TEXTS 4-5

STIHOVI 4-5

Tekstas

Tekst

buddhir jñānam asammohaḥ
kṣamā satyaṁ damaḥ śamaḥ
sukhaṁ duḥkhaṁ bhavo ’bhāvo
bhayaṁ cābhayam eva ca

ahiṁsā samatā tuṣṭis
tapo dānaṁ yaśo ’yaśaḥ
bhavanti bhāvā bhūtānāṁ
matta eva pṛthag-vidhāḥ

Synonyms

buddhiḥ — intelektas; jñānam — žinojimas; asammohaḥ — abejonių nebuvimas; kṣamā — atlaidumas; satyam — teisingumas; damaḥ — juslių valdymas; śamaḥ — proto valdymas; sukham — laimė; duḥkham — kančia; bhavaḥ — gimimas; abhāvaḥ — mirtis; bhayam — baimė; ca — taip pat; abhayam — bebaimiškumas; eva — taip pat; ca — ir; ahiṁsā — prievartos atsisakymas; samatā — pusiausvyra; tuṣṭiḥ — pasitenkinimas; tapaḥ — askezė; dānam — labdara; yaśaḥ — šlovė; ayaśaḥ — nešlovė; bhavanti — atsirado; bhāvāḥ — prigimtys; bhūtānām — gyvųjų esybių; mattaḥ — iš Manęs; eva — tikrai; pṛthak-vidhāḥ — skirtingų rūšių.

buddhiḥ – inteligencija; jñānam – znanje; asammohaḥ – oslobođenje od sumnje; kṣamā – opraštanje; satyam – istinoljubivost; damaḥ – vladanje osjetilima; śamaḥ – vladanje umom; sukham – sreća; duḥkham – nesreća; bhavaḥ – rođenje; abhāvaḥ – smrt; bhayam – strah; ca – također; abhayam – neustrašivost; eva – također; ca – i; ahiṁsā – nenasilje; samatā – jednakost; tuṣṭiḥ – zadovoljstvo; tapaḥ – pokora; dānam – milostinja; yaśaḥ – slava; ayaśaḥ – nečast; bhavanti – potječu; bhāvāḥ – prirode; bhūtānām – živih bića; mattaḥ – od Mene; eva – zacijelo; pṛthak-vidhāḥ – različite.

Translation

Intelektą, žinojimą, abejonių ir iliuzijos nebuvimą, atlaidumą, teisingumą, juslių ir proto valdymą, laimę ir kančią, gimimą ir mirtį, baimę ir bebaimiškumą, prievartos atsisakymą, pusiausvyrą, pasitenkinimą, asketiškumą, labdaringumą, šlovę ir nešlovę – visas tas įvairiausias gyvųjų būtybių savybes sukūriau Aš vienas.

Ja sam stvorio sve odlike živih bića, kao što su inteligencija, znanje, oslobođenje od sumnje i iluzije, opraštanje, istinoljubivost, vladanje osjetilima, vladanje umom, sreća i nesreća, rođenje, smrt, strah, neustrašivost, nenasilje, jednakost, zadovoljstvo, strogost, milostinja, čast i nečast.

Purport

KOMENTARAS: Geras ir blogas gyvųjų esybių savybes sukūrė Kṛṣṇa. Jos ir apibūdintos šiuose posmuose.

SMISAO: Sve odlike živih bića, i dobre i loše, stvorio je Kṛṣṇa i one su ovdje opisane.

Intelektas – tai sugebėjimas teisingai įvertinti dalykus, o žinojimas – tai sugebėjimas suprasti, kas yra dvasia ir kas – materija. Įprastinis išsimokslinimas, gautas universitetuose, teaprėpia materiją, todėl „Bhagavad-gītā“ jo nelaiko žinojimu. Žinojimas – tai sugebėjimas skirti dvasią nuo materijos. Šiuolaikinis švietimas nepateikia žinių apie dvasią, jo objektas – materijos pradmenys ir kūno poveikiai. Todėl akademinės žinios nėra pilnavertės.

