Default View
Dual Language

DEŠIMTAS SKYRIUS

Nalakūvaros ir Maṇigrīvos išgelbėjimas

Čia pasakojama istorija apie tai, kaip palaimingu didžiojo išminčiaus Nārados noru Nalakūvara ir Maṇigrīva buvo prakeikti ir Kṛṣṇa juos išvadavo.
Du galingi pusdieviai Nalakūvara ir Maṇigrīva buvo pusdievių iždininko Kuveros – didžio Viešpaties Śivos pasekėjo – sūnūs. Viešpaties Śivos malone, Kuvera valdė pasakiškus materialius turtus. Turtuolių sūnūs dažnai palinksta į vyną ir moteris, ir Kuveros sūnūs nebuvo išimtis. Kartą, norėdami pasilinksminti, pusdieviai atėjo į Viešpaties Śivos sodą Kailāsos apylinkėse ant Mandākinī Gangos kranto. Kvepiančiame, pilname gėlių sode jie gėrė midų ir klausėsi malonaus gražių mergelių dainavimo. Apsvaigę broliai įbrido į Gangą, nusėtą lotoso žiedų, ir išdykavo vandenyje su jaunomis mergelėmis tarsi drambliai su savo patelėmis.
Jiems vandenyje besismaginant, į tą vietą netyčia užklydo didysis išminčius Nārada. Jis pamatė, kad pusdieviai Nalakūvara ir Maṇigrīva jau visiškai apgirto ir nebepažįsta jo. Jaunosios pusdievių draugės buvo už juos blaivesnės. Išvydusios didįjį išminčių Nāradą, jos susigėdo savo nuogumo ir puolė rengtis. O apdujusiems pusdievio Kuveros sūnums buvo nė motais, kad priešais juos stovėjo išminčius Nārada, ir jie nepridengė savo nuogumo. Matydamas, kaip žemai krito girtuokliaudami Kuveros sūnūs, Nārada panoro jiems gero ir prakeikė juos, tuo parodydamas savo nepriežastinę malonę.
Didysis išminčius nuoširdžiai gailėjosi Kuveros sūnų ir troško, kad jie liautųsi ieškoję džiaugsmų svaigaluose bei linksmybėse su jaunomis mergelėmis ir savo akimis išvystų Viešpatį Kṛṣṇą. Jis nutarė prakeikti pusdievius. Pasak Nārados, potraukis materialiems malonumams kyla sustiprėjus aistros guṇospoveikiui. Materialiame pasaulyje žmogų, gausiai apdovanotą materialiais turtais, paprastai traukia trys dalykai – svaigalai, lytiniai malonumai ir azartiniai žaidimai. Didžiuodamiesi savo materialiais turtais, turtuoliai praranda bet kokį gailestingumą – stato skerdyklas ir žudo gyvulius. Jie mano esą nemirtingi. Pamiršę gamtos dėsnius, šie neišmanėliai beprotiškai lepina savo kūną. Jie užmiršta, jog materialus kūnas – net ir toks tobulas, kaip pusdievių, – ilgainiui pavirsta pelenais. O kol žmogus gyvas, kad ir kokį patrauklų kūną jis turėtų, šiame kūne tėra išmatos, šlapimas ir įvairiausių kirmėlių knibždėlynas. Pavydėdami kitiems žmonėms ir skriausdami juos, materialistai negali suvokti svarbiausiojo gyvenimo tikslo, o jo nesuvokdami, kitą gyvenimą jie dažniausiai degraduoja ir patiria pragaro kančias. Laikydami save kūnais, šie paikuoliai nevengia įvairiausių nuodėmių ir net nesusimąsto, ar jų kūnas išties yra jų nuosavybė. Sako, kūnas yra to, kas jį maitina. Jei taip, tai kūnas priklauso ne pačiam žmogui, o šeimininkui, kuriam žmogus tarnauja. Vergvaldys reiškia teises į savo vergų kūnus, nes juos maitina. Kita vertus, kam priklauso kūnas – tėvui, davusiam sėklą, ar motinai, kuri išnešiojo vaiką savo įsčiose?
Neišmanėliai įvairiai nusideda, nes materialų kūną klaidingai tapatina su siela. Tačiau pasistenkime suprasti, kam kūnas priklauso. Kvailys žudo gyvulius, kad pamaitintų savo kūną, tačiau nesusimąsto, kam priklauso jo kūnas – jam pačiam, jo tėvui, motinai ar seneliams iš motinos pusės. Kitąsyk tėvas išleidžia savo dukrą už vyro su sąlyga, kad įsūnys dukters vaiką. Atsitinka ir taip, kad silpnesniojo kūnas atitenka stipresniam, tam, kuris priverčia jį tarnauti. Kartais vergo kūnas su visomis nuosavybės teisėmis yra parduodamas kitam šeimininkui. Galų gale gyvenimui pasibaigus kūną pasiima ugnis, ir jis virsta pelenais, arba yra išmetamas į gatvę, kur jį sudoroja šunys ir maitvanagiai.
