Bg. 18.54

KOMENTARAS: Impersonalistui pasiekti brahma-bhūtos būvį, susivienyti su Absoliutu – galutinis tikslas. O personalistas, tyras bhaktas, turi žengti dar toliau – atsidėti tyrai pasiaukojimo tarnystei. Taigi žmogus, tyrai ir pasiaukojamai tarnaujantis Aukščiausiajam Viešpačiui, jau yra išvadavimo būvyje, kuris vadinasi brahma-bhūta, arba vienovė su Absoliutu. Nepasiekus vienovės su Aukščiausiuoju, arba Absoliutu, tarnauti Jam neįmanoma. Absoliučiu požiūriu, tarp tarnaujančio ir to, kuriam tarnaujama, skirtumo nėra, ir vis dėlto aukštesne, dvasine, prasme jis egzistuoja.

Materialios būties sampratos požiūriu, veikla siekiant juslinių malonumų sukelia kančias, tačiau absoliučiame pasaulyje tiems, kurie tyrai pasiaukoję tarnauja, kančios nežinomos. Kṛṣṇą įsisąmoninusiam bhaktui nėra dėl ko sielotis ir ko trokšti. Kadangi Dievas yra pilnai sau pakankamas, tai ir gyvoji esybė, tarnaujanti Dievui su Kṛṣṇos sąmone, tampa sau pakankama. Ji tarsi upė, apsivaliusi nuo nešvarių vandenų. Tyras bhaktas negalvoja apie nieką, išskyrus Kṛṣṇą, todėl jis iš prigimties visada laimingas. Jis nesielvartauja praradęs kas materialu ir nesiekia materialios naudos, nes tarnaudamas Viešpačiui jaučia pilnatvę. Tyram bhaktui nereikia jokių materialių džiaugsmų, nes jis žino, kad kiekviena gyvoji esybė, kaip fragmentinė Aukščiausiojo Viešpaties dalelė, yra amžinas Jo tarnas. Materialiame pasaulyje jis nemato ką nors esant aukštesnės arba žemesnės padėties. Bet kokia padėtis materialiame pasaulyje tėra trumpalaikė, o bhakto nedomina vienadieniai, tai atsirandantys, tai išnykstantys dalykai. Ir akmuo, ir auksas jam turi lygią vertę. Toks yra brahma-bhūtos būvis, ir tyram bhaktui jis labai lengvai pasiekiamas. Šiame būties būvyje mintis apie susiliejimą su Aukščiausiuoju Brahmanu ar savo individualybės sunaikinimą atrodo pragaištinga, pasikėlimo į dangaus karalystę idėja tampa fantasmagorija, o juslės prilygsta gyvatėms su išlaužtais dantimis. Kaip nebaisi gyvatė su išlaužtais dantimis, taip nebaisios ir suvaldytos juslės. Materializmu užsikrėtusiems žmonėms pasaulis kupinas kančių, o bhaktams pasaulis yra beveik toks pat geras, kaip ir Vaikuṇṭha – dvasinis dangus. Didžiausia asmenybė materialioje visatoje bhaktui neatrodo svarbesnė už skruzdę. Pasiekti šį būvį galima Viešpaties Caitanyos, šiame amžiuje mokiusio tyros pasiaukojimo tarnystės, malone.