Tṛṇāvartos išgelbėjimas

Aukščiausiasis Dievo Asmuo Kṛṣṇa pasižymi šešiais privalumais – Jam priklauso visi turtai, visa jėga, visa šlovė, visos žinios, visas grožis ir visas atsižadėjimas. Viešpats apsireiškia įvairiais pilnaverčiais bei amžinais pavidalais, ir visos sąlygotos sielos gali sužinoti apie transcendentinius įvairių Viešpaties inkarnacijų darbus. „Bhagavad-gītoje“ sakoma: janma karma ca me divyam. Viešpaties žaidimai ir darbai nematerialūs, jie materialiai nesuvokiami. Bet klausytis pasakojimų apie antžmogiškus Viešpaties darbus sąlygotai sielai labai naudinga. Klausymasis leidžia bendrauti su Viešpačiu. Klausytis apie Jo darbus – tiesiog klausytis – reiškia grįžti prie savo transcendentinės esmės. Sąlygotos sielos savaime linkusios klausytis pasakojimų apie kitas sąlygotas sielas įvairių pjesių, apsakymų ar romanų pavidalu. Šį polinkį galima panaudoti ir klausantis pasakojimų apie Viešpaties žaidimus. Taip galima labai greitai sugrįžti prie savo transcendentinės esmės. Kṛṣṇos žaidimai ne tik nuostabūs, bet ir labai džiugina dvasią.

Klausantis pasakojimų apie Viešpaties žaidimus, širdis tuoj pat apsivalo nuo materialios nešvaros dulkių, kurios susikaupė širdyje ilgai bendraujant su materialia gamta. Ir Viešpats Caitanya mokė, jog tereikia klausytis, kaip tariamas transcendentinis Viešpaties Kṛṣṇos vardas, ir širdis apsivalys nuo visų materijos nešvarybių. Egzistuoja įvairūs savęs pažinimo būdai, tačiau atsidavimo tarnystė, kurios svarbiausioji dalis – klausymasis, savaime apvalo sąlygotą sielą nuo materijos nešvarybių ir leidžia suvokti savo tikrąją prigimtį. Susiteršimas materija ir yra sąlygoto gyvenimo priežastis. Apsivaliusi nuo jos, gyvoji esybė tuoj pat suvokia, kad jos priedermė – tarnystė Viešpačiui. Plėtodamas amžinuosius savo ryšius su Aukščiausiuoju Viešpačiu, žmogus turi progos susidraugauti su bhaktomis. Remdamasis gyvenimiškąja patirtimi, Mahārāja Parīkṣitas visiems patarė klausytis pasakojimų apie transcendentinius Viešpaties žaidimus. Šis veikalas apie Kṛṣṇą tam ir skirtas, kad skaitytojas sužinotų apie transcendentinius Viešpaties žaidimus ir pasiektų galutinį žmogaus gyvenimo tikslą.

Savo nepriežastine malone Viešpats ateina į šį materialų pasaulį tarsi paprastas žmogus ir apreiškia Savo darbus. Deja, impersonalistai ir bedieviai Kṛṣṇą telaiko paprastu žmogumi – tokiu, kaip ir jie patys, išjuokia Jį. Pats Viešpats „Bhagavad-gītoje“ pasmerkia tokį elgesį, sakydamas: avajānanti māṁ mūḍhāḥ. Mūḍhos, arba nenaudėliai, telaiko Kṛṣṇą paprastu ar kiek galingesniu už kitus žmogumi. Didžiausiai savo nelaimei, jie negali pripažinti Jo Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu. Kartais nelaimingieji patys, nesiremdami jokiais autoritetingais šventraščių tvirtinimais, apsiskelbia Kṛṣṇos inkarnacijomis.