Kartais, norint išmaitinti kūną, daromos nuodėmės, tačiau, prieš darant tokias nuodėmes, reikia išsiaiškinti, kam šis kūnas priklauso. Kūnas gimsta iš materialios gamtos ir po tam tikro laiko joje ištirpsta. Taigi galima daryti išvadą, kad kūnas priklauso materialiai gamtai. Nemanykime, kad kūnas priklauso mums, – tai klaida. Tad kam gi žudyti – juk žudome stengdamiesi išsaugoti tai, kas mums vis tiek nepriklauso? Ar tam, kad išmaitintume kūną, būtina žudyti nekaltus gyvulius?
Kai žmogų apakina tuščias didžiavimasis turtais, jis nepaiso jokių dorovinių pamokymų – jam terūpi vynas, moterys ir gyvulių žudymas. Taigi dažnai neturtingo žmogaus padėtis geresnė, nes vargingieji neišskiria savęs iš kitų. Paprastai vargšas nenori skaudinti kitų, nes savo kailiu yra patyręs skausmą. Todėl didysis išminčius Nārada, matydamas, kad pusdieviai Nalakūvara ir Maṇigrīva apakinti puikybės, nutarė pasiųsti juos ten, kur nebūtų jokių turtų.
Žmogus, įsivaręs rakštį, to niekam nelinkės; jautrios širdies vargšas nelinkės kitam vargo. Turtuolis, kilęs iš vargšų, dažniausiai į gyvenimo pabaigą įkuria labdaringą įstaigą, kad padėtų kitiems beturčiams. Žodžiu, gailestingas vargšas labiau atjaučia kitų vargus ir bėdas. Beturtis retai kada keliasi į puikybę, jį rečiau apakina aistros. Paprastai jis pasitenkina tuo, ką gauna per Viešpaties malonę.
Gyventi vargingai reiškia askezę. Tad Vedų kultūros brāhmaṇai paprastai stengiasi gyventi skurde, kad išvengtų tuščio didžiavimosi, kurį sukelia materialus turtas. Materialaus klestėjimo pagimdytas išdidumas – didelė kliūtis dvasinio išsivadavimo kelyje. Skurdžiui negresia nutukti, nes jis neturi galimybės be saiko valgyti. Tad ir jo jausmai neįaudrinti. O susitvardęs žmogus nelinkęs ir į prievartą.
Kitas neturto privalumas tas, kad šventas žmogus nesivaržo užsukti į vargšo namus, taigi vargšui prieinamas bendravimas su šventuoju. O turčius į savo namus įsileidžia ne kiekvieną, tad šventajam kelias į jo namus uždaras. Pagal Vedų tradiciją, šventi žmonės tampa elgetomis, nes, prašydami išmaldos, jie gali pasibelsti į kiekvieno šeimos žmogaus duris. O žmonėms, kurie per šeimos rūpesčius dažniausiai užmiršta apie dvasinį tobulėjimą, bendravimas su šventais žmonėmis yra ypač naudingas. Bendraujant su šventuoju, vargšui atsiranda galimybė išsivaduoti. Ko verti tie žmonės, kurie didžiuojasi savo materialiais turtais ir skęsta puikybėje, jei negali bendrauti su šventaisiais ir Aukščiausiojo Dievo Asmens atsidavusiais pasekėjais?
Taigi didysis išminčius Nārada nutarė, kad jo pareiga – sukurti šiems pusdieviams tokias aplinkybes, kuriomis jie negalėtų tuščiai didžiuotis materialiais turtais. Jausdamas gailestį, Nārada norėjo ištraukti juos iš nuodėmingo gyvenimo. Jie buvo patekę į tamsos guṇos valdžią, todėl nepajėgė valdyti jausmų ir tegalvojo apie lytinius džiaugsmus. Ištraukti juos iš tos pasibaisėtinos būklės buvo švento žmogaus, tokio, kaip Nārada, pareiga. Gyvuliai nesuvokia savo nuogumo. Tačiau Kuvera – jų tėvas buvo pusdievių iždininkas, svarbias pareigas einantis asmuo. O jo sūnūs elgėsi kaip tikri gyvuliai ir apgirtę tiek prarado atsakomybės jausmą, kad net nesuvokė, jog yra nuogi. Išauklėti žmonės turėtų dengti kūną žemiau juosmens. Tai pamiršus, gresia nuopuolis. Tad Nārada nutarė, kad geriausia bausmė bus paversti juos nejudriomis gyvosiomis esybėmis – medžiais. Gamtos dėsniai neleidžia medžiams judėti. Nors medžių sąmonę temdo neišmanymo guṇa, jie negali niekam padaryti bloga. Didysis išminčius Nārada manė, jog paverstiems medžiais pusdieviams pravartu palikti atmintį, kad jie žinotų, už ką skirta šioji bausmė. Pakeitusi kūną, gyvoji būtybė dažniausiai užmiršta ankstesnįjį gyvenimą, tačiau ypatingais atvejais Viešpaties malone atmintis paliekama – kaip tai atsitiko Nalakūvarai bei Maṇigrīvai.
