Viešpaties Kṛṣṇos atėjimas į žemę

Kitados pasaulį valdę karaliai sukaupė tiek gynybos jėgų, jog jos užgulė žemę nepakeliama našta. Tie karaliai dėjosi esą karališkos kilmės, bet iš tikrųjų buvo demonai. Pasaulis prarado ramybę, ir valdžiusi Žemę dievybė, vardu Bhūmi, iškeliavo pas Viešpatį Brahmą pranešti apie nelaimes, kurias jai atnešė demoniški valdovai. Bhūmi pasivertė karve, kuri apsiašarojusi stojo prieš Viešpatį Brahmą. Ji buvo liūdna ir verkė, norėdama sukelti Viešpaties užuojautą. Bhūmi papasakojo apie negandas, ištikusias žemę. Viską išklausęs, Viešpats Brahmā labai susikrimto ir nieko nelaukdamas patraukė prie pieno vandenyno, kur gyvena Viešpats Viṣṇu. Paskui Viešpatį Brahmą traukė Viešpats Śiva, kurį sekė visi pusdieviai, neatsiliko nuo jų ir Bhūmi. Pasiekęs pieno vandenyno krantą, Viešpats Brahmā malda kreipėsi į Viešpatį Viṣṇu, kuris, kitados apsireiškęs nežemiško šerno pavidalu, išgelbėjo Žemės planetą.

Vedų mantrose yra malda, kuri vadinasi puruṣa-sūkta. Pusdieviai reiškia pagarbą Viṣṇu, Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, dažniausiai šia malda. Šis epizodas liudija, kad jeigu planetoje kas nors nutinka, planetą valdanti dievybė tuoj pat gali kreiptis į aukščiausiąjį šios visatos viešpatį Brahmą. O Brahmā savo ruožtu kreipiasi į Aukščiausiąjį Viešpatį Viṣṇu, tačiau ne tiesiogiai, o nuo pieno vandenyno kranto. Mūsų visatoje yra planeta, kuri vadinasi Śvetadvīpa, o joje – pieno vandenynas. Vedų raštai nurodo, jog įvairiose planetose yra visokiausių vandenynų. Mūsų planetoje tyvuliuoja sūraus vandens vandenynas, kažkur esama pieno vandenyno, kažkur – aliejaus, kažkur – vyno, o dar kažkur – dar kitų rūšių vandenynai. Taigi pusdieviai, norėdami pelnyti Aukščiausiojo Dievo Asmens Kṣīrodakaśāyī Viṣṇu palankumą, dažniausiai kalba puruṣa-sūktos maldą. Viešpats guli ant pieno vandenyno, todėl Jį vadina Kṣīrodakaśāyī Viṣṇu. Jis – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, per kurį gauna išraišką visos mūsų visatos inkarnacijos.

Pusdieviai sukalbėjo Aukščiausiajam Dievo Asmeniui puruṣa-sūktos maldą, bet ji, rodės, buvo neišgirsta. Tada paniro į meditaciją patsai Viešpats Brahmā, kuris išgirdo Viešpaties Viṣṇu atsaką ir perdavė jį pusdieviams. Šitaip perteikiamos Vedų žinios. Pirmiausiai Aukščiausiasis Dievo Asmuo atskleidė Vedų žinias Brahmai per jo širdį. „Śrīmad-Bhāgavatam“ pradžioje pasakyta: tene brahma hṛdā – transcendentinės Vedų žinios buvo įdėtos į Viešpaties Brahmos širdį. Ir šiuo atveju tik Brahmā suprato Viešpaties Viṣṇu atsaką, kurį savo ruožtu perdavė pusdieviams, kad šie negaišdami imtųsi atitinkamų veiksmų. Viešpats skelbė: Aukščiausiasis Dievo Asmuo, pasitelkęs Savo galias, kurios yra galingiausios, netrukus ateis į žemę. Tuo metu, kai Jis bus žemėje ir vykdys Savo valią – naikins demonus ir gins bhaktus, pusdieviai irgi privalo būti čia ir Jam padėti. Jie netrukus turi gimti Yadu giminėje, kurioje tam tikru laiku apsireikš ir Pats Viešpats.



Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, apsireiškė Vasudevos sūnumi. Prieš Jam nužengiant, į šį pasaulį atėjo visi pusdieviai drauge su savo žmonomis. Jie gimė dorovingose šeimose, kad pagelbėtų Viešpačiui vykdyti Jo misiją. Čia vartojamas žodis tat-priyārtham. Jis reiškia, kad pusdieviai turi ateiti į žemę, kad suteiktų Viešpačiui džiaugsmo. Kitais žodžiais, kiekviena gyvoji būtybė, kurios vienintelis gyvenimo tikslas – patenkinti Viešpatį, yra pusdievis. Be to, pusdieviams buvo pranešta, jog prieš apsireiškiant Viešpačiui Kṛṣṇai, žemėn nužengs ir Viešpaties Kṛṣṇos pilnavertė dalis Ananta, ant kurios milijonų plačiai išskleistų gobtuvų laikosi visos visatos planetos. Pusdieviai sužinojo, kad Aukščiausiojo Viešpaties tikslams įgyvendinti apsireikš ir išorinė Viṣṇu galia (māyā), kurios kerų valdžioje yra visos sąlygotos sielos.

Perdavęs Viešpaties Viṣṇu valią pusdieviams bei Bhūmi ir meiliais žodžiais visus nuraminęs, Viešpats Brahmā – visų prajāpačių, arba visatos gyventojų protėvių, tėvas – išvyko į savo buveinę, aukščiausiąją materialią planetą Brahmaloką.

Mathuros kraštą (Mathuros provincija) bei Śūrasenos sritį valdė Yadu giminės vadas karalius Śūrasena. Karaliaus Śūrasenos valdoma Mathurā tapo visų Yadu karalių sostine. Mathurā buvo paskelbta Yadu giminės karalių sostine dar ir todėl, kad Yadu giminė buvo labai dorovinga ir žinojo, kad Viešpats Śrī Kṛṣṇa amžinai gyvena ir Dvārakoje, ir Mathuroje.

Kartą Vasudeva, Śūrasenos sūnus, tuoj po jungtuvių su savo jaunąja žmona Devakī iškilmių vežimu keliavo į namus. Devakī tėvas, Devaka, skyrė savo dukrai gerą kraitį, nes labai ją mylėjo. Jis dovanojo šimtus vežimų, gausiai išpuoštų auksu. Norėdamas pradžiuginti seserį Devakī, Kaṁsa, Ugrasenos sūnus, sėdo Vasudevos vežėjo vieton ir patsai paėmė vadžias. Vedų laikais buvo laikomasi papročio, kuris reikalavo, kad, merginai ištekėjus, seserį ir svainį į jų namus nuvežtų brolis. Kad jaunosios labai nekankintų išsiskyrimo su tėvų namais ilgesys, ją iki uošvio namų lydėdavo brolis.

Devaka davė dukrai kraičio keturis šimtus aukso girliandomis išdabintų dramblių, penkiolika tūkstančių papuoštų arklių ir tūkstantį aštuonis šimtus vežimų. Devakos paliepimu, jo dukrą lydėjo du šimtai dailių merginų. Vedybiniai kṣatriyų papročiai, kurių Indijoje laikomasi iki šiol, reikalauja, kad kṣatriyo vedybų dieną į karaliaus namus kartu su nuotaka persikeltų kelios dešimtys jaunų nuotakos draugių. Šios karalienės palydovės vadinamos tarnaitėmis, tačiau iš tiesų jos yra karalienės draugės. Šis paprotys gyvuoja nuo amžių, jo pėdsakai buvo matyti bent jau tada, kai prieš penkis tūkstančius metų žemėje apsireiškė Kṛṣṇa. Taigi kartu su žmona Vasudeva į namus parsivedė ir du šimtus dailių merginų.

