Demonų Vatsāsuros ir Bakāsuros mirtis

Kai arjunos medžiai dvyniai nuvirto ant žemės su tokiu griausmu, kad, rodės, trenkė žaibas, į įvykio vietą nedelsdami subėgo visi Gokulos gyventojai, o su jais atskubėjo ir Nanda Mahārāja. Jie labai stebėjosi, jog nei iš šio, nei iš to nuvirto du medžiai milžinai. Gokulos gyventojai suko galvas, nesuprasdami, kaip tai paaiškinti. Pamatę prie medinės piestos Yaśodos virvėmis priraišiotą mažylį Kṛṣṇą, jie pamanė, kad tai būsiąs kurio nors demono darbas. Kas dar galėjęs tai padaryti? Ir jie didžiai susirūpino, kad mažajam Kṛṣṇai nuolat nutinka tokie keisti nuotykiai. Taip vyresniesiems piemenims besvarstant, netoliese žaidę vaikai papasakojo, kad medžius nuvertė Kṛṣṇa, tempdamas paskui save medinę piestą, prie kurios buvo pririštas. „Kṛṣṇa tarp medžių pralindo, – aiškino jie, – o piesta ėmė ir įstrigo. Jis truktelėjo virvę, ir medžiai nuvirto. Iš nugriuvusių medžių pakilo dvi akinamai švytinčios būtybės ir ėmė su Juo kalbėtis.“

Dauguma piemenų nepatikėjo vaikų žodžiais. Jie negalėjo įsivaizduoti, jog tai apskritai įmanoma. Tačiau atsirado ir tokių, kurie patikėjo jais ir tarė Nandai Mahārājai: „Tavo sūnus – ne toks, kaip kiti vaikai. Galbūt tai Jo darbas.“ Klausydamasis, kaip piemenys kalba apie nepaprastas sūnaus galias, Nanda Mahārāja šypsojosi. Jis priėjo arčiau ir atrišo virvę, išlaisvindamas stebuklingąjį sūnų. Tada vyresniosios gopės tuoj pat paėmė Kṛṣṇą ant rankų, nunešė į Jo namus ir, pliaukšėdamos delnais, gyrė nuostabius šio vaiko darbus. Kṛṣṇa kartu su jomis plojo delniukais, tarsi išties būtų paprastas berniukas. Aukščiausiasis Viešpats Kṛṣṇa visiškai pakluso gopių valiai ir it lėlė ėmė dainuoti ir šokti jų rankose.

Kartais motina Yaśodā prašydavo Kṛṣṇos atnešti jai medinį suolelį. Nors suolas būdavo per sunkus, tačiau Kṛṣṇa įsigudrindavo jį atvilkti. Kitąsyk, kai garbindamas Nārāyaṇą tėvas prašydavo Kṛṣṇos atnešti medinius sandalus, Kṛṣṇa užsikeldavo juos ant galvos ir sunkiai nešdavo. Paprašytas pakelti daiktą, kuris būdavo per sunkus, Jis imdavo skėsčioti rankomis. Kiekviena diena, kiekviena akimirka su Kṛṣṇa tėvams teikė didžiausią džiaugsmą. Viešpats apreiškė Vṛndāvanos gyventojams Savo vaikiškus darbus, norėdamas parodyti didiesiems išminčiams bei filosofams, ieškantiems Absoliučiosios Tiesos, kaip Aukščiausioji Absoliučioji Tiesa, Dievo Asmuo, paklūsta Savo tyrų bhaktų norams.

