Įžanga

Prieš pradėdamas rašyti šią knygą („Kṛṣṇą“), norėčiau pagarbiai nusilenkti savo dvasiniam mokytojui Om Viṣṇupādai Aṣṭottara-śata Śrī Śrīmad Bhaktisiddhāntai Sarasvačiui Gosvāmiui Mahārājai Prabhupādai. Dar norėčiau pagarbiai nusilenkti malonės vandenynui – Viešpačiui Śrī Kṛṣṇai Caitanyai Mahāprabhu. Jis yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Patsai Kṛṣṇa, kuris apsireiškė kaip bhaktas* propaguoti aukščiausiųjų atsidavimo tarnystės principų. Savo mokymą Viešpats Caitanya pradėjo skelbti krašte, kuris vadinasi Gauḍadeśa (Vakarų Bengalija). Kadangi aš priklausau Madhva-Gauḍīya-sampradāyai, negaliu neišreikšti savo pagarbos mūsų mokinių sekai. Madhva-Gauḍīya-sampradāya žinoma dar ir Brahma-sampradāyos vardu, nes ši mokinių seka prasidėjo nuo Brahmos. Brahmā paskelbė mokymą išminčiui Nāradai, Nārada persakė jį Vyāsadevai, o Vyāsadeva – Madhvai Muniui, arba Madhvācāryai. Mādhavendra Puris, Madhva-Gauḍīya-sampradāyos pradininkas, priklausė Madhvācāryos mokinių sekai. Jis turėjo daugybę žymių mokinių tiek tarp sannyāsių (atsižadėjusiųjų pasaulio), tiek tarp šeimos žmonių. Jo mokiniai buvo Nityānanda Prabhu, Advaita Prabhu ir Īśvara Puris. Īśvara Puris – tai Viešpaties Caitanyos Mahāprabhu dvasinis mokytojas. Taigi žemai nusilenkime Īśvarai Puriui, Nityānandai Prabhu, Śrī Advaitai Ācāryai Prabhu, Śrīvāsai Paṇḍitai ir Śrī Gadādharai Paṇḍitai. Nusilenkę jiems, pagerbkime ir Svarūpą Dāmodarą, Viešpaties Caitanyos Mahāprabhu asmeninį raštininką, taip pat Śrī Vāsudevą Dattą bei amžinąjį Viešpaties Caitanyos palydovą Śrī Govindą, artimą Viešpaties Caitanyos draugą Mukundą bei Murārį Guptą. Nusilenkime ir šešiems Vṛndāvanos Gosvāmiams – Śrī Rūpai Gosvāmiui, Śrī Sanātanai Gosvāmiui, Śrī Raghunāthai Bhaṭṭai Gosvāmiui, Śrī Gopālai Bhaṭṭai Gosvāmiui, Śrī Jīvai Gosvāmiui ir Śrī Raghunāthai dāsai Gosvāmiui.

Patsai Kṛṣṇa „Bhagavad-gītoje“ paaiškino, kad Jis – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Kai tik pradedamos pažeidinėti normos, kurios reguliuoja žmonių religinį gyvenimą, ir įsiviešpatauja nedora, Jis Pats nužengia žemėn. Kitaip sakant, kai Viešpats Śrī Kṛṣṇa apsireiškė Žemėje, buvo būtina palengvinti nuodėmingų darbų naštą, užgulusią mūsų planetą ir visą visatą. Už visą materialią kūriniją atsakingas Viešpats Mahā-Viṣṇu, pilnavertė Kṛṣṇos dalis.

