Skip to main content

Bg. 15.6

Tekstas

na tad bhāsayate sūryo
na śaśāṅko na pāvakaḥ
yad gatvā na nivartante
tad dhāma paramaṁ mama

Synonyms

na — ne; tat — tą; bhāsayate — apšviečia; sūryaḥ — saulė; na — nei; śaśāṅkaḥ — mėnulis; na — nei; pāvakaḥ — ugnis, elektra; yat — kur; gatvā — nuėjus; na — niekada; nivartante — jie grįžta atgal; tat dhāma — ta buveinė; paramam — aukščiausia; mama — Mano.

Translation

Ne saulė, mėnulis, ugnis ar elektra apšviečia šią aukščiausiąją Mano buveinę. Kas ją pasiekia, tas niekada nebegrįžta į materialų pasaulį.

Purport

KOMENTARAS: Posmas aprašo dvasinį pasaulį – Aukščiausiojo Dievo Asmens, Kṛṣṇos, buveinę, kuri vadinasi Kṛṣṇaloka, Goloka Vṛndāvana. Dvasiniame danguje nereikia saulės, mėnulio, ugnies ar elektros šviesos, nes visos planetos švyti pačios. Šioje visatoje yra tik viena planeta, kuri šviečia pati – tai Saulė, o dvasiniame danguje taip šviečia visos planetos. Iš tų Vaikuṇṭhomis vadinamų planetų sklindančio spindėjimo susidaro švytintis dangus – brahmajyoti. Iš tikrųjų, spindėjimą skleidžia Kṛṣṇos planeta – Goloka Vṛndāvana. Dalį spindėjimo užgožia mahat-tattva – materialus pasaulis. Kita, didesnė švytinčio dangaus dalis sklidina dvasinių planetų, vadinamų Vaikuṇṭhomis, kurių svarbiausia – Goloka Vṛndāvana.

Kol gyvoji esybė yra tamsiame materialiame pasaulyje, jos gyvenimas sąlygotas, tačiau, kai prasiskverbusi pro netikrą, iškreiptą realybę – materialaus pasaulio medį – ji pasiekia dvasinį dangų, išsyk išsivaduoja. Tada jai nebegresia pavojus grįžti atgal. Sąlygotame gyvenime gyvoji esybė laiko save materialaus pasaulio valdove, tačiau išsivadavusi ji įžengia į dvasinę karalystę ir tampa Aukščiausiojo Viešpaties palydovu. Ten ji patiria amžiną palaimą, amžiną gyvenimą ir visišką žinojimą.

Šios žinios turėtų įkvėpti žmogų. Jis turėtų užsimanyti persikelti į tą amžinąjį pasaulį ir ištrūkti iš netikro realybės atspindžio valdžios. Žmogui, kuris labai stipriai prisirišęs prie materialaus pasaulio, be galo sunku nutraukti saitus su juo, tačiau stojęs į Kṛṣṇos sąmonės kelią jis gauna galimybę palengva išsivaduoti iš šio pasaulio. Būtina bendrauti su bhaktais, su tais, kurie įsisąmonino Kṛṣṇą. Reikia rasti bendriją, pasišventusią Kṛṣṇos sąmonei, ir mokytis pasiaukojamai tarnauti. Taip galima sutraukyti saitus, rišančius su materialiu pasauliu. Norint atsikratyti potraukio materialiam pasauliui nepakanka persirengti šafrano spalvos rūbais. Būtina išsiugdyti norą pasiaukojamai tarnauti Viešpačiui. Todėl reikia labai rimtai žiūrėti į tai, apie ką kalba dvyliktas skyrius: pasiaukojimo tarnystė – tai vienintelis būdas išsipainioti iš materialaus pasaulio, kuris yra nelyginant apgaulingas tikrojo medžio atspindys. Keturioliktame skyriuje aprašytas materialios gamtos teršiamas poveikis įvairiems procesams. Tik pasiaukojimo tarnystė vadinama grynai transcendentalia.

Žodžiai paramaṁ mama labai svarbūs šiame posme. Kiekvienas, net ir tolimiausias pasaulio kampelis yra Aukščiausiojo Viešpaties nuosavybė, bet dvasinis pasaulis yra paramam, jis sklidinas šešių vertenybių. „Kaṭha Upaniṣada“ (2.2.15) irgi liudija, kad dvasiniam pasauliui nereikia saulės, mėnulio ar žvaigždžių šviesos (na tatra sūryo bhāti na candra-tārakam), kadangi visą dvasinį dangų apšviečia vidinė Aukščiausiojo Viešpaties galia. Tik atsidavus Viešpačiui galima pasiekti aukščiausią buveinę, kito kelio nėra.