Pusdievių maldos Viešpačiui Kṛṣṇai, glūdinčiam motinos įsčiose

Karalius Kaṁsa ne tiktai užgrobė Yadu, Bhojos, Andhakos giminių bei Śūrasenos karalystes, bet ir susivienijo su kitais demoniškais valdovais: Pralamba, Baka, Cāṇūra, Tṛṇāvarta, Aghāsura, Muṣṭika, Ariṣṭa, Dvivida, Pūtana, Keśiu ir Dhenuka. Tuo metu Magadhos sritį (dabar Biharo valstija) valdė Jarāsandha. Taigi apgaule Kaṁsa sukūrė galingiausią tuo metu karalystę, kurią gynė ir globojo Jarāsandha. Kaṁsa sudarinėjo vis naujas sąjungas su įvairiais karaliais, kaip antai: Bāṇāsura ir Bhaumāsura, kol netapo pats galingiausias. Ir tada griebėsi pačių pikčiausių veiksmų prieš Yadu giminę, kurioje turėjo gimti Kṛṣṇa.

Kaṁsos persekiojami Yadu, Bhojos ir Andhakos giminių karaliai ieškojo prieglobsčio pas kitus valdovus Kuru, Pañcālų, Kekayos, Śālvos, Vidarbhos, Niṣadhos, Videhos bei Kośalos valstybėse. Kaṁsa išardė Yadu, Bhojos bei Andhakos karalysčių vienybę ir tapo galingiausias bekraštėse žemėse, kurios tais laikais vadinosi Bhārata-varṣa.

Kai Kaṁsa užmušė iš eilės šešis Devakī ir Vasudevos kūdikius, daugelis demono draugų ir giminaičių kreipėsi į jį, prašydami liautis darius šias piktadarystes. Tačiau ilgainiui visi jie vis dėlto tapo aistringais Kaṁsos gerbėjais.

Kai Devakī pastojo septintąjį kartą, į jos įsčias įėjo visiška Kṛṣṇos ekspansija, žinoma Anantos vardu. Dėl to Devakī labai apsidžiaugė, bet kartu ir nuliūdo. Ji džiaugėsi, suprasdama, kad į jos įsčias įėjo Viešpats Viṣṇu, bet nerimavo, kad Kaṁsa Jį vos gimusį nužudys. Tuo metu nerimaudamas dėl Yadavų, kurie dėl Kaṁsos žiaurumo labai kentėjo, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa, įsakė apsireikšti Yogamāyai, arba Savo vidinei galiai. Kṛṣṇa yra visatos Viešpats, tačiau pirmiausiai Jis – Yadu giminės Viešpats ir globėjas.

Yogamāyā – svarbiausioji Dievo Asmens galia. Vedos teigia, kad Viešpats, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, valdo daugybę galių. Parāsya śaktir vividhaiva śrūyate. Jos veikia iš išorės ir iš vidaus. Svarbiausioji iš galių – Yogamāyā. Viešpats liepė Yogamāyai apsireikšti Vrajabhūmio žemėje, Vṛndāvanoje, kur visad šventiškai puošnu ir kur ganosi kaimenės nuostabių karvių. Vṛndāvanoje, karaliaus Nandos ir karalienės Yaśodos namuose, gyveno Rohiṇī – viena Vasudevos žmonų. Ne viena Rohiṇī slapstėsi, bijodama Kaṁsos. Nuo jo žiaurumo įvairiuose šalies kampeliuose slapstėsi daugybė ir kitų Yadu giminės narių. Kai kurie jų gyveno netgi kalnų olose.

Viešpats tada pasakė Yogamāyai: „Devakī ir Vasudeva uždaryti Kaṁsos kalėjime. Visiška Mano ekspansija Śeṣa dabar glūdi Devakī įsčiose. Iš Devakī įsčių tu turėtumei perkelti Śeṣą į Rohiṇī įsčias. Po to, kai tu šitai padarysi, Aš Patsai su visomis Savo galiomis įeisiu į Devakī įsčias ir apsireikšiu Devakī ir Vasudevos sūnumi. O tu apsireikši Vṛndāvanoje Nandos ir Yaśodos dukra.

Tu apsireikši Mano vienmete seserimi, ir viso pasaulio žmonės garbins tave, aukodami aukas ir įvairias brangias dovanas: smilkalus, žvakes, gėles. Tu netrukus patenkinsi jų jutiminių malonumų troškimą. Materialių saitų valdžioje esantys žmonės garbins įvairias tavo ekspansijas, kurios vadinasi Durgā, Bhadrakālī, Vijayā, Vaiṣṇavī, Kumudā, Caṇḍikā, Kṛṣṇā, Mādhavī, Kanyakā, Māyā, Nārāyaṇī, Īśānī, Śāradā ir Ambikā.“

Kṛṣṇa ir Yogamāyā nužengė kaip brolis ir sesuo: Aukščiausiasis Valdovas ir aukščiausioji valdžia. Nors aiškios ribos tarp Valdovo ir valdžios ir nėra, valdžia visada priklauso nuo Valdovo. Materialistai garbina valdžią, o transcendentalistai – Valdovą. Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Valdovas, o Durgā įkūnija aukščiausiąją materialaus pasaulio valdžią. Vedų kultūros žmonės garbina ir Valdovą, ir valdžią. Ir Viṣṇu, ir Devī pastatyta šimtai tūkstančių šventyklų, kartais garbinami ir jiedu abu kartu. Tie, kurie garbina valdžią – Durgą, arba išorinę Kṛṣṇos galią, lengvai pasiekia įvairiausių materialių tikslų, tačiau trokštantys pasiekti aukštesnį transcendentinį lygmenį turėtų garbinti Valdovą, būdami Kṛṣṇos sąmonėje.

