Viešpaties Kṛṣṇos gimimas

„Bhagavad-gītoje“ Viešpats nurodo, kad Jo apsireiškimas, gimimas ir darbai – transcendentalūs, ir tas, kuris juos supranta, tuoj pat įgyja teisę patekti į dvasinį pasaulį. Viešpaties apsireiškimas arba gimimas iš esmės skiriasi nuo paprasto žmogaus gimimo: žmogui neišvengiamai tenka materialus, ankstesniųjų darbų nulemtas kūnas. Viešpaties apsireiškimas aiškinamas antrame skyriuje – Jis apsireiškia Savo Paties laisva valia. Kai atėjo laikas apsireikšti Viešpačiui, žvaigždynai pranašavo sėkmę. Smarkiai sustiprėjo astrologinė Rohiṇī žvaigždės įtaka, o ši žvaigždė laikoma ypač palankia. Rohiṇī tiesiogiai valdo Brahmā. Astrologiniais skaičiavimais, greta palankaus žvaigždžių išsidėstymo danguje, yra dar palankūs ir nepalankūs momentai, kuriuos lemia skirtinga planetų sistemų padėtis. Kṛṣṇai gimstant, planetų sistemos savaime išsidėstė pačiu palankiausiu būdu.

Tada visur: rytuose, vakaruose, pietuose, šiaurėje – įsiviešpatavo taika ir gerovė. Danguje švietė palankios žvaigždės, o visi žemės miestai, kaimai, ganyklos ir žmonių mintys spinduliavo laime. Tekėjo vandeningos upės, ežerai pasipuošė dailiaisiais lotosais. Miškai buvo pilni povų ir kitų nuostabių paukščių. Švelniais balsais sučiulbo miško paukščiai ir su savo sutuoktinėmis šoko povai. Pūtė švelnus vėjelis, nešdamas įvairiausių gėlių kvapus ir švelniai glostydamas kūną. Brāhmaṇai, kurių namuose paprastai buvo atnašaujamos ugnies aukos, pastebėjo, kad šie aukojimai vėl teikė džiaugsmą. Dėl demonų valdovų kuriamų kliūčių brāhmaṇų namuose aukurai vos rusendavo, tačiau dabar vėl buvo galima be baimės įkurti ugnį. Kadangi atnašauti aukas brāhmaṇams buvo draudžiama, jų mintys buvo slogios, veikla labai suvaržyta, tačiau Kṛṣṇos atėjimo į žemę akimirką, išgirdus danguje griausmingus transcendentinius garsus, skelbiančius apie Aukščiausiojo Dievo Asmens atėjimą, brāhmaṇų sąmonę užliejo nevalingas džiaugsmas.

Gandharvos ir Kinnaros planetų gyventojai užgiedojo, o Siddhalokos ir cāraṇų planetų gyventojai ėmė kalbėti Dievo Asmeniui maldas. Rojaus planetų angelai su žmonomis ir apsaromis pradėjo šokti.

Didieji išminčiai ir pusdieviai džiūgaudami barstė žemę gėlėmis. Į jūros krantą švelniai mušė bangos. Virš jūros susitelkė debesys ir danguje pasigirdo malonus dundesys.

Kai viskas buvo paruošta, Viešpats Viṣṇu, kuris glūdi kiekvienos gyvosios esybės širdyje, apsireiškė nakties tamsoje prieš Devakī Aukščiausiojo Dievo Asmens pavidalu. Devakī buvo viena iš deivių, kuri kartu su Kṛṣṇa apsireiškė žemėje. Tuometinį Viešpaties Viṣṇu pasirodymą tegalėtume palyginti su mėnulio pilnaties patekėjimu rytuose. Čia kai kas paprieštarautų, esą Viešpats Kṛṣṇa apsireiškė aštuntąją delčios dieną, tad pilnaties negalėjo būti. Atsakytume, kad Viešpats Kṛṣṇa apsireiškė giminėje, kurios vyriausiasis hierarchas yra mėnulis. Ir nors toji naktis nebuvo pilnaties metas, iš džiaugsmo, kad Viešpats apsireiškė jo giminėje, mėnulis Kṛṣṇos malone patekėjo pilnas.

