Skip to main content

DVYLIKTAS SKYRIUS

Pasiaukojimo tarnystė

Tekstas

arjuna uvāca
evaṁ satata-yuktā ye
bhaktās tvāṁ paryupāsate
ye cāpy akṣaram avyaktaṁ
teṣāṁ ke yoga-vittamāḥ

Synonyms

arjunaḥ uvāca — Arjuna tarė; evam — taip; satata — visada; yuktāḥ — užsiėmę; ye — tie, kurie; bhaktāḥ — bhaktai; tvām — Tave; paryupāsate — teisingai garbina; ye — tie, kurie; ca — taip pat; api — vėl; akṣaram — virš juslių; avyaktam — neišreikštą; teṣām — iš jų; ke — kas; yoga-vit-tamāḥ — tobuliausi yogos žinovai.

Translation

Arjuna paklausė: Kuriuos laikyti tobulesniais – ar visada deramai, su pasiaukojimu tarnaujančius Tau, ar garbinančius beasmenį Brahmaną, neišreikštąjį?

Purport

KOMENTARAS: Kṛṣṇa jau kalbėjo apie asmenišką, beasmenį ir kosminį aspektus bei apibūdino bhaktų ir yogų kategorijas. Įprasta transcendentalistus skirstyti į dvi grupes: impersonalistus ir personalistus. Bhaktas personalistas visas savo jėgas skiria tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui. Impersonalistas taip pat tarnauja Viešpačiui, tačiau netiesiogiai: jis medituoja beasmenį Brahmaną, neišreikštąjį.

Iš šio skyriaus sužinosime, jog iš įvairiausių Absoliučios Tiesos suvokimo metodų bhakti-yoga, pasiaukojimo tarnystė, yra aukščiausia. Jei žmogus nori užmegzti ryšius su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu, jis turi įsijungti į pasiaukojimo tarnystę.

Žmonės, tiesiogiai garbinantys Aukščiausiąjį Viešpatį per pasiaukojimo tarnystę, vadinami personalistais, o medituojantys beasmenį Brahmaną – impersonalistais. Taigi Arjuna ir klausia, kuris kelias geresnis. Absoliučiai Tiesai pažinti yra įvairių būdų, ir šiame skyriuje Kṛṣṇa nurodo, kad bhakti-yoga, arba pasiaukojimo tarnystė Jam – visų aukščiausia. Tai pats tiesiausias ir lengviausias kelias bendrauti su Dievu.

Antrame „Bhagavad-gītos“ skyriuje Aukščiausiasis Viešpats aiškino, kad gyvoji esybė – ne materialus kūnas, o dvasinė kibirkštis. O Absoliuti Tiesa – tai dvasinė visuma. Septintame skyriuje Jis kalbėjo apie gyvąją esybę, kaip apie neatskiriamą aukščiausios visumos dalelę, ir patarė skirti visą dėmesį visumai. Aštuntame skyriuje vėlgi sakoma, kad kiekvienas, kas palieka kūną galvodamas apie Kṛṣṇą, tuoj pat patenka į dvasinį dangų, į Kṛṣṇos buveinę, o šešto skyriaus pabaigoje Viešpats aiškiai sako, kad tas, kuris visada galvoja apie Kṛṣṇą, yra tobuliausias iš visų yogų. Tad, iš esmės, kiekvienas skyrius daro išvadą, kad reikia būti prisirišus prie Kṛṣṇos asmeniško pavidalo, nes tai – aukščiausias dvasinis pažinimas.

Vis dėlto yra tokių, kurie nejunta potraukio Kṛṣṇos asmeniškam pavidalui. Jie tokie abejingi Kṛṣṇos asmeniškam pavidalui, kad rengdami komentarus „Bhagavad-gītai“ stengiasi ir kitus atitraukti nuo Jo, nukreipti jų pasiaukojimą į beasmenį brahmajyoti. Jie mieliau medituoja beasmenį, juslėms nepasiekiamą, neišreikštą Absoliučios Tiesos pavidalą.

Taigi yra dvi transcendentalistų grupės. Arjuna stengiasi suprasti, kuris jų pasirinktų kelių lengvesnis ir kuri grupė – tobulesnė. Kitaip sakant, jis stengiasi išsiaiškinti savo padėtį, nes jam malonesnis Kṛṣṇos asmeniškas pavidalas, o ne beasmenis Brahmanas. Jis nori įsitikinti, ar jo padėtis yra patikima. Labai sunku medituoti beasmenę Aukščiausiojo Viešpaties apraišką, egzistuojančią materialiame ir dvasiniame pasaulyje. Iš tikrųjų tobulai suvokti beasmenį Aukščiausiosios Tiesos aspektą neįmanoma. Todėl Arjuna tarsi nori pasakyti: „Kam veltui gaišti laiką?“ Vienuoliktame skyriuje rašoma, kad Arjuna patiria, jog geriausia prisirišti prie Kṛṣṇos asmeniško pavidalo, kadangi taip savaime pažįstami kiti pavidalai ir niekas netrukdo mylėti Kṛṣṇą. Šis svarbus klausimas, kurį Arjuna uždavė Kṛṣṇai, padeda išsiaiškinti skirtumą tarp impersonalios ir personalios Absoliučios Tiesos sampratų.

Tekstas

śrī-bhagavān uvāca
mayy āveśya mano ye māṁ
nitya-yuktā upāsate
śraddhayā parayopetās
te me yukta-tamā matāḥ

Synonyms

śrī-bhagavān uvāca — Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė; mayi — į Mane; āveśya — sutelkdami; manaḥ — protą; ye — tie, kurie; mām — Mane; nitya — visada; yuktāḥ — užsiėmę; upāsate — garbina; śraddhayā — tikėjimu apdovanoti; parayā — transcendentiniu; upetāḥ — apdovanoti; te — jie; me — Mano; yukta-tamāḥ — pasiekę yogos tobulumą; matāḥ — laikomi.

Translation

Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Tuos, kurie savo protą sutelkia į Mano asmenišką pavidalą ir visada garbina Mane su didžiu transcendentiniu tikėjimu, Aš laikau pačiais tobuliausiais.

Purport

KOMENTARAS: Atsakydamas į Arjunos klausimą, Kṛṣṇa aiškiai sako, kad tas, kuris protą sutelkia į Jo asmenišką pavidalą ir tikėdamas bei pasiaukojęs Jį garbina, laikomas pačiu tobuliausiu yogu. Visiškai Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus neatlieka jokios materialios veiklos, nes viską skiria Kṛṣṇai. Tyras bhaktas visada tarnauja: kartoja ar gieda Viešpaties vardus, klausosi ar skaito knygas apie Kṛṣṇą, gamina prasādam ar eina nupirkti ką nors Kṛṣṇai, tvarko šventyklą ar plauna indus – kad ir ką jis darytų, viską skiria Kṛṣṇai ir nepraleidžia nė akimirkos Jam netarnaudamas. Tai visiškas samādhi.