Inteligencija se odnosi na moć pravilna rasuđivanja, a znanje na razumijevanje što je duh, a što materija. Obično znanje stečeno fakultetskim obrazovanjem odnosi se samo na materiju i ovdje se ne prihvaća kao znanje. Posjedovati znanje znači poznavati razliku između materije i duha. Suvremena naobrazba ne obuhvaća znanje o duhu. Ljudi vode brigu samo o materijalnim elementima i tjelesnim potrebama. Stoga akademsko znanje nije potpuno.

Pasiekti asammohą, išsivaduoti iš abejonių ir iliuzijos, tegali ryžtingas ir transcendentinę filosofiją suprantantis žmogus. Jis lėtai, bet užtikrintai atsikrato iliuzijos. Nevalia niekuo aklai tikėti – viską reikia rūpestingai ir apdairiai pasverti. Žmogus privalo ugdyti kṣamą – pakantumą ir atlaidumą, jis turi pakęsti ir atleisti nereikšmingus įžeidimus. Satyam, teisingumas – tai sugebėjimas žmonių labui pateikti tiesą tokią, kokia ji yra. Jos nevalia iškreipti. Visuomeniniai papročiai reikalauja sakyti tiesą tik tuo atveju, jeigu ji maloni kitiems. Bet tai nėra teisingumas. Teisybę reikia sakyti tiesiai ir atvirai, kad kiti sužinotų, kokia tikroji padėtis. Kai vagis vadinamas vagimi, ir apie tai, kad jis vagis, perspėjami kiti žmonės, tai ir yra teisybė. Nors tiesa kartais yra nemaloni, jos slėpti nedera. Teisingumas reikalauja, kad visų labui faktai būtų pateikiami tikri. Taip apibūdinama tiesos sąvoka.

Asammoha, oslobođenje od sumnje i iluzije, možemo dostići kad odbacimo neodlučnost i shvatimo transcendentalnu filozofiju. Polako, ali sigurno, oslobađamo se zbunjenosti. Ništa ne trebamo slijepo prihvatiti; sve trebamo prihvatiti s pomnjom i oprezom. U svom vladanju trebamo očitovati kṣamu, snošljivost i opraštanje; trebamo biti snošljivi i oprostiti drugima manje uvrede. Satyam, istinoljubivost, znači da činjenice trebamo predstaviti takve kakve jesu, za dobrobit drugih. Ne bismo ih smjeli pogrešno predstavljati. Prema društvenim običajima istina se može reći samo ako je drugima ugodna, ali to nije istinoljubivost. Istinu trebamo reći otvoreno, tako da je drugi shvate. Ako je netko lopov i ljude na to upozorimo, to je istina. Iako je istina ponekad neugodna, ne bismo je trebali prešutjeti. Istinoljubivost zahtijeva da se činjenice predstave takve kakve jesu, za dobrobit drugih. To je definicija istine.

Juslių valdymas reiškia, kad juslės neturėtų būti naudojamos nebūtinam asmeniniam pasitenkinimui. Tenkinti normalius poreikius nedraudžiama, tačiau nebūtinų juslinių malonumų siekimas stabdo dvasinį tobulėjimą. Todėl jusles tenkinti reikia su saiku. Tai pasakytina ir apie protą. Jo atitraukimas nuo nereikalingų minčių vadinamas śama. Negalima švaistyti laiko, galvojant tik apie tai, kaip užsidirbti pinigų. Galvoti vien apie pinigus – neteisingas proto sugebėjimų panaudojimas. Protą turėtume panaudoti, kad suprastume, kas visų svarbiausia žmogui, ir tai reikia padaryti taip, kaip moko autoritetai. Sugebėjimą mąstyti reikėtų ugdyti bendraujant su autoritetingais šventraščių žinovais, šventaisiais, dvasiniais mokytojais bei aukšto mąstymo asmenybėmis. Sukham, malonumas ir laimė, mums visada turėtų būti tai, kas padeda gilinti dvasines Kṛṣṇos sąmonės žinias. O tai, kas nepalanku Kṛṣṇos sąmonei plėtoti, turėtume vertinti kaip skausmo ir kančios šaltinį. Visa, kas padeda ugdyti Kṛṣṇos sąmonę, reikia sveikinti, o visa, kas trukdo – atmesti.