„Khamanikyos“ astronomijos traktate tiksliai aprašytas žvaigždynų išsidėstymas Viešpaties Kṛṣṇos pasirodymo akimirką. Jame patvirtinama, kad kūdikis, kuris gimė šiuo palankiu metu, buvo Aukščiausiasis Brahmanas, arba Absoliučioji Tiesa.

Vasudeva išvydo nuostabų vaiką, kuris atėjo į pasaulį su keturiomis rankomis ir laikė jose kriauklę, vėzdą, diską bei lotoso žiedą. Jo kūną puošė Śrīvatsos ženklas, ant kaklo kabėjo vėrinys su kaustubhosakmeniu ir vilkėjo Jis geltono šilko rūbais. Vaikas akinamai spindėjo tarsi saulės nutviekstas juosvas debesis. Jis dėvėjo šalmą, kurį puošė vaidūryos akmuo, brangias apyrankes, auskarus bei kitus papuošalus, o Jo plaukai buvo labai vešlūs. Šie nepaprasti vaiko bruožai Vasudevą apstulbino. Kaip naujagimis galėjo būti toks išpuoštas? Tada jis suprato, jog tai gimė Viešpats Kṛṣṇa, ir jam pakirto kojas. Iš kuklumo Vasudeva stebėjosi: „Aš paprasta, materialios gamtos valdoma gyvoji esybė, dargi uždaryta Kaṁsos kalėjime, tačiau visur esantis Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Viṣṇu, arba Kṛṣṇa, apsireiškė mano namuose kaip kūdikis Savo pirmapradžiu pavidalu. Joks žemiškas vaikas negimsta su keturiomis rankomis ir su visais Aukščiausiojo Dievo Asmens ženklais, padabintas papuošalais ir puikiais rūbais.“ Neatitraukdamas akių Vasudeva žvelgė į savo vaiką ir svarstė, kaipgi reikėtų pažymėti šį laimingą įvykį: „Kai gimsta berniukas, – mąstė jis, – šiam įvykiui pažymėti įprasta rengti iškilmes, o juk mano namuose, nors ir esu įkalintas, gimė Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Šias švenčiausias apeigas aš turėčiau atlikti milijonų milijonus kartų!“

Vasudeva, kurį dar vadino Ānakadundubhi, žvelgdamas į savo naujagimį sūnų taip džiaugėsi, kad panoro paaukoti brāhmaṇams daugybę tūkstančių karvių. Pagal Vedų tvarką, karalius kṣatriyas visų šventų apeigų metu savo rūmuose dalija gausias aukas. Brāhmaṇams ir išminčiams dovanojamos auksu išpuoštos karvės. Vasudeva norėjo atlikti aukų dalinimo apeigas ir taip pažymėti Kṛṣṇos gimimą, tačiau surakintam grandinėmis Kaṁsos kalėjime tai buvo neįmanoma. Todėl jis išdalijo tūkstančius karvių brāhmaṇams mintyse.

Kai Vasudeva įsitikino, kad naujagimis yra Pats Aukščiausiasis Dievo Asmuo, jis nusilenkė sudėjęs rankas ir ėmė kalbėti Jam maldas. Besimeldžiantį Vasudevą apėmė transcendentinis jausmas ir jo baimė Kaṁsai visiškai išnyko. Nuo naujagimio sklindantis spindesys nutvieskė kambarį, kuriame Jis apsireiškė.

