Skip to main content

PENKIOLIKTAS SKYRIUS

Aukščiausiojo Asmens yoga

Tekstas

śrī-bhagavān uvāca
ūrdhva-mūlam adhaḥ-śākham
aśvatthaṁ prāhur avyayam
chandāṁsi yasya parṇāni
yas taṁ veda sa veda-vit

Synonyms

śrī-bhagavān uvāca — Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė; ūrdhva-mūlam — šaknimis į viršų; adhaḥ — žemyn; śākham — šakomis; aśvattham — banjano medis; prāhuḥ — yra sakoma; avyayam — amžinas; chandāṁsi — Vedų himnai; yasya — kurio; parṇāni — lapai; yaḥ — kiekvienas, kuris; tam — tą; veda — žino; saḥ — jis; veda-vit — Vedų žinovas.

Translation

Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Pasakyta, kad yra toks nemirtingas banjano medis, kurio šaknys auga viršun, o šakos – žemyn. Jo lapai – tai Vedų himnai. Kas pažįsta tą medį, yra Vedų žinovas.

Purport

KOMENTARAS: Aptarus bhakti-yogos svarbą, gali kilti klausimas: „O kuo vertingos Vedos?“ Šiame skyriuje aiškinama, kad Vedų studijavimo tikslas – suprasti Kṛṣṇą. Todėl tas, kuris įsisąmonino Kṛṣṇą ir atlieka pasiaukojimo tarnystę, jau suvokia Vedas.

Materialaus pasaulio pančiai čia palyginami su banjano medžiu. Žmogui, įsitraukusiam į karminę veiklą, banjano medis neturi pabaigos. Žmogus klajoja nuo vienos šakos ant kitos, nuo antros – ant trečios, nuo trečios – ant ketvirtos ir t.t. Materialaus pasaulio medis neturi pabaigos, ir kas prie jo prisirišęs, tas negali išsivaduoti. Vedų himnai, skirti žmogaus tobulėjimui – tai banjano medžio lapai. Šio medžio šaknys auga į viršų, nes jų pradžia – aukščiausioje visatos planetoje, kur gyvena Brahmā. Suvokęs šio nemirtingo iliuzijos medžio esmę, žmogus galės ištrūkti iš jo nelaisvės.

Būtina perprasti išsivadavimo iš iliuzijos procesą. Ankstesniuose skyriuose aiškinta, kad yra daugybė būdų, kurie leidžia išsivaduoti iš materijos pančių. Visuose skyriuose iki tryliktojo buvo teigiama, kad pasiaukojamai tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui – pats geriausias būdas. Pagrindinis pasiaukojimo tarnystės principas – materialios veiklos atsižadėjimas ir noro transcendentaliai tarnauti Viešpačiui ugdymas. Šio skyriaus pradžioje aiškinama, kaip atsikratyti potraukio materialiam pasauliui. Materialios būties šaknys auga į viršų. Tai reiškia, kad jos gauna pradžią visuminėje materijos substancijoje, aukščiausioje visatos planetoje. Iš čia po visatą išsiskleidžia daugybė šakų, kurios simbolizuoja įvairiausias planetų sistemas. Medžio vaisiai simbolizuoja gyvosios esybės veiklos rezultatus: religiją, ekonomikos vystymą, juslinius malonumus ir išsivadavimą.

Nėra tiesioginės patirties, kad šiame pasaulyje egzistuotų toks medis, kurio šakos augtų į apačią, o šaknys į viršų, ir vis dėlto toks medis egzistuoja. Jį galima pamatyti prie vandens telkinio. Vandenyje atsispindinčių medžių šakos – apačioje, o šaknys – viršuje. Kitaip sakant, materialųjį pasaulį simbolizuojantis medis tėra tikrojo medžio – dvasinio pasaulio – atspindys. Medis atsispindi vandenyje, dvasinis pasaulis – noruose. Noras – tai priežastis, dėl kurios daiktus matome materialioje šviesoje, dvasinio pasaulio atspindyje. Žmogui, norinčiam išsivaduoti iš materialios būties, būtina gerai pažinti šį medį, analitiškai jį išstudijavus. Tada bus galima nutraukti ryšį su materialiu pasauliu, kurį simbolizuoja tas medis.

Materialaus pasaulio medis, būdamas tikrojo medžio atspindys, yra tiksli jo kopija. Ten, dvasiniame pasaulyje, yra viskas. Impersonalistai laiko Brahmaną materialaus medžio šaknimis, o pasak sāṅkhyos filosofijos, nuo šaknų prasideda prakṛti, puruṣa, trys guṇos, penki grubūs pradmenys (pañca-mahā-bhūta), dešimt juslių (daśendriya), protas etc. Sāṅkhyos filosofija dalija visą materialųjį pasaulį į dvidešimt keturis pradmenis. Jeigu visų apraiškų centras – Brahmanas, tai Jį supančią visų apraiškų sferą galima padalinti į dvi puses; viena pusė – materialus pasaulis, kita – dvasinis. Materialus pasaulis – tai iškreiptas atspindys, todėl dvasinis pasaulis turėtų būti toks pat įvairus, kaip ir materialus, tik to pasaulio įvairovė – reali. Prakṛti – Aukščiausiojo Viešpaties išorinė energija, o puruṣa – Pats Aukščiausiasis Viešpats, – taip aiškinama „Bhagavad-gītoje“. Mus supantis pasaulis yra materialus, todėl laikinas. Atspindys – laikinas, nes kartais jis matomas, o kartais ne. Tačiau pirmavaizdis, nuo kurio atsispindi vaizdas – amžinas. Tikrojo medžio materialųjį atspindį reikia nukirsti. Kai sakoma, kad žmogus išmano Vedas, turima omeny, jog jis žino, kaip nutraukti saitus su materialiu pasauliu. Kas tą būdą žino, tas išties suprato Vedas. Kas susižavėjo Vedose aprašytais aukų atnašavimais, tas žavisi gražiais žaliuojančiais medžio lapais. Jis nežino Vedų tikslo. Vedų tikslas, kaip sako Pats Aukščiausiasis Viešpats – nukirsti atspindėtąjį medį ir pasiekti dvasinį pasaulį – tikrąjį medį.

Tekstas

adhaś cordhvaṁ prasṛtās tasya śākhā
guṇa-pravṛddhā viṣaya-pravālāḥ
adhaś ca mūlāny anusantatāni
karmānubandhīni manuṣya-loke

Synonyms

adhaḥ — žemyn; ca — ir; ūrdhvam — aukštyn; prasṛtāḥ — nusidriekusios; tasya — jo; śākhāḥ — šakos; guṇa — iš materialios gamtos guṇų; pravṛddhāḥ — išaugusios; viṣaya — juslių objektai; pravālāḥ — šakelės; adhaḥ — žemyn; ca — ir; mūlāni — šaknys; anusantatāni — nusidriekusios; karma — su darbu; anubandhīni — susijusios; manuṣya-loke — žmonių pasaulyje.

Translation

Šio medžio šakos tiesiasi žemyn ir aukštyn, jas maitina trys materialios gamtos guṇos. Medžio šakelės – tai juslių objektai. Turi tas medis ir žemyn augančias šaknis, kurios siejasi su karmine veikla žmonių pasaulyje.

Purport

KOMENTARAS: Posmas toliau apibūdina banjano medį. Jo šakos driekiasi visomis kryptimis. Medžio apačioje – įvairiausios gyvųjų esybių apraiškos: žmonės, gyvūnai, arkliai, karvės, šunys, katės etc. Jie – apatinėse medžio šakose, tuo tarpu viršūnėse – aukštesnės gyvųjų esybių formos: pusdieviai, gandharvai ir daug kitų aukštesnių gyvybės rūšių. Kaip paprastą medį maitina vanduo, taip materialaus pasaulio medį maitina trys materialios gamtos guṇos. Vienas žemės sklypas yra nederlingas, nes jame trūksta vandens, o kitas vešliai žaliuoja. Taip ir stipriau dominuojant tam tikroms guṇoms, atitinkamai daugiau atsiranda tam tikrų gyvybės rūšių.