Nuotakai ir jaunikiui važiuojant vežimu, pažymėdami laimingą įvykį aplink grojo įvairiausi muzikos instrumentai. Sutartinai gaudė kriauklės ir ragai, dundėjo būgnai ir litaurai, liejosi daili melodija. Džiugiai ir laimingai traukė procesija, o Kaṁsa ragino žirgus. Tik staiga danguje suskambo stebuklingas balsas, kuris kreipėsi į Kaṁsą: „Koks tu kvailys, Kaṁsa! Tu sėdi sesers ir svainio vežime su vadžiomis rankose ir net nenumanai, kad aštuntasis tavo sesers sūnus nužudys tave!“

Kaṁsa buvo Ugrasenos iš Bhojos giminės sūnus. Sako, jis buvo demoniškiausias iš visų Bhojos giminės karalių. Išgirdęs dangaus pranašystę, jis čiupo Devakī už plaukų ir užsimojo kardu. Vasudevą apstulbino Kaṁsos elgesys. Stengdamasis nuraminti savo žiaurų, begėdį svainį, jis prabilo kupinais giliausios prasmės žodžiais: „Brangusis svaini Kaṁsa, tu – žymiausias Bhojos giminės karalius. Žmonės pažįsta tave esant didį karžygį ir šaunų valdovą. Iš kur tavyje tiek įtūžio, kad pakėlei ranką prieš moterį, savo tikrą seserį, laimingą jos vestuvių dieną? Ko taip išsigandai mirties? Mirtis lydi tave nuo pat gimimo. Tu miršti jau nuo tada, kai išvydai pasaulį. Tarkim, dabar tau dvidešimt penkeri. Tai reiškia, kad štai jau dvidešimt penkerius metus tu miršti. Tu miršti kas mirksnis, kas sekundė. Tad ar verta taip smarkiai bijotis mirties? Galų gale nuo mirties vis tiek nepabėgsi. Gal mirtis ištiks šiandien, o gal po šimto metų, bet ji neišvengiama. Kas gi tave taip išgąsdino? Mirtis tereiškia šio kūno pragaištį. Kai tik dabartinis kūnas nustoja gyvavęs ir susimaišo su penkiais materialios gamtos pradais, jame glūdinti gyvoji esybė persikelia į kitą kūną, kurį nulemia mūsų dabartiniai poelgiai ir tų poelgių pasekmės. Šitaip gatve eina žmogus: iš pradžių jis žengia viena koja, o kai įsitikina, kad ji tvirtai remiasi į žemę, žengia kita. Taip vienas kūnas keičia kitą, ir taip iš kūno į kūną keliauja siela. Pažvelk, kaip atsargiai nuo šakelės ant šakelės peršliaužia vikšras! Taip ir gyvoji būtybė pereina į kitą kūną, kai aukščiausioji valdžia nutaria, kokį jai suteikti. Kol gyvoji būtybė susaistyta ir kol yra materialiame pasaulyje, ji neišvengiamai keičia materialius kūnus. Kitą jos kūną nulemia gamtos dėsniai pagal tai, kaip ji elgėsi šį gyvenimą ir kokios jos poelgių pasekmės.

Mūsų dabartinis kūnas yra tarsi susapnuotas. Kai miegodami sapnuojame, protas kuria įvairiausius dalykus. Mes matydavome auksą, matydavome kalną, ir štai, susijungus šioms dviems – kalno ir aukso – idėjoms, mes susapnuojame aukso kalną. Kartais sapnuojame, kad turime kūną, kuris gali pakilti į orą, ir tada visiškai pamirštame savo dabartinį kūną. Taip keičiasi ir mūsų fiziniai kūnai. Gavę naują kūną, užmirštame buvusį. Sapne mūsų kūnai gali būti įvairūs, tačiau nubudę visus juos pamirštame. Juk šiuos materialius kūnus sukūrė mūsų protas. Praeina šiek tiek laiko, ir ankstesniųjų savo kūnų mes jau nebeprisimename.

Protas yra labai nepastovios prigimties. Kartais jis ką nors pripažįsta, o kartais tuoj pat tai paneigia. Sąveikaudamas su penkiais jutiminio pasitenkinimo objektais – forma, skoniu, kvapu, garsu ir lytėjimo dalykais, – protas nuolat ką nors tai priima, tai atmeta. Taip spekuliatyvusis protas prisiliečia prie jutiminio pasitenkinimo objektų, o kai gyvoji būtybė įsigeidžia kurio nors tipo kūno, ji ir gauna jį. Taigi kūną nulemia materialios gamtos dėsniai. Gyvoji būtybė įgyja kūną ir vėl patenka į materialų pasaulį – džiaugtis ar kentėti, – nelygu kas jos kūnui skirta. Neturėdami tam tikro kūno, negalėtume nei džiaugtis, nei kentėti pagal savo proto ypatumus, paveldėtus iš praėjusio gyvenimo. Koks kūnas mums teks, lemia mūsų proto būklė mirštant.

