Demono Aghāsuros mirtis

Vieną ankstų rytą Viešpats panoro su Savo draugais piemenukais nueiti į mišką ir ten kartu papietauti. Pakilęs iš patalo, Jis tuoj papūtė buivolo ragą ir sukvietė draugus. Varydami veršelius, berniukai patraukė į mišką. Su Viešpačiu Kṛṣṇa ėjo tūkstančiai Jo draugų. Kiekvienas nešėsi lazdą, fleitą, ragelį bei ryšulėlį su pietumis, ir kiekvieno kaimenėje buvo tūkstančiai veršelių. Iškylautojai atrodė labai linksmi ir laimingi. Kiekvienas žiūrėjo savo veršelių. Berniukai buvo išpuošti įvairiausiais aukso papuošalais ir išdaigaudami skynė miške gėles, lapus, rinko šakeles, povų plunksnas bei raudonąjį molį ir dabinosi kaip tik išmanė. Traukiant mišku, vienas iš berniukų juokais pavogė draugo pietų ryšulėlį ir perdavė kitam. Apvogtasis, pastebėjęs, jog nėra ryšulėlio su maistu, bandė jį atgauti, tačiau ryšulėlis nuskriejo pas kitą. Berniukai išdykavo, kaip išdykauja visi vaikai.

Kai Viešpats Kṛṣṇa atitrūkdavo nuo draugų, kad pasigrožėtų nuostabiu gamtos vaizdu, berniukai stengėsi Jį pavyti ir įnirtingai varžėsi, kas palies Jį pirmasis. Vienas sakė: „Aš pirmas pavysiu Kṛṣṇą“, o kitas prieštaravo: „Ne, tau nepavyks. Aš pirmasis pavysiu Kṛṣṇą.“ Vieni vaikai grojo fleitomis ar pūtė ragelius iš buivolo rago, kiti linksmai vaikėsi povus ir mėgdžiojo gegutės kukavimą. Jie vaikėsi dangumi skrendančių paukščių šešėlius, stengdamiesi nenukrypti nuo jų, ėjo pas beždžiones ir tylomis tūpėsi greta, mėgdžiojo povų šokį, tampė už uodegų beždžiones, žaidė su jomis. Berniukai ropšdavosi paskui jas į medžius, o kai jos šaipydavosi ir rodydavo grimasas, atsilygindavo joms tuo pačiu. Ant Yamunos kranto jie žaidė su varlėmis, ir kai išgąsdintos varlės sušokdavo į vandenį, berniukai nerdavo iš paskos. Pamatę savo šešėlį, jie šokdavo iš vandens ir, stovėdami ant kranto, linksmai juokėsi bei vaipėsi. Vaikai bėgdavo prie tuščio šulinio ir garsiai šaukdavo į jį, o atsiliepus aidui kvatojo ir vadindavo jį bjauriais žodžiais.

Pats Aukščiausiasis Dievo Asmuo „Bhagavad-gītoje“ teigia, kad transcendentalistai, atsižvelgiant į jų lygį, pažįsta Jį kaip Brahmaną, kaip Paramātmą arba kaip Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Čia, patvirtindamas šį teiginį, Viešpats Kṛṣṇa, kurio kūno šviesa suteikia impersonalistams Brahmano patyrimą, kaip Aukščiausiasis Dievo Asmuo teikia palaimą Savo bhaktams. Tiems, kuriuos užbūrė išorinė Kṛṣṇos galia, māyā, Jis tėra nuostabus vaikas. Tačiau su Juo žaidusiems piemenukams Jis suteikė beribę transcendentinę palaimą. Aukščiausiojo Dievo Asmens draugystę berniukai pelnė tuo, kad kitados atliko daugybę dorybingų poelgių. Kas apsakys transcendentinę Vṛndāvanos gyventojų laimę? Jie savo akimis regėjo Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, kurio neišvysta netgi daugelis didžiausias askezes atlikusių yogų, nors Jis glūdi visų širdyse. Šią mintį patvirtina ir „Brahma-saṁhitā.“ Kṛṣṇos, Aukščiausiojo Dievo Asmens, galima ieškoti Vedų ir Upaniṣadų puslapiuose, tačiau tas, kuriam nusišypso laimė bendrauti su bhaktais, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį gali išvysti savo akimis. Per daugybę ankstesnių gyvenimų atlikusiems aibes dorybingų darbų piemenukams teko gyventi greta Kṛṣṇos ir žaisti su Juo kaip su draugu. Jie nesuprato, kad Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Jie buvo artimi Kṛṣṇos draugai ir labai Jį mylėjo.