Tekstas

ye tv akṣaram anirdeśyam
avyaktaṁ paryupāsate
sarvatra-gam acintyaṁ ca
kūṭa-stham acalaṁ dhruvam
sanniyamyendriya-grāmaṁ
sarvatra sama-buddhayaḥ
te prāpnuvanti mām eva
sarva-bhūta-hite ratāḥ

Synonyms

ye — tie, kurie; tu — tačiau; akṣaram — tai, kas juslėmis nepatiriama; anirdeśyam — nenusakomą; avyaktam — neišreikštą; paryupāsate — visiškai atsidėję garbina; sarvatra-gam — visa persmelkiantį; acintyam — nesuvokiamą; ca — taip pat; kūṭa-stham — nekintamą; acalam — nejudamą; dhruvam — pastovų; sanniyamya — valdydami; indriya-grāmam — visas jusles; sarvatra — visur; sama-buddhayaḥ — lygiai nusiteikę; te — jie; prāpnuvanti — pasiekia; mām — Mane; eva — tikrai; sarva-bhūta-hite — visų gyvųjų esybių gerovei; ratāḥ — užsiėmę.

Translation

Tačiau tie, kurie garbina neišreikštąjį, juslėms nepatiriamą, visa persmelkiantį, nesuvokiamą, nekintamą, pastovų bei nejudamą – beasmenį Absoliučios Tiesos aspektą – tie, valdydami jusles, lygiai nusiteikę kitų atžvilgiu ir dirbdami visų gerovei, galiausiai pasiekia Mane.

Purport

KOMENTARAS: Kas tiesiogiai negarbina Aukščiausiojo Dievo, Kṛṣṇos, o stengiasi siekti šio tikslo (Śrī Kṛṣṇos) aplinkiniu keliu, galiausiai taip pat Jį pasiekia. „Po daugybės gimimų išmintingas žmogus pradeda ieškoti prieglobsčio Manyje, nes supranta, kad Vāsudeva yra viskas.“ Kai po daugybės gimimų žmogus pasiekia visišką žinojimą, jis atsiduoda Viešpačiui Kṛṣṇai. Jeigu jis siekia Dievo šiame posme aprašytu būdu, jis turi valdyti jusles, tarnauti visoms būtybėms ir dirbti jų gerovei. Iš čia kyla išvada: reikia kreiptis į Viešpatį Kṛṣṇą, nes kitaip tobulas pažinimas neįmanomas. Prieš visiškai atsiduodant Jam, dažnai tenka atlikti dideles askezes.

Tam, kad patirtume individualioje sieloje glūdint Supersielą, turime sustabdyti juslių aktyvumą: nematyti, negirdėti, nejusti skonio, neveikti etc. Tik tuomet suprasime, kad Aukščiausioji Siela yra visur. Suvokus tai, nejaučiama priešiškumo nė vienai gyvajai esybei – neskirstoma tarp žmogaus ir gyvūno, nes matoma tiktai siela, o ne viršutinis apvalkalas. Tačiau paprastam žmogui beasmenio aspekto pažinimo metodas yra pernelyg sudėtingas.

Tekstas

kleśo ’dhika-taras teṣām
avyaktāsakta-cetasām
avyaktā hi gatir duḥkhaṁ
dehavadbhir avāpyate

Synonyms

kleśaḥ — sunkumai; adhika-taraḥ — labai dideli; teṣām — tų; avyakta — prie neišreikšto; āsakta — prisirišusios; cetasām — kurių mintys; avyaktā — į neišreikštą; hi — tikrai; gatiḥ — pažanga; duḥkham — su vargu; deha-vadbhiḥ — įkūnytų; avāpyate — pasiekiama.

Translation

Labai sunku tobulėti tiems, kurių protas prisirišęs prie neišreikšto, beasmenio Aukščiausiojo aspekto. Pažengti šio mokslo srityje visada nelengva tiems, kurie yra įkūnyti.

Purport

KOMENTARAS: Transcendentalistai, stoję į nesuvokiamo, neišreikšto beasmenio Aukščiausiojo Viešpaties pažinimo kelią, vadinami jñāna- yogais, o žmonės, kurie yra visiškai įsisąmoninę Kṛṣṇą ir atlieka pasiaukojimo tarnystę Viešpačiui – bhakti-yogais. Šie posmai aiškiai nusako skirtumą tarp jñāna-yogos ir bhakti-yogos. Jñāna-yogos kelias, nors ir veda į tą patį tikslą, yra labai varginantis, o bhakti-yogos kelias, arba tiesioginė tarnystė Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, įkūnytai sielai yra natūralus ir lengvas. Individuali siela yra įkūnyta nuo neatmenamų laikų. Jai net teoriškai labai sunku suprasti, kad ji – ne kūnas. Todėl bhakti-yogas garbina Kṛṣṇos Dievybę, nes jo prote dar įsitvirtinusi kūniška samprata, kurią jis šitokiu būdu gali pritaikyti. Žinoma, šventykloje įrengtų Aukščiausiojo Dievo Asmens formų garbinimas – ne stabmeldystė. Vedų raštuose yra nuorodų, kad garbinimas gali būti dvejopas: saguṇa ir nirguṇa – t.y. garbinimas Aukščiausiojo su atributais ir be atributų. Šventykloje įrengtos Dievybės garbinimas yra saguṇa, nes čia Viešpatį reprezentuoja materialūs elementai. Nors Viešpatį ir reprezentuoja materija: akmuo, medis ar aliejiniai dažai, tačiau Viešpaties pavidalas nėra materialus. Tokia yra absoliuti Aukščiausiojo Viešpaties prigimtis.

Čia galima pateikti grubų pavyzdį. Gatvėse įrengtos pašto dėžutės, ir jeigu įmesime laišką į vieną iš jų, tai, suprantama, jis nesunkiai pasieks adresatą. O jei įmesime į kokią seną ar netikrą pašto dėžutę, nepriklausančią ryšių skyriui – laiškas nenueis. Lygiai taip Dievą reprezentuoja autorizuota Dievybės forma, kuri vadinasi arcā-vigraha. Arcā-vigraha – tai Aukščiausiojo Viešpaties inkarnacija. Šia forma Dievas priima tarnystę Jam. Viešpats visagalis, todėl bhakto tarnystę Jis priima per ārca-vigrahos inkarnaciją, tuo palengvindamas tarnystę sąlygotą gyvenimą gyvenančiam žmogui.

