Pūtanos galas

Grįžtant namo, Nandai Mahārājai nėjo iš galvos Vasudevos įspėjimas, kad Gokuloje gali nutikti kažkas negera. Įspėjimas, be abejo, buvo draugiškas ir nuoširdus. Nanda pamanė: „Jame gali būti tiesos“, ir baimindamasis ėmė melstis, kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo jį apgintų. Visiškai suprantama, kad patekęs į pavojų bhaktas prisimena Kṛṣṇą, nes jam nėra kito užtarėjo. Į pavojų patekęs vaikas ieško tėvo ar motinos globos. Taigi ir bhaktą nuolat globoja Aukščiausiasis Dievo Asmuo, tačiau atsidūręs pavojuje bhaktas pirmiausiai ima galvoti apie Viešpatį.

Pasitaręs su savo ministrais demonais, Kaṁsa liepė raganai, vardu Pūtanā (juodosios magijos žiniuonei, mokėjusiai baisiais ir nedorais būdais galabyti mažus vaikus), išžudyti visus vaikus miestuose, kaimuose bei ganyklose. Tačiau juodieji raganų burtai veikia tik ten, kur negiedama ir nesiklausoma šventojo Kṛṣṇos vardo. Pasakyta, kur giedamas šventasis Kṛṣṇos vardas, net ir atsainiai, iš ten nedelsdamos traukiasi visos blogio jėgos – raganos, vaiduokliai ir siaubingos nelaimės. O juo labiau jos pasitraukia iš ten, kur šventasis Kṛṣṇos vardas giedamas rūpestingai, kaip dera – ypač Vṛndāvanoje, kai ten gyveno Pats Aukščiausiasis Viešpats. Taigi neabejotina, jog Nandos Mahārājos nerimą sukėlė meilė Kṛṣṇai. Nors Pūtanā buvo labai galinga, Kṛṣṇai ji nekėlė jokios grėsmės. Tokios raganos, kaip Pūtanā, vadinamos khecarī; tai reiškia, kad jos gali skraidyti. Šį juodąjį kerėjimo meną ir dabar išmano kai kurios moterys tolimuose šiaurės vakarų Indijos kampeliuose. Jos gali skraidyti ant išrauto medžio šakos. Pūtanā išmanė šį raganų amatą, tad „Bhāgavatam“ ją vadina khecarī.

Nepaprašiusi leidimo, Pūtanā atėjo į Gokulą, kur gyveno Nanda Mahārāja. Pasivertusi gražuole, ji atsirado prie motinos Yaśodos namų. Ji traukė akį – apvalūs klubai, aukšta krūtinė, auskarai, gėlės plaukuose. Ypač ją puošė liaunas liemuo. Ji laidė kerinčius žvilgsnius ir dailiai šypsojosi. Vṛndāvanos gyventojai buvo sužavėti. Atviraširdės piemenų moterys palaikė ją pačia sėkmės deive, nusileidusia į Vṛndāvaną su lotoso gėle rankoje. Joms atrodė, kad atvykėlė atėjo pas Kṛṣṇą, savo sutuoktinį. Sužavėti nepaprasto Pūtanos grožio, niekas jos nestabdė, ir ji visiškai netrukdoma įėjo į Nandos Mahārājos namus. Pūtanā, daugybės vaikų žudikė, išvydo mažylį Kṛṣṇą, gulintį lopšyje, ir išsyk suprato, jog Jame glūdi nepaprastos galios. Pūtanā pamanė: „Vaikas toks galingas, kad akimirksniu gali sunaikinti visatą.“

Kad Pūtanā taip pagalvojo, labai svarbu. Aukščiausiasis Dievo Asmuo Kṛṣṇa glūdi kiekvieno širdyje. „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad Jis duoda žmogui protą ir užmarštį. Pūtanā išsyk suprato, kad vaikas, kurį ji pamatė Nandos Mahārājos namuose, yra Pats Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Lopšyje Jis gulėjo tarsi paprastas kūdikis, tačiau tai nereiškia, kad Jo galia būtų sumažėjusi. Materialistinė teorija, teigianti, kad Dievo garbinimas yra antropomorfizmas, neteisinga. Marindama kūną ar medituodama, jokia gyvoji esybė netaps Dievu. Dievas visada yra Dievas. Kūdikis Kṛṣṇa yra toks pat tobulas, kaip ir suaugęs Kṛṣṇa. Māyāvādos teiginiais, gyvoji esybė kitados buvusi Dievas, tačiau ilgainiui ji pateko į māyos įtaką. Māyāvādžiai teigia, kad dabar ji nesanti Dievas, tačiau išnykus māyos poveikiui vėl tapsianti Juo. Šie teiginiai netaikytini gyvosioms esybėms, nes jos yra labai mažos. Gyvoji esybė yra labai maža, neatsiejama Aukščiausiojo Dievo Asmens dalelė. Ji yra aukščiausiosios ugnies dalelė, arba kibirkštėlė, tačiau ji negali būti pirminė ugnis – Patsai Kṛṣṇa. Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo netgi tada, kai apsireiškia Vasudevos ir Devakī namuose.