Dangaus šviesuliai – saulė, mėnulis ar žvaigždės – atsispindi įvairiuose skysčiuose – vandenyje, aliejuje, lydytame svieste. Banguojant skysčiui, banguoja ir atspindys. Kai mėnulis atsispindi banguojančiame vandenyje, atrodo, kad jis juda, tačiau iš tikro mėnulis nejuda. Taip ir gyvoji būtybė dėl savo polinkio į visokiausius prasimanymus irgi įgyja įvairius kūnus, nors iš tiesų neturi su jais nieko bendra. Apkerėta māyos (iliuzijos) gyvoji būtybė mano, kad yra neatsiejama nuo savo kūno. Taip reiškiasi sąlygotas gyvenimas. Tarkime, gyvoji būtybė glūdi žmogaus kūne. Ji tariasi priklausanti žmonių bendrijai, kuriai nors šaliai ar kraštui. Šitaip save suvokdama, ji jau ruošia dirvą kitam kūnui, nors iš tikrųjų gyvajai būtybei jo visiškai nereikia. Tokie norai bei mintys ir yra kūnų kaitos priežastis. Materiali gamta taip smarkiai aptemdo gyvosios būtybės sąmonę, kad ji džiaugiasi bet kokiu kūnu ir su didžiausiu malonumu tapatina save su juo. Tad prašau tavęs nepasiduoti kūno ir proto įtakai.“

Šitaip Vasudeva prašė Kaṁsos netūžti ant ką tik ištekėjusios sesers. Mes ant nieko neturėtume pykti, nes pyktis yra baimės priežastis tiek šį gyvenimą, tiek ir po mirties, kai mes turime stoti prieš Yamarājos (dievybė, po mirties baudžianti žmogų) teismą. Vasudeva meldė Kaṁsą Devakī vardu, primindamas, kad Devakī – jo jaunesnioji sesuo. Be to, tai buvo laimingoji jos vestuvių diena. Jaunesniąja seserimi ar broliu reikia rūpintis kaip savo vaiku. „Padėtis tiek kebli, – tikino Vasudeva, – kad ją užmušęs tu pakenksi savo geram vardui.“

Vasudeva stengėsi nuraminti Kaṁsą dorovingais pamokymais ir filosofiniais paaiškinimais. Tačiau Kaṁsa buvo ne iš tų, kuriuos galima perkalbėti, nes bičiuliavosi su demonais. Bedraugaudamas su demonais jis ir pats tapo demonu, nors gimė labai kilmingoje karalių šeimoje. Demonas niekados nepaklausys gero patarimo. Jis – tarsi užkietėjęs vagis, kurio jokie graudenimai neveikia. Demonai bei ateistai vargu ar paklausys gero patarimo, net jeigu patartų ir didžiausio pasitikėjimo vertas žmogus. Tuo ir skiriasi demonai nuo pusdievių. Tie, kurie klauso gerų patarimų ir stengiasi jais vadovautis, vadinami pusdieviais, o tie, kurie jų neklauso, – demonais.

Negalėdamas nuraminti Kaṁsos, Vasudeva svarstė, kaipgi apginti savo žmoną Devakī. Kai gresia tikras pavojus, kiekvienam išmintingam žmogui reikia visomis išgalėmis stengtis jo išvengti. Tačiau jei žmogus neranda išeities iš pavojingos padėties netgi pasitelkęs visą savo sumanumą, kaltinti jo nederėtų. Žmogus, kad atliktų savo pareigą, turėtų daryti viską, kas įmanoma, tačiau jei paaiškėtų, kad jo pastangos bergždžios, jis dėl to nekaltas.