Vladanje osjetilima znači da ne bismo trebali koristiti osjetila za nepotrebno osobno uživanje. Nije zabranjeno zadovoljavati potrebe osjetila, ali nepotrebno osjetilno uživanje šteti duhovnom napretku. Stoga osjetila ne smijemo neobuzdano koristiti. Slično tome, um trebamo uzdržavati od nepotrebnih misli; to se zove śama. Ne bismo trebali trošiti svoje vrijeme na razmišljanje o zgrtanju novca. To je zloupotreba moći razmišljanja. Um trebamo koristiti za razumijevanje najvažnije potrebe ljudskog bića, koja treba biti vjerodostojno predstavljena. Moć razmišljanja trebamo razvijati u društvu autoriteta za spise, svetih osoba, duhovnih učitelja i onih koji su razvili svoju moć razmišljanja. Sukham, zadovoljstvo ili sreću, trebamo uvijek nalaziti u onome što je povoljno za njegovanje duhovnog znanja o svjesnosti Kṛṣṇe. Ono što je nepovoljno za njegovanje svjesnosti Kṛṣṇe uzrokuje bol ili nesreću. Sve što je povoljno za razvijanje svjesnosti Kṛṣṇe trebamo prihvatiti, a sve što je nepovoljno trebamo odbaciti.

Bhava, gimimas, priskirtinas kūnui. O dėl sielos, tai ji nei gimsta, nei miršta – mes jau aptarėme tai „Bhagavad-gītos“ pradžioje. Sąvokos „gimimas“ ir „mirtis“ taikomos įsikūnijimui materialiame pasaulyje pažymėti. Baimė atsiranda todėl, kad mums kelia nerimą ateitis. Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus nieko nebijo, nes jo veikla laiduoja jam sugrįžimą į dvasinį dangų – namo, atgal pas Dievą. Tad jo ateitis labai šviesi. Tačiau kiti nežino, kas jų laukia, koks bus jų kitas gyvenimas. Todėl juos nuolat kankina nerimas. Jei norime jo atsikratyti, stenkimės suprasti Kṛṣṇą ir visada jį prisiminti. Taip mes atsikratysime visų baimių. „Śrīmad-Bhāgavatam“ (11.2.37) pasakyta: bhayaṁ dvitīyābhiniveśataḥ syāt, – baimės priežastis yra pasinėrimas į iliuzinę energiją. Tačiau tiems, kurie nepavaldūs iliuzinei energijai ir įsitikino, jog jie – ne materialūs kūnai, o Aukščiausiojo Dievo Asmens dvasinės dalelės, todėl transcendentaliai tarnauja Aukščiausiajam Viešpačiui, tiems nėra ko bijoti. Jų ateitis labai šviesi. Baimė – tai būsena žmonių, neturinčių Kṛṣṇos sąmonės. Abhayam, bebaimiškumas, pasiekiamas tiktai tam, kuris įsisąmonino Krsną.

Bhava, rođenje, odnosi se na tijelo. Što se tiče duše, ona se ne rađa i ne umire; o tome smo govorili na početku Bhagavad-gīte. Rođenje i smrt odnose se na utjelovljenje živoga bića u materijalnom svijetu. Strah je rezultat brige za budućnost. Osoba svjesna Kṛṣṇe ne osjeća strah, jer će zahvaljujući svojim djelatnostima sigurno otići u duhovno nebo i vratiti se kući, Bogu. Stoga je njezina budućnost veoma svijetla. No drugi ne znaju što im nosi budućnost; ne znaju što će im donijeti sljedeći život. Zato su neprestano u tjeskobi. Ako se želimo osloboditi tjeskobe, trebamo shvatiti Kṛṣṇu i uvijek biti utemeljeni u svjesnosti Kṛṣṇe. To je najbolji način. Tako ćemo se osloboditi sveg straha. U Śrīmad-Bhāgavatamu (11.2.37) rečeno je – bhayaṁ dvitīyābhiniveśataḥ syāt: uzrok je straha naša obuzetost iluzornom energijom. Oni koji su oslobođeni utjecaja iluzorne energije, koji su uvjereni da nisu materijalno tijelo, već duhovni djelići Svevišnje Božanske Osobe, i koji zato transcendentalno služe Vrhovnog Boga, nemaju se čega bojati. Njihova je budućnost veoma svijetla. Strah je stanje osoba koje nisu svjesne Kṛṣṇe. Abhayam, neustrašivost, može steći samo onaj tko je svjestan Kṛṣṇe.