Kartą prie Nandos Mahārājos namų atėjo vaisių pardavėja. Išgirdęs jos garsų kvietimą: „Kas nori vaisių, ateikite čia!“, mažasis Kṛṣṇa suspaudė delniukuose saujelę grūdų ir nuskubėjo keisti juos į vaisius. Tais laikais prekyba vyko mainais, ir Kṛṣṇa, ko gero, matęs, kaip tėvai keičia vaisius ir kitas prekes, juos mėgdžiojo. Tačiau Jo delniukai buvo labai maži, ir Jis nemokėjo tvirtai jų sugniaužti, tad grūdai biro ant žemės. Vaisių pardavėja tai matė ir, Viešpaties grožio pakerėta, pridėjo Jam pilną glėbį vaisių, tepaėmusi kelis grūdelius, kurie liko delniukuose. O kai ji pažvelgė į savo pintinę, pintinė buvo pilna visokių brangenybių. Viešpats nešykšti jokių malonių. Duodami Viešpačiui ką nors, ne prarandame, o laimime milijoną kartų.

Sykį Viešpats Kṛṣṇa, arjunos medžių dvynių išgelbėtojas, žaidė su Balarāma ir kitais vaikais ant Yamunos kranto. Artėjo vidurdienis, ir Rohiṇī, Balarāmos motina, atėjo kviesti jų namo. Tačiau Kṛṣṇa ir Balarāma taip įsitraukė į žaidimus su draugais, kad visiškai nenorėjo namo. Jie nekreipė dėmesio į prašymą ir žaidė Sau toliau. Negalėdama Jų prisikviesti, Rohiṇī grįžo namo ir išsiuntė motiną Yaśodą. Yaśodā taip mylėjo savo sūnų, kad vos išėjo Jo kviesti, jos krūtys pritvinko pieno. Ji garsiai šūktelėjo: „Mielas vaikeli, grįžk namo. Jau senų seniausiai pietų metas.“ Ir pridūrė: „Brangusis Kṛṣṇa, mano mielas lotosaaki sūnau, ateik gerti mano pieno. Tu jau pažaidei ir tikriausiai esi labai alkanas. Turbūt pavargai taip ilgai bežaisdamas, mielas mano mažyli.“ Paskui ji kreipėsi į Balarāmą: „Mielas vaike, šeimos puošmena, tučtuojau grįžk su jaunėliu Kṛṣṇa namo. Jūs žaidžiate nuo pat ryto ir, ko gero, visai nusilakstėte. Grįžkite pavalgyti. Tėtis Nandarāja laukia Jūsų. Jis alkanas, tad eikite namo, kad ir jis galėtų papietauti.“

Kai tik Kṛṣṇa ir Balarāma išgirdo, kad Nanda Mahārāja laukia Jų nepradėdamas valgyti, tuoj pat suskubo namo. O žaidimo draugai ėmė skųstis: „Kṛṣṇa visada išeina pačiame žaidimo įkarštyje. Kitą kartą Jo neišleisime.“

Ir jie pagrasino daugiau su Juo nebežaisią. Kṛṣṇa išsigando ir, užuot ėjęs namo, vėl grįžo pas draugus. Tada motina Yaśodā išbarė vaikus ir tarė Kṛṣṇai: „Brangus Kṛṣṇa, Tu kaip gatvės valkata! Ar neturi namų? Prašau grįžti! Pažvelk, kaip Tu išsimurzinai, žaisdamas nuo pat ankstyvo ryto! Eik namo – Tau reikia išsimaudyti. Be to, šiandien Tavo gimimo diena, ir Tu turi grįžti namo, kad išdalintum brāhmaṇams karves. Argi nematai, kaip dailiai papuošė mamos Tavo draugus? Ir Tave reikia nuprausti, gražiai aprengti ir padabinti papuošalais. Tad eik namo, išsimaudyk, pasipuošk, o tada vėl galėsi žaisti.“

Taip motina Yaśodā kvietė namo Viešpatį Kṛṣṇą ir Balarāmą – tuos, kuriems lenkiasi didieji pusdieviai Viešpats Brahmā ir Viešpats Śiva. Motinai Yaśodai Viešpats Kṛṣṇa ir Balarāma tebuvo jos vaikai.

