Pratarmė

Kai Vakarų žmogus pamato tokios knygos, kaip ši, viršelį, jis ima klausinėti: „O kas yra Kṛṣṇa? Kas toji mergelė greta Kṛṣṇos?“ ir t.  t.

Ilgiau nesvarstę atsakysime, jog Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Kodėl? Todėl, kad Jis visiškai atitinka Aukščiausiosios Būtybės, Dievo, aprašymus. Kitaip sakant, Kṛṣṇa – Dievas, nes Jis visiems patrauklus. Jeigu Dievas nebūtų visiems patrauklus, tai ir prarastų prasmę pats žodis „Dievas.“ O kuo gi patraukiamas visuotinis dėmesys? Dauguma žavisi visų pirma tuo, kuris yra turtingas, skęsta prabangoje. Patrauklus ir labai galingas žmogus, garsenybė, gražuolis, išminčius bei žmogus, kuris neprisiriša prie to, ką turi. Taigi patirtis rodo, kad patrauklumo priežastis gali būti: 1) turtai, 2) galybė, 3) šlovė, 4) grožis, 5) išmintis ir 6) atsižadėjimas. Suprantama, kad tas, kuris nepralenkiamas šiais šešiais privalumais, yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Dievo privalumus apibrėžė Parāśara Munis, didis Vedų autoritetas.

Daug yra turtingų, galingų, įžymių, gražių, mokytų žmonių, kurie atsižadėjo pasaulio ir yra abejingi materialiems turtams. Tačiau niekas per visą žmonijos istoriją nebuvo toks turtingas, galingas, šlovingas, gražus, išmintingas bei visko atsižadėjęs, kaip Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, – istorinė asmenybė, atėjusi į žemę prieš penkis tūkstančius metų ir gyvenusi čia šimtą dvidešimt penkeris metus. Kṛṣṇa gyveno tarsi paprastas žmogus, tačiau Jo darbai – neprilygstami. Niekas per visą žmonijos istoriją negalėjo pakartoti Jo žygių, kuriuos Jis atliko nuo Savo apsireiškimo iki tos akimirkos, kai pasitraukė iš šio pasaulio, tad kiekvienas, suvokdamas, apie ką kalbame, sakydami „Dievas“, pripažins Kṛṣṇą Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu. Niekas negali prilygti Dievui ir nėra už Jį didingesnis. Tokia garsiojo posakio „Dievas didis“ prasmė.

Įvairūs žmonės įvairiai kalba apie Dievą, tačiau Vedų raštai bei visų laikų didieji ācāryos, tikrieji autoritetai, išmanę Dievo mokslą, – Śaṅkara, Rāmānuja, Madhva, Viṣṇusvāmis, Viešpats Caitanya bei vėlesni mokinių sekos atstovai, – laikosi vieningos nuomonės, jog Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo. O mes, Vedų civilizacijos pasekėjai, tikime Vedų teikiama visatos istorija. Mes tikime, kad visatą sudaro planetų sistemos, tarp kurių yra Svargalokos, arba aukštesniosios planetų sistemos, Martyalokos, arba viduriniosios planetų sistemos, ir Pātālalokos, arba žemesniosios planetų sistemos. Šių laikų istorikai negali pateikti faktų apie tai, kas vyko prieš penkis tūkstančius metų, o, pasak antropologų, prieš keturiasdešimt tūkstančių metų Homo sapiens Žemėje net negyveno – esą evoliucija tokios raidos pakopos dar nebuvo pasiekusi. Tačiau Vedų istoriniai pasakojimai – Purāṇos ir „Mahābhārata“ byloja mums apie likimus žmonių, kurie gyveno prieš milijonus bei milijardus metų.

Antai iš Vedų raštų mes sužinome, jog Kṛṣṇa apsireikšdavo žemėje ir iš jos pasitraukdavo prieš milijonus ir milijardus metų. Ketvirtame „Bhagavad-gītos“ skyriuje Kṛṣṇa sako Arjunai, kad jiedu yra gimę jau ne kartą, ir Jis (Kṛṣṇa) atsimenąs visus gimimus, o Arjuna – ne. Tai rodo skirtumą tarp to, ką žino Kṛṣṇa ir to, ką žino Arjuna. Nors Arjuna ir didis karys, civilizuotos Kuru giminės atstovas, bet jis tėra paprastas žmogus, o Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Kṛṣṇos žinojimas beribis. Kadangi Jo žinojimas beribis, beribė ir Jo atmintis.