Be to, Viešpats pareiškė Yogamāyai, jog visiška Jo ekspansija Ananta Śeṣa glūdi Devakī įsčiose. Kadangi šiai ekspansijai teks pereiti į Rohiṇī įsčias, ji vadinsis Saṅkarṣaṇa ir bus šaltinis visos dvasinės galios, arba balos, kuri padės pasiekti aukščiausiąją gyvenimo palaimą, ramaṇą. Taigi apsireiškusi žemėje, pilnutinė dalis Ananta bus žinoma Saṅkarṣaṇos arba Balarāmos vardais.

Upaniṣadose pasakyta: nāyam ātmā bala-hīnena labhyaḥ. Tai reiškia, kad, nepatyrus ypatingos Balarāmos malonės, negalima tobulai pažinti save. Bala nereiškia „fizinė jėga.“ fizine jėga dvasinio tobulumo nepasieksi. Čia būtina dvasinė jėga, kurią suteikia Balarāma, ar Saṅkarṣaṇa. Ananta, ar Śeṣa, – galia, kuri laiko planetas. Šią palaikančiąją galią materialistai vadina traukos jėga, tačiau iš tiesų čia pasireiškia Saṅkarṣaṇos energija. Balarāma, ar Saṅkarṣaṇa, yra dvasinė galia, arba pirminis dvasinis mokytojas. Tad Viešpats Nityānanda Prabhu – irgi Balarāmos inkarnacija – yra pirminis dvasinis mokytojas. Dvasinis mokytojas yra Balarāmos, Aukščiausiojo Dievo Asmens atstovas, kuris suteikia dvasinę jėgą. Mintį, kad dvasinis mokytojas įkūnija Kṛṣṇos malonę, patvirtina „Caitanya-caritāmṛta.“

Išklausiusi Aukščiausiojo Dievo Asmens valią, Yogamāyā pagarbiai apėjo aplink Viešpatį ir apsireiškė materialiame pasaulyje, kaip jai buvo liepta. Tuo metu, kai Aukščiausiasis Visagalis Dievo Asmuo perkėlė Viešpatį Śeṣą iš Devakī į Rohiṇī įsčias, ir Devakī, ir Rohiṇī buvo apkerėtos Yogamāyos, kuri dar vadinama yoga-nidrā. Tai atsitikus, visi manė, kad septintasis Devakī nėštumas baigėsi persileidimu. Taigi, nors Balarāma į žemę atėjo kaip Devakī sūnus, Jis buvo perkeltas į Rohiṇī įsčias, kad gimtų kaip jos vaikas. Po to Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa, kuris visada pasiryžęs įkvėpti tyriems bhaktoms visas Savo galias, iškilo Vasudevos mintyse visos kūrinijos Viešpačiu. Taigi pirmiausiai Viešpats Kṛṣṇa apsireiškė tyroje Vasudevos širdyje, o po to persikėlė į Devakī širdį. Į Devakī įsčias Jis pateko ne su sėkla. Savo nesuvokiama galia Aukščiausiasis Dievo Asmuo gali apsireikšti kaip Jis nori. Jeigu Jis nutaria apsireikšti, visai nebūtina, kad patektų į moters įsčias kartu su vyro sėkla.

Vasudeva, širdyje su meile saugantis Aukščiausiojo Dievo Asmens paveikslą, švytėjo tarsi saulė, kurios skaistūs spinduliai ir kaitra paprastam žmogui nepakeliami. Tyroje kaip ašara Vasudevos širdyje Viešpaties paveikslas niekuo nesiskyrė nuo pirminio Kṛṣṇos pavidalo. Kṛṣṇos apsireiškimas, kad ir kur Jis pasireikštų, juolab širdyje, vadinasi dhāma. Dhāma nurodo ne tik Patį Kṛṣṇą, bet ir Jo vardą, pavidalą, ypatybes bei požymius. Viskas įgauna išraišką išsyk, vienu metu.

Iš Vasudevos proto amžinasis Aukščiausiasis Dievo Asmuo ir visos Jo galios persikėlė į Devakī protą. Taip besileidžiančios saulės spinduliai nutvieskia rytuose užtekantį mėnulį.

Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, iš Vasudevos kūno įėjo į Devakī kūną. Tos sąlygos, kurioms paklūsta paprastos gyvosios esybės, Jam ne kliūtis. O kur Kṛṣṇa, ten ir visiškos Jo ekspansijos, pavyzdžiui, Nārāyaṇa, bei inkarnacijos – Viešpats Nṛsiṁha bei Varāha. Materialios būties sąlygos Jų neveikia. Šitaip Devakī tapo Aukščiausiojo Dievo Asmens, vienintelio ir nepakartojamo, visos kūrinijos priežasties, prieglobsčiu. Ji tapo Absoliučiosios Tiesos prieglobsčiu, tačiau kadangi kalėjo Kaṁsos namuose, ji buvo tarsi užtemdyta ugnis ar neteisingai panaudotos žinios. Ryškiai šviečiančios ugnies nepamatysi, kai ją slepia puodo ar ąsočio sienelės. Neteisingai panaudotos žinios irgi nevertingos, nes neteikia žmonėms naudos. Kadangi Devakī buvo laikoma Kaṁsos rūmuose, už kalėjimo sienų, transcendentinio jos grožio, kuriuo ji spindėjo, į jos įsčias įėjus Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, irgi niekas nematė.