Kol Viešpats Kṛṣṇa mėgavosi vaikiškais Savo žaidimais su draugais, demonas Aghāsura iš pykčio netvėrė savo kailyje. Jam buvo nepakenčiama matyti, kaip Kṛṣṇa žaidžia, todėl jis apsireiškė berniukams, norėdamas juos visus nužudyti. Aghāsura buvo toks pavojingas, kad jo prisibijojo netgi dangaus gyventojai. Nors dangaus gyventojai kasdien gėrė gyvenimą ilginantį nektarą, jie negalėjo atsikratyti baimės Aghāsurai ir vis galvojo: „Kada gi ateis tam demonui galas?“ Dangaus gyventojai gėrė nektarą, kad taptų nemirtingi, tačiau nelabai tikėjo savo nemirtingumu. Tuo tarpu Kṛṣṇos žaidimų draugai demonų visiškai nebijojo. Baimės jausmas jiems buvo svetimas. Bet kokios materialios pastangos apsisaugoti nuo mirties negali laiduoti žmogui visiško saugumo, bet tam, kuris įsisąmonino Kṛṣṇą, nemirtingumas yra garantuotas.

Demonas Aghāsura, kuris buvo jaunesnysis Pūtanos ir Bakāsuros brolis, pasirodė Kṛṣṇai ir Jo draugams. Jis manė: „Kṛṣṇa nužudė mano brolį ir seserį. Bet dabar aš sudorosiu Jį Patį, visus Jo draugužius ir veršius.“ Kaṁsos pakurstytas, Aghāsura buvo nusiteikęs labai ryžtingai. Jam šovė mintis, kad jeigu brolio ir sesers atminimui Jis paaukos grūdų ir vandens bei nudobs Kṛṣṇą ir piemenukus, Vṛndāvanos gyventojai išmirs savaime. Juk vaikai šeimos žmonėms yra jų gyvenimo prasmė. Tad vaikams numirus, iš meilės jiems mirs ir tėvai.

Taigi, nutaręs numarinti visus Vṛndāvanos gyventojus, Aghāsura pasitelkė yogų siddhi, kuri vadinasi mahimā. Jis ėmė didėti. Demonai dažniausia labai gerai valdo beveik visas mistines jėgas. Vienas yogospasiekimų yra mahima-siddhi, kuri leidžia kiek nori padidėti. Demonas Aghāsura ištįso per aštuonias mylias ir pasivertė storiausiu slibinu. Įgijęs tokį nepaprastą kūną, jis įsitaisė ant kelio ir išžiojo savo į kalnų olą panašią ryklę, ketindamas vienu ypu praryti visus berniukus kartu su Kṛṣṇa ir Balarāma.

Dideliu storu slibinu pasivertęs demonas išsižiojo taip plačiai, kad jo apatinė žiauna rėmė žemę, o viršutinė siekė debesis. Jo žabtai atrodė tarsi milžiniška, bedugnė kalnų ola, dantys – tarsi viršukalnės. Jo liežuvis buvo platus kaip vieškelis, o kvėpavimas – lyg uragano siausmas. Demono akys spindėjo įniršiu. Iš pradžių berniukai demoną palaikė stovyla, tačiau geriau įsižiūrėję suprato, kad ant kelio tįsantis milžiniškas išsižiojęs slibinas, ko gero, yra tikras. Berniukai ėmė šnekėtis: „Turbūt šitas šliužas įsitaisė čia ant kelio, kad mus prarytų. Aure, juk tai didžiulis slibinas. Jis guli pražiodęs nasrus ir ketina visus mus suėsti!“

Vienas berniukų tarė: „Taip, tavo tiesa. Viršutinė šio žvėries žiauna panaši į saulės spindesį, o apatinė – į saulės nurausvintą žemės lopą. Brangūs bičiuliai, pažvelkite į kairįjį ir dešinįjį žvėries nasrų šoną – Jo nasrai tarsi milžiniška kalnų ola, kurios viršaus net žvilgsnis nesiekia, o žandikaulis styro tarsi kalnų viršūnė. Tasai ilgas vieškelis, matyt, bus žvėries liežuvis, o tamsi ola – ryklė. Kai žvėris kvėpuoja, iš jo nasrų uraganu veržiasi karštas vėjas, kuris neša bjaurų žuvimi trenkiantį jo vidurių dvoką.“

