Brahmā pavagia berniukus ir veršelius

Mahārājos Parīkṣito klausimas, kodėl piemenukai prašneko apie Aghāsuros mirtį tik po metų, labai įkvėpė Śukadevą Gosvāmį. Ir jis šitaip paaiškino vaikų tylėjimą: „Brangusis karaliau, tavo smalsumas dar labiau pagyvina pokalbius apie transcendentinius Kṛṣṇos žaidimus.“

Pasakyta, jog visas savo mintis, jėgas, kalbos bei klausos dovaną ir pan. bhaktai skiria pasakojimų apie Kṛṣṇą klausymuisi ir kalboms apie Jį. Tai yra Kṛṣṇos sąmonė. Dėmesingai klausančiam apie Kṛṣṇą bei šlovinančiam Jį tai niekados neįgrysta. Kṛṣṇos tema niekada neblėsta. Transcendentiniai dalykai tuo ir reikšmingi, tuo jie skiriasi nuo materialiųjų. Kas materialu, tas greitai apkarsta. Žmogus negali ilgai klausytis tų pačių kalbų, jis turi keisti pokalbio temą. O transcendentinės temos vadinamos nitya-nava-navāyamāna. Tai reiškia, jog Viešpaties šlovinimas ir pasakojimai apie Jį ne tik nenuvargina, bet įkvepia naujų jėgų, ir jų norisi klausytis vis daugiau.

Paaiškinti visus slaptingus ir sunkiai suvokiamus dalykus nuoširdžiam ir smalsiam mokiniui yra dvasinio mokytojo pareiga. Taigi Śukadeva Gosvāmis pradėjo aiškinti, kodėl visus metus buvo tylima apie Aghāsuros galą. Śukadeva Gosvāmis pasakė karaliui: „Aš atskleisiu tau šią paslaptį. Įdėmiai klausyk.“ Nugalabijęs Aghāsurą ir iš jo nasrų ištraukęs draugus, Viešpats Kṛṣṇa atvedė juos ant Yamunos kranto ir tarė: „Brangieji bičiuliai, pažvelkite, kokia graži vieta. Kaip gera čia būtų papietauti ir pažaisti ant minkšto, smėlėto Yamunos kranto. Pažvelkite, kaip nuostabiai vėjyje linguoja lotosai – visur tvyro jų aromatas. Paukštelių ulbėjimas, povų klyksmas, medžių lapų šlamesys susilieja, ir tie garsai tarsi aidas kartoja vienas kitą, dar labiau paryškindami nuostabaus miško grožį. Papietaukime čia, nes jau vėlu, ir visi labai išalkome. Veršeliai tesigano greta ir geria Yamunos vandenį. Kol mes valgysime, veršeliai galės sau pešti aplink augančią minkštą žolę.“

Kṛṣṇos pasiūlymas berniukus labai nudžiugino. „Na, žinoma, sėskime pietauti“, – tarė jie, paleidę veršelius ganytis minkštoje žolėje. Susėdę ant žemės aplink Kṛṣṇą, vaikai išsitraukė iš namų atsineštus ryšulėlius. Viešpats Śrī Kṛṣṇa sėdėjo rato viduryje, ir visų berniukų veidai buvo nukreipti į Jį. Jie valgė ir džiaugėsi, galėdami nuolat matyti Viešpatį. Kṛṣṇa buvo it lotoso žiedo vidurys, o ratu aplink Jį susėdę berniukai – tarsi žiedlapiai. Priskynę gėlių, pasirinkę lapų bei medžių žievės ir pakloję visa tai po maisto krepšeliais, drauge su Kṛṣṇa jie pradėjo valgyti. Bevalgant atsiskleidė kiekvieno berniuko ryšys su Kṛṣṇa. Jie džiaugėsi būdami kartu ir juokavo. Užsikišęs fleitą už juostos, o ragelį bei lazdą pasikabinęs prie kairiojo šono, Viešpats Kṛṣṇa su draugais gardžiai valgė. Kairėje rankoje Jis laikė pagamintą iš jogurto, sviesto bei ryžių skanėstą ir vaisių salotų gabalėlius, kurie matėsi pro Jo į gėlės žiedlapius panašius pirštus. Aukščiausiasis Dievo Asmuo – didžiųjų aukojimų tikslas, juokėsi ir pokštavo, vaišindamasis su Savo bičiuliais Vṛndāvanoje. Šį vaizdą iš dangaus stebėjo pusdieviai. O berniukai Aukščiausiojo Dievo Asmens draugijoje juto transcendentinę palaimą.