Tačiau Kaṁsa pastebėjo transcendentinį savo sesers Devakī grožį ir tuoj pat suprato, kad jos įsčiose glūdi Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Dar niekada ji nebuvo taip nuostabiai graži. Kaṁsa aiškiausiai suprato, kad Devakī nešioja nepaprastą kūdikį, ir labai sunerimo. Jis neabejojo, kad išmuš valanda, kai Aukščiausiasis Dievo Asmuo jį užmuš, ir kad štai Jis atėjo. Kaṁsa ėmė svarstyti: „Ką daryti su Devakī? Be jokios abejonės, savo įsčiose ji nešioja Viṣṇu, ar Kṛṣṇą, taigi Kṛṣṇa tikrai atėjo, kad įgyvendintų pusdievių troškimą. Net jeigu aš nedelsdamas užmušiu Devakī, Jis vis tiek įvykdys tai, ko atėjo į žemę.“ Kaṁsa puikiausiai žinojo, kad niekas negali sutrukdyti Viṣṇu ketinimams. Kiekvienam nuovokesniam žmogui aišku, kad Viešpaties įstatymų neįmanoma peržengti. Kad ir kaip kliudytų demonai, Jis Savo tikslą pasieks. Kaṁsa mąstė: „Jei dabar užmušiu Devakī, aukščiausiąja Viṣṇu valia aš būsiu dar griežčiau nubaustas. Žudyti Devakī dabar būtų pats niekingiausias poelgis. Kas panūs pražudyti savo gerą vardą net ir tokioje keblioje padėtyje. Jei dabar užmušiu Devakī, neteksiu gero vardo. Devakī yra moteris, juoba aš privalėčiau ją globoti. Ji – nėščia, ją užmušęs, aš neteksiu ir gero vardo, ir atlygio už dorybingus darbus, ir galimybės ilgai gyventi.“

„Labai žiaurus žmogus jau šį gyvenimą yra tarsi negyvėlis, – toliau mąstė jis. – Niekas nemėgsta žiaurių žmonių nei jiems gyviems esant, nei po jų mirties. Žiaurus žmogus tapatina save su kūnu, tad patiria nuopuolį ir ritasi į tamsiausias pragaro gelmes.“ Taigi Kaṁsa svarstė, verta dabar žudyti Devakī ar ne.

Galų gale Kaṁsa nusprendė kol kas Devakī nežudyti, o palūkėti ir pažiūrėti, ką jam lems ateitis. Tačiau priešiškumas Dievo Asmeniui užnuodijo visas jo mintis. Jis kantriai laukė gimstant kūdikio, vildamasis Jį užmušiąs kaip ir kitus Devakī vaikus. Taip skendėdamas priešiškumo Dievo Asmeniui vandenyne, jis galvojo apie Kṛṣṇą bei Viṣṇu visur ir visada – sėdėdamas, miegodamas, vaikščiodamas, valgydamas, dirbdamas. Jis buvo tiek paniręs į mintis apie Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, jog, vaizdžiai tariant, aplinkui tematė Kṛṣṇą arba Viṣṇu. Tačiau nors jis mąstė tik apie Viṣṇu, bhakta jo vadinti, deja, negalime, nes Kṛṣṇą jis laikė savo priešu. Didžio bhakto mintyse irgi tegyvena Kṛṣṇa, tačiau bhaktas mąsto apie Jį geranoriškai, o ne priešiškai. Geranoriškai prisiminti Kṛṣṇą yra Kṛṣṇos sąmonė, tuo tarpu piktai galvoti apie Jį yra ne Kṛṣṇos sąmonė.

Tuo metu, tokių didžiųjų išminčių, kaip Nārada, bei daugybės kitų pusdievių lydimi, Viešpats Brahmā ir Viešpats Śiva nematomi įžengė į Kaṁsos namus. Jie kreipėsi į Aukščiausiąjį Dievo Asmenį ypatingomis maldomis, kurios teikia daug džiaugsmo bhaktams ir patenkina jų troškimus. Pirmieji jų žodžiai šlovino Viešpatį už ištikimybę Savo žodžiui. „Bhagavad-gītā“ pažymi, jog Kṛṣṇa ateina į materialų pasaulį, kad apgintų dorus žmones ir sunaikintų nedorėlius. Toks buvo Jo pažadas. Pusdieviai suprato, jog Viešpats įėjo į Devakī įsčias, kad įvykdytų Savo pažadą. Jie džiaugėsi, matydami, kad Viešpats atėjo atlikti tai, kam buvo pašauktas ir už ką Jį vadina satyaṁ param – Aukščiausiąja Absoliučiąja Tiesa.

Visi ieško tiesos. Toksai yra filosofinis gyvenimo būdas. Pusdieviai skelbia, kad Aukščiausioji Absoliučioji Tiesa – Kṛṣṇa. Kas visiškai suvokia Kṛṣṇą, tas pažįsta Absoliučiąją Tiesą. Kṛṣṇa yra Absoliučioji Tiesa. Reliatyvioji tiesa ne visais trimis amžinojo laiko tarpsniais yra tiesa. Laikas skirstomas į praeitį, dabartį ir ateitį. Kṛṣṇa visada yra Tiesa – ir praeityje, ir dabartyje, ir ateityje. Materialiame pasaulyje viską – praeitį, dabartį ir ateitį – valdo didysis laikas. Tačiau Kṛṣṇa egzistavo dar prieš pasaulio sukūrimą. Kuriant pasaulį, viskas remiasi Kṛṣṇa, o atėjus kūrinijos galui vėlgi telieka Kṛṣṇa. Taigi Kṛṣṇa yra Absoliučioji Tiesa visad. Ir jei materialiame pasaulyje egzistuoja tiesa, jos šaltinis – Aukščiausioji Tiesa, Kṛṣṇa. Jei materialiame pasaulyje galima didybė, jos šaltinis – Kṛṣṇa. Jei materialiame pasaulyje galima šlovė, jos šaltinis – Kṛṣṇa. Jei materialiame pasaulyje yra galingųjų, jų galios šaltinis yra Kṛṣṇa. Jei materialiame pasaulyje egzistuoja išmintis ir mokslas, jų šaltinis – Kṛṣṇa. Taigi Kṛṣṇa – visų reliatyviųjų tiesų šaltinis.