Vasudeva ėmė melstis: „Brangus Viešpatie, aš suprantu, kas Tu esi. Tu – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, visų gyvųjų esybių Supersiela ir Absoliučioji Tiesa. Tu apsireiškei prieš mus Savo amžinuoju pavidalu. Aš bijau Kaṁsos ir žinau, kad atėjai išvaduoti mane nuo tos baimės. Tu nesi šio materialaus pasaulio gyventojas, Tu – tasai, kurs Savo žvilgsniu į materialią gamtą sukuri kosminį pasaulį.“

Galėtume paprieštarauti, sakydami, jog Aukščiausiasis Dievo Asmuo, kuris žvilgsniu kuria kosminį pasaulį, negali įeiti į Vasudevos žmonos Devakī įsčias. Paneigdamas šį teiginį, Vasudeva pasakė: „Brangus Viešpatie, nieko keisto, kad Tu apsireiškei Devakī įsčiose, nes taip buvo sukurta ir pati kūrinija. Tu gulėjai Priežasčių vandenyne Mahā-Viṣṇu pavidalu, ir iš Tavo alsavimo gimė daugybė visatų. Po to Tu įžengei į kiekvieną visatą kaip Garbhodakaśāyī Viṣṇu. Tada sukūrei Savo Kṣīrodakaśāyī Viṣṇu ekspansiją ir įėjai į visų gyvųjų būtybių širdis ir net į pačius atomus. Tad galima suprasti ir Tavo atsiradimą Devakī įsčiose. Atrodytų, Tu įėjai į Devakī įsčias, tačiau, kaip ir pirma, esi visa persmelkiantis. Materialūs pavyzdžiai mums padeda suprasti, kaip Tu įeini į viską ir kartu neįeini į nieką. Visuminė materiali galia išlieka nepakitus net ir išskaidyta į šešiolika pradų. Materialus kūnas yra ne kas kita, kaip penkių grubiųjų pradų – žemės, vandens, ugnies, oro ir eterio – junginys. Atsiradus materialiam kūnui, atrodytų, tarsi šie pradai būtų sukurti iš naujo, tačiau iš tiesų jie visada egzistuoja atskirai nuo kūno. Taip ir Tu, nors įeini į Devakī įsčias kaip kūdikis, iš tikrųjų egzistuoji atskirai. Tu visada esi Savo buveinėje, bet kartu išsiskleidi milijonais pavidalų.

Reikia nemaža išminties, norint suprasti kaip Tu apsireiški, nes materiali galia irgi kyla iš Tavęs. Tu esi pirminis materialios galios šaltinis, lygiai kaip saulė yra saulės šviesos šaltinis. Kaip saulės šviesa negali paslėpti saulės rutulio, taip negali paslėpti Tavęs ir iš Tavęs sklindanti materiali galia. Atrodytų, Tu esi trijų materialios galios guṇų valdžioje, tačiau iš tiesų trys materialios galios guṇos Tavęs neveikia. Gilaus proto filosofai tai supranta. Kitaip sakant, nors gali atrodyti, kad Tu esi materialios galios valdžioje, iš tikrųjų materiali galia niekada neaptemdo Tavo akių.“

Iš Vedų mes sužinome, kad Aukščiausiojo Brahmano skleidžiamas švytėjimas nutvieskia viską. O „Brahma-saṁhitā“ sako, kad brahmajyoti, ar Brahmano švytėjimas, sklinda iš Aukščiausiojo Viešpaties kūno. O iš Brahmano švytėjimo gimsta visa kūrinija. „Bhagavad-gītoje“, be to, teigiama, jog Viešpats yra ir Brahmano švytėjimo šaltinis. Jis – pirminė ir svarbiausioji visa ko priežastis. Tačiau menkesnės nuovokos žmonėms atrodo, kad, atėjęs į materialų pasaulį, Aukščiausiasis Dievo Asmuo įgauna materialias savybes. Tai ne itin brandžios išvados, ir jos gimsta menkesnės nuovokos žmonėms.

