Visatos pavidalo regėjimas

Po šio įvykio Vasudeva paprašė šeimos šventiką Gargamunį aplankyti Nandos Mahārājos namus ir atlikti astrologinius Kṛṣṇos ateities skaičiavimus. Gargamunis – didis šventasis išminčius, atlikęs daugybę asketiškų žygių, buvo išrinktas Yadu giminės šventiku. Nanda Mahārāja labai apsidžiaugė, kai ant jo namų slenksčio pasirodė Gargamunis. Jį išvydęs, Nanda Mahārāja tuoj pat pakilo ir, suglaudęs delnus, pagerbė atvykėlį. Jis pasitiko išminčių, tarsi šis būtų Patsai Dievas, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, – patogiai jį pasodino ir nuoširdžiai juo rūpinosi. Po to labai pagarbiai kreipėsi į Gargamunį: „Brangusis brāhmaṇe, tu ateini į šeimos žmogaus namus tenorėdamas išsklaidyti tamsą. Paskendę šeimos rūpesčiuose, mes pamirštame, kad tikroji mūsų priedermė – pažinti save. Tu ateini į mūsų namus mokyti dvasinio gyvenimo. Kitų tikslų eidamas pas mus neturi.“ Ir išties šventam žmogui, arba brāhmaṇui,nedera lankytis pas šeimos žmones, kurių nuolatinis rūpestis – pinigai. Vienintelis tikslas, kurio siekia šventieji ir brāhmaṇai, ateidami pas šeimos žmones, – noras šviesti. Galėtume paklausti, o kodėl gi šeimos žmogui pačiam nenuėjus pas šventąjį ar brāhmaṇą, ieškant prašviesėjimo? Atsakytume: šeimos žmonės yra didžiausi dvasios skurdžiai. Dažniausiai jie mano, kad svarbiausia – šeimos reikalai, o dvasinis pažinimas ir tobulėjimas – antraeiliai dalykai. Šventieji ir brāhmaṇai užsuka į šeimos žmonių namus tik užuojautos skatinami.

Nanda Mahārāja kreipėsi į Gargamunį kaip į didžiausią astrologijos mokslo autoritetą. Astrologijos pranašystės (Saulės bei Mėnulio užtemimų nustatymas ir kt.) reikalauja sudėtingų skaičiavimų, o šis ypatingas mokslas padeda žmogui geriau pažinti ateitį. Gargamunis puikiai išmanė astrologiją – mokslą, padedantį sužinoti mūsų poelgius ankstesniuose gyvenimuose, dėl kurių šį gyvenimą mes džiaugiamės ar kenčiame.

Maža to, Nanda Mahārāja pavadino Gargamunį ir „geriausiuoju iš brāhmaṇų.“ Brāhmaṇu tegali būti tas, kuris gerai pažįsta Aukščiausiąjį. To, kuris neturi žinių apie Aukščiausiąjį Absoliutą, nederėtų vadinti brāhmaṇu. Šiuo atveju vartojamas sanskrito žodis brahma-vidām, kuris reiškia „tas, kuris puikiai pažįsta Aukščiausiąjį.“ Patyręs brāhmaṇas gali padėti apsivalyti žemesnių kastų žmonėms – kṣatriyams bei vaiśyams. Śūdros valymosi apeigų neatlieka. Brāhmaṇas yra kṣatriyų bei vaiśyų dvasinis mokytojas arba šventikas. Nanda Mahārāja buvo vaiśyas, ir Gargamunį laikė tobuliausiu brāhmaṇu. Todėl ir paprašė jo apvalyti du savo įsūnius – Kṛṣṇą ir Balarāmą. Jis buvo įsitikinęs, kad ne tik šiems berniukams, bet ir visiems žmonėms gimus reikia dvasinio mokytojo, o juo tegali būti brāhmaṇas.