Medžio šakelės laikomos juslių objektais. Priklausomai nuo to, kaip mus įtakoja gamtos guṇos, gauname atitinkamas jusles, o per jas mes patiriame pasitenkinimą įvairiais juslių objektais. Šakų viršūnėlės yra juslės – ausys, nosis, akys etc. Jos junta potraukį malonumams, kuriuos teikia įvairūs juslių objektai. Šakelės – garsas, forma, lytėjimas etc. – juslių objektai. Šalutinės šaknys – tai simpatijos ir antipatijos, įvairiausių kančių ir jutiminių malonumų šalutiniai produktai. Manoma, kad polinkis į dorą ir nedorybę išsivysto iš šių antrinių, visomis kryptimis išsidriekusių šaknų. Tikrosios medžio šaknies pradžia – Brahmalokoje, o kitos šaknys prasideda žmonių gyvenamose planetų sistemose. Pasitenkinusi savo doringų darbų rezultatais aukštesnėse planetų sistemose, gyvoji esybė leidžiasi į Žemę ir atnaujina savo karmą, ar karminę veiklą, kad vėl pakiltų į aukštesnes planetų sistemas. Žmonių gyvenama planeta laikoma veiklos lauku.

Tekstas

na rūpam asyeha tathopalabhyate
nānto na cādir na ca sampratiṣṭhā
aśvattham enaṁ su-virūḍha-mūlam
asaṅga-śastreṇa dṛḍhena chittvā
tataḥ padaṁ tat parimārgitavyaṁ
yasmin gatā na nivartanti bhūyaḥ
tam eva cādyaṁ puruṣaṁ prapadye
yataḥ pravṛttiḥ prasṛtā purāṇī

Synonyms

na — ne; rūpam — forma; asya — šio medžio; iha — šiame pasaulyje; tathā — taip pat; upalabhyate — gali būti suvokta; na — niekada; antaḥ — pabaiga; na — niekada; ca — taip pat; ādiḥ — pradžia; na — niekada; ca — taip pat; sampratiṣṭhā — pagrindas; aśvattham — banjano medį; enam — šį; su- virūḍha — stipriai; mūlam — įsišaknijusį; asaṅga-śastreṇa — atsižadėjimo ginklu; dṛḍhena — tvirtu; chittvā — nukirtus; tataḥ — paskui; padam — padėtį; tat — tą; parimārgitavyam — reikia surasti; yasmin — kur; gatāḥ — nuėjus; na — niekada; nivartanti — grįžtama atgal; bhūyaḥ — vėl; tam — Jam; eva — tikrai; ca — taip pat; ādyam — pirminiam; puruṣam — Dievo Asmeniui; prapadye — turi atsiduoti; yataḥ — iš kurio; pravṛttiḥ — pradžia; prasṛtā — išsiplėtė; purāṇī — labai senai.

Translation

Tikrosios šio medžio formos materialiame pasaulyje patirti neįmanoma. Niekas nesupranta, kur jis baigiasi ir kur prasideda, ir kur yra jo pagrindas. Tačiau reikia ryžtingai, atsižadėjimo ginklu nukirsti šį giliai įsišaknijusį medį, o po to surasti tą vietą, į kurią patekus niekada negrįžtama, ir ten atsiduoti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui – tam, iš kurio viskas kilo ir iš kurio visa kas plinta nuo neatmenamų laikų.

Purport

KOMENTARAS: Čia aiškiai nurodyta, kad materialiame pasaulyje neįmanoma suprasti, kaip iš tikrųjų atrodo tas banjano medis. Jo šaknys yra viršuje. Vadinasi, tikrasis medis keroja priešingame gale. Susipainiojęs materialaus medžio šakų tankmėje, žmogus nemato, kaip plačiai jis išsišakojęs ir iš kur auga. Vis dėlto reikia rasti pirminę priežastį: „Aš esu savo tėvo sūnus, o mano tėvas ano žmogaus sūnus etc.“ Taip besiaiškinant, prieinama iki Brahmos, kurį sukūrė Garbhodakaśāyī Viṣṇu. Kai tokiu būdu prieinamas Aukščiausiasis Dievo Asmuo, ieškojimai baigiasi. Ieškoti materialųjį pasaulį simbolizuojančio medžio pradžios, Aukščiausiojo Dievo Asmens, reikia bendraujant su tais, kurie Jį pažino. Pažinimo procese žmogus palengva atsižada šio netikro realybės atspindžio, o ilgainiui ir visiškai nutraukia visus ryšius su juo ir atsiduria tikrajame medyje.

Šiuo atveju labai svarbus žodis asaṅga, nes polinkis tenkinti savo jusles ir viešpatauti materialioje gamtoje yra labai stiprus. Todėl reikia mokytis atsižadėti aptariant dvasinio mokslo, pagrįsto autoritetingais šventraščiais, klausimus ir klausytis, ką sako išties išmanantys. Dvasinių temų aptarimai bhaktų draugijoje leis prisiartinti prie Aukščiausiojo Dievo Asmens. Priartėjus prie Jo, pirmiausia reikia atsiduoti. Posme kalbama apie tą šalį, kur patekęs žmogus niekad nebegrįžta atgal, prie netikro, atspindėto medžio. Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa – pirmoji šaknis, iš kurios viskas išaugo. Kad pelnytume Dievo Asmens malonę, tereikia Jam atsiduoti, o tai galima padaryti atliekant pasiaukojimo tarnystę: klausantis apie Viešpatį, kartojant Jo vardą etc. Jis yra materialaus pasaulio atsiradimo priežastis. Tai jau aiškino Pats Viešpats. Ahaṁ sarvasya prabhavaḥ: „Aš esu visa ko pradžia.“ Taigi tam, kad išsigautume iš materialų gyvenimą simbolizuojančio banjano medžio tankynės, reikia atsiduoti Kṛṣṇai. Atsiduodamas Kṛṣṇai žmogus tuo pat metu savaime atsižada šio materialaus pasaulio.

Tekstas

nirmāna-mohā jita-saṅga-doṣā
adhyātma-nityā vinivṛtta-kāmāḥ
dvandvair vimuktāḥ sukha-duḥkha-saṁjñair
gacchanty amūḍhāḥ padam avyayaṁ tat

Synonyms

niḥ — be; māna — netikro prestižo; mohāḥ — ir iliuzijos; jita — nugalėję; saṅga — bendravimo; doṣāḥ — ydas; adhyātma — dvasiniame pažinime; nityāḥ — nuolat; vinivṛtta — atsikratę; kāmāḥ — geismų; dvandvaiḥ — iš priešybių; vimuktāḥ — išsivadavę; sukha-duḥkha — laime ir kančia; saṁjñaiḥ — vadinamų; gacchanti — pasiekia; amūḍhāḥ — nesuklaidinti; padam — padėtį; avyayam — amžiną; tat — tą.

Translation

Kas atsisakė netikro prestižo, iliuzijos ir netikros draugijos, kas perprato amžinybę ir atsikratė materialių geismų, kas išsivadavo iš laimės ir kančios priešybių, ir kas neklystamai žino, kaip atsiduoti Aukščiausiajam Asmeniui, tas pasiekia tą amžinąją karalystę.

Purport

KOMENTARAS: Šiame posme labai gerai paaiškintas atsidavimo Viešpačiui procesas. Visų pirma reikia nesileisti apgaunamam išdidumo. Kadangi sąlygota siela puikuojasi manydama, jog yra materialios gamtos valdovė, jai labai sunku atsiduoti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Gilindamas tikrąjį žinojimą, žmogus turi suprasti, kad ne jis yra materialios gamtos valdovas – ją valdo Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Atsikratęs iliuzijos, kurią sukelia išdidumas, žmogus gali žengti pirmuosius atsidavimo žingsnius. Kas materialiame pasaulyje visada laukia šlovės, tas negali atsiduoti Aukščiausiajam Viešpačiui. Išdidumas – iliuzijos pasekmė, nes nors žmogus ateina į šią Žemę, o trumpai pabuvęs vėl išeina – jis paikai mano esąs pasaulio valdovas. Taip jis viską tik komplikuoja ir visada yra prislėgtas rūpesčių. Noras valdyti išjudina visą pasaulį. Žmonės mano, jog Žemė, visa planeta, priklauso žmonių visuomenei. Jie pasidalijo pasaulį, klaidingai laikydami save jo šeimininkais. Reikia atsikratyti klaidingos minties, esą pasaulis priklauso žmonių visuomenei. Jos atsikratę išvengsime ir netikrų ryšių, kuriuos lemia šeiminės, socialinės ir tautinės sampratos. Tie netikri ryšiai susaisto žmogų su materialiu pasauliu. Praėjus šį etapą, būtina plėtoti dvasinį žinojimą. Reikia išsiaiškinti, kas išties mums priklauso ir kas yra ne mūsų. Žmogus, supratęs tikrąją dalykų padėtį, išsivaduoja iš priešybių – laimės ir kančios, malonumo ir skausmo. Jis pasiekia visišką žinojimą ir tuo pačiu sugebėjimą atsiduoti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui.