Kiek paūgėjęs Kṛṣṇa jau nebeišgulėjo ant nugaros – pradėjo verstis ant pilvuko. Yaśodā ir Nanda Mahārāja surengė dar vieną apeigą – pažymėjo pirmąjį Kṛṣṇos gimtadienį. Šio papročio ir šiandien tebesilaiko visi, kurie gyvena pagal vediškąsias normas. (Indijoje Kṛṣṇos atėjimo dieną švenčia visų induizmo pakraipų atstovai.) Į šventę buvo sukviesti visi piemenys bei jų moterys, ir jie noriai atėjo. Grojo puikūs muzikantai, ir svečiai pasimėgaudami klausėsi muzikos. Pakviesta buvo ir mokytų brāhmaṇų. Jie giedojo Vedų himnus, kad Kṛṣṇą lydėtų sėkmė. Kol buvo giedami himnai ir skambėjo muzika, Yaśodā maudė Kṛṣṇą. Kṛṣṇos maudymo apeigai įvardinti vartojamas specialus terminas – abhiṣeka. Per Janmāṣṭamī, Viešpaties Kṛṣṇos atėjimo dieną, ji iki šiol atliekama visose Vṛndāvanos šventyklose.

Ta proga motina Yaśodā rūpinosi, kad būtų išdalinta daug grūdų ir auksu padabintos pieningiausios karvės, skirtos mokytiems ir gerbiamiems brāhmaṇams dovanoti. Yaśodā išsimaudė, puošniai apsirengė ir, pasiėmusi ant kelių tinkamai šiam įvykiui aprengtą ir išmaudytą Kṛṣṇą, atsisėdo paklausyti Vedų himnų, kuriuos giedojo brāhmaṇai. Besiklausydamas himnų vaikas užsnūdo, ir motina Yaśodā tylutėliai paguldė Jį į lovytę. Užsiėmusi draugais, giminėmis ir Vṛndāvanos gyventojais, kurie susirinko šventos sukakties proga, ji pamiršo pamaitinti vaiką. Išalkęs vaikas ėmė verkti, tačiau per triukšmą motina Yaśodā neišgirdo Jo verksmo. Kadangi motina neatkreipė dėmesio į alkaną vaiką, Jis supyko. Kṛṣṇa iškėlė į viršų Savo lotoso pėdutes ir ėmė spardytis visai kaip paprastas berniukas. Mažasis Kṛṣṇa gulėjo po rankiniu vežimėliu ir besispardydamas netyčia užkliudė ratą. Vežimėlis su didžiausiu trenksmu subyrėjo, išvirto jame gulėję įvairiausi rykai, variniai bei geležiniai indai. Vežimėlio ratas nulėkė nuo ašies, stipinai sulūžo ir pabiro į visas puses. Motina Yaśodā, gopės, Nanda Mahārāja ir piemenys niekaip negalėjo suprasti, kaip subyrėjo vežimėlis. Prie vežimėlio susispietę vyrai bei moterys, šventos apeigos dalyviai, ėmė svarstyti, kaipgi tai nutiko. Niekas negalėjo paaiškinti, tačiau mažieji, kuriems buvo liepta žaisti su Kṛṣṇa, susibūrusiai miniai papasakojo, kad vežimėlį sulaužė Kṛṣṇa, spyręs jį kojyte. Jie įtikinėjo savo akimis tai matę ir tvirtai laikėsi savo. Vieni tikėjo vaikų žodžiais, o kiti sakė: „Kas gali tikėti vaikų šnekomis?“ Piemenys ir jų moterys nesuvokė, kad jų akivaizdoje gulėjo visagalis Aukščiausiasis Dievo Asmuo, apsireiškęs vaiko pavidalu, ir kad pasaulyje nebuvo tokių dalykų, kurie būtų neįmanomi Jo jėgoms.

Kol visi ginčijosi, mažasis Kṛṣṇa verkė, ir motina Yaśodā, nesiveldama į kalbas, pasiėmė vaiką ant kelių. Ji pakvietė mokytus brāhmaṇus giedoti šventų Vedų himnų, kad išsilakstytų piktosios dvasios, ir čia pat davė vaikui krūtį. Jei kūdikis ramiai čiulpia motinos pieną, vadinasi jam niekas negresia. Tada stipresnieji piemenys sutaisė vežimėlį ir tvarkingai sudėjo išbyrėjusius daiktus. Brāhmaṇai ant aukuro ėmė atnašauti jogurtą, sviestą, kuśos žolę ir vandenį. Jie garbino Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, prašydami vaikui laimingos lemties.