Atsakydamas į šį prašymą, Gargamunis tarė: „Vasudeva atsiuntė mane stebėti, kaip berniukams, ir visų pirma Kṛṣṇai, bus atliekamos apvalomosios apeigos. Esu Jų šeimos šventikas. Beje, man atrodo, kad Kṛṣṇa yra Devakī sūnus.“ Astrologiniai Gargamunio skaičiavimai rodė, kad Kṛṣṇa – Devakī sūnus, tačiau Jį globoja apie tai nieko nenumanantis Nanda Mahārāja. Taip kalbėdamas jis pasakė, kad ir Kṛṣṇa, ir Balarāma – abu yra Vasudevos sūnūs. Balarāmą Vasudevos sūnumi laikė visi, nes Nandos Mahārājos namuose gyveno Jo motina Rohiṇī, tačiau dėl Kṛṣṇos Nanda Mahārāja nieko neįtarė. Gargamunis užuominomis pasakė, kad ir Kṛṣṇa – Devakī vaikas. Tačiau išminčius perspėjo Nandą Mahārāją, kad jei apvalomąsias apeigas atliktų jis, tai Kaṁsa – tas apsigimęs nusidėjėlis suprastų, jog Kṛṣṇa – Devakī ir Vasudevos sūnus. Pagal astrologinius skaičiavimus, Devakī negalėjo pagimdyti mergaitės, nors visi manė, jog aštuntasis Devakī vaikas buvo mergaitė. Taigi Gargamunis užsiminė Nandai Mahārājai, kad mergaitę pagimdė Yaśodā, o Kṛṣṇą – Devakī, ir kad vaikai buvę apkeisti. Be to, mergaitė, arba Durgā, išpranašavo Kaṁsai, kad jį nužudysiantis vaikas jau gimė, tačiau ne Nandos Mahārājos namuose. Gargamunis pabrėžė: „Jeigu aš suteiksiu tavo vaikui vardą ir jeigu Jam skirta įvykdyti tai, ką mergaitė išpranašavo Kaṁsai, gali atsitikti, kad, apeigoms pasibaigus, nedorėlis demonas nužudys ir šitą vaiką. Aš nenorėčiau būti šios nelaimės priežastimi.“

Išklausęs Gargamunio žodžių, Nanda Mahārāja tarė: „Jeigu yra toks pavojus, prašmatnių vardo suteikimo apeigų verčiau nerenkime. Sugiedok Vedų himnus, atlik apvalymo apeigas, ir to pakaks. Mes priklausome dukart gimusiųjų kastai, ir aš norėčiau pasinaudoti tavo atvykimu. Tad atlikime šias apeigas be išorinio puošnumo.“ Nanda Mahārāja norėjo, kad vardo suteikimo apeigos liktų paslaptyje, tačiau pageidavo, kad jas atliktų Gargamunis.

Nandos Mahārājos maloniai prašomas, Gargamunis atliko vardo suteikimo apeigas Nandos Mahārājos karvidėje ir stengėsi, kad jos vyktų kuo slapčiau. Jis išpranašavo, kad Balarāma, Rohiṇī sūnus, suteiks Savo šeimai bei giminaičiams daug džiaugsmo, todėl vaikas tesivadina Rāma. Ateityje Jis taps nepaprastu stipruoliu, todėl vadinsis Balarāma. Gargamunis dar pridūrė: „Kadangi tavo šeimą ir Yadu giminę sieja labai glaudūs ryšiai ir abipusė meilė, Jis dar vadinsis ir Saṅkarṣaṇa.“ Taigi Gargamunis Rohiṇī sūnui davė tris vardus: Balarāma, Saṅkarṣaṇa ir Baladeva. Tačiau jis buvo atsargus ir nutylėjo, kad ir Balarāma pirma apsireiškė Devakī įsčiose, o tik po to buvo perkeltas į Rohiṇī įsčias. Kṛṣṇa ir Balarāma – tikri broliai, nes iš tiesų abu yra Devakī sūnūs.

Po to Gargamunis pasakė Nandai Mahārājai: „O dėl kito berniuko, tai įvairiose yugose (epochose) Jis būdavo vis kitokio gymio. Iš pradžių Jis buvo baltas, paskui – raudonas, po to – geltonas, o dabar – juodas. Be to, anksčiau Jis buvo Vasudevos sūnus, tad ir vadinti Jį reiktų Vāsudeva bei Kṛṣṇa. Vieni žmonės Jį vadins Kṛṣṇa, kiti – Vāsudeva. Tačiau žinok, kad tavo sūnus turi daugybę ir kitų vardų – atsižvelgiant į įvairiausius Jo darbus.“