Nužengiant Viešpačiui, iš tikrųjų nužengia Jo Viṣṇu inkarnacija. Mahā-Viṣṇu yra pirminė materialios kūrinijos priežastis, iš Jo atsiranda Garbhodakaśāyī Viṣṇu, o paskui – Kṣīrodakaśāyī Viṣṇu. Iš esmės visos inkarnacijos, pasireiškiančios šioje materialioje visatoje, yra visiškos Kṣīrodakaśāyī Viṣṇu ekspansijos. Tad gelbėti Žemę nuo ją užgulusios nuodėmingų poelgių naštos – ne Aukščiausiojo Dievo Asmens, Kṛṣṇos, priedermė. Tačiau kai ateina Kṛṣṇa, su Juo ateina ir visos Viṣṇu ekspansijos. Įvairiausios Kṛṣṇos ekspansijos – Nārāyaṇa, ketverinė ekspansija (Vāsudeva, Saṅkarṣaṇa, Pradyumna ir Aniruddha), dalinė pilnavertė ekspansija Matsya (žuvies inkarnacija) ir kitos yuga-avatāros (epochų inkarnacijos) bei manvantara-avatāros, Manu inkarnacijos – visos susijungia ir apsireiškia kartu su Kṛṣṇa, Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu. Kṛṣṇa – tai tobula visuma, ir visos visiškos ekspansijos bei inkarnacijos visada esti su Juo.

Atėjus Kṛṣṇai, kartu su Juo atėjo ir Viešpats Viṣṇu. Iš esmės Kṛṣṇa ateina apreikšti Savo žaidimų Vṛndāvanoje, patraukti laimingąsias sąlygotas sielas ir pakviesti jas namo, atgal pas Dievą. Jo Vṛndāvanos žaidimai ir susidorojimas su demonais įvyko lygia greta, nors su demonais iš tikrųjų kovojo Kṛṣṇos ekspansija Viṣṇu.

Aštunto „Bhagavad-gītos“ skyriaus dvidešimtajame posme sakoma, jog egzistuoja kita, amžinoji gamta – dvasinis dangus, transcendentiškas išreikštai ir neišreikštai materijai. Išreikštasis pasaulis yra matomas daugybės žvaigždžių bei planetų sistemų (pavyzdžiui, Saulės ar Mėnulio) pavidalu, tačiau egzistuoja dar ir neišreikštoji pasaulio dalis, kurios neįmanoma pasiekti turint šį kūną. O virš tos neišreikštosios materijos tvyro dvasinė karalystė. Dvasinę karalystę „Bhagavad-gītā“ vadina aukščiausia ir amžina. Ši karalystė nesunaikinama. Materiali gamta periodiškai kuriama ir naikinama, tačiau kita jos dalis, dvasinė gamta, yra amžina ir nekintama.

Aukščiausioji Dievo Asmens Kṛṣṇos buveinė „Brahma-saṁhitoje“ irgi įvardijama žodžiu cintāmaṇi. Šioje buveinėje, kuri vadinasi Goloka Vṛndāvana, yra daugybė rūmų iš filosofinio akmens. Ten auga medžiai, kuriuos vadina troškimų medžiais, ir ganosi surabhikarvės. Goloka Vṛndāvanoje Viešpačiui tarnauja šimtai tūkstančių sėkmės deivių. Jo vardas – Govinda, Pirminis Viešpats, Jis – visų priežasčių priežastis. Čia Jis groja Savo fleita, Jo akys – tarsi lotoso žiedlapiai, o kūnas nuostabaus debesies spalvos. Jo plaukus puošia povo plunksna. Jis toks žavingas, jog Jam neprilygs net tūkstančiai Kupidonų. „Gītoje“ Viešpats Kṛṣṇa apie Savo buveinę – aukščiausiąją dvasinės karalystės planetą užsimena tik trumpai. O „Śrīmad-Bhāgavatam“ Kṛṣṇa aprašomas su visais Jo atributais. Šioje knygoje nuosekliai papasakota apie Jo žaidimus iš pradžių Vṛndāvanoje, po to Mathuroje ir pagaliau Dvārakoje. „Śrīmad-Bhāgavatam“ – nuoseklus visų Kṛṣṇos darbų aprašymas.