Tuo metu, netoliese besiganantys veršeliai, šviežios žolės viliojami, patraukė tankaus miško link, kol galiausiai dingo berniukams iš akių. Nebematydami veršelių, vaikai išsigandę ėmė šaukti: „Kṛṣṇa!“


Kṛṣṇa sunaikina įkūnytąją baimę. Visi bijo įkūnytosios baimės, bet Kṛṣṇa jai pačiai varo baimę. Tereikėjo berniukams sušukti „Kṛṣṇa!“, ir baimės kaip nebūta. Kṛṣṇa labai mylėjo savo draugus ir nenorėjo, kad jie pultų ieškoti veršelių, nepabaigę valgyti. Todėl Jis pasakė: „Mieli bičiuliai, aš nenoriu, kad nutrūktų mūsų smagios vaišės. Valgykite toliau. Aš Pats eisiu paieškoti veršelių.“ Viešpats Kṛṣṇa tuoj pat išėjo ieškoti veršelių. Jis naršė po olas ir krūmus, po kalnų tarpeklius bei miškus, tačiau niekur jų nerado.

Kai pusdieviai su didžia nuostaba sekė, kaip Kṛṣṇa nugalabijo Aghāsurą, šio reginio pasižiūrėti atvyko ir Brahmā, pusdievis, gimęs lotoso žiede, kuris išaugo iš Viṣṇu bambos. Jis negalėjo atsistebėti, kaip toks mažas berniukas Kṛṣṇa gali daryti tokius stebuklus. Brahmā žinojo, kad mažasis piemenukas – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, tačiau, norėdamas išvysti dar šlovingesnių Viešpaties darbų, pavogė veršelius bei piemenukus ir paslėpė juos. Viešpats Kṛṣṇa, kad ir stengėsi, niekur negalėjo rasti veršelių. Maža to, kažkur dingo ir draugai, su kuriais Jis smagiai pietavo Yamunos pakrantėje. Lyginant su mažuoju piemenuku – Viešpačiu Kṛṣṇa, Brahmā buvo tikras milžinas, tačiau kadangi Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Jis tuojau suprato, kad veršelius ir berniukus pavogė Brahmā. Kṛṣṇa pagalvojo: „Brahmā paslėpė berniukus ir veršelius. Kaip Aš be jų grįšiu į Vṛndāvaną? Jų motinos neras sau vietos!“

Norėdamas, kad Jo bičiulių motinos neliūdėtų, o Brahmā įsitikintų Jo, Dievo Asmens, viršenybe, Kṛṣṇa išsiplėtė ir sukūrė piemenukų bei veršelių ekspansijas. Vedose pasakyta, kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo, išplėsdamas Savąją galią, sukuria daugybę gyvųjų būtybių. Taigi sukurti piemenukų bei veršelių ekspansijas Jam nebuvo jokio vargo. Nors visų berniukų veido bruožai bei kūno sudėjimas skyrėsi ir nors kiekvienas buvo kitaip apsirengęs ir savaip pasipuošęs, Viešpaties sukurtosios ekspansijos tiksliai atkartojo jų išvaizdą, elgseną ir jiems būdingus poelgius. Visų mūsų skoniai skiriasi; kiekvienas žmogus – individuali siela, tad pasižymi jam vienam būdingais poelgiais bei elgsena. Tačiau Kṛṣṇa sukūrė tikslias visų berniukų ekspansijas. Jis tapo veršeliais, kurie irgi buvo nevienodo dydžio, spalvos, būdo ir kt. Tai buvo įmanoma todėl, kad viskas yra Kṛṣṇos galios ekspansija arba tęsinys. „Viṣṇu Purāṇoje“ pasakyta: parasya brahmaṇaḥ śaktiḥ. Visa tai, ką mes matome kosminiame pasaulyje, kad ir kas tai būtų – materija ar gyvųjų būtybių darbai, tėra Viešpaties galių ekspansija, kaip kad karštis bei šviesa tėra įvairūs ugnies pasireiškimai.