Aukščiausiasis Dievo Asmuo tiesiogiai ir netiesiogiai yra visur. Viešpats yra anapus materialios kūrinijos ir kartu – joje. Jis yra mūsų materialioje kūrinijoje ne tik kaip Garbhodakaśāyī Viṣṇu, bet glūdi netgi atomuose. Pasaulis egzistuoja todėl, kad yra Viešpats. Nieko nėra, kas būtų atsieta nuo Jo būties. Vedos nurodo, kad reikia ieškoti Aukščiausiosios Sielos, arba svarbiausios visa ko priežasties, nes nėra nieko, kas egzistuotų nepriklausomai nuo Aukščiausiosios Sielos. Taigi materialus kosminis pasaulis irgi tėra transformuotoji Jo galia. Iš Jo atsiranda ir inertiškoji materija, ir gyvybės jėga – siela. Tiktai nemokša galėtų teigti, kad Aukščiausiasis Viešpats apsireikšdamas paklūsta materijos teikiamoms sąlygoms. Nors ir atrodytų, jog Jis gavo materialų kūną, jokios materialios sąlygos realiai Jo nesaisto. Todėl Kṛṣṇa ir apsireiškė, kad Pats paneigtų visas netobulas išvadas apie Aukščiausiojo Dievo Asmens apsireiškimą šiame pasaulyje ir išėjimą iš jo.

„Viešpatie, Tavo apsireiškimas, gyvenimas šiame pasaulyje ir pasitraukimas iš jo yra anapus materialių ypatybių įtakos sferos. Kadangi, Tavo Šviesybe, Tu esi visa ko valdovas ir Aukščiausiojo Brahmano ramstis, Tavyje nėra nieko nesuvokiamo ar prieštaringo. Tu Pats sakei, kad materiali gamta juda Tau valdant. Taip vyriausiasis valdytojas vadovauja valstybės tarnautojams. Tau neturi įtakos Tavo pavaldinių veikla. Aukščiausiasis Brahmanas ir visi reiškiniai yra Tavyje, ir Tu Pats seki visą materialios gamtos veiklą.

Tave vadina śuklam. Śuklam („baltumas“) yra simboliškas Absoliučiosios Tiesos įvaizdis, nes materialios ypatybės Absoliučiosios Tiesos neveikia. Viešpats Brahmā vadinasi rakta – „raudonas“, nes jis įkūnija kūrybos aistros bruožus. Viešpačiui Śivai, kuris naikina kosmosą, patikėta rūpintis tamsa. Kosminį pasaulį kuria, naikina ir palaiko Tavo galios, ir vis dėlto visa tai Tavęs neveikia. Vedos patvirtina šią mintį: harir hi nirguṇaḥ sākṣāt – Aukščiausiasis Dievo Asmuo visada yra laisvas nuo materijos ypatybių. Dar pasakyta, kad Aukščiausiojo Viešpaties asmenybei nebūdingi aistros ir nežinios bruožai.

Viešpatie, Tu – aukščiausias valdovas, Dievo Asmuo. Tu esi visų didingiausias. Tu palaikai šio kosminio pasaulio tvarką. Ir nors esi aukščiausias valdovas, iš Savo malonės Tu apsireiškei mano namuose. Tavo apsireiškimo tikslas – išnaikinti demoniškų pasaulio valdovų pakalikus, kurie tesidangsto karališkais rūbais, o iš tiesų yra demonai. Aš neabejoju, kad Tu užmuši ir juos pačius, ir jų bičiulius bei karius.

Aš žinau, kad apsireiškei nužudyti barbarą Kaṁsą ir jo bendrus. Tačiau žinodamas, kad Tu ketini apsireikšti ir užmušti jį bei jo talkininkus, Kaṁsa išžudė visus Tavo pirmtakus – vyresniuosius Tavo brolius. Dabar jis laukia žinios apie Tavo gimimą. Kai tik sužinos apie tai, jis paims savo ginklus ir ateis užmušti Tave.“

