Nandos ir Vasudevos susitikimas

Nors Kṛṣṇa buvo tikras Vasudevos ir Devakī sūnus, Vasudeva dėl Kaṁsos žiaurumo negalėjo atšvęsti džiaugsmingo sūnaus gimimo. Tačiau Nanda Mahārāja, Kṛṣṇos įtėvis, gražiai pažymėjo šią šventę. Kitą dieną buvo paskelbta, kad Yaśodā pagimdė sūnų. Kaip dera pagal Vedų papročius, į gimimo apeigas Nanda Mahārāja sukvietė mokytus astrologus ir brāhmaṇus. Kūdikiui gimus, astrologai apskaičiuoja jo gimimo akimirką ir sudaro būsimojo gyvenimo horoskopą.

Ta proga vyksta ir kitos apeigos: šeimos nariai išsimaudo, pasidabina šventiniais rūbais, papuošalais ir visi susiburia prie vaiko paklausyti, kaip jo ateitį išpranašaus astrologas. Persirengę Nanda Mahārāja ir kiti šeimos nariai susėdo prie lopšio. Brāhmaṇos,susirinkę į šią šventę, giedojo apeigyno numatytas šventas mantras, o astrologai tuo metu atliko apeigą, skirtą vaiko gimimui pažymėti. Vaiko gimimo proga pagerbiami ir pusdieviai bei šeimos protėviai. Nanda Mahārāja išdalino brāhmaṇams du šimtus tūkstančių papuošalais ir audiniais padabintų karvių. Jis dovanojo ne tik karves, bet ir kalnus grūdų, kuriuos dengė auksu siuvinėti audeklai, bei gausybę papuošalų.

Materialiame pasaulyje mes įgyjame įvairių turtų, tačiau dažnai ne pačiu doriausiu ir garbingiausiu būdu, nes tokia jau turto kaupimo esmė. Todėl Vedos siūlo nedorai sukauptą turtą apvalyti teikiant labdarą – dovanojant karves bei auksą brāhmaṇams. Be to, kai brāhmaṇams dalijami grūdai, apsivalo ir naujagimis. Materialiame pasaulyje mes visada netyri. Todėl būtina apvalyti savo būtį, turtą ir pačius save. Būtį apvalome kasdien maudydamiesi, švarindamiesi tiek vidujai, tiek išoriškai, laikydamiesi ir kitų dešimties apsivalymo būdų. Askezės, Viešpaties garbinimas ir labdaringos dovanos apvalo turtą. Studijuodami Vedas, siekdami pažinti save ir suvokti Aukščiausiąją Absoliučiąją Tiesą, apsivalome patys. Tad Vedų raštuose sakoma, kad visi gimsta śūdromis, o apsivalę tampa dukart gimusiais. Mokydamasis iš Vedų, žmogus gali tapti vipra, o žengęs dar vieną žingsnį – brāhmaṇa. Brāhmaṇu žmogus laikytinas tada, kai iki galo suvokia Absoliučiąją Tiesą. O dar patobulėjęs, brāhmaṇas tampa vaiṣṇavu, arba atsidavusiu Dievo pasekėju.

Į ceremoniją susirinkę brāhmaṇai užgiedojo Vedų mantras, kad vaiką lydėtų visokeriopa sėkmė. Yra keletas giedojimo būdų: sūta, māgadha, vandī ir virudāvalī. Giedant giesmes bei mantras, lauke pritariamai skambėjo ragai, dundėjo litaurai. Džiaugsmingi šventiniai garsai aidėjo ir ganyklose, ir namuose. Pastatų išorė ir vidus buvo dailiai išpuošti ryžių tyrele, o viskas aplinkui – netgi gatvės ir keliai – apšlakstyta kvapiuoju vandeniu. Lubas ir stogus puošė vėliavos, girliandos, žali lapai. Iš žalių lapų ir gėlių buvo nupintos arkos. Karves, jaučius ir veršelius ištepė aliejaus ir kurkumos mišiniu, išdažė natūraliais ochros, geltonojo molio bei mangano dažais. Jiems užkabino povo plunksnų girliandas, uždėjo aukso antkaklius, o nugaras apdengė spalvingais audeklais.

Piemenų nuotaika buvo pakili, o kai jie sužinojo, kad Kṛṣṇos tėvas Nanda Mahārāja švenčia sūnaus gimimą, juos apėmė nevaldomas džiugesys. Jie pasipuošė brangiausiais rūbais, įsisegė auskarus, užsikabino vėrinius, o ant galvų užsidėjo didžiulius turbanus. Pasidabinę piemenys su dovanomis patraukė į Nandos Mahārājos namus.