Ahiṁsā, prievartos atsisakymas, reiškia, kad nereikia daryti to, kas kitam sukeltų sumaištį ar skausmą. Daugelio politikų, sociologų, filantropų etc. žadėtos materialios priemonės beveik neduoda teigiamų rezultatų, nes nei politikai, nei filantropai neturi transcendentinio matymo, jie net nežino, kas iš tiesų naudinga žmonių visuomenei. Ahiṁsā reiškia, jog reikia išmokti panaudoti visas žmogaus kūno galimybes. Žmogaus kūnas – dvasiniam pažinimui skirtas instrumentas, todėl bet koks su dvasiniu pažinimu nesuderinamas žingsnis ar poelgis jau yra prievarta kūno atžvilgiu. Tai, kas priartina dvasinę visų žmonių laimę, vadinasi prievartos atsisakymu.

Ahiṁsā, nenasilje, znači da ne trebamo činiti ono što će drugima donijeti patnju ili ih zbuniti. Svjetovni pothvati koje obećavaju brojni političari, sociolozi i filantropi ne daju dobre rezultate, jer političari i filantropi nemaju transcendentalnu viziju; ne znaju što je istinski dobro za ljudsko društvo. Ahiṁsā znači da ljude trebamo poučiti kako mogu potpuno iskoristiti ljudsko tijelo. Ljudsko je tijelo namijenjeno dostizanju duhovne spoznaje i zato svaki pokret ili odbor koji ne pomaže ljudima da dostignu taj cilj vrši nasilje nad ljudskim tijelom. Ono što pomaže ljudima da u budućnosti dostignu duhovnu sreću naziva se nenasilje.

Samatā, pusiausvyra, nurodo prisirišimo ir pasibjaurėjimo nebuvimą. Negerai ir labai prie ko prisirišti, ir labai nuo ko atsiriboti. Materialų pasaulį reikėtų suvokti nesižavint ir nesibjaurint juo. Turėtume sveikinti tai, kas palanku Kṛṣṇos sąmonės praktikai, ir atmesti tai, kas jai trukdo. Tai ir yra samatā, pusiausvyra. Įsisąmoninęs Kṛṣṇą žmogus nei ką atmeta, nei ką sveikina, viską vertindamas pagal tai, ar tai naudinga Kṛṣṇos sąmonės praktikai.

Samatā, jednakost, odnosi se na odsutnost vezanosti i odbojnosti. Nije dobro osjećati veliku vezanost ili odbojnost prema nečemu. Ovaj materijalni svijet trebamo prihvatiti bez vezanosti ili odbojnosti. Ono što je povoljno za svjesnost Kṛṣṇe trebamo prihvatiti, a ono što je nepovoljno trebamo odbaciti. To je samatā, jednakost. Onaj tko je svjestan Kṛṣṇe prihvaća ili odbacuje stvari samo na temelju njihove korisnosti za njegovanje svjesnosti Kṛṣṇe.

Tuṣṭi, pasitenkinimas, reiškia, kad nedera be reikalo švaistyti energijos ir be saiko kaupti materialius turtus. Reikia pasitenkinti tuo, kas gaunama Aukščiausiojo Viešpaties malone – tatai vadinasi pasitenkinimas. Tapas reiškia askezę. Vedos pateikia daug taisyklių, kurios su ja tiesiogiai susijusios, pavyzdžiui, nurodymas keltis anksti ryte ir apsiplauti. Kai kada anksti atsikelti nelengva, tačiau tapas ir yra savanoriškas sunkumų įveikimas. Be to, Vedos nurodo, kad reikia pasninkauti tam tikromis mėnesio dienomis. Gali ir nebūti noro pasninkauti, tačiau jeigu pasiryžtama daryti pažangą įsisavinant Kṛṣṇos sąmonės mokslą, reikia iškęsti ir rekomenduojamus fizinius sunkumus. Bet nereikia badauti, kai nebūtina arba kai badavimas prieštarauja Vedų priesakams. Nevalia badauti politiniais tikslais. „Bhagavad-gītoje“ teigiama, kad toks badavimas padiktuotas neišmanymo, o veikla, paskatinta neišmanymo ar aistros, nepadeda dvasiškai tobulėti. Tuo tarpu dorybės guṇos paskatinti veiksmai daro mus tobulesnius, todėl pasninkavimas pagal Vedų priesakus padeda įgyti dvasinį žinojimą.

