STIH 41
TEXT 41
Tekst
Tekstas
niyamya bharatarṣabha
pāpmānaṁ prajahi hy enaṁ
jñāna-vijñāna-nāśanam
niyamya bharatarṣabha
pāpmānaṁ prajahi hy enaṁ
jñāna-vijñāna-nāśanam
Synonyms
Synonyms
tasmāt – stoga; tvam – ti; indriyāṇi – osjetila; ādau – na početku; niyamya – regulirajući; bharata-ṛṣabha – o najbolji potomče Bharate; pāpmānam – veliki simbol grijeha; prajahi – obuzdaj; hi – zacijelo; enam – ovog; jñāna – znanja; vijñāna – i znanstvenog znanja o čistoj duši; nāśanam – uništavatelja.
tasmāt — todėl; tvam — tu; indriyāṇi — jusles; ādau — iš pradžių; niyamya — reguliuodamas; bharata-ṛṣabha — o geriausias iš Bharatos ainių; pāpmānam — didįjį nuodėmės simbolį; prajahi — pažaboki; hi — tikrai; enam — šį; jñāna — išmanymo; vijñāna — ir mokslinio grynosios sielos pažinimo; nāśanam — naikintoją.
Translation
Translation
Stoga, o Arjuna, najbolji od Bharata, na samom početku reguliranjem osjetila obuzdaj taj veliki simbol grijeha [požudu] i ubij tog uništavatelja znanja i samospoznaje.
Todėl, o Arjuna, geriausias iš Bharatų, nuo pat pradžių valdyk jusles ir taip pažabosi didįjį nuodėmės simbolį [geismą], tą išmanymo ir savęs pažinimo naikintoją.
Purport
Purport
SMISAO: Gospodin je savjetovao Arjuni da na samom početku regulira svoja osjetila kako bi mogao obuzdati najvećega grešnog neprijatelja – požudu, koja uništava želju za samospoznajom i znanje o jastvu. Jñāna se odnosi na znanje o jastvu kao različitu od ne-jastva ili, drugim riječima, na znanje da duhovna duša nije tijelo. Vijñāna se odnosi na znanje o prirodnom položaju duhovne duše i njezinu odnosu s Vrhovnom Dušom. To je objašnjeno u Śrīmad-Bhāgavatamu (2.9.31):
KOMENTARAS: Viešpats pataria Arjunai visų pirma išmokti valdyti jusles, kad sutramdytų didžiausią priešą, didžiausią nusidėjėlį – geismą, kuris naikina poreikį suvokti save ir žinias apie savąjį „aš“. Jñāna – tai savojo „aš“, kuris skiriasi nuo „ne-aš“, pažinimas, kitaip sakant, tai – žinojimas, kad dvasinė siela nėra kūnas. Vijñāna nurodo ypatingą išmanymą apie prigimtinį dvasinės sielos būvį ir apie jos ryšį su Aukščiausiąja Siela. „Śrīmad-Bhāgavatam“ (2.9.31) tai paaiškinama tokiais žodžiais:
yad vijñāna-samanvitam
sa-rahasyaṁ tad-aṅgaṁ ca
gṛhāṇa gaditaṁ mayā
yad vijñāna-samanvitam
sa-rahasyaṁ tad-aṅgaṁ ca
gṛhāṇa gaditaṁ mayā
„Znanje o jastvu i Vrhovnom Jastvu vrlo je povjerljivo i tajanstveno, ali takvo znanje i spoznaja mogu se shvatiti u njihovim različitim vidovima ako ih objasni sam Gospodin." Bhagavad-gītā nam daje to opće i posebno znanje o jastvu. Živa su bića Gospodinovi sastavni djelići i zato su stvorena samo za služenje Gospodina. Ta se svjesnost naziva svjesnost Kṛṣṇe. Osoba mora od samog početka života njegovati tu svjesnost i tako postati potpuno svjesna Kṛṣṇe, djelujući u skladu s tim.
„Savojo „aš“ ir Aukščiausiojo „Aš“ pažinimas – slaptas ir mįslingas, tačiau galima įgyti žinių ir ypatingos rūšies patyrimą, jei Pats Viešpats paaiškins skirtingus šio pažinimo aspektus.“ „Bhagavad-gītā“ pateikia mums ir bendras, ir smulkias žinias apie savąjį „aš“. Gyvosios esybės – sudėtinės Viešpaties dalelės, ir todėl vienintelis jų uždavinys – tarnauti Viešpačiui. Tokia sąmonė vadinasi Kṛṣṇos sąmonė. Todėl nuo pat gyvenimo pradžios reikia mokytis Kṛṣṇos sąmonės, kad visiškai išsiugdytum ją ir pagal ją veiktum.
Požuda je samo iskrivljeni odraz ljubavi prema Bogu, koja je prirodna za svako živo biće. Ali ako se živo biće od samoga početka obrazuje u svjesnosti Kṛṣṇe, ta se prirodna ljubav prema Bogu ne može preobraziti u požudu. Kad se ljubav prema Bogu preobrazi u požudu, veoma je teško vratiti se u normalno stanje. Međutim, svjesnost Kṛṣṇe toliko je moćna da čak i kasni početnik može razviti ljubav prema Bogu slijedeći propisana načela predanog služenja. Tako u bilo kom stadiju života, čim postane svjestan nužnosti obuzdavanja osjetila, može početi regulirati svoja osjetila u svjesnosti Kṛṣṇe, predanom služenju Gospodina, i preobraziti požudu u ljubav prema Bogu – najvišu savršenu razinu ljudskog života.
Geismas tėra iškreiptas meilės Dievui, kuri prigimta kiekvienai gyvajai esybei, atspindys. Jeigu nuo vaikystės žmogus auklėjamas Krsnos sąmonės dvasia, ta prigimta meilė Dievui negali pavirsti į geismą. Kai meilė Dievui išsigimsta į geismą, ją labai sunku grąžinti į normalią būklę. Vis dėlto Krsnos sąmonė tokia galinga, kad net pavėluotai stojęs į šį kelią, laikydamasis reguliuojamųjų pasiaukojimo tarnystės principų gali pamilti Dievą. Žodžiu, bet kuriame gyvenimo etape arba nuo tos akimirkos, kai suvokei neatidėliotiną to būtinumą, gali pradėti kontroliuoti savo jusles įsisąmoninęs Kṛṣṇą, su pasiaukojimu tarnaudamas Viešpačiui, ir šitokiu būdu geismą paversti meile Dievui, aukščiausiu žmogaus gyvenimo tikslu.