Gargamunis dar užsiminė, kad Nandos sūnų vadins Giridhāriu, nes Jis pakels Govardhanos kalvą – apreikš dar vieną nepaprastą Savo žaidimą. Išminčius kaip ant delno matė ateitį ir praeitį, tad tarė: „Aš žinau, kokie buvo ir kokie bus Jo darbai bei vardai, tačiau kitiems tai nežinoma. Šis vaikas bus piemenų ir karvių džiaugsmas. Visų mylimas Vṛndāvanoje, Jis bus tavo laimės priežastis. Jo padedamas, tu įveiksi visas materialias negandas ir priešiškas jėgas.“

Gargamunis tęsė: „Brangusis Vrajos karaliau, ankstesniuose Savo gyvenimuose politinių suiručių metu šis vaikas daugybę kartų apgynė teisiuosius nuo niekšų ir plėšikų. Tavo vaikas toks galingas, kad nė vienam, kuris taps atsidavusiu Jo pasekėju, nebus baisus joks priešas. Kaip Viešpats Viṣṇu visada saugo pusdievius, taip Nārāyaṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, visada gins tavo vaiko pasekėjus. Jėga, grožiu, turtais – viskuo šis vaikas prilygs Nārāyaṇai, Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Tad patarčiau tau rūpestingai Jį saugoti, kad Jis augtų be jokių rūpesčių.“

Gargamunis dar pareiškė, kad Nanda Mahārāja buvęs didis Nārāyaṇos bhaktas, ir už tai Viešpats Nārāyaṇa jam siuntęs Sau lygų sūnų. Ir pabrėžė: „Tavo sūnų puls daugybė demonų, tad būk atsargus ir saugok Jį.“ Taip Gargamunis įtikino Nandą Mahārāją, kad jo sūnumi tapo Pats Nārāyaṇa. Jis ilgai kalbėjo apie transcendentines karaliaus sūnaus ypatybes. Papasakojęs apie tai, Gargamunis išvyko namo. Nanda Mahārāja labai džiaugėsi tokiu palaiminimu ir buvo laimingiausias žmogus pasaulyje.

Netrukus po šio įvykio Kṛṣṇa ir Balarāma pradėjo šliaužioti keturiomis ir tuo be galo džiugino Savo motinas. Kai Jie šliaužiodavo, maloniai skimbčiojo varpeliai, parišti Jiems ant juosmens ir kulkšnių. Tie, kurie matė šį vaizdą, negalėjo Jais atsidžiaugti. Kartais Jie tarsi paprasti vaikai ūmai ko nors išsigąsdavo ir skubėdavo į motinų glėbius. Kartais Jie puldavo ant žemės, voliodavosi Vṛndāvanos purve ir grįždavo pas motinas, nuo galvos iki kojų aplipę moliu bei šafranu. Iš tiesų šafranu bei sandalmedžio pasta Juos patepdavo Yaśodā ir Rohiṇī, tačiau, šliaužiodami po purvynus, Jie išsimurzindavo ir moliu. Kai tik Jie atropodavo pas motinas, jos tuoj sodindavo Juos ant kelių ir, prisidengusios sārių skvernais, duodavo žįsti krūtis. Žindydamos vaikus, jos matė besikalančius Jų dantukus. Matant, kaip auga berniukai, motinų džiaugsmui nebuvo ribų. Kartais neklaužados įropodavo į karvidę ir, sugriebę veršeliams už uodegos, bandydavo atsistoti. Išsigandę veršiukai imdavo blaškytis po karvidę, paskui save tempdami per molį ir mėšlą vaikus. Yaśodā ir Rohiṇī šaukdavosi kaimynystėje gyvenančias gopes, savo drauges, pažiūrėti šio smagaus reginio. Nuo vaikiškų Viešpaties Kṛṣṇos išdaigų gopes užliedavo transcendentinė palaima, ir jos smagiai juokėsi.