Taigi išminčius Nārada nusprendė, kad abu pusdieviai šimtą metų pusdievių laiku turės būti medžiais, o po šimto metų nepriežastine Aukščiausiojo Dievo Asmens malone jiems teks laimė savo akimis išvysti Patį Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Taip jie atgausią savo aukštą padėtį – vėl tapsią pusdieviais ir didžiais Viešpaties bhaktais.
Tai pasakęs, didysis išminčius Nārada grįžo į savo buveinę Nārāyaṇāśramą, o pusdieviai virto medžiais dvyniais, vadinamais arjuna. Nepriežastine Nārados malone pusdieviai išaugo Nandos Mahārājos kieme ir gavo nepaprastą galimybę iš arti regėti Viešpatį Kṛṣṇą.
Mažasis Kṛṣṇa, nors buvo pririštas prie medinės piestos, iš lėto nurėpliojo prie medžių dvynių, kad įvykdytų Savo didžio bhakto Nārados pranašystę. Viešpats Kṛṣṇa žinojo, kad Nārada – didis bhaktas, o arjunos medžiai dvyniai, kurie stovėjo priešais Jį, – Kuveros sūnūs. „Atėjo laikas įvykdyti Mano didžio bhakto Nārados žodžius“, – pamanė Jis ir žengė pro medžių tarpą. Pats Kṛṣṇa lengvai pralindo, tačiau didelė medinė piesta tarp medžių įstrigo. Tada Viešpats Kṛṣṇa įsiręžęs stipriai truktelėjo piestą, prie kurios buvo pririštas, ir abu medžiai su visa lapija triokšėdami nuvirto žemėn. Iš nuvirtusių medžių iškilo dvi nepaprastos, švytinčios it liepsna būtybės. Joms pasirodžius, viskas aplink nušvito. Tyrosios būtybės prisiartino prie Viešpaties Kṛṣṇos, nusilenkė ir, išreikšdamos savo pagarbą, kreipėsi į Jį malda:
“Dear Lord Kṛṣṇa, You are the original Personality of Godhead, master of all mystic powers. Learned brāhmaṇas know very well that this cosmic manifestation is an expansion of Your potencies, which are sometimes manifest and sometimes unmanifest. You are the original provider of the life, body and senses of all living entities. You are the eternal God, Lord Viṣṇu, who is all-pervading, the imperishable controller of everything, and You are eternal time. You are the original source of the cosmic manifestation, which is acting under the spell of the three modes of material nature – goodness, passion and ignorance. You are living as the Supersoul in all the multiforms of living entities, and You know very well what is going on within their bodies and minds. Therefore You are the supreme director of all activities of all living entities. But although You are in the midst of everything which is under the spell of the material modes of nature, You are not affected by such contaminated qualities. No one under the jurisdiction of the material modes can understand Your transcendental qualities, which existed before the creation; therefore You are called the Supreme Transcendence. Let us offer our respectful obeisances unto the lotus feet of You, Lord Vāsudeva, the Supreme Brahman, who are always glorified by Your personal internal potencies.
