TEXT 36

Tekstas

Text

pāpam evāśrayed asmān
hatvaitān ātatāyinaḥ
tasmān nārhā vayaṁ hantuṁ
dhārtarāṣṭrān sa-bāndhavān
sva-janaṁ hi kathaṁ hatvā
sukhinaḥ syāma mādhava

Synonyms

pāpam — nuodėmes; eva — tikrai; āśrayet — užsitrauktume; asmān — mes; hatvā — žudydami; etān — visus juos; ātatāyinaḥ — agresorius; tasmāt — todėl; na — niekad; arhāḥ — nedera; vayam — mums; hantum — žudyti; dhāṛtarāṣṭrān — Dhṛtarāṣṭros sūnus; sa-bāndhavān — kartu ir draugus; sva-janam — gentainius; hi — tikrai; katham — kaip; hatvā — žudydami; sukhinaḥ — laimingi; syāma — būsime; mādhava — o Kṛṣṇa, sėkmės deivės sutuoktini.

pāpam — Sünden; eva — gewiß; āśrayet — müssen kommen über; asmān — uns; hatvā — indem wir töten; etān — all diese; ātatāyinaḥ — Angreifer; tasmāt — daher; na — niemals; arhāḥ — verdienend; vayam — wir; hantum — zu töten; dhārtarāṣṭrān — die Söhne Dhṛtarāṣṭras; sabāndhavān — zusammen mit Freunden; sva-janam — Verwandten; hi — bestimmt; katham — wie; hatvā — durch Töten; sukhinaḥ — glücklich; syāma — werden wir werden; mādhava — o Kṛṣṇa, Gemahl der Glücksgöttin.

Translation

Susidoroję su tais agresoriais, užsitrauksime nuodėmę. Todėl nedera mums žudyti Dhṛtarāṣṭros sūnų bei savo draugų. Ką gi mes laimėsime, o Kṛṣṇa, sėkmės deivės sutuoktini, argi būsime laimingi nužudę savo giminaičius?

Sünde wird über uns kommen, wenn wir solche Angreifer töten. Daher ziemt es sich nicht für uns, die Söhne Dhṛtarāṣṭras und unsere Freunde zu töten. Was können wir schon gewinnen, o Kṛṣṇa, Gemahl der Glücksgöttin, und wie können wir glücklich sein, wenn wir unsere eigenen Verwandten töten?

Purport

KOMENTARAS: Pasak Vedų, agresoriai yra šešių rūšių: (1) nuodytojai, (2) padegėjai, (3) užpuolikai, grasinantys mirtinu ginklu, (4) turto grobstytojai, (5) svetimų žemių užkariautojai, (6) žmonų pagrobėjai. Visus minėtus agresorius reikia žudyti vietoje – jų mirtis neužtraukia nuodėmės. Eiliniam žmogui šitaip susidoroti su agresoriumi yra visai normalu, tačiau Arjuna – ne eilinis, o švento būdo žmogus, ir su priešu nori pasielgti, kaip dera šventajam. Deja, toks šventumas netinka kṣatriyui. Nors atsakingas valdžios atstovas ir privalo pasižymėti šventumu, jis neturi būti silpnadvasis. Pavyzdžiui, Viešpats Rāma buvo tokio švento būdo, kad žmonės dar ir dabar tebetrokšta gyventi Jo karalystėje (rāma-rājya), bet silpnadvasiškumas Viešpačiui Rāmai svetimas. Rāvaṇa padarė piktadarystę – pagrobė Rāmos žmoną Sītą, ir Viešpats Rāma pamokė pagrobėją taip, kaip dar nėra mačiusi pasaulio istorija. Arjunos atvejis neįprastas, nereikia pamiršti, kad agresoriai – tai jo senelis, mokytojas, draugai, sūnūs, vaikaičiai ir kiti artimieji. Būtent dėl to Arjuna manė neturįs teisės griebtis pačių rūsčiausių priemonių, naudojamų prieš įprastus agresorius. Be to, šventai asmenybei rekomenduojama atleisti, ir ši rekomendacija jai svarbesnė už bet kokią politinę būtinybę. Arjuna mano, kad religijos ir dorovės sumetimais geriau atleisti savo gentainiams skriaudą, o ne žudyti juos dėl politinių priežasčių. Vadinasi, jis nelaikė pateisinamomis tokių žudynių, kurios veda tik į trumpalaikę kūnišką laimę. Juk šitaip įgytos karalystės ir malonumai laikini, tad ar verta rizikuoti gyvybe ir amžinu išsigelbėjimu, žudant savo giminę? Arjunos kreipimasis į Kṛṣṇą „Mādhava“, t.y. „sėkmės deivės sutuoktini“, čia irgi labai reikšmingas. Jis nori atkreipti Kṛṣṇos dėmesį į tai, kad Jis, kaip sėkmės deivės sutuoktinis, neturėtų skatinti tokiems darbams, kurie galų gale atsigręš nelaimėmis. Tačiau Kṛṣṇa niekad niekam neatneša nelaimių, o juo labiau savo bhaktams.

