TEXT 54

STIH 54

Tekstas

Tekst

brahma-bhūtaḥ prasannātmā
na śocati na kāṅkṣati
samaḥ sarveṣu bhūteṣu
mad-bhaktiṁ labhate parām

Synonyms

brahma-bhūtaḥ — vienovėje su Absoliutu; prasanna-ātmā — kupinas džiaugsmo; na — niekada; śocati — sielojasi; na — niekada; kāṅkṣati — trokšta; samaḥ — lygus; sarveṣu — visoms; bhūteṣu — gyvosioms esybėms; mat-bhaktim — pasiaukojimo tarnystę Man; labhate — pasiekia; parām — transcendenciją.

brahma-bhūtaḥ – sjedinjen s Apsolutom; prasanna-ātmā – potpuno radostan; na – nikada; śocati – jadikuje; na – nikada; kāṅkṣati – želi; samaḥ – jednako se ophodi; sarveṣu – prema svim; bhūteṣu – živim bićima; mat-bhaktim – predano služenje Mene; labhate – stječe; parām – transcendentalno.

Translation

Kas pasiekia tokią transcendentinę padėtį, tas išsyk patiria Aukščiausiąjį Brahmaną ir jį užlieja džiaugsmas. Jis niekada nesisieloja, nieko netrokšta ir yra lygus visoms gyvosioms esybėms. Tokiame būvyje jis pradeda su tyru pasiaukojimu tarnauti Man.

Onaj tko je tako transcendentalno utemeljen odmah spoznaje Vrhovni Brahman i postaje potpuno radostan. Nikada ne jadikuje niti za ičim žudi. Jednako se ophodi prema svakom živom biću. U takvom stanju dostiže čisto predano služenje Mene.

Purport

KOMENTARAS: Impersonalistui pasiekti brahma-bhūtos būvį, susivienyti su Absoliutu – galutinis tikslas. O personalistas, tyras bhaktas, turi žengti dar toliau – atsidėti tyrai pasiaukojimo tarnystei. Taigi žmogus, tyrai ir pasiaukojamai tarnaujantis Aukščiausiajam Viešpačiui, jau yra išvadavimo būvyje, kuris vadinasi brahma-bhūta, arba vienovė su Absoliutu. Nepasiekus vienovės su Aukščiausiuoju, arba Absoliutu, tarnauti Jam neįmanoma. Absoliučiu požiūriu, tarp tarnaujančio ir to, kuriam tarnaujama, skirtumo nėra, ir vis dėlto aukštesne, dvasine, prasme jis egzistuoja.

SMISAO: Za impersonalista je dostizanje razine brahma-bhūta, jedinstva s Apsolutom, posljednja riječ. Ali personalist ili čisti bhakta mora dalje napredovati kako bi se posvetio čistom predanom služenju. To znači da je osoba koja služi Svevišnjeg Gospodina s čistom predanošću već dostigla oslobođenje, zvano brahma-bhūta ili jedinstvo s Apsolutom. Bez sjedinjavanja sa Svevišnjim, Apsolutom, ne možemo služiti Svevišnjega. U apsolutnom shvaćanju ne postoji razlika između sluge i služenog; ipak, razlika postoji u višem, duhovnom smislu.

Materialios būties sampratos požiūriu, veikla siekiant juslinių malonumų sukelia kančias, tačiau absoliučiame pasaulyje tiems, kurie tyrai pasiaukoję tarnauja, kančios nežinomos. Kṛṣṇą įsisąmoninusiam bhaktui nėra dėl ko sielotis ir ko trokšti. Kadangi Dievas yra pilnai sau pakankamas, tai ir gyvoji esybė, tarnaujanti Dievui su Kṛṣṇos sąmone, tampa sau pakankama. Ji tarsi upė, apsivaliusi nuo nešvarių vandenų. Tyras bhaktas negalvoja apie nieką, išskyrus Kṛṣṇą, todėl jis iš prigimties visada laimingas. Jis nesielvartauja praradęs kas materialu ir nesiekia materialios naudos, nes tarnaudamas Viešpačiui jaučia pilnatvę. Tyram bhaktui nereikia jokių materialių džiaugsmų, nes jis žino, kad kiekviena gyvoji esybė, kaip fragmentinė Aukščiausiojo Viešpaties dalelė, yra amžinas Jo tarnas. Materialiame pasaulyje jis nemato ką nors esant aukštesnės arba žemesnės padėties. Bet kokia padėtis materialiame pasaulyje tėra trumpalaikė, o bhakto nedomina vienadieniai, tai atsirandantys, tai išnykstantys dalykai. Ir akmuo, ir auksas jam turi lygią vertę. Toks yra brahma-bhūtos būvis, ir tyram bhaktui jis labai lengvai pasiekiamas. Šiame būties būvyje mintis apie susiliejimą su Aukščiausiuoju Brahmanu ar savo individualybės sunaikinimą atrodo pragaištinga, pasikėlimo į dangaus karalystę idėja tampa fantasmagorija, o juslės prilygsta gyvatėms su išlaužtais dantimis. Kaip nebaisi gyvatė su išlaužtais dantimis, taip nebaisios ir suvaldytos juslės. Materializmu užsikrėtusiems žmonėms pasaulis kupinas kančių, o bhaktams pasaulis yra beveik toks pat geras, kaip ir Vaikuṇṭha – dvasinis dangus. Didžiausia asmenybė materialioje visatoje bhaktui neatrodo svarbesnė už skruzdę. Pasiekti šį būvį galima Viešpaties Caitanyos, šiame amžiuje mokiusio tyros pasiaukojimo tarnystės, malone.

U materijalnom shvaćanju života, kad osoba svojim postupcima nastoji zadovoljiti osjetila, doživljava bijedu, ali u apsolutnom svijetu, kad služi s čistom predanošću, nema bijede. Bhakta svjestan Kṛṣṇe ni za čim ne jadikuje niti žudi. Budući da je Bog potpun, živo biće koje služi Boga u svjesnosti Kṛṣṇe također postaje potpuno u sebi. Ono je kao rijeka pročišćena od sve prljavštine. Čisti bhakta ne misli ni na što drugo osim na Kṛṣṇu i zato je prirodno uvijek radostan. Ne žali za materijalnim gubitkom niti želi nešto dobiti, jer se osjeća potpunim u služenju Gospodina. Ne želi materijalno uživanje, jer zna da je svako živo biće odvojeni djelić Svevišnjeg Gospodina i stoga je vječno sluga. U materijalnom svijetu ne smatra neka bića višim, a neka nižim; viši i niži položaji su prolazni i bhakta nema nikakve veze s prolaznim pojavama i nestancima. Za njega kamen i zlato imaju jednaku vrijednost. To je razina brahma-bhūta i čisti je bhakta vrlo lako dostiže. Na toj razini postojanja pomisao na stapanje s Vrhovnim Brahmanom i uništavanje vlastite osobnosti izgleda paklena, pomisao na odlazak u rajsko kraljevstvo čini se poput utvare, a osjetila nalikuju slomljenim zubima otrovne zmije. Kao što se ne trebamo plašiti zmije slomljenih zuba, tako se ne trebamo plašiti ovladanih osjetila. Za osobu pod utjecajem materije svijet je pun bijede, ali za bhaktu je čitav svijet jednako dobar kao Vaikuṇṭha, duhovno nebo. Za bhaktu najviša osoba u ovom svemiru nije značajnija od mrava. Ta se razina može dostići milošću Gospodina Caitanye, koji je u ovom dobu propovijedao čisto predano služenje.