VERZ 8-12

TEXTS 8-12

Besedilo

Tekstas

amānitvam adambhitvam
ahiṁsā kṣāntir ārjavam
ācāryopāsanaṁ śaucaṁ
sthairyam ātma-vinigrahaḥ

indriyārtheṣu vairāgyam
anahaṅkāra eva ca
janma-mṛtyu-jarā-vyādhi-
duḥkha-doṣānudarśanam

asaktir anabhiṣvaṅgaḥ
putra-dāra-gṛhādiṣu
nityaṁ ca sama-cittatvam
iṣṭāniṣṭopapattiṣu

mayi cānanya-yogena
bhaktir avyabhicāriṇī
vivikta-deśa-sevitvam
aratir jana-saṁsadi

adhyātma-jñāna-nityatvaṁ
tattva-jñānārtha-darśanam
etaj jñānam iti proktam
ajñānaṁ yad ato ’nyathā

Synonyms

amānitvam – ponižnost; adambhitvam – odsotnost ponosa; ahiṁsā – nenasilnost; kṣāntiḥ – potrpljenje; ārjavam – prostodušnost; ācārya-upāsanam – služenje verodostojnemu duhovnemu učitelju; śaucam – čistost; sthairyam – stanovitnost; ātma-vinigrahaḥ – samoobvladanost; indriya-artheṣu – kar se tiče čutov; vairāgyam – odpovedovanje; anahaṅkāraḥ – odsotnost lažnega ega; eva – vsekakor; ca – tudi; janma – rojstva; mṛtyu – smrti; jarā – starosti; vyādhi – in bolezni; duḥkha – trpljenja; doṣa – pomanjkljivosti; anudarśanam – opažanje; asaktiḥ – odsotnost navezanosti; anabhiṣvaṅgaḥ – nepovezanost; putra – s sinom; dāra – ženo; gṛha-ādiṣu – domom itd.; nityam – nenehna; ca – tudi; sama-cittatvam – notranje ravnovesje; iṣṭa – prijetnega; aniṣṭa – in neprijetnega; upapattiṣu – ob dosegi; mayi – Meni; ca – tudi; ananya-yogena – z neskaljenim vdanim služenjem; bhaktiḥ – vdanost; avyabhicāriṇī – nenehna; vivikta – po samotnem; deśa – mestu; sevitvam – želja; aratiḥ – nenavezanost; jana-saṁsadi – na navadne ljudi; adhyātma – o duši; jñāna – v znanju; nityatvam – neomajnost; tattva-jñāna – znanja o resnici; artha – za predmet; darśanam – filozofija; etat – vse to; jñānam – znanje; iti – tako; proktam – razglašeno; ajñānam – nevednost; yat – tisto, kar; ataḥ – od tega; anyathā – drugačno.

amānitvam — nuolankumą; adambhitvam — nesikėlimą į puikybę; ahiṁsā — prievartos atsisakymą; kṣāntiḥ — pakantumą; ārjavam — paprastumą; ācārya-upāsanam — kreipimąsi į bona fide dvasinį mokytoją; śaucam — švarumą; sthairyam — kantrybę; ātma-vinigrahaḥ — savitvardą; indriya- artheṣu — juslių atžvilgiu; vairāgyam — atsižadėjimą; anahaṅkāraḥ — klaidingos savimonės neturėjimą; eva — tikrai; ca — taip pat; janma — gimimo; mṛtyu — mirties; jarā — senatvės; vyādhi — ir ligų; duḥkha — kančios; doṣa — ydos; anudarśanam — matymą; asaktiḥ — atsižadėjimą; anabhiṣvaṅgaḥ — neprisirišimą prie; putra — sūnaus; dāra — žmonos; gṛha-ādiṣu — namų etc; nityam — nuolatinę; ca — taip pat; sama-cittatvam — pusiausvyrą; iṣṭa — pageidautino; aniṣṭa — ir nepageidautino; upapattiṣu — akivaizdoje; mayi — Man; ca — taip pat; ananya-yogena — besąlyginei pasiaukojimo tarnystei; bhaktiḥ — pasiaukojimą; avyabhicāriṇī — nuolatinis; vivikta — nuošalios; deśa — vietos; sevitvam — siekimą; aratiḥ — neprisirišimą; jana-saṁsadi — prie žmonių bendrijos; adhyātma — susijusio su savuoju „aš“; jñāna — pažinimo; nityatvam — pastovumą; tattva-jñāna — žinių apie tiesą; artha — tikslu; darśanam — filosofiją; etat — visa tai; jñānam — pažinimas; iti — taip; proktam — skelbiama; ajñānam — neišmanymas; yat — tai, kas; ataḥ — nuo to; anyathā — kita.