Kṛṣṇa ir Balarāma buvo tokie nenuoramos, kad besiruošiančioms apie namus motinoms Yaśodai ir Rohiṇī teko dar ir sergėti vaikus nuo karvių, jaučių, beždžionių, vandens, ugnies ir paukščių. Uoliai besikuopdamos ir nenuleisdamos nuo vaikų akių, jos neturėjo nė akimirkos poilsio. Netrukus Kṛṣṇa ir Balarāma jau ėmė patys stotis ir žengti pirmuosius žingsnius. Kai Jie pradėjo vaikščioti, prie Jų prisidėjo ir kiti bendraamžiai vaikai, ir visi drauge gopėms, o ypač motinai Yaśodai ir Rohiṇī, teikė didžiausią transcendentinę palaimą.

Vaikiškomis Kṛṣṇos ir Balarāmos išdaigomis Vṛndāvanoje džiaugėsi visos gopės, Yaśodos bei Rohiṇī draugės. Norėdamos patirti dar didesnę transcendentinę palaimą, kartą jos nuėjo pas motiną Yaśodą, kad pasiskųstų mažaisiais nenuoramom. Kṛṣṇa sėdėjo priešais motiną Yaśodą, ir vyresniosios gopės ėmė Yaśodai Juo skųstis, kad girdėtų ir Jis. Jos tarė: „Mieloji Yaśoda, laikas sutramdyti išdykėlį Kṛṣṇą. Kas rytą ir vakarą, kai ruošiamės melžti karves, Jis drauge su Balarāma ateina į mūsų namus ir atriša veršelius, kurie puola žįsti karves ir nepalieka nė lašelio pieno. Nuėjusios melžti karvių, turime grįžti tuščiomis puodynėmis. Kai Kṛṣṇą ir Balarāmą įspėjame, kad taip nedarytų, Jie ima dailiai šypsotis, ir mes nieko negalime padaryti. Be to, kad ir kur mes slėptume savo sviestą bei jogurtą, jūsų Kṛṣṇa ir Balarāma vis tiek suranda mūsų atsargas ir ištuština jas – jiems tai didžiausias malonumas. Kai užklumpame vagiant, Jie atšauna: „Kodėl jūs kaltinate Mus vagyste? Nejaugi manote, kad Mūsų namuose trūksta sviesto ar jogurto?“ Kartais pavogtą sviestą, jogurtą ir pieną Jie išdalina beždžionėms. Kai beždžionės priryja ir net žiūrėti į ėdalą nebenori, jūsų berniukai dar ir pasišaipo: „Tasai sviestas, pienas ir jogurtas niekam tikę, jų net beždžionės neėda.“ Jie sudaužo puodus ir visur išmėto šukes. Kṛṣṇa su Balarāma suranda mūsų sviestą, jogurtą ir pieną, laikomus netgi nuošaliausiose ir tamsiausiose vietose, nes akinantis spindesys, kurį skleidžia Jų brangenybės ir papuošalai, išsklaido tamsą. Kai Kṛṣṇa ir Balarāma paslėptų jogurto ir sviesto neranda, Jie eina pas mūsų mažylius ir žnaibo juos, kol tie pravirksta, o po to sprunka. Kai savo sviesto ir jogurto atsargas pakabiname aukštai palubėje, ir vagiliai negali pasiekti puodų, tada Jie ropščiasi viršun, prikrovę ant piestos visokių lentgalių. O jeigu tai Jiems nepavyksta, tada pramuša puoduose skyles. Tad nuimkite nuo savo vaikų bent tuos brangius papuošalus.“

Tai girdėdama, Yaśodā atsakė: „Gerai, aš nuimsiu nuo Kṛṣṇos visas brangenybes, ir Jis tamsoje neatras paslėpto sviesto.“ Tačiau gopės jai paprieštaravo: „Ne, ne, nedaryk taip. Kas iš to, kad nuimsi nuo Jo brangenybes? Mes nesuprantame, kas tai per vaikai, tačiau ne tik nuo Jų papuošalų, bet ir nuo Jų Pačių sklinda švytėjimas, todėl Jie ir tamsoje viską mato.“ Tada motina Yaśodā patarė: „Paslėpkite savo sviestą ir pieną taip, kad Jie neatrastų.“ O gopės atsakė: „Mes taip ir darome, bet mums juk reikia dar ir apie namus ruoštis, o tie neklaužados suranda būdų įlįsti į mūsų namus ir viską pagadinti. Kartais, negalėdami pavogti sviesto ar jogurto, iš pykčio Jie prišlapina ant švarių grindų ar jas prispjaudo. Pažvelk į savo sūnų, kaip Jis klausosi mūsų skundų. Ištisas dienas Jie sukasi apie mūsų namus, galvodami, kaip čia pavogus sviesto ir jogurto, o dabar štai dedasi romiais ir klusniais vaikais. Tik pažvelk į Jo veidą.“ Po tokių žodžių motina Yaśodā nusprendė berniuką išbarti, tačiau, pažvelgusi į Jo gailias akis, nusišypsojo ir nieko nebesakė.

