Bg. 12.13-14
Tekstas
maitraḥ karuṇa eva ca
nirmamo nirahaṅkāraḥ
sama-duḥkha-sukhaḥ kṣamī
yatātmā dṛḍha-niścayaḥ
mayy arpita-mano-buddhir
yo mad-bhaktaḥ sa me priyaḥ
Synonyms
adveṣṭā — nepavydus; sarva-bhūtānām — visoms gyvosioms esybėms; maitraḥ — draugiškas; karuṇaḥ — maloningas; eva — tikrai; ca — taip pat; nirmamaḥ — be nuosavybės jausmo; nirahaṅkāraḥ — atsikratęs klaidingos savimonės; sama — vienodas; duḥkha — kančioje; sukhaḥ — ir laimėje; kṣamī — atlaidus; santuṣṭaḥ — patenkintas; satatam — visuomet; yogī — kas atlieka pasiaukojimo veiklą; yata-ātmā — susitvardęs; dṛḍha-niścayaḥ — su ryžtu; mayi — Manimi; arpita — užėmęs; manaḥ — protą; buddhiḥ — ir intelektą; yaḥ — tas, kuris; mat-bhaktaḥ — Mano bhaktas; saḥ — jis; me — Man; priyaḥ — brangus.
Translation
Bhaktas, kuris niekam nepavydi ir yra maloningas visų gyvųjų esybių draugas, kuris nemano, kad jam kas nors priklauso ir neturi klaidingos savimonės, yra vienodas ir laimėje, ir kančioje, kuris pakantus, visada patenkintas bei susitvardęs, kuris į Mane sutelkęs protą bei intelektą ryžtingai atlieka pasiaukojimo tarnystę, toks bhaktas labai brangus Man.
Purport
KOMENTARAS: Šiuose dviejuose posmuose Viešpats, dar kartą sugrįždamas prie tyros pasiaukojimo tarnystės, apibūdina tyro bhakto transcendentines savybes. Tyras bhaktas nesutrinka pakliuvęs į bet kokias aplinkybes. Jis niekam nepavydi. Bhaktas nepriešiškas netgi savo priešui. Pasak jo: „Dėl mano paties praeities piktadarysčių tas žmogus elgiasi taip, tarsi būtų mano priešas, tad verčiau pakentėti negu priešintis.“ „Śrīmad-Bhāgavatam“ (10.14.8) teigiama: tat te ‘nukampāṁ susamīkṣamāṇo bhuñjāna evātma-kṛtaṁ vipākam. Kai bhaktas susiduria su kančiomis ir sunkumais, mano, jog tai yra Viešpaties malonė. Jis galvoja: „Dėl savo praeities piktadarysčių aš turėčiau kentėti kur kas labiau, negu dabar. Tik Aukščiausiojo gailestingumu išvengiu bausmės, kurios esu nusipelnęs. Tik dėl Aukščiausiojo Dievo Asmens malonės man teko labai menka bausmė.“ Tad nepaisant daugelio sunkių aplinkybių, jis visada ramus, santūrus ir kantrus. Bhaktas visada visiems geras, net ir savo priešams. Nirmama reiškia, kad bhaktas neteikia daug dėmesio skausmui ir negalavimams, kurie tenka kūnui, nes puikiausiai žino, kad jis pats nėra materialus kūnas. Jis netapatina savęs su kūnu, tad neturi klaidingos savimonės ir vienodai sutinka ir laimę, ir kančią. Jis yra pakantus ir pasitenkina tuo, kas gaunama Aukščiausiojo Viešpaties malone. Jis nekelia sau sunkiai įgyvendinamų tikslų, todėl visada yra linksmas. Jis – tobuliausias mistikas, nes tvirtai laikosi dvasinio mokytojo nurodymų, o kadangi jis valdo savo jusles, jis ryžtingas. Jo neišmuša iš vėžių klaidingi argumentai, nes niekas negali palaužti jo tvirto pasiryžimo atlikti pasiaukojimo tarnystę. Jis gerai įsisąmonino, kad Kṛṣṇa – amžinas Viešpats, todėl niekas negali jo sutrikdyti. Visos šios ypatybės leidžia jam sutelkti protą ir intelektą į Aukščiausiąjį Viešpatį. Žinoma, toks pasiaukojimo tarnystės lygis labai retas, tačiau bhaktas, laikydamasis reguliuojamų pasiaukojimo tarnystės principų, jį pasiekia. Maža to, Viešpats sako, kad toks bhaktas Jam labai brangus, nes Viešpačiui visada teikia pasitenkinimą visi jo veiksmai, kuriuos jis atlieka mintimis visiškai paniręs į Kṛṣṇą.