Taigi bhaktui nesudaro sunkumų tiesiogiai ir iš karto prisiartinti prie Aukščiausiojo, o dvasinio pažinimo kelias tiems, kurie siekia beasmenio Absoliuto, labai sunkus. Studijuodami Vedų raštus – Upaniṣadas – impersonalistai turi suvokti neišreikštą Aukščiausiojo aspektą, išmokti šventraščių kalbą, įsivaizduoti nepatiriamus pojūčius ir dar visą tai įgyvendinti. Paprastam žmogui tai nelengva. O Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus – pasiaukojamai tarnaudamas, bona fide dvasinio mokytojo vadovaujamas, nuolat lenkdamasis Dievybei pagal nustatytas taisykles, klausydamasis pasakojimų apie Viešpaties šlovę ir valgydamas Viešpačiui aukoto maisto likučius – labai lengvai patiria Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Nėra abejonės, kad impersonalistai be reikalo renkasi kelią, kuris kupinas pavojų, kartu rizikuodami prieiti jo galą ir visiškai nepatirti Aukščiausiosios Tiesos. Personalistas be jokios rizikos, vargo ir sunkumų tiesiogiai eina į Aukščiausiąjį Asmenį. Analogišką fragmentą rasime ir „Śrīmad-Bhāgavatam“: jei žmogui lemta galiausiai atsiduoti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui (šis atsidavimo procesas vadinamas bhakti), bet užuot tai daręs jis mėgina aiškintis, kas yra Brahmanas ir kas nėra Brahmanas, ir tam paaukoja gyvenimą – jis patiria vien vargą. Todėl čia ir patariama vengti šio kupino pavojų dvasinės savivokos kelio, kadangi neaišku, kas laukia jo gale.

Gyvoji esybė yra amžina individuali siela, ir jeigu ji nori įsilieti į dvasinę visumą, tai gali patirti savo pirminės prigimties amžinumo ir žinojimo aspektus, tačiau nepatirs palaimos aspekto. Kurio nors bhakto malone toks transcendentalistas, gerai įvaldęs jñāna-yogos metodą, gali prieiti bhakti- yogą, arba pasiaukojimo tarnystę. Tačiau tada ilga impersonalizmo praktika vėl tampa rūpesčių šaltiniu, kadangi nepajėgiama atsikratyti impersonalizmo idėjos. Taigi ir impersonalizmo praktika, ir neišreikštojo patyrimas, sudaro rimtų sunkumų įkūnytai sielai. Kiekviena gyvoji siela tam tikru mastu yra nepriklausoma, ir būtina įsisąmoninti, kad neišreikštojo patyrimas svetimas jos dvasinio palaimingojo „aš“ prigimčiai. Todėl nereikėtų pasirinkti šį procesą. Kiekvienai individualiai gyvajai esybei pats geriausias kelias yra Kṛṣṇos sąmonė, kuri skatina pasiaukojimo tarnystei. Ignoruojančiam pasiaukojimo tarnystę kyla pavojus tapti ateistu. Todėl, kaip buvo sakyta posme, niekuomet, o juo labiau šiais laikais, nepatartina dėmesį telkti į tai, kas neišreikšta ir nesuvokiama, į tai, kas nepasiekiama juslėms. Viešpats Kṛṣṇa nepataria to daryti.

Tekstas

ye tu sarvāṇi karmāṇi
mayi sannyasya mat-parāḥ
ananyenaiva yogena
māṁ dhyāyanta upāsate
teṣām ahaṁ samuddhartā
mṛtyu-saṁsāra-sāgarāt
bhavāmi na cirāt pārtha
mayy āveśita-cetasām

Synonyms

ye — tie, kurie; tu — bet; sarvāṇi — visą; karmāṇi — veiklą; mayi — Man; sannyasya — atiduodami; mat-parāḥ — prisirišę prie Manęs; ananyena — nenukrypdami; eva — tikrai; yogena — praktikuodami tokią bhakti-yogą; mām — Mane; dhyāyantaḥ — medituodami; upāsate — garbina; teṣām — jų; aham — Aš; samuddhartā — išvaduotojas; mṛtyu — iš mirties; saṁsāra — materialioje būtyje; sāgarāt — iš vandenyno; bhavāmi — Aš tampu; na — ne; cirāt — po ilgo laiko; pārtha — o Pṛthos sūnau; mayi — į Mane; āveśita — sutelkti; cetasām — tų, kurių protai.

Translation

Tačiau tuos, kurie garbina Mane, skiria Man visą savo veiklą ir yra nenukrypstamai Man atsidavę, kas atlieka pasiaukojimo tarnystę ir visą laiką medituoja Mane, sutelkę į Mane visas savo mintis, tuos, o Pṛthos sūnau, Aš greitai gelbėju iš gimimo ir mirties vandenyno.

Purport

KOMENTARAS: Posmas aiškiai sako, kad bhaktus lydi didžiulė sėkmė, nes Viešpats labai greitai juos išvaduoja iš materialios būties. Tyra pasiaukojimo tarnystė padeda žmogui patirti Dievo didybę ir suvokti, kad individuali siela yra Jam pavaldi. Sielos pareiga tarnauti Viešpačiui, ir jeigu ji to nedarys, jai teks tarnauti māyai.

Kaip jau buvo sakyta, Aukščiausiąjį Viešpatį galima deramai įvertinti tik per pasiaukojimo tarnystę. Todėl reikia visiškai atsidėti Dievui. Norint priartėti prie Kṛṣṇos, į Jį reikia sutelkti visas savo mintis ir dirbti tik Jam. Kad ir kokį darbą dirbtume, jis turi būti skirtas tik Kṛṣṇai. Tokia pasiaukojimo tarnystės norma. Bhaktas netrokšta nieko kito, tik patenkinti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Jo gyvenimo tikslas – patenkinti Kṛṣṇą, ir tam jis pasiryžęs paaukoti viską, kaip kad Kurukṣetros mūšyje pasielgė Arjuna. Aukotis labai paprasta: galima dirbti savo darbą pagal veiklos pobūdį ir tuo pat metu kartoti: Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare. Toks transcendentinis kartojimas priartina bhaktą prie Dievo Asmens.

Šiame posme Aukščiausiasis Viešpats pažada, kad taip Jam tarnaujantį tyrą bhaktą Jis nedelsdamas išgelbės iš materialios būties vandenyno. Pasiekusieji yogos praktikos aukštumų, jei tik nori, yogos pagalba gali perkelti savo sielą į bet kurią planetą. Kiti naudojasi kitokiais būdais. O apie bhaktą čia aiškiai pasakyta: jį pasiima Pats Viešpats. Bhaktui nereikia laukti, kol jis sukaups tokią didelę patirtį, kad pats galėtų pasikelti į dvasinį dangų.