Tų laikų brāhmaṇai buvo verti garbingo brāhmaṇo vardo, nes niekam nejautė pykčio. Jie niekada nemelavo, nebuvo išdidūs, nenaudojo prievartos ir nesiekė tuščios garbės. Visi jie buvo bona fide brāhmaṇai, todėl nebuvo pagrindo manyti, kad jų palaiminimai neturės galios. Visiškai pasikliaudamas išmintingaisiais brāhmaṇais, Nanda Mahārāja paėmė vaiką ant rankų ir išmaudė žolių nuovire, o tuo metu brāhmaṇai giedojo „Ṛg“, „Yajur“ ir „Sāma“ Vedų himnus.

Žmogui nevalia skaityti Vedų mantrų, jeigu jis nėra tikras brāhmaṇas. Tai rodo, kad susirinkusieji brāhmaṇai pasižymėjo visomis būtinomis ypatybėmis. Nanda Mahārāja jais visiškai pasitikėjo, tad paprašė atlikti ritualinę apeigą, kurios metu skamba Vedų mantros. Skirtingomis progomis numatyti ir skirtingi aukojimai, tačiau viena sąlyga visad būtina – mantras tegali kartoti išmanantys brāhmaṇai.Dabartiniame Kali amžiuje tokių brāhmaṇų nėra, todėl visi Vedose nurodomi ritualiniai aukojimai yra uždrausti. Štai kodėl Śrī Caitanya Mahāprabhu mūsų amžiuje rekomendavo tiktai vieną, pačią paprasčiausią auką – saṅkīrtana-yajñą, arba mahā-mantros kartojimą: „Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare.“

Kai brāhmaṇai antrąsyk pagiedojo Vedų himnus ir atliko ritualines apeigas, Nanda Mahārāja vėl gausiai apdovanojo juos grūdais ir karvėmis. Dovanojamos karvės buvo papuoštos dailiais auksu siuvinėtais audeklais, aukso žiedais ant ragų, sidabru kaustytomis kanopomis ir ant kaklo kabančiom gėlių girliandom. Tenorėdamas gero savo nuostabiajam sūnui, jis išdalijo daugybę karvių, ir brāhmaṇaiatsidėkodami iš širdies jį laimino. Patyrusių brāhmaṇų palaiminimai visada išsipildo.

Kartą, praėjus kuriam laikui po apeigų, motina Yaśodā pasidėjusi ant kelių mylavo savo vaiką, ir Jis pasirodė jai labai sunkus. Nebegalėdama ilgiau nulaikyti mažylio, ji nenoromis paguldė Jį ant žemės, o netrukus, viską užmiršusi, ji jau plušo apie namus. Tuo metu, Kaṁsos lieptas, pasivertęs viesulu pasirodė vienas iš jo tarnų, vardu Tṛṇāvarta. Pasisodinęs vaiką ant pečių, jis sukėlė Vṛndāvanoj baisią audrą. Kurį laiką dulkių stulpai užtemdė saulę, ir Vṛndāvaną bei jos apylinkes apgaubė tiršta tamsa. Net per žingsnį nieko nebuvo matyti. Tos didžios nelaimės metu motina Yaśodā pasigedo savo pagrobtojo kūdikio ir graudžiai pravirko. Ji parpuolė ant žemės tarsi karvė, netekusi veršelio. Prie gailiai raudančios Yaśodos subėgo moterys ir puolė ieškoti vaiko, tačiau, didžiausiam jų nusivylimui, niekur negalėjo Jo rasti.

