Skip to main content
Library » Bhagavad-gītā som den er » KAPITEL TRE:

TEXT 38

TEXT 38

Tekst

Tekstas

dhūmenāvriyate vahnir
yathādarśo malena ca
yatholbenāvṛto garbhas
tathā tenedam āvṛtam
dhūmenāvriyate vahnir
yathādarśo malena ca
yatholbenāvṛto garbhas
tathā tenedam āvṛtam

Synonyms

Synonyms

dhūmena — af røg; āvriyate — er dækket; vahniḥ — ild; yathā — ligesom; ādarśaḥ — et spejl; malena — af støv; ca — og; yathā — ligesom; ulbena — af livmoderen; āvṛtaḥ — er dækket; garbhaḥ — et foster; tathā — således; tena — af det begær; idam — dette (levende væsen); āvṛtam — er dækket.

dhūmena — dūmų; āvriyate — apgaubta; vahniḥ — ugnis; yathā — kaip; ādarśaḥ — veidrodis; malena — dulkių; ca — taip pat; yathā — kaip; ulbena — įsčių; āvṛtaḥ — apgaubtas; garbhaḥ — gemalas; tathā — taip; tena — geismo; idam — ta; āvṛtam — apgaubta.

Translation

Translation

Som ild er dækket af røg, som et spejl er dækket af støv, eller som et foster er dækket af moderlivet, er det levende væsen på samme måde tildækket af forskellige grader af dette begær.

Kaip ugnį gaubia dūmai, veidrodį – dulkės, o gemalą – įsčios, taip ir gyvąją esybę gaubia įvairaus stiprumo geismas.

Purport

Purport

FORKLARING: Der findes tre grader af tildækninger, der tilslører det levende væsens rene bevidsthed. Denne tildækning er intet andet end begær under forskellige former såsom røgen i ild, støvet på et spejl og moderlivet omkring et foster. Når begær bliver sammenlignet med røg, betyder det, at ilden fra den levende gnist kan anes en smule. Når det levende væsen med andre ord udviser sin Kṛṣṇa-bevidsthed en anelse, kan det sammenlignes med ilden, der er indhyllet af røg. Skønt der nødvendigvis må være ild, hvor der er røg, er der i begyndelsen ingen synlig manifestation af ild. Dette stadie svarer til begyndelsen på Kṛṣṇa- bevidsthed. Støvet på spejlet sigter til de mange forskellige åndelige metoder, hvormed man kan rense sindets spejl. Den bedste måde er at recitere Herrens hellige navne. Fosteret i moderlivet er en analogi, der illustrerer en hjælpeløs tilstand, for barnet i livmoderen er så hjælpeløst, at det ikke engang kan bevæge sig. Denne livstilstand kan sammenlignes med træernes. Træer er også levende væsener, men de er blevet hensat i en sådan livstilstand, fordi de har udvist et begær så stort, at de næsten er blottet for al bevidsthed. Det tildækkede spejl bliver sammenlignet med fuglene og dyrene og den røgtilslørede ild med mennesket. I den menneskelige livsform kan det levende væsen genoplive en smule af sin Kṛṣṇa-bevidsthed, og hvis det gør yderligere fremskridt, kan det åndelige livs ild fænge i den menneskelige livsform. Ved at behandle røgen rigtigt kan man få ilden til at blusse op. Menneskelivet er derfor en mulighed for det levende væsen for at undslippe indviklingen i den materielle tilværelse. I den menneskelige livsform kan man besejre fjenden, begær, ved at udvikle Kṛṣṇa-bevidsthed under dygtig vejledning.

KOMENTARAS: Gyvųjų esybių tyrą sąmonę gali aptraukti trijų skirtingų lygių apvalkalai. Tas apvalkalas yra niekas kitas, kaip įvairiopai pasireiškiantis geismas: čia panašus į dūmus, gaubiančius ugnį, čia į nusėdusias ant veidrodžio dulkes, čia į įsčias, slepiančias gemalą. Geismą lyginant su dūmais turima galvoje, kad gyvosios kibirkštys vos rusena. Kitaip sakant, gyvąją esybę su nežymiai išreikšta Kṛṣṇos sąmone galima palyginti su rūkstančia ugnimi. Nors nėra dūmų be ugnies, tačiau pradžioje atvira liepsna dar nepasirodo. Tai panašu į Kṛṣṇos sąmonės pradžią. Dulkėto veidrodžio pavyzdys nurodo į proto „veidrodžio“ valymą, atliekamą daugybe dvasinių metodų. Geriausias iš procesų – kartoti šventuosius Viešpaties vardus. Gemalas įsčiose – tai analogija, iliustruojanti bejėgišką padėtį, nes vaisius įsčiose toks bejėgis, kad negali net pajudėti. Šitoks gyvenimas panašus į medžių egzistenciją. Medžiai – irgi gyvosios esybės. Jų gyvenimo sąlygas sukūrė geismas, pasireiškęs taip audringai, kad medžiai beveik neturi sąmonės. Dulkėtas veidrodis lyginamas su paukščiais ir žvėrimis, o dūmų gaubiama ugnis – su žmogumi. Žmogaus pavidalą įgijusi gyvoji esybė gali atgaivinti Kṛṣṇos sąmonę, ir jeigu ji tobulės, dvasinio gyvenimo ugnis įsiliepsnos dar šiame gyvenime. Jeigu atsargiai pūsime rūkstančią kibirkštį, galų gale ji įsiliepsnos. Taigi žmogaus gyvybės forma gyvajai esybei – tai galimybė ištrūkti iš materialios būties žabangų. Pasinaudojusi žmogaus gyvybės forma ji gali įveikti priešą – geismą, jei sumaniai vadovaujama ugdys Kṛṣṇos sąmonę.