Kṛṣṇa pasielgė kaip mažas vaikas ir užsimerkė, tarsi nenorėdamas matyti Pūtanos veido. Šį įvykį bhaktai supranta ir aiškina įvairiai. Vieni teigia, kad Kṛṣṇa užsimerkė, nes nenorėjo matyti Pūtanos, kuri pražudė daugybę kūdikių ir atėjo nužudyti Jo Paties. Kitų nuomone, ragana vykdžiusi aukštesniąją valią, ir Kṛṣṇa užsimerkė, drąsindamas demonę, kad ji nenusigąstų. Tretieji aiškina, kad Kṛṣṇa apsireiškė, kad užmuštų demonus ir apgintų bhaktus, kaip tai nurodo „Bhagavad-gītā“: paritrāṇāya sādhūnāṁ vināśāya ca duṣkṛtām. Pirmasis demonas, kurį Jis turėjo užmušti, buvo moteris. Vedos draudžia žudyti moterį, brāhmaṇą, karvę ar vaiką. Kṛṣṇa neišvengiamai turėjo užmušti demonę Pūtaną, bet žudyti moterį draudžia Vedų śāstra, tad Jam teliko užsimerkti. Dar sakoma, jog Kṛṣṇa užsimerkė todėl, kad palaikė Pūtaną Savo žindyve. Pūtanā atėjo pamaitinti Viešpatį krūtimi. Kṛṣṇa yra toks maloningas, kad net žinodamas, jog Pūtanā nori Jį nužudyti, pasielgė taip, tarytum ji būtų Jo motina arba žindyvė.

Pasak Vedų, žmogus turi septynias motinas: tikrąją, dvasinio mokytojo arba globėjo žmoną, karaliaus žmoną, brāhmaṇo žmoną, karvę, žindyvę ir motiną žemę. Kadangi Pūtanā norėjo paimti Kṛṣṇą ant kelių ir pamaitinti krūtimi, Kṛṣṇa sutiko ją kaip vieną iš Savo motinų. Manoma, kad tai dar viena iš priežasčių, dėl kurios Jis užsimerkė. Jam teksią nužudyti Savo žindyvę – Savo motiną. Tačiau kai motiną ar žindyvę nužudo Kṛṣṇa, šis Jo veiksmas visiškai nesiskiria nuo meilės tikrajai Savo motinai bei įmotei Yaśodai. Iš Vedų sužinome, kad Kṛṣṇa su Pūtana pasielgė kaip su motina ir suteikė jai tiek malonės, kaip ir Yaśodai. Pūtanai, kaip ir Yaśodai, buvo suteiktas išlaisvinimas iš materialaus pasaulio. Kai mažylis Kṛṣṇa užsimerkė, Pūtanā pasiėmė Jį ant kelių. Ragana nežinojo, kad rankose laiko įkūnytą mirtį. Jei žmogus per klaidą gyvatę palaiko virve, jis žūva. Taip ir Pūtanā, iki susitikimo su Kṛṣṇa nužudžiusi daugybę vaikų, laikė rankose gyvatę, kuri netrukus turėjo ją nužudyti.