Translation

Ponižnost, odsotnost ponosa, nenasilnost, potrpljenje, prostodušnost, služenje verodostojnemu duhovnemu učitelju, čistost, stanovitnost, samoobvladanost, odpovedovanje predmetom čutnega uživanja, odsotnost lažnega ega, zavedanje, da rojstvo, smrt, starost in bolezen prinašajo trpljenje, nenavezanost, neodvisnost od otrok, žene, doma itn., notranje ravnovesje ob prijetnih in neprijetnih dogodkih, neomajno in neskaljeno vdanost Meni, željo po življenju v samoti, odmaknjenost od posvetnih ljudi, zavedanje o pomembnosti samospoznavanja in filozofsko iskanje Absolutne Resnice – to razglašam za znanje, vse drugo pa za nevednost.

Nuolankumą, nesikėlimą į puikybę, prievartos atsisakymą, pakantumą, paprastumą; kreipimąsi į bona fide dvasinį mokytoją; švarumą, pastovumą, savitvardą; juslinio pasitenkinimo objektų atsisakymą; klaidingos savimonės neturėjimą; suvokimą, jog gimimas, mirtis, senatvė ir ligos yra blogis; atsižadėjimą, neprisirišimą prie vaikų, žmonos, namų ir kitų panašių dalykų; pusiausvyrą malonių ir nemalonių dalykų akivaizdoje; nuolatinį ir besąlyginį pasiaukojimą Man; siekimą gyventi nuošalioje vietoje; šalinimąsi žmonių minios; dvasinės savivokos svarbos pripažinimą; filosofinį Absoliučios Tiesos ieškojimą – visa tai Aš skelbiu pažinimu, o visa kita, kad ir kas tai būtų, yra neišmanymas.

Purport

Manj inteligentni ljudje včasih mislijo, da je pridobivanje tega znanja rezultat medsebojnih vplivov sestavin polja delovanja. V resnici pa je to pravi način pridobivanja znanja. Z negovanjem tega znanja je mogoče doseči Absolutno Resnico. Kot že rečeno, to znanje ni rezultat medsebojnih vplivov štiriindvajsetih materialnih elementov. Ravno narobe, živemu bitju omogoča, da se reši ujetosti v te elemente. Utelešena duša je ujeta v telo – kletko iz štiriindvajsetih elementov – pot do znanja, kot jo opisujejo ti verzi, pa ji odpira pot na prostost. Najpomembnejši element pri pridobivanju znanja je omenjen v prvi vrstici enajstega verza. Mayi cānanya-yogena bhaktir avyabhicāriṇī: končni rezultat znanja je čisto vdano služenje Gospodu. Če se človek ne posveti ali pa se ni sposoben posvetiti transcendentalnemu služenju Gospodu, ostalih devetnajst elementov znanja nima posebne vrednosti. Kdor se posveti vdanemu služenju, ki vodi do popolne zavesti Kṛṣṇe, pa si samodejno pridobi še ostale naštete lastnosti. V Śrīmad-Bhāgavatamu (5.18.12) je rečeno: yasyāsti bhaktir bhagavaty akiñcanā sarvair guṇais tatra samāsate surāḥ. V tistem, ki vdano služi Gospodu, se razvijejo vse dobre lastnosti, iz katerih sestoji znanje. Za vsakogar je izjemno pomembno, da sprejme duhovnega učitelja, kar je omenjeno v osmem verzu. Ta korak je bistven celo za tistega, ki je že na poti vdanega služenja. Transcendentalno življenje se začne, ko človek sprejme verodostojnega duhovnega učitelja. Vsevišnja Božanska Osebnost, Śrī Kṛṣṇa, tu jasno pravi, da je ta metoda resnična pot do znanja. Vse, kar je proizvod uma, pa je nesmisel.

KOMENTARAS: Menkos nuovokos žmonės kartais klaidingai mano, kad toks pažinimo kelias – veiklos lauko sąveikų išdava. Tačiau iš tiesų tai – tikrasis pažinimo procesas. Pripažįstant šį kelią atsiranda galimybė priartėti prie Absoliučios Tiesos. Tas kelias nėra anksčiau minėtų dvidešimt keturių pradmenų sąveikos rezultatas. Tai priemonė išsivaduoti iš tų pradmenų nelaisvės. Įkūnytoji siela yra įkalinta kūne – apvalkale, sudarytame iš dvidešimt keturių pradmenų. Šiuose posmuose nurodytas pažinimo kelias – tai būdas iš jo ištrūkti. Aprašant pažinimo būdus, svarbiausia mintis išreikšta vienuolikto posmo pirmoje eilutėje. Mayi cānanya-yogena bhaktir avyabhicāriṇī: pažinimo kelias baigiasi besąlygine pasiaukojimo tarnyste Viešpačiui. Taigi nesugebant ar nenorint transcendentiškai tarnauti Viešpačiui, likusios devyniolika pozicijų nebus vertingos. Bet jeigu visuomet atsimindami Kṛṣṇą įsijungiame į pasiaukojimo tarnystę, tos devyniolika savybių atsiranda savaime. „Śrīmad-Bhāgavatam“ (5.18.12) sakoma: yasyāsti bhaktir bhagavaty akiñcanā sarvair guṇais tatra samāsate surāḥ. Visas gerąsias, pažinimą sudarančias savybes išsiugdo tas, kuris pasiekia pasiaukojimo tarnystės pakopą. Aštuntas posmas primena, jog labai svarbu kreiptis į dvasinį mokytoją. Tai ypatingai svarbu net ir tam, kuris imasi praktikuoti pasiaukojimo tarnystę. Transcendentinis gyvenimas prasideda nuo tada, kai kreipiamasi į bona fide dvasinį mokytoją. Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Śrī Kṛṣṇa, čia aiškiai sako, jog toks pažinimo procesas – tikras kelias. Visi kiti su juo nesusiję prasimanymai yra gryni niekai.