„Varāha Purāṇoje“ sutinkame tokį posmą:

nayāmi paramaṁ sthānam
arcir-ādi-gatiṁ vinā
garuḍa-skandham āropya
yatheccham anivāritaḥ

Posmo prasmė ta, kad bhaktui nereikia praktikuoti aṣṭāṅga-yogos savo sielai į dvasines planetas nukreipti. Atsakomybę už ją prisiima Pats Aukščiausiasis Viešpats. Čia Jis aiškiai sako, kad Jis Pats imsis vaduotojo vaidmens. Tėvai visapusiškai rūpinasi vaiku, todėl jis saugus. Taip pat ir bhaktui nereikia dėti pastangų, kad yogos praktikos dėka persikeltų į kitas planetas. Veikiau Aukščiausiasis Viešpats iš didžios Savo malonės nedelsdamas atvyksta nešamas paukščio Garuḍos ir tučtuojau išvaduoja bhaktą iš materialios būties. Jeigu žmogus – net ir labai geras plaukikas – atsidūrė vandenyne, vienas jis neišsigelbės, nors ir labai stengtųsi. Tačiau jis lengvai bus išgelbėtas, jei kas ateis į pagalbą ir ištrauks jį iš vandens. Taip Viešpats ištraukia bhaktą iš materialios būties. Tereikia praktikuoti nesunkų Kṛṣṇos sąmonės metodą ir visiškai atsidėti pasiaukojimo tarnystei. Bet kuris protingas žmogus visada mieliau pasirinks pasiaukojimo tarnystę, o ne kokį kitą kelią. Apie tai liudijama ir Nārāyaṇīyoje:

yā vai sādhana-sampattiḥ
puruṣārtha-catuṣṭaye
tayā vinā tad āpnoti
naro nārāyaṇāśrayaḥ

Šio posmo esmė ta, kad nedera užsiimti įvairia karmine veikla ar siekti žinių spekuliatyviais samprotavimais. Kas pasiaukojo Aukščiausiajam Asmeniui, tas gauna visas malones, kurias teikia kiti yogos procesai, filosofiniai apmąstymai, ritualų atlikimas, aukos, labdara etc. Tokia yra ypatinga pasiaukojimo tarnystės malonė.

Vien tik giedodamas šventąjį Kṛṣṇos vardą – Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare – Viešpaties bhaktas lengvai ir džiaugsmingai pasiekia aukščiausią tikslą, kuris jokiais kitais religiniais keliais nepasiekiamas.

Aštuonioliktame skyriuje pateikiama „Bhagavad-gītos“ išvada:

sarva-dharmān parityajya
mām ekaṁ śaraṇaṁ vraja
ahaṁ tvāṁ sarva-pāpebhyo
mokṣayiṣyāmi mā śucaḥ

Reikia atmesti visus kitus dvasinės savivokos būdus ir tiesiog mintis sutelkus į Kṛṣṇą, tarnauti Jam su meile ir atsidavimu. Tai leis pasiekti aukščiausią gyvenimo tobulumą. Neverta krimstis dėl anksčiau gyvenime padarytų nuodėmių, nes Pats Aukščiausiasis Viešpats imasi mus globoti. Nedėkime bergždžių pastangų išsivaduoti, klaidžiodami įvairiais dvasinio pažinimo keliais. Tegu kiekvienas kreipiasi prieglobsčio į Aukščiausiąjį visagalį Dievą, Kṛṣṇą. Toks yra aukščiausias gyvenimo tobulumas.

Tekstas

mayy eva mana ādhatsva
mayi buddhiṁ niveśaya
nivasiṣyasi mayy eva
ata ūrdhvaṁ na saṁśayaḥ

Synonyms

mayi — į Mane; eva — tikrai; manaḥ — protą; ādhatsva — sutelk; mayi — į Mane; buddhim — intelektą; niveśaya — nukreipk; nivasiṣyasi — tu gyvensi; mayi — Manyje; eva — tikrai; ataḥ ūrdhvam — nuo to laiko; na — nėra; saṁśayaḥ — abejonės.

Translation

Sutelk savo protą į Mane – Aukščiausiąjį Dievo Asmenį ir skirk Man savo intelektą. Taip tu visada gyvensi Manyje – tuo nereikia abejoti.

Purport

KOMENTARAS: Pasiaukojamai tarnaujantis Viešpačiui Kṛṣṇai palaiko tiesioginius ryšius su Aukščiausiuoju Viešpačiu, todėl jo padėtis, be jokios abejonės, jau iš pat pradžių yra transcendentinė. Bhaktas neegzistuoja materialiu lygiu – jis gyvena Kṛṣṇoje. Šventasis Viešpaties vardas ir Patsai Viešpats nesiskiria vienas nuo kito, todėl bhaktui kartojant „Hare Kṛṣṇa“, Kṛṣṇa ir Jo vidinė galia šoka ant bhakto liežuvio. Kai bhaktas aukoja Kṛṣṇai maistą, Kṛṣṇa Pats jį priima, o valgydamas paaukoto maisto likučius, bhaktas persipildo Kṛṣṇa. Nors šį kelią rekomenduoja „Bhagavad- gītā“ bei kiti Vedų raštai, netarnaujant Kṛṣṇai neįmanoma suprasti, kaip visa tai vyksta.

Tekstas

atha cittaṁ samādhātuṁ
na śaknoṣi mayi sthiram
abhyāsa-yogena tato
mām icchāptuṁ dhanañ-jaya

Synonyms

atha — todėl, jeigu; cittam — protą; samādhātum — sutelkti; na — ne; śaknoṣi — tu sugebi; mayi — į Mane; sthiram — tvirtai; abhyāsa-yogena — praktikuodamas pasiaukojimo tarnystę; tataḥ — tada; mām — Mane; icchā — norą; āptum — gauti; dhanam-jaya — o turtų laimėtojau, Arjuna.

Translation

Mano brangus Arjuna, o turtų laimėtojau, jeigu negali išlaikyti protą visad sutelktą į Mane, tuomet laikykis reguliuojamų bhakti-yogos principų. Šitaip išsiugdysi norą Mane pasiekti.

Purport

KOMENTARAS: Posme nurodyti du skirtingi bhakti-yogos procesai. Pirmuoju naudojasi tie, kurie transcendentinės meilės dėka jau išsiugdė realų potraukį Kṛṣṇai, Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, o kitu – tie, kurie dar neišsiugdė potraukio Aukščiausiajam Asmeniui per transcendentinę meilę. Antrai grupei žmonių nurodytos įvairios taisyklės, kurių laikydamiesi jie galiausiai pasiekia atsidavimo Kṛṣṇai lygį.

Bhakti-yoga – tai juslių apvalymas. Šiuo metu materialioje būtyje juslės nėra tyros, nes jos naudojamos jusliniam pasitenkinimui. Tačiau praktikuojant bhakti-yogą juslės apvalomos, o kai jos apvalytos – tiesiogiai susyja su Aukščiausiuoju Viešpačiu. Tarkim, gyvendamas materialų gyvenimą aš tarnauju šeimininkui, tačiau darau tai be meilės, tik dėl užmokesčio. Šeimininkas irgi manęs nemyli. Už tarnystę jis atlygina pinigais. Taigi šiuo atveju apie meilę negali būti nė kalbos. O norint gyventi dvasiškai, reikia pasiekti tyros meilės lygį. Tai padarysime pasiaukojimo tarnystės praktika, panaudodami savo jusles.

Dabar meilė Dievui snaudžia mūsų širdyse. Ji reiškiasi įvairiais būdais, tačiau ją teršia materialūs ryšiai. Todėl reikia apvalyti nuo jų širdį ir pažadinti snaudžiančią, prigimtą meilę Kṛṣṇai. Štai ir visas procesas.