Kai naujiena, jog motina Yaśodā pagimdė vaiką, pasiekė piemenų moteris, jas pagavo džiaugsmas ir jos taip pat ėmė puoštis brangiausiais rūbais, dabintis papuošalais, išsitrynė kvapiaisiais aliejais.

Žiedadulkės ant lotoso žiedo pabrėžia nepaprastą šios gėlės grožį, todėl gopės (piemenų moterys) pasipudravo savo dailius it lotosas veidus kuṅkumos milteliais. Netrukus gražuolės gopės, nešinos dovanomis, atsirado prie Nandos Mahārājos namų. Sunkūs klubai ir pilnos krūtys trukdė joms greitai eiti, tačiau karšta meilė Kṛṣṇai moteris ginte ginė ir jos skubėjo kiek įmanydamos. Jų ausyse žėrėjo perlų auskarai, kaklus juosė brangakmenių vėriniai, lūpos ir akys buvo paryškintos dažais bei tepalais, rankas puošė dailios aukso apyrankės. Gopėms beskubant akmenimis grįstu keliu, jas puošusios gėlių girliandos biro ant žemės, ir atrodė, jog iš dangaus krinta gėlių lietus. Joms žengiant, gausūs papuošalai mirguliavo, ir jos atrodė dar puikesnės. Taip gopės pasiekė Nandos bei Yaśodos namus ir ėmė laiminti kūdikį: „Brangusis vaikeli, gyvenk ilgai ir saugok mus.“ Laimindamos mažąjį Kṛṣṇą, jos šlakstė Jį kurkumos, aliejaus, jogurto, pieno ir vandens mišiniu. Juo buvo pašlakstytas ne tik kūdikėlio Kṛṣṇos kūnelis, bet ir visi susirinkusieji. Šventės proga iš visų pusių liejosi skambi muzika.

Pamatę, kaip linksminasi jų moterys, piemenys ir patys labai įsismagino: jie puolė laistyti gopesjogurtu, pienu, lydytu sviestu bei vandeniu. Tada jau visi ėmė svaidytis sviestu. Matydamas piemenų išdaigas, pasijuto labai laimingas ir Nanda Mahārāja, kuris dosniai apdovanojo į šventę atvykusius dainius. Vieni dainiai deklamavo nemirtingus Upaniṣadų bei Purāṇų posmus, kiti šlovino šeimos protėvius, o treti traukė malonias giesmes. Čia susirinko daug mokytų brāhmaṇų, ir neišpasakytai patenkintas švente Nanda Mahārāja dovanojo jiems rūbų, papuošalų bei karvių.

Čia svarbu pažymėti, kokie turtingi buvo Vṛndāvanos gyventojai, nors vertėsi vien iš to, kad laikė karves. Piemenys priklausė vaiśyų bendruomenei. Jų rūpestis buvo globoti karves ir auginti javus. Tačiau, nors piemenys gyveno mažame kaimelyje, sprendžiant iš jų apdarų, papuošalų ir elgsenos, jų gerovei nieko netrūko. Jie turėjo tiek daug įvairiausių pieno gaminių, jog dosniai, netaupydami svaidė vieni į kitus sviestu. Pienas, jogurtas, lydytas sviestas bei daugybė kitų pieno produktų buvo jų turtas, ir parduodami tai, ką duoda žemė, jie įsigydavo pakankamai brangenybių, papuošalų bei brangių rūbų. Maža to, visas šias gėrybes jie galėdavo aukoti, kaip tai darė Nanda Mahārāja.

Nanda Mahārāja, Viešpaties Kṛṣṇos įtėvis, tenkino visus svečių norus. Pagarbiai visus juos sutiko ir dovanojo visiems, kas ko tik geidė. Mokyti brāhmaṇai neturėjo jokio pajamų šaltinio, todėl juos visiškai išlaikydavo vaiśyai ir kṣatriyai, o gimimo dienos ar vestuvės būdavo tos iškilmės, kurių proga brāhmaṇaigaudavo dovanas. Nanda Mahārāja garbino Viešpatį Viṣṇu ir stengėsi įtikti svečiams, tenorėdamas, kad naujagimis Kṛṣṇa būtų laimingas. Jis nežinojo, kad šis vaikas yra Viṣṇu šaltinis, ir meldė Viešpatį Viṣṇu Jį apginti.