Sukūręs berniukų bei veršelių su jiems būdingais bruožais ekspansijas ir Savo ekspansijų apsuptas, Kṛṣṇa įžengė į Vṛndāvaną. Apie tai, kas nutiko, kaimo gyventojai nieko nežinojo. Atėję į Vṛndāvanos kaimą, veršeliai suėjo į tvartus, o berniukai grįžo namo, pas savo mamas.

Berniukams dar neįžengus į kaimą, jų mamos išgirdo fleitos garsus ir išbėgo iš namų jų pasitikti bei apkabinti. Iš meilės vaikams pienas tekėjo iš jų krūtų ir jos čia pat ėmė maitinti savo sūnus. Tačiau iš tiesų jos maitino ne savo sūnus, o Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, sukūrusį jų ekspansijas. Taip Aukščiausiasis Dievo Asmuo suteikė Vṛndāvanos motinoms dar vieną progą pagirdyti Jį savo pienu. Taigi Viešpats Kṛṣṇa leidosi maitinamas ne tik Yaśodai – šį kartą Jis leido tai padaryti ir visoms vyresnėms gopėms.

Berniukai elgėsi su savo mamom kaip visada, o mamos vakare, kaip įprasta, išmaudė savo vaikus, papuošė tilaka, uždėjo papuošalus ir pavalgydino. Iš ganyklų sugrįžusios karvės irgi ėmė šauktis savo veršelių. Veršeliai tuoj pat atbindzeno pas savo motinas, ir šios ėmė juos laižyti. Taigi gopių ir karvių santykiai su vaikais nepasikeitė, nors iš tikrųjų pas jas grįžo ne jų vaikai. Karvių meilė savo veršeliams ir vyresniųjų gopių meilė savo vaikams kažkodėl netgi sustiprėjo. Tai įvyko savaime, nors nei veršeliai, nei berniukai nebuvo tikrieji jų vaikai. Karvės ir vyresniosios Vṛndāvanos gopės Kṛṣṇą mylėjo labiau už savo vaikus, tačiau dabar jos pamilo savo vaikus kaip Patį Kṛṣṇą. Visus metus Kṛṣṇa išbuvo veršelių bei vaikų pavidalu ir leido dienas ganyklose.

„Bhagavad-gītoje“ teigiama, kad Kṛṣṇos ekspansija Supersiela glūdi visų širdyse. Šiuo atveju Kṛṣṇa irgi išsiskleidė, bet ne Supersielos, o piemenukų bei veršelių pavidalu, ir tai truko visus metus.

Kartą, beganydami miške veršelius, Kṛṣṇa ir Balarāma išvydo ant Govardhanos kalvos viršūnės pešančias žolę kelias karves. Nuo kalvos gerai matėsi slėnis, į kurį berniukai atginė veršelius. Išvydusios veršelius, karvės staiga puolė bėgti prie jų. Jos bėgo nuo kalno tokiais šuoliais, kad užpakalinės kanopos ore kliudė priekines. Karvės netvėrė meile savo veršeliams ir jų visiškai negąsdino nelygus takelis, vingiuojantis nuo Govardhanos į ganyklą. Karvės šuoliavo artyn pakeltomis uodegomis, pilnais tešmenimis pieno. Iš begalinės motiniškos meilės veršeliams, nors jie buvo ir ne jų, karvėms bebėgant nuo kalno, iš jų tešmenų ant žemės tekėjo pienas. Jos turėjo savo veršelius, be to, šie, prie Govardhanos kalno besiganantieji, buvo vyresni, tad tarsi ir neturėjo žįsti tešmens – pakaktų žolės. Tačiau atskubėjusios karvės puolė juos laižyti, ir veršiukai ėmė žįsti jų pieną. Buvo akivaizdu, jog karves ir veršiukus sieja labai stiprus meilės jausmas.