Šį materialų pasaulį sudaro penki svarbiausieji pradai – žemė, vanduo, ugnis, oras ir eteris – ir visi jie kilę iš Kṛṣṇos. Materialistinių pažiūrų mokslininkai penkis pirminius pradus laiko materialaus išreikšto pasaulio priežastimi, o iš tiesų šie pradai – ir grubia, ir subtilia forma – sukurti Kṛṣṇos. Gyvosios esybės, veikiančios šiame materialiame pasaulyje, irgi yra Kṛṣṇos galios padarinys. Ji vadinasi paribio galia. Septintame „Bhagavad-gītos“ skyriuje akivaizdžiai nurodyta: išreikštasis pasaulis yra dviejų Kṛṣṇos galios rūšių – aukštesniosios ir žemesniosios – junginys. Gyvosios esybės priklauso aukštesniajai energijai, o negyvi materijos pradai sudaro Jo žemesniąją energiją. Pasyvioje būsenoje viskas skendi Kṛṣṇoje.

Pusdieviai ir toliau su pagarba meldėsi Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, Kṛṣṇai, samprotaudami apie materialios reiškinijos esmę. Kas yra šis materialus pasaulis? Jis – tarsi medis. Medis auga iš žemės. Taip ir materialaus kosminio pasaulio medis auga iš materialios gamtos. Mus supantis materialus kosminis pasaulis lygintinas su medžiu, nes medžiui lemta, jog jį nukirs. Medį vadina vṛkṣa. Vṛkṣa reiškia „tai, kam lemta būti nukirstam.“ Todėl ir šios materialios reiškinijos medžio nederėtų laikyti Galutine Tiesa. Materialų kosminį pasaulį veikia laikas, o Kṛṣṇos kūnas – amžinas. Kṛṣṇa buvo prieš atsirandant materialiam kosminiam pasauliui, yra, kol egzistuoja pasaulis, ir bus, kai jo nebeliks.

Šį pavyzdį apie materialaus kosminio pasaulio medį, kerojantį materialios gamtos žemėje, pateikia „Kaṭha Upaniṣada.“ Materialaus kosminio pasaulio medis nokina dvejopus vaisius: kančios ir laimės. Tie, kurie gyvena šiame medyje – kūne, yra tarsi du paukščiai. Vienas paukštis – lokalizuotas Kṛṣṇos aspektas, Paramātmā, o kitas – gyvoji esybė. Gyvoji esybė lesa materialaus kosminio pasaulio vaisius. Kartais jai tenka laimės, o kartais – kančios vaisius. Kitam paukščiui nerūpi nei kančios, nei laimės vaisiai, nes semiasi džiaugsmo iš savęs. Pasak „Kaṭha Upaniṣados“, pirmasis paukštis, kuris gyvena kūno medyje, lesa vaisius, o antrasis viską stebi. Medžio šaknys auga trimis kryptimis. Kitaip sakant, medžio šaknys – trys materialios gamtos guṇos: dorybė, aistra ir neišmanymas. Materialus gyvenimas, mums prisilietus prie materialios gamtos guṇų (dorybės, aistros bei neišmanymo) tįsta tarsi augančio medžio šaknys. Vaisiai yra ketveriopo skonio ir reiškia religingumą, materialios gerovės kėlimą, jutimų tenkinimą ir pagaliau išsivadavimą. Kurį iš jų – religiją, materialios gerovės kėlimą, jutimų tenkinimą ar išsivadavimą – gyvoji būtybė pasirinks, lems jos ryšys su materialios gamtos guṇomis. Visa materiali veikla iš esmės vyksta neišmanyme, tačiau kadangi yra trys šios veiklos ypatybės, pastarąją neišmanymo ypatybę retkarčiais užgožia kitos – dorybė ar aistra. Materialių vaisių skonis jaučiamas penkiais jutimais. Penkis jutimų organus, per kuriuos mes plečiame pažinimą, nuolat čaižo šeši rimbai – sielvartas, iliuzija, negalia, mirtis, alkis ir troškulys. Materialų kūną, materijos kūrinį, dengia septyni sluoksniai: oda, raumenys, mėsa, kaulų smegenys, kaulai, riebalai ir sėkla. Medis turi aštuonias šakas: žemę, vandenį, ugnį, orą, eterį, protą, intelektą ir ego. Kūnas turi devynis vartus: dvi akis, dvi šnerves, dvi ausis, burną, lyties organus ir tiesiąją žarną. Kūnu cirkuliuoja dešimt vidinių oro srovių: prāṇa, apāna, udāna, vyāna, samāna ir kt. Jau paaiškinta, jog du medyje tupintys paukščiai – tai gyvoji esybė ir lokalizuotas Aukščiausiasis Dievo Asmuo.

Čia aptarta svarbiausioji materialaus kosminio pasaulio priežastis – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Aukščiausiasis Dievo Asmuo sukuria tris ekspansijas, kurios atsakingos už tris materialaus pasaulio ypatybes. Viṣṇu rūpinasi dorybės guṇa, Brahmā – aistros guṇa, o Viešpats Śiva – neišmanymo guṇa. Valdydamas aistros guṇą, Brahmā kuria mūsų pasaulį; valdydamas dorybės guṇą, Viešpats Viṣṇu jį saugo, o Viešpats Śiva, valdantis neišmanymo guṇą, jį naikina. Tačiau visa kūrinija glūdi Aukščiausiajame Viešpatyje. Jis – kūrimo, saugojimo ir naikinimo priežastis. Sunaikintoji kūrinija vėlgi subtiliu Viešpaties galios pavidalu glūdi Aukščiausiojo Viešpaties kūne.