Kai Pūtanā paėmė mažylį Kṛṣṇą ant kelių, ir Yaśodā, ir Rohiṇī buvo greta, tačiau jos tam neprieštaravo, nes ji buvo labai gražiai apsirengusi ir reiškė motinišką meilę Kṛṣṇai. Jos nesuprato, kad ji – tai kardas dailiose makštyse. Pūtanos krūtys buvo išteptos stipriausiais nuodais. Ji pasiguldė kūdikį ant kelių ir paskubomis įbruko Jam į burnytę krūties spenelį. Ragana tikėjosi, jog pradėjęs žįsti pieną Kṛṣṇa tuoj pat mirs. Tačiau mažasis Kṛṣṇa piktai stvėrė spenelį ir iščiulpė užnuodytą pieną kartu su demonės gyvybės oru. Žodžiu, Kṛṣṇa išgėrė jos pieną ir nužudė ją pačią, kartu su pienu iščiulpdamas demonės gyvybę. Kṛṣṇa toks maloningas, kad net patenkino demonės Pūtanos norą pamaitinti Kṛṣṇą krūtimi ir sutiko ją kaip motiną. Tačiau, norėdamas sulaikyti demonę nuo kitų niekšybių, Kṛṣṇa ją nedelsdamas nužudė. Demonė tapo išvaduota, nes ją nužudė Kṛṣṇa. Kai Kṛṣṇa iščiulpė paskutinį Pūtanos kvapą, ji, išskėtusi rankas ir išžergusi kojas, krito ant žemės ir sušuko: „Ak, paleisk mane, vaike, paleisk!“ Ji garsiai klykė ir visa žliaugė prakaitu.

Mirdama demonė klaikiai suriko, ir nuo jos šauksmo sudrebėjo žemė, suvirpėjo dangus, o žmonės pamanė, kad tai nugriaudėjo perkūnas. Taip baigėsi šiurpus nuotykis su ragana Pūtana, ir ji vėl atgavo milžinės demonės išvaizdą. Baisi milžinės burna buvo pražiota, kojos ir rankos plačiai išskėstos. Ji parkrito paslika tarsi Vṛtrāsura, į kurį trenkė Indros žaibas. Ilgi demonės plaukai išsidraikė po visą žemę. Jos kūnas ištįso per dvylika mylių, į šipulius sutriuškinęs visus aplinkinius medžius, o žmonės negalėjo atsistebėti, regėdami tokį mėsos kalną. Jos dantys atrodė kaip duobėmis išmaltas kelias, o šnervės – it kalnų olos. Krūtys buvo panašios į neaukštas kalvas, o plaukai pūpsojo tarsi tankūs rausvi krūmai. Demonės akiduobės priminė du gilius šulinius, o šlaunys – upės krantus. Jos rankos tįsojo tarsi tvirtai suręsti tiltai, o pilvas – lyg išdžiūvęs ežeras. Šis vaizdas apstulbino ir išgąsdino piemenis bei jų moteris. Trenksmas, su kuriuo krito demonė, ilgai skambėjo jų ausyse ir širdys smarkiai plakė jų krūtinėse.

Pamačiusios ant Pūtanos krūtinės be baimės žaidžiantį mažąjį Kṛṣṇą, gopės tuojau puolė prie Jo ir nukėlė nuo demonės. Motina Yaśodā, Rohiṇī ir kitos vyresnės gopės nedelsdamos atliko šventuosius ritualus: apėjo aplink Kṛṣṇą, laikydamos karvės uodegą, apiplovė Jį karvės šlapimu ir visą Jo kūną nubarstė karvių kanopų sukeltomis dulkėmis. Tai turėjo apsaugoti mažylį Kṛṣṇą nuo galimų nelaimių. Šis epizodas liudija, kokia svarbi karvė šeimai, visuomenei ir apskritai gyvosioms būtybėms. Transcendentiniam Kṛṣṇos kūnui nereikia jokios apsaugos, tačiau kad mes suprastume, kaip svarbi karvė, Viešpats visas buvo išteptas karvės mėšlu, apiplautas karvės šlapimu ir nubarstytas karvių sukeltomis dulkėmis.