Norėdami praktikuoti bhakti-yogą, turėtume patyrusio dvasinio mokytojo vadovaujami laikytis tam tikrų nuostatų: keltis anksti rytą, maudytis, eiti į šventyklą melstis ir kartoti „Hare Kṛṣṇa“, rinkti bei aukoti Dievybei gėles, gaminti ir aukoti Jai maistą, valgyti prasādam ir t.t. Reikia ne tik laikytis įvairių taisyklių, bet ir nuolatos iš tyrų bhaktų klausytis „Bhagavad-gītos“ ir „Śrīmad-Bhāgavatam“. Tokia praktika padės pasiekti meilės Dievui lygį, ir tuomet žmogus bus tikras, kad eina į dvasinę Dievo karalystę. Bhakti-yogos praktika, kai laikomasi taisyklių ir kai jai vadovauja dvasinis mokytojas, būtinai leis mums pasiekti meilės Dievui lygį.

Tekstas

abhyāse ’py asamartho ’si
mat-karma-paramo bhava
mad-artham api karmāṇi
kurvan siddhim avāpsyasi

Synonyms

abhyāse — praktikuoti; api — net jei; asamarthaḥ — nepajėgus; asi — tu esi; mat-karma — darbui dėl Manęs; paramaḥ — pasiaukojęs; bhava — būk; mat- artham — dėl Manęs; api — net; karmāṇi — darbą; kurvan — atlikdamas; siddhim — tobulumą; avāpsyasi — tu pasieksi.

Translation

Jei negali laikytis bhakti-yogos regulų, tai bent pasistenk dirbti Mano labui, nes Man dirbdamas pasieksi tobulumą.

Purport

KOMENTARAS: Net ir nesugebantis laikytis reguliuojamųjų bhakti-yogos principų, dvasiniam mokytojui vadovaujant, vis dėlto gali pasiekti tobulumą, jei darbuojasi Aukščiausiajam Viešpačiui. Kaip dirbti tokį darbą, jau buvo aiškinta vienuolikto skyriaus penkiasdešimt penktame posme. Reikia remti Kṛṣṇos sąmonės propagavimą. Kṛṣṇos sąmonę propaguoja daug bhaktų, ir jiems reikalinga pagalba. Taigi kas nesugeba tiesiogiai laikytis reguliuojamų bhakti-yogos principų, tas gali prisidėti šiame darbe. Bet kokiam sumanymui įgyvendinti reikalinga žemė, pinigai, organizacija ir darbas. Norint organizuoti komercinę veiklą, reikalinga patalpa, vartojamasis kapitalas, darbo jėga ir tam tikras organizacinis darbas, kad ta veikla plėstųsi. To paties reikia ir tarnaujant Kṛṣṇai. Vienintelis skirtumas tas, kad materialiame gyvenime žmogus dirba dėl juslinio pasitenkinimo. Tačiau tas pats darbas gali būti atliktas Kṛṣṇai patenkinti – o tai jau dvasinė veikla. Kas turi pakankamai lėšų, tas gali prisidėti statant įstaigą ar šventyklą, skirtą propaguoti Kṛṣṇos sąmonę. Arba galima padėti leisti knygas. Veiklos laukas labai platus, ir reikia būti suinteresuotam tokia veikla. Jei žmogus nepajėgia aukoti savo veiklos rezultatų, gali aukoti dalį savo pajamų Kṛṣṇos sąmonės propagavimui. Tokia savanoriška tarnystė Kṛṣṇos sąmonės reikalui padės pasiekti aukščiausią meilės Dievui būvį, o tai – tobulumas.

Tekstas

athaitad apy aśakto ’si
kartuṁ mad-yogam āśritaḥ
sarva-karma-phala-tyāgaṁ
tataḥ kuru yatātmavān

Synonyms

atha — jeigu net; etat — tai; api — taip pat; aśaktaḥ — nepajėgus; asi — tu esi; kartum — atlikti; mat — Man; yogam — pasiaukojimo tarnystėje; āśritaḥ — radęs prieglobstį; sarva-karma — visos veiklos; phala — rezultatų; tyāgam — atsižadėjimą; tataḥ — tada; kuru — atlik; yata-ātma-vān — radęs atsparą savyje.

Translation

Tačiau jei tu nepajėgi dirbti Man su tokia sąmone, tada pasistenk veikti atsisakydamas visų savo darbo rezultatų ir atrask atsparą savyje.

Purport

KOMENTARAS: Gali atsitikti taip, kad dėl socialinių, šeimyninių, religinių išskaičiavimų ar dėl kitų kliūčių žmogus negali prisidėti prie Kṛṣṇos sąmonės veiklos. Tam, kuris tiesiogiai užsiima Kṛṣṇos sąmonės veikla, gali nepritarti šeimos nariai ar gali iškilti kitų sunkumų. Susidūrus su šiomis kliūtimis, patariama savo veiklos rezultatus aukoti kokiam nors kilniam tikslui. Tokį kelią siūlo Vedų taisyklės. Vedos plačiai aprašo aukas ir specialias puṇyos funkcijas, arba tam tikrą veiklą, kurioje gali būti panaudoti ankstesnės veiklos rezultatai. Taip žingsnis po žingsnio pasiekiamas žinojimo būvis. Pasitaiko, kad žmogus, net nesidomintis Kṛṣṇos sąmonės veikla, šelpia ligoninę ar kitą visuomeninę įstaigą, atsisako savo sunkaus darbo vaisių. Vedos irgi pataria taip elgtis, nes atsisakant darbo vaisių palengva apsivalo protas, o apvalytam protui tampa suprantama Kṛṣṇos sąmonė. Žinoma, Kṛṣṇos sąmonė yra nepriklausoma nuo kitos patirties, nes ji pati apvalo protą. Tačiau, jei priimdamas Kṛṣṇos sąmonę žmogus susiduria su kliūtimis, jis gali pamėginti atsisakyti savo veiklos rezultatų. Šiuo požiūriu tarnystė visuomenei, bendrijai, tautai, pasiaukojimas savo kraštui etc. – visai priimtini, nes gali išaušti diena, kai žmogus pasieks tyros pasiaukojimo tarnystės Aukščiausiajam Viešpačiui lygį. „Bhagavad-gītoje“ (18.46) sutiksime tokius žodžius: yataḥ pravṛttir bhūtānām – jei žmogus nusprendžia kažką paaukoti aukščiausiam reikalui, tai net nežinodamas, kad aukščiausias reikalas – Kṛṣṇa, aukodamas jis ilgainiui suvoks tai.

Tekstas

śreyo hi jñānam abhyāsāj
jñānād dhyānaṁ viśiṣyate
dhyānāt karma-phala-tyāgas
tyāgāc chāntir anantaram

Synonyms

śreyaḥ — geriau; hi — tikrai; jñānam — pažinimas; abhyāsāt — negu praktika; jñānāt — negu pažinimas; dhyānam — meditacija; viśiṣyate — laikoma geresne; dhyānāt — už meditaciją; karma-phala-tyagāḥ — karminės veiklos rezultatų atsižadėjimas; tyāgāt — iš tokio atsižadėjimo; śāntiḥ — ramybė; anantaram — paskui.