Another day, when Kṛṣṇa and Balarāma were playing with Their friends, all the boys joined Balarāma and complained to Mother Yaśodā that Kṛṣṇa had eaten clay. On hearing this, Mother Yaśodā caught hold of Kṛṣṇa’s hand and said, “My dear Kṛṣṇa, why have You eaten earth in a solitary place? Just see, all Your friends, including Balarāma, are complaining about You.” Being afraid of His mother, Kṛṣṇa replied, “My dear Mother, all these boys, including My elder brother, Balarāma, are speaking lies against Me. I have never eaten any clay. My elder brother, Balarāma, while playing with Me today, became angry, and therefore He has joined with the other boys to complain against Me. They have all combined together to complain so you will be angry and chastise Me. If you think they are truthful, then you can look within My mouth to see whether I have eaten clay or not.” His mother replied, “All right, if You have actually not eaten any clay, then just open Your mouth. I shall see.”

Kitąsyk, kai Kṛṣṇa ir Balarāma žaidė su draugais, Balarāma drauge su kitais berniukais paskundė motinai Yaśodai, kad Kṛṣṇa valgė molį. Išgirdusi tai, motina Yaśodā čiupo Kṛṣṇą už rankos ir tarė: „Mielasis Kṛṣṇa, kodėl Tu pasislėpęs valgei žemę? Štai pasigėrėk – Tavimi skundžiasi visi Tavo draugai ir Balarāma.“ Nusigandęs Kṛṣṇa atsakė motinai: „Brangioji mama, Mano draugai ir vyresnysis brolis Balarāma meluoja. Aš nevalgiau jokio molio. Šiandien, bežaidžiant su vyresnėliu Balarāma, Jis ant Manęs supyko ir susimokęs su kitais apskundė tau. Jie tai padarė norėdami, kad tu užpyktum ir nubaustum Mane. Jeigu manai, kad jie sako tiesą, pažvelk į Mano burną ir pamatysi, valgiau molį ar ne.“ Motina sutiko: „Na gerai, jeigu išties nevalgei molio, išsižiok.“

Motinai liepus, Aukščiausiasis Dievo Asmuo Kṛṣṇa tuoj išsižiojo tarsi paprastas vaikas, ir Jo burnytėje motina Yaśodā išvydo visą kūrinijos didybę: kosmosą, pasklidusį visomis kryptimis, kalnus, salas, vandenynus, jūras, planetas, orą, ugnį, mėnulį bei žvaigždes. Ji matė ne tik mėnulį bei žvaigždes, bet ir visus kūriamuosius pradus – vandenį, dangų, eterio struktūrų platybes, visuminį ego, jutimų padarinius bei jutimų valdovą, visus pusdievius, jutimų objektus – kvapą bei garsą ir tris materialios gamtos guṇas. Dar Jo burnytėje ji pamatė visas gyvąsias esybes, amžinąjį laiką, materialią ir dvasinę gamtą, veiklą, sąmonę ir įvairiausias begalinės kūrinijos formas. Savo sūnaus burnoje Yaśodā pamatė visa, ko reikia kosminiam pasauliui sukurti. Ji pamatė ir pačią save, imančią Kṛṣṇą ant kelių ir duodančią Jam krūtį. Nuo šio reginio Yaśodą apėmė pagarbi baimė, ir ji pradėjo svarstyti, kas tai buvo – sapnas ar iš tiesų kažkoks nepaprastas reginys. Yaśodā pamanė, kad ji arba miega, arba mato Aukščiausiojo Dievo Asmens iliuzinės galios žaismą. O gal ji pamišo, kad regi tokius stebuklus. Po to jai šovė į galvą: „Matyt, mano vaikas turi kažkokią mistinę galią, todėl ir išvydau tokį reginį, nuo kurio netekau žado. Man derėtų nusilenkti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, kurio galia verčia manyti, kad mūsų kūnas yra mūsų „aš“ ir kad mūsų kūnui kažkas priklauso.“ Po to ji tarė: „Lenkiuosi Tau, kurio iliuzinė energija verčia mane manyti, kad Nanda Mahārāja yra mano vyras, o Kṛṣṇa – sūnus, ir kad visas Nandos Mahārājos turtas priklauso man, o piemenys bei piemenės yra mano valdiniai. Visus šiuos klaidingus įsitikinimus gimdo Aukščiausiojo Viešpaties iliuzinės galios veikimas. Meldžiuosi Tau, kad Tu visada mane globotum.“