Tuṣṭi, zadovoljstvo, znači da ne bismo trebali željeti steći nepotrebnim djelatnostima što više materijalnih dobara. Trebamo biti zadovoljni onim što steknemo milošću Svevišnjega Gospodina. To se naziva zadovoljstvo. Tapas znači strogost ili pokora. U vezi s tim u Vedama ima mnogo pravila i propisa, kao što je pravilo da trebamo ustati rano ujutro i okupati se. Ponekad je vrlo teško ustati rano ujutro, ali dobrovoljna patnja koju prihvaćamo slijedeći to pravilo naziva se pokora. Slično tome, propisano je da na određene dane u mjesecu trebamo postiti. Možda ne volimo postiti, ali ako smo odlučni u namjeri da napredujemo u nauku o svjesnosti Kṛṣṇe, trebamo prihvatiti takve preporučene tjelesne poteškoće. Međutim ne bismo trebali postiti nepotrebno ili protivno vedskim odredbama. Ne bismo trebali postiti zbog političkih ciljeva; to je opisano u Bhagavad-gīti kao post u neznanju, a ono što je učinjeno u neznanju ili strasti ne vodi k duhovnom napretku. No sve što učinimo u guṇi vrline pomaže nam da napredujemo, a post u skladu s vedskim odredbama obogaćuje nas duhovnim znanjem.

O dėl labdaros, tai pusę savo pajamų reikėtų paaukoti kokiems nors kilniems tikslams. Kas yra kilnus tikslas? Kilnu tai, kas atliekama vadovaujantis Kṛṣṇos sąmonės reikalavimais. Toks darbas ne tik kilnus, bet ir pats kilniausias. Kadangi Pats Kṛṣṇa – gėris, tai ir su Juo susijusi veikla kilni. Taigi šalpa teiktina tam, kuris yra įsijungęs į Kṛṣṇos sąmonę. Pasak Vedų raštų, šelpti reikia brahmanus. Šios taisyklės laikomasi ir dabar, nors ne visiškai taip, kaip to reikalauja Vedos. Kodėl nurodoma aukoti brahmanams? Todėl, kad jie dirba kilnų darbą – plėtoja dvasinį žinojimą. Visą savo gyvenimą brahmanas turėtų skirti Brahmanui pažinti. Brahma jānātīti brāhmaṇaḥ: brahmanas yra tas, kuris pažino Brahmaną. Tad brahmanus reikia šelpti, nes jie atlieka aukščiausią dvasinę tarnystę ir neturi laiko užsidirbti pragyvenimui. Vedų raštai ragina teikti labdarą ir tiems, kurie davė atsižadėjimo įžadus – sannyāsiams. Sannyāsiai į kiekvienas duris išmaldos beldžiasi ne dėl pinigų, o misionieriškais tikslais. Jie beldžiasi į kiekvienas duris ir žadina šeimos žmones iš neišmanymo snaudulio. Kadangi per šeimos rūpesčius žmonės pamiršta tikrąjį gyvenimo kelią – žadinti savyje Kṛṣṇos sąmonę, sannyāsių užduotis kaip elgetoms lankyti šeimos žmones ir skatinti juos įsisąmoninti Kṛṣṇą. Vedose pasakyta, kad žmogus turi pabusti ir padaryti tai, kas jam skirta padaryti turint žmogaus gyvybės formą. Sannyāsiai skleidžią šį žinojimą, taigi šalpa teiktina tiems, kurie davė atsižadėjimo įžadus, brahmanams arba kitiems kilniems tikslams, o ne kvailystėms.

