Motina Yaśodā suriša Viešpatį Kṛṣṇą

Kartą, matydama, kad tarnaitė nespėja ruoštis apie namus, motina Yaśodā nusprendė pati sumušti sviestą. Plušdama ji dainavo apie Kṛṣṇos vaikystės žaidimus, ir mintys apie sūnų teikė jai didžiausią džiaugsmą.

Yaśodā buvo standžiai suveržusi sārį ir smarkiai, abiem rankom mušė sviestą. Jos rankos lietė krūtis, ir dėl karštos meilės sūnui iš jų pradėjo lašėti pienas. Jai plušant, kliudydamos viena kitą, ant rankų skimbčiojo apyrankės, lingavo krūtys ir auskarai. Yaśodos veidą išmušė prakaito lašeliai ir į visas puses pabiro jos galvą puošę gėlių žiedai. Tuo metu duryse, kaip mažas vaikas, pasirodė Viešpats Kṛṣṇa ir išvydo šį nuostabų reginį. Jis buvo alkanas ir iš meilės Savo motinai panoro, kad toji liautųsi plakusi sviestą. Viešpats parodė, kad pirmiausia ji turėtų pamaitinti Jį, o tik tada baigtų mušti sviestą.

Motina Yaśodā užsikėlė vaiką ant kelių ir davė Jam krūtį. Kol Kṛṣṇa čiulpė pieną, ji šypsojosi, negalėdama atsigrožėti dailiu Jo veideliu. Staiga ėmė bėgti ant krosnies pastatytas pienas. Skubėdama jį nukaisti, motina Yaśodā paguldė Kṛṣṇą ir pribėgo prie krosnies. Paliktas vienas, Kṛṣṇa taip supyko, kad Jo akys ir lūpos net paraudo. Jis sukando dantukus, sučiaupė lūpas ir, griebęs akmenį, sudaužė puodą su sviestu. Pakabinęs ranka sviesto, Jis nulindo į nuošalų kampą ir, dėdamasis, jog verkia, ėmė jį valgyti.

Tuo metu, pažiūrėjusi bėgančio pieno, motina Yaśodā grįžo prie sviesto muštuvės ir pamatė, kad puodas, kuriame buvo laikomas sviestui skirtas jogurtas, sudaužytas. Neradusi vaiko, ji nutarė, kad puodą sudaužė Jis. „Gudruolis. Sukūlė puodą ir pasislėpė, kad nenubausčiau“, – pamanė ji ir nusišypsojo. Visur apieškojusi, galų gale ji rado sūnelį ant apverstos didelės medinės piestos. Iš puodo, kuris buvo pririštas prie lubų, Jis kabino sviestą ir šėrė juo beždžiones. Kṛṣṇa išgąstingai dairėsi į šalis, suprasdamas, kad elgiasi negerai. Išvydusi, ką išdarinėja jos sūnus, Yaśodā tylutėliai prisėlino Jam iš nugaros. Tačiau Kṛṣṇa tuoj pat pastebėjo ją su rykšte rankoje ir nieko nelaukęs šoko žemėn ir iš baimės nukūrė. Motina Yaśodā vaikėsi Jį po visus kampus, stengdamasi sučiupti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį – tą, prie kurio negali priartėti netgi Jį medituojantys didieji yogai. Taigi Aukščiausiasis Dievo Asmuo Kṛṣṇa – tas, kuris nepasiekiamas nei yogams, nei spekuliatyviems mąstytojams, apsireiškė motinai Yaśodai, didelei bhaktei, jos vaiku. Apkūniai, bet liauno liemens motinai Yaśodai buvo nelengva pagauti greitakojį berniuką. Tačiau ji stengėsi kiek įmanydama. Jos plaukai atsirišo, o juose įsegtos gėlės pabiro ant žemės. Nors ir nuvargo persekiotoja, tačiau galų gale pavijo savo neklaužadą sūnų ir sugriebė Jį. Sučiuptas Kṛṣṇa vos nulaikė ašaras. Trindamas kumšteliais akis, paryškintas juodais dažais, Jis žvelgė į palinkusią virš Jo motiną, ir Jo akys ėmė šokinėti iš baimės.