Kṛṣṇa pažįsta viską taip tobulai, kad tiksliai mena viską, kas vyko Jam atėjus į žemę prieš milijonus bei milijardus metų, o Arjunos atmintį bei žinojimą riboja laikas ir erdvė, kadangi jis tėra paprastas žmogus. Ketvirtame „Bhagavad-gītos“ skyriuje Kṛṣṇa pažymi, jog menąs, kaip prieš kelis milijonus metų mokė Saulės dievą Vivasvāną „Bhagavad-gītos.“

Mūsų laikais tapo įprasta, kad netikintieji stengiasi tapti Dievu, taikydami kokį mistinės praktikos būdą. Dažniausiai jie skelbiasi galį tapti Dievu savo vaizduotės galia ar meistriška meditacija. Kṛṣṇa – ne toks Dievas. Kṛṣṇa „netampa“ Dievu, naudodamasis kokia nors išgalvota meditacija arba griežtai tramdydamas kūną, kaip tai daroma mistinės yogos pratybose. Iš esmės Jis Dievu netampa, kadangi visados buvo ir yra Dievas.

Savo dėdės iš motinos pusės – Kaṁsos kalėjime, kur buvo uždaryti Jo tėvas ir motina, Kṛṣṇa apsireiškė iš motinos įsčių keturrankiu Viṣṇu-Nārāyaṇos pavidalu. Po to Jis atvirto kūdikiu ir paprašė tėvą nunešti Jį į Nandos Mahārājos bei jo žmonos Yaśodos namus. Kai Kṛṣṇa buvo dar visai kūdikis, Jį bandė nužudyti milžinė demonė Pūtanā, tačiau Kṛṣṇa iš demonės krūtų kartu su pienu išsiurbė ir jos gyvybę. Štai kuo skiriasi tikrasis Dievas nuo „dievo“, pagaminto kokiame nors mistikos fabrike. Kṛṣṇai neteko praktikuoti mistinės yogos,tačiau Aukščiausiasis Dievo Asmuo Jis buvo visada – kūdikystėje, vaikystėje, paauglystėje, jaunystėje. Šioje knygoje apie Kṛṣṇą aprašomi visi Kṛṣṇos darbai, kuriuos Jis padarė, apsireiškęs žmogumi. Nors Kṛṣṇa atlieka žmogaus vaidmenį, Jis visada yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo.

Kadangi Kṛṣṇa yra visiems patrauklus, privalome žinoti, jog visus norus reikia sieti su Kṛṣṇa. „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad žmogus yra savo kūno šeimininkas, tačiau Kṛṣṇa – Supersiela, glūdinti visų širdyse, – yra aukščiausiasis visų individualių kūnų šeimininkas. Tad jeigu savo natūralų norą mylėti sutelksime į Kṛṣṇą, netrukus įsigalės visuotinė meilė, vienybė bei taika. Kai laistome medžio šaknis, vandens tenka ir šakoms, ir lapams, ir žiedams; kai mūsų parūpintas maistas per burną patenka į skrandį, jo gauna ir kitos kūno dalys.

Menas sutelkti dėmesį į Aukščiausiąjį ir meilė Jam vadinasi Kṛṣṇos sąmonė. Mes pradėjome Kṛṣṇos sąmonės judėjimą, kad kiekvienas galėtų patenkinti savo polinkį mylėti kitus, nukreipdamas tą meilę į Kṛṣṇą. Visame pasaulyje žmonės karštai trokšta įgyvendinti glūdintį juose polinkį mylėti kitus, tačiau čia nepadės socializmas, komunizmas, altruizmas, humanizmas, nacionalizmas ir visa kita, kas kada nors buvo sugalvota, trokštant žmonijai taikos bei gerovės. Visi šie siekiai bergždi ir teatneša nusivylimą, nes mes visiškai nemokame mylėti Kṛṣṇos. Dažniausiai žmonės mano, jog bus laimingi, gindami griežtą moralę ir atlikdami religines apeigas. Kai kas mano, kad laimę pasieks plėtodamas ekonomiką, kiti įsitikinę, kad laimė – jutiminiai džiaugsmai. Tačiau iš tiesų žmogus tegali būti laimingas mylėdamas Kṛṣṇą.

Kṛṣṇa nuostabiai atsiliepia į mūsų meilę per įvairius savitarpio santykius, kurie vadinasi „skoniai“, arba rasos. Yra dvylika svarbiausių meilės santykių tipų. Galima mylėti Kṛṣṇą kaip aukščiausią nežinomybę, aukščiausią šeimininką, artimiausią draugą, mylimiausią vaiką ir kilniausią mylimąjį. Tokios penkios svarbiausios meilės rasos. Dar galima mylėti Kṛṣṇą netiesiogiai, kitomis septyniomis rasomis, kurios iš pažiūros skiriasi nuo penkių pirminių santykių. Tačiau iš esmės, jei žmogus patenkina glūdintį jame meilės polinkį mylėdamas Kṛṣṇą, jo gyvenimas tampa sėkmingas. Tai ne prasimanymas, bet realybė, pasiekiama praktika. Žmogus gali betarpiškai patirti, kaip meilė Kṛṣṇai veikia jo gyvenimą.