„O dabar, – meldėsi pusdieviai, – Aukščiausiasis Viešpats Kṛṣṇa apsireikš išsaugoti mūsų kūriniją.“ Tačiau Aukščiausioji Priežastis – viena. Deja, trijų materialios gamtos guṇų apgauti menkesnės nuovokos žmonės mano, jog materialaus pasaulio pasireiškimo priežasčių daugybė. Išmintingesnieji teįžvelgia vienintelę priežastį – Kṛṣṇą. „Brahma-saṁhitā“ teigia: sarva-kāraṇa-kāraṇam. Aukščiausiasis Dievo Asmuo Kṛṣṇa yra visų priežasčių priežastis. Brahmā įgaliotas kurti, Viṣṇu yra Kṛṣṇos ekspansija, įgaliotoji saugoti, o Viešpats Śiva – Kṛṣṇos ekspansija, įgaliotoji naikinti.

„Brangus Viešpatie, – meldėsi pusdieviai, – labai sunku suvokti Tave amžinuoju asmeniniu pavidalu. Dauguma žmonių nepajėgia suprasti tikrojo Tavo pavidalo, todėl Tu nužengi, kad Pats apreikštumei Savo amžinąjį pirminį pavidalą. Tavo Šviesybės inkarnacijas jie dar šiaip taip suvokia, tačiau dvirankis Kṛṣṇa, kuris gyvena tarp žmonių tarsi paprastas mirtingasis, visiems yra mįslė. Šis amžinasis Tavo Šviesybės pavidalas bhaktoms teikia nuolat augantį transcendentinį džiaugsmą, o abhaktams jis kelia didžiausią siaubą.“ „Bhagavad-gītoje“ teigiama, jog sādhu,šventosioms asmenybėms, Kṛṣṇa labai mielas: paritrāṇāya sādhūnām. Tačiau demonams tasai pavidalas kelia didžiausią grėsmę, nes Kṛṣṇa nužengia jų užmušti. Todėl Jis mielas bhaktams, o pavojingas demonams.

„Brangus lotosaaki Viešpatie, Tu – tyros dorybės šaltinis. Daugel didžiųjų išminčių per samādhi, ar transcendentinę meditaciją į Tavo lotoso pėdas, mąstydami vien apie Tave, be vargo, tarsi balutę, telkšančią veršelio pėdoje, įveikė didžiulį materialios gamtos sukurtą neišmanymo vandenyną.“ Meditacijos tikslas – sutelkti protą į Dievo Asmenį, pradedant medituoti nuo minčių apie Jo lotoso pėdas. Kasdienine meditacija, kreipdami mintis į Viešpaties lotoso pėdas, didieji išminčiai be vargo įveikia milžinišką materialios būties vandenyną.

„O švytintysai, didieji šventieji, perplaukę neišmanymo vandenyną transcendentine Tavo lotoso pėdų valtimi, jos nepasisavino. Ji ir vėl tebesisupa šiame krante.“ Pusdieviai čia pavartojo puikų palyginimą: kai žmogus valtimi persikelia į kitą krantą, kartu su juo čia atsiduria ir valtis. Tačiau jeigu ji atsidurs kitame krante, kaipgi šia valtimi pasinaudos likusieji šiapus upės? Atsakydami į šį nelengvą klausimą, pusdieviai maldoje nurodo, kad valtis lieka kur ir buvusi. Šiame krante esantys bhaktai galės įveikti materialios gamtos vandenyną, nes tyri bhaktai, plaukdami per jį, valties nepasisavina. Tereikia prieiti prie valties, ir didžiausias materialios nežinios vandenynas virsta balute, telkšančia veršelio pėdoje. Taigi bhaktoms, kurie nori persikelti į kitą vandenyno krantą, imti valties netenka – tereikia jiems žengti žingsnį ir jie atsiduria anapus. Didieji šventieji yra kupini užuojautos visoms sąlygotoms sieloms, tad valtis tebesisupa prie Viešpaties lotoso pėdų. Medituoti, kreipiant mintis į Jo lotoso pėdas, galima visada, ir taip bus įveiktas platusis materialios būties vandenynas.

Meditacija – tai minčių telkimas į Viešpaties lotoso pėdas. „Lotoso pėdos“ pažymi Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Impersonalistai nepripažįsta Viešpaties lotoso pėdų ir meditacijai pasirenka beasmenį objektą. Pusdieviai reiškia pagrįstą nuomonę, kad žmonės, kurie žavisi meditacijomis į tuštumą ar į tai, kas beasmeniška, neišmanymo vandenyno neįveiks. Jie tik tariasi išsivadavę. „O Viešpatie lotoso akimis! Jų mintys nešvarios, nes jie nemedituoja į Tavo Šviesybės lotoso pėdas.“ Šio aplaidumo pasekmė ta, kad impersonalistai vėl puola į materialų, sąlygotą gyvenimą, nors, galimas daiktas, kuriam laikui jie ir pasiekia impersonalaus pažinimo lygmenį. Po griežtų askezių ir atgailų impersonalistai įsilieja į Brahmano spindesį, arba beasmenę Brahmano būtį, tačiau jų protas nuo materijos nešvarybių neatsipalaiduoja. Jie tebando atmesti materialų mąstymą. Tačiau tai dar nereiškia, jog jie išsilaisvina. Štai kodėl impersonalistai puola.

„Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad impersonalistui, norinčiam suvokti galutinį tikslą, tektų padėti nemaža pastangų. „Śrīmad-Bhāgavatam“ pradžioje irgi pažymėta, kad su atsidavimu netarnaujant Aukščiausiajam Dievo Asmeniui neįmanoma išsilaisvinti iš karminės veiklos pančių. Taigi taip teigia Viešpats Kṛṣṇa „Bhagavad-gītoje“, taip teigia didysis išminčius Nārada „Śrīmad-Bhāgavatam“, tai patvirtina ir pusdieviai. „Supraskime, kad nepradėjusieji atsidavimo tarnybos nežino galutinio pažinimo tikslo ir jie nepatyrė Tavo malonės.“ Impersonalistai tik tariasi išsilaisvinę – iš tiesų jų širdys šaltos Dievo Asmeniui. Jie mano, kad Kṛṣṇa, atėjęs į materialų pasaulį, gauna materialų kūną. Impersonalistai užmiršta transcendentinę Kṛṣṇos kūno prigimtį. Tai patvirtina ir „Bhagavad-gītā“: avajānanti māṁ mūḍhāḥ. Nors impersonalistai įveikia materialų geismą ir pakyla iki išsivadavimo lygmens, jie ir vėl patiria nuopuolį. Jeigu impersonalistai pažinimo siekia tik vardan žinių ir su atsidavimu netarnauja Viešpačiui, tai geidžiamo tikslo jie nepasieks. Stengdamiesi išsivaduoti jie tik be reikalo vargsta.