Piemenys lekiančias nuo Govardhanos kalvos karves bandė sustabdyti. Suaugusias karves gano vyrai, o veršelius – vaikai. Stengiamasi kiek įmanoma veršelius atskirti nuo karvių, kad šie neišžįstų viso pieno. Taigi vyrai, ant Govardhanos viršūnės ganę karves, bandė jas sulaikyti, deja, jiems tai nepavyko. Suirzę dėl nesėkmės, degdami iš gėdos ir pykčio, jie nusileido į pakalnę, tačiau išvydę, kaip jų vaikai rūpinasi veršiukais, jie ūmai pajuto didžiulę meilę jiems. Tai buvo nuostabu. Nors vyrai nusileido pakalnėn nusivylę, suirzę ir pikti, tereikėjo išvysti savo vaikus, ir jų širdys, užplūdus begaliniam švelnumo jausmui, atlyžo. Pyktį, nepasitenkinimą ir liūdesį kaip ranka nuėmė. Jie negalėjo sutramdyti savo tėviškos meilės vaikams, kėlė juos ant rankų, mylavo, neapsakomai džiaugdamiesi sutikę juos bučiavo, uodė vaikų plaukus. Pamylavę vaikus, piemenys vėl nuginė karves į Govardhanos kalną. Pakeliui jie galvojo apie savo vaikus, ir meilės ašaros ritosi iš jų akių.

Matydamas, kaip karštai karvės myli veršelius, o piemenys – savo vaikus, nors tiek meilės ir rūpesčio nei vaikams, nei veršeliams nereikėjo, Balarāma nusistebėjo ir susimąstė, ką reikštų toks nepaprastai stiprus jausmas. Jam buvo keista, kad Vṛndāvanos gyventojai savo vaikus pamilo taip stipriai, kaip anksčiau Kṛṣṇą temylėjo. Ypatingai švelnios veršeliams buvo ir karvės – tiek švelnumo jos rodė tik Kṛṣṇai. Pagalvojęs Balarāma nutarė, kad tokiame nepaprastame meilės protrūkyje slepiasi kažkokia paslaptis – tai galėjo būti pusdievių arba kokio galingo žmogaus darbas. Kaipgi kitaip paaiškinsi tokią neįtikėtiną permainą? Jis nutarė, kad paslaptingosios permainos priežastis bus Kṛṣṇa, kurį Balarāma laikė Dievo Asmeniu ir garbino. Jis pagalvojo: „Visa tai padarė Kṛṣṇa, ir net Aš bejėgis prieš Jo mistinę galią.“ Balarāma suvokė, jog berniukai ir veršeliai – tai Kṛṣṇos ekspansijos.

Balarāma paprašė Kṛṣṇos paaiškinti, kas gi čia iš tikrųjų vyksta. Jis paklausė: „Brangusis Kṛṣṇa, iš pradžių Aš maniau, kad karvės, veršeliai ir piemenukai – tai arba didieji išminčiai ir šventieji, arba pusdieviai, tačiau dabar man aišku, kad jie – Tavo ekspansijos. Jie – tai Tu. Tu Pats – berniukai, veršeliai ir karvės. Kuo tai paaiškinti? Kur dingo kiti veršeliai, karvės ir berniukai? Ir kodėl Tu išsiplėtei ir tapai karvėmis, veršeliais ir berniukais? Būk geras ir pasakyk Man, kodėl taip padarei.“ Kṛṣṇa trumpai apsakė Balarāmai, kaip Brahmā pavogė veršelius bei vaikus ir kaip Jis, norėdamas nuslėpti nuo žmonių, jog tikrieji veršeliai, karvės ir berniukai dingo, išsiplėtė sukurdamas jų ekspansijas.