Devintajame „Bhagavad-gītos“ skyriuje Kṛṣṇos sąmonės mokslas vadinamas karališkąja išmintimi, paslapčių paslaptimi ir tobuliausiuoju transcendentinio savęs pažinimo mokslu. Tačiau mes patys galime patirti, ką duoda Kṛṣṇos sąmonės mokslas, nes praktikuoti Kṛṣṇos sąmonę labai lengva ir malonu. Jeigu mums pavyksta padaryti nors menkiausią pažangą Kṛṣṇos sąmonės kelyje, tai šis mūsų laimėjimas per amžius liks mums, nes Kṛṣṇos sąmonė jokiomis aplinkybėmis nepradingsta. Gyvenimas rodo, jog šiuolaikinis paklydęs ir viskuo nusivylęs Vakarų jaunimas tiesiogiai pajuto, ką duoda jų pastangos sutelkti savo meilę į Kṛṣṇą.

Sakoma, veltui stengiasi tas, kuris griežtai tramdo kūną, atgailauja ir aukoja aukas, tačiau nepažadina savyje glūdinčios meilės Kṛṣṇai. Kita vertus, jei žmogus pažadino meilę Kṛṣṇai, kam jam tramdyti kūną ir atgailauti?

Kṛṣṇos sąmonės judėjimas – nepaprasta Viešpaties Caitanyos dovana puolusioms šio amžiaus sieloms. Kṛṣṇos sąmonė – tai paprastas savęs pažinimo būdas. Pastaruosius ketverius metus jis taikomas Vakarų šalyse, ir netenka abejoti, kad Kṛṣṇos sąmonės judėjimas padeda įgyvendinti žmoguje slypintį polinkį mylėti. Ši transcendentinė knyga parašyta stengiantis paremti Kṛṣṇos sąmonės judėjimą Vakaruose. Ji sudaryta iš dviejų dalių ir yra gausiai iliustruota. Žmonės, kai turi laiko ir jėgų, mėgsta skaityti įvairius grožinės literatūros kūrinius. Dabar yra proga šį polinkį nukreipti į Kṛṣṇą. Tada ir pavieniai žmonės, ir visa žmonija patirs amžiną sielos palaimą.

„Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad net mažiausios pastangos Kṛṣṇos sąmonės kelyje apsaugo žmogų nuo didžiausio pavojaus. Galėtume pateikti šimtus tūkstančių pavyzdžių, kaip žmonės išvengė didžiausių gyvenimo pavojų vien todėl, kad buvo šiek tiek pažengę Kṛṣṇos sąmonėje. Tad mes kviečiame visus pasimokyti iš šios didžios transcendentinės knygos. Skaitytojas įsitikins, kaip puslapis po puslapio jam atsiveria neaprėpiami meno, mokslo, literatūros, filosofijos bei religijos pažinimo turtai, bet visų svarbiausia yra tai, kad perskaičius šią knygą nubus jo meilė Dievui.

Aš norėčiau išreikšti savo dėkingumą Śrīmān George Harrisonui, dabar kartojančiam Hare Kṛṣṇa mantrą, už dosnų devyniolikos tūkstančių dolerių įnašą, kompensavusį visas šios knygos publikavimo išlaidas. Teapdovanos Kṛṣṇa šį puikų jaunuolį palaiminimu toliau tobulėti Kṛṣṇos sąmonėje.

Ir pagaliau mano amžini palaiminimai Śrīmān Śyāmasundarai dāsai adhikāriui, Śrīmān Brahmānandai dāsai brahmacāriui, Śrīmān Hayagrīvai dāsai adhikāriui, Śrīmān Satsvarūpai dāsai adhikāriui, Śrīmatī Devahūti-devī, Śrīmatī Jadurāṇī dāsī, Śrīmān Muralīdharai dāsai brahmacāriui, Śrīmān Bhāradvājai dāsai adhikāriui, Śrīmān Pradyumnai dāsai adhikāriui bei visiems kitiems už jų didelį darbą, kurio dėka ši knyga sėkmingai išvydo dienos šviesą.

Hare Kṛṣṇa.

A. C. Bhaktivedanta Swamis

Śrīlos Bhaktisiddhāntos Sarasvačio apsireiškimo diena
1970 m. vasario 26 d.
SKCON’o būstinė
3764 Vatseka Aveniu
Los Andželas, Kalifornija