Translation

Jei ir to neįstengi, tai gilink žinojimą. Vis dėlto, meditacija – geriau negu pažinimas, o už meditaciją geriau – veiklos vaisių atsižadėjimas, nes jų atsižadėjus, pasiekiama proto ramybė.

Purport

KOMENTARAS: Kaip jau minėta ankstesniuose posmuose, yra du pasiaukojimo tarnystės būdai: reguliuojamų principų laikymasis ir visiško potraukio Aukščiausiajam Dievo Asmeniui išsiugdymas per meilę. Tiems, kurie nesugeba laikytis Kṛṣṇos sąmonės principų, geriau gilinti žinojimą, nes žinojimas padės suvokti savo tikrąją padėtį. Ilgainiui žinojimas peraugs į meditaciją, kurios dėka žmogus tolydžio suvoks Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Esama procesų, kuriuose medituotojas ima tapatinti save su Aukščiausiuoju, bet jei jis nepajėgia atsidėti pasiaukojimo tarnystei, pirmenybė teiktina net ir tokiai meditacijos rūšiai. Jei jis negali medituoti, Vedų raštai rekomenduoja vykdyti pareigas, nurodytas brahmanams, kṣatriyams, vaiśyams ir śūdroms, apie kurias pasakoja paskutinis „Bhagavad-gītos“ skyrius. Tačiau bet kuriuo atveju būtina atsisakyti savo darbo rezultatų, ar vaisių. Tai reiškia, kad karmos rezultatus reikia panaudoti kokiam nors kilniam tikslui.

Apibendrinant reikia pasakyti, kad yra du keliai Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, aukščiausiam tikslui, pasiekti. Vienas – nuoseklaus tobulėjimo kelias, kitas – tiesioginis. Tiesioginis kelias – tai Kṛṣṇai skirta pasiaukojimo tarnystė. Kitas metodas – veiklos vaisių atsižadėjimas. Taip prieinamas žinojimo lygis, dar tolesnis žingsnis – meditacija, paskui – Supersielos, ir pagaliau – Aukščiausiojo Dievo Asmens suvokimo lygis. Galima pasirinkti ir nuoseklų, ir tiesioginį kelią. Tiesioginis procesas ne visiems įgyvendinamas, todėl netiesioginis procesas irgi tinka. Tačiau turėtų būti aišku, kad netiesioginis kelias nerekomenduojamas Arjunai, nes jis jau pasiekė meilės ir atsidavimo Aukščiausiajam Viešpačiui lygį. Aplinkinis kelias skirtas nepasiekusiems meilės Aukščiausiajam Viešpačiui lygio. Jiems siūlomas nuoseklus procesas: atsižadėjimas, žinojimo gilinimas, meditacija, Supersielos ir Brahmano pažinimas. Tačiau pirmenybę „Bhagavad-gītā“ teikia tiesioginiam metodui. Visiems patariama pasirinkti tiesioginį metodą ir atsiduoti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, Kṛṣṇai.

Tekstas

adveṣṭā sarva-bhūtānāṁ
maitraḥ karuṇa eva ca
nirmamo nirahaṅkāraḥ
sama-duḥkha-sukhaḥ kṣamī
santuṣṭaḥ satataṁ yogī
yatātmā dṛḍha-niścayaḥ
mayy arpita-mano-buddhir
yo mad-bhaktaḥ sa me priyaḥ

Synonyms

adveṣṭā — nepavydus; sarva-bhūtānām — visoms gyvosioms esybėms; maitraḥ — draugiškas; karuṇaḥ — maloningas; eva — tikrai; ca — taip pat; nirmamaḥ — be nuosavybės jausmo; nirahaṅkāraḥ — atsikratęs klaidingos savimonės; sama — vienodas; duḥkha — kančioje; sukhaḥ — ir laimėje; kṣamī — atlaidus; santuṣṭaḥ — patenkintas; satatam — visuomet; yogī — kas atlieka pasiaukojimo veiklą; yata-ātmā — susitvardęs; dṛḍha-niścayaḥ — su ryžtu; mayi — Manimi; arpita — užėmęs; manaḥ — protą; buddhiḥ — ir intelektą; yaḥ — tas, kuris; mat-bhaktaḥ — Mano bhaktas; saḥ — jis; me — Man; priyaḥ — brangus.

Translation

Bhaktas, kuris niekam nepavydi ir yra maloningas visų gyvųjų esybių draugas, kuris nemano, kad jam kas nors priklauso ir neturi klaidingos savimonės, yra vienodas ir laimėje, ir kančioje, kuris pakantus, visada patenkintas bei susitvardęs, kuris į Mane sutelkęs protą bei intelektą ryžtingai atlieka pasiaukojimo tarnystę, toks bhaktas labai brangus Man.

Purport

KOMENTARAS: Šiuose dviejuose posmuose Viešpats, dar kartą sugrįždamas prie tyros pasiaukojimo tarnystės, apibūdina tyro bhakto transcendentines savybes. Tyras bhaktas nesutrinka pakliuvęs į bet kokias aplinkybes. Jis niekam nepavydi. Bhaktas nepriešiškas netgi savo priešui. Pasak jo: „Dėl mano paties praeities piktadarysčių tas žmogus elgiasi taip, tarsi būtų mano priešas, tad verčiau pakentėti negu priešintis.“ „Śrīmad-Bhāgavatam“ (10.14.8) teigiama: tat te ‘nukampāṁ susamīkṣamāṇo bhuñjāna evātma-kṛtaṁ vipākam. Kai bhaktas susiduria su kančiomis ir sunkumais, mano, jog tai yra Viešpaties malonė. Jis galvoja: „Dėl savo praeities piktadarysčių aš turėčiau kentėti kur kas labiau, negu dabar. Tik Aukščiausiojo gailestingumu išvengiu bausmės, kurios esu nusipelnęs. Tik dėl Aukščiausiojo Dievo Asmens malonės man teko labai menka bausmė.“ Tad nepaisant daugelio sunkių aplinkybių, jis visada ramus, santūrus ir kantrus. Bhaktas visada visiems geras, net ir savo priešams. Nirmama reiškia, kad bhaktas neteikia daug dėmesio skausmui ir negalavimams, kurie tenka kūnui, nes puikiausiai žino, kad jis pats nėra materialus kūnas. Jis netapatina savęs su kūnu, tad neturi klaidingos savimonės ir vienodai sutinka ir laimę, ir kančią. Jis yra pakantus ir pasitenkina tuo, kas gaunama Aukščiausiojo Viešpaties malone. Jis nekelia sau sunkiai įgyvendinamų tikslų, todėl visada yra linksmas. Jis – tobuliausias mistikas, nes tvirtai laikosi dvasinio mokytojo nurodymų, o kadangi jis valdo savo jusles, jis ryžtingas. Jo neišmuša iš vėžių klaidingi argumentai, nes niekas negali palaužti jo tvirto pasiryžimo atlikti pasiaukojimo tarnystę. Jis gerai įsisąmonino, kad Kṛṣṇa – amžinas Viešpats, todėl niekas negali jo sutrikdyti. Visos šios ypatybės leidžia jam sutelkti protą ir intelektą į Aukščiausiąjį Viešpatį. Žinoma, toks pasiaukojimo tarnystės lygis labai retas, tačiau bhaktas, laikydamasis reguliuojamų pasiaukojimo tarnystės principų, jį pasiekia. Maža to, Viešpats sako, kad toks bhaktas Jam labai brangus, nes Viešpačiui visada teikia pasitenkinimą visi jo veiksmai, kuriuos jis atlieka mintimis visiškai paniręs į Kṛṣṇą.