Kṛṣṇai su Balarāma besikalbant, sugrįžo Brahmā. Jo gyvenimo trukmės požiūriu po vagystės teprabėgo akimirka. Kiek trunka Viešpaties Brahmos gyvenimas, mums pasakojama „Bhagavad-gītoje“: tūkstantis ciklų iš keturių epochų, arba keturi milijonai trys šimtai tūkstančių metų, padauginti iš tūkstančio, sudaro dvylika Brahmos valandų. Taigi viena Brahmos akimirka lygi saulės metams. Brahmā sugrįžo po akimirkos (Brahmos laiku) pasidžiaugti pokštu, kurį iškrėtė pavogęs berniukus bei veršelius. Tačiau jį kaustė baimė, kadangi jis žinojo, jog žaidžia su ugnimi. Pavogęs veršelius ir berniukus, jis iškrėtė išdaigą Kṛṣṇai – savo Viešpačiui. Brahmai buvo labai neramu, tad jis nedelsė ir po akimirkos (skaičiuojant jo laiku) grįžo. Sugrįžęs Brahmā pamatė, kad berniukai, veršeliai bei karvės žaidžia su Kṛṣṇa kaip žaidę, nors jis buvo įsitikinęs, kad pasitelkęs mistines jėgas juos pasiėmė ir užmigdė. Brahmā susimąstė: „Aš pavogiau berniukus, veršelius bei karves ir žinau, kad jie tebemiega. Kaipgi galėjo atsitikti, kad tie patys berniukai, karvės ir veršeliai žaidžia su Kṛṣṇa? Nejaugi mano mistinė galia jų nė kiek nepaveikė? Nejaugi per tą laiką – ištisus metus – jie žaidė su Kṛṣṇa?“ Brahmā stengėsi suprasti, kas jie ir kodėl jo mistinė jėga jų neveikia, tačiau niekaip neįstengė. Žodžiu, Brahmą užbūrė jo paties mistinė jėga. Jos veikimas buvo tarsi sniego spindesys tamsoje arba jonvabalio švieselė dieną. Naktį jonvabalis šviečia, tačiau dieną jo švieselės nepamatysi. O sniegas laukuose ar viršukalnėse spindi dieną – naktį sidabrinė jo šviesa dingsta. Mistinė Brahmos jėga, lyginant su mistinėmis Kṛṣṇos galiomis, buvo visai menka, tarsi sniego spindėjimas ar jonvabalio švieselė. Kai žmogus, tevaldąs nedidelę mistinę jėgą, stengiasi rodyti ją tam, kuris galingesnis, jo galios veikimas esti dar menkesnis. Tad netgi toks galiūnas, kaip Brahmā, panūdęs rodyti savo mistinę jėgą Kṛṣṇai, apsijuokė. Brahmā net nežinojo, ką apie savo mistinę jėgą ir begalvoti.

Norėdamas įtikinti Brahmą, kad su Juo žaidžiantys veršeliai, karvės ir berniukai – netikri, Kṛṣṇa juos pavertė Viṣṇu pavidalais. Tikrieji berniukai, karvės ir veršeliai, Brahmos mistinės jėgos užburti, ramiausiai miegojo, o vaikai, kuriuos dabar matė Brahmā, buvo Paties Kṛṣṇos, arba Viṣṇu, ekspansijos. Viṣṇu yra Kṛṣṇos ekspansija, ir Brahmai Jis apsireiškė Viṣṇu pavidalais. Jie buvo melsvos odos, vilkėjo geltonais rūbais, turėjo keturias rankas, kuriose laikė vėzdą, diską, lotoso žiedą ir kriauklę. Ant Jų galvų žėrėjo išpuošti brangiaisiais akmenimis aukso šalmai. Daugybė Viṣṇu buvo pasidabinę perlų vėriniais, auskarais, ant Jų kaklų karojo gražiausių gėlių girliandos. Viṣṇu krūtines puošė śrīvatsos žymė, ant rankų Jie mūvėjo apyrankes ir kitus papuošalus. Jų kaklai buvo glotnūs it kriauklės, liemenis juosė aukso juostos, skimbčiojo prie kojų parišti varpeliai, o Jų pirštus puošė brangiausi žiedai. Brahmā matė, kad Viešpaties Viṣṇu kūnas nuo lotoso pėdų iki galvos nubarstytas šviežiais tulasī pumpurais. Dar vienas išskirtinis Viṣṇu pavidalų bruožas buvo tas, kad Jie spinduliavo transcendentiniu grožiu. Jų šypsena buvo tarsi mėnesiena, o žvilgsnis – kaip rytmečio saulės spinduliai. Vien iš Viṣṇu žvilgsnių galėjai spręsti, kad tai Jie sukūrė ir palaiko neišmanymo bei aistros guṇas. Viṣṇu atstovauja dorybės guṇai, Brahmā – aistros, o Viešpats Śiva – neišmanymo guṇai. Taigi kadangi Viṣṇu yra viso kosminio pasaulio saugotojas, Jis tuo pačiu yra ir Brahmos bei Viešpaties Śivos kūrėjas ir saugotojas.