„Brangusis Viešpatie Kṛṣṇa, Tu – pirminis Dievo Asmuo, visų mistinių jėgų valdovas. Mokyti brāhmaṇai puikiai žino, kad kosminis pasaulis, kurį mes matome, gimsta iš Tavo galių, kurios tai akivaizdžiai pasireiškia, tai būna neišreikštos. Tu – pirminė priežastis, suteikianti gyvosioms būtybėms gyvybę, kūną ir jutimus. Tu – amžinasis Dievas, Viešpats Viṣṇu, visa aprėpiantis, nemirtingas būties valdovas. Tu – pirmapradis šaltinis kosminio pasaulio, kuris juda valdomas trijų materialios gamtos guṇų – dorybės, aistros ir neišmanymo. Kaip Supersiela, Tu gyveni visų rūšių gyvosiose būtybėse ir žinai, kas dedasi jų kūnuose bei protuose. Todėl Tu – aukščiausias valdovas, kurio valioje visų gyvųjų būtybių poelgiai. Ir nors Tu įeini į visus materialios gamtos guṇų valdomus reiškinius, Tau Pačiam šios suterštosios ypatybės nedaro jokios įtakos. Niekas negali suprasti Tavo transcendentinių ypatybių, būdamas materialios gamtos guṇų valdžioje, o transcendentinės Tavo ypatybės egzistavo dar prieš pasaulio pradžią. Todėl Tave vadina Aukščiausiuoju Brahmanu, kurį amžinai šlovina Jo vidinės galios. Materialiame pasaulyje Tave galima pažinti tik per įvairias inkarnacijas. Nors Tu įgyji tam tikrus kūnus, jie nėra materialios kūrinijos dalis. Šie kūnai visada kupini transcendentinių galių – begalinio turto, jėgos, grožio, šlovės, išminties ir atsižadėjimo. Materialiame pasaulyje kūnas skiriasi nuo šeimininko, tačiau Tu apsireiški pirminiu dvasiniu kūnu, todėl šie skirtumai Tau negalioja. Tau nužengus, nepaprasti Tavo žygiai byloja apie tai, kad Tu – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Niekas materialiame pasaulyje nepajėgia nuveikti tokių antžmogiškų darbų. Tu, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, nužengei su visomis visiškomis ekspansijomis ir neši gyvosioms būtybėms gyvybę, mirtį bei išsivadavimą. Tu kiekvienam gali suteikti bet kurį palaiminimą. O Viešpatie! O laimės ir gėrio šaltini, su didžiausia pagarba lenkiamės Tau. Tu – visa aprėpiantis Aukščiausiasis Dievo Asmuo, ramybės versmė ir visų svarbiausias iš karaliaus Yadu giminės. O Viešpatie, mūsų tėvas pusdievis Kuvera – Tavo tarnas. Tavo tarnas ir didysis išminčius Nārada. Tai jų malone mes galime regėti Tave. Leisk mums nuolat su transcendentine meile Tau tarnauti, Tave šlovinti ir klausytis pasakojimų apie Tavo transcendentinius darbus. Tegul mūsų rankos ir kitos kūno dalys visad tarnauja Tau, tegul mūsų mintys nuolat krypsta į Tavo lotoso pėdas, o mūsų galvos tesilenkia visa aprėpiančiajam Tavo Šviesybės visatos pavidalui.“
Kai pusdieviai Nalakūvara ir Maṇigrīva pabaigė savo maldas, mažasis Viešpats Kṛṣṇa, Gokulos šeimininkas bei valdovas, Yaśodos pririštas prie medinės piestos, nusišypsojo ir tarė: „Aš žinau, kad jūs patyrėte nepriežastinę Mano didelio bhakto – išminčiaus Nārados malonę. Jis išgelbėjo jus nuo pasibjaurėtino didžiavimosi dailia išvaizda ir nepaprastais turtais, kuriuos jūs gavote, gimę pusdievių šeimoje. Jeigu ne jis, jūs galėjote nusiristi į pragarą ir didžiai kentėti. Man žinoma, kaip viskas nutiko. Jis ne tik prakeikė jus, bet ir suteikė nuostabią galimybę jį pamatyti, – taigi jums nepaprastai pasisekė. Jeigu siela, netgi ir atsitiktinai, savo akimis pamato tokį didį ir šventą žmogų, kaip Nārada, – visada romų ir visiems gailestingą, – ji nedelsdama išsivaduoja iš sąlygoto gyvenimo. Tai tolygu patekti į ryškią saulės šviesą, kurioje niekas netemdo mūsų žvilgsnio. Taigi, Nalakūvara ir Maṇigrīva, dabar jūsų gyvenimas įgavo prasmę, nes patyrėte ekstatinę meilę Man. Daugiau jūs negimsite materialiame pasaulyje. O dabar grįžkite į tėvo buveinę dangaus planetoje, gyvenkite atsidavimo tarnystės dvasia, ir dar šį gyvenimą jūs patirsite išsivadavimą.“
Po to pusdieviai apėjo aplink Viešpatį daug kartų, daugsyk Jam nusilenkė ir pasitraukė. O Viešpats liko vienas, pririštas prie piestos.
Taip Bhaktivedanta baigia komentuoti dešimtąjį „Kṛṣṇos“ skyrių, pavadintą „Nalakūvaros ir Maṇigrīvos išgelbėjimas“.