Kaṁsa pradeda persekioti

Kai tik Vasudeva užrakino duris ir užkėlė vartus, sargyba pabudo ir išgirdo naujagimės riksmą. Kaṁsa laukė žinios apie gimimą, tad sargybiniai tuoj pat nuskubėjo jam pranešti, kad kūdikis jau gimė. Išgirdęs naujieną, Kaṁsa ūmai pašoko nuo lovos ir suriko: „Štai ir gimė žiaurioji mano mirtis!“ Kaṁsa taip išsigando artėjančios mirties, kad jo plaukai net pasišiaušė. Nieko nelaukdamas, jis puolė į menę, kurioje gimė kūdikis.

Išvydusi atskubantį brolį, Devakī ėmė nuolankiai maldauti: „Brangusis brolau, prašau nežudyti šios mergaitės. Aš pažadu, kad ji taps tavo sūnaus žmona, tad nežudyki jos. Pranašystėje sakoma, kad tu žūsi ne nuo moters rankos. Tave užmuš berniukas, todėl prašau palikti ją gyvą. Mielas brolau, tu nužudei tiek daug vos gimusių, skaisčių kaip saulė mano vaikų. Bet tu dėl to nekaltas. Juos užmušti tau patarė tavo draugai demonai. Bet dabar prašau pasigailėti šios mergaitės. Palik mano dukrą gyvą.“

Kaṁsa buvo toks žiaurus, kad net nesiklausė gailaus savo sesers Devakī maldavimo. Nubloškęs seserį į šalį, jis be jokio gailesčio griebė naujagimę ir užsimojo trenkti ją į akmenines grindis. Tai ryškus pavyzdys, kaip žiaurus brolis užmiršta apie giminystės ryšius ir tegalvoja apie save. Tačiau kūdikis čia pat išsprūdo iš jo rankų, pakilo į padanges ir virto jaunesniąja Viṣṇu seserimi su aštuoniomis rankomis. Ji tviskėjo puikiais rūbais, gėlių girliandomis bei papuošalais. Aštuoniose rankose ji laikė lanką, ietį, strėles, kardą, kriauklę, diską, vėzdą ir skydą.

Išvydę tą vaiką (o tai buvo deivė Durgā), pusdieviai iš įvairiausių planetų – Siddhalokos, Cāraṇalokos, Gandharvalokos, Apsarolokos, Kinnaralokos bei Uragalokos – ėmė nešti jai dovanas ir didžiai šlovinti maldomis. Iš aukštybių deivė tarė Kaṁsai: „Ne tau, niekše, mane užmušti! Vaikas, nuo kurio rankos tu žūsi, jau gimė šiame pasaulyje, anksčiau už mane. Nebūk toks žiaurus savo vargšei seseriai.“ Po šio apsireiškimo deivė Durgā įvairiose pasaulio dalyse garsėja įvairiais vardais.

Išgirdęs šiuos žodžius, Kaṁsa labai išsigando, ir jam prabudo gailestis Vasudevai ir Devakī. Jis nedelsdamas nuėmė nuo jų grandines ir kuo maloniausiai prakalbo: „Brangieji sese ir svaini, nužudęs sūnėnus, aš pasielgiau kaip tikriausias demonas. Man buvo nė motais, kad mes artimi giminės. Nežinau, kas laukia manęs už šitokius darbus. Tikriausiai aš pateksiu į pragarą, kur siunčiami brāhmaṇų žudikai. Tačiau man labai keista, kad dangaus pranašystė neišsipildė. Pasirodo, melagingos kalbos sklinda ne tik tarp žmonių – dangaus gyventojai irgi sako netiesą. Patikėjęs dangaus gyventojų žodžiais, aš išžudžiau visus jūsų vaikus ir tuo labai nusidėjau. Brangieji Vasudeva ir Devakī, jūs esate didžios sielos. Ne man jus mokyti, ir vis dėlto prašau nesikrimsti dėl savo vaikų mirties. Visi mes esame aukščiausių galių valdžioje, ir jos neleidžia mums likti kartu. Ateina laikas, ir mums tenka skirtis su savo draugais bei giminėmis. Tačiau privalome tvirtai žinoti, kad net tada, kai nelieka mūsų materialių kūnų, sielai nieko nenutinka, ji gyvuoja amžinai. Antai moliniai puodai – iš pradžių juos nulipdo, o vėliau jie sudūžta. Tačiau molis visada lieka molis. Taip ir kūnai, kuriais apvelkama siela, – jie tam tikromis aplinkybėmis kuriami ir naikinami, tuo tarpu dvasinė siela amžina. Tad krimstis neverta. Visiems mums reikėtų suprasti, kad mūsų materialus kūnas skiriasi nuo dvasinės sielos, o kol to nesuprasime, neišvengsime persikūnijimo, eisime iš kūno į kūną.