Kai motinos Yaśodos sūnūs Kṛṣṇa ir Balarāma grįžo namo, ji švariai Juos išmaudė, aprengė ir išpuošė. Paskui sukvietė brāhmaṇus ir Kṛṣṇos gimimo dienos proga savo vaikų rankomis išdalino jiems daugybę karvių. Štai taip buvo švenčiama Kṛṣṇos gimimo diena.

Kartą, po Kṛṣṇos gimtadienio iškilmių, susirinko drauge vyresnieji piemenys, kuriems vadovavo Nanda Mahārāja. Jie tarėsi, kaip padaryti galą nelaimėms, kurias Mahāvane kelia demonai. Susirinkime dalyvavo Nandos Mahārājos brolis Upananda. Jis garsėjo kaip mokytas ir patyręs žmogus ir linkėjo Kṛṣṇai bei Balarāmai gero. Upananda, kaip vienas iš vyresniųjų, kreipėsi į susirinkusius: „Brangūs bičiuliai! Mums reikia keltis į kitą vietą, nes į Gokulą kiekvieną dieną braunasi didžiuliai demonai ir drumsčia mūsų ramybę, o ypač jie taikosi nužudyti mūsų mažylius. Prisiminkime, kaip Pūtanā atėjo nugalabyti Kṛṣṇą. Tik per Viešpaties Hari malonę Jis ištrūko iš baisios raganos nagų. Po to Kṛṣṇą buvo nutvėręs demonas viesulas, kuris pakilo aukštai į padanges, ir tik Viešpaties Hari malone Kṛṣṇa liko gyvas ir sveikas, o demonas krito ant akmenų ir užsimušė. Visai neseniai berniukas žaidė tarp dviejų medžių tuo metu, kai jie grėsmingai nugriuvo, nors ir nesužeidė Jo. Viešpats Hari ir šįkart Jam padėjo. Įsivaizduokite, kokia būtų ištikus nelaimė, jeigu Jį ar kitą ten žaidusį vaiką būtų prispaudę virstantys medžiai! Tai turint galvoje, negalima nesutikti, jog gyventi čia darosi nebesaugu. Vykime kitur. Nuo įvairių nelaimių mus gelbėjo Viešpaties Hari malonė. Ir vis dėlto būkime atsargūs ir palikime Gokulą. Įsikurkime ten, kur niekas netrikdys mūsų ramaus gyvenimo. Aš manau, kad mums reikėtų keltis į Vṛndāvanos mišką, kuriame daug šviežios žolės ir žaliuoja įvairūs augalai. Ten būtų puiki ganykla mūsų karvėms, o mes patys ir mūsų šeimos – gopės bei vaikai – gyventume ramybėje. Prie Vṛndāvanos stūkso nepaprasto grožio Govardhanos kalva, ten auga tanki žolė ir yra užtektinai pašaro gyvuliams, taigi pragyventume nesunkiai. Tad siūlyčiau nedelsiant vykti į tą puikią vietą, nes ilgiau gaišti neverta. Jei sutinkate, ruoškime vežimus, veskime karves ir kelionėn.“

Išklausę Upanandą, piemenys nedelsdami sutiko: „Greičiau ruoškimės kelionėn.“ Po to visi sukrovė į vežimus namų turtą bei įvairiausius rakandus ir pasiruošė keliauti į Vṛndāvaną. Kaimo senukai, moterys ir vaikai buvo susodinti į vežimus, o lankais ir strėlėmis apsiginklavę vyrai pasiruošė lydėti vilkstinę. Karvės, jaučiai ir veršiukai bėgo priešais, ginkluoti vyrai apsupo kaimenes ir ėmė pūsti ragus bei trimitus. Vilkstinė triukšmingai pajudėjo Vṛndāvanos link.