Vasudeva šitaip mąstė apie žmoną: „Pirmiausia reikia gelbėti Devakī gyvybę, o vėliau, jei bus vaikų, pagalvosiu ir kaip juos išgelbėti.“ Paskui jam dingtelėjo: „Jeigu kada man gimtų vaikas, kuris galėtų užmušti Kaṁsą, kaip kad tasai mano, tai ir Devakī, ir vaikas bus išgelbėti, nes Apvaizdos keliai nežinomi. Bet, šiaip ar taip, pirmiausia reikia gelbėti nuo mirties Devakī.“

Sunku nuspėti, kodėl gyvoji būtybė gavo vienokį, o ne kitokį kūną. Lygiai taip pat neaišku, kodėl miške užsiliepsnoja vienas, o ne kitas medis. Kartais degant miškui galima pastebėti, kad vėjo genama liepsna vieną medį aplenkia, o kitą apima. Ir netgi jei gyvoji būtybė labai rūpestingai atlieka savo pareigas, ji vargu ar gali žinoti, kokį kūną gaus kitą gyvenimą. Mahārāja Bharata kuo ištikimiausiai vykdė dvasinio gyvenimo pareigas, tačiau atsitiko taip, kad kuriam laikui jis prisirišo prie elniuko, ir kitą gyvenimą jam teko gimti elnio kūne.

Apsvarstęs, kaip gelbėti žmoną, Vasudeva kreipėsi į Kaṁsą itin pagarbiai, nors Kaṁsa buvo didžiausias nusidėjėlis. Kartais net dorovingiausiam žmogui, tokiam, kaip Vasudeva, tenka pataikauti didžiausiems nedorėliams, tokiems, koks buvo Kaṁsa. Diplomatijos įstatymų nepakeisi. Nors Vasudevai sopėjo širdį, jis stengėsi atrodyti linksmas. Jis buvo pagarbus begėdiškam Kaṁsai, nes žinojo, koks šis buvo žiaurus. Vasudeva tarė jam: „Mielas svaini, suprask, sesuo nekelia tau jokios grėsmės. Tu lauki nelaimės, nes girdėjai dangaus balso pranašystę. Tačiau pavojų tau kelia tavo sesers sūnūs, kurių dar nėra. Kas žino, ar tie sūnūs apskritai gims? Visa tai apsvarsčius matyti, kad dabar tau niekas negresia. Sesuo irgi nekelia jokio pavojaus tau. Jeigu jai gims sūnūs, pažadu visus juos atiduoti tau, kad galėtumei pasielgti kaip tinkamas.“

Kaṁsa žinojo Vasudevos garbės žodžio vertę. Vasudevos argumentai įtikino Kaṁsą, ir jis kol kas susilaikė nuo niekšybės – nežudė savo sesers. Vasudeva labai apsidžiaugė ir pagyrė Kaṁsą už jo sprendimą. Taip jis grįžo namo.

Bėgo laikas. Vasudeva ir Devakī susilaukė aštuonių sūnų ir dukters. Gimus pirmajam sūnui, Vasudeva išlaikė duotą garbės žodį ir tuoj pat kūdikį nunešė Kaṁsai. Vasudeva garsėjo esąs labai kilnus ir žodžio besilaikąs žmogus, tad jis norėjo išsaugoti gerą vardą. Skaudančia širdimi jis atidavė naujagimį, ir Kaṁsa labai džiaugėsi jį gavęs. Tačiau ir jam Vasudevos poelgis įskėlė užuojautos kibirkštį. Šis įvykis labai pamokantis. Didi siela, mokytas žmogus, toks, kaip Vasudeva, vykdydamas pareigą nepaiso skausmo ir nedvejodamas daro tai, kas jam privalu. Tuo tarpu demonas, pavyzdžiui, Kaṁsa, neiškenčia nepadaręs ko nors bjauraus. Tad ir sakoma, kad šventasis ištvers visas gyvenimo negandas, mokytas žmogus, nelaukdamas palankių aplinkybių, atliks savo pareigas, niekšingas žmogus, toks, kaip Kaṁsa, nesudvejos darydamas netgi didžiausią nuodėmę, o bhaktas paaukos viską, kad patenkintų Aukščiausiąjį Dievo Asmenį.