Kai Vasudeva sukalbėjo savo maldą, pradėjo melstis Devakī, Kṛṣṇos motina. Ją labai gąsdino brolio žiaurumas. Devakī kalbėjo: „Brangusis Viešpatie, Tavo amžinuosius pavidalus – Nārāyaṇą, Viešpatį Rāmą, Hayaśīrṣą, Varāhą, Nṛsiṁhą, Vāmaną, Baladevą ir milijonus panašių iš Viṣṇu kylančių inkarnacijų Vedos vadina pirmapradžiais. Tu – pirmapradis, nes visi Tavo pavidalai, kaip inkarnacijos, yra už šio kosminio pasaulio ribų. Tavo pavidalas egzistavo prieš sukuriant kosminį pasaulį. Tavo pavidalai – amžini ir visur esantys. Jie švyti, nekinta ir jų neteršia materijos ypatybės. Amžinieji pavidalai kupini amžino žinojimo ir palaimos. Jie egzistuoja transcendentinės dorybės lygiu ir niekada nesibaigia įvairūs jų žaidimai. Tu neapsiriboji kuriuo nors vienu pavidalu, ir visi amžinieji transcendentiniai Tavo pavidalai yra patys sau pakankami. Aš suprantu, kad Tu – Aukščiausiasis Viešpats Viṣṇu.

Po daugybės milijonų metų, kai išmuša paskutinė Viešpaties Brahmos valanda, sunaikinamas ir kosminis pasaulis. Tada penki pradai – žemė, vanduo, ugnis, oras ir eteris – grįžta į mahat-tattvą. Laiko valia mahat-tattva savo ruožtu grįžta į neišreikštą visuminę materialią galią. Visuminė materiali galia grįžta į savo ištakas pradhāną, o pradhāna – į Tave. Todėl, sunaikinus visą kosminį pasaulį, telieki Tu ir Tavo transcendentinis vardas, pavidalas, ypatybės bei požymiai.

Brangus Viešpatie, žemai lenkiuosi Tau, nes Tu esi neišreikštos visuminės galios valdovas ir pirmutinis materialios gamtos šaltinis. Brangus Viešpatie, kosminis pasaulis pavaldus laikui, ar tai būtų akies mirksnis, ar ištisi metai. Viską valdai Tu. Tu – pirmapradis visa ko valdovas ir visagalių energijų šaltinis.

Sąlygotos sielos amžinai keliauja iš kūno į kūną, iš planetos į planetą, tačiau naujų gimimų ir mirčių grėsmė nuolat pakibus virš jų. Bet kai baimės persekiojama gyvoji esybė ima prašyti Tavo lotoso pėdų prieglobsčio, ji gali nuo jų pasislėpti ir nebebijoti grėsmingos mirties šešėlio.“ Šiuos Devakī žodžius „Bhagavad-gītoje“ patvirtina Pats Viešpats. Jis sako, kad net skersai ir išilgai apkeliavus visatą – nuo Brahmalokos iki Patalalokos, – neįmanoma pabėgti nuo gimimo, mirties, ligų ir senatvės. „Tačiau tam, kuris pateko į Dievo karalystę, – sako Viešpats, – nebereikės grįžti į materialų pasaulį.“

„Todėl, mano Viešpatie, prašau Tavęs išvaduoti mane iš žiaurių Ugrasenos sūnaus Kaṁsos nagų. Meldžiu Tavo Šviesybę išgelbėti mane iš šios siaubingos būklės, nes Tu visada apgini Savo tarnus.“ Viešpats patvirtino tai „Bhagavad-gītoje“, patikindamas Arjuną: „Gali skelbti visam pasauliui, kad Mano bhaktas niekada nepražus.“

Devakī maldoje, kurioje ji prašo Viešpaties pagalbos, atsiskleidžia jos motiniški jausmai: „Aš suprantu, kad paprastai šį transcendentinį pavidalą regi medituodami didieji išminčiai, tačiau vis tiek drebu iš baimės, nes kai tik Kaṁsa supras, kad Tu apsireiškei, jis gali Tau ką nors bloga padaryti. Tad prašau, kad tuo tarpu taptum neregimas mūsų materialioms akims.“ Taigi ji prašė, kad Viešpats įgautų paprasto kūdikio išvaizdą. „Brolis Kaṁsa kelia man siaubą tik todėl, kad Tu atėjai į žemę. Brangus Viešpatie Madhusūdana, gal Kaṁsa jau sužinojo apie Tavo gimimą, tad paslėpki šį keturrankį Savo Šviesybės pavidalą, laikantį keturis Viṣṇu simbolius: kriauklę, diską, vėzdą ir lotoso žiedą. Brangus Viešpatie, po to, kai sunaikinamas kosminis pasaulis, visata atsiduria Tavo pilve, ir vis dėlto Savo begaline malone Tu atsiradai mano įsčiose. Mane stebina tai, kad Tu elgiesi tarsi paprastas žmogus, tenorėdamas suteikti malonumą Savo bhaktui.“