„Bhagavad-gītoje“ aiškiai nurodoma, jog suvokti savęs ir Brahmano tapatumą – dar ne viskas. Savęs ir Brahmano tapatumo suvokimas gali padėti išsivaduoti nuo polinkio materijai ir suteikti neprisirišimo prie jos džiaugsmą bei padėti pasiekti ramybės ir dvasios pusiausvyros būvį, tačiau, įveikus šią pakopą, reikia žengti tolesnį žingsnį ir atsidėti atsidavimo tarnystei. Kai patyręs Brahmaną žmogus ima su atsidavimu tarnauti Viešpačiui, jam atsiveria dvasinės karalystės vartai. Ten jis amžiams apsigyvena Aukščiausiojo Dievo Asmens draugijoje. Toks atsidavimo tarnystės rezultatas. Aukščiausiojo Dievo Asmens bhaktams nuopuolio pavojus negresia kaip impersonalistams. Net jeigu bhaktai ir pultų, jie vis tiek išsaugotų prieraišumo ir meilės Viešpačiui jausmą. Atsidavimo tarnystės kelyje jiems iškyla įvairiausių kliūčių, tačiau jas jie lengvai ir be baimės įveikia. Jie atsiduoda Viešpaties valiai ir neabejoja, kad Kṛṣṇa visada juos apgins. „Bhagavad-gītoje“ Kṛṣṇa pažada: „Mano bhaktai niekada nepražus.“

„O brangusis Viešpatie, visų materialaus pasaulio gyvųjų esybių labui Tu apsireiškei Savo pirminiu, grynu, amžinuoju dorybės pavidalu. Tavo apsireiškimas žemėje padės visoms gyvosioms būtybėms lengvai suvokti Aukščiausiojo Dievo Asmens prigimtį ir pavidalą. Ateidamas į žemę, Tu pasitarnauji visų keturių visuomenės klasių žmonėms (brahmacāriams, gṛhasthoms, vānaprasthoms ir sannyāsiams).

Brangus Viešpatie, sėkmės deivės sutuoktini, bhaktams, kurie Tau tarnauja, negresia pavojus nupulti iš pasiektųjų aukštumų, kaip tai nutinka impersonalistams. Tavo globojami bhaktai prasiskina kelią pro māyos karvedžių gretas, o jų galybė ir jie be atvangos spendžia kliūtis išsilaisvinimo trokštančiam žmogui. Brangusis Viešpatie, Tu transcendentiniu pavidalu apsireiški visų gyvųjų būtybių labui, kad jos savo akimis Tave pamatytų ir nuolankiai lenktųsi Tau, atlikdamos ritualines Vedų apeigas, mistinę meditaciją ar atsidavimo tarnystę, kaip siūlo šventraščiai. Brangusis Viešpatie, jeigu Tu nebūtum apsireiškęs žemėje Savo amžinuoju transcendentiniu, palaimos ir žinojimo kupinu pavidalu, kuris išsklaido visas neišmanėlių spėliones apie Tave, veikiami įvairių materialios gamtos guṇųžmonės kiekvienas savaip Tave įsivaizduotų.“

Kṛṣṇos atėjimas į žemę išsklaidė visas spėliones apie Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Žmogus susikuria tokį Aukščiausiojo Dievo Asmens įvaizdį, kokia materialios gamtos guṇa veikia tą žmogų. „Brahma-saṁhitoje“ pažymima, kad Viešpats – seniausioji asmenybė. Todėl, kai kurių religijų supratimu, Viešpats yra labai senas ir vaizduojamas kaip žilas senukas. Tačiau „Brahma-saṁhitā“ vėlgi tokį įvaizdį paneigia: nors Jis iš visų gyvųjų būtybių ir seniausias, yra amžinai jaunas. „Śrīmad-Bhāgavatam“ šią mintį išreiškia šiais žodžiais: vijñānam ajñāna-bhidāpamārjanam. Vijñānam reiškia „transcendentinės žinios apie Aukščiausiąjį Asmenį.“ Be to, vijñānam reiškia „žinojimas, įgytas patyrimu.“ Transcendentinis žinojimas turi būti gaunamas iš viršaus, per mokinių seką – taip Brahmā pateikia žinių apie Kṛṣṇą „Brahma-saṁhitoje.“ „Brahma-saṁhitā“ – tai vijñānam, žinios, kurias Brahmā įgijo transcendentiniu patyrimu. Juo remdamasis, jis aprašė Kṛṣṇos pavidalą bei žaidimus transcendentinėje buveinėje. Ajñānabhidā reiškia: „tas, kuris sutriuškina visas abstrakčias teorijas ir spėliones.“ Žmonės, nieko neišmanydami, bando įsivaizduoti, kaip atrodo Viešpats. Vieni mano, jog Jis turi pavidalą, kiti mano, jog ne, – kaip kam pataria vaizduotė. Tačiau „Brahma-saṁhitoje“ pateiktas Kṛṣṇos aprašymas yra vijñānam – mokslinis, tai žinojimas, įgytas patyrimu. Jį pateikė Viešpats Brahmā, o Viešpats Caitanya jį pripažino. Tai neabejotina. Śrī Kṛṣṇos pavidalas, Śrī Kṛṣṇos fleita, Kṛṣṇos odos spalva – visa tai realybė. Čia pažymėta, kad vijñānam visada nuvainikuoja bet kurį abstraktųjį pažinimą. „Todėl jei nebūtum apsireiškęs Kṛṣṇos pavidalu, toks, koks esi, negalėtume pažinti nei kas yra ajñānabhidā (abstrakčiojo pažinimo nemokšiškumas), nei vijñānam. Ajñāna-bhidāpamārjanam – Tavo apsireiškimas nuvainikuos nemokšišką abstraktųjį pažinimą ir atvers kelią tikrajam pažinimui, kurį per patirtį įgijo tokie autoritetai, kaip Viešpats Brahmā. Žmonės, veikiami trijų materialios gamtos guṇų, įsivaizduoja Dievą skirtingai, nelygu kokia guṇa juos veikia. Tad Dievas apibūdinamas įvairiai, bet Tavo apsireiškimas parodo, koks išties yra Dievo pavidalas.“