Tekstas

yasmān nodvijate loko
lokān nodvijate ca yaḥ
harṣāmarṣa-bhayodvegair
mukto yaḥ sa ca me priyaḥ

Synonyms

yasmāt — dėl kurio; na — niekada; udvijate — sunerimsta; lokaḥ — žmonės; lokāt — žmonių; na — niekada; udvijate — sutrikdomas; ca — taip pat; yaḥ — tas, kuris; harṣa — iš džiaugsmo; amarṣa — kančios; bhaya — baimės; udvegaiḥ — ir nerimo; muktaḥ — išsivadavęs; yaḥ — kas; saḥ — tas; ca — taip pat; me — Man; priyaḥ — labai brangus.

Translation

Kas niekam nesukelia rūpesčių ir kurio niekas netrikdo, kas vienodai sutinka džiaugsmą ir kančią, baimę ir nerimą, tas labai brangus Man.

Purport

KOMENTARAS: Toliau apibūdinamos kitos bhakto savybės. Tyras bhaktas niekam nekelia rūpesčių, nerimo, baimės ir nepasitenkinimo. Kadangi bhaktas kiekvienam malonus, savo elgesiu jis niekam nesukelia rūpesčių. Net jeigu aplinkiniai ir stengiasi jam trukdyti, jis lieka nesudrumsčiamas. Viešpaties malone bhaktas išmoko nepasiduoti jokiems išorės trikdymams. Bhaktas visad pasinėręs į Kṛṣṇos sąmonę ir pasiaukojimo tarnystę, todėl materialios aplinkybės negali išmušti jį iš pusiausvyros. Paprastai materialistas labai nudžiunga gavęs tai, kas teikia pasitenkinimą jo juslėms ir kūnui, o kai mato kitus turint tokią juslinio pasitenkinimo galimybę, kurios jis pats neturi, jį apima liūdesys ir graužia pavydas. Laukdamas priešo keršto jis dreba iš baimės, o kai jam nesiseka įgyvendinti savo sumanymų – liūdi. Bhaktas, kuris visada transcendentalus tokiems išgyvenimams, yra labai brangus Kṛṣṇai.

Tekstas

anapekṣaḥ śucir dakṣa
udāsīno gata-vyathaḥ
sarvārambha-parityāgī
yo mad-bhaktaḥ sa me priyaḥ

Synonyms

anapekṣaḥ — abejingas; śuciḥ — tyras; dakṣaḥ — išmaningas; udāsīnaḥ — nuošalyje visų rūpesčių; gata-vyathaḥ — išsivadavęs nuo skausmo; sarva- ārambha — visų siekių; parityāgī — atsižadėjęs; yaḥ — tas, kuris; mat- bhaktaḥ — Mano bhaktas; saḥ — jis; me — Man; priyaḥ — labai brangus.

Translation

Mano bhaktas, kurio nenusineša kasdieninių darbų tėkmė, kuris yra tyras, išmaningas, nepriklausomas nuo rūpesčių ir skausmų ir nesiekia veiklos rezultatų, labai brangus Man.

Purport

KOMENTARAS: Bhaktą galima šelpti pinigais, tačiau pats jis neturi pernelyg stengtis jų įgyti. Jeigu Aukščiausiojo malone pinigai jam ateina savaime, jie jo nesujaudina. Paprastai bhaktas maudosi ne rečiau kaip du kartus per dieną ir keliasi anksti rytą su pasiaukojimu tarnauti Viešpačiui, todėl jis švarus tiek vidujai, tiek išoriškai. Bhaktas išmaningas, nes gerai suvokia bet kokios gyvenimo veiklos esmę ir neabejoja autoritetingais šventraščiais. Bhaktas niekada nestoja į kieno nors pusę, todėl neturi jokių rūpesčių. Jo nekankina skausmai, nes jis laisvas nuo bet kokių įvardijimų. Jis žino, kad kūnas – tai tik pavadinimas, todėl kūnui kenčiant jis pats nesikankina. Tyras bhaktas nesiveržia prie to, kas prieštarautų pasiaukojimo tarnystės principams. Antai, norint pastatyti didžiulį pastatą, reikia daug jėgų, todėl bhaktas nesiims tokio darbo, jeigu tai nepaspartins jo pasiaukojimo tarnystės. Jis gali pakelti didžiulius rūpesčius, susijusius su šventyklos Viešpačiui statyba, tačiau nesiims statyti didelio namo asmeniniams tikslams.

Tekstas

yo na hṛṣyati na dveṣṭi
na śocati na kāṅkṣati
śubhāśubha-parityāgī
bhaktimān yaḥ sa me priyaḥ

Synonyms

yaḥ — tas, kuris; na — niekada; hṛṣyati — džiūgauja; na — niekada; dveṣṭi — liūdi; na — niekada; śocati — dejuoja; na — niekada; kāṅkṣati — trokšta; śubha — palankaus; aśubha — ir nepalankaus; parityāgī — atsižadėjęs; bhakti-mān — bhaktas; yaḥ — tas, kuris; saḥ — jis yra; me — Man; priyaḥ — brangus.

Translation

Toks bhaktas, kuris nei džiūgauja, nei liūdi, kuris dėl nieko nedejuoja ir nieko netrokšta, kuris atsižada ir palankių, ir nepalankių dalykų, yra labai brangus Man.

Purport

KOMENTARAS: Tiek gavęs, tiek praradęs ką nors materialaus, tyras bhaktas nei džiūgauja, nei sielvartauja. Jis ne itin trokšta turėti sūnų ar mokinį, ir jeigu jų neturi, nesikremta. Jis nesisieloja, jeigu praranda tai, kas jam brangu, ir neliūdi, jei negauna to, ko nori. Jis transcendentalus visai palankiai ir nepalankiai, nuodėmingai veiklai. Jis pasiryžęs susidurti su bet kokiais pavojais – kad tik patenkintų Aukščiausiąjį Viešpatį. Niekas negali sukliudyti jam atlikti pasiaukojimo tarnystę. Toks bhaktas labai brangus Kṛṣṇai.