Išklausęs Devakī maldas, Viešpats atsakė: „Brangioji motule, Svāyambhuvos Manu epochoje Mano tėvas Vasudeva buvo vienas iš Prajāpačių. Jis vadinosi Sutapā, o tu buvai jo žmona Pṛśni. Tada Viešpats Brahmā troško, kad pagausėtų gyventojų, ir prašė jūsų pagimdyti palikuonį. Jūs suvaldėte jutimus ir iškentėte sunkius išbandymus. Yogos kvėpavimo pratybos išmokė tave ir tavo vyrą pakęsti visas materijos dėsnių sąlygojamas aplinkos negandas: liūtis, vėtras ir kaitrius saulės spindulius. Be to, jūs laikėtės visų religijos normų. Taip jūs apvalėte savo širdis ir privertėte paklusti materialius dėsnius. Jūs taip griežtai tramdėte savo kūną, jog tevalgėte nukritusius medžių lapus. Po to, pasiekę minties pastovumą ir suvaldę lytinį potraukį, garbinote Mane, idant suteikčiau nepaprastą palaiminimą. Judu griežčiausiai tramdėte kūną dvylika tūkstančių pusdievių metų. Visą tą laiką mintimis jūs buvote su Manimi. Jūs su atsidavimu Man tarnavote ir nuolat galvojot apie Mane širdy, ir tai Mane nepaprastai džiugino. O motina be nuodėmės, štai kodėl tavo širdis visada tyra. Norėdamas patenkinti tavo troškimą, tada Aš apsireiškiau šiuo pavidalu ir leidau prašyti, ko tiktai nori, ir tu pasakei norinti, kad gimčiau tavo sūnumi. Tu matei Mane akis į akį, tačiau užuot prašiusi visiško išlaisvinimo iš materijos vergijos, Mano galios paveikta paprašei, kad tapčiau tavo sūnumi.“

Taigi, ateidamas į materialų pasaulį, Viešpats Pats išsirinko motiną ir tėvą – Pṛśni ir Sutapą. Kai Viešpats apsireiškia žmogaus pavidalu, Jam reikia tėvo ir motinos, tad Savo amžinaisiais tėvais Jis pasirinko Pṛśni ir Sutapą. Todėl nei Pṛśni, nei Sutapā negalėjo prašyti Viešpaties išlaisvinimo. Išsilaisvinimas ne tiek svarbus, kaip transcendentinė meilės tarnystė Viešpačiui. Viešpats galėjo dovanoti išlaisvinimą Pṛśni ir Sutapai tuoj pat, tačiau nusprendė verčiau sulaikyti juos materialiame pasaulyje, nes norėjo būtent per juos apsireikšti įvairiais pavidalais. Apie tai papasakos tolesni posmai. Gavę Viešpaties palaiminimą tapti Jo tėvais, Sutapā ir Pṛśni nutraukė asketiškus žygius ir ėmė gyventi kaip vyras ir žmona, kad galėtų pradėti kūdikį – Patį Aukščiausiąjį Viešpatį.