Apsireiškus Viešpačiui Viṣṇu, Brahmā pamatė, kad apsupę Viešpatį Viṣṇu šoka daugybė Brahmų, Śivų, pusdievių, įvairiausios gyvosios būtybės ir netgi skruzdėlės bei šiaudeliai – visi judantys ir nejudantys padarai. Šokį lydėjo muzika, ir visi garbino Viešpatį Viṣṇu. Brahmai tapo aišku, jog Viṣṇu pavidalai aprėpia viską: ir aṇimā-siddhi – galią tapti mažu kaip atomas, ir galią išsiplėsti kaip bekraštis kosminis pasaulis. Visos mistinės Brahmos jėgos, Śiva, pusdieviai ir dvidešimt keturi kosminio pasaulio pradai – viskas telpa Viṣṇu asmenyje. Viešpaties Viṣṇu valia Jį garbino visos pavaldžios mistinės jėgos. Jį garbino laikas, erdvė, kosminis pasaulis, apvalomosios apeigos, troškimai, veikla ir trys materialios gamtos ypatybės. Brahmā suprato ir tai, kad Viešpats Viṣṇu yra tiesos, žinojimo ir palaimos šaltinis. Jis apjungia visas tris transcendencijos sritis – amžinybę, žinojimą bei palaimą, Jis yra Upaniṣadų pasekėjų garbinimo objektas.

Brahmai tapo aišku, jog karvės, berniukai ir veršeliai atsivertė į Viṣṇu pavidalą ne ypatingoms mistinėms jėgoms, kurias valdo didelėmis galiomis apdovanoti yogai ar pusdieviai, veikiant. Karvės, veršiukai ir berniukai, virtę viṣṇu-mūrti, arba Viṣṇu pavidalais, buvo ne viṣṇu-māyos, ar Viṣṇu galios apraiška, o Patsai Viṣṇu. Viṣṇu ir viṣṇu-māyos ypatybes galėtume palyginti kaip ugnį ir karštį. Karštis turi ugnies ypatybę – šilumą. Tačiau karštis nėra ugnis. Berniukų, karvių ir veršelių virtimas Viṣṇu pavidalais labiau primena ne karštį, o ugnį – jie išties buvo Viṣṇu. Iš esmės kalbant, Viṣṇu – tai absoliuti tiesa, absoliutus žinojimas ir absoliuti palaima. Galėtume pateikti kitą pavyzdį – materialių objektų atspindžius. Antai saulė atsispindi induose su vandeniu, tačiau saulės atspindys nėra saulė. Saulės atspindys nėra nei karščio, nei šviesos šaltinis, nors ir spindi kaip saulė. Tuo tarpu visuose Kṛṣṇos pavidaluose reiškiasi Pats Viṣṇu. Satya – tai tiesa, jñāna – absoliutus žinojimas, o ānanda – visiška palaima.

Transcendentiniai Paties Aukščiausiojo Dievo Asmens pavidalai spindi tokia didybe, jog impersonalistinės pakraipos Upaniṣadų pasekėjų pažinimo lygis neleidžia tai suprasti. Transcendentiniai Viešpaties pavidalai jiems iš esmės nesuvokiami, nes skaitydami Upaniṣadas jie tepajėgia suprasti, jog Absoliučioji Tiesa – ne materija ir kad ribota materiali galia Jos nevaržo. Viešpats Brahmā suprato, kas yra Kṛṣṇa, ką reiškia Jo skleidimasis Viṣṇu pavidalais, suvokė, kad visa, kas kosminiame pasaulyje juda ir nejuda, egzistuoja visa aprėpiančia Aukščiausiojo Viešpaties galia.

Brahmā stovėjo sutrikęs, nes suprato savo valdžios ribotumą, vienuolikos jutimų galimybių ribą. Jis pagaliau suprato, jog ir patsai esąs materialios galios kūrinys – tarsi lėlė. Lėlė negali šokti pati, ją šokdina lėlininkas. Taip Aukščiausiasis Dievo Asmuo valdo ir pusdievius bei visas kitas gyvąsias būtybes. „Caitanya-caritāmṛtoje“ pasakyta, jog vienintelis šeimininkas – Kṛṣṇa, visi kiti yra tarnai. Materijos kerų bangos ritasi per visą pasaulį, ir gyvosios būtybės supasi ant jų it šiaudeliai vandenyje. Šitaip vyksta jų nuolatinė kova už būvį. Tačiau tereikia gyvajai būtybei suvokti esant amžinu Aukščiausiojo Dievo Asmens tarnu, ir māyā, arba iliuzinė kova už būvį, tuoj pat baigiasi.