Tekstas

na tad bhāsayate sūryo
na śaśāṅko na pāvakaḥ
yad gatvā na nivartante
tad dhāma paramaṁ mama

Synonyms

na — ne; tat — tą; bhāsayate — apšviečia; sūryaḥ — saulė; na — nei; śaśāṅkaḥ — mėnulis; na — nei; pāvakaḥ — ugnis, elektra; yat — kur; gatvā — nuėjus; na — niekada; nivartante — jie grįžta atgal; tat dhāma — ta buveinė; paramam — aukščiausia; mama — Mano.

Translation

Ne saulė, mėnulis, ugnis ar elektra apšviečia šią aukščiausiąją Mano buveinę. Kas ją pasiekia, tas niekada nebegrįžta į materialų pasaulį.

Purport

KOMENTARAS: Posmas aprašo dvasinį pasaulį – Aukščiausiojo Dievo Asmens, Kṛṣṇos, buveinę, kuri vadinasi Kṛṣṇaloka, Goloka Vṛndāvana. Dvasiniame danguje nereikia saulės, mėnulio, ugnies ar elektros šviesos, nes visos planetos švyti pačios. Šioje visatoje yra tik viena planeta, kuri šviečia pati – tai Saulė, o dvasiniame danguje taip šviečia visos planetos. Iš tų Vaikuṇṭhomis vadinamų planetų sklindančio spindėjimo susidaro švytintis dangus – brahmajyoti. Iš tikrųjų, spindėjimą skleidžia Kṛṣṇos planeta – Goloka Vṛndāvana. Dalį spindėjimo užgožia mahat-tattva – materialus pasaulis. Kita, didesnė švytinčio dangaus dalis sklidina dvasinių planetų, vadinamų Vaikuṇṭhomis, kurių svarbiausia – Goloka Vṛndāvana.

Kol gyvoji esybė yra tamsiame materialiame pasaulyje, jos gyvenimas sąlygotas, tačiau, kai prasiskverbusi pro netikrą, iškreiptą realybę – materialaus pasaulio medį – ji pasiekia dvasinį dangų, išsyk išsivaduoja. Tada jai nebegresia pavojus grįžti atgal. Sąlygotame gyvenime gyvoji esybė laiko save materialaus pasaulio valdove, tačiau išsivadavusi ji įžengia į dvasinę karalystę ir tampa Aukščiausiojo Viešpaties palydovu. Ten ji patiria amžiną palaimą, amžiną gyvenimą ir visišką žinojimą.

Šios žinios turėtų įkvėpti žmogų. Jis turėtų užsimanyti persikelti į tą amžinąjį pasaulį ir ištrūkti iš netikro realybės atspindžio valdžios. Žmogui, kuris labai stipriai prisirišęs prie materialaus pasaulio, be galo sunku nutraukti saitus su juo, tačiau stojęs į Kṛṣṇos sąmonės kelią jis gauna galimybę palengva išsivaduoti iš šio pasaulio. Būtina bendrauti su bhaktais, su tais, kurie įsisąmonino Kṛṣṇą. Reikia rasti bendriją, pasišventusią Kṛṣṇos sąmonei, ir mokytis pasiaukojamai tarnauti. Taip galima sutraukyti saitus, rišančius su materialiu pasauliu. Norint atsikratyti potraukio materialiam pasauliui nepakanka persirengti šafrano spalvos rūbais. Būtina išsiugdyti norą pasiaukojamai tarnauti Viešpačiui. Todėl reikia labai rimtai žiūrėti į tai, apie ką kalba dvyliktas skyrius: pasiaukojimo tarnystė – tai vienintelis būdas išsipainioti iš materialaus pasaulio, kuris yra nelyginant apgaulingas tikrojo medžio atspindys. Keturioliktame skyriuje aprašytas materialios gamtos teršiamas poveikis įvairiems procesams. Tik pasiaukojimo tarnystė vadinama grynai transcendentalia.

Žodžiai paramaṁ mama labai svarbūs šiame posme. Kiekvienas, net ir tolimiausias pasaulio kampelis yra Aukščiausiojo Viešpaties nuosavybė, bet dvasinis pasaulis yra paramam, jis sklidinas šešių vertenybių. „Kaṭha Upaniṣada“ (2.2.15) irgi liudija, kad dvasiniam pasauliui nereikia saulės, mėnulio ar žvaigždžių šviesos (na tatra sūryo bhāti na candra-tārakam), kadangi visą dvasinį dangų apšviečia vidinė Aukščiausiojo Viešpaties galia. Tik atsidavus Viešpačiui galima pasiekti aukščiausią buveinę, kito kelio nėra.

Tekstas

mamaivāṁśo jīva-loke
jīva-bhūtaḥ sanātanaḥ
manaḥ-ṣaṣṭhānīndriyāṇi
prakṛti-sthāni karṣati

Synonyms

mama — Mano; eva — tikrai; aṁśaḥ — fragmentinė dalelė; jīva-loke — sąlygoto gyvenimo pasaulyje; jīva-bhūtaḥ — sąlygota gyvoji esybė; sanātanaḥ — amžina; manaḥ — su protu; ṣaṣṭhāni — šešiom; indriyāṇi — juslėm; prakṛti — materialioje gamtoje; sthāni — esanti; karṣati — sunkiai grumiasi.

Translation

Sąlygotame pasaulyje esančios gyvosios esybės yra amžinos fragmentinės Mano dalelės. Sąlygotas gyvenimas verčia jas nuožmiai grumtis su šešiomis juslėmis, kurių viena – protas.

Purport

KOMENTARAS: Posmas aiškiai nusako gyvosios būtybės identiškumą. Gyvoji esybė amžinai yra fragmentinė Aukščiausiojo Viešpaties dalelė. Tai nereiškia, jog savo sąlygotame būvyje ji yra individuali, o išsivadavusi susivienija su Aukščiausiuoju Viešpačiu. Ji amžinai yra tik dalis. Čia aiškiai pasakyta: sanātanaḥ. Pasak Vedų, Aukščiausiasis Viešpats suteikia Sau išraišką ir sukuria begales Savo ekspansijų, kurių pirminės vadinamos viṣṇu-tatvomis, o antrinės – gyvosiomis esybėmis. Kitaip sakant, viṣṇu-tattva yra asmeniška Jo ekspansija, o gyvosios esybės – atsietos ekspansijos. Savo asmeniškos ekspansijos būdu Jis įgauna įvairius pavidalus: Viešpaties Rāmos, Nṛsiṁhadevos, Viṣṇumūrti ir visų kitų dievybių, kurios viešpatauja Vaikuṇṭhų planetose. Atsietos ekspansijos, gyvosios esybės, yra amžini tarnai. Asmeniškos Aukščiausiojo Dievo Asmens ekspansijos amžinai egzistuoja, kaip identiškos Dievo Asmeniui individualybės. Atsietoms ekspansijoms, gyvosioms esybėms, taip pat būdingas individualumas. Gyvosios esybės, kurios yra fragmentinės Aukščiausiojo Viešpaties dalelės, taip pat turi dalį Jo savybių, viena iš kurių – nepriklausomybė. Kiekviena gyvoji esybė – tai individuali siela, pasižyminti savitomis, individualiomis savybėmis ir turinti ribotą nepriklausomybę. Piktnaudžiaudama ta nepriklausomybe, gyvoji esybė tampa sąlygota siela, o teisingai ja naudodamasi ji yra visada išsivadavusi. Ir šiuo, ir kitu atveju savo prigimtimi gyvoji esybė yra amžina, kaip ir Aukščiausiasis Viešpats. Išvaduotame būvyje materialios aplinkybės jos nevaržo ir ji atlieka transcendentinę tarnystę Viešpačiui. Sąlygotame gyvenime ją valdo materialios gamtos guṇos, ir ji užmiršta apie transcendentinę meilės tarnystę Viešpačiui. Todėl norint išgyventi materialiame pasaulyje jai tenka nuožmiai grumtis.