Sestavni elementi znanja, našteti v teh verzih, so natančneje opisani v nadaljevanju. Ponižen je, kdor nima želje po slavi in časti. Zaradi materialističnega pojmovanja življenja so ljudje zelo željni časti, za tistega, ki ima popolno znanje in se zato zaveda, da se razlikuje od telesa, pa sta tako čast kakor sramota, povezani s telesom, nepomembni. Po tem materialnem slepilu ne bi smeli stremeti. Ljudje, ki bi radi zasloveli kot religiozni, se včasih brez razumevanja religioznih načel pridružijo kakšni skupini, katere člani se takih načel ne držijo, in se potem želijo uveljaviti kot religiozni vodje. Da bi ugotovili, koliko smo pravzaprav napredovali v poznavanju duhovne znanosti, se moramo preizkusiti. Za merilo napredka lahko vzamemo lastnosti iz teh verzov.

Jei kalbėsime apie pažinimą, kuris aprašytas šiuose posmuose, tai jo elementus galime taip analizuoti. Nuolankumas (kuklumas) – tai nereikalavimas iš kitų pagarbos sau norint pasitenkinti. Materiali būties samprata verčia mus trokšti aplinkinių pripažinimo, tačiau žmogui, kuris įgijo tobulą žinojimą ir suvokė nesąs šis kūnas, su kūnu susijusi šlovė ar nešlovė neturi jokios prasmės. Nedera vaikytis materialaus pripažinimo, nes jis – tik apgaulė. Žmonės aistringai trokšta garsėti savo religingumu ir, nesuprasdami religijos principų, kartais prisijungia prie kokios nors grupės, kuri iš esmės religijos principų nesilaiko, o po to skelbiasi religiniais vadovais. Siekiant tikrojo tobulėjimo dvasinio mokslo srityje, būtina turėti pažangos įvertinimo kriterijus. Įvertinti savo pažangą galima, pasirinkus kriterijumi šiuose posmuose išvardintas savybes.

Za nenasilnega navadno velja, kdor ne ubija drugih in jim ne prizadeva telesnih poškodb, v resnici pa je nenasilen tisti, ki nikomur ne povzroča trpljenja. Večina ljudi je zaradi nevednosti ujeta v mrežo materializma, zato je neprenehoma podvržena materialnemu trpljenju. Če jim ne pomagamo razviti duhovnega znanja, smo torej nasilni. Storiti bi morali vse, kar je v naši moči, da ljudem damo pravo znanje in jih tako razsvetlimo ter jim omogočimo, da se rešijo spon materije. To je nenasilje.

Prievartos nenaudojimas dažniausiai suprantamas kaip draudimas žudyti ar žaloti kūną, nors iš tiesų ši sąvoka reiškia, kad negalima kelti kančių kitiems. Paprasti žmonės dėl savo neišmanymo papuola į materialios būties sampratos pinkles ir amžinai kenčia materialias kančias. Taigi kas neskatina kitų eiti dvasinio pažinimo keliu, tas naudoja prievartą. Todėl derėtų dėti visas pastangas tikrajam žinojimui skleisti, kad žmonės prašviesėtų ir galėtų ištrūkti iš materijos pančių. Štai kas yra prievartos nenaudojimas.

Potrpljenje je sposobnost prenašati žalitve in sramotenje. Človeka, ki si poskuša pridobiti duhovno znanje, bodo pogosto žalili in sramotili, kajti taka je narava materialnega sveta. Celo Prahlāda, deček komaj petih let, ki je negoval duhovno znanje, se je znašel v veliki nevarnosti, ko je njegov oče začel nasprotovati njegovi vdanosti Gospodu. Na vse mogoče načine ga je poskušal ubiti, Prahlāda pa je očetovo jezo potrpežljivo prenašal. Na poti napredovanja v duhovnem znanju utegnemo naleteti na številne ovire, kljub temu pa moramo s potrpljenjem odločno nadaljevati.