Što se tiče milostinje, pedeset posto svoje zarade trebamo dati u dobre svrhe. Što je dobra svrha? To je svrha koja se ostvaruje u svjesnosti Kṛṣṇe. Ona nije samo dobra, već najbolja. Budući da je Kṛṣṇa dobar, Njegova je svrha uvijek dobra. Zato milostinju trebamo dati osobi koja djeluje u svjesnosti Kṛṣṇe. U vedskoj književnosti propisano je da se milostinja treba dati brāhmaṇama. Taj se običaj još uvijek slijedi, premda ne potpuno u skladu s vedskom odredbom. No ipak je propisano da milostinju trebamo dati brāhmaṇama. Zašto? Zato što se bave uzvišenim njegovanjem duhovnog znanja. Brāhmaṇa treba čitav život posvetiti razumijevanju Brahmana. Brahma jānātīti brāhmaṇaḥ: onaj tko poznaje Brahman naziva se brāhmaṇa. Milostinja se daje brāhmaṇama, jer su zaokupljeni višim, duhovnim služenjem i nemaju vremena za stjecanje životnih sredstava. U vedskoj je književnosti također rečeno da milostinju trebamo dati osobi u redu odricanja, sannyāsīju. Sannyāsīji ne prose od vrata do vrata kako bi stekli novac, već u misionarske svrhe. Po običaju idu od vrata do vrata kako bi trgnuli obiteljske ljude iz sna neznanja. Budući da su obiteljski ljudi, zaokupljeni obiteljskim poslovima, zaboravili pravu svrhu života – buđenje svjesnosti Kṛṣṇe – dužnost je sannyāsīja da kao prosjaci posjećuju obiteljske ljude i bude u njima svjesnost Kṛṣṇe. Kao što je rečeno u Vedama, čovjek se treba probuditi i ostvariti ono što mu kao ljudskom biću dolikuje. To znanje i proces daju sannyāsīji. Tako milostinju trebamo davati sannyāsījima i brāhmaṇama ili u slične dobre svrhe, a ne hirovito.

Kas yra šlovė (yaśas), galime suvokti pagal Viešpaties Caitanyos pateiktą apibrėžimą: žmogų šlovė apgaubia tada, kai jis pagarsėja kaip didis bhaktas. Tokia šlovė – tikroji. Jei žmogus pagarsėja pažanga Kṛṣṇos sąmonės srityje, tai jis iš tikrųjų garsus. Kas nepatyrė tokios šlovės – šlovės nepažino.

Što se tiče yaśe, slave, Gospodin Caitanya je rekao da je slavan onaj tko je poznat kao veliki bhakta. To je prava slava. Ako netko postane glasovit po svojoj svjesnosti Kṛṣṇe, onda je istinski slavan. Onaj tko nema takvu slavu nije slavan.

Minėtosios savybės būdingos įvairiose visatos vietose gyvenantiems žmonėms ir pusdieviams. Kitose planetose taip pat egzistuoja daugybė žmogaus išvaizdos būtybių, kurios pasižymi tokiomis savybėmis. Kṛṣṇa sukuria šias savybes, bet norintis pažengti Kṛṣnos sąmonės srityje privalo pats jas ugdytis. Pasiaukojamai tarnaujantis Aukščiausiajam Viešpačiui išsiugdo visas kilniausias savybes – taip sutvarkyta Aukščiausiojo Viešpaties.

Sve ove odlike očituju se diljem svemira u društvu ljudi i polubogova. Na drugim planetima postoje različiti oblici ljudskoga društva i ove su odlike u njima prisutne. Kṛṣṇa stvara sve ove odlike za onoga tko želi napredovati u svjesnosti Kṛṣṇe, ali takva ih osoba sama razvija u sebi. Onaj tko predano služi Svevišnjega Gospodina razvija sve dobre odlike, po uređenju Gospodina.

Iš Kṛṣṇos kyla visa, kas yra gera ar bloga. Materialiame pasaulyje niekas iš niekur neatsiranda, jeigu to neturi Kṛṣṇa. Tai žinojimas; nors mes ir žinome, kad egzistuoja daiktų įvairovė, turime suvokti, jog viskas kyla iš Kṛṣṇos.

Kṛṣṇa je podrijetlo svega s čime se susrećemo, i dobrog i lošeg. Ništa se ne može očitovati u materijalnom svijetu ako ne postoji u Kṛṣṇi. To je znanje. Premda znamo da sve ima svoje mjesto, trebamo spoznati da sve potječe od Kṛṣṇe.