Visos gyvosios esybės – ne tik žmonės, katės ir šunys, bet ir aukštesniosios būtybės, materialaus pasaulio valdytojai – Brahmā, Viešpats Śiva ir Pats Viṣṇu – yra neatskiriamos Aukščiausiojo Viešpaties dalelės. Jos yra ne laikinos, o amžinos apraiškos. Žodis karṣati („kovoti“ arba „grumtis“) čia labai svarbus. Sąlygota siela yra suvaržyta, tarsi ja būtų surakinusios geležinės grandinės. Ją kausto klaidinga savimonė, o protas – tai pagrindinė jėga, kuri rodo kelią materialioje būtyje. Kai protas yra dorybės guṇos, gyvosios esybės darbai doringi, kai protas yra aistros guṇos, jos veikla kelia vien rūpesčius, o protui patekus neišmanymo guṇos valdžion, siela eina į žemesnes gyvybės rūšis. Taigi posmas aiškina, kad sąlygotą sielą gaubia materialus kūnas, kurį sudaro protas ir juslės, o kai ji išsivaduoja, tas materialus apvalkalas žūva ir tada išryškėja jos dvasinis kūnas su jam būdingais individualiais sugebėjimais. „Mādhyandināyana- śruti“ teigiama: sa vā eṣa brahma-niṣṭha idaṁ śarīraṁ martyam atisṛjya brahmābhisampadya brahmaṇā paśyati brahmaṇā śṛṇoti brahmaṇaivedaṁ sarvam anubhavati. Ten sakoma, kad nusimetus materialų kūną ir įžengus į dvasinį pasaulį, gyvoji esybė atgauna savo dvasinį kūną, kurio dėka ji gali tiesiogiai pamatyti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, gali Jį girdėti, kalbėtis su Juo akis į akį, suvokti Aukščiausiąjį Asmenį tokį, koks Jis yra. Iš smṛti sužinome ir tai, kad vasanti yatra puruṣāḥ sarve vaikuṇṭha-mūrtayaḥ: dvasinėse planetose visi turi kūnus, kuriems būdingi tokie pat bruožai, kaip ir Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Savo kūno sandara neatskiriamos dalelės, gyvosios esybės, ir viṣṇu-mūrti ekspansijos niekuo nesiskiria. Kitaip sakant, išsivadavusi gyvoji esybė Aukščiausiojo Dievo Asmens malone gauna dvasinį kūną.

Labai svarbūs ir žodžiai mamaivāṁśaḥ („fragmentinės Aukščiausiojo Viešpaties dalelės“). Aukščiausiojo Viešpaties fragmentinė dalis – tai ne atskilusi kokio nors materialaus daikto dalis. Kaip jau išsiaiškinome antrame skyriuje, dvasia nedali. Materialiai jos suvokti neįmanoma. Dvasia – ne materija, kurią galima suskaidyti į dalis ir vėl surinkti. Toks įsivaizdavimas šiuo atveju netinka, nes posme yra pavartotas sanskrito kalbos žodis sanātana („amžinas“). Fragmentinė dalis – amžina. Antro skyriaus pradžioje taip pat sakoma, kad kiekviename atskirame kūne yra fragmentinė Aukščiausiojo Viešpaties dalis (dehino ‘smin yathā dehe). Išsivadavusi iš kūno pančių, fragmentinė dalis atkuria savo pirminį dvasinį kūną dvasiniame danguje, dvasinėje planetoje, ir semiasi džiaugsmo bendraudama su Aukščiausiuoju Viešpačiu. Tačiau posmas nurodo, kad gyvoji esybė, būdama fragmentinė Aukščiausiojo Viešpaties dalelė, yra kokybiškai tapati Viešpačiui, lygiai kaip aukso smiltys – tas pats auksas.

Tekstas

śarīraṁ yad avāpnoti
yac cāpy utkrāmatīśvaraḥ
gṛhītvaitāni saṁyāti
vāyur gandhān ivāśayāt

Synonyms

śarīram — kūną; yat — kaip; avāpnoti — gauna; yat — kaip; ca api — taip pat; utkrāmati — palieka; īśvaraḥ — kūno valdovas; gṛhītvā — paimdamas; etāni — visus juos; saṁyāti — keliauja kitur; vāyuḥ — oras; gandhān — kvapus; iva — kaip; āśayāt — iš jų šaltinio.

Translation

Kaip vėjas nešioja kvapus, taip gyvoji esybė, būdama materialiame pasaulyje, perneša iš vieno kūno į kitą savo įvairias gyvenimo sampratas. Taip ji gauna vienos rūšies kūną, o po to jį palieka, kad įgytų kitą.

Purport

KOMENTARAS: Šiame posme gyvoji esybė apibūdinama kaip īśvara – savo kūno valdovė. Panorėjusi ji gali pakeisti savo kūną į tobulesnį arba pereiti į mažiau tobulą. Ji turi labai ribotą nepriklausomybę. Kitimas, kurį patiria jos kūnas, priklauso nuo jos pačios. Mirties metu jos susikurta sąmonė perneša ją į kito tipo kūną. Jeigu gyvosios esybės sąmonė tesiekia katės ar šuns lygį, ji būtinai gaus katės ar šuns kūną. O jeigu sąmonė sutelkta į dieviškas savybes, tada ji pakeis savo pavidalą ir taps pusdieviu. Jeigu ji įsisąmonino Kṛṣṇą, tada persikels į dvasinį pasaulį – Kṛṣṇaloką, ir bendraus su Kṛṣṇa. Neteisinga tvirtinti, kad žuvus materialiam kūnui, viskam ateina galas. Individuali siela persikelia iš vieno kūno į kitą, o jos kitą kūną nulemia dabartinis jos kūnas bei dabartinė veikla. Kūną gauname pagal karmą ir po kurio laiko jį teks palikti. Posmas pabrėžia, kad subtilus kūnas, kuriame glūdi būsimo kūno samprata, kitą gyvenimą formuoja kitą kūną. Persikėlimo iš kūno į kūną procesas ir gyvosios esybės jungas, kurį ji velka, būdama kūne, vadinasi karṣati, arba kova už būvį.

Tekstas

śrotraṁ cakṣuḥ sparśanaṁ ca
rasanaṁ ghrāṇam eva ca
adhiṣṭhāya manaś cāyaṁ
viṣayān upasevate

Synonyms

śrotram — ausyse; cakṣuḥ — akyse; sparśanam — lytėjime; ca — taip pat; rasanam — liežuvyje; ghrāṇam — uoslėje; eva — taip pat; ca — ir; adhiṣṭhāya — būdama; manaḥ — prote; ca — taip pat; ayam — ji; viṣayān — juslių objektais; upasevate — mėgaujasi.

Translation

Gavusi kitą grubų kūną, gyvoji esybė įgyja ir atitinkamo tipo ausis, akis, liežuvį, nosį ir lytėjimo organus, kurie telkiasi aplink protą. Taip ji mėgaujasi tam tikra juslių objektų grupe.

Purport

KOMENTARAS: Kitaip sakant, jei gyvoji esybė savo sąmonę užteršia tokiomis savybėmis, kurios būdingos katėms ar šunims, kitą gyvenimą ji gauna šuns ar katės kūną ir mėgaujasi jo teikiamais malonumais. Pirminiame būvyje sąmonė yra tyra kaip vanduo. Tačiau į vandenį įmaišius dažų, jo spalva pasikeičia. Analogiškai, sąmonė yra tyra, nes siela yra tyra. Tačiau jos sąmonė kinta priklausomai nuo to, su kokiomis materialiomis guṇomis ji sąveikauja. Tikroji sąmonė yra Kṛṣṇos sąmonė. Todėl, kai žmogus įsisąmonino Kṛṣṇą, jo gyvenimas yra tyras. Tačiau sąmonei užsiteršus tam tikro tipo materialia mąstysena, kitą gyvenimą žmogaus siela gaus kūną, atitinkantį tą sąmonę. Nebūtinai tai vėl bus žmogaus kūnas; siela gali gauti katės, šuns, kiaulės, pusdievio kūną ar vieną iš daugybės kitų formų, juk gyvybės rūšių yra 8400000.

Tekstas

utkrāmantaṁ sthitaṁ vāpi
bhuñjānaṁ vā guṇānvitam
vimūḍhā nānupaśyanti
paśyanti jñāna-cakṣuṣaḥ

Synonyms

utkrāmantam — paliekančios kūną; sthitam — esančios kūne; api — arba; bhuñjānam — besimėgaujančios; — arba; guṇa-anvitam — materialios gamtos guṇų apkerėtos; vimūḍhāḥ — kvailiai; na — niekada; anupaśyanti — gali matyti; paśyanti — gali regėti; jñāna-cakṣuṣaḥ — kas turi žinojimo apšviestas akis.

Translation

Kvailiai nesupranta, kaip gyvoji esybė gali palikti kūną, ir nesuvokia, kokio tipo kūnu ji mėgaujasi, veikiama gamtos guṇų. Tačiau visa tai išmano tas, kuris turi žinojimo apšviestas akis.