Kaṁsa džiaugėsi Vasudevos poelgiu, tačiau kartu ir stebėjosi, kad jis tesi savo pažadą. Jam pagailo Vasudevos, ir jis patenkintas tarė: „Brangusis Vasudeva, vaiką gali pasilikti. Jis man nepavojingas. Man buvo išpranašauta, kad mane nužudys aštuntasis tavo ir Devakī sūnus. Kam man šis kūdikis? Neškis jį atgal.“

Grįždamas namo su savo pirmagimiu, Vasudeva džiaugėsi Kaṁsos poelgiu, bet kartu ir nepasitikėjo juo, žinodamas, jog Kaṁsa nemoka valdyti savo jausmų. Bedievio garbės žodis netvirtas. Kas netramdo savo jausmų, tas negali tvirtai laikytis ir savo sprendimų. Didysis politikas Cāṇakya Paṇḍita sakė: „Niekada nepasitikėkite diplomatu ir moterimi.“ Kas gyvena nežabotais jausmų malonumais, tas negali būti teisingas, ir pasitikėti juo nedera.

Tuo metu Kaṁsą aplankė didysis išminčius Nārada. Jis sužinojo, kad Kaṁsai pagailo Vasudevos ir kad tasai grąžino tėvui pirmagimį. Nārada labai norėjo pagreitinti Viešpaties Kṛṣṇos atėjimą į žemę. Tad jis pranešė Kaṁsai, kad Nanda Mahārāja ir visi kiti Vṛndāvanos gyventojai – piemenys, piemenaitės, piemenų žmonos, be to, ir kita pusė – Vasudeva, jo tėvas Śūrasena bei visi iš Yadu giminės kilę Vṛṣṇi šeimos gentainiai – ruošiasi Viešpaties atėjimui. Nārada perspėjo Kaṁsą, kad šis pasisaugotų visų tose šeimose gimstančių draugų, geradarių ir pusdievių. Kaṁsa, jo draugai ir patarėjai – visi buvo demonai. Demonai visados bijodavo pusdievių. Sužinojęs iš Nārados apie pusdievių atsiradimą įvairiose šeimose, Kaṁsa sukluso. Jis suprato, kad jeigu jau nužengė pusdieviai, netrukus ateis ir Viešpats Viṣṇu. Nieko nelaukdamas, jis suėmė savo svainį Vasudevą su Devakī ir uždarė juos į kalėjimą.

Kalėjime geležinėmis grandinėmis surakintiems Vasudevai ir Devakī kasmet gimdavo po sūnų, ir Kaṁsa, manydamas, kad jie yra Viṣṇu įsikūnijimai, vieną po kito juos žudydavo. Labiausiai jis bijojo aštuntojo vaiko, tačiau, apsilankius Nāradai, nusprendė, kad bet kuris jų gali būti Kṛṣṇa. Todėl nutarė verčiau užmušiąs visus Devakī ir Vasudevos vaikus.

Toks Kaṁsos elgesys suprantamas. Istorija mini daug pavyzdžių, kai dėl nežaboto valdžios troškimo karališkųjų šeimų nariai nužudydavo tėvą, brolį ar net išžudydavo visą šeimą ir net draugus. Čia nėra nieko nuostabaus: savo niekingų troškimų skatinamas demonas gali užmušti bet ką.

Nārados malone Kaṁsa prisiminė savo ankstesnįjį gyvenimą. Jis sužinojo, kad anksčiau buvo gimęs demonu, vardu Kālanemi, ir kad jį užmušė Viṣṇu. Dabar, gimęs Bhojos šeimoje, jis nutarė tapti mirtinu Yadu giminės priešu. Kṛṣṇa rengėsi gimti būtent šioje šeimoje, ir Kaṁsa labai bijojo, kad Kṛṣṇa vėl, kaip ir ankstesnį gimimą, jį užmuš.

Pirmiausiai jis uždarė į kalėjimą savo tėvą Ugraseną, nes tasai buvo svarbiausias Yadu, Bhojos ir Andhakos giminės karalius, po to užgrobė Vasudevos tėvo Śūrasenos karalystę ir pasiskelbė visų šių žemių valdovu.