Brangioji sese Devakī, tu tokia romi ir gera. Atleisk man ir nesisielok dėl savo vaikų, kurių mirtis yra mano rankų darbas. Juk aš čia nekaltas, šie poelgiai buvo nulemti. Žmogaus darbams vadovauja lemtis, net jei jis to ir nenori. Žmonės klysta, manydami, kad mirus kūnui miršta ir siela arba kad galima užmušti kitą gyvąją esybę. Ši klaidinga nuomonė verčia mus paklusti materialios būties peršamoms sąlygoms. Žodžiu, žmogus, kuris dar neįsitikino, jog siela amžina, kenčia dėl to, kad žudo arba yra kitų žudomas. Brangioji sese Devakī ir svaini Vasudeva, atleiskite man už visus žiaurumus, kuriuos padariau. Aš menkadvasis žmogus, o jūsų širdys – kilnios, pasigailėkite ir dovanokite man.“

Kaṁsa kalbėjo su ašaromis akyse ir pagaliau puolė svainiui ir seseriai į kojas. Kaṁsa tikėjo Durgos devī, kurią kėsinosi nužudyti, žodžiais ir tuoj pat išlaisvino svainį ir seserį. Pats nuėmė nuo jų geležies grandines ir kaip įmanydamas rodė savo draugiškumą bei giminiškus jausmus.

Matydama, kaip brolis gailisi to, ką padaręs, Devakī nusiramino ir pamiršo, kaip žiauriai buvo susidorota su jos vaikais. Vasudeva irgi užmiršo skriaudą ir šypsodamasis ėmė kalbinti svainį. Jis pasakė Kaṁsai: „Brangus laimingasis svaini, tavo žodžiai apie materialų kūną bei sielą teisingi. Visos gyvosios esybės gimsta nieko neišmanydamos ir materialų kūną laiko savimi. Tokia būties samprata yra neišmanymo pasekmė ir tuo mes susikuriame sau priešus ar draugus. Sielvartas, džiaugsmas, baimė, pavydas, godumas, iliuzija ir beprotybė – materialios būties sampratos bruožai. Jos paveiktas žmogus visur ieško priešų. Vienintelė priežastis, kuri tai lemia, yra jo paties materialus kūnas. Taip besielgdami, mes pamirštame savo amžinus ryšius su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu.“

Vasudeva, pasinaudodamas proga, kad Kaṁsa gerai nusiteikęs, pasakė, kad ir jo nedori poelgiai kilo dėl klaidingos būties sampratos – dėl to, kad savo materialų kūną jis laikė savuoju „aš.“ Girdėdamas šiuos pamokančius Vasudevos žodžius, Kaṁsa buvo labai patenkintas, ir kaltės jausmas, kuris graužė jį dėl nužudytųjų sūnėnų, sumažėjo. Atsisveikinęs su seseria Devakī ir svainiu Vasudeva, jis grįžo į savo namus, jausdamas širdyje didžiulį palengvėjimą.

Tačiau kitą dieną Kaṁsa sušaukė visus savo patarėjus ir papasakojo, kas buvo nutikę praėjusiąją naktį. Kaṁsos patarėjai buvo demonai, amžini pusdievių priešai, tad šeimininko pasakojimas apie praėjusios nakties įvykius sugadino jų nuotaiką. Jie nepasižymėjo didele gyvenimo patirtimi ar mokytumu, todėl tuoj ėmė mokyti Kaṁsą: „Brangusis šeimininke, mums reikia pasirūpinti, kad visuose miestuose, sodžiuose, kaimuose bei ganyklose būtų nužudyti visi vaikai, gimę per paskutiniąsias dešimt dienų. Žudykime visus be jokios atrankos. Mes tikri, kad pusdieviai ničnieko negalės mums padaryti, jei imsimės šio pikto žygio. Jie visada bijojo su mumis kautis ir nedrįs to daryti, net jeigu ir norėtų pastoti mums kelią. Jie bijo tavęs, nes tavo lankas slepia nežabotą jėgą. Mes patyrėme, kad tereikia stoti tau į kovą ir imti laidyti į pusdievius strėles, ir jie, gelbėdami savo kailį, sprunka į visas puses. Daugelis pusdievių nepajėgė kautis su tavimi ir tuoj pat pasidavė, nusiimdami turbanus ir išleisdami śikhas (plaukų sruogas, paliekamas nuskutus galvą). Sudėję delnus, jie prašė tavęs pasigailėti: „Valdove, mes tirtame iš baimės prieš tavo jėgą. Neversk mūsų dalyvauti šiose baisiose kautynėse.“ Daugelį kartų mes matėme, kaip tu nežudydavai pasidavusių tau karių – persigandusių, sulaužytais lankais, strėlėmis ir vežimais, pamiršusių apie kovą ir nebepajėgiančių su tavimi grumtis. Taigi bijotis pusdievių neverta. Taikmečiu, kol neatsidūria mūšio lauke, jie riečia nosis ir vaizduoja didžiavyrius, tačiau kovoje nerodo nei ypatingų sugebėjimų, nei karinės galios. Nors Viešpats Viṣṇu, Viešpats Śiva ir Viešpats Brahmā visada pasiryžę padėti Indros vadovaujamiems pusdieviams, jų nėra ko bijoti. Viešpats Viṣṇu pasislėpė visų gyvųjų būtybių širdyse ir iš ten neišlenda. Viešpats Śiva išsižadėjo bet kokios veiklos ir išėjo į mišką. Viešpats Brahmā be atvangos medituoja ir atlieka įvairius asketiškus žygius. O apie Indrą nėra ir kalbos – lyginant su tavimi, jis tėra menkas šiaudas. Tad nėra ko tų pusdievių bijoti. Tačiau negalima jų ir visiškai nuvertinti, nes jie – prisiekę mūsų priešai. Turėtume pamąstyti, kaip patikimai apsiginti. Jeigu norime visus juos nušluoti, turime tarnauti tau ir visada būti pasiryžę vykdyti tavo įsakymus.“