Giminė, kurioje apsireiškė Kṛṣṇa, priklauso Yadu giminei. Šios giminės pradininkas – Soma, Mėnulio planetos dievas. Yra dvi karališkosios kṣatriyų giminės: vienos jų pradininkas – Mėnulio karalius, o antros – Saulės karalius. Aukščiausiasis Dievo Asmuo dažniausiai apsireiškia kṣatriyų šeimose, nes Jis ateina ginti religijos arba dorovės principų. Vedų sistemoje kṣatriyų giminė gina žmones. Kai Aukščiausiasis Dievo Asmuo nužengė į žemę kaip Viešpats Rāmacandra, Jis pasirinko giminę, kilusią iš Saulės dievo, – Raghu-vaṁśą. Apsireiškęs kaip Viešpats Kṛṣṇa, Jis pasirinko Yadu-vaṁśos giminę. Ilgas Yadu-vaṁśos karalių sąrašas pateikiamas devintosios „Śrīmad-Bhāgavatam“ giesmės dvidešimt ketvirtame skyriuje. Visi jie buvo didingi ir galingi valdovai. Kṛṣṇos tėvas buvo Vasudeva, Śūrasenos sūnus, Yadu giminės ainis. Iš tikrųjų Aukščiausiasis Dievo Asmuo nepriklauso jokiai šio materialaus pasaulio giminei, tačiau giminę, kuriai Aukščiausiasis Dievo Asmuo suteikia malonę joje apsireikšdamas, apgaubia šlovė. Antai sandalmedis auga Malajoje. Sandalmedis ir Malajos žemė ne tas pat, tačiau taip atsitiko, kad šis medis daugiausiai auga Malajoje, todėl jį ir vadina Malajos sandalmedžiu. Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, irgi priklauso visiems, tačiau kaip saulė teka rytuose, nors esama ir kitų pasaulio dalių, taip ir Viešpats Savo nuožiūra apsireiškia kurioje nors iš giminių, suteikdamas jai šlovę.

Su Kṛṣṇa ateina ir visos Jo visiškos ekspansijos. Kṛṣṇa apsireiškė žemėje drauge su Balarāma (Baladeva), kuris žinomas kaip vyresnysis Jo brolis. Balarāma – Saṅkarṣaṇos, ketverinės ekspansijos, šaltinis. Be to, Balarāma dar ir visiška Kṛṣṇos ekspansija. Šioje knygoje stengsimės papasakoti, kaip Kṛṣṇa apsireiškė žemėje, gimęs Yadu giminėje, ir kaip išryškėjo Jo transcendentiniai bruožai. Tai labai ryškiai aprašyta dešimtoje „Śrīmad-Bhāgavatam“ giesmėje, kuri ir yra šios knygos pagrindas.

Išsivadavusios sielos dažniausiai klausosi pasakojimų apie Viešpaties žaidimus ir tai teikia joms didį džiaugsmą. Sąlygotoms sieloms patinka skaityti pramanytas istorijas apie materialius kurio nors paprasto žmogaus žygius. Apie transcendentinius Viešpaties darbus pasakoja „Śrīmad-Bhāgavatam“ bei kitos Purāṇos. Tačiau sąlygotos sielos, deja, mieliau skaito įprastines istorijas – Viešpaties Kṛṣṇos žaidimų aprašymai joms neįdomūs. Ir vis dėlto Viešpaties Kṛṣṇos žaidimų aprašymai tokie patrauklūs, kad juos su malonumu skaito įvairūs žmonės. Pasaulyje esama trijų kategorijų žmonių. Pirmajai priklauso išsivadavusios sielos, antrajai – besistengiantys išsivaduoti, o trečiajai – materialistai. Tačiau kad ir koks būtų žmogus – išsivadavusi ar besistengianti išsivaduoti siela, ar užkietėjęs materialistas – susipažinti su Viešpaties Kṛṣṇos žaidimais jiems vertėtų.