Didžiausia impersonalistų klaida – manymas, jog nužengusi Dievo inkarnacija įsikūnija materialiu pavidalu, kuris priklauso dorybės guṇai. Iš tiesų Kṛṣṇos, arba Nārāyaṇos, pavidalas transcendentalus bet kurios materialios idėjos atžvilgiu. Netgi didžiausias impersonalistas Śaṅkarācārya pripažino: nārāyaṇaḥ paro ’vyaktāt – materialios kūrinijos priežastis yra avyakta, beasmenis materijos aspektas, arba visuminė jutimais neapčiuopiama materijos sankaupa, tačiau Kṛṣṇa šios materialios idėjos atžvilgiu yra transcendentalus. Šią mintį „Śrīmad-Bhāgavatam“ reiškia žodžiu śuddha-sattva (transcendentinis). Jis nepriklauso materialiai dorybės guṇai, Jis – virš materialios dorybės. Jis egzistuoja transcendentiniu amžinos palaimos ir žinojimo lygmeniu.

„Brangus Viešpatie, kai Tu apsireiški, priklausomai nuo aplinkybių Tavo inkarnacijos įgyja įvairius pavidalus bei vardus. Tu vadiniesi Viešpats Kṛṣṇa, nes visi Tavimi žavisi. Dėl Savo transcendentinio grožio esi vadinamas Śyāmasundara. Śyāma reiškia „juosvas“, ir vis dėlto sakoma, kad Tu dailesnis už tūkstančius Kupidonų. Kandarpa-koṭi-kamanīya. Nors Tavo odos spalva lyginama su juosvu debesimi, Tavo grožis žavi tūkstančius kartų labiau negu gležnas Kupidono kūnas, nes Tu – Transcendentinis Absoliutas. Kai kas Tave vadina Giridhāriu, nes pakėlei Govardhanos kalvą, o kai kas – Nandanandana, Vāsudeva ar Devakīnandana, nes Tu apsireiškei žemėje Mahārājos Nandos, Devakī ir Vasudevos sūnumi. Impersonalistai mano, kad įvairūs Tavo vardai ir pavidalai atitinka kurios nors veiklos pobūdį ir ypatybes, nes jie vertina Tave stebinčio materialisto požiūriu.

Brangusis mūsų Viešpatie, atsietai samprotaujant apie Tavo absoliučią prigimtį, pavidalą ir darbus neįmanoma nieko pažinti. Reikia atsidėti atsidavimo tarnystei – tik tada galima suvokti Tavo absoliučią prigimtį, transcendentinį pavidalą, vardą ir ypatybes. Suprasti Tavo transcendentinę prigimtį, pavidalą bei ypatybes tegali tas, kuris patyrė nors šiokį tokį tarnystės Tavo lotoso pėdoms skonį. Kiti gali samprotauti milijonus metų, tačiau tai nepadės jiems bent šiek tiek suvokti, kas iš tikrųjų esi.“ Žodžiu, Aukščiausiojo Dievo Asmens, Kṛṣṇos, niekad nesuvoks tas, kuris Jam neatsidavė, nes tikruosius Kṛṣṇos bruožus nuo jo slepia Yogamāyos skraistė. „Bhagavad-gītā“ tai patvirtina: nāhaṁ prakāśaḥ sarvasya. Viešpats sako: „Aš neatsiveriu kam pakliuvo.“ Kai Kṛṣṇa atėjo į žemę, Jis buvo Kurukṣetros lauke ir Jį matė visi. Tačiau ne visi suprato, kad Jis – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Tačiau tie, kurie žuvo Jo akivaizdoje, visiškai išsivadavo iš materijos nelaisvės ir pateko į dvasinį pasaulį.

„O Viešpatie, impersonalistai arba abhaktai negali suprasti, kad Tavo vardas ir Tavo pavidalas tapatūs.“ Kadangi Viešpats yra absoliutas, Jo vardas ir Jo tikrasis pavidalas niekuo nesiskiria. Materialiame pasaulyje vardas ir pavidalas skiriasi. Mango vaisius skiriasi nuo žodžio „mango.“ Tardamas „mango, mango, mango“, neparagausi mango vaisiaus. Tačiau bhaktas, žinantis, kad Viešpaties vardas ir pavidalas niekuo nesiskiria, kartoja: „Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare“, – ir patiria, kad Kṛṣṇa visada yra drauge su juo.