Pakantumas – tai mokėti pakęsti aplinkinių įžeidinėjimus ir pažeminimus. Puoselėjantis dvasinį žinojimą patirs daugybę įžeidimų ir bus aplinkinių žeminamas. Šito ir reikia tikėtis, nes taip yra sutvarkyta materiali gamta. Prisiminkime, kokiame pavojuje dėl tėvo priešiškumo atsidūrė dvasinį žinojimą puoselėjęs Prahlāda, nors jam tebuvo tik penkeri metai. Tėvas visaip stengėsi jį nužudyti, tačiau Prahlāda buvo jam pakantus. Taigi dvasinio pažinimo kelyje gali iškilti daugybė kliūčių, tačiau turime būti pakantūs ir ryžtingai žengti į priekį.

Prostodušen je, kdor se ne vede diplomatsko in se niti sovražniku ne boji odkrito povedati resnice. Sprejeti verodostojnega duhovnega učitelja je neobhodno, kajti brez navodil duhovnega učitelja ni mogoče napredovati v razumevanju duhovne znanosti. Učenec se mora obrniti na duhovnega učitelja nadvse ponižno in mu služiti po najboljših močeh, tako da bo duhovni učitelj zadovoljen z njim in mu bo dal svoje blagoslove. Ker je verodostojen duhovni učitelj predstavnik Kṛṣṇe, lahko učenec z njegovimi blagoslovi zelo hitro napreduje, tudi če se ne drži vseh pravil, ali pa se mu bo, če je služil duhovnemu učitelju s popolno predanostjo, lažje držati pravil vdanega služenja.

Būti paprastam, reiškia atmesti diplomatiškumą ir turėti tiek atvirumo, kad net priešui galėtum pasakyti visą tiesą. Ypatingai svarbu kreiptis į dvasinį mokytoją, nes be bona fide dvasinio mokytojo nurodymų padaryti pažangą dvasinio mokslo srityje neįmanoma. Kreiptis į dvasinį mokytoją reikia labai nuolankiai ir visaip jam tarnauti, kad patenkintas mokytojas laimintų mokinį. Kadangi bona fide dvasinis mokytojas – Kṛṣṇos atstovas, kiekvienas jo palaiminimas mokiniui suteikia galimybę padaryti staigią pažangą – netgi tada, kai mokinys nesilaiko reguliuojamųjų principų. Antra vertus, reguliuojamųjų principų laikytis lengviau, kai mokinys negailėdamas jėgų tarnauja dvasiniam mokytojui.

Čistost je nujno potrebna za napredovanje v duhovnem življenju. Ločimo zunanjo in notranjo čistočo. Da bi ohranili zunanjo čistočo, se moramo redno umivati, da bi bili čisti znotraj, pa moramo nenehno misliti na Kṛṣṇo in peti Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare. Ta metoda očisti z uma prah karme, ki se je nabral na njem.

Švarumas – būtina sąlyga siekiant pažangos dvasiniame gyvenime. Švara gali būti dvejopa: išorinė ir vidinė. Išorinė švara – tai dažnas apsiplovimas, o siekiant vidinės švaros reikia nuolat galvoti apie Kṛṣṇą ir kartoti Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare. Šis procesas nuo proto nubraukia dulkes, kurias sunešė anksčiau sukaupta karma.

Stanoviten je, kdor je trdno odločen napredovati v duhovnem življenju. Brez take odločenosti ni mogoče vidno napredovati. Samoobvladanost pa je lastnost človeka, ki se ne odloči za nič, kar bi lahko zavrlo njegov duhovni razvoj. Tak način delovanja bi nam moral preiti v navado in zavrniti bi morali vse, kar je neugodno za duhovni napredek. To je pravo odpovedovanje. Čuti so tako nenasitni, da si zmeraj želijo uživanja. Če nam to, kar zahtevajo, ni nujno potrebno, jim ne bi smeli ustreči. Ugodimo jim lahko samo toliko, da ostanemo zdravi in lahko opravljamo svoje dolžnosti ter tako duhovno napredujemo. Najpomembnejši in najtežje obvladljiv čut je jezik. Kdor obvlada jezik, bo lahko obvladal tudi druge čute. Nalogi jezika sta uživanje hrane in oblikovanje glasov. Jezik moramo načrtno navaditi na to, da zmeraj uživa ostanke Kṛṣṇi darovane hrane in poje Hare Kṛṣṇa. Očem pa ne bi smeli dovoliti, da gledajo kar koli razen Kṛṣṇove prečudovite podobe. Tako jih bomo imeli pod nadzorom. Ušesa bi morali uporabljati samo za poslušanje o Kṛṣṇi, nos pa za vonjanje Kṛṣṇi darovanega cvetja. To je metoda vdanega služenja, in kot je razvidno iz teh verzov, je Bhagavad-gītā posvečena izključno znanosti o vdanem služenju. Vdano služenje je njen glavni in edini cilj. Nevedni komentatorji poskušajo odvrniti bralčev um k drugim temam, toda v Bhagavad-gīti ne bomo poleg vdanega služenja našli nobene druge teme.