Purport

KOMENTARAS: Labai svarbus posmo žodis jñāna-cakṣuṣaḥ. Neturint žinių, neįmanoma suprasti, kaip gyvoji esybė palieka savo kūną, kokio pavidalo kūną ji gaus kitą gyvenimą ir netgi kodėl dabar jos kūnas toks, o ne kitoks. Tam reikia giliai išmanyti „Bhagavad-gītą“ bei analogišką literatūrą, išgirstą iš bona fide dvasinio mokytojo. Laimingas tas, kuris išmoko tuos dalykus suvokti. Kiekviena gyvoji esybė palieka savo kūną tam tikromis aplinkybėmis, tam tikromis aplinkybėmis ji gyvena ir, materialios gamtos užburta, tam tikromis aplinkybėmis patiria pasitenkinimą. Juslinių malonumų iliuzijos paveikta, ji patiria įvairius džiaugsmus ir kančias. Žmonės, kuriuos nuolat apgaudinėja geismas ir norai, praranda bet kokią galimybę suprasti, kaip kinta jų kūnas ir kodėl jie gyvena šiame, o ne kitame kūne. Tai jiems nesuvokiama. Tačiau žmogus, išvystęs dvasinį žinojimą, supranta, kad siela skiriasi nuo kūno, kad ji keičia kūnus ir įvairiais būdais gauna pasitenkinimą. Tokį žinojimą turintis žmogus supranta, kaip sąlygotos gyvosios esybės kenčia materialiame pasaulyje. Todėl turintys aukštai išvystytą sąmonę ieško visų įmanomų būdų, kaip šias žinias perteikti paprastiems žmonėms, nes sąlygotas gyvenimas kupinas rūpesčių. Žmonės turi padaryti galą sąlygotam gyvenimui, įsisąmoninti Kṛṣṇą ir išsivadavę pereiti į dvasinį pasaulį.

Tekstas

yatanto yoginaś cainaṁ
paśyanty ātmany avasthitam
yatanto ’py akṛtātmāno
nainaṁ paśyanty acetasaḥ

Synonyms

yatantaḥ — stengdamiesi; yoginaḥ — transcendentalistai; ca — taip pat; enam — tą; paśyanti — gali matyti; ātmani — savajame „aš“; avasthitam — būdami; yatantaḥ — stengdamiesi; api — net jei; akṛta-ātmānaḥ — dvasiškai nesusivokę; na — ne; enam — tai; paśyanti — mato; acetasaḥ — turintys neišlavintą protą.

Translation

Atsidėję savo reikalui ir dvasiškai susivokę transcendentalistai visa tai aiškiai mato. Tačiau neišlavėjusio proto ir dvasiškai nesusivokę žmonės net ir labai stengdamiesi nesupras to, kas vyksta.

Purport

KOMENTARAS: Dvasinės savivokos keliu žengia daug transcendentalistų, tačiau tik dvasiškai susivokusieji gali suprasti, kaip gyvosios esybės kūne vyksta pokyčiai. Šiuo atveju labai svarbus žodis yoginaḥ. Pastaruoju metu atsirado labai daug yogų ir nemažai tokių pat yogos draugijų, tačiau dvasinės savivokos dalykuose jie iš tikrųjų akli. Juos tedomina tam tikri gimnastikos pratimai ir jie visiškai pasitenkina tuo, kad jų kūnas gerai sudėtas ir sveikas. Kitokių žinių jie neturi. Jie vadinami yatanto ‘py akṛtātmānaḥ. Nors jie ir siekia vadinamosios yogos aukštumų, tačiau nesuvokė savojo „aš“. Tokie žmonės nepajėgia perprasti sielos persikėlimo proceso. Tik tie, kurie praktikuoja tikrą yogą ir suvokė savąjį „aš“, pasaulį ir Aukščiausiąjį Viešpatį, kitaip sakant, bhakti-yogai, mintis sutelkę į Kṛṣṇos ir tarnaujantys Jam su besalyginiu atsidavimu – tik jie gali suprasti, kaip viskas vyksta.

Tekstas

yad āditya-gataṁ tejo
jagad bhāsayate ’khilam
yac candramasi yac cāgnau
tat tejo viddhi māmakam

Synonyms

yat — tas, kuris; āditya-gatam — iš saulės sklindantis; tejaḥ — spindesys; jagat — pasaulį; bhāsayate — apšviečia; akhilam — visą; yat — tas, kuris; candramasi — mėnulyje; yat — tas, kuris; ca — taip pat; agnau — ugnyje; tat — tas; tejaḥ — spindesys; viddhi — žinok; māmakam — iš Manęs.

Translation

Saulės spindesys, išsklaidantis pasaulio tamsybę, kyla iš Manęs. Iš Manęs sklinda ir mėnesiena bei ugnies šviesa.

Purport

KOMENTARAS: Nedidelio proto žmogus nesupranta, kaip viskas vyksta, tačiau jis gali daug sužinoti, mėgindamas suvokti tai, apie ką čia aiškina Viešpats. Visi matome saulę, mėnulį, ugnį ir elektros šviesą. Reikia pasistengti suprasti, kad saulės, mėnulio, elektros ar ugnies šviesa sklinda iš Aukščiausiojo Dievo Asmens. Materialiame pasaulyje gyvenančiai sąlygotai sielai tokia būties samprata, kuri yra Kṛṣṇos sąmonės pradžia, jau yra didžiulis žingsnis į priekį. Gyvosios esybės iš esmės yra neatskiriamos Aukščiausiojo Viešpaties dalelės, ir šiame posme Viešpats leidžia suprasti, kaip joms sugrįžti namo, atgal pas Dievą.

Posmas nurodo, kad Saulė apšviečia visą Saulės sistemą. Egzistuoja skirtingos visatos ir Saulės sistemos, o jose šviečia skirtingos Saulės, Mėnuliai ir planetos, tačiau kiekviena visata turi tiktai vieną Saulę. Pasak „Bhagavad-gītos“ (10.21), Mėnulis tėra viena iš žvaigždžių (nakṣatrāṇām ahaṁ śaśī). Saulės šviesos šaltinis – tai Aukščiausiojo Viešpaties dvasinis spindėjimas dvasiniame danguje. Saulei patekėjus, žmonės pradeda darbą – užkuria ugnį, kad pagamintų maisto, kad pradėtų darbus gamyklose etc. Labai daug kam reikia ugnies. Dėl to saulės patekėjimas, ugnies šviesa ir mėnesiena tokia maloni gyvosioms esybėms. Be jų nė viena gyvoji esybė negalėtų gyventi. Žodžiu, kai žmogus supranta, jog saulės, mėnulio ir ugnies šviesos šaltinis yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa, tai yra jo Kṛṣṇos sąmonės pradžia. Mėnesiena maitina visas daržoves. Mėnesienos vėsa yra tokia maloni, kad žmonės gali lengvai suprasti, jog gyvena Aukščiausiojo Dievo Asmens, Kṛṣṇos, malone. Be Jo malonės nebūtų saulės, be Jo malonės nebūtų mėnulio, be Jo malonės nebūtų ugnies, o be saulės, mėnulio ir ugnies nebūtų gyvybės. Štai keletas minčių, kurios gali pažadinti sąlygotos sielos Kṛṣṇos sąmonę.

Tekstas

gām āviśya ca bhūtāni
dhārayāmy aham ojasā
puṣṇāmi cauṣadhīḥ sarvāḥ
somo bhūtvā rasātmakaḥ

Synonyms

gām — į planetas; āviśya — įeidamas; ca — taip pat; bhūtāni — gyvąsias esybes; dhārayāmi — palaikau; aham — Aš; ojasā — Savo energija; puṣṇāmi — maitinu; ca — ir; auṣadhīḥ — daržoves; sarvāḥ — visas; somaḥ — mėnuliu; bhūtvā — tapdamas; rasa-ātmakaḥ — duodančiu syvus.

Translation

Aš įeinu į kiekvieną planetą ir Mano energijos dėka jos neiškrypsta iš orbitos. Aš tampu mėnuliu ir gyvybės syvais maitinu visas daržoves.