Tiems, kurių absoliučios žinios apie Aukščiausiąjį negausios, Viešpats Kṛṣṇa apreiškia Savo transcendentinius žaidimus. Tiesiog prisimindami Viešpaties žaidimus, jie turi daug naudos. Kadangi transcendentinis Viešpaties vardas ir pavidalas niekuo nesiskiria, nėra skirtumo ir tarp Jo pavidalo bei transcendentinių Viešpaties žaidimų. Menkesnės nuovokos žmonėms (moterims, darbininkams ir prekijams) didysis išminčius Vyāsadeva parašė „Mahābhāratą.“ Čia apie Kṛṣṇą byloja įvairūs Jo darbų aprašymai. „Mahābhārata“ – tai istorinių pasakojimų knyga, ir nagrinėdami, klausydamiesi bei įsimindami pasakojimus apie Kṛṣṇos darbus, tyrų bhaktų lygį gali pasiekti net ir menkesnio mąstymo žmonės.

Jokiu būdu nederėtų manyti, jog tyri bhaktai, nuolat skendį mintyse apie transcendentines Kṛṣṇos lotoso pėdas ir su nuolatiniu atsidavimu tarnaujantys Viešpačiui su visiška Kṛṣṇos sąmone, yra materialiame pasaulyje. Śrī Rūpa Gosvāmis pažymėjo, jog tie, kurie visada kūnu, protu ir poelgiais yra Kṛṣṇos sąmonėje, laikytini išsivadavusiais esamu kūnu. Šią mintį patvirtinta ir „Bhagavad-gītā“: su atsidavimu tarnaujantieji Viešpačiui jau išsiveržė iš materijos.

Kṛṣṇa apsireiškia, kad ir atsidavusiems Viešpaties pasekėjams, ir tiems, kurie Viešpačiui netarnauja, suteiktų galimybę suvokti galutinį gyvenimo tikslą. Bhaktams suteikiama galimybė tiesiogiai Jį matyti ir garbinti, o tie, kurie tokiais dar netapo, turi progos sužinoti apie Jo poelgius ir tokiu būdu tapti jais.

„Brangus mūsų Viešpatie, aukščiausiasis valdove, kai Tu ateisi į žemę, žus visi demonai, tokie, kaip Kaṁsa ir Jarāsandha, ir pasaulyje įsiviešpataus laimė bei gerovė. Kai Tu eisi per pasaulį, Tavo lotoso pėdos įmins žemėje ženklus: vėliavą, trišakį ir žaibą. Palikdamas žemėje žymes, Tu laiminsi ir ją, ir mus, dangaus planetų gyventojus, reginčius juos.“

„O brangusis Viešpatie, – tęsė pusdieviai, – Tu niekada negimei, todėl mes manome, jog vienintelė Tavo apsireiškimo priežastis – Tavieji palaima spinduliuojantys žaidimai.“ Nors Viešpaties apsireiškimo priežastį nurodo „Bhagavad-gītā“ (Jis ateina apginti bhaktų ir sunaikinti tų, kurie neatsidavė Viešpačiui), iš tikrųjų Jis nužengia ne naikinti abhaktų, o džiaugsmingai susitikti su bhaktais. Su abhaktais gali nesunkiai susidoroti ir materiali gamta. „Materialios gamtos, išorinės galios, skleidimasis ir siaurėjimas (kūrimas, palaikymas ir nykimas) vyksta savaime. Tačiau, kreipdamiesi prieglobsčio į Tavo šventą vardą, bhaktai yra visiškai saugūs, nes Tavo šventas vardas visiškai nuo Tavęs neatsiejamas.“ Iš tiesų Aukščiausiasis Dievo Asmuo nužengia netgi ne ginti bhaktų ir naikinti abhaktų. Jis nužengia Savo Paties transcendentiniu noru. Kitokios Jo apsireiškimo priežasties negali būti.

„Brangus Viešpatie, Tu apsireiški kaip geriausiasis iš Yadu giminės, ir su pagarba bei nuolankumu mes lenkiamės Tavo lotoso pėdoms. Tu jau esi nužengęs žuvies, arklio, vėžlio, šerno ir gulbės pavidalais, karaliumi Rāmacandra, Paraśurāma bei daugeliu kitų formų. Tada Tu atėjai apginti bhaktų, ir dabar, kai Tu apsireiškei Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu, mes prašome, kad apgintum mus visuose trijuose pasauliuose, kaip gynei iki šiol, ir pašalintum visas bėdas, kurios trukdo mums gyventi taikoje ir ramybėje.

Brangioji motina Devakī, tavo įsčiose – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, kuris apsireiškia drauge su visomis visiškomis Savo ekspansijomis. Jis – pirminis Dievo Asmuo ir nužengia į žemę visų mūsų labui. Todėl tau neverta bijoti savo brolio, Bhojos karaliaus. Tavo sūnus Viešpats Kṛṣṇa, pirminis Dievo Asmuo, nužengs į žemę apginti dorybingosios Yadu giminės. Ir Viešpats ateina ne vienas, Jį lydi tiesioginė pilnavertė Jo dalis Balarāma.“

Devakī labai bijojo savo brolio Kaṁsos, nes jis nužudė visus jos vaikus. Ji labai nerimavo dėl Kṛṣṇos. „Viṣṇu Purāṇoje“ pasakojama, kad, norėdami nuraminti Devakī, ją dažnai lankydavo pusdieviai su žmonomis ir drąsindavo nebūkštauti dėl sūnaus: Kaṁsa Jo nenužudysiąs. Jos įsčiose glūdintis Kṛṣṇa turėjo apsireikšti žemėje ne tik tam, kad palengvintų sunkią žemės naštą. Vienas svarbiausiųjų Jo tikslų buvo ginti Yadu giminę ir, žinoma, Devakī su Vasudeva. Kaip jau sakyta, iš Vasudevos proto Kṛṣṇa persikėlė į Devakī protą, o iš ten – į jos įsčias. Todėl visi pusdieviai garbino Kṛṣṇos motiną Devakī.

Maldomis pagarbinę transcendentinį Viešpaties pavidalą, pusdieviai, lydimi Viešpaties Brahmos ir Viešpaties Śivos, grįžo į savo dangiškąsias buveines.