Rohiṇīdevī, Balarāmos motina, buvo laimingiausia Vasudevos žmona. Nors vyro šalia nebuvo, norėdama pasveikinti Nandą Mahārāją sūnaus Kṛṣṇos gimimo proga, ji apsivilko puošniais drabužiais. Pasidabinusi gėlių girlianda, papuošalų vėriniu bei kitomis brangenybėmis, Rohiṇīdevī vaikštinėjo iškilmėse tarp svečių. Pagal Vedų papročius, moteris, kai vyro nėra namie, nesipuošia. Tačiau nors Rohiṇī vyro šalia ir nebuvo, tokio įvykio proga ji vis dėlto apsirengė labai puošniai.

Kṛṣṇos gimimo iškilmių prašmatnumas liudija, kad tuo metu Vṛndāvana visokeriopai klestėjo. Kadangi Viešpats Kṛṣṇa gimė karaliaus Nandos ir motinos Yaśodos šeimoje, sėkmės deivei teko Vṛndāvanoje apreikšti savo turtus ir, atrodo, ji čia jautėsi visai neblogai.

Kai Kṛṣṇos gimimo apeigos baigėsi, Nanda Mahārāja išsiruošė į Mathurą sumokėti Kaṁsos vyriausybei kasmetinį mokestį. Prieš išvykdamas, jis sukvietė stipriausius kaimo piemenis ir paprašė jų jam nesant rūpintis Vṛndāvana. Sužinojęs, kad Nanda Mahārāja atvyko į Mathurą, Vasudeva ilgai negaišdamas nuskubėjo į namus, kuriuose apsistojo jo bičiulis, kad jį pasveikintų. Išvydęs Nandą, Vasudeva pasijuto tarsi būtų atgavęs gyvybę. O džiaugsmo pagautas Nanda pašoko ir apkabino Vasudevą. Svečias buvo labai šiltai sutiktas ir patogiai pasodintas. Tuo metu Vasudevai nedavė ramybės mintis apie du jo sūnus, kuriuos globojo nieko apie tai nenumanantis Nanda. Labai susirūpinęs Vasudeva ėmė apie Juos klausinėti. Ir Balarāma, ir Kṛṣṇa buvo Vasudevos sūnūs. Balarāma buvo perkeltas į Vasudevos žmonos Rohiṇī įsčias, tačiau ją globojo Nanda Mahārāja. O Kṛṣṇą jis pats atnešė Yaśodai ir sukeitė su jos dukra. Nanda Mahārāja žinojo, kad Balarāma – Vasudevos sūnus, tačiau kad Kṛṣṇa yra Vasudevos sūnus, nenumanė. Vasudeva tai, be abejo, žinojo ir nekantraudamas klausinėjo apie Kṛṣṇą ir Balarāmą.

Vasudeva kreipėsi į jį: „Mielas brolau, tu jau pradėjai senti ir karštai troškai turėti sūnų, tačiau tavo norai nesipildė. Ir štai Viešpaties malone tau nusišypsojo laimė susilaukti nuostabaus sūnaus. Manau, kad ši diena tau labai laiminga. Mielas drauge, Kaṁsa buvo uždaręs mane į kalėjimą, dabar gi iš ten ištrūkau ir jaučiuosi tarsi būčiau antrąkart gimęs. Neturėjau vilties tave pamatyti, tačiau Dievo malone mes vėl susitikome.“ Po to Vasudeva išsakė savo nerimą dėl Kṛṣṇos. Kṛṣṇa buvo slapta atneštas ir paguldytas į motinos Yaśodos lovą, o kai iškilmės Kṛṣṇos gimimui pažymėti pasibaigė, Nanda išvyko į Mathurą. Vasudeva patenkintas tarė: „Aš lyg naujai gimęs.“ Jis jau nesitikėjo, kad Kṛṣṇa liks gyvas, nes Kaṁsa išžudė visus jo sūnus.