Pastovumu pasižymi tas, kuris pilnas ryžto padaryti pažangą dvasiniame gyvenime. Ryškesnė pažanga be tokio ryžto neįmanoma. Savitvarda pasireiškia tuo, kad atmetama tai, kas nepalanku dvasinei pažangai. Reikia išsiugdyti įprotį atmesti viską, kas priešinga dvasinei pažangai. Toks yra tikrasis atsižadėjimas. Juslės yra labai stiprios ir nuolatos trokšta juslinių malonumų. Tačiau nereikia pataikauti tiems juslių poreikiams, kurie nėra būtini. Juslių poreikiai tenkintini tiek, kiek reikalinga, kad būtų sveikas kūnas, ir galėtume atlikti savo pareigą – daryti pažangą dvasiniame gyvenime. Pati svarbiausia ir sunkiausiai suvaldoma juslė – liežuvis. Kas suvaldo liežuvį, tas visada galės suvaldyti kitas jusles. Liežuvio funkcija – patirti skonį ir sukelti garsus. Todėl liežuvį reikia nuolat reguliuoti – kad jis ragautų tiktai Kṛṣṇai paaukoto maisto likučius ir giedotų „Hare Kṛṣṇa“. O akims nederėtų leisti matyti nieko kito, kaip nuostabų Kṛṣṇos pavidalą. Taip suvaldysime akis. Ausys turi klausyti pasakojimų apie Kṛṣṇą, o nosis – uostyti Kṛṣṇai paaukotas gėles. Toks yra pasiaukojimo tarnystės kelias ir šie posmai rodo, kad „Bhagavad-gītā“ moko tik pasiaukojimo tarnystės mokslo, kad svarbiausias ir vienintelis jos tikslas – pasiaukojimo tarnystė. Neišmintingi „Bhagavad-gītos“ komentatoriai stengiasi nukreipti skaitytojo mintis į kitus dalykus, tačiau be pasiaukojimo tarnystės nieko kito „Bhagavad-gītā“ nenagrinėja.

Lažni ego nas napelje k temu, da se enačimo s telesom. Kdor spozna, da ni telo, temveč duša, ima znova svoj pravi ego. Ego zmeraj obstaja. Lažnega ega bi se morali znebiti, pravega pa ne. V vedskih spisih (Bṛhad-āraṇyaka Upaniṣada 1.4.10) je rečeno: ahaṁ brahmāsmi – jaz sem Brahman, jaz sem duh. Ta „jaz sem“, zavedanje lastnega jaza, obstaja tudi na stopnji samospoznanja, ko živo bitje doseže osvoboditev. Zavedanju jaza pravimo ego. Kadar to zavedanje povezujemo z nestvarnim materialnim telesom, se imenuje lažni ego, kadar pa ga usmerimo na resničnost, se imenuje pravi ego. Nekateri filozofi pravijo, da bi se morali egu odreči, vendar to ni mogoče, kajti ego je znak naše individualnosti. Tisto, čemur se moramo odreči, je zmotno enačenje s telesom.

Klaidinga savimonė – tai laikyti kūną savimi. Suprasdami, kad esame ne kūnas, o dvasinė siela, atgauname savo tikrąją savimonę. Savimonė egzistuoja visada, tačiau smerktina yra klaidinga savimonė, o ne tikroji. Vedų raštuose („Bṛhad-āraṇyaka Upaniṣada“ 1.4.10) sakoma: ahaṁ brahmāsmi – Aš esu Brahmanas, aš esu dvasia. „Aš esu“, savojo „aš“ pojūtis, išlieka net suvokus save, kai pasiekiama išsivadavimo stadija. „Aš esu“ pojūtis – tai savimonė, tačiau kai ji taikoma mūsų netikram kūnui, ji yra klaidinga savimonė. Kai savojo „aš“ pojūtis siejamas su realybe, savimonė – tikra. Kai kurie filosofai teigia, kad mes turime atsisakyti savimonės, tačiau to padaryti neįmanoma, nes savimonė reiškia identiškumą. Žinoma, mes neturime klaidingai save tapatinti su kūnu.

Vedeti bi morali tudi, da rojstvo, smrt, starost in bolezen prinašajo trpljenje. Opis rojstva najdemo v raznih vedskih spisih. Svet nerojenega otroka, njegovo bivanje v maternici, njegovo trpljenje itd. so zelo živo opisani v Śrīmad-Bhāgavatamu. Dobro bi se morali zavedati, da živo bitje ob rojstvu zelo trpi. Ker pozabimo, kako zelo smo trpeli v maternici, ne storimo ničesar, da bi se rešili iz kroga rojevanja in umiranja. Različne oblike trpljenja spremljajo tudi smrt in so prav tako opisane v verodostojnih svetih spisih. O teh temah bi morali govoriti. Bolezen in starost vsi izkusimo na lastni koži. Čeprav si ju nihče ne želi, se jima ni mogoče izogniti. Če nismo pesimistični glede življenja v materialnem svetu, zavedajoč se trpljenja, ki spremlja rojstvo, smrt, starost in bolezen, ne bomo imeli spodbude za duhovno napredovanje.

