṁ
dhārtarāṣṭrān sa-bāndhavān
sva-janaṁ hi kathaṁ hatvā
sukhinaḥ syāma mādhava
hatvaitān ātatāyinaḥ
tasmān nārhā vayaṁ hantuṁ
dhārtarāṣṭrān sa-bāndhavān
sva-janaṁ hi kathaṁ hatvā
sukhinaḥ syāma mādhava
Synonyms
Synonyms
pāpam — nuodėmes; eva — tikrai; āśrayet — užsitrauktume; asmān — mes; hatvā — žudydami; etān — visus juos; ātatāyinaḥ — agresorius; tasmāt — todėl; na — niekad; arhāḥ — nedera; vayam — mums; hantum — žudyti; dhāṛtarāṣṭrān — Dhṛtarāṣṭros sūnus; sa-bāndhavān — kartu ir draugus; sva-janam — gentainius; hi — tikrai; katham — kaip; hatvā — žudydami; sukhinaḥ — laimingi; syāma — būsime; mādhava — o Kṛṣṇa, sėkmės deivės sutuoktini.
pāpam: le vice; eva: certes; āśrayet: s’abattra; asmān: sur nous; hatvā: en tuant; etān: tous ces; ātatāyinaḥ: agresseurs; tasmāt: par conséquent; na: jamais; arhāḥ: digne; vayam: de nous; hantum: de tuer; dhārtarāṣṭrān: les fils de Dhṛtarāṣṭra; sva-bāndhavān: en même temps que des amis; sva-janam: des proches; hi: certes; katham: comment; hatvā: en tuant; sukhinaḥ: heureux; syāma: deviendrons-nous; mādhava: ô époux de la déesse de la fortune (Kṛṣṇa).
Translation
Translation
Susidoroję su tais agresoriais, užsitrauksime nuodėmę. Todėl nedera mums žudyti Dhṛtarāṣṭros sūnų bei savo draugų. Ką gi mes laimėsime, o Kṛṣṇa, sėkmės deivės sutuoktini, argi būsime laimingi nužudę savo giminaičius?
Nous serions en proie au péché si nous tuions de tels agresseurs. Il serait indigne de nous de faire périr les fils de Dhṛtarāṣṭra et nos amis. Quel en serait le profit, ô Kṛṣṇa, Toi l’époux de la déesse de la fortune ? Comment pourrions-nous être heureux après avoir donné la mort aux nôtres ?
Purport
Purport
KOMENTARAS: Pasak Vedų, agresoriai yra šešių rūšių: (1) nuodytojai, (2) padegėjai, (3) užpuolikai, grasinantys mirtinu ginklu, (4) turto grobstytojai, (5) svetimų žemių užkariautojai, (6) žmonų pagrobėjai. Visus minėtus agresorius reikia žudyti vietoje – jų mirtis neužtraukia nuodėmės. Eiliniam žmogui šitaip susidoroti su agresoriumi yra visai normalu, tačiau Arjuna – ne eilinis, o švento būdo žmogus, ir su priešu nori pasielgti, kaip dera šventajam. Deja, toks šventumas netinka kṣatriyui. Nors atsakingas valdžios atstovas ir privalo pasižymėti šventumu, jis neturi būti silpnadvasis. Pavyzdžiui, Viešpats Rāma buvo tokio švento būdo, kad žmonės dar ir dabar tebetrokšta gyventi Jo karalystėje (rāma-rājya), bet silpnadvasiškumas Viešpačiui Rāmai svetimas. Rāvaṇa padarė piktadarystę – pagrobė Rāmos žmoną Sītą, ir Viešpats Rāma pamokė pagrobėją taip, kaip dar nėra mačiusi pasaulio istorija. Arjunos atvejis neįprastas, nereikia pamiršti, kad agresoriai – tai jo senelis, mokytojas, draugai, sūnūs, vaikaičiai ir kiti artimieji. Būtent dėl to Arjuna manė neturįs teisės griebtis pačių rūsčiausių priemonių, naudojamų prieš įprastus agresorius. Be to, šventai asmenybei rekomenduojama atleisti, ir ši rekomendacija jai svarbesnė už bet kokią politinę būtinybę. Arjuna mano, kad religijos ir dorovės sumetimais geriau atleisti savo gentainiams skriaudą, o ne žudyti juos dėl politinių priežasčių. Vadinasi, jis nelaikė pateisinamomis tokių žudynių, kurios veda tik į trumpalaikę kūnišką laimę. Juk šitaip įgytos karalystės ir malonumai laikini, tad ar verta rizikuoti gyvybe ir amžinu išsigelbėjimu, žudant savo giminę? Arjunos kreipimasis į Kṛṣṇą „Mādhava“, t.y. „sėkmės deivės sutuoktini“, čia irgi labai reikšmingas. Jis nori atkreipti Kṛṣṇos dėmesį į tai, kad Jis, kaip sėkmės deivės sutuoktinis, neturėtų skatinti tokiems darbams, kurie galų gale atsigręš nelaimėmis. Tačiau Kṛṣṇa niekad niekam neatneša nelaimių, o juo labiau savo bhaktams.
Les Védas recensent six catégories d’agresseurs: 1) celui qui empoisonne autrui; 2) celui qui incendie une propriété; 3) celui qui attaque autrui avec des armes meurtrières; 4) celui qui s’empare des biens d’autrui; 5) celui qui occupe la terre d’autrui; 6) celui qui s’approprie la femme d’autrui.
Bien que l’homme du commun ait le droit de tuer de tels agresseurs, Arjuna, qui n’est pas un homme ordinaire, qui est d’une nature très vertueuse, souhaite agir saintement. Ce genre de sainteté toutefois, ne convient pas à un kṣatriya. Si le chef d’État qui se respecte doit avoir le caractère d’un saint, il ne doit pas pour autant être lâche. L’avatāra Rāmacandra, pour ne donner qu’un exemple, était si sage qu’aujourd’hui encore les gens voudraient vivre en Son royaume, le rāma-rājya. Jamais Il ne montra signe de couardise. Quand Rāvaṇa L’agressa en enlevant Sa femme, Sītā, Rāmacandra lui donna une leçon sans équivalent dans l’histoire du monde.
Arjuna doit évidemment tenir compte du caractère particulier de ses agresseurs. Il s’agit de son propre grand-père, de son précepteur, de ses amis, fils et petits-fils... Au vu de telles conditions, il ne lui semble pas qu’il faille prendre contre eux les mesures sévères prescrites pour les agresseurs ordinaires. D’autant que les Écritures enjoignent aux saints hommes de pardonner. En un mot, il lui semble plus important, conformément à la religion et à la sagesse, d’accorder le pardon plutôt que de tuer les membres de sa famille et ses compatriotes pour répondre simplement à des impératifs politiques. Leur mort n’amènerait qu’un bonheur temporaire. Les plaisirs de la royauté étant éphémères, devrait-il risquer sa vie et son salut éternel pour un si maigre profit ?
Arjuna donne à Kṛṣṇa le nom très révélateur de Mādhava, époux de la déesse de la fortune. Il veut faire remarquer à Kṛṣṇa que puisqu’Il est l’époux de la déesse de la fortune, Il ne devrait pas l’engager dans un combat qui sera finalement la cause de sa mauvaise fortune. Mais Kṛṣṇa n’est jamais cause d’infortune pour quiconque, et certainement pas pour ceux qui Lui sont entièrement dévoués.