Išsivadavusioms sieloms nerūpi materiali veikla. Impersonalistų teorija, teigianti, jog išsivadavusi gyva būtybė nieko neveikia ir jai šventraščių žodžiai nereikalingi, neįrodo, kad išsilaisvinusi asmenybė yra neveikli. Gyvoji siela negali būti neveikli. Tiek išsivadavusi, tiek sąlygota, ji būtinai veikia. Netgi ligotas žmogus yra veiklus, tik kiekvienas judesys jam kelia skausmą. Pasveikęs šis žmogus yra dar veiklesnis, tačiau dabar veikla jam teikia džiaugsmo. Taigi ir impersonalistai teišsivaduoja iš liguistos, sąlygotos veiklos, tačiau jie nieko neišmano apie sveikos būsenos veiklą. Išsivadavusios ir įgijusios visišką žinojimą sielos klausosi pasakojimų apie Kṛṣṇos darbus – ir tai yra grynai dvasinė veikla.

Tiems, kurie iš tikrųjų išsivadavo, labai svarbu klausytis pasakojimų apie Kṛṣṇos žaidimus. Išsivadavusiems jie suteikia tauriausią džiaugsmą. O tiems, kurie tik bando išsivaduoti, tokių tekstų, kaip „Bhagavad-gītā“ ar „Śrīmad-Bhāgavatam“, klausymasis atvertų kelią į išsivadavimą. „Bhagavad-gītą“ reikėtų gvildenti prieš „Śrīmad-Bhāgavatam.“ Aiškindamasis „Gītą“, žmogus geriau suvoktų Viešpaties Kṛṣṇos esmę, o atsidūręs prie Kṛṣṇos lotoso pėdų jis suprastų „Śrīmad-Bhāgavatam“ papasakotas istorijas apie Kṛṣṇą. Todėl Viešpats Caitanya Savo pasekėjams skelbė, kad jų uždavinys – skleisti kṛṣṇa-kathą.

Kṛṣṇa-kathā – tai pasakojimai apie Kṛṣṇą. Yra dvi kṛṣṇa-kathos rūšys: istorijos, kurias papasakojo Kṛṣṇa, ir istorijos, papasakotos apie Kṛṣṇą. „Bhagavad-gītā“ – tai pasakojimas, filosofija arba mokslas apie Dievą, paskelbtas Paties Kṛṣṇos lūpomis. „Śrīmad-Bhāgavatam“ pasakoja apie Kṛṣṇos darbus bei transcendentinius žaidimus. Abi knygos yra kṛṣṇa-kathā. Viešpats Caitanya ragino skleisti kṛṣṇa-kathą visame pasaulyje, nes jei sąlygotos sielos, draskomos materialios būties kančių, kreipsis į kṛṣṇa-kathą, joms atsivers tiesus kelias į laisvę. Ši knyga parašyta, norint paakinti žmones suprasti Kṛṣṇą arba kṛṣṇa-kathą, nes tai padės jiems išsivaduoti iš materijos vergijos.

Kṛṣṇa-kathā sudomins net didžiausią materialistą, nes Kṛṣṇos nuotykiai su gopėmis (piemenaitėmis) kaip du vandens lašai panašūs į materialaus pasaulio jaunuolių meilę. Juk lytinis potraukis, kurį stebime žmonių visuomenėje, yra visiškai natūralus, nes jis būdingas ir pirmapradžiam Dievo Asmeniui. Malonumo galia vadinasi Śrīmatī Rādhārāṇī. Meilės pergyvenimai seksualinio potraukio pagrindu – prigimtinis Aukščiausiojo Dievo Asmens bruožas, ir mums, sąlygotoms sieloms, neatsiejamoms Aukščiausiojo dalelėms, irgi būdingi šie jausmai, tačiau mes išgyvename juos iškreiptai ir nepilnavertiškai. Todėl šio materialaus pasaulio gyventojai, kuriuos traukia lytinis gyvenimas, girdėdami apie Kṛṣṇos ir gopių nuotykius pajunta transcendentinį pasitenkinimą, nors jis atrodytų ir materialus. Ir jie turi didžiulės naudos – palengva tobulėja dvasiškai. „Bhāgavatam“ pasakyta: jeigu žmogus nuolankiai klausosi autoritetų pasakojimų apie Viešpaties Kṛṣṇos nuotykius su gopėmis, jis artėja prie transcendentinio meilės tarnystės Viešpačiui lygmens ir jo širdį apėmusi materiali geismo liga visiškai praeina. Kitais žodžiais, taip yra neutralizuojama materialaus seksualinio gyvenimo trauka.