Kas gali apsakyti Vrajos mergelių grožį? Jos sėdėjo vežimuose, pasipuošusios brangiais sāriais ir pasidabinusios puikiais papuošalais. Kaip visada gopės ėmė dainuoti apie mažojo Kṛṣṇos žaidimus. Motinos Yaśodā ir Rohiṇī važiavo atskirais vežimais, o Kṛṣṇa ir Balarāma sėdėjo joms ant kelių. Pakeliui Rohiṇī ir Yaśodā kalbėjosi su savo vaikais, Kṛṣṇa ir Balarāma, ir laimingos spindėjo nepaprastu grožiu.

Šitaip vilkstinė pasiekė Vṛndāvaną, kur gyvenimas amžinas, kupinas ramybės ir laimės. Vežimai apsuko Vṛndāvaną ir išsirikiavo vienas paskui kitą. Pasigėrėję puikiu vaizdu – Govardhanos kalva, stūksančia ant Yamunos kranto, keliautojai pradėjo statytis būstus. Bendraamžiai laikėsi kartu, vaikai kalbėjosi su tėvais. Visi Vṛndāvanos gyventojai buvo labai laimingi.

Kṛṣṇai ir Balarāmai buvo patikėta ganyti veršelius. Svarbiausia piemenukams – saugoti mažiausiuosius iš jų. Ganyti veršelius berniukai mokomi nuo pat vaikystės. Kartu su kitais piemenukais Kṛṣṇa ir Balarāma gindavo veršelius į ganyklas ir žaisdavo su draugais. Ganydami veršelius, broliai kartais grodavo fleitomis, kartais spardė āmalakī ir belo vaisius kaip kamuolį arba šokdavo, skimbčiodami varpeliais, kurie buvo parišti Jiems ant kulkšnių. Kartais, apsigaubę antklodėmis, vaikai žaidė karves bei jaučius. Taip pramogavo Kṛṣṇa ir Balarāma. Broliai dažnai mėgdžiodavo jaučių ir karvių mykimą, žaidė „bulių kautynes“ ar klykavo tarsi paukščiai ir įvairūs gyvūnai. Šitaip Kṛṣṇa ir Balarāma linksmai leido Savo vaikystės dienas tarsi paprasti žemės vaikai.

Kartą, Kṛṣṇai ir Balarāmai bežaidžiant prie Yamunos, jos pakrantėje pasirodė veršeliu pasivertęs demonas Vatsāsura, ketindamas Juos nužudyti. Veršelio išvaizdos demonas tuoj pat įsimaišė tarp kitų veršelių. Tačiau Kṛṣṇa iškart jį pastebėjo ir tuojau pranešė Balarāmai, kad į kaimenę įsiveržė demonas. Abu broliai ėmė jį sekti ir prislinko arčiau. Tada Kṛṣṇa griebė jį už užpakalinių kojų bei uodegos, smarkiai įsuko ir sviedė į medį. Demonas išleido paskutinį kvapą ir nuo medžio viršūnės negyvas nukrito žemėn. Visi Kṛṣṇos draugai puolė Jį sveikinti: „Šaunuolis, šaunuolis!“, o sužavėti pusdieviai iš dangaus pradėjo barstyti gėles. Taip Vṛndāvanos piemenukai – kūrinijos saugotojai Kṛṣṇa ir Balarāma – kiekvieną rytą gindavo į ganyklas veršelius ir džiaugėsi Savo vaikystės žaidimais.
Piemenukai kasdien eidavo prie Yamunos girdyti veršelių ir, pagirdę veršelius, dažnai patys numalšindavo troškulį.