Bėgo laikas. Pṛśni pastojo ir pagimdė kūdikį. Viešpats tarė Devakī ir Vasudevai: „Pirmąkart Aš vadinausi Pṛśnigarbha. Kitą epochą jūs gimėte kaip Aditi ir Kaśyapa, ir Aš tapau jūsų sūnumi Upendra. Tada Aš apsireiškiau nykštuku, todėl vadinausi Vāmanadeva. Aš suteikiau jums malonę tris kartus tapti Mano tėvais. Pirmą kartą apsireiškiau Pṛśni ir Sutapos sūnumi Pṛśnigarbha, kitąsyk buvau Aditi ir Kaśyapos sūnus Upendra, o dabar, trečiąjį kartą, gimiau Kṛṣṇa – jūsų, Devakī ir Vasudevos, sūnumi. Šiuo Viṣṇu pavidalu apsireiškiau todėl, kad patikėtumėte, jog vėl gimiau Aš – tas pats Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Galėjau ateiti į šį pasaulį ir kaip paprastas vaikas, tačiau tada nebūtumėt patikėję, kad jums gimė Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Mielieji tėvai, jūs jau ne kartą auginote Mane kaip savo vaiką, mylėjote ir rūpinotės, tad esu be galo jumis patenkintas ir dėkingas. Aš pažadu jums, kad šį kartą tikrai sugrįšite namo, atgal pas Dievą, nes iki galo įvykdysite tai, kam buvote pašaukti. Žinau, kad labai jaudinatės dėl Manęs ir bijote Kaṁsos. Tad įsakau tučtuojau nunešti Mane į Gokulą ir apkeisti į mergaitę, ką tik gimusią Yaśodai.“

Taręs Savo tėvui ir motinai šiuos žodžius, Viešpats nutilo ir virto paprastu vaiku.

Tą akimirką, kai vykdydamas Aukščiausiojo Dievo Asmens įsakymą Vasudeva pasiruošė nešti kūdikį iš kambario, kuriame šis buvo gimęs, Nandos ir Yaśodos namuose gimė dukra. Tai buvo Yogamāyā, vidinė Viešpaties galia. Jos paveikti Kaṁsos rūmų gyventojai kietai įmigo, o sargybiniai – kiečiausiai. Pačios atsivėrė rūmų durys, nors ir buvo apkaustytos geležies grandinėmis. Buvo tamsi naktis, tačiau kai Vasudeva paėmė Kṛṣṇą ant rankų ir išėjo laukan, viskas nušvito kaip dieną.

„Caitanya-caritāmṛtoje“ sakoma, kad Kṛṣṇa – tai saulės šviesa, ir kur yra Kṛṣṇa, ten nėra vietos iliuzinei galiai – tamsai. Kai Vasudeva nešė Kṛṣṇą, nakties tamsa išsisklaidė. Pačios atsivėrė visos kalėjimo durys. Tuo metu danguje sugriaudėjo perkūnas ir prapliupo smarki liūtis. Kol Vasudeva, nešinas Kṛṣṇa, ėjo per liūtį, jį lydėjo gyvatės pavidalo Viešpats Śeṣa, išskleidęs virš Vasudevos galvos Savąjį gobtuvą, kad Vasudeva nesumirktų. Atėjęs prie Yamunos kranto, Vasudeva pamatė, kad putotuose jos vandenyse šėlsta didžiulės bangos. Tačiau netgi įsisiautėjusi upė atvėrė Vasudevai kelią, lygiai kaip didysis Indijos vandenynas leido Viešpačiui Rāmai persikelti per sąsiaurį į Lanką. Taip Vasudeva perėjo Yamunos upę. Pasiekęs kitą krantą, jis patraukė į Gokulą, Nandos Mahārājos namus. Visi piemenys čia kietai miegojo. Pasinaudojęs proga, jis tyliai įslinko į Yaśodos namus, nepastebėtas paliko savo sūnų ir pasiėmė ką tik Yaśodos namuose gimusią mergaitę. Tylutėliai įėjęs į namus ir apkeitęs berniuką į mergaitę, Vasudeva sugrįžo į Kaṁsos kalėjimą ir tyliai padėjo mergaitę ant Devakī kelių. Po to jis vėl užsidėjo grandines, kad Kaṁsa nesuprastų, kiek daug įvykių nutiko tą naktį.

Motina Yaśodā žinojo, kad pagimdė kūdikį, tačiau gimdymo nukamuota kietai užmigo. Pabudusi ji nebeprisiminė, kas jai gimė – berniukas ar mergaitė.