Reikėtų pasistengti suprasti, kad gimimas, mirtis, senatvė ir ligos sukelia kančias. Gimimo aprašymų galima sutikti plačioje Vedų raštijoje. „Śrīmad- Bhāgavatam“ labai vaizdžiai apibūdina negimusio vaiko pasaulį: jo buvimą motinos įsčiose, jo kančias etc. Gimimas yra kančia, ir tai derėtų gerai įsisąmoninti. Užmiršę, kiek prisikentėjome motinos įsčiose, net nebandome išspręsti gimimo ir mirties pasikartojimo problemos. O juk ir mirdami patiriame įvairių kančių, apie kurias irgi kalbama autoritetinguose šventraščiuose. Šiuos klausimus būtina aptarti. O apie ligas ir senatvę kiekvienas sužinome iš savo patirties. Niekas nenori susirgti ar pasenti, tačiau ligos ir senatvė – neišvengiami. Jei atsižvelgę į gimimo, mirties, ligų ir senatvės kančias materialaus gyvenimo nevertinsime pesimistiškai, nebus akstino daryti pažangą dvasiniame gyvenime.

Nenavezanost na otroke, ženo in dom ne pomeni, da do njih ne bi smeli imeti nikakršnih čustev. Naravno je, da so žena in otroci predmet naše ljubezni. Toda če nas ovirajo pri duhovnem razvoju, ne bi smeli ostati navezani nanje. Da bi postal naš dom prijeten, je najbolje, da postanemo zavestni Kṛṣṇe. Če je človek popolnoma zavesten Kṛṣṇe, si lahko ustvari zelo srečno družinsko življenje, kajti metoda zavesti Kṛṣṇe je zares preprosta. Treba je le peti Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare, uživati ostanke Kṛṣṇi darovane hrane, proučevati knjige, kakršni sta Bhagavad-gītā in Śrīmad-Bhāgavatam, ter častiti Božanstvo. Te štiri dejavnosti nas bodo osrečile. K njim bi morali pritegniti tudi ostale družinske člane. Zjutraj in zvečer se lahko zberejo ter skupaj pojejo Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare. Tistemu, ki bi rad postal zavesten Kṛṣṇe in si zato uredi družinsko življenje po teh načelih, ni treba zapustiti doma in stopiti v red odpovedi. Če pa nam družinsko življenje ne pomaga duhovno napredovati, bi se mu morali odpovedati. Da bi lahko spoznali Kṛṣṇo oziroma Mu služili, moramo žrtvovati vse, kakor je storil Arjuna. Arjuna ni hotel ubiti svojih družinskih članov, ko pa je uvidel, da ga le-ti ovirajo na poti do spoznanja Kṛṣṇe, je upošteval Gospodovo navodilo ter jih v bitki pobil. Nikoli se ne smemo preveč meniti za srečo in nesrečo družinskega življenja, kajti v tem svetu ne moremo biti niti popolnoma srečni niti popolnoma nesrečni.

Neprisirišimas prie vaikų, žmonos ir namų nereiškia, kad turėtume atsisakyti savo jausmų jiems, kadangi jie yra natūralūs meilės objektai. Tačiau jeigu jie trukdo dvasiškai tobulėti, prisirišti prie jų neverta. Geriausias būdas sukurti palankią aplinką namuose – Kṛṣṇos sąmonė. Jei žmogus iki galo išsiugdė Kṛṣṇos sąmonę, jis atneša namams džiaugsmą, nes Kṛṣṇos sąmonės procesas yra labai lengvas. Tereikia kartoti Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare, valgyti Kṛṣṇai paaukoto maisto likučius, studijuoti tokias knygas, kaip „Bhagavad-gītā“ bei „Śrīmad-Bhāgavatam“, ir garbinti Dievybę. Šie keturi veiklos būdai padarys žmogų laimingą. To reikia mokyti ir savo šeimos narius. Rytą ir vakarą visa šeima gali drauge giedoti Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare. Kas laikosi šių keturių principų ir gali sutvarkyti šeimyninį gyvenimą taip, kad šeimoje būtų ugdoma Kṛṣṇos sąmonė, tam atsižadėti šeimyninio gyvenimo nebūtina. Tačiau jeigu šeimyninis gyvenimas nepalankus dvasiškai tobulėti, jo reikia atsisakyti. Kas nori patirti Kṛṣṇą ir Jam tarnauti, turi paaukoti viską, kaip kad pasielgė Arjuna. Arjuna nenorėjo žudyti savo šeimos narių, tačiau supratęs, kad jie kliudo patirti Kṛṣṇą, paklausė Kṛṣṇos pamokymo ir mūšyje juos nukovė. Šiaip ar taip, nereikia prisirišti prie šeimyninio gyvenimo džiaugsmų ir sielvartų, nes šiame pasaulyje žmogus negali būti nei visiškai laimingas, nei visiškai nelaimingas.