Toliau demonai kalbėjo: „Jeigu kūną užpuola liga, į kurią nekreipiama dėmesio, ji tampa nepagydoma. Taip ir žmogus, jei jis nesistengia sutramdyti savo jutimų ir duoda jiems valią, ilgainiui sunkiai juos besuvaldo. Todėl mes privalome visada būti budrūs, kad pusdieviai labai nesustiprėtų ir netaptų nenugalimi. Pagrindinė pusdievių jėga – Viešpats Viṣṇu, nes Jo patenkinimas yra galutinis visų religijos principų tikslas. Vedų nurodymai, brāhmaṇai, karvės, askezės, aukų atnašavimas, labdara ir turto dalijimas – visa tai skirta Viešpačiui Viṣṇu patenkinti. Tad nieko nelaukę, išžudykime brāhmaṇus,saugančius Vedų žinias, bei didžiuosius išminčius, kurie rūpinasi aukojimo apeigomis. Išpjaukime ir karves, kurios duoda sviestą, būtiną aukojimams. Mes prašome tavo leidimo juos visus užmušti.“

Brāhmaṇai, karvės, Vedų žinios, askezė, teisingumas, jutimų ir proto valdymas, tikėjimas, labdara, pakantumas bei aukų atnašavimas išties yra transcendentinio Viešpaties Viṣṇu kūno dalys. Viešpats Viṣṇu glūdi visų širdyse, Jis – vyriausiasis tarp pusdievių, vyresnis už Viešpatį Śivą ir Viešpatį Brahmą. „Mūsų nuomone, persekioti didžiuosius išminčius ir brāhmaṇus – tas pats, kas užmušti Viešpatį Viṣṇu“, – pasakė vyriausieji Kaṁsos patarėjai.

Demonų patarėjų paakintas, visa ryjančio amžinojo laiko pančiojamas, Kaṁsa – didžiausias nenaudėlis nuo pat savo gimimo – nusprendė pradėti persekioti brāhmaṇus ir vaiṣṇavus. Jis įsakė demonams visaip kamuoti šventuosius ir grįžo į savo rūmus. Kaṁsos pakalikai buvo patekę į aistros guṇos valdžią ir žvelgė į viską neišmanymo guṇos apdumtomis akimis. Jie be perstojo ieškojo dingsčių susipykti su šventaisiais žmonėmis. Toks elgesys tetrumpina gyvenimą. Demonai paspartino šiuos įvykius ir kiek įmanydami artino sau galą. Belaikė mirtis – ne vienintelė šventųjų persekiojimo pasekmė. Tas, kuris juos persekioja, taip smarkiai nusižengia Dievui, kad tolydžio praranda grožį, gerą vardą, užmiršta religijos principus ir taip užkerta sau kelią į aukštesniąsias planetas. Savo klaidingų nuostatų skatinami, demonai kenkia visų gerovei. Nusižengti bhaktų ir brāhmaṇų lotoso pėdoms – baisiau negu nusikalsti Paties Aukščiausiojo Dievo Asmens lotoso pėdoms. Pasukusi šiuo keliu, bedieviška civilizacija tampa visų nelaimių šaltiniu.