Kol motina Yaśodā mąstė kaip tikras išminčius, Viešpats Kṛṣṇa vėl paleido į darbą Savo vidinę galią – pažadino joje motinišką meilę. Motina Yaśodā tuoj pat pamiršo visus filosofinius apmąstymus ir ėmė galvoti apie Kṛṣṇą kaip apie savo sūnų. Motiniškos meilės pagauta, ji pasisodino Viešpatį ant kelių ir pamanė: „Kṛṣṇa neperprantamas tiems, kurie mąsto primityviais pažinimo būdais. Tačiau Jį galima pažinti gilinantis į Upaniṣadas, „Vedāntą“, mistinę yogą bei sāṅkhyos filosofiją.“ Ir ji pradėjo galvoti apie Aukščiausiąjį Dievo Asmenį kaip apie pačios pagimdytą sūnų.

Neabejotina, jog motina Yaśodā atliko daugybę dorybingų darbų, todėl Absoliučioji Tiesa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, apsireiškė jos sūnumi ir čiulpė jos pieną. Nanda Mahārāja vėlgi atliko nemaža gausių aukojimų bei dorybingų darbų, idant Viešpats Kṛṣṇa taptų jo sūnumi ir pavadintų jį tėvu. Tačiau nuostabą kelia tai, kad Vasudevai ir Devakī nebuvo lemta patirti transcendentinės vaikiškų Kṛṣṇos žaidimų palaimos, nors Kṛṣṇa ir buvo tikras jų sūnus. Kṛṣṇos vaikystės žaidimus ir šiandien tebešlovina daugybė išminčių bei šventųjų, tačiau Vasudevai ir Devakī Jo žaidimais gėrėtis neteko. Kodėl taip atsitiko, Mahārājai Parīkṣitui paaiškino Śukadeva Gosvāmis.

Kai Viešpats Brahmā liepė Droṇai, geriausiajam iš Vasu, ir jo žmonai Dharai gausinti palikuonis, jiedu paprašė: „Brangusis tėve, suteik mums savo palaiminimą.“ Ir Brahmā palaimino Droṇą ir Dharą, kad ateityje, kai jiedu vėl gims šioje visatoje, Aukščiausiasis Viešpats Kṛṣṇa Savo patraukliu vaiko pavidalu visiškai užvaldys jų dėmesį. Droṇos ir Dharos santykiai su Kṛṣṇa turės tokią galią, kad kiekvienas, kuris išgirs apie Kṛṣṇos vaikystės žaidimus su tėvais, be vargo įveiks nežinojimą, dėl kurio gimstama ir mirštama. Viešpats Brahmā dovanojo tokį palaiminimą, ir štai Vṛndāvanoje Droṇa tapo Nanda Mahārāja, o Dharā – motina Yaśoda, Nandos Mahārājos žmona.

Taip Nanda Mahārāja ir jo žmona, motina Yaśodā, subrandino tyrą atsidavimą Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, kuris gimė jų sūnumi. Visi Kṛṣṇos palydovai – gopės bei piemenys irgi be ypatingų pastangų išsiugdė meilę Kṛṣṇai.

Viešpaties Brahmos palaiminimu, Viešpats Kṛṣṇa kartu su visiška ekspansija Balarāma nužengė į žemę. O kad Vṛndāvanos gyventojai patirtų dar didesnę transcendentinę palaimą, Jis apreiškė Savo vaikystės žaidimus.