Sreča in nesreča sta stalna spremljevalca materialnega življenja, in kot svetuje Bhagavad-gītā, bi ju morali prenašati brez vznemirjenja. Ker prihajata in odhajata, ne da bi mi lahko vplivali na to, jima ne bi smeli posvečati posebne pozornosti; v obeh primerih bi morali ohraniti ravnovesje. Ponavadi smo srečni, kadar doživimo kaj prijetnega, ob neprijetnih dogodkih pa smo nesrečni. Toda kdor je na duhovni ravni, je zmeraj miren. Da bi dosegli to raven, moramo z neomajno vdanostjo nepretrgoma služiti Kṛṣṇi. To pomeni, da se zaposlimo z devetimi oblikami vdanega služenja – opevamo Gospoda, poslušamo o Njem, Ga častimo, Mu izkazujemo spoštovanje itd. – o katerih govori zadnji verz devetega poglavja. To je metoda, ki bi se je morali držati.

Laimė ir kančia – materialaus gyvenimo palydovai. „Bhagavad-gītā“ pataria mokytis kantrumo. Neįmanoma sulaikyti ateinant bei pranykstant laimę ir kančią, todėl reikia atsisakyti materialistinės gyvensenos, išlaikyti pusiausvyrą ir laimėje, ir nelaimėje. Dažniausiai, gavę ko troškome, labai džiaugiamės, o susidūrę su tuo, kas nepageidautina, kenčiame. Tačiau nei laimė, nei kančia mūsų nejaudins, jei būsime pasiekę dvasinį lygį, o kad jį pasiektume, turime nepertraukiamai praktikuoti pasiaukojimo tarnystę. Nenukrypstamai su pasiaukojimu tarnauti Kṛṣṇai – tai vykdyti devynis pasiaukojimo tarnystės procesus: giedoti, klausytis, garbinti, pagarbiai lenktis etc. – apie tai rašoma paskutiniame devinto skyriaus posme. Šiuo keliu ir reikėtų eiti.

Če človek živi po duhovnih načelih, samodejno izgubi željo po druženju z materialisti. Družba takih ljudi postane zanj nesprejemljiva. O svojem duhovnem napredku lahko sodimo po tem, kolikšna je naša želja po življenju na osamljenem mestu, kjer ni nekoristne družbe. Za bhakto je povsem naravno, da nima želje po zabavi, kinu in družabnih srečanjih, saj ve, da je vse to zgolj potrata časa. Obstaja veliko učenjakov in filozofov, ki proučujejo spolnost in razne druge stvari, toda po Bhagavad-gīti sta takšno raziskovalno delo in filozofsko razglabljanje brez vrednosti ter sta bolj ali manj nesmiselna. Bhagavad-gītā pravi, da bi morali z metodo filozofske analize proučevati naravo duše. Cilj našega raziskovanja bi moralo biti spoznanje samega sebe. To je nasvet, ki nam ga v teh verzih daje Kṛṣṇa.

Kai žmogus įpranta gyventi dvasiškai, suprantama, jis nenori būti drauge su materialistais, nes tokia bendrija jam ne prie širdies. Save patikrinti galėtume atkreipdami dėmesį į tai, ar linkstame gyventi nuošalioje vietoje, atsisakę nepageidautinos draugijos. Natūralu, kad bhaktas nelinkęs vaikščioti į kiną ar į priėmimus, nelinkęs sportuoti, jei tai nėra būtina, nes jis supranta, kad tai tuščias laiko švaistymas. Daugelis mokslininkų tyrinėtojų ir filosofų nagrinėja lytinį gyvenimą ar kitas problemas, tačiau, pasak „Bhagavad- gītos“, tokio pobūdžio tyrimai ir samprotavimai beverčiai. Šiaip ar taip, tai gryniausi niekai. Pasak „Bhagavad-gītos“, pasitelkus filosofinę įžvalgą reikia tirti sielos prigimtį. Tyrimus reikia atlikti stengiantis suprasti savąjį „aš“. Štai kas čia rekomenduojama.

Kot je tukaj jasno rečeno, je bhakti-yoga najbolj praktična metoda samospoznavanja. Ko govorimo o vdanem služenju, moramo razumeti odnos med Naddušo in individualno dušo. Individualna duša in Nadduša nista identični, vsaj ne s stališča filozofije bhakti, filozofije vdanega služenja. V Vedah je jasno rečeno, da individualna duša večno služi Vrhovni Duši. Bhakti ali vdano služenje je torej večno (nityam). O tem filozofskem zaključku bi morali biti trdno prepričani.