Atlikusios apvalomąsias apeigas, visos gopės, sekdamos motiną Yaśodą ir Rohiṇī, giedojo dvylika Viṣṇu vardų, kad visiškai apsaugotų Kṛṣṇos kūną nuo pikto. Jos nusiprausė rankas bei kojas ir, kaip įprasta, prieš kartodamos mantrą tris kartus gurkštelėjo vandens. Po to buvo pradėta giedoti: „Brangusis Kṛṣṇa, te Viešpats, vardu Maṇimānas, saugo Tavo šlaunis, te Viešpats Viṣṇu, vardu Yajña, saugo Tavo kojas, te Viešpats Acyuta saugo Tavo liemenį, te Viešpats Hayagrīva saugo Tavo pilvą, te Viešpats Keśava saugo Tavo širdį, Viešpats Viṣṇu teapsaugo Tavo rankas, o Viešpats Urukrama – Tavo veidą, te Viešpats Īśvara saugo Tavo galvą, Viešpats Cakradhara teapsaugo Tave iš priekio, te Viešpats Gadādhara saugo Tave iš nugaros, te Viešpats Madhusūdana, laikantis lanką, apsaugo Tavo dešinįjį šoną, Viešpats Viṣṇu, laikantis Savo kriauklę, teapsaugo kairįjį šoną, te Dievo Asmuo Upendra saugo Tave iš viršaus, o Viešpats Tārkṣya tesaugo Tave iš po žemių, Viešpats Haladhara tesaugo Tave iš visų pusių, te Dievo Asmuo, vardu Hṛṣīkeśa, apsaugo Tavo jausmus, te Viešpats Nārāyaṇa apsaugo Tavo gyvybės orą, o Śvetadvīpos Viešpats Nārāyaṇa tesaugo Tavo širdį, Viešpats Yogeśvara teapsaugo Tavo protą, te Viešpats Pṛśnigarbha apsaugo Tavo intelektą, o Aukščiausiasis Dievo Asmuo teapsaugo Tavo sielą. Kai žaidi, tesaugo Tave iš visų pusių Viešpats Govinda, o kai miegi, teapsaugo Tave nuo visų pavojų Viešpats Mādhava, teneleidžia Vaikuṇṭhos Viešpats Tau parkristi, kai vaikštai, te visiškai Tave apsaugo Vaikuṇṭhos Viešpats, kai Tu sėdi, te nuo visko Tave saugo visų aukojimų Viešpats, kai valgai.“

Šitaip kartojo motina Yaśodā Viṣṇu vardus, kad apsaugotų įvairias mažylio Kṛṣṇos kūno dalis. Ji buvo įsitikinusi, kad privalo apginti savo vaiką nuo įvairiausių piktų dvasių ir vaiduoklių: dākīnių, yātudhānių, kūṣmāṇḍų, yakṣų, rākṣasų, vināyakų ir unmādų, tokių raganų, kaip Koṭarā, Revatī, Jyeṣṭhā, Pūtanā ir Mātṛkā, bei kitų nelabų dvasių, kurios priverčia žmogų užmiršti save ir kenkia normaliam jo gyvybės oro judėjimui bei jausmams. Kartais jos pasirodo sapnuose, įvarydamos žmogui baimę, o kitąsyk pasiverčia senėmis ir siurbia mažų vaikų kraują. Tačiau ten, kur giedamas šventas Dievo vardas, vaiduokliai ir piktosios dvasios nedrįsta kelti kojos. Motina Yaśodā nė kiek neabejojo, kad Vedos rašo tiesą apie karvių ir šventojo Viṣṇu vardo svarbą, tad apsaugoti Kṛṣṇą ji patikėjo karvėms ir šventajam Viṣṇu vardui. Yaśodā pakartojo visus šventuosius Viṣṇu vardus, idant Viṣṇu saugotų jos vaiką. Karvių laikymo ir šventųjų Viṣṇu vardų giedojimo naudą Vedų kultūra žinojo dar istorijos apyaušryje ir tie, kurie tebetęsia Vedų tradicijas, ypač šeimos žmonės, laiko ne mažiau tuzino karvių bei namuose garbina Viešpaties Viṣṇu Dievybę.

Vyresniosios Vṛndāvanos gopės nepaprastai mylėjo Kṛṣṇą ir norėjo Jį nuo visko apsaugoti, nors to visiškai nereikėjo, nes Jis Pats Save saugojo. Jos nesuprato, kad Kṛṣṇa – tai Aukščiausiasis Dievo Asmuo, kuris teatlieka vaiko vaidmenį. Po apeigų motina Yaśodā paėmė Kṛṣṇą ant rankų ir davė Jam krūtį. Sukalbėjusi viṣṇu-mantrą vaikui sergėti, motina Yaśodā pasijuto dėl Jo rami. Tuo metu, sumokėję mokesčius, iš Mathuros sugrįžo piemenys ir, išvydę milžinišką Pūtanos lavoną, labai nustebo.

Nanda Mahārāja prisiminė Vasudevos pranašystę ir nutarė, kad jis didis išminčius ir yogas mistikas – kaipgi kitaip jis būtų nuspėjęs, kas nutiks išvykus jiems iš Vṛndāvanos? Kai viskas nurimo, Vrajos gyventojai supjaustė milžinišką Pūtanos kūną į gabalus ir sumetė į laužą. Degdamas Pūtanos kūnas skleidė malonų aromatą. Laužo dūmai kvepėjo, nes demonę nužudė Kṛṣṇa. Tai reiškė, kad demonė Pūtanā apsivalė nuo nuodėmių ir įgijo dangišką kūną. Šis pavyzdys byloja apie begalinį Aukščiausiojo Dievo Asmens gerumą. Pūtanā atėjo nužudyti Kṛṣṇos, tačiau Kṛṣṇa atsigėrė jos pieno, ir tai ją apvalė, todėl negyvas jos kūnas įgijo transcendentinių ypatybių. Ragana žudė mažus vaikus, nes jai labai patiko jų kraujas. Ir nors ji nekentė Kṛṣṇos, vis dėlto buvo išlaisvinta, nes Kṛṣṇa paragavo jos pieno. Tad ką kalbėti apie tuos, kurie myli Kṛṣṇą tarsi tėvas ar motina?