Vasudeva tęsė: „Mielas bičiuli, mums niekaip nepavyksta pabūti kartu. Nors mus jungia bendra šeima bei giminės, mūsų sūnūs ir dukros, likimas mus vis išskiria. Taip atsitinka todėl, kad kiekviena gyvoji būtybė ateina į žemę sukaupusi nevienodą karminės veiklos pasekmių naštą. Nors jos ir sueina draugėn, tačiau niekas negali laiduoti, jog tai ilgam. Žmonių keliai išsiskiria, nes skirtingi jų poelgiai, kuriuos lemia karminės veiklos pasekmės. Vandenyno bangose plauko daug žolių ir dumblių. Tai jie plūduriuoja kartu, tai išsiskiria amžiams: vieną žolelę nuneša į vieną pusę, kitą – į kitą. Taip ir mūsų šeima: kol mes kartu, gyvenimas atrodo šviesus, tačiau praeina kuris laikas, ir laiko bangos išblaško mus į šalis.“

Šie Vasudevos žodžiai reiškė: nors Devakī pagimdė jam aštuonis sūnus, deja, jis visų jų neteko. Jis netgi negalėjo pasilikti savo sūnaus Kṛṣṇos. Vasudevą kamavo išsiskyrimas su Juo, tačiau tikros tiesos jis negalėjo pasakyti. „Papasakok, kaip reikalai Vṛndāvanoje, – tarė jis. – Jūs turite daug gyvulių, ar jie patenkinti? Ar jiems užtenka žolės ir vandens? Pasakyk, ar jūsų namuose viešpatauja taika ir ramybė?“ Apie tai Vasudeva klausinėjo todėl, kad labai rūpinosi Kṛṣṇos saugumu. Jis žinojo, kad Kaṁsa ir jo pakalikai bando nužudyti Kṛṣṇą, siųsdami pas Jį įvairius demonus. Jie jau nutarė išžudyti visus vaikus, kurie gimė penkias dienas prieš ir penkias dienas po Kṛṣṇos gimimo. Vasudeva labai nerimavo dėl Kṛṣṇos, tad pasidomėjo, ar Jis saugus. Vasudeva pasiteiravo ir apie Balarāmą bei Jo motiną Rohiṇī, kuriuos buvo patikėjęs Nandos Mahārājos globai. Vasudeva dar priminė Nandai Mahārājai, kad Balarāma nežino, kas yra tikrasis Jo tėvas. „Jis mano, kad tu esi Jo tėvas. Dabar tu turi dar vieną vaiką, Kṛṣṇą. Aš manau, kad tu Jais abiem gerai rūpiniesi.“ Svarbu pažymėti ir tai, kad Vasudeva pasidomėjo ir Nandos Mahārājos gyvuliais. Gyvuliais, ypač karvėmis, buvo rūpinamasi kaip savo vaikais. Vasudeva buvo kṣatriyas, o Nanda Mahārāja – vaiśyas. Kṣatriyų pareiga – ginti žmones, o vaiśyai turi globoti karves. Karvės svarbios tiek pat, kiek ir žmonės. Todėl karvėmis reikia rūpintis lygiai taip pat, kaip ir žmonėmis.

Vasudeva toliau kalbėjo, kad religijos principų laikymasis, materialios gerovės kėlimas bei pakankamas jutiminių poreikių tenkinimas priklauso nuo to, kaip bendradarbiauja giminė, tauta ir visa žmonija. Todėl kiekvieno pareiga žiūrėti, kad nei bendrapiliečiai, nei karvės nepatirtų sunkumų. Visi turi rūpintis, kad juos supantys žmonės ir gyvuliai gyventų ramiai ir patogiai. Tada įsiviešpataus religijos principai, materiali gerovė ir žmonės galės patenkinti savo jutimus. Vasudeva apgailestavo, kad nesugebėjo apginti sūnų, kuriuos jam pagimdė Devakī. Jis manė, kad tuo pamynė religijos normas, prarado materialias gėrybes ir nebegali jutimiškai pasitenkinti.

Išklausęs šiuos žodžius, Nanda Mahārāja tarė: „Brangus Vasudeva, aš suprantu tavo liūdesį. Žiaurusis valdovas Kaṁsa užmušė visus vaikus, kuriuos tau pagimdė Devakī. Paskutiniojo kūdikio – mergaitės Kaṁsai nepavyko užmušti, ir ji pakilo į dangaus planetas. Mielas drauge, neliūdėk, visus mus valdo nematomi praeities poelgiai. Visi esame jiems pavaldūs, ir tasai, kuris išmano mokslą apie karmą bei jos atoveikį, yra išties žinantis. Toksai žmogus, gera jam nutinka ar bloga, niekada nenusimena.“

Vasudeva atsakė: „Brangusis Nanda, jeigu spėjai sumokėti valstybės mokesčius, skubinkis namo, nes nuojauta man sako, kad Gokuloje gali atsitikti nelaimė.“

Po šio draugiško pokalbio su Nanda Mahārāja, Vasudeva sugrįžo namo. Grįžo atgal ir piemenys, kurie drauge su Nanda Mahārāja buvo atvykę į Mathurą sumokėti mokesčių.