Kṛṣṇa sudomins ir išsivadavusias sielas, ir besivaduojančias, ir ypač sąlygotą būtybę – užkietėjusį materialistą. Pasak Mahārājos Parīkṣito, kuris išgirdo apie Kṛṣṇą iš Śukadevos Gosvāmio, kṛṣṇa-kathā naudinga kiekvienam žmogui, kad ir kas jis būtų. Kiekvieną sužavės kṛṣṇa-kathā. Tačiau Mahārāja Parīkṣitas perspėjo, kad žmonėms, kurie žudo gyvulius ir save, ko gero, kṛṣṇa-kathā gali ir nepalikti įspūdžio. Žodžiu, paprastiems žmonėms, kurie vadovaujasi reguliatyviosiomis moralės normomis iš šventraščių, kad ir kas jie būtų, kṛṣṇa-kathā, be abejo, bus patraukli. Tačiau ji nepatiks tiems, kurie žudo save. „Śrīmad-Bhāgavatam“ tai išreikšta žodžiu paśughna– „žudo gyvulius arba žudo save.“ Kas nepažino savojo „aš“ ir nesidomi dvasiniu tobulėjimu, tas yra savižudis. Žmogaus gyvybės formos paskirtis – visų pirma pažinti save, tad žmogus, kuris nepaiso šio svarbaus savo gyvenimo aspekto, gyvena tuščiai, tarsi gyvulys. Jis yra paśughna. Kita šio žodžio reikšmė – „žudantis gyvulius.“ Dažniausiai jis nurodo žmones, kurie valgo mėsą (dargi šunieną). Jie žudo gyvulius kaip įmano – medžioja, stato skerdyklas ir pan. Tokie žmonės kṛṣṇa-katha nesusidomės.

Karalius Parīkṣitas klausėsi kṛṣṇa-kathos labai susidomėjęs, nes žinojo, kad senelis Arjuna, vienas iš jo protėvių, didįjį Kurukṣetros mūšį laimėjo todėl, kad jam padėjo Kṛṣṇa. Kurukṣetros mūšio lauku mes galėtume laikyti ir šį materialųjį pasaulį. Šiame mūšio lauke, kur kas žingsnis tyko pavojai, visi mes kiek galėdami kovojame už būvį. Pasak Mahārājos Parīkṣito, Kurukṣetros mūšio laukas atrodė tarsi plačiausias vandenynas, knibždantis pavojingų gyvūnų. Jo seneliui Arjunai teko kautis su tokiais didvyriais, kaip Bhīṣma, Droṇa, Karṇa ir daugelis kitų. O tai buvo nepaprasti kariai. Šiuos karžygius Vedos lygino su vandenyne gyvenančia timiṅgilos žuvimi. Timiṅgilos žuviai buvo vieni niekai praryti didžiausią banginį. Garsieji kariai, kurie dalyvavo Kurukṣetros mūšyje, be vargo galėjo susidoroti su daugybe Arjunų, tačiau Kṛṣṇos malone Arjuna visus juos lengvai įveikė. Kaip žmogus lengvai peržengia balutę, telkšančią veršelio pėdoje, taip Arjuna Kṛṣṇos valia lengvai peršoko Kurukṣetros mūšio vandenyną.