Motina Yaśodā suprato, kad Kṛṣṇa nejuokais išsigando, ir jau ruošėsi Jį nuraminti.
Trokšdama savo vaikui gero labiau negu koks kitas žmogus, motina Yaśodā pamanė: „Jei vaikas labai bijos manęs, nežinia, kas gali Jam nutikti.“ Yaśodā numetė rykštę ir nutarė, kad už bausmę verčiau suriš Jo rankas virve. Ji nežinojo, kad surišti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį neįmanoma. Motina Yaśodā manė, kad Kṛṣṇa – jos mažasis sūnelis, ir nė neįtarė, jog šis vaikas – tasai, kuris neturi jokių ribų. Nėra nei Jo išorės ar vidaus, nei pradžios ar galo. Jis – beribis ir visur esantis. Iš tiesų Jis yra visas kosminis pasaulis. Ir vis dėlto motinai Yaśodai Kṛṣṇa buvo jos vaikas. Nors Kṛṣṇa jutimais nepasiekiamas, ji stengėsi pririšti vaiką prie medinės piestos. Tačiau kai motina pabandė Jį supančioti, pamatė, kad virvė per trumpa – trūko poros colių. Yaśodā namuose suieškojo daugiau virvių, tačiau ir jų neužteko. Galiausiai ji suraišiojo visas virves, kokias tik rado namie, tačiau ir vėl pritrūko poros colių! Motina Yaśodā šypsojosi, ją apėmė didžiulė nuostaba. Kaipgi galėjo šitaip būti?

Bandydama surišti sūnų, motina Yaśodā baisiai nuvargo. Ją išpylė prakaitas, nuo galvos nusirito gėlių pynė. Matydamas sunkų motinos triūsą, Viešpats Kṛṣṇa iš užuojautos leidosi surišamas. Motinos Yaśodos namuose Kṛṣṇa atliko žmonių vaiko vaidmenį ir apreiškė Savo nuostabiausias pramogas. Suprantama, niekas negali valdyti Aukščiausiojo Dievo Asmens. Tyras bhaktas paklūsta Viešpaties lotoso pėdoms, o Viešpats gali jį apginti arba nubausti. Tačiau jam nevalia užmiršti, kad yra priklausomas. Savo ruožtu, atsiduodamas bhakto globai, Viešpats jaučia transcendentinį malonumą. Tokį pavyzdį parodė Kṛṣṇa, paklusdamas Savo motinai Yaśodai.

Kṛṣṇa – Aukščiausiasis, galintis dovanoti Savo bhaktams bet kokį išsivadavimą, tačiau malonė, kuri teko motinai Yaśodai, nepasiekiama nei Viešpačiui Brahmai, nei Viešpačiui Śivai, nei sėkmės deivei.

Aukščiausiojo Dievo Asmens, kuris žinomas kaip Yaśodos ir Nandos Mahārājos sūnus, nepavyks tobulai pažinti nei yogams, nei spekuliatyviems mąstytojams. Tačiau bhaktams Jis lengvai pasiekiamas. Yogai ir spekuliatyvieji mąstytojai nesugeba suvokti, kad Jis yra aukščiausias visų malonumų šaltinis.

Surišusi sūnų, motina Yaśodā ėmė tvarkytis apie namus. O prie medinės piestos pririšto Kṛṣṇos žvilgsnis pakrypo į du netoliese augančius arjunos medžius. Didysis palaimos šaltinis, Viešpats Śrī Kṛṣṇa, pamanė: „Iš pradžių motina Yaśodā paliko Mane, neleidusi sočiai atsigerti pieno, todėl Aš sudaužiau jogurto puodynę, o po to sušėriau sviestą beždžionėms. Dabar ji pririšo Mane prie medinės piestos. Todėl iškrėsiu jai dar didesnį pokštą.“ Ir Jis sumanė nuversti du didžiulius arjunos medžius.

Šie arjunos medžiai turi savo istoriją. Ankstesnįjį gyvenimą jie buvo žmonės, Kuveros sūnūs, vardu Nalakūvara ir Maṇigrīva. Laimė, jie Viešpačiui krito į akį. Didysis išminčius Nārada juos prakeikė, norėdamas suteikti didžiausią malonę – galimybę pamatyti Viešpatį Kṛṣṇą. Šis prakeiksmas, kuris iš tiesų buvo malonė, teko jiems per užmaršumą, kurį paskatino apgirtimas. Ši istorija pasakojama kitame skyriuje.