Skip to main content

TEXT 22

TEXT 22

Texto

Tekstas

vāsāṁsi jīrṇāni yathā vihāya
navāni gṛhṇāti naro ’parāṇi
tathā śarīrāṇi vihāya jīrṇāny
anyāni saṁyāti navāni dehī
vāsāṁsi jīrṇāni yathā vihāya
navāni gṛhṇāti naro ’parāṇi
tathā śarīrāṇi vihāya jīrṇāny
anyāni saṁyāti navāni dehī

Palabra por palabra

Synonyms

vāsāṁsi — ropa; jīrṇāni — vieja y desgastada; yathā — así como; vihāya — abandonando; navāni — ropa nueva; gṛhṇāti — acepta; naraḥ — un hombre; aparāṇi — otros; tathā — de la misma manera; śarīrāṇi — cuerpos; vihāya — abandonando; jīrṇāni — viejos e inservibles; anyāni — diferentes; saṁyāti — en verdad acepta; navāni — nuevos; dehī — el que está dentro de un cuerpo.

vāsāṁsi — drabužius; jīrṇāni — senus ir sudėvėtus; yathā — lygiai kaip; vihāya — palikęs; navāni — naujus drabužius; gṛhṇāti — gauna; naraḥ — žmogus; aparāṇi — kitus; tathā — taip pat; śarīrāṇi — kūnus; vihāya — palikęs; jīrṇāni — senus ir niekam tikusius; anyāni — kitus; saṁyāti — tikrai gauna; navāni — naujus; dehī — įkūnytasis.

Traducción

Translation

Así como una persona se pone ropa nueva y desecha la vieja, así mismo el alma acepta nuevos cuerpos materiales, desechando los viejos e inservibles.
 

Kaip žmogus užsivelka naujus drabužius, nusimetęs sudėvėtus, taip ir siela gauna naujus materialius kūnus, palikusi senus ir nebenaudingus.

Significado

Purport

  El cambio de cuerpo que sufre el alma individual atómica es un hecho aceptado. Hasta los científicos modernos —que no creen en la existencia del alma, pero al mismo tiempo no pueden explicar cuál es la fuente de la energía del corazón— tienen que aceptar los cambios continuos del cuerpo, que van ocurriendo de la infancia a la juventud, y de la juventud a la vejez. De la vejez, el cambio pasa a otro cuerpo. Esto ya se ha explicado en un verso anterior (2.13).

KOMENTARAS: Tai, kad atomo dydžio individuali siela keičia kūnus – pripažintas faktas. Net šiuolaikiniai mokslininkai, netikintys sielos buvimu, bet kartu ir negalintys paaiškinti, kodėl iš širdies sklinda energija, turi pripažinti, kad kūnas nuolat kinta: kūdikis tampa vaiku, vaikas – jaunuoliu, o jaunuolis – seneliu. Praėjus senatvei, tokie pokyčiai iš naujo atsikartoja – tiktai jau kitame kūne. Tai paaiškinta viename ankstesniųjų posmų (2.13).

El traslado del alma individual atómica a otro cuerpo se vuelve posible por la gracia de la Superalma. La Superalma satisface el deseo del alma atómica, tal como un amigo satisface el deseo de otro. Los Vedas —tales como el Muṇḍaka Upaniṣad, así como también el Śvetāśvatara Upaniṣad— comparan al alma y a la Superalma con dos pájaros amigos posados en el mismo árbol. Uno de los pájaros (el alma individual atómica) se halla comiendo el fruto del árbol, y el otro pájaro (Kṛṣṇa) simplemente observa a Su amigo. De los dos pájaros, aunque ambos son iguales en calidad, uno está cautivado por los frutos del árbol material, mientras que el otro simplemente observa las actividades de Su amigo. Kṛṣṇa es el pájaro testigo, y Arjuna es el pájaro que come. Aunque son amigos, no obstante uno es el amo y el otro es el sirviente. Que el alma atómica olvide esa relación es la causa de su cambio de posición de un árbol a otro, o de un cuerpo a otro. El alma jīva está luchando muy afanosamente en el árbol del cuerpo material, pero en cuanto accede a aceptar al otro pájaro en el carácter de maestro espiritual supremo, tal como Arjuna accedió a hacerlo al entregarse a Kṛṣṇa voluntariamente para que lo instruyera, el pájaro subordinado se libra de inmediato de todas las lamentaciones. Tanto el Muṇḍaka Upaniṣad (3.1.2) como el Śvetāśvatara Upaniṣad (4.7) confirman esto:

Sąlygas persikelti į kitą kūną atomo dydžio individualiai sielai sudaro Supersiela. Ji išpildo atomo dydžio sielos troškimą taip, kaip draugas išpildo draugo troškimą. Vedos, būtent „Muṇḍaka Upaniṣada“ bei „Śvetāśvatara Upaniṣada“, palygina sielą ir Supersielą su dviem vienas kitam artimais paukščiais, tupinčiais viename medyje. Vienas tų paukščių (individuali atomo dydžio siela) lesa medžio vaisius, o kitas (Kṛṣṇa) tiesiog stebi Savo draugą. Vienas iš paukščių – nors kokybės prasme jie tapatūs – susigundo materialaus medžio vaisiais, o kitas tiesiog stebi Savo draugo veiklą. Kṛṣṇa – stebintis paukštis, o Arjuna – lesantis. Nors jie ir draugai, vienas jų – šeimininkas, o kitas – tarnas. Kadangi atomo dydžio siela pamiršta šį ryšį, jai tenka nuolat persikelti iš vieno medžio į kitą, t.y. keisti kūnus. Jiva, siela, labai vargsta materialaus kūno medyje, bet kai tik ji, pavaldusis paukštis, antrąjį paukštį pasirenka aukščiausiu dvasiniu mokytoju – kaip pasielgė Arjuna, laisva valia atsidavęs Kṛṣṇai ir išklausęs Jo pamokymų, ji tuojau pat atsikrato sielvarto. Tai liudija ir „Muṇḍaka Upaniṣada“ (3.1.2), ir „Śvetāśvatara Upaniṣada“ (4.7):

samāne vṛkṣe puruṣo nimagno
’nīśayā śocati muhyamānaḥ
juṣṭaṁ yadā paśyaty anyam īśam
asya mahimānam iti vīta-śokaḥ
samāne vṛkṣe puruṣo nimagno
’nīśayā śocati muhyamānaḥ
juṣṭaṁ yadā paśyaty anyam īśam
asya mahimānam iti vīta-śokaḥ

«Aunque los dos pájaros están en el mismo árbol, el pájaro que come está totalmente agobiado por la ansiedad y el mal humor como disfrutador de los frutos del árbol. Pero si de una forma u otra el pájaro que sufre vuelve la cara hacia su amigo —que es el Señor— y conoce Sus glorias, de inmediato se libera de todas las ansiedades». Ahora, Arjuna ha vuelto la cara hacia su amigo eterno, Kṛṣṇa, y está aprendiendo el Bhagavad-gītā con Él. Y así pues, por el hecho de oír a Kṛṣṇa, Arjuna puede entender las glorias supremas del Señor y liberarse de la lamentación.

„Nors abu paukščiai tupi viename medyje, lesantis paukštis yra prislėgtas rūpesčių bei liūdesio, nes jis ragauja to medžio vaisius. Bet pakanka kenčiančiam paukščiui atsigręžti į savo draugą, Viešpatį, ir išvysti Jo didybę, kai tą pačią akimirką jis atsikrato visų rūpesčių.“ Arjuna atsigręžia veidu į savo amžiną draugą – Kṛṣṇą, ir iš Jo išgirsta „Bhagavad-gītą“. Klausydamasis Kṛṣṇos, jis suvokia aukščiausiąją Viešpaties didybę ir atsikrato sielvarto.

Aquí, el Señor le aconseja a Arjuna que no se lamente por el cambio de cuerpo de su anciano abuelo y de su maestro. Más bien, debía estar feliz de matar sus cuerpos en una pelea justa, de modo que ellos pudieran limpiarse de inmediato de todas las reacciones provenientes de las diversas actividades corporales. Aquel que da la vida en el altar del sacrificio o en el debido campo de batalla, de inmediato se limpia de las reacciones corporales y es promovido a una condición de vida superior. Así que Arjuna no tenía ningún motivo para lamentarse.

Čia Viešpats pataria Arjunai nesisieloti dėl to, kad ir jo žilas senolis, ir jo mokytojas pakeis kūnus. Veikiau Arjuna turėtų tik pasidžiaugti, kad teisingame mūšyje nužudęs jų kūnus, jis suteiks jiems galimybę iš karto apsivalyti nuo atoveikio už įvairiausią kūnišką veiklą. Gyvybę dedantis ant aukuro ar atiduodantis ją teisingame mūšyje akimirksniu apsivalo nuo atoveikio už kūnišką veiklą ir pasikelia į aukštesnę būties pakopą. Taigi sielvartauti Arjuna neturėjo pagrindo.