Purport

KOMENTARAS: Visos planetos plauko erdvėje tiktai Viešpaties energijos dėka. Viešpats įeina į kiekvieną atomą, kiekvieną planetą ir kiekvieną gyvąją būtybę. Tai aptariama „Brahma-saṁhitoje“. Ten sakoma, kad viena Aukščiausiojo Dievo Asmens pilnutinių dalių, Paramātmā, įeina į planetas, į visatą, į gyvąsias esybes ir net į atomus. Dėl Jos buvimo viskas stoja į savo vietas. Kai kūne yra dvasinė siela, žmogus laikosi vandens paviršiuje, tačiau pakanka gyvybės kibirkščiai išeiti iš kūno – kūnas miršta ir skęsta. Žinoma, kai kūnas suiręs, jis plauko vandens paviršiuje, kaip plauko šiaudas ar panašūs daiktai, tačiau ką tik mirusio žmogaus lavonas tuoj pat skęsta. Taip ir planetos Aukščiausiojo Dievo Asmens aukščiausios energijos dėka plauko erdvėje. Jo energija laiko visas planetas tarsi dulkių saują. Jeigu dulkes laikysime saujoj, jos neišbyrės, tačiau svieskime jas į orą, ir jos ims byrėti žemėn. Taip ir erdvėje plaukančios planetos laikosi Aukščiausiojo Viešpaties visatos pavidalo delne. Jo galios ir energijos dėka visi judantys ir nejudantys daiktai yra savo vietose. Vedų himnuose skelbiama: Aukščiausiojo Dievo Asmens dėka šviečia saulė ir nesustoja planetų judėjimas. Jeigu ne Jis, visos planetos išsisklaidytų kaip dulkės ore ir išnyktų. Lygiai taip Aukščiausiojo Dievo Asmens dėka mėnulis maitina daržoves. Mėnulio veikiamos daržovės įgauna nuostabų skonį. Jei nebūtų mėnesienos, daržovės nei augtų, nei būtų sultingos. Žmonių visuomenė dirba, patogiai gyvena ir skaniai valgo todėl, kad viskuo ją aprūpina Aukščiausiasis Viešpats. Be Jo globos žmonija negalėtų išlikti. Žodis rasātmakaḥ labai reikšmingas. Visi vaisiai ir daržovės įgauna malonų skonį Aukščiausiojo Viešpaties dėka, šviečiant mėnuliui.

Tekstas

ahaṁ vaiśvānaro bhūtvā
prāṇināṁ deham āśritaḥ
prāṇāpāna-samāyuktaḥ
pacāmy annaṁ catur-vidham

Synonyms

aham — Aš; vaiśvānaraḥ — Mano pilnutiniu skleidiniu, virškinimo ugnimi; bhūtvā — tapdamas; prāṇinām — visų gyvųjų esybių; deham — kūnuose; āśritaḥ — glūdintis; prāṇa — išeinančio oro; apāna — žemyn einančio oro; samāyuktaḥ — išlaikydamas pusiausvyrą; pacāmi — Aš virškinu; annam — maistą; catuḥ-vidham — keturių rūšių.

Translation

Aš – virškinimo ugnis visų gyvųjų esybių kūnuose ir kartu su įkvėpiamu bei iškvėpiamu gyvybės oru Aš virškinu keturių rūšių maistą.

Purport

KOMENTARAS: Āyur-vedos śāstra pasakoja apie skrandyje esančią ugnį, kuri virškina į skrandį patekusį maistą. Kol ji nedega, alkio nejuntame, o kai dega – norime valgyti. Kartais, kai ugnis vos rusena, reikalingas gydymas. Bet kuriuo atveju ši ugnis – Aukščiausiojo Dievo Asmens atstovas. Vedų mantros („Bṛhad-āraṇyaka Upaniṣada“ 5.9.1) taip pat liudija, kad Aukščiausiasis Viešpats, arba Brahmanas, ugnies pavidalu yra skrandyje ir virškina visų rūšių maistą (ayam agnir vaiśvānaro yo ‘yam antaḥ puruṣe yenedam annaṁ pacyate). O kadangi jis padeda virškinti įvairų maistą, gyvoji esybė mitybos procese nėra nepriklausoma. Jeigu Aukščiausiasis Viešpats nepadėtų virškinti, gyvoji esybė negalėtų valgyti. Tad Jis parūpina ir virškina maistą, ir Jo malone mes galime džiaugtis gyvenimu. Tai patvirtinama ir „Vedānta-sūtroje“ (1.2.27). Śabdādibhyo ‘ntaḥ pratiṣṭhānāc ca: Viešpats glūdi garse ir kūne, ore ir netgi skrandyje virškinimo jėgos pavidalu. Maistas yra keturių rūšių: ryjamas, kramtomas, laižomas ir čiulpiamas. O Viešpats – tai jėga, kuri virškina visų rūšių maistą.

Tekstas

sarvasya cāhaṁ hṛdi sanniviṣṭo
mattaḥ smṛtir jñānam apohanaṁ ca
vedaiś ca sarvair aham eva vedyo
vedānta-kṛd veda-vid eva cāham

Synonyms

sarvasya — visų gyvųjų būtybių; ca — ir; aham — Aš; hṛdi — širdyje; sanniviṣṭaḥ — esantis; mattaḥ — iš Manęs; smṛtiḥ — atmintis; jñānam — žinojimas; apohanam — užmarštis; ca — ir; vedaiḥ — Vedų; ca — taip pat; sarvaiḥ — visų; aham — Aš esu; eva — tikrai; vedyaḥ — pažinimo objektas; vedānta-kṛt — Vedāntos sudarytojas; veda-vit — Vedų žinovas; eva — tikrai; ca — ir; aham — Aš.

Translation

Aš esu visų širdyse, ir iš Manęs ateina atmintis, žinojimas bei užmarštis. Aš esu visų Vedų pažinimo objektas. Iš tikrųjų Aš – Vedāntos sudarytojas ir Vedų žinovas.

Purport

KOMENTARAS: Aukščiausiasis Viešpats Paramātmos pavidalu glūdi visų širdyse ir būtent Jis yra visos veiklos iniciatorius. Gyvoji esybė užmiršta savo praeitą gyvenimą, ir jai tenka veikti pagal Aukščiausiojo Viešpaties – visos jos veiklos liudininko – nurodymą. Todėl priklausomai nuo praeities darbų, ji ir pradeda savo veiklą. Jai suteikiamos reikalingos žinios, duodama atmintis, bet ji užmiršta apie savo praėjusį gyvenimą. Taigi Viešpats ne tik visa persmelkiantis, bet ir lokalizuotas kiekvieno individo širdy. Jis atlygina gyvajai būtybei karminės veiklos rezultatais. Jis garbintinas ne tik kaip beasmenis Brahmanas, Aukščiausiasis Dievo Asmuo ir lokalizuota Parāmātma, bet ir kaip inkarnacija Vedų forma. Vedos nurodo žmonėms teisingą kryptį, kad jie galėtų teisingai sutvarkyti savo gyvenimą ir sugrįžti namo, atgal pas Dievą. Vedos teikia žinių apie Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Kṛṣṇą, o Kṛṣṇa, apsireiškęs Vyāsadevos pavidalu, yra „Vedānta-sūtros“ sudarytojas. „Śrīmad-Bhāgavatam“, Vyāsadevos pateikti „Vedānta-sūtros“ komentarai, leidžia teisingai suvokti „Vedāntą-sūtrą“. Aukščiausiasis Viešpats toks visapusiškas, kad siekdamas išvaduoti sąlygotą sielą, tiekia jai maistą ir jį virškina, stebi jos veiklą, suteikia žinojimą Vedų pavidalu, o kaip Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Śrī Kṛṣṇa, yra dar ir „Bhagavad-gītos“ mokytojas. Sąlygotai sielai Jis yra garbinimo objektas. Taigi Dievas – visų geriausias ir visų gailestingiausias.

Antaḥ-praviṣṭaḥ śāstā janānām. Kai tik gyvoji esybė atsiskiria nuo kūno, ji užmiršta praeitį, tačiau Aukščiausiojo Viešpaties paskatinta, vėl pradeda veikti. Nors siela užmarši, Viešpats jai duoda intelektą, kad ji atnaujintų veiklą nuo ten, kur toji veikla nutrūko praeitą gyvenimą. Taip Aukščiausiojo Viešpaties, esančio jos širdyje, valia, gyvoji esybė šiame pasaulyje gauna galimybę ne tik džiaugtis ar kentėti, bet ir suvokti Vedas. Jei žmogus rimtai ketina suprasti Vedų žinojimą, Kṛṣṇa suteikia jam reikiamą intelektą. Kodėl Jis perteikia Vedų žinojimą? Todėl, kad kiekvienai individualiai gyvajai esybei būtina suvokti Kṛṣṇą. Tai patvirtina Vedų raštai: yo ‘sau sarvair vedair gīyate. Visuose Vedų raštuose – keturiose Vedose, „Vedānta-sūtroje“, Upaniṣadose ir Purāṇose, šlovinamas Aukščiausiasis Viešpats. Viešpats pasiekiamas atliekant Vedose numatytas apeigas, aptariant Vedų filosofiją ir garbinant Jį pasiaukojimo tarnyste. Taigi Vedų tikslas – pažinti Kṛṣṇą. Vedos nurodo, kaip Jį pažinti, ir aprašo Jo pažinimo procesą. Aukščiausiasis Dievo Asmuo – galutinis tikslas. „Vedānta-sūtroje“ (1.1.4) ta mintis patvirtinama šiais žodžiais: tat tu samanvayāt. Tobulumas pasiekiamas trimis etapais. Studijuojant Vedų raštus, suvokiamas ryšys su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu; praktikuojant įvairius procesus, prie Jo priartėjama; ir galų gale pasiekiamas aukščiausias tikslas – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Šis posmas aiškiai nusako Vedų paskirtį, Vedų pažinimo metodą ir galutinį Vedų tikslą.