Mahārāja Parīkṣitas labai vertino Kṛṣṇos darbus ir dėl daugelio kitų priežasčių. Kṛṣṇa išgelbėjo nuo nelaimės ne tik jo senelį, bet ir jį patį. Visi Kuru giminės nariai – vaikai ir vaikaičiai, kovoję ir Dhṛtarāṣṭros, ir Pāṇḍavų pusėje, išskyrus penkis brolius Pāṇḍavas, žuvo Kurukṣetros mūšyje. Tada Mahārāją Parīkṣitą motina dar nešiojo įsčiose. Jo tėvas Abhimanyu, Arjunos sūnus, irgi žuvo Kurukṣetros mūšyje. Taigi Mahārāja Parīkṣitas gimė jau mirus tėvui. Į jį, dar tebeglūdintį motinos įsčiose, Aśvatthāmā nukreipė brahmāstros ginklą, norėdamas ir jį užmušti. Bet kai Parīkṣito Mahārājos motina Uttarā pribėgo prie Kṛṣṇos ir ėmė maldauti, kad ją apsaugotų, Kṛṣṇa, matydamas jos vaisiui gresiantį pavojų, kaip Supersiela įėjo į jos įsčias ir išgelbėjo Mahārāją Parīkṣitą. Kitas Mahārājos Parīkṣito vardas Viṣṇurāta, nes jį dar motinos įsčiose išgelbėjo Patsai Viešpats Viṣṇu.

Taigi kiekvienas, kad ir kas jis būtų, turėtų stengtis klausytis pasakojimų apie Kṛṣṇą bei Jo darbus, nes Kṛṣṇa – Aukščiausioji Absoliuti Tiesa, Dievo Asmuo. Jis – visur esantis. Jis glūdi visų širdyse ir egzistuoja visatos pavidalu. Ir vis dėlto, kaip rašoma „Bhagavad-gītoje“, žmonėms Jis apsireiškia toks, koks yra, ir vienintelis Jo troškimas – pakviesti juos grįžti į transcendentinę Savo buveinę, namo, atgal pas Dievą. Visi mes turėtume stengtis pažinti Kṛṣṇą. Ši knyga tam ir skirta. Te žmonės sužino apie Kṛṣṇą – tai proga gauti viską, ką gali suteikti žmogui gyvenimas.

Devintoje „Śrīmad-Bhāgavatam“ giesmėje Śrī Baladeva vadinamas Rohiṇī, Vasudevos žmonos, sūnumi. Vasudeva, Kṛṣṇos tėvas, turėjo šešiolika žmonų. Viena iš jų buvo Rohiṇī, Balarāmos motina. Tačiau Balarāmą vadina dar ir Devakī sūnumi. Kaipgi Jis galėjo būti ir Devakī, ir Rohiṇī sūnus? Šį klausimą pateikė Mahārāja Parīkṣitas Śukadevai Gosvāmiui. Ilgainiui mes sužinosime atsakymą į jį. Dar Mahārāja Parīkṣitas paklausė Śukadevos Gosvāmio, kodėl Śrī Kṛṣṇa, kai apsireiškė Vasudevos sūnumi, tučtuojau buvo perkeltas į Nandos Mahārājos namus Vṛndāvanoje, Gokuloje. Be to, jam magėjo sužinoti, ką veikė Viešpats Kṛṣṇa, gyvendamas Vṛndāvanoje ir Mathuroje. Bet labiausiai Mahārāją Parīkṣitą domino, kodėl Kṛṣṇa užmušė Savo dėdę iš motinos pusės – Kaṁsą. Kaṁsa, Jo motinos brolis, buvo labai artimas ir vyresnis už Kṛṣṇą giminaitis. Kas gi įvyko, kad Kṛṣṇa užmušė Kaṁsą? Dar jis teiravosi, kiek metų Viešpats Kṛṣṇa gyveno šioje žemėje, kiek metų Jis valdė Dvārakos karalystę ir kiek ten turėjo žmonų. Karaliai kṣatriyai dažniausiai turi daugiau negu vieną žmoną, tad Mahārāja Parīkṣitas pasidomėjo ir apie tai. Šią knygą sudaro Śukadevos Gosvāmio atsakymai į šiuos bei kitus Mahārājos Parīkṣito klausimus.