Berniukai ėmė tartis: „Jeigu mes sykiu sueitume į to milžino slibino nasrus, visų mūsų praryti jis nepajėgtų! O jei mus ir prarytų, tai Kṛṣṇos jis tikrai nepraris. Kṛṣṇa tuoj pat jį užmuš, kaip užmušė Bakāsurą.“ Tarę šiuos žodžius, berniukai pažvelgė į dailų it lotoso žiedas Kṛṣṇos veidą ir ėmė šypsotis bei ploti. Jie patraukė tiesiai į milžino slibino ryklę.

Tuo tarpu Kṛṣṇa, visų širdyse glūdinti Supersiela, puikiai suprato, kad didžiulis sustingęs it stovyla siaubūnas yra demonas. Kol Jis svarstė, kaip išgelbėti nuo pražūties Savo artimiausius draugus, berniukai su veršeliais bei karvėmis įėjo į slibino nasrus. Tik Kṛṣṇa delsė. Demonas laukė Kṛṣṇos ir galvojo: „Visi jau mano gerklėj, vienas Kṛṣṇa – mano brolių ir seserų žudikas kažin ko delsia.“

Kṛṣṇa saugo mus visus. Tačiau kai Kṛṣṇa pamatė, kad greta neliko draugų ir kad jie atsidūrė milžino slibino pilve, Jo giedra nuotaika šiek tiek apniuko, bet neilgam. Kṛṣṇa net Pats negalėjo atsistebėti, kaip stebuklingai veikia išorinė galia. Jis ėmė svarstyti, kaip nudobus demoną ir išgelbėjus berniukus ir veršelius. Tačiau iš tiesų Jam nebuvo ko rūpintis. Kiek pasvarstęs, galų gale ir Jis įžengė į demono nasrus. Kai Kṛṣṇa išnyko jo nasruose, debesyse pasislėpę pusdieviai, kurie susirinko pasižiūrėti linksmo nuotykio, susijaudinę sušuko: „Vaje, vaje!“ O tuo metu Aghāsuros draugai, ryjantys mėsą ir geriantys kraują, pajutę, kad Kṛṣṇa atsidūrė demono nasruose, netvėrė iš džiaugsmo. O iš visų labiausiai džiaugėsi Kaṁsa.

Demonas jau taikėsi praryti Kṛṣṇą ir Jo bičiulius, bet Kṛṣṇa, išgirdęs pusdievių dejones: „Vaje, vaje“, jau nieko nebelaukė ir ėmė didėti demono gerklėje. Nors demono kūnas buvo ir milžiniškas, didėdamas Kṛṣṇa ėmė jį dusinti. Didelės jo akys ėmė siaubingai vartytis, ir netrukus demonas užduso. Jo gyvybės oras, nerasdamas pro kur ištrūkti, išsiveržė pro viršutinę kaukolės angą. Taip jis ir išleido kvapą. Kai demonas krito negyvas, Kṛṣṇa pažvelgė į berniukus bei veršelius – transcendentinis Jo žvilgsnis grąžino jiems sąmonę, ir visi jie išėjo iš demono ryklės. Kol Kṛṣṇa buvo Aghāsuros nasruose, iš demono kūno išskriejo siela, ir jos akinamas švytėjimas viską nutvieskė aplink. Siela pakibo ore ir lūkuriavo, kol pasirodys Kṛṣṇa su Savo draugais bei veršeliais. Kai jie išėjo iš demono ryklės, pusdieviai pamatė, kaip žėruojanti šviesa įsiliejo į Kṛṣṇos kūną.

Džiaugsmo pagauti pusdieviai apibėrė Kṛṣṇą, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, gėlėmis – taip jie reiškė savo pagarbą Viešpačiui. Rojaus gyventojai iš džiaugsmo šoko, o Gandharvalokos gyventojai kalbėjo maldas. Linksmai sutratėjo būgnai, brāhmaṇos deklamavo Vedų himnus, o Viešpaties bhaktai šaukė: „Jaya! Jaya! Tebūna pašlovintas Aukščiausiasis Dievo Asmuo!“

Viešpats Brahmā, išgirdęs šiuos džiaugsmingus garsus, kurie sklido po visas aukštesniąsias planetas, nužengė iš aukštybių sužinoti, kas nutiko. Jis pamatė negyvą demoną ir, pagalvojęs apie nepaprastus, šlovingus Dievo Asmens darbus, suglumo.