Tekstas

samaḥ śatrau ca mitre ca
tathā mānāpamānayoḥ
śītoṣṇa-sukha-duḥkheṣu
samaḥ saṅga-vivarjitaḥ
tulya-nindā-stutir maunī
santuṣṭo yena kenacit
aniketaḥ sthira-matir
bhaktimān me priyo naraḥ

Synonyms

samaḥ — santūrus su; śatrau — priešais; ca — taip pat; mitre — draugais; ca — taip pat; tathā — taip; māna — garbėje; apamānayoḥ — negarbėje; śīta — šaltyje; uṣṇa — karštyje; sukha — laimėje; duḥkheṣu — kančioje; samaḥ — išlaikąs pusiausvyrą; saṅga-vivarjitaḥ — atsikratęs visų prisirišimų; tulya — vienodas; nindā — šmeižtui; stutiḥ — ir šlovinimui; maunī — tylus; santuṣṭāḥ — patenkintas; yena kenacit — viskuo; aniketaḥ — neprisirišęs prie pastogės; sthira — tvirtas; matiḥ — ryžtas; bhakti-mān — atliekantis pasiaukojimo veiklą; me — Man; priyaḥ — brangus; naraḥ — žmogus.

Translation

Kas santūrus su draugais ir priešais, kas vienodai sutinka garbę ir negarbę, karštį ir šaltį, laimę ir kančią, šlovę ir panieką, kas nesusideda su bloga draugija, visada tylus ir viskuo patenkintas, kas nesirūpina pastoge, kieno žinojimas tvirtas, ir kas atlieka pasiaukojimo tarnystę, tas labai brangus Man.

Purport

KOMENTARAS: Bhaktas niekuomet nesusideda su bloga draugija. Kartais žmogus giriamas, o kartais peikiamas. Tokia žmonių prigimtis, tačiau bhaktas visada transcendentalus tuščios šlovės ir paniekos, sielvarto ir džiaugsmo atžvilgiu. Jis labai kantrus. Jis kalba tik apie tai, kas susiję su Kṛṣṇa, todėl jį vadina nešnekiu. Tylėjimas nėra tolygus nekalbėjimui, tylėti – tai netaukšti niekų. Kalbėti reikia tik tai, kas esminga, o bhaktui esmingiausia tema – Aukščiausiasis Viešpats. Bhaktas laimingas bet kuriomis aplinkybėmis; kartais jam tenka valgyti labai skanų maistą, kartais ne, tačiau jis viskuo patenkintas. Jis nesirūpina pastoge. Kartais jam tenka gyventi po medžiu, o kartais labai ištaiginguose namuose, tačiau nei viena, nei kita jo nevilioja. Jį vadina tvirtuoliu, nes jo ryžtas ir žinojimas tvirti. Gali kristi į akis pasikartojimai bhakto savybių apibūdinime, tačiau tai daroma norint pabrėžti, kad bhaktui būtina jas visas įgyti. Neturint gerų savybių neįmanoma būti tyru bhaktu. Harāv abhaktasya kuto mahaḍ- guṇāḥ: kas nėra bhaktas, tas neturi gerų savybių. Norint būti bhaktu, reikia ugdyti geras savybes. Žinoma, tam nereikia dėti papildomų pastangų: Kṛṣṇos sąmonės veikla, pasiaukojimo tarnystė, savaime jas išugdo.

Tekstas

ye tu dharmāmṛtam idaṁ
yathoktaṁ paryupāsate
śraddadhānā mat-paramā
bhaktās te ’tīva me priyāḥ

Synonyms

ye — tie, kurie; tu — tačiau; dharma — religijos; amṛtam — nektarą; idam — šį; yathā — kaip; uktam — išsakytas; paryupāsate — visiškai atsidėję; śraddadhānāḥ — su tikėjimu; mat-paramāḥ — laikydami Mane, Aukščiausiąjį Viešpatį, visa kuo; bhaktāḥ — bhaktai; te — jie; atīva — ypatingai; me — Man; priyāḥ — brangūs.

Translation

Kas su tikėjimu eina šiuo amžinu pasiaukojimo tarnystės keliu ir tam atiduoda visas savo jėgas, kas mato Manyje aukščiausią tikslą, tie ypatingai brangūs Man.

Purport

KOMENTARAS: Šiame skyriuje, pradedant nuo antrojo teksto žodžių mayy āveśya mano ye mām („sutelkdami protą į Mane“) iki paskutiniojo posmo žodžių ye tu dharmāmṛtam („ši amžinosios veiklos religija“), Aukščiausiasis Viešpats aiškino transcendentinės tarnystės metodus, leidžiančius ateiti pas Jį. Tuos metodus Viešpats labai vertina, ir Jis sveikina juos pasirenkančius. Į Arjunos klausimą, kas geriau, ar eiti beasmenio Brahmano pažinimo keliu, ar asmeniškai tarnauti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, Viešpats labai aiškiai, nepalikdamas jokių abejonių, atsakė, kad pats geriausias iš visų dvasinio pažinimo metodų – pasiaukojimo tarnystė Dievo Asmeniui. Kitaip sakant, šis skyrius parodo, kad žmogus geroje draugijoje išsiugdo tyros pasiaukojimo tarnystės poreikį ir todėl kreipiasi į bona fide dvasinį mokytoją, pradeda jo klausytis ir šlovinti Viešpatį bei su tikėjimu, meile ir pasišventimu laikytis pasiaukojimo tarnystės reguliuojamų principų. Taip jis įsijungia į transcendentinę tarnystę Viešpačiui. Toks kelias siūlomas šiame skyriuje, todėl nėra jokios abejonės, kad pasiaukojimo tarnystė yra vienintelis absoliutus savęs pažinimo kelias, skirtas Aukščiausiajam Dievo Asmeniui pasiekti. Kaip rašoma šiame skyriuje, impersonalus Aukščiausiosios Tiesos suvokimas gali būti rekomenduojamas tik tol, kol žmogus visų savo jėgų neatidavė dvasinei savivokai. Žodžiu tol, kol nėra progos bendrauti su tyru bhaktu, gali būti naudinga ir impersonali samprata. Kai žmogus impersonaliai traktuoja Absoliučią Tiesą, jis dirba atsisakydamas savo veiklos rezultatų, medituoja ir gilina žinojimą, idant pažintų dvasią ir materiją. Tai reikalinga iki užsimezga bendravimas su tyru bhaktu. Laimei, jeigu išsiugdomas noras tiesiogiai atlikti tyrą Kṛṣṇos sąmonės pasiaukojimo tarnystę, tuomet jau nereikia pereiti laipsniško dvasinio pažinimo proceso. Pasiaukojimo tarnystė, kaip ją aprašo šeši viduriniai „Bhagavad-gītos“ skyriai, labiau atitinka žmogaus prigimtį. Nebereikia rūpintis materialiais gyvenimo poreikiais, Viešpaties malone visa tai ateina savaime.

Taip Bhaktivedanta baigia komentuoti dvyliktąjį „Śrīmad Bhagavad-gītos“ skyrių, pavadintą „Pasiaukojimo tarnystė“.