Tekstas

dvāv imau puruṣau loke
kṣaraś cākṣara eva ca
kṣaraḥ sarvāṇi bhūtāni
kūṭa-stho ’kṣara ucyate

Synonyms

dvau — dvi; imau — šios; puruṣau — gyvosios esybės; loke — pasaulyje; kṣaraḥ — linkusios pulti; ca — ir; akṣaraḥ — nepuolančios; eva — tikrai; ca — ir; kṣaraḥ — linkusios pulti; sarvāṇi — visos; bhūtāni — gyvosios esybės; kūṭa-sthaḥ — vienovėje; akṣaraḥ — nepuolančios; ucyate — yra sakoma.

Translation

Gyvosios būtybės yra dviejų kategorijų: linkusios pulti ir nepuolančios. Materialiame pasaulyje kiekviena gyvoji esybė yra linkusi pulti, o dvasiniame pasaulyje visos yra nepuolančios.

Purport

KOMENTARAS: Kaip jau aiškinta anksčiau, Viešpaties inkarnacija, Vyāsadeva, sudarė „Vedānta-sūtrą“. Šiame posme Viešpats glaustai išdėsto „Vedānta-sūtros“ turinį. Jis sako, kad gyvosios esybės, o jų yra nesuskaičiuojama daugybė, gali būti suskirstytos į dvi kategorijas: linkusias pulti ir nepuolančias. Gyvosios esybės yra amžinos atsietos Aukščiausiojo Dievo Asmens dalelės. Kai jos sąveikauja su materialiu pasauliu, vadinasi jīva-bhūta. Šiame posme pavartoti sanskrito žodžiai kṣaraḥ sarvāṇi bhūtāni reiškia, kad juos yra linkusios pulti. Tačiau tos, kurios sudaro vienovę su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu, vadinamos nepuolančiomis. Vienovė nereiškia individualybės nebuvimą, o reiškia tikslų bendrumą. Jų visų egzistavimas atitinka kūrimo tikslus. Žinoma, dvasiniame pasaulyje kūrimas nevyksta, tačiau Aukščiausiasis Dievo Asmuo, kaip teigia „Vedānta-sūtra“, yra visų emanacijų šaltinis, todėl kūrimo sąvoka ir yra aptariama.

Kaip teigia Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Viešpats Kṛṣṇa, yra dvi gyvųjų esybių kategorijos. Apie tai liudija Vedos, tad abejoti čia netenka. Gyvosios esybės, kurios grumiasi šiame pasaulyje su protu ir penkiomis juslėmis, turi materialius kūnus, kurie nuolat kinta. Kol gyvoji esybė yra sąlygota, jos kūnas kinta dėl sąlyčio su materija. Iš tikrųjų kinta materija, tad atrodo, kad kinta ir pati gyvoji esybė. Tačiau dvasiniame pasaulyje kūnas nesudarytas iš materijos, todėl jis nekinta. Materialiame pasaulyje gyvoji esybė patiria šešis pokyčius: gimsta, auga, kurį laiką egzistuoja, dauginasi, vysta ir išnyksta. Tokie yra materialaus kūno pokyčiai. O dvasiniame pasaulyje kūnas nekinta: ten nėra nei senatvės, nei gimimo, nei mirties. Ten viskas egzistuoja vienovėje. Kṣaraḥ sarvāṇi bhūtāni: kiekviena gyvoji esybė, nuo pirmosios sukurtos gyvosios būtybės, Brahmos, iki mažiausios skruzdės, susilietusi su materija keičia kūną, todėl visos jos – linkusios pulti. Tačiau dvasiniame pasaulyje jos visuomet yra išsivadavusios ir egzistuoja vienovėje.

Tekstas

uttamaḥ puruṣas tv anyaḥ
paramātmety udāhṛtaḥ
yo loka-trayam āviśya
bibharty avyaya īśvaraḥ

Synonyms

uttamaḥ — geriausia; puruṣaḥ — asmenybė; tu — tačiau; anyaḥ — kita; parama — aukščiausias; ātmā — savasis „aš“; iti — taip; udāhṛtaḥ — yra sakoma; yaḥ — kuris; loka — į visatos; trayam — tris dalis; āviśya — įeidamas; bibharti — palaiko; avyayaḥ — neišsenkamas; īśvaraḥ — Viešpats.

Translation

Be šių dviejų kategorijų būtybių egzistuoja dar ir didžiausia gyvoji asmenybė, Aukščiausioji Siela, Patsai amžinasis Viešpats, kuris įeina į tris pasaulius ir juos palaiko.

Purport

KOMENTARAS: Posmo idėja labai gerai išreikšta „Kaṭha Upaniṣadoje“ (2.2.13) ir „Śvetāśvatara Upaniṣadoje“ (6.13). Ten yra aiškiai pasakyta, kad už gyvąsias esybes, kurių yra nesuskaičiuojama daugybė (vienos jų sąlygotos, o kitos išsivadavusios), aukštesnė yra Aukščiausioji Asmenybė, Parāmātma. Upaniṣadų posmas skelbia: nityo nityānāṁ cetanaś cetanānām. Jo prasmė ta, kad tarp visų gyvųjų esybių, sąlygotų ir išsivadavusių, yra viena aukščiausia gyvoji asmenybė, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, kuris jas palaiko ir sudaro joms galimybę gauti pasitenkinimą priklausomai nuo jų veiklos. Šis Aukščiausiasis Dievo Asmuo glūdi kiekvieno širdy Parāmātmos pavidalu. Tik išminčius, galintis Jį suvokti, tėra vertas visiškos ramybės.

Tekstas

yasmāt kṣaram atīto ’ham
akṣarād api cottamaḥ
ato ’smi loke vede ca
prathitaḥ puruṣottamaḥ

Synonyms

yasmāt — kadangi; kṣaram — linkusioms pulti; atītaḥ — transcendentalus; aham — Aš esu; akṣarāt — aukščiau nepuolančių; api — taip pat; ca — ir; uttamaḥ — geriausias; ataḥ — todėl; asmi — Aš esu; loke — pasaulyje; vede — Vedų raštuose; ca — ir; prathitaḥ — šlovinamas; puruṣa-uttamaḥ — kaip Aukščiausiasis Asmuo.

Translation

Aš – transcendentalus, esu aukščiau linkusių pulti ir nepuolančių. Aš – didžiausias, todėl pasaulis ir Vedos šlovina Mane, kaip tą Aukščiausiąjį Asmenį.

Purport

KOMENTARAS: Niekas – nei sąlygota, nei išsivadavusi siela – negali pranokti Aukščiausiojo Dievo Asmens, Kṛṣṇos. Todėl Jis didžiausias iš visų asmenybių. Posmas aiškiai rodo, kad ir gyvosios esybės, ir Aukščiausiasis Dievo Asmuo yra individualios esybės. Skirtumas tik tas, kad ir sąlygotos, ir išsivadavusios gyvosios esybės kiekybės požiūriu negali pranokti nesuvokiamos Aukščiausiojo Dievo Asmens galybės. Neteisinga būtų manyti, kad Aukščiausiasis Viešpats ir gyvosios esybės yra to paties lygio arba visais atžvilgiais vienodos. Gyvosios esybės visuomet yra pavaldžios, o Aukščiausiasis Viešpats – valdovas. Žodis uttama labai reikšmingas. Niekas negali pranokti Aukščiausiojo Dievo Asmens.

Žodis loke reiškia „pauruṣa āgamoje (smṛti raštuose)“. Kaip liudija „Nirukti“ žodynas, lokyate vedārtho ‘nena: „Vedų tikslas paaiškintas smṛti raštuose.“

Aukščiausiasis Viešpats lokalizuotu Parāmātmos aspektu aprašytas ir pačiose Vedose („Chāndogya Upaniṣada“ 8.12.3): tāvad eṣa samprasādo ‘smāc charīrāt samutthāya paraṁ jyoti-rūpaṁ sampadya svena rūpeṇābhiniṣpadyate sa uttamaḥ puruṣaḥ. „Išėjusi iš kūno, Supersiela patenka į beasmenį brahmajyoti, kur išlieka Savo pavidalu ir išlaiko Savo dvasinį identiškumą. Tas Aukščiausiasis vadinasi Aukščiausias Asmuo.“ Tai reiškia, kad Aukščiausiasis Asmuo apreiškia ir skleidžia Savo dvasinį spindesį, kuris yra pirminė šviesa. Tas Aukščiausiasis Asmuo turi ir lokalizuotą aspektą – Parāmātmą. Nužengęs Satyavatī ir Parāśaros sūnumi, kaip Vyāsadeva, Jis aiškina Vedų žinojimą.