ERLÄUTERUNG: Gemäß den Veden gibt es sechs Arten von Angreifern: (1) ein Giftmörder; (2) ein Brandstifter; (3) jemand, der mit tödlichen Waffen angreift; (4) jemand, der fremdes Eigentum raubt; (5) jemand, der fremdes Land besetzt, und (6) jemand, der die Frau eines anderen entführt. Solche Angreifer sollten sofort getötet werden, und man begeht keine Sünde, wenn solche Angreifer das Leben verlieren. Für einen gewöhnlichen Menschen ist es durchaus angebracht, solche Angreifer zu töten; doch Arjuna war kein gewöhnlicher Mensch. Dem Charakter nach war er ein Heiliger, und deshalb wollte er sich ihnen gegenüber wie ein solcher verhalten. Aber diese Art von Heiligkeit ist nicht für einen kṣatriya bestimmt. Obwohl es notwendig ist, daß ein verantwortlicher Mensch in der Verwaltung eines Staates heilige Eigenschaften hat, sollte er kein Feigling sein. Śrī Rāma zum Beispiel war so fromm, daß die Menschen sogar noch heute danach streben, in Rāmas Königreich (rāma-rājya) zu leben. Aber Śrī Rāma zeigte nie auch nur die geringsten Anzeichen von Feigheit. Rāvaṇa war für Śrī Rāma ein Angreifer, da er dessen Frau, Sītā, entführte, doch Śrī Rāma erteilte ihm ausreichende Lehren, die in der Geschichte der Welt nicht ihresgleichen finden. In Arjunas Fall jedoch sollte man die besondere Art der Angreifer bedenken, denn es handelte sich um seinen eigenen Großvater, seinen Lehrer, seine Freunde, Söhne, Enkel usw. Ihretwegen dachte Arjuna, daß er nicht die schweren Schritte unternehmen sollte, die bei gewöhnlichen Angreifern notwendig sind. Außerdem wird heiligen Menschen angeraten zu verzeihen, eine Anweisung, die für sie wichtiger ist als jede politische Zwangslage. Arjuna war der Meinung, es sei besser, seinen Verwandten aus religiösen Gründen zu verzeihen und ein heiliges Verhalten zu bewahren, als sie aus politischen Erwägungen zu töten. Er war daher der Ansicht, daß solches Töten, nur um zeitweiligen, körperlichen Glücks willen, keinen Gewinn bringen würde. Schließlich sind Königreiche und andere auf solche Weise gewonnene materielle Freuden nicht beständig; warum sollte er also sein Leben und seine ewige Erlösung aufs Spiel setzen, indem er seine eigenen Verwandten tötete? Daß Arjuna Kṛṣṇa als „Mādhava“, Gemahl der Glücksgöttin, ansprach, ist in diesem Zusammenhang ebenfalls von Bedeutung. Er wollte darauf hinweisen, daß Kṛṣṇa als Gemahl der Glücksgöttin ihn nicht dazu verleiten solle, sich auf etwas einzulassen, was letztlich nur Unglück bringen würde. Kṛṣṇa jedoch bringt niemandem Unglück, vor allem nicht Seinen Geweihten.