Taigi, Viešpats Brahmā, vienvaldis mokslų deivės valdovas, visų pripažintas didžiausias Vedų žinovas, ir tas suglumo, niekaip nepajėgdamas perprasti neregėtos galios, kurią apreiškė Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Materialiame pasaulyje netgi didis Brahmā nepajėgia suvokti Aukščiausiojo Viešpaties mistinės jėgos galimybių. Tai, ką Kṛṣṇa Brahmai apreiškė, buvo jam ne tik nesuprantama, bet ir visiškai išmušė jį iš vėžių.

Kṛṣṇai pagailo Brahmos, kuris nepajėgė suprasti, kaip Jam pavyko apreikšti Viṣṇu galią, pavirstant karvėmis bei piemenukais. Ir nors Viṣṇu ekspansijos buvo apreikštos, Jis visa, kas vyksta, netikėtai aptraukė Savo yogamāyos skraiste. „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo yra nematomas todėl, kad Jį dengia yogamāyos skraistė. Tai, kas dengia realybę, vadinasi mahāmāyā, arba išorinė galia, neleidžianti sąlygotai sielai suprasti Aukščiausiojo Dievo Asmens, kuris yra anapus kosminio pasaulio. Tuo tarpu galia, kuri iš dalies atskleidžia Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, tačiau ir kažkiek Jį slepia, vadinasi yogamāyā. Brahmā nėra paprasta sąlygota siela. Jis gerokai pranoksta kitus pusdievius, tačiau ir jis negalėjo suprasti Aukščiausiojo Dievo Asmens apreiškimo, tad Kṛṣṇa nusprendė kitų jėgų neberodyti. Sąlygotoji siela tokiu atveju ne tik sutrinka, bet ir nieko nepajėgia suprasti. Yogamāyos uždanga nusileido, kad Brahmā dar labiau nesuglumtų.

Kai Brahmā atsipeikėjo, jam atrodė tarsi jis būtų pabudęs iš mirtino stingulio ir labai sunkiai pravėrė akis. Tada jis išvydo amžinąjį kosminį pasaulį įprastomis akimis. Aplink driekėsi nepaprasto grožio miškingoji Vṛndāvana, visų gyvųjų būtybių gyvybės šaltinis. Brahmai atsivėrė transcendentinės Vṛndāvanos žemės, kur visos gyvosios būtybės transcendentalios įprastos gamtos atžvilgiu, didybė. Jos miškuose net plėšrieji tigrai taikiai sugyvena su elniais bei žmonėmis. Be to, jis suprato, kad Vṛndāvanos žemė yra transcendentali lyginant su kitais kraštais, nes į ją buvo nužengęs Aukščiausiasis Dievo Asmuo ir joje nebėra nei geismo, nei godumo.

Śrī Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, apsireiškė Brahmai piemenėliu – priešais Brahmą vėl stovėjo mažas vaikutis, kairėje rankoje laikantis skanėstą ir ieškantis Savo draugų, karvių bei veršelių, kaip ir prieš metus, jiems visiems dingus.

Brahmā nedelsdamas nulipo nuo savo didžiosios gulbės, skraidinančios jį ant nugaros, ir puolė ant žemės priešais Viešpatį tarsi aukso lazda. Kalbėdami apie pagarbų nusilenkimą, vaiṣṇavai vartoja žodį daṇḍavat. Jis reiškia „pulti ant žemės, išsitiesus kaip lazdai.“ Taip išreiškiama pagarba vyresniam vaiṣṇavui. Taigi Brahmā, pagerbdamas Viešpatį, krito prieš Jį tiesus kaip lazda. Brahmā buvo aukso gymio, tad jis atrodė tarsi auksinė lazda, gulinti priešais Viešpatį Kṛṣṇą. Visi keturi šalmai ant Brahmos galvų palietė Kṛṣṇos lotoso pėdas. Brahmā nuplovė Kṛṣṇos lotoso pėdas džiaugsmo ašaromis. Jis kėlėsi ir, prisiminęs stebuklingus Viešpaties žygius, vėl krito Jam po kojų. Daug kartų nusilenkęs, Brahmā pakilo ir nusišluostė ašaras. Stovėdamas priešais Viešpatį ir nepajėgdamas sulaikyti virpulio, Brahmā su didžia pagarba, nuolankiai ir susikaupęs ėmė kalbėti maldas.