Tuo tarpu demonas Tṛṇāvarta su mažuoju Kṛṣṇa ant peties kilo aukštyn į dangų. Tačiau netikėtai vaikas pasidarė toks sunkus, kad demonas nebepajėgė aukščiau kilti ir liovėsi suktis viesulu. Mažasis Kṛṣṇa, įsikabinęs demono kaklo, vis sunkėjo ir traukė demoną žemėn. Tṛṇāvartai pasirodė, kad jis neša ne vaiką, o didžiulį kalną. Jis pabandė išsivaduoti iš tvirto Viešpaties glėbio, tačiau jam nepavyko, ir jo akys ėmė virsti iš akiduobių. Siaubingai kaukdamas, Tṛṇāvarta krito ant Vṛndāvanos žemės ir išleido paskutinį kvapą. Demonas trenkėsi tarsi Viešpaties Śivos strėlės pervertas Tripurāsura. Jis tėškėsi į kietą žemę, ir iš jo teliko šlapia vieta. Dabar jo kūną galėjo matyti visi Vṛndāvanos gyventojai.

Regėdamos negyvą demoną ir ant jo kūno linksmai žaidžiantį Kṛṣṇą, gopės su didžiausia meile puolė prie Jo ir nukėlė žemėn. Piemenys ir jų moterys labai džiaugėsi, atgavę savo numylėtinį mažąjį Kṛṣṇą, ir negalėjo atsistebėti: argi tai ne stebuklas, kad demonas, norėjęs suėsti vaiką, pats krito negyvas. Kai kurie samprotavo: „Taip ir turėjo atsitikti, nes nusidėjėlius pražudo jų pačių nuodėmės, o mažasis Kṛṣṇa yra dorybingas, tad nelaimės Jo lenkiasi. Turbūt ir mes ankstesniuose gyvenimuose atlikome nemažas aukas, garbinome Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, dosniai dalijome dovanas, mylėjome žmones ir rūpinomės jų gerove. Dori darbai išgelbėjo mūsų vaiką nuo pavojų.“

Susirinkusios gopės kalbėjosi: „Kaip griežtai mums teko tramdyti kūną ir atgailauti savo ankstesniuose gyvenimuose! Matyt, mes garbinome Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, atnašavome aukas, buvome labdaringos ir dirbome visiems naudingus darbus – auginome banjano medžius, kasėme šulinius. Taigi per dorybingus darbus atgavome savo vaikutį, kurį jau manėme praradę. Jis sugrįžo pas mus ir vėl džiugins Savo artimuosius.“ Po tų stebuklingų įvykių Nanda Mahārāja dažnai prisimindavo Vasudevos žodžius ir susimąstydavo.

Kartą, netrukus po šio įvykio, kai Yaśodā švelniai supo ir mylavo sūnų, staiga iš jos krūtų pradėjo lašėti pienas. Ji pražiodė kūdikio burnytę, norėdama duoti Jam krūtį, ir netikėtai išvydo visatą. Kṛṣṇos burnoje mirguliavo dangaus skliautas – šviesuliai, žvaigždės, saulė, mėnulis. Ji matė ugnį, orą, jūras, salas, kalnus, upes, miškus, įvairias judančias ir nejudančias būtybes. Nuo šio reginio jai ėmė smarkiai plakti širdis, ir ji tarė sau: „Kokie stebuklai!“ Nebegalėdama ištarti nė žodžio, ji užsimerkė ir paskendo nuostabiose mintyse. Tai, kad gulėdamas ant motinos kelių Kṛṣṇa apreiškė Aukščiausiojo Dievo Asmens visatos pavidalą, rodo, jog Aukščiausiasis Dievo Asmuo visada yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo – ar Jis apsireikštų kūdikiu ant motinos kelių, ar vežėju Kurukṣetros mūšio lauke. Tatai paneigia impersonalistų prasimanymus, esą Dievu tegalima tapti medituojant ar kuriomis kitomis nenatūraliomis materialiomis priemonėmis. Dievas visada yra Dievas, bet kuriomis aplinkybėmis, o gyvosios esybės visada yra neatsiejamos Aukščiausiojo Viešpaties dalelės. Jos niekada neprilygsta nesuvokiamam, antgamtiškam, galingajam Aukščiausiajam Dievo Asmeniui.