Mahārāja Parīkṣitas ir Śukadeva Gosvāmis – nepaprastos asmenybės. Mahārāja Parīkṣitas yra tas žmogus, kuris gali klausytis pasakojimų apie transcendentinius Kṛṣṇos žaidimus, o Śukadeva Gosvāmis – tasai, kuris gali apie tai pasakoti. Susitikus tokioms asmenybėms, tuoj pat užsimezga kalba apie Kṛṣṇą (kṛṣṇa-kathā), ir visi žmonės iš tokio pokalbio gauna didžiulę naudą.

Šioje knygoje rašoma apie tai, ką Śukadeva Gosvāmis papasakojo, kai Mahārāja Parīkṣitas pasninkavo prie Gangos krantų, ruošdamasis mirčiai. Norėdamas įtikinti Śukadevą Gosvāmį, kad jis nepavargs klausytis kṛṣṇa-kathos, Mahārāja Parīkṣitas pasakė: „Alkis ir troškulys gali kankinti paprastus žmones, net ir mane patį, tačiau pasakojimai apie Kṛṣṇą tokie nuostabūs, kad jų klausydamasis niekada nepavargsti, nes patenki į transcendentinę būklę.“ Suprantama, laimingas tas, kuris klausydamasis kṛṣṇa-kathos pasiekia tokio susikaupimo kaip Mahārāja Parīkṣitas. O klausėsi jis su dideliu dėmesiu, nes kas akimirksnis laukė mirties. Niekad neužmirškime, kad mirtis gali ateiti pas mus kiekvieną akimirką. Šiame gyvenime nėra nieko tikra – žmogus, jaunas jis ar senas, gali mirti kiekvienu momentu. Taigi, prieš mirdami, turėtume visiškai įsisąmoninti Kṛṣṇą.

Laukdamas mirties, karalius Parīkṣitas klausėsi „Śrīmad-Bhāgavatam“ iš Śukadevos Gosvāmio lūpų, ir Śukadeva Gosvāmis buvo labai patenkintas, kad karalius Parīkṣitas parodė begalinį troškimą klausytis pasakojimų apie Kṛṣṇą. Śukadeva buvo geriausias iš visų „Bhāgavatos“ pasakotojų, ir štai, karaliaus paprašytas, jis pradėjo pasakoti apie Kṛṣṇos žaidimus, kurie naikina Kali amžiaus blogį. Śukadeva Gosvāmis padėkojo karaliui už jo karštą norą klausytis apie Kṛṣṇą ir padrąsino jį sakydamas: „Brangus karaliau, skvarbus tavo protas, jei tu taip trokšti klausytis pasakojimų apie Kṛṣṇos žaidimus.“ Jis pareiškė Mahārājai Parīkṣitui, kad yra didžiai naudinga ir pasakoti apie Kṛṣṇos žaidimus, ir šių pasakojimų klausytis, nes apsivalo nuo blogio visi trys šių pokalbių dalyviai: tas, kuris pasakoja apie transcendentinius Kṛṣṇos darbus, tas, kuris klausosi šių pasakojimų, ir tas, kuris teiraujasi apie Kṛṣṇą. Kṛṣṇos žaidimai – tarsi Gangos vandenys, srūvantys iš Viešpaties Viṣṇu kojos piršto. Jie išvalo visus tris pasaulius – aukštesniąją, viduriniąją ir žemesniąją planetų sistemas.