O dėl dvasinės savivokos, tai šiuose posmuose aiškiai pasakyta, kad šiuo požiūriu bhakti-yoga itin paranki. Iškilus klausimui dėl pasiaukojimo, turi būti įvertinamas Supersielos ir individualios sielos savitarpio ryšys. Supersiela ir individuali siela negali būti viena, bent jau pagal bhakti, pasiaukojimo tarnystės, sampratą. Čia aiškiai sakoma, kad individualios sielos tarnystė Aukščiausiajai Sielai yra amžina – nityam. Taigi bhakti, pasiaukojimo tarnystė, yra amžina. Reikia būti filosofiškai tuo įsitikinus.

V Śrīmad-Bhāgavatamu (1.2.11) je rečeno: vadanti tat tattva-vidas tattvaṁ yaj jñānam advayam – „Tisti, ki dejansko poznajo Absolutno Resnico, vedo, da ima spoznavanje Vrhovnega Jaza tri stopnje. To so: spoznanje Brahmana, Paramātme in Bhagavāna.“ Spoznanje Bhagavāna, Vsevišnje Božanske Osebnosti, je najvišja stopnja spoznanja Absolutne Resnice. Zato bi se morali dvigniti na to raven in tako vdano služiti Gospodu. To je popolnost znanja.

Tai paaiškinama „Śrīmad-Bhāgavatam“ (1.2.11): vadanti tat tattva-vidas tatvaṁ yaj jñānam advayam. „Tie, kurie iš tikrųjų pažino Absoliučią Tiesą, supranta, kad Aukščiausiasis pažįstamas trimis aspektais: kaip Brahmanas, Paramātmā ir Bhagavānas.“ Bhagavāno pažinimas – aukščiausia Absoliučios Tiesos pažinimo viršūnė, tad reikėtų pasiekti šį Aukščiausiojo Dievo Asmens suvokimo lygmenį ir atsidėti pasiaukojimo tarnystei Viešpačiui. Toks yra žinojimo tobulumas.

Ta metoda pridobivanja znanja je kakor stopnišče, ki vodi od pritličja, razvijanja ponižnosti, do najvišjega nadstropja, spoznanja Vrhovne Resnice, Absolutne Božanske Osebnosti. Na tem stopnišču je veliko ljudi; nekateri so prišli do prvega nadstropja, nekateri do drugega ali tretjega itd., toda vse dokler človek ne doseže najvišjega nadstropja, spoznanja Kṛṣṇe, je njegovo znanje nižje stopnje. Tistega, ki tekmuje z Bogom, obenem pa bi si rad pridobil duhovno znanje, čaka razočaranje. Iz teh verzov je razvidno, da si brez ponižnosti ni mogoče pridobiti resničnega znanja. Kdor se ima za Boga, je največji nadutež. Čeprav strogi zakoni materialne narave živemu bitju nenehno zadajajo udarce, si živo bitje zaradi nevednosti kljub temu domišlja, da je Bog. Začetna stopnja znanja je torej amānitva, ponižnost. Človek bi moral biti ponižen in bi se moral zavedati, da je podrejen Vsevišnjemu Gospodu. Kdor se upre Gospodu, postane suženj materialne narave. To dejstvo bi morali vsi dobro poznati in biti prepričani o njem.

Aukščiausiosios Tiesos pažinimo procesas yra tartum laiptai, kurie prasideda pirmuoju aukštu – nuolankumo praktika, ir baigiasi paskutiniuoju – Absoliutaus Dievo Asmens suvokimu. Daugelis, kopdami Aukščiausiosios Tiesos pažinimo laiptais, pasiekė pirmąjį, antrąjį, trečiąjį etc. aukštus, tačiau kol neužkopiama į paskutinį aukštą, kuris reiškia Kṛṣṇos suvokimą, tol žinojimo lygis žemas. Kas nori varžytis su Dievu ir tuo pat metu daryti pažangą dvasinio gyvenimo srityje, tas patirs nesėkmę. Čia aiškiai pasakyta, kad be nuolankumo pažinimas išties neįmanomas. Save laikyti Dievu – didžiausias išpuikimas. Nors gyvoji esybė nuolat patiria griežtų materialios gamtos dėsnių smūgius, vis dėlto per savo neišmanymą vis dar galvoja: „aš – Dievas“. Todėl žinojimas prasideda nuolankumu – amānitva. Reikia būti nuolankiam ir suprasti, kad esi pavaldus Aukščiausiajam Viešpačiui. Kas sukyla prieš Aukščiausiąjį Viešpatį, tas pakliūva materialios gamtos valdžion. Šią tiesą reikia suprasti ir būti tvirtai ja įsitikinus.