Milžiniški pražiodyti demono nasrai dar ilgai styrojo, kol pamažu sudžiūvo ir tapo piemenukų linksmų išdaigų vieta.

Aghāsura buvo nugalėtas, kai Kṛṣṇai ir Jo draugams nebuvo sukakę nė penkeri metai. Vaikus iki penkerių metų vadina kaumāromis. Nuo penkerių iki dešimties – paugaṇḍomis, o nuo dešimties iki penkiolikos metų – kaiśoromis. Vyresni negu penkiolikos metų berniukai laikomi jaunuoliais. Taigi vienerius metus Vrajos kaime apie nutikimą su demonu Aghāsura niekas neužsiminė. Tačiau kai berniukams sukako šešeri, jie susižavėję papasakojo tėvams apie Aghāsuros mirtį. Šio tylėjimo priežastis bus atskleista kitame skyriuje.

Śrī Kṛṣṇai, Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, kuris yra daug galingesnis už tokius pusdievius, kaip Viešpats Brahmā, visai nesunku suteikti kam nors galimybę susilieti su amžinuoju Jo kūnu. Ją gavo ir Aghāsura. Aghāsura neabejotinai buvo didžiausias nusidėjėlis, tad nuodėmingai gyvajai būtybei įsilieti į Absoliučios Tiesos būtį neįmanoma. Tačiau šiuo ypatingu atveju Kṛṣṇa Pats įėjo į Aghāsuros kūną, todėl demonas visiškai apsivalė nuo nuodėmių naštos. Žmonėms, kurie nuolatos medituoja amžinąjį Viešpatį Dievybės pavidalu arba prisimena Jo paveikslą, patiria malonę pasiekti transcendentinį tikslą – patekti į Dievo karalystę ir bendrauti su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu. Tad mes tegalime įsivaizduoti, kokia neregėta laimė teko tokiam nusidėjėliui, kaip Aghāsura, kad į jo kūną įėjo Patsai Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa. Didieji išminčiai, medituojantys yogai bei bhaktai saugo Dievo paveikslą savo širdyse arba mato Jį Dievybės pavidalu šventyklose. Taip jie atsikrato visų materijos nešvarybių ir mirus kūnui keliauja į Dievo karalystę. Tokiam tobulumui pasiekti tereikia mintyse saugoti Viešpaties paveikslą. Tačiau šiuo atveju Aukščiausiasis Dievo Asmuo Pats įėjo į demono kūną. Todėl Aghāsuros padėtis aukštesnė negu paprastų bhaktų ar didžiausių yogų.

Mahārāja Parīkṣitas klausėsi pasakojimų apie transcendentinius Viešpaties Kṛṣṇos žaidimus (Kṛṣṇa išgelbėjo Mahārājos Parīkṣito gyvybę, jam dar būnant motinos įsčiose) su vis didesniu susidomėjimu ir ėmė klausinėti išminčių Śukadevą Gosvāmį, kuris pasakojo karaliui „Śrīmad-Bhāgavatam.“

Išgirdęs, kad apie demono Aghāsuros mirtį niekas neužsiminė ištisus metus, kol berniukams nesukako paugaṇḍos amžius, karalius Parīkṣitas kiek nustebo. Mahārāja Parīkṣitas labai norėjo apie tai kuo daugiau sužinoti, nes buvo tikras, kad šį tylėjimą galima paaiškinti tik įvairių Kṛṣṇos galių veikimu.

Kṣatriyai, valdančioji visuomenės dalis, yra užsiėmę politiniais reikalais, todėl klausytis pasakojimų apie transcendentinius Viešpaties Kṛṣṇos žaidimus neturi kada. Klausydamasis jų, Mahārāja Parīkṣitas buvo labai laimingas, nes jam pasakojo Śukadeva Gosvāmis – didžiausias „Śrīmad-Bhāgavatam“ žinovas. Mahārājos Parīkṣito klausimų paskatintas, Śukadeva Gosvāmis tęsė pasakojimą apie transcendentinius Viešpaties Kṛṣṇos žaidimus, Jo pavidalą, savybes, šlovę ir apie viską, kas su Juo susiję.