Kartą, atsigėrę Yamunos vandens, piemenukai susėdo ant kranto ir išvydo milžinišką it kalnas padarą, kuris buvo panašus į garnį. Jo snapas buvo tvirtas kaip žaibas. Pamatę nepaprastą būtybę, piemenukai išsigando. Paukštis vadinosi Bakāsura ir buvo Kaṁsos draugas. Netikėtai pasirodęs paupy, jis puolė prie Kṛṣṇos, pražiojo smailą aštrų snapą ir kaipmat Jį prarijo. Balarāma ir berniukai net žado neteko ir sustingo tarsi negyvi. Tačiau demonas Bakāsura, rydamas Kṛṣṇą, pajuto gerklėje smarkų perštintį skausmą. Tai degino ryški šviesa, kurią skleidė Kṛṣṇa. Demonas tuoj pat išspjovė Kṛṣṇą ir pabandė pergnybti Jį snapu. Bakāsura nežinojo, kad Kṛṣṇa buvo pirminis visatos kūrėjo – Viešpaties Brahmos tėvas, nors ir atliekantis Nandos Mahārājos sūnaus vaidmenį. Motinos Yaśodos vaikas, pusdievių džiaugsmas ir šventų žmonių globėjas, griebė milžiną garnį už snapo ir Savo draugų piemenukų akivaizdoje perplėšė jį pusiau tarsi kokią žolytę. Sužavėti šio reginio, rojaus planetų gyventojai iš dangaus pabėrė kvapiąsias malli gėles, o gėlių lietų lydėjo trimitų, būgnų ir kriauklių garsai.

Išvydę gėlių lietų ir išgirdę dangiškuosius garsus, vaikai labai nustebo. O kai pamatė Kṛṣṇą, piemenukai ir Balarāma taip apsidžiaugė, tarsi būtų atgavę savo gyvasties šaltinį. Jie vienas po kito glėbesčiavo ir spaudė prie krūtinės grįžusį Nandos sūnų. Po to suginė draugėn visus veršelius ir patraukė namo.

Sugrįžę vaikai papasakojo apie nuostabius Nandos sūnaus žygius, ir gopės bei piemenys nepaprastai džiūgavo. Jie ir taip mylėjo Kṛṣṇą, tačiau, išgirdę pasakojant apie Jo šlovingas pergales, pamilo Jį dar labiau. Prisiminę, kad mažylis Kṛṣṇa ištrūko iš mirties nasrų, jie žvelgė į Jo veidą su didele meile ir susižavėjimu. Piemenys turėjo daugybę rūpesčių, tačiau negalėjo atitraukti savo žvilgsnio nuo Kṛṣṇos. Gopės ir jų vyrai stebėjosi, kad įvairūs demonai, tiek kartų puolę Kṛṣṇą, patys žūdavo, o Jis visada likdavo gyvas ir sveikas. Kiek nuožmių demonų kėsinosi į Kṛṣṇą, norėdami Jį nužudyti, – kalbėjosi jie, – tačiau Hari malone niekas negalėjo Jam pakenkti. Demonai patys žūdavo it musės ugnyje. Čia jie prisiminė Gargamunio žodžius, kuris, gerai išmanydamas Vedas bei astrologiją, išpranašavo, kad daugybė demonų puls šį berniuką. Dabar jie ir patys įsitikino, jog viskas pildosi žodis žodin.

Vyresnieji piemenys bei pats Nanda Mahārāja dažnai kalbėdavosi apie stebuklingus Kṛṣṇos ir Balarāmos darbus ir taip įsitraukdavo į šias kalbas, jog pamiršdavo trejopas materialios būties kančias. Štai koks yra Kṛṣṇos sąmonės poveikis. Džiaugsmą, kurį patyrė Nanda Mahārāja prieš penkis tūkstančius metų, Kṛṣṇą įsisąmoninusieji žmonės gali išgyventi ir dabar – tereikia jiems prabilti apie transcendentinius Kṛṣṇos bei Jo palydovų žaidimus.

Taip vyko džiaugsmingi Kṛṣṇos ir Balarāmos vaikystės žaidimai. Kṛṣṇa ir Balarāma vaizduodavo Viešpaties Rāmacandros beždžiones, nutiesusias per vandenyną tiltą, ir Hanumāną, kuris peršoko jūrą iki pat Ceilono. Kartu su draugais Jie mėgdžiodavo tuos žaidimus ir laimingai leido Savo vaikystę.