Tyri bhaktai su didžiausia meile nuolat tarnauja Kṛṣṇai, nes Jis – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, visų gyvųjų esybių Supersiela. Juk sakoma, kad net menkiausios pastangos pasitarnauti Viešpačiui atneša neapsakomą transcendentinę naudą. Tai paaiškinta „Bhagavad-gītoje“: svalpam apy asya dharmasya.Atsidavimo tarnystė įsisąmoninus Kṛṣṇą yra tokia didi, kad net menkiausias darbas Kṛṣṇai – sąmoningas ar ne – teikia didžiausią naudą. Kai garbiname Kṛṣṇą aukodami Jam medžio žiedus, naudą iš to gauna netgi medyje glūdinti gyvoji būtybė. Kai Kṛṣṇai aukojame žiedus ar vaisius, iš to netiesiogiai laimi ir juos sunokinęs medis. Todėl arcana, arba garbinimas, naudingas visiems. Kṛṣṇą garbina net didieji pusdieviai – Brahmā, Viešpats Śiva. Taigi Pūtanai labai pasisekė, kad mažąjį Kṛṣṇą, tą patį Kṛṣṇą, kurį garbina netgi didieji pusdieviai, ji gavo palaikyti savo glėbyje. Kṛṣṇos lotoso pėdos, kurioms lenkiasi didieji išminčiai ir bhaktos, lietė Pūtanos kūną. Žmonės garbina Kṛṣṇą ir aukoja Jam maistą, o čia Kṛṣṇa Pats gėrė jos pieną. Todėl bhaktų maldose ir sakoma, kad jeigu Kṛṣṇa šitaip apdovanojo Pūtaną, kuri buvo Kṛṣṇos priešas ir bandė Jį nunuodyti, tad kaip bus apdovanotas tas, kuris garbina Kṛṣṇą su meile ir atsidavimu?

Garbinti Kṛṣṇą reikėtų jau vien todėl, kad tas, kuris Jį garbina, bus apdovanotas. Pūtanā buvo piktoji dvasia, tačiau ji buvo taip pagerbta, tarytum iš tiesų būtų Aukščiausiojo Dievo Asmens motina. Žinoma, karvės ir vyresniosios gopės, maitinusios Kṛṣṇą savo pienu, taip pat pasiekė transcendenciją. Kiekvienam Kṛṣṇa gali suteikti tai, ko jis nori – pradedant išvadavimu ir baigiant materialia malone, kokią tik gali sukurti mūsų vaizduotė. Tad netenka net abejoti, kad Kṛṣṇa išvadavo Pūtaną – juk Kṛṣṇa išgėrė tiek daug jos pieno. O jeigu taip, tai ar galima abejoti, jog buvo išvaduotos ir gopės, kurios taip mylėjo Kṛṣṇą? Visi, kurie su didžia meile tarnavo Kṛṣṇai – Vṛndāvanos piemenėliai, gopės ir karvės, be abejonės, buvo išlaisvinti iš nelaimingos materialios būties.

Užuodę malonų aromatą, kuris kartu su dūmais sklido nuo degančios Pūtanos, Vṛndāvanos gyventojai ėmė vienas kitą klausinėti: „Iš kur sklinda tasai nuostabus kvapas?“, kol pagaliau suprato, kad šitaip kvepia deganti Pūtanā. Jie labai mylėjo Kṛṣṇą ir kai tik išgirdo, kad Jis užmušė raganą, kupinomis meilės širdimis ėmė laiminti mažylį. Kai Pūtanā baigė degti, Nanda Mahārāja grįžo namo, pasisodino sūnų ant kelių ir ėmė uosti Jo plaukus, patenkintas, kad vaikas išvengė tokios baisios nelaimės ir liko gyvas bei sveikas. Śrīla Śukadeva Gosvāmis palaimino visus, kurie klausosi pasakojimo apie tai, kaip Kṛṣṇa užmušė Pūtaną. Jie būtinai pelnys Govindos palankumą.