Tekstas

yo mām evam asammūḍho
jānāti puruṣottamam
sa sarva-vid bhajati māṁ
sarva-bhāvena bhārata

Synonyms

yaḥ — tas, kuris; mām — Mane; evam — taip; asammūḍhaḥ — neabejodamas; jānāti — pažįsta; puruṣa-uttamam — Aukščiausiąjį Dievo Asmenį; saḥ — jis; sarva-vit — visa žinantis; bhajati — atlieka pasiaukojimo tarnystę; mām — Man; sarva-bhāvena — visais atžvilgiais; bhārata — o Bharatos sūnau.

Translation

Kas žino, kad Aš esu Aukščiausiasis Dievo Asmuo, ir tuo neabejoja, tas išmano viską. Todėl, o Bharatos sūnau, jis visiškai pasiaukojęs Man tarnauja.

Purport

KOMENTARAS: Daug filosofuojama dėl gyvųjų esybių ir Aukščiausiosios Absoliučios Tiesos prigimtinio būvio. Šiame posme Aukščiausiasis Viešpats aiškiai sako, kad kiekvienas, kas žino, kad Viešpats Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Asmuo, iš tikrųjų išmano viską. Neturintis išsamaus žinojimo tuščiai filosofuoja apie Absoliučią Tiesą, o tas, kuris gerai pažįsta Aukščiausiąjį Viešpatį, negaišdamas brangaus laiko tiesiogiai įsijungia į Kṛṣṇos sąmonę ir su pasiaukojimu Jam tarnauja. „Bhagavad-gītoje“ visur pabrėžiama ši mintis. Tačiau yra dar daug kietasprandžių „Bhagavad-gītos“ komentatorių, kurie mano, kad Aukščiausioji Absoliuti Tiesa ir gyvosios esybės yra viena ir tas pat.

Vedų išmintis vadinasi śruti – mokymasis klausantis garso. Vedų žinią reikia perimti iš tokių autoritetų, kaip Kṛṣṇa ir Jo atstovai. Šiame posme Kṛṣṇa viską sudėsto į savo vietas, todėl reikia klausyti, ką sako šis šaltinis. Tačiau nepakanka bukai klausytis, tarsi kiaulei. Vedų žinojimą būtina suprasti padedant autoritetams ir nesivelti į akademinius samprotavimus. Būtina nuolankiai išklausyti „Bhagavad-gītos“ mokymą, kuris sako, kad gyvosios esybės visada pavaldžios Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Kas supranta, kad gyvosios esybės visada Jam pavaldžios, tas, pasak Aukščiausiojo Dievo Asmens, Śrī Kṛṣṇos, žino Vedų paskirtį. Niekam kitam Vedų paskirtis nežinoma.

Labai reikšmingas posmo žodis bhajati. Jis vartojamas daugelyje „Bhagavad-gītos“ vietų ir siejamas su tarnyste Aukščiausiajam Viešpačiui. Jei žmogus pasiekė tvarią Kṛṣṇos sąmonę ir pasiaukojęs tarnauja Viešpačiui, aišku, kad jis suvokė visą Vedų išmintį. Vaiṣṇavų paramparoje sakoma: jeigu žmogus atlieka pasiaukojimo tarnystę Kṛṣṇai, tai šio dvasinio proceso pakanka, kad jis suvoktų Aukščiausiąją Absoliučią Tiesą. Toks žmogus jau suvokė Absoliučią Tiesą, nes jis pasiaukojęs tarnauja Viešpačiui. Jis jau išėjo visus parengiamuosius pažinimo procesus. Tačiau jei po šimtų tūkstančių gyvenimų neįsitikiname, kad Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo, kuriam reikia atsiduoti – visi apmąstymai, trukę tiek daug metų ir gyvenimų, tėra tuščias laiko švaistymas.

Tekstas

iti guhya-tamaṁ śāstram
idam uktaṁ mayānagha
etad buddhvā buddhimān syāt
kṛta-kṛtyaś ca bhārata

Synonyms

iti — taip; guhya-tamam — slaptingiausias; śāstram — apreikštasis šventraštis; idam — šis; uktam — atvertas; mayā — Mano; anagha — o nesusitepęs nuodėme; etat — tą; buddhvā — suprasdamas; buddhi-mān — protingu; syāt — žmogus tampa; kṛta-kṛtyaḥ — tuo, kurio pastangas vainikuoja sėkmė; ca — ir; bhārata — o Bharatos sūnau.

Translation

O nesusitepęs nuodėme, tos tiesos – slaptingiausioji Vedų raštų dalis, ir Aš atvėriau jas tau. Kas jas suvoks – taps išmintingas, ir jo pastangas apvainikuos tobulumas.

Purport

KOMENTARAS: Posme Viešpats aiškiai sako, kad atskleistos tiesos – tai visų apreikštųjų raštų esmė. Jas reikia suprasti taip, kaip perteikė Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Taip žmogus taps išmintingas ir tobulas transcendentinio žinojimo srities žinovas. Kitaip sakant, kiekvienas, kuris suvokė šią Aukščiausiojo Dievo Asmens filosofiją ir transcendentaliai Jam tarnauja, nusiplauna visas materialios gamtos guṇų nešvarybes. Pasiaukojimo tarnystė – tai dvasinio pažinimo procesas. Kai atliekama pasiaukojimo tarnystė, nelieka materijos nešvarybių. Pasiaukojimo tarnystė Viešpačiui ir Pats Viešpats – tai viena ir tas pat, nes jų prigimtis dvasinė. Pasiaukojimo tarnystė vyksta vidinės Aukščiausiojo Viešpaties energijos lygiu. Sakoma, kad Viešpats – saulė, o neišmanymas – tamsa. Ten, kur šviečia saulė, nėra tamsos. Todėl, kai pasiaukojimo tarnystė atliekama tinkamai vadovaujant bona fide dvasiniam mokytojui – apie neišmanymą negali būti ir kalbos.

Žmogus, norėdamas būti protingas ir tyras, turi įsijungti į Kṛṣṇos sąmonę ir atsidėti pasiaukojimo tarnystei. Kol jis nepasieks tokio Kṛṣṇos suvokimo lygmens ir neatsidės pasiaukojimo tarnystei, kad ir koks jis būtų protingas eilinio žmogaus vertinimu, jis vis dėl to nėra iki galo protingas.

Žodis anagha, kuriuo šiame posme kreiptasi į Arjuną, labai reikšmingas. Anagha, „o nesusitepęs nuodėme“, reiškia, kad kol neišsivaduojama iš atoveikio už visas nuodėmes, labai sunku suvokti Kṛṣṇą. Reikia apsivalyti nuo visų nešvarybių ir nutraukti bet kokią nuodėmingą veiklą, tik tada galima pažinti Viešpatį. Tačiau pasiaukojimo tarnystė tokia tyra ir galinga, kad ėmus ją praktikuoti savaime pasiekiamas toks lygis, kai jau nebenusidedama.

Pasiaukojamai tarnaujant ir bendraujant su tyrais bhaktais, kurie pasiekė tvarią Kṛṣṇos sąmonę, turime pasistengti atsikratyti kai kurių savybių. Visų svarbiausia nugalėti dvasios silpnumą. Pirmojo gyvosios esybės nuopuolio priežastis – noras viešpatauti materialioje gamtoje. Įsigeidę viešpatauti materialioje gamtoje, apleidžiame transcendentinę meilės tarnystę Aukščiausiajam Viešpačiui. Kitas dvasios silpnumo požymis yra tai, kad stiprėjant polinkiui viešpatauti materialioje gamtoje, stipriau prisirišame prie materijos ir materialios nuosavybės. Šis dvasios silpnumas ir yra materialios būties problemų priežastis. Pirmieji penki šio skyriaus posmai aprašo, kaip to silpnumo atsikratoma, o kiti, nuo šešto iki paskutinio, aptaria puruṣottama-yogą.

Taip Bhaktivedanta baigia komentuoti penkioliktąjį „Śrīmad Bhagavad- gītos“ skyrių, pavadintą „Puruṣottama-yoga, Aukščiausiojo Asmens yoga“.